2020-09-16 Nr. AB-16843-3-61-3-03224-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1323-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03224-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Paaiškino, kad Vilniau PN pradėjo dirbti nuo 2017 m. birželio 16 d., jis dirba kiekvieną darbo dieną nuo 8 val. iki 18 val., o pasivaikščioti vedamas porinėmis mėnesio dienomis nuo 14 val. iki 18 val., neporinėmis – nuo 9.30 val. iki 12.30 val., taigi, darbo dienomis jam nėra sąlygų pasinaudoti galimybe pasivaikščioti gryname ore. Dienos metu pareiškėjas negali išeiti pasivaikščioti iš darbo vietos, nes už pasišalinimą iš darbo vietos yra baudžiama. Savaitgaliais pasivaikščiojimo metu jam neužtenka laisvo ploto, kadangi pasivaikščioti išvedamas didelis kiekis asmenų. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, rėmėsi, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8 ir 14 straipsniais, Jungtinių Tautų konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, nurodė, kad dėl Vilniaus PN pažeidimų jis patyrė itin neigiamus emocinius išgyvenimus.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, dirbo valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) „Mūsų amatai“ darbininku vienetininku. Pareiškėjo darbo vieta yra Vilniaus PN teritorijoje, gamybos zonoje. VĮ „Mūsų amatai“ dirbantiems nuteistiesiems jų darbo laiko grafikus nustato VĮ „Mūsų amatų“ administracija. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) X skyriaus antrame skirsnyje nustatytos laisvės atėmimo bausmių vykdymo pataisos namuose tvarka ir sąlygos.

Šiame BVK skirsnyje reglamentuotos nuteistųjų grupės pataisos namuose ir atskirų nuteistųjų grupių laikymo sąlygos, taip pat reglamentuota nuteistųjų pasivaikščiojimų teisė nuteistųjų grupėms. Įstatymų leidėjas 2015 m. birželio 23 d. BVK pakeitimo įstatyme Nr. XII-1818 pakeitė BVK X skyriaus antrame skirsnyje nustatytas laisvės atėmimo bausmių vykdymo pataisos namuose tvarką ir sąlygas, taip pat nustatė konkretų pasivaikščiojimams skirtą laiką kiekvienai nuteistųjų grupei. Teismui pateikiamose Vilniaus PN nuotraukose matyti Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemas, taip pat Vilniaus PN gamybinės zonos teritorija (taip pat erdvus kiemas).

Teismui pateikiamas Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimų grafikas, pagal kurį paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien pasivaikščioti skirta 4 valandos, t. y. net daugiau negu nustatyta BVK. VĮ „Mūsų amatai“ dirbantys nuteistieji pagal darbo paskyras praleisti pro kontrolės ir praleidimo punktą į gamybinę zoną turi galimybę būti gryname ore erdviame gamybinės zonos kieme. Nuteistiesiems, dirbantiems VĮ „Mūsų amatai“, darbo metu suteikiamos darbo pertraukos, kurias nuteistieji turi galimybę praleisti gryname ore, taip pat kasdien suteikiama pietų pertrauka, kurios metu dirbantys nuteistieji grįžta į gyvenamąją zoną, kurioje įrengta valgykla nuteistiesiems.

Atsižvelgiant į tai, kad VĮ „Mūsų amatai“ dirbančių nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo darbo krūvis nėra labai didelis, pareiškėjas turi galimybę gryname ore lauke praleisti pakankamai laiko. Skunde nurodytu ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl galbūt daromų teisės aktų pažeidimų nesikreipė. Visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepagrindžia, kaip apskaičiavo neturtinę žalą, nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.

Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN su skundais dėl jo skunde minimų aplinkybių į Kalėjimų departamentą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo direktorius 2015 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 7/05-94 „Dėl nuteistojo priėmimo į darbą“ paskyrė pareiškėją Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų cecho darbininku vienetininku nuo 2017 m. birželio 19 d. VĮ „Mūsų amatai“ patvirtintas darbo grafikas, pagal kurį VĮ „Mūsų amatai“ Baldų gamybos ir paslaugų cecho nuteistieji išvedami į darbą – 8.15 val. – 8.30 val., darbas – 8.30 val. – 10.00 val., pertraukėlė – 10.00 val. – 10.15 val., darbas – 10.15 val. – 12.45 val., pietų pertrauka – 12.45 val. – 13.25 val., darbas – 13.25 val. – 16.25 val., pertraukėlė – 16.25 val. – 17.00 val. Pagal Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 28 d. patvirtintą Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiką pareiškėjas turi teisę kasdien pasivaikščioti mėnesio porinėmis dienomis nuo 14 val. iki 18 val., mėnesio neporinėmis dienomis – nuo 8 val. iki 12 val.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys, jog Vilniaus PN nuo 2018 m. liepos 25 d. patvirtintas nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikas Nr. 14-1714, pagal kurio nuostatas dirbantiems asmenims suteikiamas papildomas laikas pasivaikščiojimui gryname ore. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš darbo VĮ „Mūsų amatai“ buvo atleistas 2018 m. gegužės 9 d., todėl teismas nurodė, jog atsakovo atstovo argumentai dėl patvirtinto naujo nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiko, pagal kurio nuostatas dirbantiems asmenims suteikiamas papildomas laikas pasivaikščiojimui gryname ore, nėra reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Teismas pabrėžė, kad pagal nustatytus duomenis Vilniaus PN administracija nesudarė pareiškėjui galimybių kasdien pasivaikščioti gryname ore, nors tokia pareiškėjo teisė numatyta BVK (73 straipsnio 5 punkte, 74 straipsnio 5 punkte, 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte). Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas, neužtikrindamas pareiškėjo teisės į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore, pažeidė BVK nuostatas.

10. Teismas vertino, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Teismas iš pareiškėjo teiktų paaiškinimų ir bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas darbo dienomis neturėjo galimybės pasivaikščioti, tai truko nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2018 m. kovo mėn. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo gryname ore teisė yra viena pagrindinių pataisos namuose laikomų asmenų teisių, tiesiogiai numatyta įstatyme. Be to, po pareiškėjo darbo atsakovas pakeitė pasivaikščiojimų tvarką. Teismas vertino, kad nesuteikimas pareiškėjui galimybės pasivaikščioti gryname ore negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo pažeidimo metu Vilniaus PN egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo padaryta žala sveikatai dėl Vilniaus PN administracijos veiksmų, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 500 Eur.

III. 11. Atsakovo atstovas Vilniaus PN padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti, pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, vertinant tai kaip pakankamą satisfakciją už jo teisių pažeidimą.

12. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paprastosios grupės nuteistasis, todėl aktualus BVK 73 straipsnis, kurio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso, kuriame gyvena paprastosios grupės nuteistieji, nuteistiesiems pasivaikščiojimu grafikas, atsižvelgiant į BVK pakeitimus, buvo nustatytas 2017 m. liepos 26 d. (pasivaikščiojimu grafiko registracijos Nr. 81-454, grafikas pateiktas byloje). Vilniaus PN nuteistiesiems sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore įstatyme nustatytą laiką (4 valandas, net daugiau negu numatyta įstatyme). Teismas, nors ir nustatė šią aplinkybę, tačiau jos neakcentavo.

13. Atsakovo atstovas pažymi, kad teismas neįvertino aplinkybės, kodėl pareiškėjas nesikreipė į savo darbdavį VĮ „Mūsų amatai“ bei nederino savo darbo grafiko taip, kad atsižvelgiant į pataisos įstaigoje nustatytą bausmės atlikimo režimą būtų kiek įmanoma tenkinami kiti jo poreikiai (pasivaikščiojimų galimybė pagal nustatytą grafiką). Vilniaus PN nuomone, pareiškėjui šios aplinkybės nekėlė didesnio diskomforto, todėl jis daugiau nei metus nesprendė šio klausimo.

14. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad nuteistiesiems dirbantiems VĮ „Mūsų amatai“ darbo metu suteikiamos darbo pertraukos, kurias nuteistieji turi galimybę praleisti gryname ore. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad VĮ „Mūsų amatai“ pareiškėjo darbo krūvis nėra labai didelis, pareiškėjas turi galimybę gryname ore lauke praleisti pakankamai laiko. Atskirais atvejais gamyboje dirbantys asmenys turi galimybę būti gryname ore net daugiau laiko nei numatyta paprastosios grupės nuteistiesiems. Teismas visiškai nevertino šių pateiktų Vilniaus PN argumentų, nesikreipė į VĮ „Mūsų amatai“ dėl dirbančių nuteistųjų darbo krūvio, galimybės turėti papildomas pertraukas darbo metu. Atsakovo atstovo teigimu, jo pateikta kiemelio nuotrauka turėtų įrodyti, kad prie I-o gyvenamojo korpuso laiptinės nuteistiesiems įrengtas specialus kiemelis lauke, į kurį nuteistieji turi teisę išeiti bet kada iki signalo miegas, pavyzdžiui, paskambinti telefonu ar pabūti gryname ore lauke. Buvimas šiame kiemelyje nėra ribojamas, pasivaikščiojimų grafikas šiuo atveju nuteistiesiems netaikomas. Be to, Vilniaus PN teigia, kad analogiškose bylose Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė priešingus sprendimus.

15. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi ne iš karto, o praėjus ilgam laiko tarpui. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas negindamas savo teisių operatyviai, o kreipdamasis į teismą po ilgo laiko tarpo, ginčo laikotarpiu nebuvo patyręs jokių nepatogumų, dvasinės skriaudos, o į teismą kreipėsi vieninteliu tikslu, nesąžiningai bandydamas prisiteisti iš Lietuvos valstybės tariamai patirtą neturtinę žalą.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa apeliaciniame skunde pateikiama aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog ginčijame teismo sprendime nurodomi galbūt patirti tam tikri nepatogumai realiai nesukėlė pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą. Vilniaus PN nuomone, šioje byloje yra visi pagrindai pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

17. Kalėjimų departamentas prisideda prie Vilniaus PN apeliacinio skundo ir sutinka su apeliacinio skundo argumentais.

18. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore dėl jo atliekamo darbo. Vilniaus PN atsako už pasivaikščiojimą, o ne VĮ „Mūsų amatai“. Atsakovo nurodytas specialus pasivaikščiojimo kiemelis yra iš esmės kaip rūkymo zona.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. teisės pasivaikščioti gryname ore, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Vilniaus PN ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės į pasivaikščiojimus, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, o pareiškėjas nepagrindė jam galbūt padarytos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o prašo pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia tuo, kad buvo pažeista jo teisė pasivaikščioti gryname ore, kadangi nuteistųjų pasivaikščiojimai Vilniaus PN nebuvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, o pareiškėjas, kaip dirbantis, negalėjo pasivaikščioti tiek laiko gryname ore, kaip nedirbantys.

25. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalį, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų, t. y. nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (BVK 103 str. 3 d.). Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą, pataisos namuose paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas.

26. Apibendrinant konstatuotina, kad teisė pasivaikščioti gryname ore yra viena iš nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namuose, teisių, kuri privalo būti užtikrinama. Ši teisė gali būti ribojama tik konkrečiais Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklėse numatytais pagrindais, o nuteistojo darbas nėra pagrindas riboti jo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1106-602/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1015-502/2020; kt.).

27. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su tuo, kad pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į darbdavį VĮ „Mūsų amatai“ su prašymu suderinti jo darbo grafiką atsižvelgiant į Vilniaus PN režimą, pažymi, kad Vilniaus PN, kaip pareiškėjo bausmę vykdanti pataisos įstaiga, turėjo sudaryti tinkamas sąlygas pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore. Net pripažinus pagrįsta atsakovo atstovo nurodomą aplinkybę, kad pareiškėjas darbo metu turėjo pertraukas, kurių metų jis galėjo būti gryname ore (gamybiniame kieme), tai nesudaro pagrindo tvirtinti, jog nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, nes darbo laiku nustatytos pertraukos nėra skirtos įgyvendinti BVK 103 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuteistojo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Kadangi Vilniaus PN turėjo imperatyvią pareigą suteikti pareiškėjui teisę pasivaikščioti gryname ore, Vilniaus PN apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas nesikreipė (ilgai delsė kreiptis) su skundu į Vilniaus PN administraciją, nepaneigia Vilniaus PN pareigos užtikrinti pareiškėjui teisės aktuose įtvirtintą teisę pasivaikščioti gryname ore. Nors Vilniaus PN teigia, kad prie I-o gyvenamojo korpuso laiptinės nuteistiesiems įrengtas specialus kiemelis lauke, į kurį nuteistieji turi teisę išeiti bet kada iki signalo miegas, pvz., paskambinti telefonu ar pabūti gryname ore lauke, ši aplinkybė neįrodo, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, nes minėtas teritorijos plotas neskirtas pasivaikščiojimui gryname ore, o pagal minėtą BVK 103 straipsnio 2 dalį, nuteistojo teisė į pasivaikščiojimą įgyvendinama specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui jo darbo dienomis nesuteikus galimybės pasivaikščioti gryname ore, buvo pažeista jo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

29. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų.

30. Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, teisės į pasivaikščiojimą pažeidimas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

34. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, ginamos vertybės pobūdį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nėra per didelė, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl keisti ją nėra pagrindo.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė