b06d22d8-0402-41d2-aa82-a9dfd034cd62 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-652-186/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01250-2013-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.2.2. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 13 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės PiÅ¡kinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilokta“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-392-258/2015 pagal ieÅ¡kovo akcinės bendrovės DNB banko, kurio procesines teises ir pareigas perėmė uždaroji akcinė bendrovė „Vilokta“, ieÅ¡kinį atsakovui G.

K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo G. K. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui, kurio procesines teises ir pareigas perėmė uždaroji akcinė bendrovė „Vilokta“. Byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, dalyvauja bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Čia“ (šiuo metu pasibaigusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro), akcinė bendrovė DNB bankas.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmėIeÅ¡kovas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) DNB bankas (toliau – ir bankas), kurio procesines teises ir pareigas perėmė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilokta“ (toliau – ir ieÅ¡kovas), kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas jam iÅ¡ atsakovo G. K. priteisti 627 346,34 Eur skolÄ , 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. IeÅ¡kovas nurodė, kad tarp banko ir kredito gavėjo, pagrindinio skolininko, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Čia“ 2005 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 2466-05IV (toliau – ir kredito, kreditavimo sutartis), kurios sÄ lygos buvo keičiamos vėlesniais susitarimais.

Pagal kreditavimo sutartį kredito gavėjui iki 2013 m. spalio 28 d. buvo suteiktas 748 831 Eur kreditas su kintama palÅ«kanų norma. Prievolėms pagal kredito sutartį užtikrinti 2005 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 64-05L (toliau – ir laidavimo sutartis), pagal kuriÄ laiduotojas G. K. įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles bankui. Kredito gavėjas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, nesilaikė tarpinių kredito grÄ Å¾inimo terminų, nemokėjo palÅ«kanų ir delspinigių.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartimi kredito gavėjui buvo iÅ¡kelta bankroto byla. Visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Kredito gavėjo skola bankui sudaro 619 399 Eur negrÄ Å¾into kredito, 7 807,55 Eur palÅ«kanų, 139,79 Eur delspinigių, viso 627 346,34 Eur (ekvivalentas 2 166 101,44 Lt). Å iai sumai Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi bankas buvo patvirtintas kreditoriumi BUAB „Čia“ bankroto byloje.Atsakovas G. K. byloje pareiÅ¡kė prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriame prašė laidavimo prievolę pagal 2004 m. gegužės 29 d. pasiraÅ¡ytÄ laidavimo sutartį pripažinti pasibaigusia nuo 2014 m. sausio 31 d.

Atsakovas nurodė, kad už prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį tinkamÄ Ä¯vykdymÄ G. K. yra laidavęs pagal su banku 2004 m. gegužės 29 d. pasiraÅ¡ytÄ laidavimo sutartį. Prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas taip pat yra užtikrintas ir papildomo nekilnojamojo turto, kuris vėliau nebuvo įkeistas kitų trijų kreditavimo sutarčių, kurias sudarė UAB „Čia“ ir bankas, įvykdymui užtikrinti, įkeitimu, t. y. buvo įkeista parduotuvė–baras, degalinės, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) (2009 m. spalio 16 d. pasikeitus įkeisto turto savininkui (skolininkui BUAB „Čia“ pardavus šį turtÄ UAB „Vilokta“) buvo atliktas Å¡ios hipotekos pakeitimas, pakeičiant savininko duomenis.

Degalinės kompleksas, esantis (duomenys neskelbtini), yra itin didelės vertės, todėl ieÅ¡kovas buvo užtikrintas, kad jo, kaip laiduotojo interesai skolininkui neįvykdžius kreditavimo sutarties bus apsaugoti, nes skolÄ iÅ¡ieÅ¡kant iÅ¡ Å¡io turto bus galima jÄ visiÅ¡kai padengti, o netgi jam, kaip laiduotojui sumokėjus skolÄ , atgręžtinis reikalavimas nukreipus jį į šį turtÄ bus visiÅ¡kai kompensuotas. Esant tokioms banko nurodytoms aplinkybėms G. K. savo interesus laikė esant apsaugotais.

Bankas, nors kelis kartus ir buvo inicijavęs UAB „Čia“ skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ Å¡io, hipoteka įkeisto turto, procedÅ«ras, tačiau jų nebaigė. Tai lėmė, kad tas pats turtas antrine hipoteka buvo įkeistas AB DNB bankui ir už kito subjekto, Å¡io turto savininko, UAB „Vilokta“ prievoles. Bankas, nerealizuodamas savo teisės iÅ¡ieÅ¡koti BUAB „Čia“ skolos iÅ¡ jam hipoteka įkeisto turto, savo reikalavimÄ nukreipė į laiduotojÄ . Bankas su UAB „Vilokta“ 2014 m. sausio 31 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį.

Å is sandoris lemia jo, kaip laiduotojo, prievolių pabaigÄ , nes sudaryto sandorio esmė nėra reikalavimo teisės į skolininkÄ â€“ BUAB „Čia“ perdavimas, nutraukiant skolininko–kreditoriaus teisinį santykį tarp banko ir UAB „Vilokta“, o yra UAB „Vilokta“ siekis iÅ¡vengti iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ jai priklausančio ir BUAB „Čia“ prievolės pagal kreditavimo sutartį užtikrinti įkeisto turto. Tokiu bÅ«du visa prievolės naÅ¡ta buvo perkelta solidariai atsakingam už UAB „Čia“ prievoles laiduotojui G.

K. Tuo atveju, jeigu BUAB „Čia“ skolÄ padengtų G. K., jis subrogacijos tvarka įgytų reikalavimo teisę ir į jÄ užtikrinančias priemones, t. y. UAB „Vilokta“ įkeistÄ turtÄ . Dėl to norėdama iÅ¡vengti prisiimtos atsakomybės savo turtu UAB „Vilokta“ ir pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, tapdama iÅ¡ solidariai savo turtu atsakingo subjekto (skolininko) kreditoriumi, kas sudarė pagrindÄ pagal CK 6.126 straipsnio 8 dalį, 4.197 straipsnį iÅ¡registruoti sutartinę savo turto hipotekÄ , nustatytÄ 2005 m,. balandžio 29 d. kreditavimo sutarties įvykdymui užtikrinti.

Bankas reikalavimo teisių perleidimo sutartimi reikalavimÄ Ä¯ BUAB „Čia“ įsipareigojo perleisti už 624 450,14 Eur sumÄ . Bankas ir UAB „Vilokta“ sudarė kreditavimo sutartį, kuria suteikė minėtÄ sumÄ ir kurios įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas degalinės kompleksas, esantis (duomenys neskelbtini). Tai reiÅ¡kia, kad po reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo bankas tebeturi analogiÅ¡kÄ reikalavimÄ UAB „Vilokta“, o UAB „Vilokta“ tebėra skolinga analogiÅ¡kÄ sumÄ bankui, o turtas, esantis (duomenys neskelbtini), liko įkeistas bankui, skiriasi tik prievolės įvykdymo tvarka ir terminai.

Realiai banko reikalavimai, kylantys iÅ¡ 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutarties, iÅ¡liko, tik jie buvo pakeisti įforminant juos nauja kreditavimo sutartimi su UAB „Vilokta“, t. y. įvyko prievolės novacija. G. K. nuomone, banko, kaip kreditoriaus, veiksmai sudarant reikalavimo teisių perleidimo sutartį dėl pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį nepadengtos sumos kreditavimo UAB „Vilokta“, suteikiant ilgesnį paskolos grÄ Å¾inimo terminÄ ir įkeičiant papildomÄ turtÄ , akivaizdžiai patvirtinta jo valiÄ dėl prievolės pakeitimo, pakeičiant prievolės (grÄ Å¾inti 624 450,14 Eur sumÄ , susiformavusiÄ iÅ¡ 2005 m. balandžio 29 d. kredito sutarties) Å¡alį.

Pasibaigus BUAB „Čia“ prievolei, baigiasi ir jai užtikrinti nustatytas G. K. laidavimas. Netgi prievolės grÄ Å¾inti 624 450,14 Eur sumÄ , Å¡alies pakeitimÄ kvalifikuojant ne novacija, o skolos perkėlimo – ieÅ¡kovo laidavimo prievolė už 624 450,14 Eur sumos grÄ Å¾inimÄ kreditoriui pagal 2004 m. gegužės 29 d. pasiraÅ¡ytÄ laidavimo sutartį turėtų bÅ«ti pripažinta pasibaigusia pagal CK 6.120 straipsnio 2 dalį. Taip pat laidavimo prievolė turi bÅ«ti pripažinta pasibaigusia dėl to, kad dėl atsakovo ir UAB „Vilokta“ sudarytų sandorių be laiduotojo sutikimo iÅ¡ esmės pasikeitė prievolė ir atsirado jam iÅ¡ esmės nepalankios pasekmės. Tai susiję su tuo, kad po sandorių sudarymo iÅ¡ esmės pasikeitė jo laidavimu užtikrinta prievolė, nes sandoriai lėmė pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonės panaikinimÄ .

Kreditavimo sutarties įvykdymui užtikrinti hipoteka įkeisto turto, degalinės komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), savininkui perėmus reikalavimÄ pagal Å¡iÄ kreditavimo sutartį, jos įvykdymui užtikrinti nustatyta hipoteka baigėsi. Tokiu bÅ«du prievolė, už kuriÄ buvo laiduota, iÅ¡ esmės pasikeitė, nes ji tapo nebeužtikrinta hipoteka, o jokių kitų, iÅ¡skyrus ieÅ¡kovo laidavimÄ , užtikrinimo priemonių nėra. Laiduotojas laiduoti už hipoteka neapsaugotÄ prievolinių įsipareigojimų vykdymÄ valios nėra iÅ¡reiÅ¡kęs. II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu AB DNB banko, kurio teises ir pareigas perėmė UAB „Vilokta“, ieÅ¡kinį atmetė, tenkino atsakovo G. K. prieÅ¡ieÅ¡kinį ir laidavimÄ pagal 2004 m. gegužės 29 d. AB DNB banko ir G. K. pasiraÅ¡ytÄ laidavimo sutartį Nr. 64-05L pripažino pasibaigusia nuo 2014 m. sausio 31 d., iÅ¡ UAB „Vilokta“ priteisė 1 787,25 Eur AB DNB bankui teisinės pagalbos iÅ¡laidų, valstybei 7 403 Eur žyminio mokesčio ir 41 Eur procesinių dokumentų iÅ¡laidas.Teismas nurodė, kad laidavimo sutartyje bankas ir laiduotojas pasiraÅ¡o ant kiekvieno sutarties lapo, tačiau teismui pateiktos paminėtos sutarties antrasis lapas, kuriame 2.2.1 punkte nurodyta, jog „Bankas įsipareigoja įvykdžius Skolininko prievoles perduoti Laiduotojui dokumentus, patvirtinančius laiduotojo atgręžtinį reikalavimÄ Ä¯ skolininkÄ , o taip pat perduoti laiduotojui Banko turimas Skolininko prievoles užtikrinančias teises.

Å iuos įsipareigojimus Bankas įvykdo po visiÅ¡ko ir galutinio Skolininko prievolių įvykdymo Bankui“, 3.1 punkte, kuriame nustatyta „Laiduotojo atsakomybė pagal Å¡iÄ sutartį iÅ¡lieka nepriklausimai nuo to, kad be Laiduotojo sutikimo iÅ¡ esmės pasikeičia Skolininko prievolės pagal Kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja Laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios Laiduotojui pasekmes. Nepriklausomai nuo Å¡ios sÄ lygos Bankas turi teisę, bet neprivalo, reikalauti iÅ¡ Laiduotojo sutikimo Kreditavimo sutarties pakeitimams atlikti“, nei banko, nei laiduotojo nėra pasiraÅ¡ytas.Teismas nustatė, kad BUAB „Čia“ bankroto byloje neliko pakankamai turto ir kreditoriaus reikalavimų tenkinimas turėjo bÅ«ti nukreiptas į UAB „Vilokta“ hipoteka įkeistÄ nekilnojamÄ jį turtÄ . 2014 m. sausio 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi bankas įsipareigojo UAB „Vilokta“ už 624 450,14 Eur kainÄ perleisti 624 450,14 Eur dydžio reikalavimÄ Ä¯ BUAB „Čia“ pagal kredito sutartį ir joje nustatytas užtikrinimo priemones.

Sutartyje nurodyta, kad reikalavimÄ naujasis kreditorius įgyja tik po to, kai yra sumokėta pradiniam kreditoriui 624 450,14 Eur suma. TÄ pačiÄ dienÄ , t. y. 2014 m. sausio 31 d. UAB „Vilokta“ su banku pasirašė kreditavimo sutartį dėl 624 450,14 Eur kredito sumos UAB „Vilokta“ suteikimo. Teismas sutiko su atsakovu, kad banko ir UAB „Vilokta“ sudaryto sandorio esmė nėra reikalavimo teisės į skolininkÄ â€“ BUAB „Čia“ perdavimas. UAB „Vilokta“, bÅ«dama atsakinga už skolininko BUAB „Čia“ prievoles AB DNB bankui (savo įkeisto turto verte), siekė ne perimti reikalavimÄ Ä¯ BUAB „Čia“, o iÅ¡vengti iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ jai priklausančio turto, pakeičiant jos įsipareigojimus nustatančiÄ prievolę ir visÄ prievolės naÅ¡tÄ perkeliant kitam solidariai atsakingam už BUAB „Čia“ prievoles subjektui – laiduotojui, atsakovui G.

K. Tiek UAB „Vilokta“, tiek G. K. buvo įsipareigoję bankui atsakyti už BUAB „Čia“ skolas: G. K. kaip laiduotojas visu savo turtu, UAB „Vilokta“ – hipoteka įkeistu turtu. Å iuo atveju solidariam skolininkui padengus BUAB „Čia“ skolÄ , taip kaip Å¡iuo metu reikalauja UAB „Vilokta“, solidarusis skolininkas G. K. dėl minėtų UAB „Vilokta“ veiksmų neteko atgręžtinio reikalavimo teisės į jÄ užtikrinančias priemones, t. y. į UAB „Vilokta“ įkeistÄ turtÄ .

Å iuo atveju UAB „Vilokta“, siekdama iÅ¡vengti prisiimtos atsakomybės savo turtu, pasirašė reikalavimų teisės perėmimo sutartį, tapdama iÅ¡ solidariai savo turtu atsakingo subjekto (skolininko) – kreditoriumi, kas sudaro pagrindÄ pagal CK 6.126 straipsnio 8 dalį, 4.197 straipsnį iÅ¡registruoti sutartinę savo turto hipotekÄ , nustatytÄ 2005 m. balandžio 29 d. kredito sutarties vykdymui užtikrinti. Teismas rėmėsi CK 6.87 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad laidavimas baigiasi, jeigu iÅ¡ esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankÅ«s padariniai, iÅ¡skyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato kÄ kita, taip pat kasacinio teismo Å¡ios normos taikymo iÅ¡aiÅ¡kinimais.

Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, pagal kuriuos galėtų daryti iÅ¡vadÄ , jog UAB „Vilokta“, kaip nauja prievolės Å¡alis, iÅ¡ kurios ji kildina reikalavimÄ atsakovui G. K., buvo susitarusi iÅ¡saugoti laidavimÄ . Laidavimas yra papildoma / Å¡alutinė prievolė pagrindinės prievolės atžvilgiu. Bendrosiose teisės normose įtvirtintas reguliavimas, jog papildomÄ prievolę iÅ¡tinka pagrindinės prievolės likimas (CK 6.70 straipsnis), lemia tai, kad pasibaigus BUAB „Čia“ prievolei, baigiasi ir jos užtikrinimui nustatytas G.

K. laidavimas (CK 6.87, 6.143 straipsniai, 6.144 straipsnio 2 dalis). Kadangi bankas ir UAB „Vilokta“, sudarydami reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir kreditavimo sutartį, faktiÅ¡kai įvykdė 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutarties pagrindu atsiradusiÄ prievolę, teismas laiduotojo G. K. laidavimo prievolę už kredito grÄ Å¾inimÄ pagal 2004 m. gegužės 29 d. laidavimo sutartį pripažino pasibaigusia. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentaiApeliantas (ieÅ¡kovas) UAB „Vilokta“ apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimÄ ; atsakovo G.

K. prieÅ¡ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ , nes buvo paduotas su trÅ«kumais; atmesti G. K. prieÅ¡ieÅ¡kinį; tenkinti ieÅ¡kovo UAB „Vilokta“ ieÅ¡kinį ir priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo G. K. 627 346,34 Eur skolÄ .Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Atsakovo laidavimo prievolė negalėjo bÅ«ti pripažinta pasibaigusia. Atsakovas, kaip laiduotojas, pasiraÅ¡ydamas laidavimo sutartį, įsipareigojo bÅ«ti solidariuoju skolininku kartu su pagrindiniu skolininku. Tai reiÅ¡kia, kad nuo pat laidavimo sutarties pasiraÅ¡ymo dienos atsakovo priemonių apimtis tapo lygi pagrindinio skolininko prievolių apimčiai.

Papildomų, subsidiaraus pobÅ«džio reikalavimo užtikrinimo priemonių galiojimas / negaliojimas negali bÅ«ti laikomas keičiančiomis laiduotojo atsakomybės apimties ribas. Kreditorius visada turi teisę pasirinkti savo teisių realizacijos bÅ«dÄ ir laisvu pasirinkimu pareikÅ¡ti reikalavimÄ tiek pagrindiniam skolininkui, tiek solidariajam, nepriklausomai nuo hipotekos, kaip užtikrinimo priemonės, egzistavimo. Hipoteka įkeistas turtas yra subsidiari užtikrinimo priemonė, t. y. į hipoteka įkeistÄ turtÄ iÅ¡ieÅ¡kojimÄ nukreipti galima tik tuo atveju, kai pagrindinis skolininkas negali įvykdyti priemonės. Laiduotojo prievolė yra solidarioji ir iÅ¡ieÅ¡kojimas į laiduotojÄ gali bÅ«ti nukreiptas bet kuriuo metu, kaip į pagrindinį skolininkÄ , arba reikalauti prievolės įvykdymo galima iÅ¡ abiejų solidariųjų skolininkų vienu metu.

Be to, tas hipoteka įkeistas turtas, kuriuo buvo užtikrinta kreditavimo sutartis, net nebuvo įkeistas tuo metu, kai atsakovas pasirašė laidavimo sutartį. Dėl to apelianto turto įkeitimai neturėjo jokios įtakos atsakovo apsisprendimui dėl 2005 m. balandžio 29 d. laidavimo sutarties sudarymo. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas kredito sutarties užtikrinimo priemonių pokytį per kredito sutarties egzistavimo laikotarpį, turėjo įvertinti ir tai, kad apie visus jo prievolių dydžio pasikeitimus jis buvo informuojamas ir pats pasirašydavo ant kiekvieno kredito sutarties specialiosios dalies pakeitimo.

Apskritai solidariojo skolininko padėtį potencialiai pakeičiantys veiksniai galėtų bÅ«ti tik kredito sutarties pakeitimai, kurie bÅ«tų susiję su kredito sutarties sumų pokyčiu, tačiau ne su subsidiarių užtikrinimo priemonių pokyčiu, kurių egzistavimas niekaip negalėjo daryti įtakos atsakovo, kaip solidariojo skolininko, priemonių apimčiai. Be to, laidavimo sutarties 3.1 punktas aiÅ¡kiai nustatė, kad laiduotojo atsakomybė pagal Å¡iÄ sutartį iÅ¡lieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iÅ¡ esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2014 buvo sprendžiama, ar kitų užtikrinimo priemonių egzistavimas daro įtakÄ laidavimo prievolės apimčiai.

Remiantis Å¡ioje nutartyje pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, darytina iÅ¡vada, kad kitų pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonių pasikeitimas, egzistavimas ar neegzistavimas, nedaro įtakos laiduotojo, kaip solidariojo skolininko, atsakomybės apimčiai. Ä® bylÄ buvo pateikti duomenys, kurie patvirtina, jog apeliantas perėmė reikalavimo teisę iÅ¡ AB DNB banko į UAB „Čia“ ir visas reikalavimo užtikrinimo priemones, o ne prisiėmė vykdyti BUAB „Čia“ prievoles. Teismas nepagrįstai vertino, kad apeliantas ne perėmė AB DNB banko reikalavimo teisę, tačiau perėmė BUAB „Čia“ skolÄ .

Tokia išvada neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir tikrųjų sutarties šalių ketinimų. Šiuo atveju pasikeitė tik BUAB „Čia“ kreditorius. Esminės įtakos tokiai teismo išvadai turėjo neteisingas apelianto ir banko 2014 m. sausio 31 d. reikalavimo perleidimo sandorio kvalifikavimas, vertinant jį kaip novacijos ar skolos perkėlimo sutartį. Tokia kvalifikacija yra neteisinga ir prieštarauja tiek CK nuostatoms, tiek teismų praktikai. Tam, kad būtų galima konstatuoti tarp šalių susiklosčius novacijos santykius, turi būti nustatyta, jog pradinis skolininkas ir / ar pradinis kreditorius pakeičiamas nauju, tačiau pradinio skolininko prievolė išnyksta.

Be to, novacija galima tik raÅ¡ytiniu aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tu susitarimu, kurį pasiraÅ¡o visos prievolinio santykio Å¡alys. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sandoriai, neatitinkantys bent vieno iÅ¡ novacijos sudarymo / galiojimo sÄ lygų, yra kvalifikuojami kaip kitos sutarčių rÅ«Å¡ys (pvz., reikalavimo perleidimas). Be to, CK 6.141 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad novacija nėra preziumojama ir visais atvejais turi bÅ«ti aiÅ¡kiai ir neabejotinai iÅ¡reikÅ¡ta. Skolininko BUAB „Čia“ prievolė, kuri atsirado iÅ¡ kreditavimo sutarties, neiÅ¡nyko, Å¡i prievolė yra patvirtinta vykstančioje bankroto byloje, tačiau skolininkas prievolę privalo įvykdyti kitam (naujam) kreditoriui.Teismas nurodė iÅ¡ apelianto priteisti 7 403 Eur žyminio mokesčio, tačiau byloje atsakovas, pareikÅ¡damas prieÅ¡ieÅ¡kinį, pridėjo dokumentus, patvirtinančius, jog jis sumokėjo žyminį mokestį už reikalavimÄ pripažinti jo laidavimo prievolę negaliojančia, kaip už neturtinį ginÄÄ .

Apeliantas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovo reikalavimas yra turtinis ir už jį turi bÅ«ti sumokėta 25 544 Lt dydžio žyminis mokestis. Teismas Å¡io klausimo nesprendė, tačiau nepagrįstai teismo sprendime nusprendė atsakovo nesumokėtÄ 7 403 Eur dydžio žyminį mokestį priteisti iÅ¡ apelianto. Byloje nebuvo jokių pagrindų atleisti atsakovÄ nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Atsakovas taip pat neprašė atidėti žyminio mokesčio mokėjimÄ . Bylos iÅ¡nagrinėjimas be žyminio mokesčio lemia tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų bÅ«ti panaikintas, kaip priimtas iÅ¡ esmės pažeidus civilinio proceso teisės normas.

Teismas taip pat pažeidė lygiateisiÅ¡kumo principÄ , nes atsakovui buvo sudarytos iÅ¡skirtinės sÄ lygos bylinėtis. Atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinis turėjo bÅ«ti paliktas nenagrinėtas ir civilinės bylos dalis dėl prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimų atmesta. Atsakovas G. K. atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o UAB „Vilokta“ apeliacinį skundÄ atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepiamas grindžiamas Å¡iais argumentais:Hipoteka nėra subsidiari prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė.

Tiek reikalavimo teisė į laiduotojÄ , tiek hipoteka įkeistam turtui realizuoti bÅ«tina sÄ lyga yra paties skolininko prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas. Skolinei prievolei esant neįvykdytai, kreditorius turi teisę savo pasirinkimu gauti jos įvykdymÄ tiek iÅ¡ hipoteka įkeisto turto vertės, tiek iÅ¡ laiduotojo. Pagrindinis skolininkas BUAB „Čia“ bankrutavo ir prievolės pagal kredito sutartį neįvykdė, todėl tapo aktuali galimybe pasinaudoti egzistuojančiomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis.

Bankas nukreipė savo reikalavimÄ Ä¯ laidavimÄ . Galiojantis teisinis reglamentavimas įtvirtina prievolę įvykdžiusio laiduotojo interesų apsaugÄ , suteikiant jam bÅ«tent kreditoriaus turėtÄ teisių apimtį bei garantijas jas realizuoti subrogacijos tvarka atgaunant prievolės įvykdymÄ iÅ¡ skolininko ir / ar kitų prievolės užtikrinimo priemonių. Kadangi skolininkas yra bankrutuojanti įmonė, kuri netrukus bus likviduota ir iÅ¡registruota, vienintelis realus subrogacijos pagrindu perimto reikalavimo padengimas buvo galimas tik iÅ¡ieÅ¡kant kreditoriui sumokėtÄ sumÄ iÅ¡ prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeisto turto.

AB DNB bankui ir UAB „Vilokta“ sudarius reikalavimo teisių perleidimo sutartį laidavimu užtikrinta prievolė pasikeitė iÅ¡ esmės, nes minėtas sandoris lėmė pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonės panaikinimÄ . Tai lėmė laiduotojui iÅ¡ esmės nepalankių padarinių atsiradimÄ , nes pagal CK 6.16 straipsnio 8 dalį įkeitimas (hipoteka) baigiasi, kai sutampa hipotekos kreditoriaus ir įkeisto turto savininkas. Kredito sutarties įvykdymui užtikrinti hipoteka įkeisto turto (degalinės, esančios (duomenys neskelbtini)) savininkui perėmus reikalavimÄ pagal kredito sutartį, jos įvykdymui užtikrinti nustatyta hipoteka baigėsi ir buvo iÅ¡registruota.

Tokiu bÅ«du prievolė, už kuriÄ buvo laiduota, iÅ¡ esmės pasikeitė, nes tapo nebeužtikrinta nekilnojamojo daikto įkeitimu, o jokių kitų, iÅ¡skyrus ieÅ¡kovo laidavimÄ , užtikrinimo priemonių nėra. Tai reiÅ¡kia, kad atsirado iÅ¡ esmės neigiamos pasekmės laiduotojui, nes buvo panaikinta esminė ir vienintelė reali galimybė įvykdžius skolininko prievoles patenkinti savo subrogacijos reikalavimÄ . Teismų praktikoje suformuoti iÅ¡aiÅ¡kinimai akivaizdžiai prieÅ¡tarauja apelianto pozicijai, kad pagrindinė prievolė ir jÄ užtikrinanti hipotekos prievolė yra savarankiÅ¡kos ir atsietos, o laiduotojo padėtis su pagrindine prievole turi bÅ«ti vertinama vien tik per prievolės sumÄ ir jos pokytį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-310/2014 ir Å¡ios bylos ratio decidendi skiriasi. Nors turto kompleksas atsakovui pasiraÅ¡ant laidavimo sutartį kreditoriaus naudai nebuvo įkeistas, tačiau tai nepaneigia atsakovo valios ir esminės laidavimo sÄ lygos – didelės vertės turto įkeitimo, prievolės įvykdymui užtikrini, buvimo. Nors turto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimas ir buvo atliktas tik 2009 m. liepos 9 d. kredito sutarties pakeitimo pagrindu, tačiau tai nepaneigia, jog laidavimo pasiraÅ¡ymo metu prievolė buvo užtikrinta beveik du kartus didesnės likvidacinės vertės užtikrinimo priemonėmis. 2009 m. liepos 9 d. buvo atsisakyta iki to laiko prievolių įvykdymui užtikrinti įkeisto turto komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), (priklausančio apeliantui) įkeitimo ir vietoje jo įkeistas degalinės kompleksas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso taip pat UAB „Vilokta“.

Šių hipotekos objektų vertė yra panaši. Tai reiškia, kad atsakovui laiduojant už UAB „Čia“ prievoles buvo žinoma, kad prievolė yra užtikrinta itin didelės vertės prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Nesant užtikrinimo priemonių laiduotojas – fizinis asmuo tikrai nebūtų prisiėmęs tokios apimties prievolės. Skolininkui jos nevykdant tokios apimties prievolės padengimas, nesant galimybės padengtų sumų kompensuoti iš hipoteka įkeisto turto, jam būtų nepakeliamas.

Atsakovas laidavimo sutartimi buvo įsipareigojęs atsakyti už juridinio asmens prievolę, kurios įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas turtas, kurio rinkos vertė didesnė už prievolės sumÄ . Dėl banko su apeliantu sudaryto sandorio prievolė, už kuriÄ laidavo ieÅ¡kovas, tapo niekuo nebeužtikrinta. Å iuos padarinius pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino laiduotojui atsiradusiomis nepalankiomis pasekmėmis pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį. Pasikeitimas ne formaliai apriboja, o faktiÅ¡kai atima bet kokiÄ galimybę laiduotojui įgyvendinti įstatymo jam garantuojamÄ subrogacijos teisę.

Laiduotojas nesutiko su neigiamų pasekmių jam kilimu. Nei vienas iÅ¡ kredito sutarties specialiosios dalies pakeitimų, kuriuos pasirašė atsakovas, prievolę užtikrinančios hipotekos panaikinimo nenustatė. Atsakovas nebuvo apelianto ir banko sudarytos sutarties Å¡alimi. Laidavimo sutarties 3.1 nuostata negali bÅ«ti kvalifikuojama kaip laiduotojo iÅ¡reikÅ¡tas CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyto laidavimo sutarties pabaigos pagrindo atsisakymas. Hipotekos panaikinimas ginčo atveju kyla ne iÅ¡ konkrečių kreditavimo sutartyje nustatytų sÄ lygų, o iÅ¡ visiÅ¡kai atskiro banko su kredito sutarties Å¡alimi nesančiu subjektu sudaryto sandorio.

Minėta laidavimo sutarties sÄ lyga nustato skolininko prievolių pagal kreditavimo sutartį pasikeitimÄ . Be to, bankas savo parengtos laidavimo sutarties 4.7 punkte įtvirtino reikalavimÄ bankui ir laiduotojui pasiraÅ¡yti ant kiekvieno sutarties lapo nesilaikė. Laidavimo sutarties lapas, kuriame yra 2.2.1 ir 3.1 punktai, nėra pasiraÅ¡ytas nei banko, nei laiduotojo. Esant paties banko nustatytai laidavimo sutarties sÄ lygų pasiraÅ¡ymo tvarkai (kiekvieno lapo pasiraÅ¡ymas) ir nesant sutarties Å¡alių parašų ant jų dalies (visų sÄ lygų esančių antrame lape), nėra pagrindo teigti, kad laiduotojas su jomis susipažino, sutiko ir patvirtino, t. y. kad jos tapo galiojančios Å¡aliai.

Teismas pagrįstai konstatavo novacijos faktÄ . Faktinės aplinkybės patvirtina, kad po banko ir apelianto sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties, Å¡alių sudarytos sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo kreditorius AB DNB bankas tebeturi analogiÅ¡kÄ reikalavimÄ UAB „Vilokta“ atžvilgiu, o UAB „Vilokta“ tebėra skolinga analogiÅ¡kÄ pinigų sumÄ AB DNB bankui, o turtas, esantis (duomenys neskelbtini), liko įkeistas AB DNB bankui, skiriasi tik prievolės įvykdymo tvarka ir terminai, t. y.

įvyko prievolės novacija. Bylos nagrinėjimo metu, atsakinėdamas į atsakovo atstovo klausimus, koks buvo tikslas ir ekonominis tikslingumas už 624 450,14 Eur kainÄ iÅ¡ banko pirkti reikalavimÄ Ä¯ bankrutavusiÄ ir jokio turto nebeturinčiÄ Ä¯monę, UAB „Vilokta“ atstovas patvirtino, jog tai buvo atlikta iÅ¡ esmės vieninteliu tikslu – iÅ¡vengti iÅ¡ieÅ¡kojimo nukreipimo į hipoteka įkeistÄ turtÄ . Taigi akivaizdu, kad 2014 m. sausio 30 d. atlikti teisiniai veiksmai patvirtina Å¡alių valiÄ ne dėl reikalavimo teisės perkėlimo ir jos įgyvendinimo, o dėl iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ įkeisto turto iÅ¡vengimo, pakeičiant prievolės Å¡alį.

Netgi prievolės grÄ Å¾inti 624 450,14 Eur sumÄ , Å¡alies pakeitimÄ kvalifikuojat ne novacija, o skolos perkėlimu – atsakovo laidavimo prievolė už 624 450,14 Eur sumos grÄ Å¾inimÄ kreditoriui pagal 2004 m. gegužės 29 d. pasiraÅ¡ytÄ laidavimo sutartį pripažintina pasibaigusia CK 6.120 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu. AB DNB bankas turėjo pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimÄ iÅ¡ hipoteka įkeisto 5,3 mln. Lt vertės nekilnojamojo turto, nes turtas pagal BUAB „Čia“ prievoles Å¡iam kreditoriui buvo įkeistas pirmine hipoteka.

Teismui buvo pateikti įrodymai, kad laiduotojas daug kartų ragino bankÄ realizuoti savo hipotekos kreditoriaus teisę ir iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ Å¡io turto. CK 6.86 straipsnyje nustatyta, kad kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimÄ ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius bÅ«tų galėjęs patenkinti savo reikalavimÄ pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Apeliantas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad atsakovo reikalavimas buvo pripažintas turtiniu ir Å¡ias iÅ¡laidas priteisė iÅ¡ apelianto, nors atsakovas jų nebuvo sumokėjęs. Byla buvo pradėta pagal AB DNB banko ieÅ¡kinį dėl skolos priteisimo, už kurį bankas sumokėjo 7 403 Eur žyminio mokesčio.

Vėliau buvo prijungtas atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinis. Teismas rezoliucinėje dalyje tiesiog padarė techninę klaidÄ , nes priėmęs UAB „Vilokta“ nepalankų sprendimÄ automatiÅ¡kai priteisė ir jos, kaip pralaimėjusios Å¡alies, banko patirtas žyminio mokesčio iÅ¡laidas už pradinį byloje pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ dėl skolos priteisimo. Teismas paprasčiausiai suklydo, neatsižvelgdamas, kad UAB „Vilokta“ byloje tapo banko atmesto reikalavimo perėmėja, todėl pradinio ieÅ¡kovo iÅ¡laidų kompensavimo priteisimas bankui nebepriklauso.

Trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o apelianto skundÄ tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Teismas nepagrįstai atleido laiduotojÄ nuo atsakomybės pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį. Po reikalavimo perleidimo, iÅ¡skyrus kreditorių, nei prievolė, nei skolininkas, nei prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, nepasikeitė. Dėl Å¡ios priežasties pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad tarp banko ir apelianto sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo novacijos sutartis, yra nepagrįsta.

Po Å¡ios sutarties sudarymo atsakovo laidavimo apimtis nepakito, jis liko solidariai atsakingas kartu su pagrindiniu skolininku už kreditavimo sutarties įvykdymÄ . Kadangi prievolė nepasikeitė, negalėjo padidėti ir nepadidėjo laiduotojo atsakomybė, atitinkamai neatsirado jokios kitos nepalankios laiduotojui pasekmės. Laidavimo sutarties sudarymo metu laiduotojas neturėjo ir negalėjo turėti jokių lÅ«kesčių dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo kaip užtikrinimo priemonės, nes laidavimo sutarties pasiraÅ¡ymo metu Å¡is turtas nebuvo įkeistas.

Kreditorius turi teisę pasirinkti savo teisių skolai susigrÄ Å¾inti realizavimo eiliÅ¡kumÄ ir neturi pareigos pirmiausia skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ nukreipti į hipotekÄ , nes tai atskiros tarpusavyje nekonkuruojančios prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės Be to, sieti laiduotojo padėtį su jo ateities lÅ«kesčiais realizuoti hipotekÄ bÅ«tų galima nebent nustačius, kad laiduotojas įvykdė už pagrindinį skolininkÄ prievolę kreditoriui, nes tik tokiu atveju laiduotojas įgytų CK 6.83 straipsnio 1 dalyje, laidavimo sutarties 2.2.1 punkte įtvirtintÄ atgręžtinį reikalavimÄ Ä¯ hipotekÄ .

Skolos atsakovas už pagrindinį skolininkÄ nėra sumokėjęs, todėl nėra įgijęs teisių į užtikrinimo priemones ir atitinkamai negali savo padėties pabloginimo grįsti neįgytomis ir tariamai jo realizuoti negalimomis atgręžtinio reikalavimo teisėmis. Net jei bÅ«tų nustatytas laiduotojo padėties pablogėjimas, Å¡iuo pagrindu pripažinti laidavimÄ pasibaigusiu bÅ«tų galima tik tuomet, jei laidavimo sutartis nenumatytų ko kita. Banko ir laiduotojo sudarytoje laidavimo sutarties 3.1 punkte yra susitarta, kad laidavimas iÅ¡lieka nepriklausomai nuo to, jei be laiduotojo sutikimo padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad Å¡i sÄ lyga nėra Å¡alių pasiraÅ¡yta.

Bankas sutinka su apelianto argumentais, kad atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimas dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu buvo iÅ¡nagrinėtas pažeidus proceso teisės normas, t. y. turtinis reikalavimas nebuvo apmokėtas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatÄ , taip pat nebuvo iÅ¡spręstas atleidimo ar atidėjimo nuo jo sumokėjimo klausimas. Tai, vadovaujantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punktu, sudaro pagrindÄ atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu palikti nenagrinėtÄ .

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosVadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas. Neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ tikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Nagrinėjamoje byloje paduotame apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo klaidų, kvalifikuodamas byloje nustatytas faktines aplinkybes kaip įrodomuosius faktus, patvirtinančius G. K. laidavimo prievolės pabaigÄ .

Kadangi šalys sutaria dėl pirmosios instancijos teismo apibrėžto bylos faktinio pagrindo (nustatytų aplinkybių visumos), teisėjų kolegija apsiriboja įvertinimu, ar iš tiesų šio konkretaus ginčo atveju egzistuoja aplinkybės suponuojančios apskųstu sprendimu konstatuotus teisinius padarinius (CK 6.87 straipsnio 1, 4 dalys). Dėl G. K. laidavimo prievolės pasibaigimo pagal CK 6.87 straipsnio 1 dalį Iš pirmosios instancijos teismo motyvų galima spręsti, kad G. K. laidavimo prievolė, atsiradusi remiantis 2005 m. balandžio 29 d.

Laidavimo sutartimi Nr. 64-05L (toliau – Laidavimo sutartis) pripažinta pasibaigusia, kadangi baigėsi laidavimu užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas, nors to aiÅ¡kiai ir nenurodė, grindė tuo, kad AB DNB banko (ankstesnio kreditoriaus) ir UAB „Vilokta“ (naujojo kreditoriaus) 2014 m. sausio 30 d. pasiraÅ¡yta Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2014/01/15 (toliau – Sutartis) sukÅ«rė naujÄ teisinį santykį, pakeičiantį atsiradusį pagal tarp AB DNB banko ir BUAB „Čia“ 2005 m. balandžio 29 d. sudarytÄ Kreditavimo sutartį Nr. 2465-05IV (toliau – Kredito sutartis).

Taigi pirmosios instancijos teismas kreditoriaus pasikeitimÄ kvalifikavo novacija, lemiančia Å¡alutinių prievolių pabaigÄ (CK 6.141 straipsnio 1 dalis, 6.144 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyta iÅ¡vada nepagrįsta. Å alys iÅ¡ esmės – iÅ¡skyrus galiojimo faktÄ , sutaria dėl Sutarties turinio ir ja sukeltų pasekmių pagal Kredito sutartį atsiradusioms prievolėms. Tai – pradinio kreditoriaus pakeitimas kitu kreditoriumi. Kitos Kredito sutarties sÄ lygos (pvz., atsiskaitymo terminai, įsipareigojimų dydžiai) Sutartimi nebuvo modifikuotos, taip pat nepakeistas ir prievolės dalykas.

Kasacinio teismo praktikoje dėl prievolės Å¡alies pasikeitimo kvalifikavimo kaip novacija sÄ lygų yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad susitarimas pakeisti prievolės Å¡alis yra novacija tik tais atvejais, kai Å¡alių pasikeitimas atitinka tokius reikalavimus: pasikeičia pradinis skolininkas (kreditorius atleidžia pradinį skolininkÄ nuo prievolės įvykdymo) arba pradinis kreditorius (skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo ankstesniam kreditoriui). Jeigu Å¡alių pasikeitimas sutartyje neatitinka Å¡ių reikalavimų, sutartiniai santykiai gali bÅ«ti kvalifikuojami kaip reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas, teisių ir pareigų perleidimas (perkėlimas, perdavimas ar kt.) pagal Å¡alių konkrečiÄ sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013).

Novacija nepreziumuojama, todėl visada turi bÅ«ti aiÅ¡kiai ir neabejotinai pareikÅ¡ta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis).Sutartis pagal savo sÄ lygas yra sandoris dėl reikalavimo perleidimo (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Perleidžiant reikalavimÄ pradinė prievolė nepasibaigia, tačiau kinta prievolės subjektai, nes reikalavimo teisė pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam kreditoriui. Taigi reikalavimo perleidimo atveju nei prievolė, nei skolininkas nesikeičia, o keičiasi tik kreditorius, vietoje kurio į teisinį santykį įstoja iki tol jame nedalyvavęs asmuo – naujasis kreditorius.

Skolininko sutikimas reikalavimo perleidimui nėra bÅ«tinas, taip pat kreditoriaus asmens pasikeitimas įprastai neturi įtakos užtikrinimo priemonių galiojimui (CK 6.101 straipsnio 2 dalis). Skirtingai nuo novacijos ar skolos perkėlimo, kurie reiÅ¡kia laidavimo pabaigÄ (CK 6.87 straipsnio 1, 5 dalys, 6.141 straipsnio 1 dalis, 6.144 straipsnio 2 dalis), reikalavimo perleidimas, kaip prievolės pasikeitimo bÅ«das, tokių padarinių nesukelia. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, kad, sudarius Sutartį, pasibaigė pagal Kredito sutartį atsiradusi prievolė, klaidingumÄ pirmiausia atskleidžia Sutarties sÄ lygos, pagal kurias, kaip minėta, pasikeitė tik kreditorius, kiti prievolės elementai nebuvo modifikuoti.

Sutartyje jokia forma nėra pareikÅ¡ta apie novacijÄ , taip pat – nuostatų, kad skolininkas (BUAB „Čia“) bÅ«tų atleidžiamas nuo prievolių vykdymo AB DNB bankui. Vadinasi, Kredito sutarties Å¡alių pasikeitimas neatitinka novacijos sÄ lygų. Padarydamas kitokiÄ iÅ¡vadÄ , pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles ir tinkamai neatribojo reikalavimo perkėlimÄ ir novacijÄ kvalifikuojančių požymių. Dėl to iÅ¡ pirmosios instancijos teismo sprendimo paÅ¡alinami argumentai dėl Sutarties pripažinimo novacija.

Å ioje ginčo dalyje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad UAB „Vilokta“ reikalavimo teises į BUAB „Čia“, o kartu ir į G. K., perimtų ir pagal įstatymÄ , nepriklausomai nuo to, ar bÅ«tų buvusi sudaryta Sutartis (CK 6.112 straipsnio 2 punktas, 6.113 straipsnis). Pastaroji aplinkybė, sietina su UAB „Vilokta“ vaidmeniu teisiniuose santykiuose, atsiradusiuose pagal Kredito sutartį, papildomai atskleidžia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų dėl novacijos požymių nepagrįstumÄ .

Dėl G. K. laidavimo prievolės pasibaigimo pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį Nors apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje ir nėra aiÅ¡kiai bei nedviprasmiÅ¡kai nurodyta, ar teismas G. K. laidavimo prievolę laikė pasibaigusia ir dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodyto pagrindo, tačiau faktÄ , kad apie tai buvo svarstyta, rodo teismo argumentų visuma. CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo galimybės aptarimÄ sprendime, kad ir netiesiogiai, taip pat patvirtina UAB „Vilokta“ suformuluoti apeliacinio skundo pagrindai bei teismo pateiktos nuorodos į kasacinio teismo praktikÄ dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies aiÅ¡kinimo.

Nepaisant tokio ydingo teismo sprendimo motyvavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai teikia pagrindÄ skundžiamo sprendimo įvertinimui CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo požiÅ«riu. Pagal Å¡iÄ normÄ , laidavimas baigiasi, jeigu iÅ¡ esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, iÅ¡skyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato kÄ kita. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitų aplinkybių, lemiančių laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimÄ .

Tai gali bÅ«ti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sÄ lygas ir padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė.

CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi bÅ«ti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi bÅ«ti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebÅ«tų laidavęs už skolininkÄ arba bÅ«tų laidavęs kitomis sÄ lygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui kyla nepalankių padarinių, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sÄ lygomis nelaidavo ir nebÅ«tų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo iÅ¡reikÅ¡tos valios sudaryti laidavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013; 2014m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2014).

Aplinkybe, lemiančia jam, kaip laiduotojui, nepalankių pasekmių, teikiančių pagrindÄ laidavimo pabaigai, G. K. pareikÅ¡tame prieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodė svetimo daikto hipotekos, suteiktos UAB „Vilokta“, pabaigÄ (CK 4.181 straipsnio 1 dalis, 6.126 straipsnio 8 dalis). Byloje nustatyta, kad BUAB „Čia“ prievolių, prisiimtų Kredito sutartimi, įvykdymas buvo užtikrintas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių daugetu, t. y. kredito gavėjo kilnojamojo, nekilnojamojo turto įkeitimais, fizinių bei juridinių asmenų laidavimais (G.

K., Z. B., BUAB „3S“, UAB „Vilokta“). Nagrinėjamu atveju reikÅ¡minga tai, kad po 2009 m. liepos 29 d. Susitarimo Nr. 2466-05IV/7 ir 2009 m. rugsėjo 8 d. Susitarimo Nr. 2466-05IV/8 sudarymo, BUAB „Čia“ prievolės AB DNB bankui pagal Kredito sutartį de facto liko užtikrintos skolininkui priklausančio turto įkeitimais, taip pat G. K., BUAB „3S“ laidavimais ir UAB „Vilokta“ turto hipoteka. Dėl pastarosios aplinkybės pažymėtina, kad AB DNB bankas įgijo teisę pasinaudoti svetimo turto, t. y. priklausančio UAB „Vilokta“, hipoteka, kadangi įmonė iÅ¡ BUAB „Čia“ pagal 2009 m. birželio 26 d. pirkimo sutartį įgijo nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) (kiemo statiniai, degalinė, parduotuvės pastatas). Šį turtÄ UAB „Vilokta“ įkeitė AB DNB bankui 2009 m. birželio 29 d.

Nurodyti turto perleidimo veiksmai su G. K. nebuvo suderinti. IÅ¡ to, kas paminėta, matyti, kad aplinkybės susiklostė taip, jog AB DNB bankas – gavęs G. K. sutikimÄ , taip pat papildomus prievolės įvykdymo užtikrinimus (ginčo turto įkeitimas) – pakeitė Kredito sutarties sÄ lygas, turinčias reikÅ¡mės prievolės dydžiui. Vis dėlto netrukus po tokio Kredito sutarties modifikavimo, pagrindinis skolininkas, suderinęs su AB DNB banku, tačiau ne su G. K., perleido kreditoriui įkeistÄ turtÄ UAB „Vilokta“.

IÅ¡kėlus BUAB „Čia“ bankroto bylÄ , AB DNB bankas savo reikalavimus de facto galėjo patenkinti tik nukreipdamas reikalavimÄ Ä¯ laiduotojÄ G. K. ir/ar iÅ¡ieÅ¡kodamas skolÄ priverstine tvarka iÅ¡ UAB „Vilokta“ priklausančio turto hipotekos. Nors pastarÄ jÄ procedÅ«rÄ AB DNB bankas inicijavo 2010 m. liepos 28 d. kreipdamasis į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo, tačiau jos neužbaigė. Po to, kai AB DNB bankas pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį G. K. (2013 m. birželio 4 d.), buvo pasiraÅ¡yta ir įvykdyta Sutartis, lėmusi kreditoriaus ir hipotekos skolininko sutaptį (UAB „Vilokta“ perėmė reikalavimo teises iÅ¡ AB DNB banko).

Taigi susiklostė situacija, kai BUAB „Čia“ prievolės, atsiradusios Kredito sutarties pagrindu, liko užtikrintos tik G. K. laidavimu, o kreditoriaus teisės perėjo UAB „Vilokta“, kurios turtas anksčiau buvo įkeistas užtikrinant ginčo prievolės įvykdymÄ (CK 4.195 straipsnio 2 dalis, 6.112 straipsnio 2 punktas). IÅ¡ Å¡ių faktinių aplinkybių visumos matyti, kad G. K., kaip laiduotojo, teisinė padėtis iÅ¡ esmės pablogėjo, kai BUAB „Čia“ perleido nuosavybės teises į AB DNB bankui įkeistÄ nekilnojamÄ jį turtÄ UAB „Vilokta“.

Toks sandoris sukėlė teisines pasekmes, kai, pagrindiniam skolininkui bankrutavus, pasibaigus svetimo turto hipotekai nurodytu pagrindu, laiduotojas neteko bet kokios galimybės apsaugoti savo interesus, t. y. visa Kredito sutarties neįvykdymo rizika teko jam vienam. Jeigu įkeisto turto nuosavybės teisės nebÅ«tų buvusios perleistos, AB DNB bankui pareikalavus prievolės pagal Kredito sutartį įvykdymo iÅ¡ G. K., pastarasis – patenkinęs kreditoriaus reikalavimÄ , bÅ«tų perėmęs teisę pasinaudoti hipotekos kreditoriui suteikiamomis teisėmis, nukreipiant skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ skolininkui priklausantį įkeistÄ turtÄ .

Pradinis kreditorius – AB DNB bankas, leisdamas BUAB „Čia“ atlikti nurodytus veiksmus, t. y. perleisti UAB „Vilokta“ ginčo turtÄ , atitinkamai pasunkino G. K. prievolės – grÄ Å¾inti paskolÄ ir kitas sumas – vykdymo sÄ lygas ir padidino prievolės neįvykdymo tikimybę (CK 6.87 straipsnio 4 dalis). Pratęsdamas kredito grÄ Å¾inimo terminus, taip pat sutikdamas dėl hipotekos rÅ«Å¡ies pakeitimo, AB DNB bankas prisiėmė ir rizikÄ , susijusiÄ su kitų užtikrinimo priemonių (G.

K. laidavimas) praradimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad G. K. sutikimas dėl hipotekos rÅ«Å¡ies pakeitimo nebuvo gautas, todėl jis ir nelaidavo tokiomis sÄ lygomis, kurios sukelia jam nepalankias pasekmes ginčo prievolėje. Nurodytu pagrindu G. K. prievolę pagal Laidavimo sutartį teisėjų kolegija pripažįsta pasibaigusia (CK 6.87 straipsnio 4 dalis, 6.193 straipsnis). Bylos faktinio pagrindo teisinis perkvalifikavimas – pirmosios instancijos teismo padarytų materialinės teisės normų taikymo klaidų iÅ¡taisymas, ginčo iÅ¡sprendimo iÅ¡ esmės procesiniam ir materialiajam teisiniam rezultatui neturi.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad G. K., gindamasis nuo jam pareikÅ¡tų reikalavimų, negali remtis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi dėl Laidavimo sutarties 3.1 punkto. Jame įraÅ¡yta: „Laiduotojo atsakomybė pagal Å¡iÄ Sutartį iÅ¡lieka nepriklausomai nuo to, kad be Laiduotojo sutikimo iÅ¡ esmės pasikeičia Skolininko prievolės pagal Kreditavimo sutartį ir dėl to be Laiduotojo sutikimo padidėjo Laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios Laiduotojui pasekmės. Nepriklausomai nuo Å¡ios sÄ lygos Bankas turi teisę, bet neprivalo, reikalauti iÅ¡ Laiduotojo sutikimo Kreditavimo sutarties pakeitimams atlikti“.

Pagal savo turinį Laidavimo sutarties 3.1 punkte įtvirtinta sÄ lyga kvalifikuotina kaip iÅ¡imtis iÅ¡ bendros taisyklės, nurodytos CK 6.87 straipsnio 4 dalyje (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto pacituotos sÄ lygos turinys negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas plečiamai, t. y. kaip apimantis bet kokių nepalankių pasekmių, bet ne susijusių iÅ¡imtinai su Kredito sutarties modifikavimais, atsiradimo rizikos perkėlimÄ G. K. Toks aiÅ¡kinimas ne tik neatitiktų kalbinės Laidavimo sutarties 3.1 punkto reikÅ¡mės, bet ir įprastiems sÄ Å¾iningumo, protingumo standartams, BUAB „Čia“ prievolių pagal Kredito sutartį modifikavimo praktikai (CK 6.193 straipsnio 1, 3 dalys).

Dėl pastarosios aplinkybės teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Laidavimo sutarties 3.1 punkto sÄ lyga niekada nebuvo taikyta – AB DNB bankas visus Kredito sutarties pakeitimus raÅ¡tu derino su G. K. ir kitais laiduotojais. Vadinasi, kreditorius pripažino, kad laiduotojų sutikimas Kredito sutarties pakeitimams atlikti yra bÅ«tinas. Taip pat teisėjų kolegija akcentuoja, kad Laidavimo sutarties 3.1 punktas apima tik tuos atvejus, kurie tiesiogiai susiję su Kredito sutarties pakeitimais. Ginčo situacija prie tokių atvejų nepriskirtina, t. y.

G. K. nepalankios pasekmės atsidaro ne dėl BUAB „Čia“ prievolės pagal Kredito sutartį pasikeitimo, bet kreditoriui leidus – nesant laiduotojo sutikimo, modifikuoti prievolės vykdymo užtikrinimo priemones. Nurodyta aplinkybė nepriskirtina prie patenkančių į Laidavimo sutarties 3.1 punkto taikymo sritį. Nors G. K. atsiliepime į apeliacinį skundÄ teigia, kad jis nepasirašė Laidavimo sutarties lapo, kuriame įraÅ¡ytas 3.1 punktas, tačiau Å¡is faktas yra nereikÅ¡mingas. Viena vertus, iÅ¡ byloje pateiktų sutarčių, sudarytų tarp AB DNB banko, BUAB „Čia“, G.

K. ir kitų asmenų, matyti, kad įprastai sutarčių poriniai puslapiai (kita lapo pusė) nebÅ«davo pasiraÅ¡omi; kita vertus, G. K. nepateikė įrodymų, kad jam AB DNB banko paduotas Laidavimo sutarties egzempliorius skyrėsi nuo pateikto į bylÄ . Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė iÅ¡ UAB „Vilokta“ priteisti 1 787,25 Eur AB DNB bankui teisinės pagalbos iÅ¡laidų, 7 403 Eur žyminio mokesčio ir 41 Eur procesinių dokumentų iÅ¡laidų valstybei, tačiau sprendimo motyvuojamoje dalyje Å¡io savo sprendimo nemotyvavo.

UAB „Vilokta“ mano, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ įmonės nepagrįstai priteisė 7 403 Eur žyminio mokesčio. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad AB DNB bankas, paduodamas teismui ieÅ¡kinį, kuriuo prašė priteisti iÅ¡ G. K. 627 346,34 Eur sumÄ , sumokėjo 7 431,94 Eur (25 661 Lt) žyminio mokesčio. G. K. už prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriuo prašė laidavimÄ pripažinti pasibaigusiu nuo 2014 m. sausio 31 d., sumokėjo 144,81 Eur (500 Lt) žyminio mokesčio.UAB „Vilokta“ įrodinėja, kad G.

K. ieÅ¡kinio reikalavimas yra turtinis, už jį turėjo bÅ«ti sumokėtas žyminis mokestis nuo 627 346,34 Eur sumos, tačiau ieÅ¡kinį priėmęs teismas to padaryti neįpareigojo. Reikalavimas pripažinti prievoles pagal laidavimo sutartį pasibaigusiomis yra turtinis: patenkinus tokį reikalavimÄ laiduotojas iÅ¡vengia konkretaus dydžio turtinės prievolės įvykdymo. Todėl G. K. turėjo sumokėti žyminį mokestį kaip už turtinį reikalavimÄ , o ne kaip už reikalavimÄ dėl sutarčių modifikavimo.

Nustatyta, kad G. K. prieÅ¡ieÅ¡kinį teismas priėmė, neįpareigodamas G. K. primokėti trÅ«kstamÄ Å¾yminio mokesčio dalį. Å i aplinkybė, prieÅ¡ingai nei įrodinėja UAB „Vilokta“, apeliacinėje instancijoje yra nereikÅ¡minga bei proceso, pradėto pagal tinkamai neapmokėto žyminiu mokesčiu, nedaro neteisėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 296 straipsnio 2 dalis). Nors G. K. prieÅ¡ieÅ¡kinis, Å¡iam jį pateikus pirmosios instancijos teismui, ir nebuvo apmokėtas reikiamo dydžio žyminiu mokesčiu, tačiau, prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimui esant turtiniam, be to, jį tenkinus, nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iÅ¡ UAB „Vilokta“ valstybei priteistas žyminis mokestis, kurio G.

K. nebuvo sumokėjęs, tačiau turėjo sumokėti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad už reikalavimÄ pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia, turėjo bÅ«ti sumokėtas 7 432 Eur žyminis mokestis, G. K. sumokėjo 144,81 Eur (500 Lt), todėl valstybei iÅ¡ UAB „Vilokta“ turi bÅ«ti priteista ne 7 403 Eur suma, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o 7 287,19 (7 432 – 144,81) Eur suma.Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartimi iki apeliacinio skundo iÅ¡nagrinėjimo UAB „Vilokta“ buvo atidėtas 7 403 Eur žyminio mokesčio mokėjimas.

Netenkinus apeliacinio skundo, nurodyta suma valstybei priteisiama iÅ¡ UAB „Vilokta“ (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Apibendrindama iÅ¡dėstytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iÅ¡ esmės nepakeistas, apsiribojant faktinių aplinkybių teisiniu perkvalifikavimu ir patikslinant apskųsto teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo – vietoje 7 403 Eur žyminio mokesčio valstybei iÅ¡ UAB „Vilokta“ priteisiama 7 287,19 Eur žyminio mokesčio.Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a :Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimÄ palikti iÅ¡ esmės nepakeistÄ .Sumažinti iÅ¡ uždarosios akcinės bendrovės „Vilokta“ valstybei priteistÄ Å¾yminio mokesčio sumÄ iki 7 287,19 Eur.Priteisti valstybei iÅ¡ uždarosios akcinės bendrovės „Vilokta“ (juridinio asmens kodas 12288941) 7 403 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundÄ .Valstybei priteista suma turi bÅ«ti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ , įmokos kodas – 5660.Teisėjai                                                                                                                      Konstantinas Gurinas                                                                                                                                  Nijolė PiÅ¡kinaitėEgidijus Žironas