2016-04-18 Nr. AB-8779-3-61-3-02371-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1510-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02371-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Č. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Č. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 1D-2833(11); 2) įpareigoti atsakovus išmokėti 4 127,02 eurų (14 249,76 Lt) dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl kiekvieną mėnesį pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija. Pareiškėjas 2014 m. kovo 20 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl nepriemokos paskaičiavimo ir išmokėjimo, tačiau atsakovas 2014 m. balandžio 7 d. raštu atsakė, kad išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjo nuomone, toks pensijos perskaičiavimas yra neteisėtas, pažeidžiantis pareiškėjo teisę į nuosavybę, todėl jis įgijo teisę į susidariusią pensijos nepriemoką.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti arba bylą nutraukti, kadangi praleistas terminas skundui paduoti.

Atsakovai atsiliepime nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, mokėdama pareiškėjui perskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veikė teisėtai ir vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Konstitucinis Teismas pripažino, kad paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas neprieštarauja Konstitucijai, todėl laikytinas teisėtu. Be to, skundas teismui buvo paduotas praleidus taikytiną trejų metų kreipimosi į teismą terminą. Pažymėjo, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama paskirto dydžio valstybinė pensija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2013 metais, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimai, kuriais remiantis buvo perskaičiuojamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m lapkričio 12 d. redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 d. (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) ir 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismas, atsižvelgdamas į minėtus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo pagrįstas ir teisėtas. Pensijos gavėjų konstitucines teises pažeidė paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, taikant iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. galiojusias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. Konstitucijai prieštaraujančios Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaikytos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama taikant tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, todėl jį atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui paskirtos pensijos ribojimas buvo teisėtas, Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, todėl priėjo prie išvados, kad ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo jį naikinti nėra, todėl šį pareiškėjo reikalavimą taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kadangi yra įsitikinęs, jog valstybinės pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pažeidžia jo konstitucines teises. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, tačiau šiuo atveju į šią konstitucinę normą nebuvo atsižvelgta. Pažymėjo, kad valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas iki šiol nėra nustatytas, patirti praradimai nekompensuoti.

Atsakovai pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, ši įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijai, todėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas. Pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui Č. G. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo, ir Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 1D-2833 (11) panaikinimo.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiais administracinis teismas šioje byloje nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą, 2014 m. birželio 11 d. nutartyje konstatavo, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta vėliausiai 2010 m. vasario mėnesį, todėl pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2014 m. balandžio 24 d. praleido 3 metų terminą skundui paduoti, tačiau pažymėjo, kad bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti (b. l. 23–25).

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 17 d. nutartimi skundą priėmė ir išaiškino pareiškėjui teisę pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 37). Tačiau pareiškėjas prašymo atnaujinti terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepateikė, nagrinėjant bylą 2015 m. vasario 10 d. ir 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžiuose pareiškėjas taip pat neprašė atnaujinti terminą skundui paduoti, šio klausimo pirmosios instancijos teismas nesprendė.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas, nors ir pasiūlė pareiškėjui pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, o pareiškėjui jo nepateikus, išnagrinėjo administracinę bylą ir priėmė sprendimą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., esant draudimui apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė (2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 144 – 216 p.), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako termino praleidimo klausimu.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nebuvo išmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo argumentais dėl valstybinės pensijos sumažinimo pagrįstumo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui Č. G. 1999 m. vasario 17 d. išvada Nr. 15133 nuo 1999 m. vasario 5 d. neterminuotai buvo paskirta 1 107,76 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 31) bei mokėtas 360 Lt bazinės pensijos dydžio priedas (b. l. 34–35). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad šio įstatymo 4 straipsnio nuostatos valstybinėms pensijoms buvo taikomos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2014 m. kovo 20 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją prašydamas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau atsakovas 2014 m. balandžio 7 d. sprendime Nr. 1D-2833(11) nurodė, kad VRM neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 32–33). Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8113) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1 276,39 Lt.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kaip matyti iš pareiškėjo skundo reikalavimų, kad jis siekė, jog jam būtų priteista dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusi pensijos nepriemoka. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo klausimas jau yra įvertintas Konstitucinio Teismo, kuris 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aplinkybę, kad pensijos sumažinimas buvo teisėtas, turėjo pakankamą pagrindą nepriteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, daro išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje pareiškėjo reikalavimas priteisti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 1D-2833(11), paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Č. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė