2013-06-03 Nr. AB-2220-3-61-3-00588-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-866/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00588-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija, Vidaus reikalų ministerija) 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1303-(2) (toliau – ir Sprendimas) dėl pareiškėjo pensijos neteisėto ir nepagrįsto sumažinimo; 2) solidariai priteisti iš atsakovų už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos (toliau – ir pensija) 31,32 Lt dalį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. spalio 11 d. ir pensijos 176,07 Lt dalį už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 11 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos; 3) įpareigoti Ministeriją nuo sprendimo priėmimo mokėti jam paskirtą 681,32 Lt pensiją; 4) priteisti iš atsakovo 1 000 Lt neturtinę žalą.

Paaiškino, kad Ministerija nuo 2001 m. sausio 17 d. neterminuotai jam paskyrė 681,32 Lt pensiją už tarnybą. Vadovaujantis 1994 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. 1-693 16 straipsnio 6 dalimi, kadangi pareiškėjas neturi draudžiamųjų pajamų, kartu jam mokamas valstybinės socialinio draudimo 360 Lt bazinės pensijos dydžio priedas.

Nurodė, jog 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 4 straipsnio 1 dalimi buvo apribotos pensijos, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Tokiu būdu pareiškėjui buvo apskaičiuotas 0,8599 perskaičiavimo (mažinimo) koeficientas ir nuo 2010 m. sausio 1 d. jo pensija sumažinta iki 585,87 Lt (681,32 Lt x 0,8599), taip pat pritaikyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata dėl ribinės pensijos dydžio ir jam apskaičiuota mokėtina 650 Lt pensija.

Pareiškėjas nurodė, jog 2011 m. sausio 17 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą išaiškinti paskirto dydžio pensijos mokėjimo tvarką ir paaiškinti, ar numatytas kompensavimo mechanizmas. 2011 m. vasario 23 d. jis gavo skundžiamą Sprendimą. Pareiškėjo teigimu, jam pensijos sumažinimas buvo taikomas 2 kartus.

Pareiškėjas suabejojo, ar Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria numatytas perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 ir 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui (Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis, 48 straipsnio 1 dalis), taip pat ar Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų valstybinių pensiją kompensavimo mechanizmas, neprieštarauja Konstitucijos 23 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo manymu, minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Taikant Laikinojo įstatymo nuostatas pareiškėjo konstitucinės teisės ir laisvės buvo pažeistos. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais.

Pareiškėjas teigė, jog negavo dalies teisėtai įgytos pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, kad, atsižvelgus į CK 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtos pensijos daliai. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų jam nebuvo išmokėta visa priklausanti pensija, nenustatytas teisingas susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas, pareiškėjas manė, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Dėl skundžiamo Sprendimo panaikinimo paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigė, jog kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nurodė, jog pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos pensijos perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Kadangi vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi ribinis valstybinės pensijos dydis yra 650 Lt, todėl pareiškėjui mokėta nurodyto dydžio pensija. Nurodė, jog atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, apskaičiavus J. T. pensijos perskaičiavimo koeficientus ir juos pritaikius, jam buvo išmokėta sumažinta pensija. Ministerija 2011 m. vasario 18 d. raštu Nr. 1D-1303-(2) išsamiai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pensijos mažėjimą ir pensijos perskaičiavimo metodiką. Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo pensija, galioja, nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl Ministerijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas, reikalaudamas iš Ministerijos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Be to, pareiškėjo prašyme minima patirta neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies: iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjui J. T. priteisė 4 062,45 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, likusią skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, jog pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. lapkričio 15 d. pažymą Nr. 11D(P)-5498 pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio iš viso buvo paskirta 24 759,69 Lt pensijos. Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui iš viso per 2010 m. gegužės – 2010 m. spalio mėnesius ir 2012 m. rugsėjo mėnesį buvo išmokėta 22 813,11 Lt. Iš viso perskaičiuotos pagal Laikino įstatymo 5 straipsnį ir išmokėtos pensijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio dydis – 13 710,07 Lt. Darė išvadą, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo buvo iš viso neišmokėta 4 062,45 Lt.

Dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1303-(2) sprendė, kad skundžiamas atsakymas atitiko to meto valstybinių pensijų perskaičiavimo (dydžio sumažinimo) tvarkos reglamentavimą, todėl pagrindo naikinti Sprendimą nėra.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Nurodė, jog jame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Sprendė, jog pareiškėjo pensijos perskaičiavimas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl ši pensijos nepriemoka pareiškėjui priteista negali būti. Nurodė, jog pareiškėjui pensija buvo perskaičiuojama ir taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, todėl pareiškėjui turi būti kompensuota pensijos nepriemoka, atsiradusi dėl nekonstitucinėmis pripažintų teisės normų taikymo, – 4 062,45 Lt.

Teismas, spręsdamas dėl tinkamo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką atsakovo, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nagrinėta administracine byla Nr. A552-2747/2012. Nustatė, jog nagrinėjamoje byloje situacija yra analogiška – pareiškėjui pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl atsakovo Ministerijos kaltės, bet dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-1831/2011 konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc.

Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios priėmus 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XI-2195 nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Nurodė, jog šiuo teisės normų pakeitimu nustatyta iš dalies nauja pensijų apskaičiavimo tvarka, antra vertus, kol kas galioja ribojimai, numatyti Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje, todėl įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją pagrindo nėra.

Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 1 000 Lt neturtinę žalą pagrįstumo teismas nurodė, jog Ministerija, iki kol Konstitucinis Teismas pripažino aptartas teisės normas antikonstitucinėmis, privalėjo jas vykdyti ir pareigūnams pensijas apskaičiuoti ir išmokėti pagal teisės aktų reikalavimus. Dėl atsakovo – Lietuvos valstybės – deliktinės atsakomybės, anot pareiškėjo, atsiradusios dėl teisės aktų, kuriuos Konstitucinis Teismas vėliau pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai, priėmimo, už neturinės žalos padarymą, tai ji, teismo nuomone, negalima. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, tačiau valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu. Darė išvadą, jog šiuo atveju nėra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo ir jį atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo sprendimo dalis dėl tenkinto J. T. skundo reikalavimo priimta netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas, Konstitucinio Teismo praktiką. Teigia, jog teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino iš dalies pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Teigia, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėjas J. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad atsakovas, teigdamas, jog sprendimo dalis dėl tenkinto J. T. skundo reikalavimo priimta netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas, Konstitucinio Teismo praktiką, nenurodo konkrečių bylų, kuriose buvo taikyta atitinkama Konstitucinio Teismo praktika. Mano, kad atsakovas viršija savo kompetenciją savaip komentuodamas Konstitucijos straipsnius bei Konstitucinio Teismo priimtus sprendimus ir neatsižvelgia į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime (įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d.) išdėstytas nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui J. T. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš byloje esančios Vidaus reikalų ministerijos 2001 m. vasario 19 d. išvados Nr. 17086 matyti, jog J. T. nuo 2001 m. sausio 17 d. neterminuotai paskirta 622,08 Lt pensija (b. l. 15A). Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 nurodyta J. T. nuo 2004 m. gegužės 1 d. mokėti 681,32 Lt dydžio pensiją (b. l. 16). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi bei įstatymo 2 priedu, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. 2011 m. sausio 19 d. Vidaus reikalų ministerijoje buvo gautas J. T. prašymas pateikti informaciją, kokiais papildomais (be Laikinojo įstatymo) teisės aktais remiantis jam buvo sumažinta išmoka, kada išmoka bus atstatyta į pirminę padėtį (kai ji buvo paskirta), kada bus grąžinta nepriemoka, ar visos paskirtos pensijos mokėjimas bus užtikrintas ateityje (b. l. 19–20). Vidaus reikalų ministerija 2011 m. vasario 18 d. raštu Nr. 1D-1303-(2) nurodė, kad mokėti pareiškėjui 681,32 Lt dydžio pensiją ir išmokėti nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo (b. l. 17–18). Pareiškėjas 2011 m. kovo 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1303-(2); solidariai priteisti iš atsakovų už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą pensijos 31,32 Lt dalį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. spalio 11 d. ir pensijos 176,07 Lt dalį už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 11 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos; įpareigoti Ministeriją nuo sprendimo priėmimo mokėti jam paskirtą 681,32 Lt pensiją; priteisti iš atsakovo 1 000 Lt neturtinę žalą (b. l. 1–6). Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą pareiškėjui J. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 4 062,45 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, kitą skundo dalį atmetė.

ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-930/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjo skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 1D-1303-(2) matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8599) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 585,87 Lt. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, nustatyta, jog pareiškėjui mokėtina 650 Lt dydžio pensija (ribinis valstybinės pensijos dydis). Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę pareiškėjui mokėtina valstybinė pensija buvo dar kartą perskaičiuota bei sumažinta (b. l. 17–18).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šiame nutarime taip pat konstatuota, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos „Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos“. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Taigi ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, kadangi minėtu teisiniu reguliavimu buvo panaikintos Laikinojo įstatymo nuostatos, numačiusios valstybinių pensijų dydžio mažinimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 15 d. pažyma Nr. 11D(P)-5498 (b. l. 52) patvirtina, jog pareiškėjui paskirta pensija, kuri buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio iš viso sudarė 22 163,11 Lt. Laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2010 m. spalio mėnesio pareiškėjui nebuvo taikomas Laikinojo įstatymo 5 straipsnis ir jam buvo išmokėta 5 040,59 Lt pensijos. Laikotarpiais nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2010 m. balandžio mėnesio bei nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjui buvo taikomas Laikinojo įstatymo 5 straipsnis ir jam buvo išmokėta 13 060,07 Lt pensijos. Taigi pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 4 062,45 Lt dydžio nepriemoka (22 163,11 Lt – 5 040,59 Lt – 13 060,07 Lt).

Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisė pareiškėjui pirmiau nurodytą 4 062,45 Lt dydžio pensijos nepriemoką, kurios dydį patvirtina byloje esantys duomenys. Tai, kad pareiškėjas skunde formulavo reikalavimą solidariai priteisti iš atsakovų už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos 31,32 Lt dalį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. spalio 11 d. ir pensijos 176,07 Lt dalį už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 11 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nesudaro pagrindo skaičiuoti pareiškėjui priteistinos pensijos nepriemokos kitaip nei tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kt.).

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir teigia, jog Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Su šiuo atsakovų teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Dėl kitų pareiškėjo skunde keltų reikalavimų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, sprendime nurodytų aplinkybių vertinimu bei materialiosios teisės normų taikymu, todėl jų nekartoja. Apeliaciniame skunde nebuvo pateikta jokių naujų duomenų ar argumentų, į kuriuos pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs ir jų įvertinęs.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė