2017-04-12 Nr. AB-8269-3-61-3-03290-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-20-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03290-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016 pagal pareiškėjo atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – „Lietuvos energijos gamyba“, akcinė bendrovė) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba, Taryba) 2004 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 1S-38 „Dėl leidimo OAO „Gazprom“ vykdyti koncentraciją, įsigyjant 34 procentus AB „Lietuvos dujos“ akcijų paketą ir įgyjant kartu su VĮ Valstybės turto fondu, „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ ir „E.ON Energie AG“ bendrą AB „Lietuvos dujos“ kontrolę“ (toliau – ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-38), kuriuo nutarė leisti pareiškėjui atvirajai akcinei bendrovei (toliau – ir pareiškėjas, OAO „Gazprom“, Bendrovė) vykdyti koncentraciją, įsigyjant 34 procentus akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos dujos“ akcijų paketą ir įgyjant kartu su valstybės įmone (toliau – ir VĮ) Valstybės turto fondu, „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ ir „E.ON Energie AG“ bendrą AB „Lietuvos dujos“ kontrolę pagal pateiktą pranešimą su sąlyga, kad šioje koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai nesudarys kliūčių dujų tiekimo įmonėms, turinčioms reikalingas licencijas ir sutartis su pirkėjais Lietuvoje, taip pat ir laisviesiems vartotojams savo poreikiams sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su bet kuria dujų gavybos ar tiekimo įmone, o taip pat kitiems ūkio subjektams, išgaunantiems gamtines dujas, tiekti jas pirkėjams Lietuvoje (toliau – ir Koncentracijos vykdymo sąlyga).

Konkurencijos taryba 2012 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-105 pradėjo tyrimą dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties Tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatoms, kuris 2013 m. sausio 3 d. nutarimu Nr. 1S-1, 2013 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 1S-43, 2013 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 1S-81, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1S-130 ir 2013 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1S-177 buvo pratęstas.

Konkurencijos taryba, 2014 m. gegužės 13 d. posėdyje išnagrinėjusi klausimą dėl OAO „Gazprom“ (įmonės kodas – 1027700070518, adresas: Nametkina g. 16, Maskva, Rusijos Federacija) veiksmų atitikties 2004 m. kovo 18 d. nutarimui Nr. 1S-38, 2014 m. birželio 10 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-3/2014 (toliau – ir 2014 m. birželio 10 d. nutarimas, Nutarimas), kuriuo pripažino, kad pareiškėjas OAO „Gazprom“, atsisakydamas derėtis su „Lietuvos energijos gamyba“, AB (toliau – ir AB „Lietuvos energijos gamyba“, trečiasis suinteresuotas asmuo) dėl gamtinių dujų mainų sutarties 2013–2015 metams sudarymo, sudarė kliūtis AB „Lietuvos energijos gamyba“ savo poreikiams sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartį su dujų tiekimo įmone ir pažeidė 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatas (1 p.); pareiškėjui skyrė 123 096 700 Lt (35 651 268,54 Eur) baudą (2 p.).

Pareiškėjas OAO „Gazprom“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2014 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 2S-3/2014.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-105 atsakovo pradėto tyrimo terminas pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas, KĮ) 23 straipsnio 5 dalies nuostatas baigėsi 2012 m. gruodžio 31 d., kuri buvo darbo diena ir kurią Taryba faktiškai dirbo. Tačiau atsakovas tyrimo terminą pratęsė 2013 m. sausio 3 d. priimdamas nutarimą Nr. 1S-1, pasibaigus imperatyviam terminui – penkiems mėnesiams, taip pažeisdamas minėtą KĮ normą. Be to, atsakovas tyrimą vykdė daugiau kaip dvejus metus, o nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. neatliko jokių tyrimo veiksmų (nemotyvuotai pratęsė jo vykdymo terminą). Pareiškėjo teigimu, visas Nutarimas yra neteisėtas dėl KĮ pažeidimo, taip pat visi po 2012 m. gruodžio 31 d. atlikti tyrimo veiksmai ir surinkti duomenys yra neteisėti ir negali būti laikomi įrodymais.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai ir plečiamai aiškino Koncentracijos vykdymo sąlygą ir neįrodė, jog ši sąlyga apėmė pareigą sudaryti gamtinių dujų mainų sutartis, ir be pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo pradėjo tyrimą pagal KĮ 14 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Atsakovas Koncentracijos vykdymo sąlygą aiškino atsietai nuo koncentracijos galbūt sukeltos konkurencijos problemos (KĮ 12 str. 1 d. 2 p.). Atsakovas net nepridėjo 2004 metų koncentracijos bylos prie tyrimo medžiagos bylos. Pareiškėjo teigimu, 2014 m. birželio 10 d. nutarimo bylos medžiagos neatskiriama dalis yra pažymos dėl koncentracijų, kurias atsakovas turėjo perduoti pareiškėjui susipažinti, ir jos yra esminę įrodomąją reikšmę turintys dokumentai. Atsakovas neįrodė jokio pareiškėjo neteisėto neveikimo ryšio su 2004 metų koncentracija. 2004 m. kovo 18 d. nutarimas turi būti aiškinamas remiantis baudžiamosios teisės principais, tuo, kad visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo), t. y. Koncentracijos vykdymo sąlyga yra abstrakti, todėl ji aiškintina pareiškėjo naudai.

Pareiškėjo nuomone, Nutarime nagrinėjama frazė „nesudarys kliūčių“ negali būti interpretuojama kaip įpareigojimas pareiškėjui sutikti ar svarstyti bet kokį pasiūlymą ar prašymą, ar imtis aktyvių veiksmų, todėl nepagrįsta atsakovo pozicija, jog pareiškėjo atsakymas į AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimąsi buvo Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas ir pareiškėjas tariamai sudarė kliūtis sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su kitomis įmonėmis.

Pareiškėjas pažymėjo, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ 2012 m. vasario 15 d. kreipimasis į OOO „Gazprom Export“ ir 2012 m. kovo 19 d. į pareiškėją nesudarė jokio konkretaus pasiūlymo – buvo tik bendro pobūdžio prašymas tiekti dujas tiesiogiai AB „Lietuvos energijos gamyba“. Į tokį bendro pobūdžio paklausimą pareiškėjas atsakė nurodydamas, kad dėl dujų įsigijimo ir tiekimo Lietuvos Respublikoje turi būti kreipiamasi į AB „Lietuvos dujos“. AB „Lietuvos energijos gamyba“ laiškų negalima buvo vienareikšmiškai suprasti kaip kvietimo sudaryti gamtinių dujų mainų sutartį, nes AB „Lietuvos energijos gamyba“ nepateikė jokių komercinių ar techninių duomenų apie norimą ar planuojamą (mainų) sandorį. Be to, nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas atsisakė derėtis. Priešingai, pareiškėjas įvertino situaciją ir padarė išvadą, kad nėra galimybių tiekti gamtinių dujų AB „Lietuvos energijos gamyba“. Pareiškėjo teigimu, atsisakymo tiekti dujas AB „Lietuvos energijos gamyba“ priežastis buvo aiškiai nurodyta – prašomu laikotarpiu visi rezervai (kiekis) ilgalaikėmis sutartimis buvo parduoti kitiems vartotojams.

Akcentuodamas, kad Taryba neįvertino tarptautinės viešosios teisės reikalavimų, taikytinų šiai bylai, jog pareiškėjas užima specifinę padėtį (atlieka viešąsias, specialiaisiais įstatymais priskirtas funkcijas), pareiškėjas teigė, kad atsakovas neturėjo nei jurisdikcijos, nei kompetencijos atlikti jo (pareiškėjo) veiklos tyrimo ir pažeidė pareiškėjo imunitetą nuo administracinės baudžiamojo pobūdžio atsakomybės taikymo tiriamos tam tikros jo veiklos atžvilgiu, neatsižvelgė į aplinkybę, jog virš 50 procentų pareiškėjo akcijų kontroliuoja Rusijos Federacija, ir į aplinkybę, jog pareiškėjui Rusijos Federacijos teisės aktais priskirtas specialusis, išimtinis statusas dėl dujų tiekimo tiek valstybėje, tiek užsienyje. 1994 m. birželio 24 d. Europos Sąjunga (toliau – ir ES) su Rusijos Federacija sudarė partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą (toliau – ir Susitarimas, ES ir Rusijos Federacijos susitarimas), kurį, anot pareiškėjo, atsakovas pažeidė. Pareiškėjas, vadovaudamasis Susitarimo 84 ir 102 straipsniais, pažymėjo, kad atsakovas, prieš pradėdamas tyrimą dėl pareiškėjo veiklos ir prieš skirdamas didžiausią Lietuvos istorijoje paskirtą sankciją, privalėjo konsultuotis su atitinkamomis Rusijos Federacijos valdžios institucijomis, tačiau to nepadarė.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo statusas yra ypatingas viešosios teisės prasme (lot. sui generis), nes veikla yra susijusi su Rusijos Federacijos teisėmis ir interesais, todėl jam gali būti taikomas imunitetas pagal 2004 m. gruodžio 2 d. Jungtinių Tautų Organizacijos jurisdikcinių imunitetų konvencijos (toliau – ir JTO konvencija) 2 straipsnio b dalies iii punktą. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas taip pat pažeidė 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Dvišalė sutartis, Lietuvos–Rusijos sutartis) ir Rusijos Federacijos teritorijos suverenitetą. Pasak pareiškėjo, atsakovas privalėjo įteikti pareiškėjui, kurio buveinė yra Maskvoje, dokumentus per Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją arba per Generalinę prokuratūrą (Dvišalės Sutarties 4, 9 str.).

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsakovas apskritai neturėjo jurisdikcijos pradėti tyrimą ir skirti baudą, nes pareiškėjo tariamas neveikimas įvyko ne Lietuvos ir net ne ES teritorijoje. Pareiškėjas nevykdo veiklos Lietuvos teritorijoje, nėra įrodymų apie antikonkurencinį pareiškėjo menamo neveikimo poveikį Lietuvos rinkai.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas šioje byloje be teisinio ir faktinio pagrindų taikė poveikio doktriną, nors poveikio doktrina nėra pripažinta nei Lietuvos, nei ES mastu. KĮ 2 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtinta poveikio doktrina. Bendrovės teigimu, Tarybos cituojamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimas Greenwich byloje neįrodo, kad ESTT pripažįsta poveikio doktriną. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas Nutarime privalėjo įrodyti, jog dėl neva draudžiamų veiksmų atsirado realus ir konkretus konkurencijos ribojimas, bei pagrįsti antikonkurencinio poveikio Lietuvos rinkoje prielaidas.

Byloje nėra leistinų įrodymų, pagrindžiančių alternatyvaus tiekėjo pasiūlymo dydį ar bent naudingumą trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lietuvos energijos gamyba“. Visa medžiaga, kuria yra įrodinėjamas alternatyvaus tiekėjo pasiūlymo dydis, yra pripažinta konfidencialia, todėl pareiškėjas negalėjo pasisakyti dėl dokumentų, kurie jam nebuvo atskleisti. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas nepagrindė, jog tariamo alternatyvaus tiekėjo pasiūlymas buvo komerciškai pagrįstas ir realiai įgyvendinamas.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę susipažinti su 60 procentų tyrimo bylos medžiagos, todėl pažeidė jo teisę į gynybą (KĮ 29 str. 2 d., Konkurencijos tarybos darbo reglamento, patvirtinto Tarybos 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1S‑139 (toliau – ir Konkurencijos tarybos darbo reglamentas) 56.1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.).

Pareiškėjui paskirta 35 651 268,54 Eur bauda, kuri, pasak pareiškėjo, savo esme prilygsta baudžiamojoje teisėje taikomoms sankcijoms, ir toks atvejis patenka į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio reguliavimo sritį, užtikrinančią efektyvią teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas pažymėjo, kad bet kokią tyrimo bylos medžiagą, kuria remiantis priimtas Nutarimas, atsakovas galėjo pripažinti konfidencialia, tik gavęs konkretaus ūkio subjekto prašymą ir priėmęs dėl to motyvuotą sprendimą, kuriame būtų nurodyti aiškūs motyvai, kodėl konkreti informacija turi būti laikoma konfidencialia. Be to, Bendrovės teigimu, Konkurencijos įstatymo nuostatos nesuteikia Tarybai teisės savo iniciatyva pripažinti slapta tyrimo medžiagos dalį ir savo nuožiūra dalį informacijos pripažinti atitinkamų ūkio subjektų komercine paslaptimi bei laikyti ją konfidencialia informacija.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad Nutarimas naikintinas dar ir todėl, jog tyrimas grindžiamas jokios įrodomosios vertės neturinčiais, nepatvirtintais, neautentiškais, neišverstais ir netgi nepasirašytais dokumentais. Bylą nagrinėjant Tarybos posėdyje nebuvo viso 18 bylos tomo, nors juo remiamasi Nutarime. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 18 bylos tome esantys 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 koncentracijos dokumentai į tyrimą paimti tik 2014 m. birželio 2 d., t. y. po to, kai byla jau buvo išnagrinėta Tarybos posėdyje.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakovas neįteikė jam pranešimo apie tyrimo išvadas, o tik siuntė nepasirašytą, nepatvirtintą pranešimą apie tyrimo išvadas, kuriame net nebuvo nurodytos tyrėjų, kurie turėjo pasirašyti pranešimą apie tyrimo išvadas, pareigos ir pavardės, t. y. dokumentas yra be vardų, pavardžių ir parašų bei nepatvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, o tai yra esminis procedūros pažeidimas, sudaręs galimybę priimti nepagrįstą Nutarimą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p., KĮ 34 str. 3 p.).

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas neanalizavo pareiškėjo kaltės, nors turėjo pareigą tai daryti, taip pat kaltės Nutarime nemotyvavo. Atsakovas neatsižvelgė, kad pareiškėjas negalėjo įvertinti savo veiksmų teisėtumo arba neteisėtumo Koncentracijos vykdymo sąlygos atžvilgiu, nes Koncentracijos vykdymo sąlyga yra neaiški; Koncentracijos vykdymo sąlyga buvo „nesudaryti kliūčių“, o tokia formuluotė nereferuoja į įpareigojimą sudaryti bet kokius sandorius dėl dujų tiekimo, taip pat nėra aišku, ar tai yra negatyvus draudimas atlikti veiksmus, ar ir pozityvus įpareigojimas sudaryti bet kokius dujų tiekimo sandorius; AB „Lietuvos energijos gamyba“ neatskleidė neįpareigojančio sandorio detalių, o tyrimo medžiaga patvirtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens ir alternatyvaus tiekėjo sandoris buvo neįmanomas; neįrodytas joks antikonkurencinis poveikis dėl tariamo neteisėto pareiškėjo neveikimo. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas daro išvadą, jog jis negalėjo įvertinti savo veiksmų kaip tariamo pažeidimo, t. y. jo veiksmuose nebuvo kaltės.

Pareiškėjas nesutiko su paskirta bauda bei jos dydžiu, nurodydamas, kad Nutarimas yra neteisėtas ir naikintinas; atsakovas neatsižvelgė į tai, jog Koncentracijos vykdymo sąlygos formuluotė yra labai neaiški ir nulėmė teisinį neapibrėžtumą, kas sudarė pagrindą neskirti baudos net ir konkurencijos taisykles pažeidusiam ūkio subjektui arba paskirti ją tik simbolinio dydžio. Pareiškėjo teigimu, paskirtos baudos dydis buvo apskaičiuotas neteisėtai, t. y. su pažeidimu susijusios pareiškėjo pajamos pagrįstos remiantis neleistinais įrodymais, išvados dėl tariamo pažeidimo pavojingumo yra visiškai nemotyvuotos, didinant pareiškėjui skirtiną baudą atgrasymo tikslais buvo pažeistas teisėtumo principas.

Pareiškėjas, pažymėdamas, kad atsakovo sprendimas padvigubinti Bendrovei skirtą baudą pažeidžia bausmės teisėtumo principą, nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2012 m. sausio 18 nutarimas Nr. 64 „Dėl baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) suteikia teisę padvigubinti pareiškėjui skirtiną baudą vadovaujantis su pažeidimu nesusijusiomis bendrovės pajamomis, tačiau tai prieštarauja konstituciniams bausmės teisėtumo ir teisinės valstybės principams, KĮ 37 straipsniui. Pareiškėjas nepagrįstomis prašė pripažinti atsakovo išvadas, kad padarytas pažeidimas labai pavojingas. Pareiškėjo įsitikinimu, padarytas pažeidimas turėtų būti pripažintas „nesunkiu“, nes pažeidimas nebuvo aiškus, pareiškėjas negalėjo aiškiai numatyti, jog tariamas atsisakymas sudaryti gamtinių dujų mainų sandorį galėtų būti Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas. Pareiškėjas nurodė, kad jei teismas nustatys Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimą, tai pripažintina, jog ginčo situacija buvo teisiškai neapibrėžta, o pareiškėjas negalėjo įvertinti susirašinėjimo su AB „Lietuvos energijos gamyba“ kaip tariamo Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimo.

Atsakovas Konkurencijos taryba ir trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos energijos gamyba“ prašė netenkinti skundo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo OAO „Gazprom“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Taryba 2012 m. liepos 3 d. gavo AB „Lietuvos energijos gamyba“ skundą, kuriame buvo prašoma įvertinti, ar OAO „Gazprom“ atsisakymas sudaryti gamtinių dujų mainų sandorį su AB „Lietuvos energijos gamyba“ laikytinas Lietuvoje esantiems gamtinių dujų pirkėjams kliūties sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartį su alternatyviu tiekėju sudarymu bei 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 1S-38 nustatytos Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimu. Atsakovas priėmė Nutarimą, kuriuo pripažino OAO „Gazprom“ pažeidusiu 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatas (Koncentracijos vykdymo sąlygą).

Pasisakydamas dėl Koncentracijos vykdymo sąlygos, teismas pirmiausia pažymėjo, kad 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-38, kuriuo nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga, yra įsiteisėjęs, nėra ir negali būti šios administracinės bylos ginčo dalyku, todėl Koncentracijos vykdymo sąlygos pagrįstumas ir teisėtumas nėra vertinami.

Dėl pareiškėjo akcentuojamo plečiamojo Koncentracijos vykdymo sąlygos aiškinimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, įvykdęs koncentraciją, įsipareigojo laikytis Koncentracijos vykdymo sąlygoje nustatytų pareigų, net jei tai apribojo jo laisvę sudaryti sutartis. Teismas nustatė, jog atsakovas vertino konkrečias tyrimo metu nustatytas aplinkybes, t. y. AB „Lietuvos energijos gamyba“ siektą įgyvendinti gamtinių dujų mainų sandorį, pareiškėjo veiksmus, Koncentracijos vykdymo sąlygos priežastis ir tikslus, bei vadovavosi KĮ 14 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas pagal nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą ne tik turėjo susilaikyti nuo veiksmų, tačiau turėjo ir pareigą imtis visų priemonių, reikalingų Koncentracijos vykdymo sąlygoje nustatytiems įpareigojimams įvykdyti. Teismo vertinimu, toks aiškinimas nėra laikytinas plečiamuoju ir yra suderintas su Koncentracijos vykdymo sąlygos nustatymo aplinkybėmis ir tikslais – užtikrinti galimybę Lietuvos gamtinių dujų vartotojams savo poreikiams įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. Taip pat teismas pritarė atsakovo argumentams, jog pareiškėjas, net nesiaiškindamas gamtinių dujų mainų sutarties aplinkybių ir sąlygų, atsisakė derėtis dėl gamtinių dujų mainų sandorio, o šis atsisakymas ir lėmė aplinkybes, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ galėjo pirkti tik pareiškėjo tiekiamas dujas.

Pasisakydamas dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimosi į OAO „Gazprom“, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.163 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šalys turi teisę pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas, ir pabrėžė teismų praktikoje įtvirtintą taisyklę, jog šalys turi teisę ne tik laisvai nuspręsti, su kuo derėtis dėl sutarties sudarymo, bet ir nutraukti pradėtas derybas, jeigu aiškiai matyti, jog susitarimo nebus pasiekta arba kitos šalies sąlygos nepriimtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2011), tačiau sprendžiant dėl teisės laisvai derėtis, būtina atsižvelgti į kilusių santykių specifiką. Iš trečiojo suinteresuoto asmens AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimosi teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, kreipdamasis tiek į pareiškėjo dukterinę įmonę OOO „Gazprom Export“, tiek į OAO „Gazprom“, pasiūlė sudaryti gamtinių dujų mainų sandorį, pagal kurį AB „Lietuvos energijos gamyba“ gamtines dujas tiektų Lenkijos pasienyje mainais į pareiškėjo gamtinių dujų tiekimą Lietuvai. Teismas atkreipė dėmesį, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ paprašė nurodyti preliminarias tokio sandorio sąlygas arba pasiūlė parengti jas pati, nurodė, jog derasi su potencialiu tiekėju dėl gamtinių dujų tiekimo ir kad dėl techninių priežasčių nėra galimybės užtikrinti šių gamtinių dujų transportavimo į Lietuvą.

Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas, gavęs pakankamai aiškų pasiūlymą, atsižvelgdamas į nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą, turėjo pareigą užtikrinti, kad nesudarys kliūčių minėtiems vartotojams sudaryti sutartis su kitais tiekėjais, t. y. turėjo ir galėjo įvertinti pasiūlymą, tačiau atsisakė derėtis, visiškai nesiaiškindamas siūlyto sandorio sąlygų.

Pareiškėjo argumentus dėl tarptautinės teisės aktų pažeidimo ir Konkurencijos tarybos jurisdikcijos neturėjimo dėl pareiškėjui taikytino imuniteto teismas atmetė, akcentuodamas AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir nuostatą, kad pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo, sudaryta sutartis ir jos pagrindu sudaromi sandoriai yra komerciniai, o ne viešieji ar valstybiniai ir šalys neturi teisės reikalauti valstybės imuniteto nuo teisminių ar arbitražo procesų. Teismas taip pat įvertino JTO konvencijos, kurios Lietuva nėra ratifikavusi, nuostatas bei įtvirtintus atvejus, kuomet valstybė negali remtis valstybės imunitetu, akcentuodamas, kad vienas iš tų atvejų – procesas, kuris susijęs su komerciniu sandoriu. Teismas taip pat nurodė, kad Nutarime nustatytas pažeidimas buvo susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas, vykdydamas tyrimą, turėjo vadovautis ES ir Rusijos Federacijos susitarimu, nurodydamas, kad šis susitarimas nereguliuoja tyrimo dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo. Dėl pareiškėjo teiginio, jog Taryba neturėjo jurisdikcijos pradėti tyrimo ir skirti pareiškėjui baudą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo svarbu atsižvelgti į susiklosčiusias specifines aplinkybes 2004 metais, kai pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas leidimo vykdyti koncentraciją ir įsigyti AB „Lietuvos dujos“ akcijų – šiais veiksmais pareiškėjas pripažino atsakovo jurisdikciją. Teismas pažymėjo, kad KĮ taikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje (KĮ 2 str. 2 d.), todėl teisė nagrinėti Tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ir įpareigojimų pažeidimus nepriklauso nuo to, kurioje valstybėje yra registruotas ar veikia pažeidimą padaręs ūkio subjektas.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog KĮ 2 straipsnio 2 dalis neįtvirtina poveikio doktrinos, kurios nepripažįsta nei Lietuvos, nei ES teisė, sutikdamas su atsakovo pastebėjimu, jog Komisija savo praktikoje yra taikiusi poveikio doktriną.

Dėl pareiškėjo teisės į gynybą teismas pažymėjo, jog KĮ 29 straipsnyje nustatyta, kad baigus tyrimą pareiškėjui ir pažeidimu įtariamam ūkio subjektui raštu pateikiamos tyrimo išvados ir pasiūloma pateikti paaiškinimus dėl jų, procedūros dalyviams taip pat sudaroma galimybė susipažinti su tyrimo bylos medžiaga, išskyrus dokumentus, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslapčių arba kito ūkio subjekto komercinių paslapčių, be to, prieš Konkurencijos tarybai priimant sprendimą dėl KĮ pažeidimo, procedūros dalyviai turi teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausyti per Tarybos posėdį. Teismas nustatė, kad Taryba, baigusi tyrimą, raštu informavo pareiškėją apie tyrimo baigimą ir įteikė pranešimą, kuriame buvo pateikta informacija pareiškėjui ir apie galimybę pateikti paaiškinimus raštu, susipažinti su tyrimo medžiaga bei nurodyta Tarybos posėdžio data. Pareiškėjas Konkurencijos tarybai pateikė paaiškinimus raštu, kuriuos Taryba įvertino. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas visomis savo teisėmis nesinaudojo, negali būti vertinama kaip pažeidimas, o pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo yra nepagrįsti.

Teismas taip pat patvirtino, jog teisė susipažinti su bylos medžiaga laikytina sudėtine teisės į gynybą dalimi, bei nurodė, kad ūkio subjektų teisė į gynybą yra užtikrinama, kai ir be konfidencialių duomenų galima suprasti esminius argumentus – aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei ūkio subjektams medžiagos pripažinimas konfidencialia trukdo ginti teises, jie turi nurodyti ir motyvuotai pagrįsti, kodėl ir kokie konkretūs konfidencialiais pripažinti duomenys jiems trukdo ginti savo teises. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje konfidencialia pripažinta medžiaga nedaro esminės įtakos teisiniam ūkio subjektui veiksmams įvertinti ir atsakomybei nustatyti, kadangi iš atsakovo išsiųsto pranešimo ir Nutarimo motyvų galima aiškiai suprasti esminius Tarybos argumentus.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, paremtą ESTT išaiškinimu byloje Solvay prieš Komisiją, nurodydamas, kad šis aiškinimas pripažintinas neaktualiu, nes tyrimo bylos medžiaga nebuvo dingusi ar nepilna. Teismas nurodė, jog Taryba, vykdydama pareigą, kylančią iš KĮ nuostatų, saugoti kitų ūkio subjektų komercinę paslaptį sudarančią informaciją, neleido pareiškėjui susipažinti su tyrimo bylos medžiagos dalimi, o pareiškėjo nurodyti pateiktos medžiagos trūkumai (ne visas dokumentas buvo nuskenuotas), laikytini nereikšmingais, nes tik tokią klaidą pastebėjus, ji buvo ištaisyta. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjas rėmėsi tik prielaidomis, kad tyrimo medžiagoje esantys komercinę paslaptį sudarantys dokumentai yra reikšmingi, tačiau to nepagrindė. Teismo vertinimu, atsakovas visais atvejais neturi pareigos tikrinti, ar tam tikra informacija ir dokumentai turi tikrą ar potencialią komercinę vertę – tai atliekama tik tuomet, jei kyla pagrįstų abejonių dėl tokios informacijos ar dokumentų komercinės vertės, o nagrinėjamu atveju tokios abejonės nebuvo.

Dėl 2004 metų koncentracijos pažymos, su kuria OAO „Gazprom“ nebuvo leista susipažinti, įrodomosios reikšmės teismas nurodė, kad Konkurencijos tarybos tarnybinio naudojimo dokumentai gali būti teikiami tik teisėsaugos institucijoms įstatymų joms priskirtoms funkcijoms atlikti (KĮ 21 str. 7 d.). Konkurencijos tarybos darbo reglamento 107 punktas nustato, kad administracijos darbuotojas, išnagrinėjęs pranešimą apie koncentraciją, parengia ir teikia svarstyti Tarybai pažymą apie atliktą nagrinėjimą. Joje yra teikiami pasiūlymai Tarybai. Teismas nustatė, jog Taryba posėdžio metu priimdama sprendimą dėl koncentracijos atsižvelgia ne tik į pažymą apie koncentracijos nagrinėjimą, tačiau ir kitus dokumentus ar kitų Tarybos darbuotojų ar narių nuomones bei pasiūlymus. Teismas konstatavo, kad 2004 metų koncentracijos pažyma laikytina tarnybinio naudojimo dokumentu, ir sprendė, jog ji pagrįstai nebuvo teikiama pareiškėjui susipažinti.

Pasisakydamas dėl procedūrinių pažeidimų – atsakovo tyrimo termino pratęsimo jam jau pasibaigus ir pratęsimą neatliekant jokių veiksmų bei nemotyvuotai, teismas nurodė, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog net jei Taryba tyrimo terminą būtų pratęsusi KĮ nustatytais terminais, sprendimas dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo nebūtų buvęs kitoks. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Nutarimas turi būti panaikintas, nes tyrimas buvo pratęsiamas neatliekant jokių veiksmų ir nemotyvuotai, nurodydamas, kad iš nutarimų pratęsti tyrimą buvo akivaizdu, jog jis buvo pratęsiamas siekiant tęsti turimos informacijos analizę bei surinkti papildomų duomenų, o rašytinė bylos medžiaga patvirtino, kad atsakovas ne tik tęsė turimos informacijos analizę, bet ir rinko papildomą rašytinę medžiagą.

Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad atsakovas objektyviai neįvertino visų aplinkybių, t. y. jog tyrimo bylos medžiaga nebuvo parengta nagrinėjant bylą; byla papildyta po tyrimo pabaigos, o medžiaga sudaryta selektyviai; tyrimo metu dalis surinktų dokumentų yra neautentiški, neišversti bei netinkamai patvirtinti, todėl neturi įrodomosios galios, teismas vadovavosi ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad tyrimo medžiagos dokumentuose nėra esminių prieštaravimų, jie yra nuoseklūs ir aiškūs, todėl atsakovas pagrįstai rėmėsi visų rašytinių įrodymų visetu, o pareiškėjo argumentai dėl įrodymų nepatikimumo atmestini.

Dėl pareiškėjo argumento, kad atsakovas nesilaikė specialios teisinių dokumentų įteikimo tvarkos, kadangi dokumentai turėjo būti įteikti per Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją arba per Generalinę prokuratūrą, teismas pažymėjo, jog ESTT yra išaiškinęs, kad pranešimo apie kaltinimus tikslas yra suteikti galimybę ūkio subjektui pateikti paaiškinimus ir argumentus prieš priimant sprendimą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, o pranešimo apie kaltinimus įteikimo tikslas pasiekiamas, jei adresatas sužino apie prieštaravimų egzistavimą (ESTT 1972 m. liepos 14 d. sprendimas Geigy prieš Komisiją, 52/69). Teismo vertinimu, nukrypimas nuo tinkamam įteikimui keliamų reikalavimų ar netinkamas įteikimas negali būti priežastimi panaikinti Nutarimą.

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, kad atsakovas neanalizavo pareiškėjo kaltės; Koncentracijos vykdymo sąlyga buvo neaiški; pareiškėjas negalėjo įvertinti, jog pareiškėjo atsisakymas derėtis dėl gamtinių dujų mainų sandorio turės poveikį Lietuvos gamtinių dujų rinkoje; pareiškėjui nebuvo žinomos sandorio detalės; antikonkurencinis pareiškėjo veiksmų poveikis yra neįrodytas, teismas rėmėsi ESTT pozicija, kad atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus taikoma tiek esant tyčiai, tiek neatsargumui, kaltės forma nereikšminga atsakomybei taikyti ir baudos dydžiui nustatyti (ESTT 1996 m. kovo 25 d. sprendimas SPO prieš Komisiją, C-137/95). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, žinodamas apie nustatytą Koncentracijos vykdymo sąlygą, negalėjo nežinoti, jog vykdyti koncentraciją pažeidžiant nustatytas koncentracijos sąlygas yra draudžiama ir kad už pažeidimus yra taikoma atsakomybė, o abejodamas dėl savo veiksmų atitikties Koncentracijos vykdymo sąlygai, galėjo kreiptis į Tarybą, tačiau to nepadarė – veikė savo rizika.

Teismas nepripažino pagrįsta pareiškėjo pozicijos, kad ši byla dėl atsakomybės jam taikymo yra baudžiamoji byla ir Tarybos veiksmai prilyginti baudžiamojo persekiojimo vykdymui užsienio valstybėje, negavus Rusijos Federacijos sutikimo. Šiuo aspektu teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra išaiškinta, jog Tarybos skiriamos baudos yra diferencijuotos ūkio subjektams taikomos ekonominės sankcijos, kurias šis viešojo administravimo subjektas pagal suteiktą kompetenciją skiria už konkurencijos taisyklių pažeidimus, remdamasis specialiosiomis teisės normomis (2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/13). Teismas taip pat pažymėjo, kad tarp ginčo šalių yra susiklostę administraciniai teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja specialiosios (konkurencijos teisės) normos, nustatančios ypatingus šios administracinės atsakomybės rūšies atsiradimo pagrindus ir taikymo tvarką. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog byla dėl atsakomybės jam taikymo yra baudžiamoji byla, nurodydamas, kad argumentai paremti klaidingai aiškintu EŽTT sprendimu byloje A. Menarini Diagnostics S. r. l. prieš Italiją.

Vertindamas baudos skyrimą ir jos dydžio nustatymą, teismas vadovavosi KĮ bei Aprašu ir nurodė, jog konstatuoti pareiškėjo veiksmai (atsisakymas derėtis su AB „Lietuvos energijos gamyba“) neleido pasiekti tikslų, kurių buvo siekiama nustatant Koncentracijos vykdymo sąlygą. Tokie OAO „Gazprom“ veiksmai sudarė sąlygas išlaikyti savo, kaip vienintelio (tuo metu) gamtinių dujų tiekėjo Lietuvos vartotojams, padėtį. Dėl to teismas sutiko su Nutarime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo pavojingumo ir pažeidimo trukmės nustatymo.

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, kad paskirta bauda, siekiant atgrasymo, pareiškėjui buvo padidinta nepagrįstai, teismas vertino Aprašo nuostatas ir akcentavo, kad vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų, t. y. sutiko su atsakovo argumentu, kad atsižvelgus į itin dideles pareiškėjo pajamas ir siekiant pakankamo atgrasymo, pagrįstai paskirtoji bauda buvo padidinta 100 procentų. Teismas taip pat pažymėjo, kad tinkamas ir visapusiškas faktinių aplinkybių įvertinimas, skiriant sankcijas už KĮ įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą ūkio subjektams bei parenkant jų dydį yra atsakovo diskrecijos klausimas. Tarybos funkcijos leidžia jai visapusiškai įvertinti tam tikrus konkurenciją galinčius pažeisti veiksmus ir šių funkcijų tinkamas atlikimas, kai yra vertinami tam tikri duomenys, yra Tarybai skirtos diskrecijos dalis. Teismas nustatė, kad skirdamas baudą atsakovas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį (Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas) ir pavojingumą (labai pavojingas), pažeidimo trukmę (vieneri metai).

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, pagrįstai ir teisėtai priėmė Nutarimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti; tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažintų, kad Konkurencijos taryba įrodė pareiškėjo padarytą teisės pažeidimą, sumažinti arba apskritai panaikinti OAO „Gazprom“ skirtą baudą. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendime nebuvo nei glaustai, nei išsamiai atsakyta į daugybę pareiškėjo argumentų, sprendimas buvo nemotyvuotas, jame iš esmės tik sutikta su atsakovo pozicija.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl 2015 m. rugsėjo 6 d. dr. A. S. išvados, kurioje pripažinta, kad atsakovo siūloma Koncentracijos vykdymo sąlygos interpretacija neatitinka Koncentracijos vykdymo sąlygos formuluočių ir yra akivaizdžiai plečiama. Taip pat sprendime visiškai nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, kad teisės norma, kuria vadovaujantis pareiškėjui skirta bauda padvigubinta atsižvelgiant į OAO „Gazprom“ pajamas, nesusijusias su pažeidimu, akivaizdžiai prieštarauja KĮ 36 straipsnio 1 daliai ir taip pažeidžia bausmės teisėtumo, teisės aktų hierarchijos bei teisinės valstybės principus.

Visiškai neanalizuota 2004 metais atsakovo nustatyta konkurencijos problema, būtent dėl kurios visiems AB „Lietuvos dujos“ akcininkams, įskaitant ir pareiškėją, buvo nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga. Taip pat, pareiškėjo teigimu, sąvokos „gamtinių dujų įsigijimas“ ir „gamtinių dujų pirkimo sutarties sudarymas“ buvo nepagrįstai sutapatintos. Remdamasis KĮ vartojamomis formuluotėmis, tiek ir ankstesniais atsakovo nutarimais, pareiškėjas akcentavo sąlygos ir įpareigojimo skirtumą leidimo dėl koncentracijos kontekste teigdamas, kad skiriant įpareigojimus dėl koncentracijų yra nustatomi įpareigojimų vykdymo terminai, ir priešingai – atsakovo nutarimų analizė rodo, kad „sąlygomis“ paprastai būna formuluojami draudimai ir tokiais atvejais atsakovas nutarime nevartoja „įpareigojimo“ sąvokos, o vartoja tik „sąlygos“ sąvoką.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas AB „Lietuvos energijos gamyba“ vienintelį kreipimąsi dėl informacijos pateikimo nepagrįstai laikė kvietimu pradėti derybas dėl dujų mainų sandorio, taip pat neįvertino, kad techniškai nebuvo įmanoma sudaryti gamtinių dujų mainų sandorį.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad byla laikytina baudžiamąja ir tai lemia imuniteto pareiškėjo naudai taikymo būtinybę, be to, atsakovas, nesilaikydamas 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, atsisakė dokumentus pareiškėjui įteikti per Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją ar Generalinę prokuratūrą, ir taip išvengė kompetentingų Rusijos institucijų informavimo apie prieš pareiškėją vykdytą baudžiamojo pobūdžio persekiojimą. Taip pat, pareiškėjo manymu, buvo pažeistas ES ir Rusijos Federacijos susitarimas, t. y. pareiga konsultuotis prieš priimant dvišalius santykius paveiksiančius sprendimus, inter alia, neteisėtos ekonominės veiklos srityje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat ginčijo, kad tyrimo termino praleidimas ir jo neatnaujinimas lemia tai, jog visi nuo 2013 m. sausio 1 d. atlikti tyrimo veiksmai yra neteisėti. Be to, pareiškėjo nuomone, KĮ 2 straipsnio 2 dalis neįtvirtina poveikio doktrinos ir nesuteikia atsakovui neribotos jurisdikcijos. Pareiškėjas skundėsi ir tuo, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą ir pareiškėjo teisę į gynybą – nuo pareiškėjo buvo nuslėpta daugiau nei 60 procentų bylos medžiagos, taip pat 2004 metų koncentracijos pažyma. Pareiškėjas nesutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis, abejodamas dėl savo veiksmų atitikties Koncentracijos vykdymo sąlygai, galėjo kreiptis į atsakovą, tačiau to nepadarė – veikė savo rizika, taip pat, jog pareiškėjas negalėjo nežinoti, kad Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas yra draudžiamas pagal KĮ. Galiausiai, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai pritarta neteisėtai apskaičiuotai baudai.

Atsakovas Konkurencijos taryba ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad pareiškėjas pagal nustatytą koncentracijos vykdymo sąlygą ne tik turėjo susilaikyti nuo veiksmų, tačiau privalėjo imtis visų priemonių, reikalingų koncentracijos vykdymo sąlygoje nustatytiems įpareigojimams įvykdyti. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks aiškinimas nėra laikytinas plečiamu ir yra suderintas su koncentracijos vykdymo sąlygos nustatymo aplinkybėmis ir tikslais – užtikrinti galimybę Lietuvos gamtinių dujų vartotojams savo poreikiams įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų.

Išplėstinė teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su baudos neskyrimu ar simbolinės baudos skyrimu, laikė nepagrįstais. Priimtoje nutartyje, be kita ko, pažymėta, jog pareiškėjui buvo aiški ir suprantama koncentracijos vykdymo sąlyga. Šiame kontekste aktualu buvo ir tai, kad pareiškėjas niekada nesikreipė į atsakovą su prašymu išaiškinti nustatytą koncentracijos vykdymo sąlygą, jeigu jam būtų kilę neaiškumų.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, sprendė, jog Konkurencijos taryba, skirdama pareiškėjui baudą, atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, pavojingumą, pažeidimo trukmę. Byloje taip pat konstatuota, jog Konkurencijos taryba galėjo 100 procentų padidinti baudos bazinį dydį pareiškėjui, atsižvelgus į tai, kad to nepadarius, bauda netektų savo atgrasomojo pobūdžio dėl ypač didelės pareiškėjo apyvartos. Įvertinus administracinės bylos medžiagą, pareiškėjo pateiktą apeliacinį skundą, nebuvo nustatyta kitų pagrindų sumažinti ar keisti Konkurencijos tarybos skirtą baudą.

IV. Pareiškėjas 2017 m. sausio 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016, grindžiamą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais ir prašė sudaryti išplėstinę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 7 teisėjų kolegiją bylai nagrinėti iš naujo. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi papildytas 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-38 ir paneigtas draudimas plečiamai aiškinti atsakomybę nustatančias normas, nustatytas individualiame administraciniame akte. Atsakovui draudžiama pildyti administracinį aktą jį interpretuojant. Materialiosios teisės taisyklė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 4 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 7 straipsnio 1 dalyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 48 straipsnyje, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1–4 punktuose ir 8 straipsnyje, KĮ 14 straipsnyje) draudžia plečiamai aiškinti ir išplėsti tiek norminiu, tiek individualiu administraciniu aktu nustatytą pažeidimo sudėtį. Administraciniame akte ūkio subjektui nustatytos pareigos turi būti suformuluotos itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Nei teisės normos, nei lygiai taip pat pareigas ūkio subjektams nustatantys administraciniai aktai negali būti aiškinami plečiamai administracinėn atsakomybėn patraukto ūkio subjekto nenaudai. Analogiškai negali būti plečiami ir teritoriniai bei jurisdikciniai viešojo administravimo subjekto įgalinimai, nes toks viešojo administravimo subjekto elgesys prieštarautų principui, nustatančiam, kad viešojo administravimo subjektui yra leidžiama elgtis tik taip, kaip numatyta jo veiklą reglamentuojančiose teisės normose.

2. 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė draudimą konkurencijos bylose ūkio subjektą bausti be kaltės. Minėta nutartimi buvo visiškai ignoruotas ir nevertintas esminis pareiškėjo nubaudimo pagrindas – kaltė. Tai, kad pareiškėjo kaltė nagrinėjamu atveju turėjo būti detaliai analizuojama patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, EŽTK 6 straipsnis, Chartijos 48 straipsnis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 2 dalis. Kaltės instituto vertinimo taikymas turi esminę reikšmę, nes net ir leidus atsakovui individualų administracinį aktą aiškinti plečiamai, atsakovui priskirta įrodinėjimo pareiga – nustatyti pareiškėjo kaltę dėl kurios nekiltų jokių abejonių – išlieka ir pagal paties atsakovo pateikiamą ekstensyvų individualaus administracinio akto aiškinimą. Byloje nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjui inkriminuotas pažeidimas yra nulemtas objektyvių ir nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių, kurie yra akivaizdūs jo nekaltumo įrodymai.

3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi pažeista pareiga esminius procedūrinius pažeidimus vertinti kaip pagrindą panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtą nutarimą visa apimtimi (ABTĮ 56 str. 6 d., 91 str. 1 d. 3 p., Dvišalės sutarties 4, 9 str., KĮ 23 str. 5 d., Chartijos 47 str., EŽTK 6 str. 1 d.). Minėta nutartimi nustatyti net 5 atsakovo tyrimo vykdymo pažeidimai, kurie pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtų pagrindu panaikinti Nutarimą pilna apimti, t. y.: (i) tyrimo inicijavimo terminų pažeidimas; (ii) sankcijos skyrimo terminų praleidimas; (iii) motyvų dėl praleisto termino atnaujinimo nenurodymas; (iv) netinkamas informavimas apie tyrimą; bei (v) teisės pateikti paaiškinimus nesuteikimas. Tokiu būdu 2016 m. gruodžio 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi pasiektomis išvadomis nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos ir teismų praktika yra formuojama klaidinga linkme. Tai sudaro savarankišką pagrindą atnaujinti procesą, nes priešingu atveju atsakovo atliekamas tyrimas galėtų būti vykdomas nesilaikant elementarių teisės į gynybą užtikrinimo garantijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo 2017 m. sausio 25 d. pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje Nr. eA‑2330‑520/2016, vadovavosi nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399, TAR, 2016, Nr. 2016-16849) nuostatomis.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus yra išimtinė procedūra, taikoma ypatingais atvejais bylose, užbaigtose teismo priimtu baigiamuoju aktu, siekiant pašalinti padarytus tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus. Pagal visuotinai pripažintą taisyklę (teisės principą), įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių disputas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik išimtiniais atvejais, laikantis įstatymo numatytų sąlygų, be kita ko, vadovaujantis įstatymo įvardytais pagrindais.

Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą užbaigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti byloje priimtą įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą neteisėtu ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. ABTĮ 161 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Svarstant prašymą dėl proceso atnaujinimo, byla nėra nagrinėjama iš esmės, o tik patikrinama ir išsprendžiama, ar yra įstatyme numatytas pagrindas atnaujinti procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-100/2014). Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu nėra pakankamai argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-520/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį, administracinė byla Nr. eA‑2330‑520/2016 buvo užbaigta, minėta nutartis įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Pareiškėjas šiuo atveju prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA‑2330‑520/2016, vadovaudamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Analogiški proceso atnaujinimo pagrindai buvo numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota šių procesinių normų taikymo praktika yra aktuali sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagal nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Dėl tariamo esminio materialiosios teisės normų pažeidimo (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.)

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą:1) turi būti nustatytas materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014, 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016, kt.).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015).

Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinės bylos Nr. eA‑2330‑520/2016 procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, teigdamas, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, priimdama 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį, papildė 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 1S-38 ir paneigė draudimą plečiamai aiškinti atsakomybę nustatančias normas, nustatytas individualiame administraciniame akte, taip pat pažeidė draudimą konkurencijos bylose ūkio subjektą bausti be kaltės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagrįsdamas tokius teiginius, pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia argumentus, kurie iš esmės atkartoja procesiniuose dokumentuose, kurie buvo pateikti nagrinėjant bylą, jau teiktus ir bylą nagrinėjusios išplėstinės teisėjų kolegijos įvertintus argumentus (apie KĮ įtvirtintų koncentracijų kontrolę reglamentuojančių teisės normų nustatytas konkrečias atsakovo diskrecijos ribas nustatant sąlygas arba įpareigojimus konkrečioje koncentracijoje; Koncentracijos sąlygos pagrindu spręstą konkurencijos teisės problemą (priežastinio ryšio problematiką); sąlygų ir įpareigojimų atribojimą leidimo vykdyti koncentraciją kontekste, pareiškėjo atsakymo į AB „Lietuvos energijos gamyba“ paklausimą pobūdžio vertinimą; gamtinių dujų mainų galimybės vertinimą techniniu ir fiziniu aspektais; ir kt.).

Darytina išvada, kad dalis pareiškėjų argumentų liudija apie tai, kad pareiškėjai iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos bylos faktinės aplinkybės. Tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu bei įrodymų vertinimu.

Dėl pareiškėjo nurodytų teisės aiškinimo klausimų teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašyme atnaujinti procesą pateikti argumentai buvo ištirti bei įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai priimant galutinę nutartį administracinėje byloje Nr. eA‑2330‑520/2016.

Dėl pareiškėjo argumento, jog KĮ įtvirtintos koncentracijų kontrolę reglamentuojančios teisės normos numato labai konkrečias atsakovo diskrecijos ribas nustatant sąlygas arba įpareigojimus konkrečioje koncentracijoje, teisėjų kolegija pabrėžia, kad 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje išnagrinėjusi 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S‑38 priėmimo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) nuostatas, reglamentuojančias koncentracijas, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą koncentracijų reguliavimo tikslą, Tarybos nagrinėtas ir įvertintas aplinkybes, dėl kurių buvo nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga, akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavimo aspektus reglamentavusių teisės aktų nuostatas, nagrinėjamu atveju aktualią Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo nuostatą, apibrėžusią gamtinių dujų rinką, 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 turinį, iš kurio matyti Tarybos tuo metu vertinti aspektai, taip pat atkreipusi dėmesį, kad Tarybos diskrecija pasirinkti sąlygas ir įpareigojimus, leidžiančius pasiekti KĮ 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytus tikslus, nebuvo ribota, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 buvo nustatyta plataus pobūdžio Koncentracijos vykdymo sąlyga atskirai neapibrėžiant sąlygos ar atskirai nenustatant įpareigojimų.

Išanalizavusi ES teisėje galiojantį reglamentavimą koncentracijų kontrolės srityje ir aiškiai pabrėžusį Konkurencijos įstatymo nuostatų skirtumą nuo analogiško klausimo reglamentavimo ES, t. y., kad Konkurencijos įstatymas teisinių pasekmių nediferencijuoja pagal tai, ar yra pažeista atsakovo nustatyta sąlyga ar įpareigojimas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad sąlygas ir įpareigojimus apibūdinant bendrai ir vertinant nacionaliniame kontekste svarbu, kad pagal tikslą jie suvokiami kaip tam tikro elgesio formos nustatymas, kuris padėtų užtikrinti, kad dėl koncentracijos nesusikurs dominuojanti ūkio subjekto padėtis arba ji nestiprės ir tai padės išvengti bet kokių konkurencijai žalingų padarinių. Kaip matyti iš 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 turinio, atsakovas būtent nagrinėjo ir vertino, kokios rūšies konkurencijos gynimo priemonė tinka nustatytoms konkurencijos problemoms išspręsti, atsižvelgdamas į susiklosčiusią išskirtinę padėtį Lietuvos dujų rinkoje. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atskiras sąlygos ar įpareigojimų neapibrėžimas neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant ginčą dėl Nutarimo teisėtumo. Pareiškėjas, nesutikdamas su nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga ir manydamas, kad ji neatitinka KĮ nuostatų ar jos nesuprasdamas, turėjo galimybę 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 1S-38 apskųsti, reikalauti, kad tokia Koncentracijos vykdymo sąlyga būtų panaikinta ir / ar atsakovas paaiškintų šios Koncentracijos vykdymo sąlygą, tačiau to nedarė. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie paneigtų išplėstinės teisėjų kolegijos atliktą šio aspekto vertinimą ar pagrįstų akivaizdžios klaidos buvimą.

Dėl pareiškėjo argumento, kad 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi buvo pripažinta, jog subjektas yra atsakingas už individualaus administracinio akto netikslumus ir vėlesnį viešojo administravimo subjekto nuomonės pasikeitimą, todėl turi būti aktyvus aiškindamasis būsimą nuomonės pasikeitimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas klaidingai vertina individualų administracinį aktą kaip netikslų ir nepagrįstai identifikuoja viešojo administravimo subjekto nuomonę kaip pasikeitusią. Pareiškėjas teigia, kad byloje yra nustatyta, „jog net pats atsakovas tik bylos nagrinėjimo metu pakeitė ir papildė savo poziciją ir nurodė, kad Koncentracijos sąlygoje įtvirtinta sąlyga, t. y. draudimas „nesudaryti kliūčių“, neva iš tikrųjų yra ne sąlyga, o įpareigojimas „imtis visų reikiamų priemonių“ ir taip užtikrinti, kad Lietuvos vartotojai įsigytų dujas iš visų kitų Pasaulio tiekėjų nei Pareiškėjas, o formuluotės tėra tik žodžiai, kuriuos pakeitus „esmė“ nesikeičia.

Tokią poziciją patvirtino 2016-12-22 Nutarties 228 p.“. Pareiškėjo manymu „atsakovas savo diskreciją įgyvendino būtent priimdamas sprendimą nustatyti Koncentracijos sąlygą (o ne įpareigojimą) „nesudaryti kliūčių“ akivaizdžiai orientuotą į atitinkamų veiksmų pasyvumą (susilaikymą)“. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiam pareiškėjo aiškinimui negalima pritarti. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip konstatavo išplėstinė kolegija 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje, Konkurencijos įstatymas teisinių pasekmių nediferencijuoja pagal tai, ar ūkio subjektas pažeidė Konkurencijos tarybos nustatytą pareigą ar įpareigojimą, iš tiesų negalima paneigti, kad nustatyta sąlyga negali apimti reikalavimo imtis tam tikrų priemonių (t. y. sąlyga, orientuota į atitinkamų veiksmų aktyvumą), o įpareigojimas negali reikšti reikalavimo susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (t. y.

įpareigojimas, orientuotas į atitinkamų veiksmų pasyvumą). Šiuo aspektu svarbu pabrėžti išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje padarytą išvadą, kad Koncentracijos vykdymo sąlyga vertintina jos nustatymo aplinkybių ir tikslų kontekste, o ne naudojant lingvistinį atskirų frazių aiškinimo metodą, kurį pasitelkus atsietai nuo teisinio santykio konteksto, galima padaryti su atitinkamu teisiniu santykiu nesuderinamas išvadas. Prašyme atnaujinti procesą byloje Nr. eA-2330-520/2016 nepateikti argumentai, kurie paneigtų tokį išplėstinės teisėjų kolegijos atliktą vertinimą ar pagrįstų akivaizdžios klaidos buvimą.

Kitaip tariant, teisėjų kolegijos nuomone, šis pareiškėjo argumentas dėl 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi išplėsto 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 turinio ir paneigto draudimo plečiamai aiškinti atsakomybę nustatančias normas, yra nepagrįstas.

Pareiškėjas, teigdamas, kad 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi buvo pažeistas draudimas konkurencijos bylose ūkio subjektą bausti be kaltės, inter alia remiasi iš esmės tais pačiais argumentų dėl sąlygos ir įpareigojimo atskyrimo problematikos, tariamai pasikeitusios atsakovo pozicijos, pareiškėjo pareigos aktyviai aiškintis sąlygos turinį aspektais, todėl teisėjų kolegija dėl jų pakartotinai nepasisako. Pareiškėjas taip pat iš naujo teikia argumentus dėl techninio negalimumo sudaryti gamtinių dujų mainų sandorį, taip pat dėl tariamai netinkamo atsakymo į trečiojo asmens paklausimą pobūdžio vertinimo, kuriuos išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje jau išnagrinėjo, todėl primintina, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu bei įrodymų vertinimu.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Todėl prašymas atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-2330-520/2016 procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu netenkinamas.

Dėl vienodos administracinių teismų praktikos užtikrinimo (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.)

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P‑86‑822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, be kita ko, yra akcentavęs, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Pareiškėjas nurodo, kad 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi pažeistas draudimas teismui papildyti administracinio akto turinį ir paneigta nuosekli šį draudimą patvirtinanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2010, 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A248‑32/2007, 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1934/2008, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-715/2008, 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis ir sprendimais, pažymi, kad pareiškėjo nurodytos bylos nuo administracinės bylos Nr. eA-2330-520/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, skiriasi faktinėmis aplinkybėmis ir tų aplinkybių kontekste taikytomis teisės normomis. 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija priėmė išnagrinėjusi ir įvertinusi inter alia 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S‑38 priėmimo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) nuostatas, reglamentuojančias koncentracijas, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą koncentracijų reguliavimo tikslą, Tarybos nagrinėtas ir įvertintas aplinkybes, dėl kurių buvo nustatyta Koncentracijos vykdymo sąlyga, akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavimo aspektus reglamentavusių teisės aktų nuostatas, nagrinėjamu atveju aktualią Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo nuostatą, apibrėžusią gamtinių dujų rinką, 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 turinį, iš kurio matyti Tarybos tuo metu vertinti aspektai. Pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose tokie procedūrinio pobūdžio ir kompetencijos klausimai nebuvo kilę ir nebuvo nagrinėti. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos aplinkybių kontekste.

Pareiškėjas, teigdamas, kad 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi buvo pažeista pareiga esminius procedūrinius pažeidimus vertinti kaip pagrindą panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtą visą nutarimą, nurodo, kad minėta nutartimi nustatyti net 5 atsakovo tyrimo vykdymo pažeidimai, kurie pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtų pagrindu panaikinti visą skundžiamą Nutarimą. Tyrimo inicijavimo terminų pažeidimą pareiškėjas grindžia, pateikdamas nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-137/2014, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad toje byloje buvo nagrinėtas tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėtumo klausimas; sankcijos skyrimo terminų praleidimą pareiškėjas grindžia, pateikdamas nuorodą į į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-955/2013, tačiau pastebėtina, kad toje byloje taip pat buvo nagrinėtas tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo klausimas; motyvų dėl praleisto termino atnaujinimo nenurodymą pareiškėjas grindžia, pateikdamas nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-730/2013, tačiau toje byloje buvo nagrinėtas disputas dėl pažymos, kuria Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktorių nuspręsta įspėti dėl Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo tam tikrose nuostatose numatytų pažeidimų; netinkamą informavimą apie tyrimą pareiškėjas grindžia, pateikdamas nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502‑727/2014, tačiau joje buvo nagrinėtas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo teisėtumo klausimas; o teisės pateikti paaiškinimus nesuteikimą pareiškėjas grindžia, pateikdamas nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A962‑525/2015, tačiau toje byloje buvo nagrinėtas skundas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atsižvelgdama į pareiškėjo nurodytų bylų ir bylos Nr. eA‑2330‑520/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, akivaizdžius faktinių aplinkybių ir tų aplinkybių kontekste taikytų teisės normų skirtumus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi pažeistas draudimas teismui papildyti administracinio akto turinį ir paneigta nuosekli šį draudimą patvirtinanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama teisės normų, reglamentuojančių konkurencijos teisės sritį, aiškinimo srityje.

Dėl minėtų priežasčių nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA‑2330‑520/2016 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kad prašymas nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, atsisakytina atnaujinti procesą aptariamoje byloje (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA‑2330‑520/2016 pagal pareiškėjo atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – „Lietuvos energijos gamyba“, akcinė bendrovė) dėl nutarimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius