2013-02-20 Nr. AB-90-3-61-3-03408-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-227/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03408-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja D. Š. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. gruodžio 31 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas; VTEK) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. KS-129 ir priimti sprendimą dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narių: S. B., P. A., J. Č. ir I. B. elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms.

Ginčijamu VTEK 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nariams S. B., J. Č., I. B. ir P. A. buvo rekomenduota vadovautis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Taryboje nusišalinti nuo klausimų bei atitinkamų sprendimų priėmimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 4 d. nutartimi atsisakė pareiškėjos atskirąjį skundą priimti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 straipsnio 7 dalimi. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju dėl VTEK sprendimo į teismą kreipėsi Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narė D. Š.. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo VTEK 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. KS-129, D. Š. negali būti laikoma suinteresuotu asmeniu, kuriam būtų suteikta teisė skųsti teismui VTEK sprendimą, kuriuo nuspręsta rekomenduoti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nariams S. B., P. A., J.

Č. ir I. B. nusišalinti nuo klausimų dėl Mažeikių rajono švietimo įstaigų atlyginimų koeficientų ar priedų nustatymo svarstymo bei atitinkamų sprendimų priėmimo. Nurodė, kad suinteresuotu asmeniu ABTĮ 48 straipsnio 2 dalies, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkto prasme, laikytinas valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, kurį VTEK pripažįsta pažeidusiu Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus, nes toks sprendimas sukelia jam neigiamas pasekmes.

Pažymėjo, jog anksčiau paminėto ABTĮ 5 straipsnio sisteminis vertinimas leidžia daryti išvadą, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Konstatavo, jog šiuo atveju pareiškėjos teisės skundžiamu sprendimu nebuvo pažeistos ir ji neturi teisinio suinteresuotumo. Pridūrė, jog kaip matyti iš skundo priedų, pareiškėja pasinaudojo savo teise pranešti apie galimą įstatymo pažeidimą ir buvo tinkamai informuota apie priimtą sprendimą, išsiunčiant jai šio sprendimo nuorašą.

Atkreipė dėmesį, kad tokią praktiką patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS10–215/2004, 2006 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS1-580/2006). Pažymėjo ir tai, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 23–24 straipsnių nuostatas, kuriose nustatytas baigtinis savivaldybės tarybos narių teisių ir pareigų sąrašas, teisės ar pareigos kreiptis į teismą dėl VTEK priimtų sprendimų panaikinimo, nurodytos teisės nuostatos savivaldybių tarybų nariams nenumato.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, sprendė, jog pareiškėjos skundą atsisakytina priimti kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.).

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 11), kuriuo prašo: 1) panaikinti 2012 m. lapkričio 27 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą Nr. KS-129 „Dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narių S. B., P. A., J. Č. ir I. B. elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms“; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį.

Atskirajame skunde išdėsto, jog VTEK atliko tyrimą dėl S. B., P. A., J. Č. ir I. B. elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms bei nustatė, jog šie asmenys, eidami pareigas Mažeikių rajono švietimo įstaigose, savivaldybės taryboje sprendė klausimą dėl šių įstaigų vadovų atlyginimo koeficientų nustatymo. Pažymi, jog ginčijamu sprendimu buvo apsiribota rekomendacija. Teigia, jog savivaldybės taryba yra kolegiali institucija, kurios sudėtyje yra ir ji, todėl, jos nuomone, minėtų asmenų veiksmais šia taryba buvo pakirstas pasitikėjimas, todėl tai konkrečiai buvo susiję ir su jos teisėmis. Nurodo ir tai, jog VTEK 2012 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. KS-65 buvo svarsčiusi Kalvarijos savivaldybės tarybos narių E. K. ir E. R. elgesį dėl dalyvavimo Tarybos posėdyje svarstant klausimą dėl švietimo įstaigų vadovų tarnybinio atlyginimo koeficientų nustatymo. Tačiau šiuo atveju, nors E. R. ir dėstė VTEK panašius motyvus, kaip ir Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nariai, VTEK nusprendė, jog E. K. ir E. R. nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir tokiais veiksmais pažeidė šio Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Atkreipia dėmesį, jog VTEK skirtingiems asmenims tą patį Įstatymą taikė skirtingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Atskiruoju skundu pareiškėja ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria jos teiktą skundą buvo atsisakyta priimti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja ginčijo VTEK 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. KS-129, kuriuo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nariams S. B., J. Č., I. B. ir P. A. buvo rekomenduota vadovautis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Taryboje nusišalinti nuo klausimų bei atitinkamų sprendimų priėmimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjos ginčytas VTEK sprendimas jai teisinių pasekmių nesukelia, todėl ji neturi teisinio suinteresuotumo bei skundą priimti atsisakė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Pareiškėja su tokiu teismo vertinimu nesutinka, iš esmės teigdama, jog savivaldybės taryba yra kolegiali institucija, todėl netinkamas tarybos narių veiksmų, kuriais jie pakerta pasitikėjimą šia institucija, vertinimas įtakoja ir jos, kaip tarybos narės, teises.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka dėl žemiau nurodomų motyvų.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Iš administracinių teismų praktikos taip pat matyti, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011).

Atkreiptinas dėmesys, jog ABTĮ nenumato, kad gali būti skundžiami tik pareiškėjui adresuoti aktai ir kad pareiškėjas turi įrodyti tam tikros subjektinės teisės turėjimą ir jos (tikėtiną) pažeidimą jau priėmimo stadijoje. Priešingai – administracinis aktas gali sukelti tam tikrų teisinių pasekmių ir tretiesiems asmenims, kuriems aktas nėra skirtas (2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010). Todėl vien to, kad administracinis sprendimas savo forma, pobūdžiu ar tekstu yra priimtas ne pagal asmens, kuris kreipėsi teisminės gynybos, prašymą, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog juo negali būti sukuriama specifinių ar naujų pareigų kitiems asmenims, jog tokie aktai negali turėti kitokio poveikio kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jau skundo priėmimo stadijoje pasisakė dėl pareiškėjos materialiosios reikalavimo teisės turėjimo, t. y. konstatavo, jog ji nėra tinkamas subjektas ginčyti VTEK 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą ABTĮ 5 straipsnio, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnio, Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkto prasme, tokiu būdu minėtoje stadijoje, kurioje yra tikrinimas procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimas, išspręsdamas kilusį ginčą iš esmės. Pažymėtina, jog teismas turi teisę atsisakyti priimti skundą tik konstatavęs procesinio pobūdžio aplinkybes, kurių sąrašas yra baigtinis (ABTĮ 37 straipsnis). Toks reglamentavimas yra viena iš teisės kreiptis į teismą garantijų. Ginčijamu atveju teismas be pagrindo konstatavo, kad nėra minėtos prielaidos kreiptis į teismą – byla yra nepriskirtina nagrinėti tam teismui, t. y. rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, todėl be pagrindo atsisakė priimti skundą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kilęs ginčas pagal savo pobūdį yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, o tai, ar pareiškėja turi materialinį suinteresuotumą ginčyti VTEK sprendimą, t. y. ar jis sukelia jai teisines pasekmes, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Taigi pirmosios instancijos teismas, neteisingai pritaikė procesinės teisės normas, bei neteisėtai vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis naikintina, perduodant pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. Š. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius