2020-03-04 Nr. AB-4921-3-61-3-00094-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-156-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00094-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Č. skundą atsakovui Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja J. Č. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Geologijos tarnyba) direktoriaus 2020 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. (25.1)-1.7-53 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. D1-1081 projekto“ (toliau – ir Raštas). Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo, sustabdyti skundžiamo akto galiojimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka) pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, nustatė, kad pareiškėja ginčija Geologijos tarnybos Raštą, kuriuo Geologijos tarnyba Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai derinimui pateikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. D1-1081 „Dėl Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos administracijos struktūros ir administracijos struktūros schemos patvirtinimo“ pakeitimo“ projektą (toliau – ir Projektas). Teismas, įvertinęs ginčijamo Rašto turinį, padarė išvadą, kad Raštas tiesiogiai nesukuria pareiškėjai teisių ar pareigų, rašte nėra įtvirtinamas įpareigojimas pareiškėjai, todėl reikalavimas dėl šio Rašto nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas iš skundo turinio nustatė, kad pareiškėja nesutinka su Projektu, kuriuo pakeičiama Geologijos tarnybos struktūra bei struktūros schema, pagal kurias Geologijos tarnyboje nebelieka Geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybės ir įsteigiamos dvi vyriausiųjų patarėjų pareigybės. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 316 patvirtintų Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos nuostatų 16.7 papunktį, Geologijos tarnybos direktorius, vadovaudamasis įstatymais ir jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus Tarnybos veiklos tikslus ir funkcijas, metinius veiklos planus, tvirtina Tarnybos administracijos struktūrą, suderintą su Aplinkos ministerija, ir valstybės tarnautojų bei darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui nustatytų lėšų ir Tarnybai Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių.

Teismas nurodė, kad viešojo administravimo institucijos sprendimas, kuriuo atliekami tam tikri įstaigos struktūros pakeitimai, kaip antai, panaikinant pareigybę ar pareigybes, nėra individualus administracinis aktas, o tik sudaro faktinį pagrindą institucijai inicijuoti atitinkamas administracines procedūras dėl asmens atleidimo iš valstybės tarnybos, panaikinus jo užimamą pareigybę (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir tiesiogiai nedaro įtakos tokio asmens teisių bei pareigų apimčiai, todėl jis negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo teisme dalyku. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnį karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, su jo sutikimu paskiriamas į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnes pareigas. Jeigu iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsniu, išaiškino pareiškėjai, kad visos faktinės aplinkybės, susijusios su įstaigos struktūriniu pertvarkymu, galėtų būti vertinamos pareiškėjai ginčijant jos atleidimą iš valstybės tarnautojo pareigų, jei ji iš užimamų pareigų būtų atleista.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad administracinės bylos dalyku, be kita ko, negali būti individualaus administracinio akto projektas, nes jis neturi teisinės galios, kadangi nėra pasirašytas įgalioto asmens. Individualaus administracinio akto projektas asmeniui jokių teisinių pasekmių nesukelia.

Teismas, atsisakęs priimti skundą, procesinio prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nenagrinėjo.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju nėra skundo neatitikimo teismo nurodytiems ABTĮ 17 ir 23 straipsniuose įtvirtintiems reikalavimams. Pareiškėja, akcentuodama šių ABTĮ straipsnių turinį, pažymi, kad atsakovas yra valstybinis administravimo subjektas (įstaiga prie ministerijos), kuris dėl jos priėmė aktą (atliko veiksmą). Tokios bylos tiesiogiai priskirtinos administracinių teismų kompetencijai. Įstatymas numato vienintelę sąlygą paduoti skundą administraciniam teismui – asmenų pagrįstą manymą, kad jų teisės arba įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti. Šią sąlygą pareiškėja detalizavo savo skundo faktinių aplinkybių dalyje.

Pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, kad skundžiamas aktas jai nesukelia teisinių pasekmių. Pareiškėjos teigimu, skundžiamo akto pagrindu jos, kaip valstybės tarnautojos, teisinis statusas pasikeitė, nes skundžiamas aktas sukūrė pareiškėjos darbo (tarnybos) santykių nestabilumą. Pareiškėja, akcentuodama Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnyje, Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, atkreipia dėmesį, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į tai, jog darbo teisiniai santykiai, kaip ir valstybės tarnybos teisiniai santykiai, turi būti grindžiami teisinio apibrėžtumo, valstybės tarnautojo (kaip darbuotojo) teisėtų lūkesčių apsaugos, visokeriopos darbo teisinių santykių gynybos, darbo santykių stabilumo bei subjektų lygybės principais. Skundžiamu aktu buvo pasikėsinta į šias principines vertybes, dėl atsakovo priimto sprendimo sumažėjo pareiškėjos tarnybos (darbo) santykių stabilumas, nukentėjo pareiškėjos teisinės padėties apibrėžtumas, buvo pažeisti teisėti lūkesčiai. Toks teisėtų pareiškėjos teisių ir interesų pažeidimas negalėjo būti vertinamas kaip teisiškai nereikšmingas, nesukuriantis pasekmių bei neginamas.

Pareiškėja nesutinka su teismo argumentais, kad tarpiniai valstybinio administravimo subjekto sprendimai negali būti apskundimo objektu. Pareiškėja nurodo, kad ABTĮ neišskiria nei tarpinių, nei galutinių viešojo administravimo subjektų sprendimų, nepateikia jokių tokių sprendimų atskyrimo kriterijų. Priimtas aktas nebuvo joks tarpinis sprendimas, kadangi jo priėmimo priežastis ir tikrasis akto priėmimo siekis niekur nebuvo nurodytas. Pareiškėjos apskųstas aktas buvo priimtas jos tiesioginiam vadovui siekiant realizuoti asmeniškai pareiškėjai adresuotą ir jai anksčiau žodžiu išsakytą asmeninio pobūdžio ketinimą dėl pareiškėjos atleidimo. Negavęs atsakovo atsiliepimo teismas neturėjo jokio pagrindo vertinti, ar skundžiamas sprendimas buvo priimtas vien tik pareiškėjai pagąsdinti, ar šiuo sprendimu buvo siekiama kitų tarpinių ar galutinių tikslų. Skundžiamas aktas buvo visiškai galutinis, jei teismas būtų vertinęs valstybės tarnybos teisinių santykių korektiškumą, neleistiną ir su valstybės tarnyba nesuderinamą atsakovo elgesį (nesąžiningų ir neteisėtų ketinimų realizavimą). Aktas galėjo būti vertinamas kaip tarpinis tik tokiu atveju, jei pats atsakovas įrodytų, kad skundžiamu sprendimu buvo siekiama kitų tikslų. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas nežinojo ir negalėjo žinoti, kokių tikslų siekė atsakovas ir dėl to neturėjo jokio pagrindo imtis atsakovo advokato vaidmens.

Pareiškėjos teigimu, atsakyti, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą, t. y. teismui priėmus sprendimą. Todėl bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą materialiąja prasme. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Skundžiama nutartis neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konvencijos principinių nuostatų dėl teisės į teisminę gynybą realizavimo.

Pareiškėja pažymi, kad teismas vadovavosi negaliojančios Lietuvos geologijos tarnybos nuostatų redakcijos 16.7 punktu. Tarnybos direktoriaus teisė tvirtinti Tarnybos administracijos struktūrą buvo numatyta anksčiau (pvz. 2010 m. gruodžio 10 d. – 2011 m. balandžio 21 d. laikotarpiu) galiojusioje nuostatų redakcijoje. Galiojančioje Lietuvos geologijos tarnybos nuostatų redakcijoje tokia Tarnybos direktoriaus teisė nėra numatyta. Ši teisė iš Tarnybos direktoriaus buvo atimta. Kadangi viešojoje teisėje administravimo subjektai negali turėti jiems nenumatytų teisių, Tarnybos direktoriui neturint teisių, susijusių su Lietuvos geologijos tarnybos struktūros keitimu, teismas nepagrįstai išplėtė atsakovo vadovo diskrecijos ribas.

Pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, kad institucijos struktūros pakeitimo sprendimas nėra individualus administracinis aktas, nesukuriantis pareiškėjai teisių ir pareigų. Pareiškėjos nuomone, aktą individualiu administraciniu aktu daro ne jo forma, tačiau akto turinys. Jei aktas buvo priimtas dėl vieno konkretaus asmens, t. y. dėl pareiškėjos (nagrinėjamu atveju pareiškėja įrodinėjo, jog ginčijamas aktas buvo priimtas ne tam, kad keisti struktūrą, o vien tam, kad pagąsdinti pareiškėją ir galbūt įgalinti jos atleidimą) toks aktas negali būti laikomas ne individualiu, pasekmių nesukuriančiu, ar tik faktą konstatuojančiu aktu. Kiekvienas valstybės tarnautojas turi turėti teisę į teisiškai apibrėžtus ir stabilius ir sveikus valstybės tarnybos santykius bei šias savo teises ginti. Šiuos principus skundžiamas aktas pažeidė, o teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutarties, kuria pareiškėjos J. Č. skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka) pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, nurodė, kad skundžiamas Geologijos tarnybos Raštas, kuriuo Geologijos tarnyba Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai derinimui pateikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. D1-1081 „Dėl Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos administracijos struktūros ir administracijos struktūros schemos patvirtinimo“ pakeitimo“ projektą ir pats Projektas nesukuria pareiškėjai teisių ir pareigų, todėl jie negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo teisme dalyku.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti jos skundą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-341/2009; 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-404/2009; 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-54/2012 ir kt.). Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjos reiškiamas reikalavimas negali būti priimtas nagrinėti.

Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad pareiškėja prašo panaikinti Geologijos tarnybos direktoriaus 2020 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. (25.1)-1.7-53 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. D1-1081 projekto“ tuo pagrindu, kad šis administracinis aktas buvo priimtas jos tiesioginio vadovo jam siekiant realizuoti asmeninio pobūdžio ketinimą atleisti pareiškėją, sukūrė pareiškėjos teisinių santykių nestabilumą. Pareiškėja išreiškia nesutikimą su Projektu, kuriuo pakeičiama Geologijos tarnybos struktūra bei struktūros schema, pagal kurias Geologijos tarnyboje nebelieka Geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybės ir įsteigiamos dvi vyriausiųjų patarėjų pareigybės.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (be kita ko, tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).

Akcentuotina, jog vertinant struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Konkrečios pareigybės panaikinimo realumui patikrinti nėra būtina ginčyti administracinius aktus dėl struktūrinių pertvarkymų organizavimo. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4784-492/2016 ir kt.). Tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika lemia, kad asmenys, kurių teisės galbūt buvo pažeistos naikinant jų užimamas pareigybes, į administracinius teismus gali kreiptis tokiu atveju, kai atlikti struktūriniai pokyčiai realiai ir tiesiogiai daro įtaką jų teisiniam statusui, t. y. asmenys yra atleidžiami, jiems siūlomos naujos pareigos ir pan. Būtent tokie viešojo administravimo subjekto aktai gali būti administracinės bylos dalyku. Priešingu atveju, administraciniuose teismuose ginčijant institucijos (įstaigos) aktus dėl vidinės struktūros keitimo, tačiau vis dar nekeliančius tiesioginės įtakos asmenų teisėms ir pareigos, galėtų būti trikdomas nepertraukiamas įstaigos darbas, optimalus darbo organizavimo tvarkos palaikymas, teisminiais ginčais stabdomi bet kokie planuojami struktūros pokyčiai, t. y. komplikuojamas Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio nuostatų įgyvendinimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-458-438/2017).

Valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas yra pagrindas atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, tačiau pareigybės panaikinimo faktas pats savaime nereiškia, jog ją iki panaikinimo užėmęs valstybės tarnautojas būtinai bus atleistas iš pareigų (Valstybės tarnybos įstatymo 51 str. 1 d. 9 p.). Įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinamos valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantijos – t. y. teisė pretenduoti į kitas laisvas tos pačios kategorijos, ar sutikus, ir į žemesnės kategorijos pareigas toje pačioje institucijoje. Akcentuotina, kad teisės aktu, kuriuo naikinama valstybės tarnautojo užimama pareigybė, iš esmės yra tik pradedama procedūra, kurios pabaigoje asmuo gali būti (bet nebūtinai bus) atleistas iš užimamų pareigų.

Iš skundo argumentų matyti, kad pareiškėjos ginčijamas sprendimas yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos administracinės procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas. Kol nėra priimtas įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo, jokių realių teisinių pasekmių pareiškėjai nekilo.

Dėl nurodytų priežasčių šioje byloje ginčijamo akto teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdama su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėja nesutikimo argumentus gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydama galutinį jos atžvilgiu priimtą sprendimą.

Pažymėtina, jog, atsisakant priimti minėto pobūdžio reikalavimą, pareiškėjai nėra užkertamas kelias į teisminę gynybą, nes šiuo reikalavimu keliami klausimai iš esmės teisme gali būti išnagrinėti, tačiau tai turi būti daroma ne pagal atskirus prašymo reikalavimus, o sprendžiant valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu teisėtumo klausimą. Taip pat akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų naikinant pareigybę, yra vertinamas pareigybės panaikinimo realumas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1013-520/2017, 2013 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. AS822-91/2013 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Rašto turinį ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai šie aktai teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino bylos aplinkybes ir teisės normas, reglamentuojančias skundo padavimą ir jo priėmimą, dėl to priėmė teisingą nutartį, kurios naikinti pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė

Virginija Volskienė