2017-12-06 Nr. AB-22865-3-61-3-03500-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3227-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03500-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 29 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gegužės mėn. buvo laikytas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis: kamerose nepakako ploto, todėl tekdavo nuolat gulėti arba sėdėti ant lovos, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Dėl tokių sąlygų tarp nuteistųjų kildavo konfliktai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pripažino, kad maksimalus Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius nuolat viršijamas. Įstaigos administracija reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, tam jiems išduotas reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė ir kt.). Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartis dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo, patalpų priežiūros bei profilaktinių patikrinimų. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus. Suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokojo turtą, todėl suremontuotose kamerose tekdavo daryti pakartotinį remontą. Sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus; teisės aktuose nenumatyta tualetuose įrengti dureles. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovas kartu prašė priteisti bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 1,26 Eur.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gegužės 11 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kameroje Nr. 256 (plotas 23,32 kv. m) kartu su 5-8 asmenimis, kameroje laikomų asmenų skaičius nebuvo stabilus. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu 28 paras nebuvo užtikrinta minimali ploto norma. Kadangi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista trumpą laiką, nebuvo pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

7. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas akcentavo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punktu, be kita ko, tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K kamerose atitverti sienele, ne žemesne nei 1,5 m. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo kameros 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nebuvo tinkamas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.

8. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri įvertinta 300 Eur. Teismas netenkino atsakovo prašymo atlyginti bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (1,26 Eur), nes Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Be to, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nepriteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikiami ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 9. Pareiškėjas R. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

10. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus ir nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir priimtu sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

15. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gegužės 11 d.) pareiškėjas 28 paras buvo laikytas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į pareiškėjo skundą, b. l. 14-19), patikslina, jog pareiškėjui minimali ploto norma nebuvo užtikrinta 32 paras. Taigi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, toks sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Higienos norma HN 76:2010, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Net vadovaujantis Higienos norma HN 76:2010, šios normos 2 punkte nustatyta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai sanitarinį mazgą įrengti atskirose patalpose bei jame įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, šie reikalavimai Lukiškių TI-K nėra taikytini. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl sanitarinio mazgo neįrengimo atskiroje patalpoje atmetamos.

17. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu suimtojo (nuteistojo) privatumui užtikrinti, kadangi jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas tokį sanitarinio mazgo įrengimą vertina kaip asmens teisės į privatumą pažeidimą (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Pateiktoje nuotraukoje (b. l. 25) nematyti, kad įėjimas į sanitarinį mazgą (neaišku, kurioje kameroje) būtų uždengtas durimis, užuolaida ar kitu būdu. Atsakovas nenurodė, kad įėjimas į sanitarinį mazgą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo uždengtas, atitvertas kokiu nors būdu. Pripažintina, jog pareiškėjo teisė į privatumą, įtvirtinta inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinta.

18. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 32 paras teko 2,92 kv. m, 3,3 kv. m ploto (įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą). Ilgiausias nepertraukiamas laikotarpis, kai pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, buvo 13 parų, jis laikytas su 7 asmenimis. Kitu metu pareiškėjui teko iki 7,77 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

20. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos ir privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

21. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs garbės ir orumo pažeminimą, suirzimą, baimę ir kitus nepatogumus. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

22. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 20 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, už šios teisės normos pažeidimus Europos Žmogaus Teisių Teismo panašaus pobūdžio bylose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydis šiuo atveju nėra aktualus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 300 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė