2019-06-19 Nr. AB-13077-3-61-3-04157-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1584-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04157-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 50 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN turėjo miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte, tokia miegamoji vieta sukėlė pareiškėjui, kurį vargino stuburo skausmai, diskomfortą, tačiau pataisos įstaigos administracija ignoravo jo prašymą dėl miegamosios vietos pakeitimo. Nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. dviaukštėje lovoje nebuvo įrengtos kopėtėlės, tai papildomai apsunkino galimybę pasiekti jo miegamąją vietą. Pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. jis buvo perkeltas iš Vilniaus PN sektoriaus, esančio Sniego g. 2, Vilniuje, į Vilniaus PN sektorių, esantį Rasų g. 8, Vilniuje. Pareigūnai, vykdantys asmenų perkėlimą, nurodė pareiškėjui, kad jam priklausantys daiktai bus grąžinti nedelsiant po perkėlimo, tačiau savo elektroninius prietaisus pareiškėjas atgavo tik 2017 m. rugpjūčio 8 d., ir atsižvelgiant į tai, kad tarp minėtų daiktų, be kita ko, buvo ir virdulys, 6 dienas negalėjo užsikaisti vandens, nusiprausti ar išsivalyti dantų. Kiti perkėlimo metu paimti asmeniniai daiktai buvo grąžinti tik 2017 m. rugpjūčio 14 d., todėl visą šį laikotarpį pareiškėjas neturėjo drabužių ir negalėjo persirengti.

3. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN sanitariniai mazgai yra netvarkingi, labai seni, dušuose ir prausyklos patalpoje dėl netinkamai įrengtos vandens nutekėjimo sistemos jaučiamas nemalonus kvapas. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išsiųsti laišką teismui, nes būrio viršininkas buvo išvykęs į komandiruotę ir į sektorių nebuvo atėjęs joks kitas Vilniaus PN atstovas, kuriam būtų galima perduoti laišką. Pareiškėjui 2017 m. rugsėjo 18 d. grįžus į Vilniaus PN iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, jis buvo uždarytas laikino sulaikymo kameroje kartu su kitais nuteistaisiais, nepaisant to, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas. Įstaigos pareigūnai neleido pareiškėjo tėvams, atvykusiems į pasimatymą, perduoti jam sprendimų, priimtų civilinėse bylose, kuriose jis buvo atsakovu, todėl pareiškėjas ir jo tėvai patyrė turtinę žalą dėl sunaudoto kuro ir automobilio nusidėvėjimo. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas ne kartą teikė skundus Vilniaus PN administracijai, o gavęs įstaigos atsakymus – teisės aktų nustatyta tvarka skundė juos Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas).

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentas jo skundus išnagrinėjo šališkai, neišsamiai ir neobjektyviai, net ir po skundų pateikimo institucija nesiėmė priemonių skunduose nurodytiems pažeidimams pašalinti. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė fizinių ir dvasinių kančių, nepatogumą, buvo pažemintas jo orumas.

5. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų, elektros prietaisų ir informacijos laikmenų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-426 (toliau – ir Aprašas), 11 punktu, daiktai turi būti patikrinti ir išduoti asmenims ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo jų priėmimo, todėl Vilniaus PN nepažeidė teisės aktuose nustatyto daiktų perdavimo termino pareiškėjo atžvilgiu. Be to, pareiškėjas, laukdamas jam grąžintinų daiktų, turėjo galimybę nusiprausti Vilniaus PN esančiuose dušuose, galėjo kreiptis į Vilniaus PN administraciją su rašytiniu prašymu jam nemokamai suteikti reikalingus drabužius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, o tinkamam dantų valymui, vadovaujantis Lietuvos odontologų rūmų pateikta rekomendacija, nėra būtinas virintas vanduo.

7. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokie klozetai turi būti įrengiami sanitariniuose mazguose. Tiek Vilniaus PN sanitariniai mazgai, tiek ir dušai, yra tinkamai įrengti. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad nesant būrio viršininko, apie savo problemas ir rūpimus klausimus galima pranešti kitiems įstaigos darbuotojams, tačiau pareiškėjas to nepadarė, todėl situacija, kai pareiškėjas nerado būrio viršininko ir laiku neišsiuntė laiško, susiklostė ne dėl Vilniaus PN administracijos kaltės. Atsakovo atstovas neginčija fakto, kad pareiškėjui galima turėti civilinių bylų medžiagą, tačiau ji turi būti perduodama ne pasimatymų metu, o paliekama įstaigos įskaitos skyriuje. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 4 dalyje nėra įtvirtintas imperatyvas, įpareigojantis laisvės atėmimo įstaigos administraciją buvusius valstybės tarnautojus laikyti izoliuotai nuo kitų nuteistųjų. Pareiškėjas su kitais nuteistaisiais buvo laikomas tik laikino sulaikymo kameroje, Vilniaus PN pareigūnai nuolat vykdė nuteistųjų priežiūrą ir apsaugą. Nurodė, kad pareiškėjas skunde nepagrindė ir neindividualizavo jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat nepagrindė, kokiu būdu jam atsirado turtinė žala.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 14 d. su skundu, kuris buvo persiųstas nagrinėti Vilniaus PN, kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl nuteistųjų pasiūlymų, prašymų ir skundų priėmimo ir registravimo tvarkos pažeidimų Vilniaus PN. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 31 d. pateikė Vilniaus PN skundą, kuriame reiškė nepasitenkinimą jam skirta miegamąja vieta. 2017 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas pateikė skundą, kuriame nurodė, kad jam nebuvo suteikta galimybė išsiųsti laišką Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kadangi į būrį, kuriame jis atlieka bausmę, nebuvo atėjęs Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas. 2017 m. rugpjūčio 22 d. su skundu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN, skųsdamas faktą, kad įstaigos pareigūnai neleido į pasimatymą atvykusiems tėvams perduoti civilinėse bylose priimtų sprendimų. Vilniaus PN administracija į paminėtus pareiškėjo skundus atsakė 2017 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 42-965(1), 2017 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. 42-972(1), 2017 m. spalio 6 d. raštu Nr. 29(8)-838. Kalėjimų departamentas, ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundus dėl Vilniaus PN atsakymų, nustatė, kad minėti atsakymai į pareiškėjo skundus yra pagrįsti ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie patirtą turtinę ar neturtinę žalą.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios neužtikrinus jam tinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN, ir prašo priteisti neturtinę žalą dėl tokių, pareiškėjo nuomone, neteisėtų Vilniaus PN veiksmų: 1) dėl jam paskirtos miegamosios vietos; 2) dėl pavėluoto daiktų grąžinimo perkėlus pareiškėją į kitą sektorių; 3) dėl higienos reikalavimų neatitinkančių sanitarinių mazgų ir dušų; 4) neužtikrintos galimybės išsiųsti laišką; 5) izoliavimo reikalavimų pažeidimo laikino sulaikymo kameroje. Be to, pareiškėjas prašo jam priteisti tiek neturtinę, tiek turtinę žalą dėl neteisėto Vilniaus PN veiksmo – draudimo perduoti dokumentus.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl jam paskirtos miegamosios vietos, nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokio modelio lovos turi būti įrengiamos laisvės atėmimo miegamosiose patalpose, taip pat nėra reglamentuoti konkretūs jų parametrai, nėra nurodyta, ar lovos turi būti su kopėtėlėmis. Todėl dviaukščių lovų su kopėtėlėmis ar be kopėtėlių įrengimas per se (pats savaime) nelaikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje esantys įrašai patvirtina, jog pareiškėjas skundėsi dėl nugaros skausmų, tačiau rekomendacijos dėl miegamosios vietos pakeitimo medicinos dokumentuose buvo pateiktos tik 2017 m. spalio 18 d. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gavęs šias rekomendacijas, perkėlė pareiškėją į dviaukštės lovos pirmąjį aukštą, ir pareiškėjas šių teiginių neginčija, todėl teismas sprendė, kad Vilniaus PN administracija, skirdama pareiškėjui miegamąją vietą, veikė teisėtai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

13. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su pavėluotu daiktų grąžinimu, nurodė, kad Vilniaus PN administracija, tikrindama iš kito sektoriaus perkelto pareiškėjo turimus elektros prietaisus (elektrinį virdulį), nepažeidė Aprašo 5, 11 ir 14 punktų nuostatų ir įtvirtintų daiktų tikrinimo terminų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN pareigūnai, pareiškėjui grąžindami elektrinį virdulį 2017 m. rugpjūčio 8 d., elgėsi neteisėtai. Teismas taip pat pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 5 punkte nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma), 18 punktą, į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas turi būti tiekiamas karštas vanduo. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas, ir neturėdamas elektrinio virdulio, turėjo galimybę pasirūpinti asmens higiena. Teismo vertinimu, Vilniaus PN, grąžindami kitus daiktus pareiškėjo nurodytą dieną, nepažeidė Aprašo 11 punkto. Pareiškėjas daiktų tikrinimo laikotarpį galėjo kreiptis į Vilniaus PN administraciją su rašytiniu prašymu suteikti jam nemokamai reikalingus drabužius, kaip tai nustato Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nuostatos.

14. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, „tupimu“ unitazu, nurodė, kad teisės aktuose nėra detalizuoti tualetų konstrukciniai ypatumai, nėra imperatyviai reglamentuota, kokio tipo tualetas turi būti įrengtas bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge, todėl nėra pagrindo teigti, kad sanitarinio mazgo įrengimas Vilniaus PN neatitiko higienos reikalavimų. Pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog sanitarinio mazgo patalpa yra netvarkoma ar nepakankamai tvarkoma, priešingai, pats pareiškėjas skunde nurodė, kad neturi pretenzijų sanitarinio mazgo patalpas valančiam asmeniui, be to, byloje nėra pateikta įrodymų, išskyrus pareiškėjo abstrakčius paaiškinimus, patvirtinančių, kad Vilniaus PN sanitarinio mazgo patalpą yra būtina remontuoti, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip neįrodytus.

15. Teismas kaip neįrodytus vertino pareiškėjo skundo teiginius dėl Vilniaus PN dušuose netinkamai įrengtos vandens nutekėjimo sistemos, kadangi iš atsakovo atstovo pateiktų fotolentelių matyti, kad Vilniaus PN yra įrengti tvarkingi, asmenų privatumą užtikrinantys dušai. Įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus PN dušai įrengti nesivadovaujant teisės aktų reikalavimais ar jų remontas yra atliktas nekokybiškai, byloje nėra.

16. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis negalėjo išsiųsti korespondencijos teismui, kadangi 2017 m. rugsėjo 30 d. į Vilniaus PN sektorių, kuriame jis buvo laikomas, nebuvo atėjęs būrio viršininkas, nurodė, jog BVK 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. Pataisos įstaigos administracija nuteistojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat nuteistųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo ar įteikimo dienos (BVK 99 straipsnio 2 dalis).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 91 punkte nustatyta, kad laiškus kartu su neužklijuotais vokais nuteistieji įteikia pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu įgaliotiems darbuotojams. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 31 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių nurodydamas, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. negalėjo išsiųsti laiško, nes į lokalinį sektorių, kuriame jis buvo laikomas, nebuvo atėjęs būrio viršininkas.

Iš Vilniaus PN 2017 m. rugsėjo 28 d. rašto matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. būrio viršininkas buvo išvykęs į komandiruotę. Šiame rašte nurodyta, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus PN drausmės komisijos metu pareiškėjui, be kita ko, buvo paaiškinta, kad, nesant būrio viršininko, apie iškilusias problemas pareiškėjas gali pranešti kitiems darbuotojams. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas iš tikrųjų siekė išsiųsti laišką – pareiškėjas nedetalizavo, kokio pobūdžio korespondenciją jis ketino siųsti, nenurodė, ar minėtas laiškas buvo išsiųstas vėliau, kokių padarinių atsirado dėl to, kad minėtas laiškas nebuvo išsiųstas.

Be to, vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 731.2 punktu, kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Taigi pareiškėjas, esant būtinybei, galėjo iškviesti Vilniaus PN pareigūnus ir paprašyti jų pagalbos išsiunčiant laišką teismui. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į kitus Vilniaus PN darbuotojus dėl korespondencijos išsiuntimo, ir pastarieji atsisakė suteikti pareiškėjui pagalbą.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas atmetė kaip neįrodytus pareiškėjo teiginius, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. jam nebuvo sudaryta galimybė išsiųsti laišką.

17. Teismas dėl pareiškėjo izoliavimo reikalavimų pažeidimo laikino sulaikymo kameroje nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepaneigė, jog pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikomi imperatyvūs izoliavimo reikalavimai, nustatyti BVK 70 straipsnio 3 dalyje, kuriais remiasi pareiškėjas. Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas nepatenka į šioje teisės normoje nurodytą asmenų grupę. Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu taikomi BVK 70 straipsnio 3 dalyje numatyti izoliavimo reikalavimai, patvirtina ir faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas buvo laikomas atskirame Vilniaus PN sektoriuje, o šiuo metu laikomas Vilniaus PN 9 būryje su kitais buvusiais valstybės tarnautojais. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą neneigė, kad 2017 m. rugsėjo 19 d. grįžęs iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareiškėjas buvo uždarytas laikino sulaikymo kameroje kartu su kitais asmenimis, nepatenkančiais į asmenų ratą, su kuriais pareiškėjas galėjo būti laikomas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pripažino, kad Vilniaus PN pažeidė imperatyvią BVK 70 straipsnio 3 dalies nuostatą, t. y. veikė neteisėtai. Teismas sprendė, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui kilusios neigiamos neturtinio pobūdžio pasekmės nėra tokio intensyvumo, kad jas būtų pagrindas įvertinti pinigais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su kitais nuteistaisiais buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje trumpą laiką. Atlikus Vidaus tvarkos taisyklėse numatytus veiksmus, jis buvo apgyvendintas Vilniaus PN 9 būryje, kuriame yra laikomi buvę valstybės tarnautojai. Be to, laikino sulaikymo kamera nuolat prižiūrima pareigūnų, stebima vaizdo kamerų pagalba. Pareiškėjas nei būdamas kartu su kitais asmenimis, nei vėliau nesikreipė į Vilniaus PN pareigūnus dėl jam iškilusios grėsmės, todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių, todėl skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo atmetė.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl draudimo perduoti jam dokumentus, teismas nurodė, kad Kalėjimų departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo 2017 m. spalio 25 d. skundą dėl Vilniaus PN 2017 m. spalio 6 d. rašto, 2017 m. gruodžio 4 d. sprendime, priešingai, nei Vilniaus PN, nurodė, kad pareiškėjo tėvai galėjo palikti dokumentus įstaigos Įskaitos skyriuje, tokiu būdu šių dokumentų kopijos netrukdomai galėjo būti perduotos pareiškėjui. Kalėjimų departamentas šiame sprendime nurodė, kad vadovaujantis humanizmo ir protingumo principais Vilniaus PN pareigūnai galėjo paaiškinti pareiškėjo artimiesiems tvarką, kokiu būdu perduoti dokumentus pareiškėjui.

Teismas, įvertinęs BVK ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 4 d. sprendime padarytas išvadas, konstatavo, kad Vilniaus PN pareigūnai, 2017 m. rugpjūčio 19 d. atsisakydami iš pareiškėjo artimųjų priimti pareiškėjui perduodamus civilinių bylų dokumentus, motyvuojant tuo, kad tokių dokumentų perdavimas nenumatytas teisės aktuose, ir nepaaiškindami, jog tokie dokumentai gali būti perduoti pareiškėjui juos paliekant įstaigos Įskaitos skyriuje, pažeidė aptartą teisinį reglamentavimą, pagal kurį leidžiama nuteistiesiems perduoti informacijos laikmenas, spaudą, o nuteistiesiems leidžiama turėti civilinių bylų medžiagą, sprendimų jose nuorašus, o taip pat humanizmo, protingumo principus.

Pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas apribojimas nebuvo būtinas tinkamam bausmės atlikimui. Tačiau teismas vertino, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui kilusios neigiamos neturtinio pobūdžio pasekmės nėra tokio intensyvumo, kad jas būtų pagrindas įvertinti pinigais. Pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias neigiamas pasekmes sukėlė tai, kad jo tėvai negalėjo jam perduoti minėtų dokumentų. Nėra duomenų, kad civilinių bylų dokumentų neperdavimas pareiškėjui neigiamai paveikė jo galimybes ginti savo teises šiose civilinėse bylose.

Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 4 d. sprendime pareiškėjui yra paaiškinta tvarka, kaip artimieji gali jam perduoti bylų dokumentus, taigi nurodyti dokumentai pareiškėjui galėjo būti netrukdomai perduoti vėliau. Teismas vertino, kad nors dėl aptariamo pažeidimo pareiškėjas ir galėjo patirti tam tikrų neigiamo pobūdžio pergyvenimų, nepatogumų, vis dėlto, nėra pagrindo teigti, kad jie buvo tiek reikšmingi, jog būtina juos atlyginti pinigais.

19. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę žalą nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes ir patvirtinančių, kad pareiškėjas iš tikrųjų patyrė 50 Eur dydžio turtinę žalą, t. y. pareiškėjas nepateikė degalų sąnaudų paskaičiavimo, mokėjimo dokumentų, patvirtinančių, kad mokėjo už sunaudotus degalus ir pan., todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas neįrodė turtinės žalos fakto. Be to, pareiškėjas neginčija, kad pasimatymas su tėvais įvyko, taigi pareiškėjas šiuo būdu turėjo galimybę su tėvais palaikyti socialinius ryšius. Todėl nėra pagrindo teigti, kad net ir nepavykus įteikti pareiškėjui aptartų dokumentų, tėvų atvykimas į pasimatymą su pareiškėju buvo neprasmingas, atitinkamai, patirtos išlaidos vykstant į pasimatymą galėtų būti vertinamos kaip nuostoliai. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė neįrodžius turtinės žalos fakto kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

20. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN pareigūnai pažeidė pareiškėjo teises, neizoliuodami jo nuo kitų nuteistųjų laikino sulaikymo kameroje, atsisakydami iš artimųjų priimti perduodamus civilinių bylų dokumentus. Tačiau dėl šių pažeidimų kilusios neigiamos neturtinės pasekmės nebuvo tokio intensyvumo, kad joms atstatyti būtų reikalinga priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti Vilniaus PN pareigūnų veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III. 21. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo dalį, kurioje nebuvo pripažinti jo teisių pažeidimai bei atsisakyta priteisti turtinę ir neturtinę žalą ir jo skundą tenkinti visa apimtimi.

22. Pareiškėjas nurodo, kad jo raštu pateikti skundai nebuvo užregistruoti ir prašymai liko neišnagrinėti ir nevykdomi. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN darbuotojai taip pasielgė tyčia, kad nuslėptų savo neteisėtus veiksmus. Dėl neužregistruotų ir neišnagrinėtų skundų ir prašymų pareiškėjui laiku nebuvo pakeista miegamoji vieta, tai sukėlė papildomų nepatogumų jam lipti į 2-ą miegamosios vietos aukštą. Nurodo, kad dėl laiku negražintų jam elektros prietaisų, negalėjo pasišildyti vandens, nusiprausti ir išsivalyti dantis, tai sukėlė neigiamų pasekmių. Pareiškėjas dėl laiku negražintų drabužių neturėjo galimybės persirengti švarių drabužių nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d., neturėjo galimybės pasikeisti net apatinių drabužių, todėl visą laiką turėjo dėvėti nešvarius apatinius drabužius, kuriuos įprastai keičia kiekvieną dieną, dėl to patyrė žalą.

23. Pažymi, kad dėl neužregistruoto skundo, kuriame buvo skundžiami netvarkingi sanitariniai įrenginiai (tualetai, dušai, praustuvės), nebuvo laiku sudaryta galimybė naudotis tvarkingais sanitariniai įrenginiai, todėl patyrė neturtinę žalą. Dėl neregistruoto skundo, kuriame skundėsi dėl neįrengtų kopėtėlių, todėl visą laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. skaudant stuburui privalėjo lipti į 2-ą aukštą, į kurį patekdavo tik leidus kaimynui (per jo miegamąją vietą). Atsakovas turėjo pasirūpinti, kad asmuo nekliudomai patektų į savo miegamąją vietą.

24. Nurodo, kad dėl to, jog 2017 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjui laiku nebuvo sudaryta galimybė išsiųsti laiško, kadangi Vilniaus PN II-jame sektoriuje per visą dieną nebuvo sutikta nei vieno pareigūno bei 8-9 būrių viršininko, jis negalėjo administracijai pateikti laiško, kuri reikėjo išsiųsti į teismą. Dėl šios priežasties patyrė išgyvenimus, neigiamas emocijas, vidines kančias. Vilniaus PN darbuotojai savo tyčiniais, neteisėtais veiksmais pažeidė teises aktus, taip pat ir pareiškėjo teises. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neišreikalavo iš Vilniaus PN vaizdo medžiagos.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Vilniaus PN neteisėtus veiksmus (neleidus pareiškėjo tėvams perduoti pareiškėjui civilinės bylos medžiagos, taip pat neteisėtai patalpinus pareiškėją, kaip buvusį valstybės tarnautoją, į laikino sulaikymo kamerą kartu su kitais nuteistaisiais, kurie nėra buvę valstybės tarnautojais), neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl to nepatyrė neturtinės žalos. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, teigia, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė fizines bei dvasines kančias, nepakenčiamus skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimus, emocinę bei dvasinę depresiją, pablogėjo jo savivertė, buvo žeminamas žmogiškasis orumas, sumažėjo bendravimo galimybes. Žymiai pablogėjo savijauta ir sveikata. Šiuo atveju atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų nepatyrė neturtinės žalos.

26. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ar piniginės kompensacijos dydžio, be kita ko, turi atsižvelgti į laisvės atėmimo įstaigos galimas pastangas gerinti kalinamo asmens padėtį. Šiuo atveju atsakovas esant pažeidimui nesistengė, kad pareiškėjas būtų tokiomis sąlygomis laikomas kuo trumpesnį laiką, t. y. pažeidimus nebuvo siekta šalinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, neišsamiai bei neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, todėl priėmė neobjektyvų ir teisiškai nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

27. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

28. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje kurie pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia analogiškus argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui ir nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

29. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, materialiosios ir proceso teisės normų, sudarančių pagrindą panaikinti sprendimą, nepažeidė.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

31. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino nepažeisdamas ABTĮ nuostatų. Teismas vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas pateiktame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

32. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, remdamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. S. kildina iš Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. bei draudimo perduoti dokumentus, atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos, konstatavo, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekilo turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neišreikalavo iš Vilniaus PN vaizdo medžiagos. Teismas, nustatęs Vilniaus PN neteisėtus veiksmus (neleidus perduoti civilinės bylos medžiagos, taip pat neteisėtai patalpinus pareiškėją, kaip buvusį valstybės tarnautoją, į laikino sulaikymo kamerą kartu su kitais nuteistaisiais, kurie nėra buvę valstybės tarnautojais), nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas dėl to nepatyrė žalos.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nurodytus pareiškėjo skundo argumentus dėl jo laikymo Vilniaus PN, ištyrė byloje pateiktus įrodymus, todėl pagrįstai nustatė, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teises neizoliuojant jo nuo kitų nuteistųjų laikino sulaikymo kameroje ir atsisakydami iš artimųjų priimti perduodamus civilinių bylų dokumentus.

38. Sprendžiant, ar dėl nustatytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-504-756/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018, 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2247-525-2019).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atlyginti neturtinę žalą iš esmės grindžia bendro pobūdžio argumentais ir visiškai neindividualizuoja, kokį konkretų poveikį jo sveikatai, emocinei, psichologinei būklei padarė minėti pažeidimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Pareiškėjo išgyvenimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai: iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė