2013-08-07 Nr. AB-4179-3-61-3-01393-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-650/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01393-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja R. T. (toliau – ir pareiškėja) kartu su kitais pareiškėjais 2013 m. balandžio 29 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1-14).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinė byla pagal pareiškėjos skundą išskirta į atskirą administracinę bylą iš bylos Nr. I-3338-561/2013 ir bylai suteiktas Nr. I-3365-168/2013 (b. l. 25-27).

Pareiškėja R. T. pateiktu skundu prašė:

1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) 2013 m. kovo 29 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1545 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 29 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1545 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjai priklausančioje neintegruoto tipo saulės elektrinių pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę nuo skundžiamų aktų priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos skundas neatitiko visų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, todėl iki 2013 m. gegužės 21 d. pareiškėjai buvo nustatytas terminas skundo trūkumams šalinti, t. y. pareiškėja turėjo patikslinti trečiąjį skundo reikalavimą ir tiksliai nurodyti, kokią žalą (nuostolius) ji patyrė nuo skundžiamo akto priėmimo iki skundo teismui padavimo dienos bei juos pagrįsti skaičiavimais, pateikti teismui mokėjimo dokumento, patvirtinančio 100 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą, leidimą Nr. LP-5606 ir kitus turimus skundo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus (b. l. 28-29).

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. gegužės 24 d. buvo gautas pareiškėjos patikslintas skundas su analogiškais, kaip ir priminiame skunde, reikalavimais, pateiktas ir žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis mokėjimo nurodymas, Energetikos ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. leidimas Nr. LP-5606, 2013 m. balandžio 16 d. UAB „Lesto“ pareiškėjos pateiktas prašymas (b. l. 32-39).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi (b. l. 51-52) atsisakė priimti pareiškėjos R. T. skundą ir išaiškino, jog pareiškėja su skundu turėtų kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, pažymėjo, jog pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį prieš kreipiantis į administracinį teismą įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-471/2013, kurioje išaiškino, kad ginčams dėl saulės jėgainės gaminamos elektros energijos supirkimo kainų ir tarifų taikymo Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) 78 straipsnio 4 dalyje nustatyta privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka.

Pareiškėjos keliamas ginčas yra analogiškas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtam ginčui administracinėje byloje Nr. AS444-471/2013, nes suformuluoti reikalavimai yra identiški minėtoje byloje pareiškėjų keliamiems reikalavimams, t. y. ir pareiškėja ginčija 2013 metais išduoto leidimo dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, ir siekia, kad jos gaminamai elektros energijai būtų taikomi supirkimo tarifai, galioję leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, t. y. kelia ginčą dėl elektros energijos supirkimo kainų ir tarifų taikymo.

Tuo tarpu Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal kompetenciją nagrinėja skundus ir ginčus dėl elektros energetikos įmonių veiklos ar neveikimo skirstant, perduodant ir tiekiant elektros energiją, dėl teisės elektros energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prijungimo prie elektros tinklų, elektros energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, taip pat elektros energijos vartotojų ir fizinių asmenų skundus ir ginčus, susijusius su paslaugomis elektros energetikos sektoriuje ir/ar elektros energijos pirkimu–pardavimu.

Pareiškėja ginčija 2013 m. išduoto leidimo dalį, kiek tai susiję su jos gaminamai elektros energijai taikomu tarifu.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja skunde remiasi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pateiktu 2013 m. balandžio 10 d. išaiškinimu Nr. R2-1121, kad jos keliamam ginčui netaikytina privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokius argumentus atmetė administracinėje byloje Nr. AS444-471/2013, konstatuodamas, kad Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje expressis verbis nurodyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarka nagrinėja skundus ir ginčus dėl kainų ir tarifų taikymo.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėja skundą teismui padavė nesilaikydama Energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Pareiškėjos teiginiai, kad ši tvarka keliamam ginčui netaikytina, patvirtina, jog ji privaloma ikiteismine tvarka nesinaudojo. Atitinkamai, teismas pareiškėjos reikalavimus dėl leidimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, jog, atsisakius priimti pagrindinius reikalavimus, atsisakytina priimti ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kuris yra išvestinis iš dviejų pirmųjų, nes pareiškėja žalą kildina iš tarifų taikymo. Visi reikalavimai yra tarpusavyje susiję ir reikalavimas dėl žalos negalėtų būti išspręstas, neišsprendus kitų reikalavimų.

III. Pareiškėja R. T. atskiruoju skundu (b. l. 55-59) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį ir jos skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodoma, jog Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas) nenumato privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos (64 str. 1 d.). Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas yra lex specialis Elektros energetikos įstatymo, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) atžvilgiu. Pareiškėja pažymi, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija privaloma ikiteismine tvarka nagrinėja ginčus tarp vartotojų ir energetikos įmonių (Elektros energetikos įstatymo 78 str. 1, 4 d.). Tokią išvadą patvirtina ir Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatos (1, 8.3, 8.5, 8.7, 26.3, 44, 64 p.).

Pareiškėjos vertinimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėja ginčo teisiniuose santykiuose yra ne elektros vartotoja (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 48 d., Energetikos įstatymo 2 str. 19 d.), bet elektros energijos gamintoja (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 12 d.), o Energetikos ministerija nėra energetikos įmonė (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 5 d.) ir ne elektros energijos rinkos dalyvė (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 15 d.). Pažymi, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nėra kompetentinga nagrinėti elektros energijos gamintojų ir viešojo administravimo subjekto – Energetikos ministerijos – ginčų.

Pareiškėja nurodo, jog Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje numatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka nėra taikoma ginčams dėl fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo. Elektros energetikos įstatymas reglamentuoja parduodamos elektros energijos, rezervinės galios, perdavimo, skirstymo, visuomeninio teikimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainas bei tarifus, o fiksuotas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifas yra atskiras institutas, kurio Elektros energetikos įstatymas nereglamentuoja. Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta blanketinė norma, numatanti, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas elektros energijai gaminti gali būti skatinamas šiame įstatyme ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatyta tvarka, sąlygomis ir apimtimi. Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės turi būti taikomos laikantis nediskriminavimo ir skaidrumo principų, atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Mano, jog ginčai dėl fiksuoto energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo nepatenka į Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalies reglamentavimo apimtį.

Pažymi, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi teismas iš esmės pakeitė bylos teismingumą. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalies nuostatas ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės. Pareiškėjai, laikantis teismo nurodomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, vėliau ginčas turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija taip pat laikosi pozicijos, kad ji nėra kompetentinga nagrinėti šį ginčą. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pažymėjo, kad šis ginčas yra kilęs dėl Energetikos ministerijos išduotų leidimų gaminti elektros energiją, t. y. dėl centrinio valstybinio administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto, ir ji nėra įgaliota vykdyti kitų valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų teisėtumo kontrolės. Pareiškėjos vertinimu, išplėstinis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos įgaliojimų traktavimas pažeistų teisėtumo principą, numatantį, kad viešojo administravimo subjektas negali peržengti jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų, bei nepiktnaudžiavimo valdžia principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą, neturint tam suteiktų įgaliojimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja R. T. skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį, kuria teismas jos skundą atsisakė priimti tuo pagrindu, jog pareiškėja nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Pareiškėja atskirajame skunde pažymi, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ji nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, pabrėžia, jog tokia išvada buvo nedaryta netinkamai aiškinant ir taikant ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus. Taigi šiuo atveju sprendžiant dėl skundžiamos nutarties teisėtumo, vertintina, ar pareiškėja privalėjo pasinaudoti privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos pagrįsta teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principais, tačiau ji turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, būtina laikytis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.

Teisėjų kolegija pastebi, jog viena iš nurodytų sąlygų įtvirtinta ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus) ir tai, kad teisės aktai nustato pareigą tam tikrą visuomeninį konfliktą iš pradžių spręsti ikiteismine tvarka, nepaneigia konstitucinės teisės pasinaudoti teismine gynyba (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-298/2007). Pastebėtina, jog tokios tvarkos įtvirtinimas taip pat negali būti vertinamas kaip papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, nepagrįstas ribojimas, kadangi tokio instituto įtvirtinimu iš esmės yra siekiama, kad pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Taigi tokios tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas priimti skundą atsisako (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo.

Įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl saulės jėgainės gaminamos elektros energijos pardavimui taikomo tarifo, atsižvelgusi nurodytas teisės aktų nuostatas, bei įvertinusi šioje administracinėje byloje keliamus reikalavimus, teisėjų kolegija, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos šioje byloje inicijuojamam ginčui taikytina privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje. Šią išvadą patvirtina sisteminė teisės aktų nuostatų analizė.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (2012 m. birželio 30 d. redakcija) (toliau – ir Energetikos įstatymas) 34 straipsnio 3 dalį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) (2013 m. kovo 1 d. redakcija) 78 straipsnio 4 dalyje, numatančioje, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal kompetenciją nagrinėja skundus ir ginčus dėl elektros energetikos įmonių veiklos ar neveikimo skirstant, perduodant ir tiekiant elektros energiją, dėl teisės elektros energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prijungimo prie elektros tinklų, elektros energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, taip pat elektros energijos vartotojų ir fizinių asmenų skundus ir ginčus, susijusius su paslaugomis elektros energetikos sektoriuje ir/ar elektros energijos pirkimu–pardavimu.

Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas darytina išvada, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja inter alia vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo dėl Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamų teisinių santykių kategorijų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptariamu atveju ginčas kilęs dėl saulės energijos gamybos tarifų nustatymo, kurį reglamentuoja taip pat ir specialus – Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas). Pagal šio įstatymo 64 straipsnio 1 dalį (2013 m. kovo 1 d. redakcija) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine neprivaloma skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl elektros tinklų operatorių, šilumos tiekėjų ir dujų sistemų operatorių veiksmų ar neveikimo, kreipiantis dėl šių asmenų įrenginių prijungimo prie atitinkamų tinklų ar sistemų, prijungiant įrenginius, priimant pagamintą energiją į energetikos tinklus ar sistemas ir/ar vykdant kitas šio įstatymo nustatytas pareigas, susijusias su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu energijai gaminti. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai pateikti skundai nagrinėjami Energetikos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis (64 str. 2 d.). Kaip matyti iš nurodytos normos ir kitų šio įstatymo nuostatų, šis įstatymas taip pat nenumato šioje administracinėje byloje inicijuojamo ginčo privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog ginčai, kylantys tarp Energetikos ministerijos, veikiančios kaip viešojo administravimo subjekto, ir pareiškėjos dėl elektros energijos pardavimui taikomo tarifo nustatymo į ginčų kategoriją, kuriai taikoma privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, nepatenka. Be to, pažymėtina, jog įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-148/2013), be kita ko, taip išplečiant įstatymais numatytą tokių ginčų ratą.

Papildomai pastebėtina, jog tokį aiškinimą pagrindžia ir tai, kad Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje skundai ir ginčai nagrinėjami laikantis Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 (2012 m. rugsėjo 15 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), reikalavimų. Aprašo 1 punktas numato, jog jis inter alia reglamentuoja vartotojų ir energetikos įmonių skundų ir ginčų dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo nagrinėjimą Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje nagrinėjami pateikti skundai ir kilę ginčai. Skundai − asmenų rašytiniai kreipimąsi į komisiją, kuriuose nurodoma, kad yra pažeistos jų teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti, yra nagrinėjami Aprašo IV skyriaus numatyta tvarka (Aprašo 8.7 p). Tuo tarpu Aprašo 8.8 punktas įtvirtina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nagrinėjamų ginčų sampratą ir numato, jog tai yra pareiškėjo ir skundžiamos įmonės konfliktas, kuris grindžiamas pažeistais teisiniais interesais. Skundžiama įmonė šiame kontekste suprantama būtent kaip energetikos įmonė, vandens tiekimo ir/ar nuotekų tvarkymo įmonė, dėl kurių veiksmų ar neveikimo yra pateiktas skundas arba kilęs ginčas (Aprašo 8.5 p.). Aprašo V skyrius detalizuoja tokių ginčų sprendimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarką ir įtvirtina, kad asmuo, manantis, kad skundžiama įmonė pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į komisiją, prieš kreipdamasis į ją privalo raštu kreiptis į skundžiamą įmonę, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą. Asmuo, gavęs neigiamą ar kitokį jo netenkinantį skundžiamos įmonės atsakymą, per 6 mėnesius nuo skundžiamos įmonės atsakymo gavimo dienos turi teisę kreiptis į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisiją, pateikdamas prašymą išspręsti ginčą (Aprašo 67 p.).

Aprašo 127 punktas expressis verbis numato, jog kreipimasis į teismą po Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo dėl ginčo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Ginčo šalys per 30 dienų nuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės.

Taigi iš nurodytų nuostatų matyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo paprastai kylančius iš vartojimo, civilinių teisinių santykių. Tokių ginčų pobūdis lemia ir atitinkamą įtvirtintą jų nagrinėjimo tvarką, kreipimąsi į atitinkamos kompetencijos teismą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, jog pareiškėja inicijuoja ginčą, prašydama panaikinti administracinį aktą – atsakovo Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 29 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1545 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 29 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1545 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjai priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 29 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1545 priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo turinio, nagrinėjamu atveju ginčas kyla administracinių teisinių santykių srityje ir inicijuojamas ginčas neatitinka ginčų, kuriuos nagrinėja privaloma ikiteismine tvarka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, sąvokos (Aprašo 8.5, 8. 8 p.), t. y. šiuo atveju ginčas kyla tarp pareiškėjos, fizinio asmens, elektros energijos gamintojos, ir Energetikos ministerijos, veikiančios kaip viešojo administravimo subjektas. Tokio pareiškėjos inicijuojamo ginčo pobūdis neatitinka Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, Apraše numatyto teisinio reguliavimo dėl išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog administraciniai teismai nagrinėja ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje. ABTĮ 2 straipsnio 17 punktas apibrėžia administracinių ginčų sąvoką, numatant, kad inter alia tai yra asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais arba konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos inicijuojamas ginčas atitinka iš esmės šią sąvoką ir remiantis nurodytais argumentais tokiam ginčui nėra taikytina privaloma išankstinė ne teisme tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Teisėjų kolegija pastebi, jog šioje teismo nutartyje pateikti išaiškinimai iš esmės atspindi šiuo klausimu vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuria teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalimi, turi vadovautis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-672/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-656/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-637/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-634/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-616/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-612/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-560/2013, 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-558/2013, 2013 m. liepos 24 d. administracinėje byloje Nr. AS858-615/2013, 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-618/2013).

Pabrėžtina, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, taigi ir visaverčio teisingumo vykdymo, sąlyga, todėl teismų precedentų negalima nemotyvuotai ignoruoti sprendžiant analogiškas bylas. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra taip pat saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Nukrypdamas nuo ankstesnio precedento teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nemato pagrindo nukrypti nuo vyraujančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir atitinkamai ja vadovaujasi.

Remiantis nurodytais argumentais, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjai yra taikytina privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje ir pareiškėjai nepateikus duomenų dėl kreipimosi į ją atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Dėl šių priežasčių pareiškėjos atskirasis skundas yra tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. T. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos R. T. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas