2018-01-05 Nr. AB-492-3-61-3-04877-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3769-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04877-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo sprendimo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2016 m. birželio 30 d., nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. spalio 31 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. buvo kalinamas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotą papildomai užėmė jose įrengti baldai. Kameros buvo antisanitarinės būklės, jose buvo drėgna, buvo pelėsio, patalpos nebuvo tvarkomos. Sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, nebuvo užtikrinamas privatumas juo naudojantis. Lukiškių TI-K nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, skalbyklos paslaugos buvo mokamos, be to, brangios ir nekokybiškos. Lukiškių TI-K šioje įstaigoje laikomų asmenų darbu neaprūpina, pašalpų neskiria. Lukiškių TI-K taip pat nėra sanitarinių švaryklų, atvykusių asmenų sveikatos būklė netikrinama. Pareiškėjui buvo išduodamas purvinas minkštasis inventorius. Dėl tokių kalinimo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata, jis patyrė psichologinę traumą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–19) prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam Lukiškių TI-K laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Paaiškino, kad įstaigos administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės. Sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Lukiškių TI-K yra įrengta sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera. Lukiškių TI-K vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, viršutiniai drabužiai skalbiami apmokėjus už tokią paslaugą. Asmenys, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali teikti prašymą viršutinius drabužius išskalbti nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi. Dirbti mokamą darbą yra siūloma tik nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, kai yra laisvų vietų. Tuo tarpu išmokų ir pašalpų mokėjimas nėra teisės aktais nustatyta prievolė. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 8 d. sprendimu (b. l. 81–85) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, t. y. pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, siekė nuo 3,615 kv. m iki 7,76 kv. m, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo keliami skundo reikalavimai dėl perpildytų kamerų ir ploto trūkumo jose yra neįrodyti.

7. Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra nustatęs pažeidimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos arba įrengimo bei vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais dėl sanitarinių mazgų įrengimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių. Kita vertus, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas labai trumpai, nes per Lukiškių TI-K buvo etapuojamas į kitas laisvės atėmimo įstaigas, todėl padarė išvadą, jog šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

8. Įvertinęs Lukiškių TI-K kamerų patikrinimo aktus teismas taip pat konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant konkrečioje kameroje Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atlikti, jokių kitų objektyvių įrodymų, kad konkreti kamera tuo metu neatitiko teisės aktų keliamų higienos normų reikalavimų teismui nėra pateikta. Iš teismui pateiktos sutarties matyti, kad uždaroji akcinė bendrovė „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ nuolat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus. Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.

9. Įrodymų, kad pareiškėjui buvo išduotas netinkamas naudojimui čiužinys ir pagalvė, byloje nėra. Pareiškėjui dėl šio pažeidimo nesiskundus, šiuo metu atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl pareiškėjo teiginį dėl aprūpinimo netinkamu čiužiniu ir pagalve teismas laikė neįrodytu.

10. Pareiškėjo teiginius dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų pirmosios instancijos teismas laikė abstrakčiais ir nepagrįstais. Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis mokama skalbimo paslauga. Taigi pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius, pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga, o neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Lukiškių TI-K šiuo aspektu jokių pareiškėjo teisių nepažeidė.

11. Lukiškių TI-K nurodė, kad įstaigoje yra įrengta sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera. Teismui nėra pagrindo abejoti pateikta atsakovo informacija. Pareiškėjo teiginiai dėl tikrinamos sveikatos yra abstraktūs ir neparemti detalizuotais, nuosekliais paaiškinimais, todėl laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.

12. Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, teismas nenustatė Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų ginčo laikotarpiu. Nenustatęs būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė, taip pat konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas yra išvestinis, todėl netenkintinas.

III. 13. Pareiškėjas D. U. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 91–95), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

14. Nurodo, kad minimalus gyvenamosios patalpos plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį, nes kamerų plotą užėmė lovos, kiti baldai ir įrenginiai, be to, kamerose pareiškėjas buvo laikomas su dar 2–3 asmenimis. Tualetas buvo įrengtas kameroje, todėl juo naudojantis nebuvo privatumo. Pareiškėjo teigimu, dviejų aukštų lovos buvo be kopetėlių, todėl lipant į antrą lovos aukštą jam kilo rizika susižaloti ar sužaloti kitus asmenis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, kadangi įrodymais yra Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad tik pripažįstant pareiškėjo teisių pažeidimą yra toleruojamas asmenų teisių pažeidinėjimas, todėl pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 98–102) prašo jį atmesti.

16. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Lukiškių TI-K pabrėžia, kad patyrė dokumentų rengimo išlaidų, kurios priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis plotas, taip pat neužtikrinant higienos sąlygų, kadangi patalpose buvo drėgna, buvo pelėsio, jos nebuvo tvarkomos, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, nebuvo užtikrinamas privatumas juo naudojantis, pareiškėjui buvo išduodamas purvinas minkštasis inventorius, nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, Lukiškių TI-K nebuvo sanitarinių švaryklų, nebuvo tikrinama atvykusių asmenų sveikatos būklė, be to, pareiškėjas nebuvo aprūpintas darbu, jam nebuvo skiriama pašalpa. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatęs, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinta, tačiau pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo labai trumpai, taip pat konstatavęs, jog kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nepasitvirtino, pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, kurios turėjo reikšmės neturtinės žalos nustatymui bei nepagrįstai nurodė, kad nėra jokių pareiškėjo teiginius pagrindžiančių įrodymų, nes įrodymais yra Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjo teigimu, minimalus gyvenamosios patalpos plotas jam nebuvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį, nes kamerų plotą papildomai užėmė baldai ir kiti įrenginiai, be to, kamerose pareiškėjas buvo laikomas su dar 2–3 asmenimis. Tualetas buvo įrengtas kameroje, todėl juo naudojantis nebuvo privatumo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai nurodė, kad kamerose įrengtos dviejų aukštų lovos buvo be kopetėlių, todėl lipant į antrą lovos aukštą jam kilo rizika susižaloti ar sužaloti kitus asmenis.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/201 ir kt.).

21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. kad Lukiškių TI-K kamerose įrengtos dviejų aukštų lovos buvo be kopetėlių, todėl lipant į antrą lovos aukštą jam kilo rizika susižaloti ar sužaloti kitus asmenis. Šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas, todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjui tekusio Lukiškių TI-K kamerų ploto bei sanitarinių mazgų įrengimo.

22. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

23. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas: 2016 m. birželio 27 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, kurios plotas – 7,42 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2016 m. birželio 28 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2016 m. spalio 24 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus, buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas – 7,38 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2016 m. spalio 25 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2016 m. spalio 26 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus, buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas – 7,38 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2016 m. spalio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 320, kurios plotas – 7,76 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. spalio 30 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. spalio 31 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus; 2016 m. lapkričio 17 d. atvyko iš Vilniaus pataisos namų, buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, kurios plotas – 7,38 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2016 m. lapkričio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 374, kurios plotas – 7,23 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. lapkričio 20 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. lapkričio 21 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.

24. Įvertinusi šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, esą kamerose kartu su juo buvo laikomi dar 2–3 asmenys, nepagrįsti jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismui teiktame skunde pareiškėjas tokių duomenų nebuvo nurodęs, o atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 72–76) pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad atsakovo pateikti duomenys apie nuteistųjų skaičių ir plotus yra netikslūs, tačiau pats jų nedetalizavo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis.

25. Pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais ir kitais įrenginiais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne sprendžiant, ar buvo padarytas pažeidimas apskritai.

26. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų užimamą plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktikos.

27. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengtame sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas, pažymėtina, kad, nors Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 8 d. sprendimu, be kita ko, nustatė, jog ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjo skundą atmetė. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K veikė neteisėtai, t. y. ginčo laikotarpiu pareiškėją laikė netinkamomis sąlygomis. Todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013).

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas tik 11 dienų, be to, itin neilgais laikotarpiais (nuo 1 iki 5 dienų), todėl jo teisės į privatumą pažeidimas nebuvo ilgalaikis bei intensyvus. Todėl, įvertinusi pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pripažinimas, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, yra pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

30. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad netinkamas sąlygas Lukiškių TI-K kamerose įrodo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje individualioje byloje yra vertinamos tik su ta konkrečia byla susijusios faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai, todėl sprendžiant kitus, su nagrinėjama administracine byla nesusijusius ginčus, teisme ar juo labiau kitose insitutcijose nustatytos aplinkybės savaime neturi jokios įrodomosios galios. Juo labiau, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes jis siekia įrodyti jo nurodomomis Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtais procesiniais sprendimais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

31. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K kamerose 2016 m. birželio 27 d. – 2016 m. birželio 28 d., 2016 m. spalio 24 d. – 2016 m. spalio 25 d., 2016 m. spalio 26 d. – 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 17 d. – 2016 m. lapkričio 21 d. laikotarpiais buvo pažeista, kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo svarstyti atsakovo atstovo pateiktą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias jis patyrė rengdamas dokumentų kopijas pirmosios instancijos teismui, atlyginimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. U. teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose 2016 m. birželio 27 d. – 2016 m. birželio 28 d., 2016 m. spalio 24 d. – 2016 m. spalio 25 d., 2016 m. spalio 26 d. – 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 17 d. – 2016 m. lapkričio 21 d. laikotarpiais buvo pažeista.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius