2013-12-04 Nr. CB-5884-2-21-3-01608-2012-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 3K-3-728/2013

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01608-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

73.2.6.1; 113.6.1.9 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Litaksa“ kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UAB „Litaksa“, dalyvaujant trečiajam asmeniui UADBB „Investicijų brokeris“, dėl dalies išmokos grąžinimo ir atsakovės UAB „Litaksa“ priešieškinį ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl draudimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl ES ir nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius, tuo aspektu, ar draudimo sutarties šalys gali laisvai susitarti dėl draudimo apimties teritorijos atžvilgiu (Lietuvos ar visų ES valstybių narių).

Ieškovas (draudikas) prašė priteisti iš atsakovo (draudėjo) 29 548,73 Lt, t. y. pusę eismo įvykių, dėl kurių kaltas atsakovas, metu nukentėjusiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų, taip pat 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas pažeidė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sąlygą eksploatuoti transporto priemones tik Lietuvoje.

Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia sutarties Nr. SGB 0684882, pagal kurią apdrausta automobilio „Mercedes Benz 1836“ valdytojo civilinė atsakomybė, 1.5 punkto sąlygą, kad <...transporto priemonė nėra ir nebus naudojama:..už Lietuvos Respublikos ribų...>, motyvuodamas tuo, jog ši sąlyga prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Be to, atsakovo teigimu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti žalą dėl 2011 m. balandžio 19 d. eismo įvykio pareikšti.

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis dėl krovininių automobilių „Mercedes Benz 1836“ (duomenys neskelbtini), „Renault Premium 370,18“ (duomenys neskelbtini) ir „Scania P380“ (duomenys neskelbtini). Draudimo sutarčių 1.5 punktu šalys susitarė, kad transporto priemonės nėra ir nebus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų, o 1.6 punktu draudėjas įsipareigojo transporto priemones naudoti 1.5 punkte nustatytomis sąlygomis, taip pat šalys nustatė, kad, pasikeitus nors vienai sąlygai draudimo rizika pasikeičia, todėl gali būti perskaičiuota draudimo įmoka; tiek draudėjas, tiek draudikas turi pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimus šiame punkte nustatyta tvarka, o draudėjui to nepadarius, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį. Visos trys apdraustos transporto priemonės draudimo sutarčių galiojimo metu sukėlė eismo įvykius už Lietuvos Respublikos ribų; jų metu padarytą žalą nukentėjusiems asmenims atlygino ieškovo (draudiko) atstovas Inter Europe AG, o ieškovas savo atstovui draudimo išmokas sugrąžino taip: už 2011 m. balandžio 19 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu automobiliu „Mercedes Benz 1836“ padarytą žalą 2011 m. liepos 13 d. SEPA tarptautinio lėšų pervedimo mokėjimo nurodymu išmokėjo 7430,73 euro (25 656,82 Lt), už 2011 m. rugsėjo 2 d. Lenkijoje įvykusio eismo įvykio metu automobiliu „Renault Premium 370,18“ padarytą žalą 2012 m. sausio 20 d. pavedimu – 780,44 euro (2694,70 Lt), už 2012 m. sausio 19 d. Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu automobiliu „Scania P380“ padarytą žalą 2012 m. birželio 4 d. pavedimu – 2041,82 euro (7050 Lt), o už tuo pačiu automobiliu 2012 m. vasario 15 d. Lenkijoje įvyko eismo įvykio metu padarytą žalą 2012 m. birželio 25 d. pavedimu – 6862,82 euro (23 695,94 Lt), iš viso – 59 097,46 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 29 548,73 Lt draudimo išmokų bei 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, o priešieškinį atmetė; atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad pagal šalių suderintą valią atsakovo transporto priemonės galėjo būti eksploatuojamos tik Lietuvos Respublikoje; atsakovas nepateikė įrodymų, jog pranešė ieškovui apie draudimo rizikos pasikeitimą, t. y. automobilių išvykimą į ES valstybes, kurių teritorijose įvyko eismo įvykiai. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 62.2 punkte nustatyta, kad draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų išmokėtos žalos dalį, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai – pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui, draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovas neįvykdė draudimo sutarties 1.6 punkte įtvirtintos pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimus, todėl pirmiau nurodytos normos pagrindu ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 29 548,73 Lt (iš viso išmokėta 59 097,46 Lt draudimo išmokų).

Spręsdamas dėl atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą draudimo išmokoms, išmokėtoms dėl 2011 m. balandžio 19 d. eismo įvykio Vokietijoje, teismas nurodė, kad reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), o pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ieškovas draudimo išmoką dėl 2011 m. balandžio 19 d. įvykusio eismo įvykio Vokietijoje savo korespondentui išmokėjo 2011 m. liepos 13 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu, o į teismą dėl šios išmokos priteisimo iš atsakovo kreipėsi 2012 m. liepos 13 d., taigi ieškinio senaties termino nepraleido.

Teismas sprendė, kad draudimo sutarties Nr. SGB 0684882, kuria buvo apdrausta automobilio „Mercedes Benz 1836“ valdytojo civilinė atsakomybė, 1.5 punkto sąlyga, pagal kurią „transporto priemonė nėra ir nebus naudojama : „už Lietuvos Respublikos ribų“, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Ši sąlyga įtvirtinta ne tik ginčijamoje, bet ir kitose šalių sudarytose sutartyse, dėl jos šalys laisvai susitarė savo nuožiūra, t. y. draudėjas įsipareigojo nesinaudoti visoje Europos Sąjungoje galiojančia draudimo apsauga, ir jam buvo suteikta 90 proc. nuolaida nuo bendros draudimo sumos. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) nustatyta, kad draudimo apsauga sumokėjus vieningą bendrą įmoką galioja visoje Europos Sąjungoje, o žalioji kortelė turi būti išduodama nemokamai. Šiuo atveju draudimo apsauga galiojo, nes ieškovas nukentėjusiems asmenims atlygino atsakovo padarytą žalą. Tokiais argumentais teismas priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB „Litaksa“ apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagrindinis bylos klausimas – dėl draudimo sutarties šalių galimybės laisvai susitarti dėl draudimo rizikos apimties, esant draudėjo pageidavimui mokėti tokį draudimo įmokos dydį, kuris būtų apskaičiuotas atsižvelgiant į aplinkybę, kad transporto priemonę ketinama eksploatuoti tik Lietuvos valstybėje. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas to paties atsakovo ginčas su kita draudimo kompanija – UAB DK „PZU Lietuva“, formuojama praktika, ir nurodė, kad šiuo atveju draudimo apsauga galiojo ne tik Lietuvoje, bet ir ES valstybėse, kuriose įvyko draudiminis įvykis, nes draudikas įvykus įvykiui išmokėjo draudimo išmoką.

Teismo vertinimu, šalių draudimo sutarties 1.5 punkte nustatyta sutartį individualizuojanti sąlyga – transporto priemonę eksploatuoti tik Lietuvoje – priklauso nuo draudėjo pasirinkimo ir neišeina už tam tikrų įstatymo bei draudiko nustatytų ribų; nuo draudimo apsaugos apimties pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos – dydis. Ieškovo parengtos draudimo sutarties nuostatos dėl draudimo sutarties apimties nėra dviprasmiškos, prieštaringos bei siurprizinės, iš jų aišku, kad pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti eksploatuojama tik Lietuvoje;

šalys buvo sudariusios ne vieną draudimo sutartį, su sutarčių sąlygomis atsakovas buvo susipažinęs. Be to, atsakovas yra Europos Sąjungos teritorijoje komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo, turintis patirties sudarant privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, todėl privalėjo suprasti, kad turi pareigą pranešti draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą – automobilio išvykimą už Lietuvos Respublikos ribų. Kadangi atsakovas, žinodamas aplinkybes, į kurias atsižvelgdamas draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką, nepranešė draudikui apie jų pasikeitimą, tai, kitose ES valstybėse (už Lietuvos ribų) įvykus eismo įvykiams, kurių metu buvo padaryta žala turtui, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turėjo teisę reikalauti, kad atsakovas jos dalį (iki 50 proc.) grąžintų Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkto pagrindu.

Remdamasis kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalių sudarytos draudimo sutarties 1.5 punktas nereglamentuoja teritorijos, kurioje suteikiama draudimo apsauga, ir neriboja įprastinės draudimo sutarties (ir draudimo apsaugos) galiojimo teritorijos (priešingu atveju ieškovas nukentėjusiam asmeniui nebūtų išmokėjęs draudimo išmokos), taip pat neįpareigoja mokėti papildomos draudimo įmokos už civilinės atsakomybės draudimą kitose valstybėse. Jo paskirtis yra kita. Šiame sutarties punkte išdėstytos sąlygos neprieštarauja imperatyviesiems TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimams. Draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė eksploatuojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui.

Teismas nurodė, kad nėra pagrindo kreiptis į kompetentingą ES instituciją dėl preliminaraus nutarimo priėmimo, nes byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo kitoje ES valstybėje narėje, draudimo išmoka už apgadintą turtą buvo išmokėta, taigi Direktyva Nr. 2009/103/EB siekiami tikslai buvo pasiekti. Pirmiau nurodytoje byloje Nr. 3K-3-162/2013 analogiškomis aplinkybėmis kasacinis teismas padarė išvadą, kad TPVCAPDĮ taikymas atitinka ES teisės reglamentavimą. Kadangi nacionalinis teismas pagal egzistuojančią ESTT praktiką ir remdamasis Direktyvos Nr. 2009/103/EB nuostatomis gali atsakyti į byloje iškeltus direktyvos taikymo klausimus, tai nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, sutikdamas su šiuo klausimu išdėstytais pirmosios instancijos teismo motyvais; nurodė, kad tokios pozicijos teisingumą patvirtina ir kasacinio teismo praktika: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012, konstatavo, kad civilinės atsakomybės draudiko teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš dėl įvykio kalto asmens atsiranda nuo to momento, kai jis draudimo išmokos sumą sumoka savo korespondentui; nuo šio momento jis įgyja teisę reikšti ieškinį kaltam dėl įvykio asmeniui ir regreso tvarka reikalauti jo atlyginti žalą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Litaksa“ prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Kasaciniame skunde taip pat prašoma kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo ES transporto priemonių draudimo direktyvų nuostatų aiškinimo klausimais. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ieškinio senaties termino. Teismai netinkamai taikė ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles (sprendė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai ieškovas atlygino savo korespondentui draudimo išmokos sumą, kurią šis sumokėjo nukentėjusiam asmeniui), todėl nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas. Ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), t. y. nuo tada, kai ieškovas sužinojo apie tai, kad atsakovas pažeidė sutarties sąlygas; šiuo atveju – nuo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį. Ieškovas informaciją apie draudžiamąjį įvykį gavo vėliausiai 2011 m. balandžio 25 d., taigi vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), baigėsi 2012 m. balandžio 25 d., o ieškinys pareikštas 2012 m. liepos 13 d. Ieškovo korespondento, kaip jo atstovo, atlikti veiksmai (draudimo išmokos išmokėjimas nukentėjusiam asmeniui) sukėlė pasekmes ieškovui nuo sumokėjimo momento (CK 2.133 straipsnio 1 dalis), o ne nuo tada, kai ieškovas atlygino savo korespondentui sumokėtą sumą.

2. Dėl draudimo sutarčių prieštaravimo imperatyviosioms normoms. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įprastinė ir pasienio draudimo sutartys, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, suteikia kiekvienoje ES valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos ES valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Analogiška nuostata įtvirtinta 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnyje; ji į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta TPVCAPD įstatymu. Šios draudimo apsaugos įstatyme siaurinti neleidžiama. Taigi draudėjas neprivalo mokėti papildomos draudimo įmokos, jeigu jis nori turėti draudimo apsaugą kitose ES valstybėse narėse. Tokią poziciją 2006 m. rugsėjo 12 d. posėdyje išreiškė ir Draudimo priežiūros tarnyba. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti eksploatuojama tik Lietuvoje, prieštarauja pirmiau nurodytai imperatyviajai įstatymo normai, ribojančiai šalių sutarčių laisvės principą. Be to, pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalį ir Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau – ir Standartinės sutarties sąlygos) 24 punktą ES valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje galiojanti žalioji kortelė draudėjui privalo būti išduota nemokamai. Šalys savo susitarimu negali pakeisti šių nuostatų, o draudikas – už ES valstybėse ir Šveicarijoje galiojančią žaliąją kortelę prašyti papildomos įmokos. Standartinių sutarties sąlygų 3 punkte nurodyta, kad šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad šalių sudarytos draudimo sutarties 1.5 punkto sąlygos, kuriomis draudimo apsauga apribota Lietuvos teritorija, yra niekinės (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

3. Dėl draudimo apsaugos apimties. Draudimo sutarties galiojimas visoje ES teritorijoje yra būtina draudimo sutarties sąlyga. Įstatymo leidėjas nėra nustatęs, kad ši draudimo apsauga netaikoma draudėjui, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad draudimo sutartimi buvo suteikta draudimo apsauga, tačiau ji galioja tik tretiesiems nukentėjusiems asmenims, bet ne draudėjui, yra klaidingi.

4. Dėl kreipimosi į ESTT. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 3 dalį teismai, nagrinėdami bylas, taiko ES teisės normas ir vadovaujasi ES teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais ES teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje byloje kyla klausimas dėl ES transporto priemonių draudimo direktyvų aiškinimo ir taikymo, todėl, vadovaujantis Teismų įstatymo 401 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip galutinės instancijos teismas, turi prašyti kompetentingos ES teisminės institucijos preliminaraus nutarimo, siekiant išsiaiškinti, ar, remiantis Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis, galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir prašyti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudėjui norint vykti į kitą ES valstybę narę, taip pat ar papildomos draudimo įmokos reikalavimas laikant transporto priemonės išvykimą į kitą ES valstybę narę rizikos padidėjimu neprieštarauja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatoms.

5. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis 2008 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis, nes jų 3 punkte nurodyta, kad pagal šias Taisykles žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamoje byloje eismo įvykiai įvyko ne Lietuvoje, todėl šios Taisyklės ginčo teisiniams santykiams netaikytinos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, prašo kasacinį skundą atmesti ir remiasi tokiais argumentais:

1. Dėl ieškinio senaties. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Taigi tik nuo draudimo išmokos išmokėjimo korespondentui momento ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovui ir regreso tvarka reikalauti atlyginti žalą. Kasatorius nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo sužinojimo apie eismo įvykį, nes sužinojimas pats savaime nereiškia pažeistos teisės, juolab nereiškia, kad bus mokama draudimo išmoka, nes draudimo išmokai mokėti būtina konstatuoti tam tikras sąlygas – draudžiamojo įvykio faktą ir žalos dydį. Be to, žalos sureguliavimas skirtingose valstybėse neretai viršija vienerių metų terminą.

2. Dėl draudimo apsaugos apimties. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę, nepaisant to, ar valdytojas vykdė draudimo sutarties sąlygas, išskyrus šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus atvejus, ir nepaisant to, ar prieš sudarant draudimo sutartį draudėjas suteikė draudikui visą būtiną informaciją, kurios reikia draudimo sutarčiai sudaryti. Taigi įstatyme (ir teismų praktikoje – žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgą) nukentėjusio trečiojo asmens turtinių interesų draudimo apsauga yra aiškiai atribojama nuo draudėjo pareigos grąžinti dalį ar visą draudimo išmoką, esant sutarties pažeidimui arba kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms. Nagrinėjamu atveju draudimo apsauga nukentėjusiesiems buvo suteikta – draudikas išmokėjo draudimo išmokas dėl visų eismo įvykių, taip visiškai kompensuodamas nukentėjusiems asmenims padarytą žalą. Kasatoriaus cituojama Direktyva 90/232/EEB buvo panaikinta Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. priimtos Transporto priemonių draudimo direktyvos 2009/103/EB 29 straipsniu, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma. Be to, direktyvos nėra tiesiogiai taikomi teisės aktai, taigi jomis negali būti remiamasi sprendžiant šalių ginčą dėl draudimo sutarties pažeidimo.

3. Dėl draudimo sutarčių prieštaravimo imperatyviosioms normoms. Kasatorius, sudarydamas draudimo sutartis, patvirtino, kad nesinaudos didžiąja draudimo apsaugos dalimi ir naudos transporto priemonę tik Lietuvoje; dėl šios priežasties jam buvo suteikta itin didelė nuolaida (90 proc.). Nuolaidų suteikimas, atsižvelgiant į draudėjo pateiktą informaciją dėl nesinaudojimo draudimo apsaugos dalimi, neprieštarauja jokiems teisės aktams ir nepažeidžia nei draudėjų, nei nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų. Nuolaidų suteikimas, atsižvelgiant į mažesnės draudimo rizikos kriterijus, yra plačiai paplitusi praktika transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo srityje tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip galutinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje turi prašyti kompetentingos ES teisminės institucijos preliminaraus nutarimo, siekiant išsiaiškinti, ar, remiantis Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis, galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir prašyti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudėjui norint vykti į kitą ES valstybę narę, taip pat ar papildomos draudimo įmokos reikalavimas, laikant transporto priemonės išvykimą į kitą ES valstybę narę rizikos padidėjimu, neprieštarauja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatoms.

Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais; teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Pagal CPK 163 straipsnio 9 punktą teismo kreipimasis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais yra vienas privalomo bylos sustabdymo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, už kurių pažeidimą ieškovas prašo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, teisėtumo. Atsakovas (kasatorius) teigia, kad šalių sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.5 punkto sąlyga dėl apdraustos transporto priemonės nenaudojimo už Lietuvos valstybės ribų, kurios pažeidimu remiasi ieškovas ir iš kurios kildina atsakovo prievolę atlyginti dalį sumokėtos draudimo išmokos, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė.

Šia įstatymo norma įgyvendintos ES transporto priemonių privalomojo draudimo direktyvų nuostatos, todėl ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į Direktyvų reglamentavimą ir jomis siekiamus tikslus. 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 2 straipsnyje, iš dalies pakeistame Direktyvos 2005/14/EB 14 straipsniu, nurodyta, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų garantuoti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galioja visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse, ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu garantuoja kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja tos šalies įstatymai, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė.

Analogiška nuostata perkelta į 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuria kodifikuotos pirmiau priimtos ES transporto priemonių direktyvos, tarp jų ir Direktyva 90/232/EEB, 14 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į draudžiamųjų įvykių įvykimo laiką, aktualus būtent Direktyvos 2009/103/EB nuostatų aiškinimas, tačiau bylai reikšmingos jos nuostatos visiškai atitinka pirmiau galiojusios Direktyvos 90/232/EEB nuostatas, todėl atitinkamai turi būti remiamasi ir ESTT pateiktų Direktyvos 90/232/EEB nuostatų aiškinimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company“ SE v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-402/2013, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio, pakeisto Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, išaiškinimo, t. y. ar draudimo sutarties šalys turi teisę susitarti dėl draudimo apsaugos apdraustajam susiaurinimo teritorijos atžvilgiu (taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje), tačiau bet kokiu atveju nesusiaurinant nukentėjusiųjų apsaugos; taip pat ar pirmiau nurodytas šalių susitarimas nepažeistų laisvo asmenų ir transporto priemonių judėjimo visoje ES erdvėje principo bei bendrojo Europos Sąjungos lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principo. Civilinės bylos Nr. 3K-7-402/2013 aplinkybės yra identiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms ir joje keliami tie patys teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, todėl, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui toje byloje jau kreipusis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamai bylai aktualiu klausimu, pakartotinis kreipimasis tuo pačiu klausimu yra netikslingas.

Proceso įstatyme nenustatyta pareigos teismui sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su analogišku prašymu kreipiamasi kitoje byloje. Tačiau toks teisinis reguliavimas nekliudo teismui spręsti dėl bylos sustabdymo savo iniciatyva, jei pripažįstama, kad kitoje byloje kreiptasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją sprendžiamam ginčui aktualių teisės normų aiškinimo klausimais, ir bylą sustabdyti yra būtina (CPK 163 straipsnis, 164 straipsnio 4 punktas). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjama byla stabdytina iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-402/2013 (CK 164 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 164 straipsnio 4 punktu, 356 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė