2016-03-22 Nr. AB-6254-3-62-3-01614-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-717-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01614-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos respublikos Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. D. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad atlieka bausmę Kybartų PN. Atlikdamas nuobaudą drausmės grupėje, jis, būdamas nerūkantis, buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiu nuteistuoju L. L. laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. 14 parų. Administracijai buvo žinomas jo pageidavimas atlikti paskirtą nuobaudą kartu su nerūkančiais asmenimis, be to, jis prašė administracijos būti perkeltas į nerūkančių kamerą, tačiau šio prašymo administracija nevykdė. Dėl tokių administracijos veiksmų jis buvo psichologiškai kankinamas, pažemintas ir buvo priverstas kvėpuoti cigarečių dūmus, todėl negalėdavo išsimiegoti, prabusdavo naktimis. Tokiu būdu jis patyrė nepatogumus, jautėsi emociškai sužlugdytas, patyrė dvasinius išgyvenimus, tai kenkė sveikatai. Šiais neteisėtais pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta 20 000 Lt neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, su skundu nesutiko ir (b. l. 11–13) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad Kybartų PN administracijos darbuotojai, skirstydami nuteistuosius į kameras, siekia, kiek įmanoma atsižvelgti į nerūkančių asmenų interesus ir nelaikyti jų tose pačiose kamerose kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Rūkyti kamerose, kuriose nuteistieji yra laikomi užrakinti ir neturi galimybės laisvai išeiti į lauką, kur įrengtos rūkymo vietos, nėra draudžiama. Atstovai pripažįsta, kad L. D. teigė esąs nerūkantis, tačiau pabrėžia, kad pats pareiškėjas nurodydavo galįs atlikti bausmę ir su rūkančiais nuteistaisiais, jeigu jie yra ramaus būdo. Pažymėjo, jog ir pareiškėjas, ir nuteistasis L. L. patys prašėsi būti patalpinti kartu vienoje kameroje. Dėl sveikatos pablogėjimo į Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas nesikreipė, todėl pareiškėjui žala padaryta nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 26–28) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu (b. l. 75–79) skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. buvo pažeista L. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kybartų PN sąlygas; pareiškėjo L. D. reikalavimą dėl 5 792,4 Eur (20 000 Lt) neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo, padarytos neteisėtais pataisos įstaigos pareigūnų veiksmais, patalpinus jį į vieną kamerą su rūkančiu asmeniu. Pasisakydamas dėl ginčo dalyko, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 ir 14 punktais.

Įvertinęs minėtų teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, kad pataisos įstaigose administracijos turi pareigą pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu bei užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, taip pat išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-513/2013 ir kt.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Kybartų PN direktoriaus 2014 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 5-48/409 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjas už drausmės pažeidimą buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 12 mėnesių (b. l. 14). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. (viso 14 parų), L. D. buvo laikomas 122 ir 123 kamerose kartu su rūkančiu nuteistuoju L. L.. Minėtas nutarimas „Dėl nuteistojo nubaudimo“ patvirtina, kad pareiškėjas buvo raštu aiškiai išreiškęs pageidavimą atlikti paskirtą nuobaudą kameroje kartu su nerūkančiais nuteistaisiais, o iš 2014 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 5-48/171, kuriuo nuobauda skirta L. L., matyti, kad šis asmuo paskirtą nuobaudą pageidavo atlikti kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Taigi pataisos namų administracija žinojo apie minėtų asmenų norus.

Atsakovo atstovai teigia, kad L. D. ne kartą buvo siūlyta drausminę nuobaudą atlikti kitoje kameroje su nerūkančiais asmenimis ir šis tai atlikti atsisakė, pageidaudamas būti su konkrečiais nuteistaisiais, taip pat kad abu nuteistieji patys pageidavo atlikti nuobaudą vienoje kameroje, tačiau jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Todėl, teismo vertinimu, pripažinti, kad L. D. ir L. L. patalpinimas į vieną kamerą buvo atliktas pagal jų prašymą bei jų pačių interesais, nėra pagrindo. Pabrėžtina, kad liudytojas L. L. teismo posėdžio metu tokių aplinkybių taip pat nepatvirtino.

LVAT praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia nurodytų teisės aktų nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Liudytojas R. Č. nurodė, kad pareiškėjas nebuvo išreiškęs noro atlikti nuobaudos su nerūkančiais nuteistaisiais, tačiau tokie jo paaiškinimai prieštarauja bylos medžiagai (nutarime Nr. 5-48/409 išreikštam pareiškėjo pageidavimui, b. l. 14), kitų objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų tokius liudytojo teiginius, nėra, beje, kaip ir nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, atlikdamas nuobaudą su rūkančiu asmeniu vienoje kameroje, asmeniškai kreipėsi į Kybartų PN administraciją su prašymu perkelti jį į kamerą su nerūkančiais nuteistaisiais.

Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.250 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas padarė išvadą, jog Kybartų PN administracija, turėdama informaciją apie tai, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pageidauja atlikti nuobaudą su nerūkančiais nuteistaisiais, taip pat privalėdama išsiaiškinti ir L. L. žalingus įpročius bei užtikrinti nerūkančių nuteistųjų (ginčo atveju L. D.) teisę būti laikomam atskirai nuo rūkančiųjų, kad jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nesiėmė būtinų veiksmų šioms pareigoms įvykdyti, ir, patalpindama L. L. į tą pačią kamerą kartu su pareiškėju ir kitu nerūkančiu nuteistuoju R. S., taip pažeidė pirmiau minėtas teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) normas bei pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje atskirai nuo rūkančiųjų, taip pat jo teisę į sveikatai saugią aplinką. Darytina išvada, kad tokiais neteisėtais atsakovo veiksmais buvo pažeista pareiškėjo konstitucinė teisė į orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d.) ir tuo pačiu padaryta žala – teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet yra padaroma žala. Pažymėtina ir tai, kad ši žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT praktikoje (adm. bylos Nr. A143 – 1966/2008, Nr. A502-913/2011, Nr. A-438-121/2009, Nr. A502-734/2009), tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) taip pat yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalino pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Vien ta aplinkybė, jog sąlygos, kuriomis skundžiasi pareiškėjas, nebeegzistuoja, nereiškia, kad teismai neprivalo nagrinėti ir tirti, ar anksčiau buvusios kalinimo sąlygos galėjo turėti ir turėjo įtakos asmens sveikatos pablogėjimui. Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, nenulėmusiomis objektyviai pamatuojamą kalinio fizinės ar psichinės būklės pablogėjimą. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėlto jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Beje, ta aplinkybė, kad specialiuose teisės aktuose nėra nustatyta kardomojo kalinimo vietų administracijos pareiga atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių, nešalina valstybės atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismų praktikoje yra nuosekliai pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teismas pripažįsta nebūtinu iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis.

Iš Kybartų PN sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 25 d. pažymos Nr. 1-8/3071 (b. l. 18) matyti, kas L. D. dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė, beje, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas, todėl konstatuoti, kad kalint su rūkančiu asmeniu vienoje kameroje pareiškėjo sveikatai buvo padaryta neturtinė žala, nėra pagrindo. Akcentuotina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (buvimo kameroje su rūkančiu nuteistuoju), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, ko jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo pobūdį, jo trukmę, neigiamo poveikio mastą, bendrąsias kalinimo sąlygas Kybartų PN, nesant byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už teismo nustatytą jo teisių pažeidimą. Nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį teismas taip pat pabrėžia, jog pareiškėjo skunde nurodoma neturtinė žala apibūdinama vien tik abstrakčiais bendro pobūdžio teiginiais (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai), šių teiginių visiškai nedetalizuojant, nepagrindžiant jokiais dokumentais, kitais įrodymais, taip pat atsižvelgia į tai, kad dėl patirtų išgyvenimų jam nekilo jokių konkrečių tiesioginių sveikatos sutrikimų, jo teisių pažeidimas neturėjo negrįžtamų pasekmių jo teisėms, todėl, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigų suma pareiškėjo patirtų nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų kontekste nėra pagrindo. Todėl pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. 14 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas L. D. apeliaciniu skundu (b. l. 84) prašo jo skundą tenkinti.

Nurodo, kad patyrė didelių nepatogumų, turėjo kvėpuoti tabako dūmais, tai neleido jam gyventi sveikai. Be to, ir šiuo metu pareiškėjas yra laikomas Kybartų pataisos namuose kartu su rūkančiu nuteistuoju Ž. P..

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 89–90) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą atsakovas grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Kybartų pataisos namuose laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. 14 parų, buvo kalimas kartu su rūkančiu nuteistuoju L. L..

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. buvo pažeista L. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kybartų PN sąlygas, tačiau reikalavimą dėl 5 792,4 Eur (20 000 Lt) neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Pareiškėjas L. D. pirmosios instancijos teismui nurodė, kad yra nerūkantis nuteistasis. Šią aplinkybę, pasak jo, patvirtina ir byloje esantys duomenys – būtent Kybartų PN direktoriaus 2014 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 5-48/409 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (šiuo nutarimu pareiškėjas už drausmės pažeidimą buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 12 mėnesių, b. l. 14), kuriame, be kita ko, pareiškėjas raštu išreiškė pageidavimą atlikti paskirtą nuobaudą kameroje kartu su nerūkančiais nuteistaisiais.

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas L. D. nurodytu laikotarpiu iš tikro buvo laikomas Kybartų PN 122 ir 123 kamerose kartu su rūkančiu nuteistuoju L. L. (b. l. 69–70). Tačiau, kaip atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė atsakovo atstovas, L. D. ne kartą buvo siūlyta drausminę nuobaudą atlikti kitoje kameroje su nerūkančiais asmenimis ir šis tai atlikti atsisakė, pageidaudamas būti su konkrečiais nuteistaisiais (L. L.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, kad minėtas atsakovo atstovo teiginys nėra pagrįstas byloje surinktais įrodymais, todėl atmestinas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokia teismo pozicija sutikti negali. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į byloje esančią Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko surašytą 2014 m. lapkričio 21 d. pažymą „Dėl nuteistojo L. D.“ Nr. 1-8/2040 (b. l. 16–17), kurioje, be kita ko, nurodyta, jog nuteistasis L. D., atlikdamas drausminę nuobaudą drausmės grupės kamerose, ne kartą prašė jį perkelti iš vienos kameros į kitą, teigdamas, kad su kitais nuteistaisiais jis bausmės atlikti negali, nes nesutinka charakteriai; nuteistasis L. D. teigdavo, kad jis yra nerūkantis, tačiau jeigu nuteistasis yra ramaus būdo ir su juo problemų nekyla jis gali atlikti bausmę ir su rūkančiais. Šioje pažymoje taip pat nurodyta, kad 2014 m. spalio 22 d. L. D. buvo iškviestas į Kriminalinės žvalgybos skyrių, kur su nuteistuoju buvo pravestas pokalbis dėl to, kad jis yra nerūkantis ir su kitais nuteistaisiais, kurie yra rūkantys, atlikinėjo drausminę nuobaudą vienoje kameroje; nuteistajam buvo išaiškinta, kad jis pats prašė jį patalpinti su kitais nuteistaisiais, kurie galimai yra rūkantys; taip pat nuteistajam L. D. ne kartą buvo pasiūlyta drausminę nuobaudą atlikti kameroje su nerūkančiais asmenimis, tačiau pats nuteistasis L. D. kategoriškai atsisakė pereiti į kitą kamerą, teigdamas, kad jis nori būti su konkrečiais nuteistaisiais, taip pat ir su L. L.. Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko 2014 m. lapkričio 21 d. pažymoje Nr. 1-8/2040 akcentuota, kad nuteistasis L. D. savo prašymo atsisakė, teigdamas, kad jam viskas išaiškinta ir raštiško atsakymo nereikia. Pagrindo netikėti oficialiame institucijos rašte išdėstyta informacija teisėjų kolegija nenustatė. Juolab, kad šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai dokumentai – pareiškėjo L. D. 2014 m. spalio 14 d. rašytas prašymas Kybartų PN direktoriui (b. l. 19), kuriuo pareiškėjas prašė išduoti jam pažymą, kad nuo 2014 m. gegužės 14 d. jis buvo nerūkantis. Šiame prašyme Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas įrašė, kad 2014 m. spalio 22 d. apie 11.30 val. su nuteistuoju L. D. pravestas pokalbis, taip pat šiame prašyme yra padarytas įrašas „man viskas išaiškinta, raštiško atsakymo nereikia“, po kuriuo 2014 m. spalio 22 d. pasirašė pareiškėjas L. D..

Pažymėtina, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas šių atsakovo pateiktų įrodymų nepaneigė, t. y. šiais aspektais jokių argumentų nenurodė.

Be to, iš į bylą pateiktos Kybartų PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 25 d. pažymos „Dėl L. D.“ Nr. 1-8/3071 (b. l. 18) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d., į atsakovą dėl nuo laikymo vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis pablogėjusios sveikatos nesikreipė.

Papildomai šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į paties pareiškėjo nurodomą dokumentą – Kybartų PN direktoriaus 2014 m. gegužės 14 d. nutarimą Nr. 5-48/409 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo pareiškėjas už drausmės pažeidimą buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 12 mėnesių (b. l. 14). Šiame nutarime pažymėta, jog nuteistasis L. D., be kita ko, bausmės atlikimo režimo reikalavimus pažeidė tuo, kad iš nuteistojo V. P. pareikalavo jam duoti rūkalų („rūkymo“). Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, teismo prašymu, 2016 m. kovo 1 d. iš Kybartų PN buvo gauti papildomi duomenys, susiję su Kybartų PN direktoriaus 2014 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 5-48/409 priėmimu. Šie duomenys (2014 m. gegužės 14 d. Kybartų PN Drausmės komisijos posėdžio Nr. 27 protokolo išrašas Nr. 1-50/678, Kybartų PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2014 m. gegužės 14 d. tarnybinio tyrimo išvada „Dėl konfliktinės situacijos tarp 1-o būrio nuteistųjų“ Nr. (9-23)/60, kurioje pateikti nuteistųjų V. P., J. B., E. Z., V. R. liudijimai) patvirtina, jog pareiškėjas L. D., kuris, jo paties teigimu, yra nerūkantis, visgi iš kitų nuteistųjų reikalauja jam duoti rūkalų.

Įvertinusi išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, kaip teisingai ir pagrįstai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė atsakovas, iš esmės pareiškėjas L. D. pats atsisakė savo prašymo būti laikomam kartu su nerūkančiais asmenimis. Todėl teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo L. D. teisė į kalinimą atskirai nuo rūkančių asmenų buvo pažeista, nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija panaikina Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priima naują sprendimą – pareiškėjo L. D. skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo L. D. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė