2021-04-07 Nr. AB-6940-3-61-3-01184-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-20-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01184-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2171-756/2020 pagal atsakovo Krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 12-01-229 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Ministeriją paskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą nuo atleidimo iš tarnybos datos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensija neskirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pareiškėjas į Ministeriją gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją kreipėsi vadovaudamasis Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 4 straipsnio 1 punktu, kaip profesinės karo tarnybos karys už tarnybą ištarnavęs 25 metus.

Pareiškėjas, kandidatuodamas į tarnybą, Ministerijos struktūriniuose padaliniuose ir pildydamas kandidatinę dokumentaciją nurodė, kad jo atžvilgiu vedama baudžiamoji byla, kurioje jam suteiktas įtariamojo statusas. 1993 m. rugpjūčio 12 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas už 1993 m. kovo 29 d. pasikėsinimą slapta pagrobti valstybinį turtą (10 vnt. vandens talpų) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) (1961 m. redakcija) 16 straipsnio 2 dalį ir 90 straipsnio 2 dalį 2 metams laisvės atėmimo bausme.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m. redakcija) 46 straipsnį, lygtinai su 1 metų bandomuoju laikotarpiu. Pareiškėjas pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką padarė dar iki priėmimo į Ministerijos struktūrinius padalinius, nuo pat pirmo momento prisipažino ir nesiekė išvengti atsakomybės, apie jo atžvilgiu vedamą baudžiamąją bylą, kurioje jam suteiktas įtariamojo statusas, informavo pateikdamas kandidatinius dokumentus Ministerijai; apie jo atžvilgiu priimtą 1993 m. rugpjūčio 12 d. apkaltinamąjį nuosprendį nedelsdamas informavo savo tuometę vadovybę Ministerijos struktūroje, tarnaudamas Ministerijos struktūrose, teistumo fakto niekuomet neslėpė ir jį visuomet nurodydavo pildydamas įvairius klausimynus ar kitą su tarnyba susijusią dokumentaciją.

Pareiškėjas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje ir išėjęs į atsargą, buvo ir yra besąlygiškai atsidavęs tarnybai Lietuvos kariuomenėje, patikimas ir lojalus, todėl bent mažiausios prielaidos suabejoti lojalumu valstybei nėra pagrindo, po kario priesaikos nėra teistas už tyčinius nusikaltimus. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad pareiškėjas, tarnaudamas Ministerijos struktūriniuose padaliniuose, kaip paslapčių subjekto darbuotojas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimais turėjo turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad pagrindinis asmens tikrinimo tikslas – nustatyti, ar asmeniui, kuris pretenduoja gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, gali būti patikėta įslaptinta informacija, ar tikrinamas asmuo yra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei – nėra šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Ministerija, kaip paslapčių subjektas, patikrinusi ir įvertinusi pareiškėjo asmenybę ir nustatyto pavyzdžio klausimyne dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo pateiktą informaciją, tame tarpe ir apie teistumą už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, nenustačiusi Valstybės ar tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių ir tuo pažymėdama, kad pareiškėjas yra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei, išduodavo leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Buvo apdovanojamas už nuopelnus, pasižymėjimą, tarptautines operacijas (pareiškėjas tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje buvo skatintas iš viso 33 kartus). Pareiškėjas buvo teistas iki tapimo kariu ir visas sąlygas būti lojaliu, patikimu, specifinėje tarnyboje, susijusioje su nenormuota darbo diena, padidinta sužalojimo ar žūties dėl tarnybos rizika, išpildė. Turi nustatytos trukmės darbo stažą, todėl neskyrimas valstybinės pensijos pareiškėjui yra konstitucinių teisių pažeidimas, nes asmuo turėjo teisėtus lūkesčius ją gauti.

Įstatyme suformuota taisyklė pareiškėjo atveju yra perteklinė, neproporcinga ir pažeidžianti pareiškėjo teises, todėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, nenumatanti išlygos, kaip pareiškėjo atveju, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principams.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. sausio 28 d. raštu Nr. 9R-A-1752 pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją ir archyvo duomenų apie fizinį asmenį išrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 90 straipsnio 2 dalį. Paaiškino, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą 1993 m. kovo 29 d. pagal BK (1961 m. redakcija) 16 straipsnio 2 dalį (Atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą) ir 90 straipsnio 2 dalį (Plėšimas, turint tikslą užvaldyti valstybinį ar visuomeninį turtą). Lietuvos kariuomenės vado 2018 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. PK-2134 „Dėl (duomenys neskelbtini) G. R. išleidimo į atsargą ir jo skyrimo atlikti tarnybą rezerve“, vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu (pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminui), pareiškėjas 2019 m. sausio 11 d. išleistas į atsargą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Iš pareiškėjo tarnybos asmens bylos matyti, kad jis turėjo leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jo tarnybos veikla buvo vertinama gerai ir labai gerai, jis neturėjo drausminių nuobaudų ir buvo daug kartų skatintas, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas buvo nelojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus tarnybos laikotarpiu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino atsakovo Sprendimą, įpareigojo atsakovą Ministeriją pareiškėjui paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo tarnybos Lietuvos krašto apsaugos sistemoje pradžios iki atleidimo iš šios tarnybos, t. y. nuo 1993 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. sausio 11 d.; pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 928,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas, nustatęs ir įvertinęs byloje esančias faktines aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas tarnybą vykdė nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymų suteiktais įgaliojimais, savo elgesiu nežemino kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ir ne jos metu, nepažeidė įstatymų, nesulaužė kario duotos priesaikos, todėl pensijos neskyrimas nagrinėjamu atveju prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Šiuo atveju nėra kliūčių pareiškėjui skirti valstybinę ir karių pensiją po nusikaltimo padarymo už visą tarnybos Lietuvos krašto apsaugos sistemoje laiką, t. y. nuo 1993 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. sausio 11 d.

7. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, bei atsižvelgęs į teisingumo ir protingumo principus, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, o atsakovo Sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, paskiriant pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už laikotarpį nuo 1993 m. balandžio 21 d. iki 2019 m. sausio 11 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str.1 d. 2 p.)).

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, sprendė, kad išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, teismui teisiškai pagrįstų abejonių dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nekyla, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės aktų nuostatų teisėtumo.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti 1 231,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodė, kad pareiškėjas siekia bylinėjimosi išlaidų už konsultacijų teikimą ir pasirengimą teismo posėdžiui atlyginimo, tačiau nei prašyme, nei sąskaitose už teisines paslaugas nenurodė, kiek laiko užtruko konsultacijos ir pasiruošimas bylai nagrinėti, teismo posėdyje pareiškėjas šių paslaugų taip pat nedetalizavo. Teismas vertino, kad iš į bylą pateiktų įrodymų negalima nustatyti, kiek truko šių paslaugų teikimas, todėl pareiškėjo prašymo dalį dėl minėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 928,70 Eur (831,70 Eur + 97 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

III. 10. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

11. Atsakovas teigė, kad iš Sprendimo matyti, kad pareiškėjo nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas buvo esminis, todėl pritaikyta Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis ir nuspręsta neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra kliūčių pareiškėjui skirti valstybinę ir karių pensiją po nusikaltimo padarymo už visą tarnybos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje laiką yra nepagrįsta, t. y. prieštaraujanti Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Atsakovas sutiko su teismo išvada, kad pareiškėjas tarnybą vykdė nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymų suteiktais įgaliojimais, savo elgesiu nežemino kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ir ne jos metu, nepažeidė įstatymų, nesulaužė kario duotos priesaikos, buvo daug kartų skatintas, dalyvavo tarptautinėje operacijoje (duomenys neskelbtini), atliko sudėtingą, atsakingą ir dažnai rizikingą bei pavojingą kario tarnybą valstybei. Tačiau atsakovas nesutiko su teismo išvada, kad dėl to pareiškėjui pensijos neskyrimas (Ministerijos Sprendimas) prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Nagrinėjamu atveju ginčo santykis yra sureglamentuotas įstatymo norma, todėl ji turėtų būti taikoma, o ne bendrieji teisės principai. Atsakovas sutiko, kad pareiškėjas tyčinį nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas, padarė prieš įstojimą į profesinę karo tarnybą, tačiau teistumą, kaip biografijos faktą, turėjo Sprendimo priėmimo metu. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu BK 97 straipsnio prasme. Tačiau pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą. Atsakovas, kaip valstybės valdymo institucija, privalo vykdyti įstatymo nuostatas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka nėra panaikintos ar pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl atsakovas kitokio sprendimo pareiškėjo atžvilgiu negalėjo priimti.

12. Atsakovas vertino, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis įstatymu – minėta Įstatymo norma ir netenkinti pareiškėjo skundo arba netaikyti aptariamos įstatymo normos ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jos konstitucingumo. Atsakovo duomenimis, nėra teismų praktikos, atitinkančios nagrinėjamos bylos pobūdį, kai būtų nagrinėjamas ginčas dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies taikymo neskiriant kariui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kai karys (kurio statusas skiriasi nuo kitų pareigūnų) buvo teistas už tyčinį nusikaltimą.

Teigė, kad Įstatymo norma –„Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama“ neatitinka Konstitucinio Teismo nurodytų įstatymų leidėjui keliamų reikalavimų, be to, ši norma yra pakankamai abstrakti ir neaiški bei neproporcinga, nes tyčinių nusikaltimų sąvoka pakankamai plati (pvz. tyčiniai nusikaltimai gali būti nesunkūs, apysunkiai, sunkūs, susiję su tarnybos pareigų atlikimu, ar nesusiję, nepavojingi visuomenei, mažareikšmiai ir pan.), baudžiamosios justicijos požiūriu gali būti atvejai, kai nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiami, tačiau vis tiek asmenys laikomi teistais, o teisinės pasekmės nepaisant to pagal administracinių teismų praktiką kyla asmenims, pretenduojantiems įgyti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Taip pat aptariamos įstatymo normos sąvoka „nuteisti“ pagal administracinių teismų praktiką pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo santykiams yra reikšminga ir taikoma kaip biografijos faktas visą gyvenimą, nors iš Įstatymo lydinčiųjų dokumentų nėra aiškus koks buvo tikrasis įstatymo leidėjo tikslas (turintiems galiojantį teistumą BK prasme ar kaip gyvenimo faktą). Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Ministerijos Sprendimą, pritaikė bendruosius teisės principus – teisingumo ir protingumo, o ne ginčo santykius tiesiogiai reguliuojančią aptariamą įstatymo normą, pagal kurią pareiškėjui pensija neturėtų būti skiriama, nors teismui turėjo kilti teisiškai pagrįstų abejonių dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Konstitucijai.

Be to pareiškėjas buvo pateikęs prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kurį palaikė ir atsakovas. Taigi šiuo atveju teismas, netenkindamas šio prašymo, o pritaikydamas bendruosius teisės principus, priėmė neteisėtą sprendimą. Nagrinėjama byla yra sudėtinga teisės taikymo požiūriu ir ją galėtų nagrinėti išplėstinė teisėjų kolegija. Ši byla aktuali ne tik šios bylos šalims, bet ir kitiems kariams, vykdantiems visas kario pareigas, atliekantiems sudėtingą, atsakingą ir dažnai rizikingą bei pavojingą kario tarnybą valstybei, tačiau dėl jų biografijoje likusio nuteisimo fakto už nesunkius tyčinius nusikaltimus, nesusijusius su tarnyba ir / ar mažareikšmius, negalintiems pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies įgyti teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

13. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju jis tarnybą vykdė nepriekaištingai, nepiktnaudžiavo jam įstatymų suteiktais įgaliojimais, savo elgesiu nežemino kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ir ne jos metu nepažeidė įstatymų, nesulaužė kario duotos priesaikos, todėl pensijos neskyrimas jam prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo principams ir jis turėtų gauti valstybinę pensiją, todėl teismas sprendimu pagrįstai nusprendė skirti jam valstybinę pensiją. Teismas teisingai įvertino ištirtų teismo posėdyje įrodymų visumą ir konstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, ir kodėl turi būti taikomi bendrieji teisingumo ir protingumo principai šioje byloje, t. y. savo išvadas motyvavo tinkamai. Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pareiškėjas gali teikti prašymus, tačiau tik bylą nagrinėjantys teisėjai sprendžia dėl būtinybės tenkinti ar netenkinti pareiškėjo prašymus. Pareiškėjas tvirtino, kad teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, įvertino visus įrodymus, kaip visumą, ir objektyviai priėmė teisingą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, todėl sprendimas neturėtų būti pakeistas. Nesutiko su atsakovo pozicija, kad šiuo atveju yra teisės normų prieštaringumas, nes pareiškėjo atvejis yra išimtinis. Teigė, kad atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo visas galimybes teikti prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, tačiau tai daro tik priėmus jam nepalankų sprendimą. Vertino, kad atsakovas, formuodamas valstybės politiką, gali inicijuoti per Vyriausybę teikti projektą keisti Įstatymą, o ne šioje byloje.

IV. 15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu atsakovo Ministerijos apeliacinį skundą tenkino: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1989 m. lapkričio 14 d. iki 1991 m. spalio 3 d. atliko būtinąją karinę tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose. Karinių oro pajėgų Šiaulių aviacijos bazės 1993 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 30-K nuo 1993 m. balandžio 21 d. priimtas į Šiaulių Aviacijos bazės stabdomųjų parašiutų ir gelbėjimo įrangos paruošimo grupės mechaniku, nustatant 3 mėnesių bandomąjį laikotarpį. 1993 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas davė priesaiką. Šiaulių aviacijos bazės 1993 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. 81-K pareiškėjui suteiktas jaunesniojo puskarininkio karinis laipsnis. Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą 1993 m. kovo 29 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) 16 straipsnio 2 dalį (atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą) ir 90 straipsnio 2 dalį (plėšimas, turint tikslą užvaldyti valstybinį ar visuomeninį turtą).

17. Lietuvos kariuomenės vado 2018 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. PK-2134 „Dėl (duomenys neskelbtini) G. R. išleidimo į atsargą ir jo skyrimo atlikti tarnybą rezerve“, vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu (pasibaigus profesinės karo tarnybos sutarties terminu), pareiškėjas 2019 m. sausio 11 d. išleistas į atsargą. Pareiškėjas Ministerijai 2019 m. sausio 8 d. pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir priedą. Ministerija, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, 2019 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą Nr. 12-01-229 neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Sprendime pažymėta, kad pagal Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos reikalų ministerijos su 2019 m. sausio 28 d. raštu Nr. 9R-A-1752 pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją iš archyvo duomenų apie fizinį asmenį, pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas už padarytą nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Taigi atsisakymas skirti valstybinę pensiją pareiškėjui grindžiamas tuo, jog pareiškėjas Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius tyčinį nusikaltimą.

18. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu 1993 m. kovo 29 d. už tuo metu galiojusio BK 16 straipsnio 2 dalyje ir 90 straipsnio 2 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjui teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu BK 97 straipsnio prasme. Tačiau Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, kad teistumo pasibaigimas, t. y., kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Taigi sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, reikšmingas būtent ne asmens teistumas, o pats asmens nuteisimo už tyčinių nusikaltimų padarymą faktas.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas taikomas apskritai asmenims, o ne tik pareigūnams, todėl aplinkybė, jog pareiškėjui ši nuostata netaikoma, kadangi jis teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu už BK 16 straipsnio 2 dalyje ir 90 straipsnio 2 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą anksčiau, nei buvo priimtas į tarnybą, nėra reikšminga. Todėl nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą iki priimant jį į profesinę karo tarnybą ir sėkmingai tarnybą vidaus reikalų sistemoje vykdė iki 2019 m. sausio 11 d., kai buvo išleistas į atsargą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra teisiškai reikšminga, nes Įstatymas tokių išimčių nenumato. Įstatymų leidėjas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl sutiktina su atsakovu, kad pareiškėjui padarius tyčinį nusikaltimą ir už tai buvus nuteistam, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam negali būti paskirta.

20. Skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą patvirtina ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose pripažįstama, kad pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, pareigūnų ir karių valstybinė pensija teisėtai ir pagrįstai neskiriama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-581-822/2019, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-525/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-943-756/2020).

21. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neturi pagrindo šioje byloje nesiremti minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose.

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje yra pažymėta, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

23. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad Ministerija, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, kurį naikinti nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai panaikino Ministerijos Sprendimą. Atitinkamai nėra pagrindo ir įpareigoti atsakovą pareiškėjui paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo tarnybos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje pradžios iki atleidimo iš šios tarnybos, bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

24. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo argumentą dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, dar 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, šiurkščiai pažeidusiems Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai nekylo abejonių dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą aptartu aspektu.

25. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai panaikino Ministerijos Sprendimą. Šiuo atveju atsakovo apeliacinio skundo argumentai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.). Bylą išsprendus iš esmės atsakovo naudai, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

V. 26. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2171-756/2020 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėjas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodydamas bylas, kuriuose faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Teismų praktikos pagal nagrinėjamą faktinių aplinkybių situaciją nėra. Apeliacinės instancijos teismo nurodytose bylose sutampa tik viena dalis faktinių aplinkybių, t. y., kad visi asmenys teisti ir visi jie siekė gauti pareigūnų pensiją, tačiau šie asmenys, išskyrus pareiškėją, teisti jau po priesaikos Lietuvos Respublikai davimo. Atsižvelgdamas į nagrinėjamu atveju aktualias faktines aplinkybes (pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką pareiškėjas padarė dar iki priesaikos davimo; prisipažino ir nesiekė išvengti atsakomybės; apie jo atžvilgiu vedamą baudžiamąją bylą pateikė informaciją prieš pradedant tarnybą; apie priimtą apkaltinamąjį nuosprendį informavo vadovybę; teistumo fakto neslėpė; po priesaikos davimo 25 tarnybos metus buvo patikimas ir lojalus, nebuvo teistas už tyčinius nusikaltimus; tarnybą vykdė nepriekaištingai; pareiškėjui buvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija), apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turėjo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnio kontekste būtų teisėtas ir teisingas.

28. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2020 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1280-552/2020 dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltės formos, atkreipia dėmesį, kad Informatikos ir ryšių departamento 2019 m. kovo 13 d. Pažymoje dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendyje nėra nurodoma ir / ar konstatuojama, kad pareiškėjas teistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą. Todėl apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo teistumo už tyčinę nusikalstamą veiką yra nepagrįsta jokiais įrodymais ir prieštaraujanti bylos medžiagai.

29. Pareiškėjas pažymi, kad 1993 m. rugpjūčio 12 d. Radviliškio rajono apylinkės teismui priimant nuosprendį galiojęs BPK nenumatė teismo nuosprendžio rūšies, kaip baudžiamojo įsakymo, todėl nėra teisinio pagrindo ir teorinės galimybės 1993 m. rugpjūčio 12 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo pareiškėjo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį vadinti baudžiamuoju įsakymu. Be to, pareiškėjas kaltu buvo pripažintas 1993 m. rugpjūčio 12 d., o ne 1993 m. kovo 29 d., kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas.

30. Pareiškėjas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, pabrėžia, kad jis nusikaltimą padarė 1993 m. kovo 29 d., tarnybą Lietuvos krašto apsaugos sistemoje pradėjo 1993 m. balandžio 21 d., tuo tarpu Lietuvos Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis priimta 2014 metais, todėl neteisinga, kad pareiškėjui pensija neskiriama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (lot. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

32. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta trylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

33. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą, administracinė byla Nr. eA-2171-756/2020 buvo užbaigta, minėtas sprendimas įgijo res judicata (lot. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

34. Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

35. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

36. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015).

37. Pareiškėjas kelia klausimą dėl nepagrįstai taikytos Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurią nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, nes, pareiškėjo teigimu, byloje nėra jokių duomenų apie tyčinę jo padarytos nusikalstomos veikos formą.

38. Aptariamu aspektu pažymėtina, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendime, kuriame nustatytų faktinių aplinkybių ir išvadų pareiškėjas neginčijo ir jiems pritarė, prašydamas atmesti atsakovo apeliacinį skundą, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendime nustatė ginčui aktualias faktines aplinkybes, be kita ko, kad: pareiškėjas Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą 1993 m. kovo 29 d. pagal BK (redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) 16 straipsnio 2 dalį (atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą) ir 90 straipsnio 2 dalį (plėšimas, turint tikslą užvaldyti valstybinį ar visuomeninį turtą); Ministerija, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, 2019 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą Nr. 12-01-229 neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; Sprendime pažymėta, kad pagal Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos reikalų ministerijos su 2019 m. sausio 28 d. raštu Nr. 9R-A-1752 pateiktą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją iš archyvo duomenų apie fizinį asmenį, pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas už padarytą nusikaltimą pagal BK nuostatas; taigi atsisakymas skirti valstybinę pensiją pareiškėjui grindžiamas tuo, jog pareiškėjas Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius tyčinį nusikaltimą.

39. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes BK (redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) 16 straipsnio 2 dalies kontekste, nėra pagrindo nesutikti su teismų konstatuota faktine aplinkybe, jog pareiškėjo nusikalstoma veika traktuotina kaip tyčinis nusikaltimas, nes pagal minėtą nuostatą pasikėsinimu padaryti nusikaltimą laikomas tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą, jeigu nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, jog nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas spręsti dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos pareiškėjo atžvilgiu taikymo, todėl pareiškėjo argumentai dėl duomenų byloje apie jo kaltės formą nebuvimo ir jo atžvilgiu priimto procesinio sprendimo rūšies nepaneigia apeliacinės instancijos teismo motyvų ir vertinimo aptariamu aspektu.

40. Dėl pareiškėjo argumento, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas kaltu buvo pripažintas 1993 m. kovo 29 d., nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu 1993 m. kovo 29 d. už tuo metu galiojusio BK 16 straipsnio 2 dalyje ir 90 straipsnio 2 dalyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą (žr. šios nutarties 19 p.). Radviliškio rajono apylinkės teismo 1993 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą 1993 m. kovo 29 d. pagal BK (redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) 16 straipsnio 2 dalį (atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą) ir 90 straipsnio 2 dalį (plėšimas, turint tikslą užvaldyti valstybinį ar visuomeninį turtą) (nutarties 19 p.). Šių aptartų apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo abejonei, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyta pareiškėjo nusikalstomos veikos padarymo data – 1993 m. kovo 29 d., o nuteisimo data – 1993 m. rugpjūčio 12 d., kas atitinka faktinę situaciją.

41. Pareiškėjo teigimu, jis nusikaltimą padarė 1993 m. kovo 29 d., tarnybą Lietuvos krašto apsaugos sistemoje pradėjo 1993 m. balandžio 21 d, tuo tarpu Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis priimta 2014 metais, todėl ši nuostata nagrinėjamu atveju netaikytina, nes priešingu atveju pažeidžiamas draudimas taikyti teisės aktus atgal (lot. lex retro non agit).

42. Siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas negalioja į praeitį), pagal kurį teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu.

43. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė įgyvendinti teisę į pensijos jam skyrimą pateikdamas prašymą Ministerijai. Todėl ginčui yra aktuali ir taikytina Įstatymo redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo Ministerijai dėl pensijos skyrimo padavimo metu (2019 m. sausio 8 d.), kurios 13 straipsnio 3 dalis įtvirtino reikalavimą, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies normos taikymas neprieštarauja teisės normų galiojimo laike taisyklėms.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentų pagrindu nėra pagrindo manyti teismą padarius esminį materialiosios teisės normų, juo labiau – akivaizdų pažeidimą, galėjusį nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, dėl ko prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu netenkinamas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

45. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, t. y. procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

46. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P‑86‑822/2015, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

47. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodydamas bylas, kuriuose faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Teismų praktikos pagal nagrinėjamą faktinių aplinkybių situaciją nėra. Apeliacinės instancijos teismo nurodytose bylose sutampa tik viena dalis faktinių aplinkybių, t. y., kad visi asmenys teisti ir visi jie siekė gauti pareigūnų pensiją, tačiau šie asmenys, išskyrus pareiškėją, teisti jau po priesaikos Lietuvos Respublikai davimo. Atsižvelgdamas į nagrinėjamu atveju aktualias faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turėjo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, kuris būtų ne tik teisėtas, bet ir teisingas.

48. Nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendime pabrėžė, kad skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą patvirtina nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose pripažįstama, kad pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, pareigūnų ir karių valstybinė pensija teisėtai ir pagrįstai neskiriama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-581-822/2019, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-525/2019, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-943-756/2020). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

49. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad teistumo pasibaigimas, t. y., kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Taigi sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, reikšmingas būtent ne asmens teistumas, o pats asmens nuteisimo už tyčinių nusikaltimų padarymą faktas.

50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendime nurodyta teismų praktika aiškinant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies taikymą yra nuosekli ir neprieštaringa, patvirtinanti ir šiam ginčui aktualius išaiškinimus, jog pareigūnams, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris nebuvo lojalus valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams. Įstatymų leidėjas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl esant nustatytam esminiam nuteisimo už tyčinį nusikaltimą faktui, be jokių išimčių taikytina Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis. Tai, jog pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą iki priesaikos davimo, nėra teisiškai reikšminga.

51. Atitinkamai, nėra pagrindo atnaujinti administracinę bylą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

52. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-2171-756/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

53. Procesinis sprendimas nėra priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. R. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2171-756/2020 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2171-756/2020 pagal atsakovo Krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė