P-146-144-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P146-144/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03594-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756–3059/2011 pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus 1-asis PS) 2009 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (11.5.1)3-75767 ir 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 11-17-19513;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7217; 3) įpareigoti atsakovą, apskaičiuojant valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, įtraukti pareiškėjo 1986–1988 metų pajamas, gautas dirbant Mongolijos Liaudies Respublikoje. Skunde nurodė, kad, vadovaujantis Vilniaus specializuotos montavimo derinimo valdybos įsakymu, buvo nukreiptas į TSRS Valstybinio agropromo Visasąjunginį susivienijimą ir iš ten išsiųstas dirbti į Mongolijos Liaudies Respubliką nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 rugpjūčio 12 d.

Minėtu darbo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas 420,00 rublių mėnesinis atlyginimas. Tačiau atsakovas VSDFV Vilniaus 1-asis PS, apskaičiuodamas pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, neatsižvelgė į pareiškėjo 1986, 1987, 1988 metais gautas pajamas, motyvuodamas tuo, jog VSDFV nėra duomenų apie darbo Mongolijos Liaudies Respublikoje laikotarpiu pareiškėjo gautas pajamas. Pareiškėjas 2010 metų rugpjūčio mėnesį pateikė VSDFV Rusijos Federacijos Ekonominio Vystymo Ministerijos archyvinę pažymą, kurioje yra aiškiai nurodytos pareiškėjo pajamos, gautos 1986–1988 metų laikotarpiu.

Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas pagal darbo sutartį dirbo Mongolijos Respublikoje ne savo noru, o pagal paskyrimą. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nuo pareiškėjui mokėto darbo užmokesčio turėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 54 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 23, 129 punktais, apskaičiuojant pareiškėjui senatvės pensiją turėjo būti atsižvelgta į minėtas pajamas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, iki 1991 m. birželio 1 d. (iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo) prilyginamas visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas ir Nuostatų 1 priede nurodytų kitų asmenų, kurie pagal tuo metu galiojusius įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas.

Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki 1991 m. birželio 1 d. įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Nuostatų 32 punkte nustatyta, kad į asmenų, dirbusių buvusiose TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose ir dirbusių užsienyje buvusios TSRS siuntimu, pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, įtraukiamos visų darbo apmokėjimo rūšių piniginės sumos, išmokėtos tuometine tarybine valiuta, jeigu pagal tuo metu galiojusias taisykles nuo jų turėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pajamos, gautos užsienio valiuta, neįtraukiamos. Šių asmenų pageidavimu asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas už nurodytąjį laikotarpį gali būti apskaičiuojamas taikant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Nuostatų 5 priede išvardintos asmens pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Šio priedo 22 punkte numatytas apmokėjimas už darbą užsienyje užsienio valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu.

Nuostatų 30 punkte nustatyta, kad asmens draudžiamosios pajamos iki 1994 m. sausio 1 d. įrodomos darbdavių (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis įmonės, įstaigos, organizacijos turimais dokumentais apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas, likviduotų institucijų, įstaigų ar įmonių funkcijų perėmėjų, o jeigu jų nėra – steigėjo funkcijų vykdytojų (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, taip pat valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas nuorašais ar išrašais.

Pagal pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 28 d. pateiktą prašymą VSDFV Vilniaus 1-asis PS 2009 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 11-17-21381 paskyrė jam nuo 2009 m. spalio 3 d. senatvės pensiją. VSDFV Vilniaus 1-ojo PS 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 11-17-19513 anksčiau priimtas sprendimas dėl pensijos skyrimo buvo patikslintas dėl pareiškėjo darbo laikotarpio komandiruotėje Mongolijos Liaudies Respublikoje. Apie senatvės pensijos paskyrimą ir patikslinimą pareiškėjas buvo informuotas VSDFV Vilniaus 1-ojo PS 2009 m. spalio 26 d. raštu Nr. (11.5.1)3-75767 ir 2010 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. (11.5.1)3-73996.

Pareiškėjo pateiktose Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos 2009 m. rugpjūčio 25 d. ir 2009 m. spalio 29 d. išduotose pažymose Nr. D01-6038 ir Nr. D01-8085, kuriose nurodytas pareiškėjo 420 invaliutinių rublių atlyginimas per mėnesį, yra pažymėta, jog duomenų apie pareiškėjo atlyginimo dydį rubliais Ekonominio vystymo ministerijos archyve nėra. Todėl laikotarpio nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. rugpjūčio 12 d. asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuotas taikant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį.

Kitų laikotarpių asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuotas pagal pateiktose uždarbio pažymose nurodytą uždarbį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, remdamasi iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu bylos dalį dėl VSDFV Vilniaus 1-ojo PS 2009 m. spalio 26 d. rašto Nr. (11.5.1)3-75767 panaikinimo nutraukė, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad VSDFV Vilniaus 1-ais PS 2009 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 11-17-21381, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta 848,77 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2009 m. spalio 3 d. iki gyvos galvos (b. l. 38). Pareiškėjas šio atsakovo sprendimo neskundžia. VSDFV Vilniaus 1-ais PS 2009 m. spalio 26 d. raštu Nr. (11.5.1)3-75767 pranešė pareiškėjui apie 2009 m. spalio 23 d. priimtą sprendimą Nr. 11-17-21381 (b. l. 26). Pareiškėjas šį atsakovo raštą laiko sprendimu ir prašo jį panaikinti. Atsakovas 2010 m. lapkričio 12 d. priėmė naują sprendimą Nr. 11-17-19513, kuriuo paskyrė pareiškėjui 849,07 Lt dydžio pensiją nuo 2009 m. spalio 3 d. Šiuo sprendimu pareiškėjo pensijos dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į 1984–1988 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir 1996–2008 metų draudžiamąsias pajamas (b. l. 27). Pareiškėjui į stažą įskaitytas laikotarpis nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. rugpjūčio 12 d., kuriuo pareiškėjas TSRS valstybinio agropramoninio komiteto siuntimu ėjo techniko pareigas Mongolijos Liaudies Respublikoje. Pareiškėjo darbo faktas ir trukmė Mongolijos Liaudies Respublikoje nustatyti remiantis Rusijos Federacijos Ekonominio vystymo ministerijos archyvo pažymomis. 2009 m. spalio 29 d. archyvo pažymoje Nr. DO1-8085 nurodoma, kad pareiškėjo atlyginimo dydis siekė 420 invaliutinių rublių per mėnesį, o ministerijos archyve duomenų apie atlyginimo dydį rubliais nėra (b. l. 10). Apskaičiuojant senatvės pensijos dydį, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo pajamas, gautas Mongolijos Liaudies Respublikoje invaliutiniais rubliais, nes nebuvo duomenų apie pareiškėjo gautą atlyginimą rubliais. VSDFV 2010 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-7217, kuriuo atsakovo sprendimas neįtraukti į draudžiamąsias pajamas pareiškėjo pajamas, gautas invaliutiniais rubliais, paliktas galioti (b. l. 11-12).

Pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1991 m. birželio 1 d. (iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo), prilyginamas visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas. Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki 1991 m. birželio 1 d. įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Nuostatų 32 punkte nustatyta, kad į asmenų, dirbusių buvusiose TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose ir dirbusių užsienyje buvusios TSRS siuntimu, pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, įtraukiamos visų darbo apmokėjimo rūšių piniginės sumos, išmokėtos tuometine tarybine valiuta, jeigu pagal tuo metu galiojusias taisykles nuo jų turėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pajamos, gautos užsienio valiuta, neįtraukiamos. Nuostatų 5 priede išvardintos asmens pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Minėto priedo 22 punkte nurodytas apmokėjimas už darbą užsienyje užsienio valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje, tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu.

Nuostatų 30 punkte nustatyta, kad asmens draudžiamosios pajamos iki 1994 m. sausio 1 d. įrodomos darbdavių pažymomis, išduotomis remiantis įmonės, įstaigos, organizacijos turimais dokumentais apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas, likviduotų institucijų, įstaigų ar įmonių funkcijų perėmėjų, o jeigu jų nėra – steigėjo funkcijų vykdytojų (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, taip pat valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas nuorašais ar išrašais.

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. rugpjūčio 12 d. dirbo Mongolijos Liaudies Respublikoje TSRS Valstybinio agropramoninio komiteto siuntimu techniko pareigose, jo mėnesio atlyginimo dydis buvo 420 invaliutinių rublių (b. l. 10). Duomenų apie atlyginimo dydį rubliais pareiškėjas atsakovui nepateikė. Todėl atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjo senatvės pensiją, pagrįstai neįtraukė į draudžiamas pajamas pareiškėjo pajamų invaliutiniais rubliais ir pagrįstai draudžiamųjų pajamų koeficientą už minėtąjį laikotarpį apskaičiavo taikydamas Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas – pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį.

Teismas konstatavo, kad atsakovo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. 11-17-19513 ir trečiojo suinteresuoto asmens 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. (6.5)I-7217 yra teisėti, juos naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas nurodė, kad teismine tvarka gali būti nagrinėjamas tik reikalavimas dėl tokio viešojo administravimo subjekto dokumento, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Pažymėjo, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia atsakovo 2009 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. 11-17-21381, kuriuo jam nuspręsta skirti 848,77 Lt valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2009 m. spalio 3 d. iki gyvos galvos (b. l. 38). Tuo tarpu pareiškėjo skundžiamas VSDFV Vilniaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. spalio 26 d. raštas Nr. (11.5.1)3-75767, kuriuo jam pranešama apie atsakovo 2009 m. spalio 23 d. priimtą sprendimą Nr. 11-17-21381, jokių pasekmių pareiškėjui nesukelia, todėl, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, byla šioje dalyje nutraukiama.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodė iš esmės tas pačias faktines aplinkybes ir tuos pačius argumentus, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai akcentavo, kad Nuostatų 5 priedo, kuriame nurodomos pajamos, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, 22 punkte nepagrįstai nurodytas apmokėjimas už darbą užsienyje užsienio valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu.

Pareiškėjo manymu, tokiu būdu poįstatyminiu aktu neteisėtai buvo pakeistos ir susiaurintos Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos. Poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, nesukuriant naujų bendro pobūdžio normų, konkuruojančių su įstatymo normomis. Todėl nagrinėjamu atveju turi būti ištirta, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Nuostatų 5 priedo 22 punktas neprieštarauja Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir 55 straipsnio 1 dalies 1 punktui.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jo darbo Mongolijos Liaudies Respublikoje metu (1986–1988 metais) galiojusių TSRS Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu patvirtintų Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos nuostatų 11 punkte buvo nustatyta, jog valstybė pensijų mokėjimą užtikrina iš sukauptų lėšų, į kurias įeina valstybės biudžeto asignavimai bei įmonių, įstaigų ir organizacijų socialinio draudimo už apdraustus asmenis įnašai. Šių nuostatų 129 punkte buvo aiškiai nurodyta, kad asmenims, dirbusiems užsienyje arba tarptautinėse organizacijose, apskaičiuojant pensiją įskaitomos gautos pajamos tarybine valiuta.

Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigė, jog, apskaičiuojant jam senatvės pensiją, į jo draudžiamąsias pajamas turėjo būti įtrauktas Mongolijos Liaudies Respublikoje gautas darbo užmokestis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimais į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, jog pareiškėjas neskundė VSDFV Vilniaus 1-ojo PS 2009 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 11-17-21381, tuo tarpu pareiškėjo skundžiamas VSDFV Vilniaus 1-ojo PS 2009 m. spalio 26 d. raštas Nr. (11.5.1)3-75767 pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti minėtą raštą (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 11-17-19513 tuo aspektu, kad į jo draudžiamąsias pajamas valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui apskaičiuoti nebuvo įtrauktos pareiškėjo pajamos 1986–1988 metais, gautos jam dirbant Mongolijos Liaudies Respublikoje.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija) 32 punkte nurodyta, jog į asmenų, dirbusių buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose ir dirbusių užsienyje buvusios TSRS siuntimu, pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, įtraukiamos visų darbo apmokėjimo rūšių piniginės sumos, išmokėtos tuometine tarybine valiuta, jeigu pagal tuo metu galiojusias taisykles nuo jų turėjo būti skaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Pajamos, gautos užsienio valiuta, neįtraukiamos. Šių asmenų pageidavimu asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas už nurodytąjį laikotarpį gali būti apskaičiuojamas taikant Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pagal Nuostatų 5 priedo 22 punktą asmens pajamoms, nuo kurių iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (iki 1991 m. birželio 1 d.) neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, priskirtas apmokėjimas už darbą užsienyje užsienio valiuta, invaliutiniais rubliais, bonais ir kitokia nevalstybine tuometinės TSRS valiuta asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu.

Byloje esanti Rusijos Federacijos ekonominio vystymo ministerijos 2009 m. spalio 29 d. pažyma Nr. D01-8085 patvirtina, kad pareiškėjas dirbo Mongolijos Liaudies Respublikoje nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. rugpjūčio 12 d. TSRS valstybinio agropramoninio komiteto siuntimu, ir kad jo atlyginimo dydis buvo 420 invaliutinių rublių per mėnesį. Toje pačioje pažymoje nurodyta, kad duomenų apie atlyginimo dydį rubliais nėra (b. l. 10). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad, nesant duomenų, patvirtinančių nurodytu laikotarpiu pareiškėjo gautas pajamas rubliais, taip pat duomenų, kad tuo laikotarpiu buvo skaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai, atsakovas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Nuostatų 32 punktu bei 5 priedo 22 punktu, visiškai pagrįstai į pareiškėjo draudžiamąsias pajamas pensijai gauti neįtraukė ginčo laikotarpiu invaliutiniais rubliais gauto atlyginimo. Atsakovas pagrįstai rėmėsi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį, jei asmuo dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms (55 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Vertino, kad papildomai pareiškėjo į bylą pateiktame Vnešekonombanko 2011 m. balandžio 1 d. rašte tik nurodoma apie invaliutinio rublio ir rublio santykį, tačiau jis nepatvirtina pareiškėjo gauto Mongolijos Liaudies Respublikoje darbo užmokesčio rubliais, taigi, jokios reikšmės nagrinėjamam ginčui neturi.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad asmens draudžiamųjų pajamų klausimai yra sureglamentuoti Pensijų įstatyme, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintuose Nuostatuose numatyta tik tam tikra jų skaičiavimo tvarka, kuri nagrinėjamam ginčui taikytinų Pensijų įstatyme įtvirtintų teisės normų nekeičia ir naujų nesukuria, todėl pagrįstų abejonių dėl jų konstitucingumo teisėjų kolegijai nekelia.

Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, todėl paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

V. Pareiškėjas A. M. 2012 m. balandžio 17 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (b. l. 157–161) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756–3059/2011, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu).

Prašyme dėl proceso atnaujinimo naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos jam bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjas nurodo tai, kad Rusijos Federacijos bankas „Vnešekonombank“ 2012 m. balandžio 1 d. raštu Nr.3981/K20004 išaiškino, jog invaliutinio rublio samprata reiškė tai, kad savininkas, turimos sumos ribose, pagal nustatytą rublio ir užsienio valiutos santykio TSRS valstybiniame banke kursą, turėjo teisę įsigyti tam tikrą užsienio valiutą. Pagal balansinės ataskaitos duomenis invaliutinio rublio ir rublio santykis buvo 1:1. Dar daugiau Rusijos Federacijos bankas „Vnešekonombank“ išaiškino raštu Nr. 3422/K20004. Išaiškino, kad pagal 1976 m. gruodžio 10 d. instrukciją Nr. 8 einamosios sąskaitos „atidaromos užsienio valiutos lėšų sąskaita, kurią išmoka tarybinės finansinės organizacijos ryšium su tarybinių piliečių komandiruotėmis į užsienį; sąskaitos vedamos rubliais, nurodant atitinkamos užsienio valiutos kodą; tokiu būdu, buvusios lėšos TSRS „Vnešekombank“ sąskaitoje buvo rubliai, skirti išmokėti pareiškėjui už darbą komandiruotės laikotarpiu, o rubliai buvo TSRS valstybinė valiuta“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756–3059/2011 nusprendė, kad invaliutiniai rubliai buvo nevalstybinė TSRS valiuta. Byloje ginčas yra kilęs dėl invaliutinių rublių traktavimo, kad jie nevalstybinė TSRS valiuta. Pareiškėjo teigimu, naujai gauti duomenys iš Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombank“ įrodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jo pajamos buvo gautos ir apskaitomos rubliais, kurie buvo valstybinė TSRS valiuta. Remdamasis Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombank“ raštu Nr. 3422/K20004, pareiškėjas nurodo, kad dirbdamas Mongolijos Liaudies Respublikoje jis pajamas (darbo užmokestį) gavo valstybine TSRS valiuta – rubliais, kurie turėjo būti įtraukti į jo draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuojama pensija.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas taip pat išdėsto argumentus dėl Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 5 priedo nuostatų, kuriuos buvo nurodęs apeliaciniame skunde. Mano, kad Nuostatų 5 priede invaliutiniai rubliai nepagristai vadinami nevalstybine tuometinės TSRS valiuta, nes asmenims, dirbusiems buvusios TSRS įstaigose užsienyje arba tarptautinėse organizacijose, ir asmenims, dirbusiems užsienyje buvusios TSRS siuntimu, visi atlyginimai buvo apskaitomi TSRS rubliais, tik šie asmenys turėjo teisę įsigyti užsienio valiutos. Pasak pareiškėjo, tai nėra pagrindas teigti, kad jo pajamos buvo gautos nevalstybine valiuta, ir kad nuo jo pajamų neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą, tačiau šio instituto taikymas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais.

Sprendžiant prašymą dėl proceso administracinėje byloje atnaujinimo, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Spręsdamas tokį prašymą teismas patikrina tik tai, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų), kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje, ir kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus peržiūrėti iš naujo kaip galimai neteisėtus. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų, ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1485 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756–3059/2011, kurioje ginčas baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu). Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė 2012 m. balandžio 17 d. Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas sieja su Rusijos Federacijos bankas „Vnešekonombank“ raštų Nr.3981/K20004 ir Nr. 3422/K20004 gavimu. Nors pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad raštas Nr.3981/K20004 yra 2012 m. balandžio 1 d., tačiau pridėtame dokumente šio rašto parengimo data nurodyta, kad jis parengtas 2011 m. balandžio 1 d. (b.l.173-174). Patikrinus bylą nustatyta, kad šį raštą (2011 m. balandžio 1 d. raštą Nr.3981/K20004) pareiškėjas buvo pateikęs į bylą kartu su 2011 m.balandžio 18 d. prašymu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl įrodymų prijungimo (b.l.131-134), t.y. iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta apeliacine tvarka priimant 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį Nr. A756–3059/2011. Taigi ši pažyma termino paduoti prašymą dėl proceso byloje atnaujinimo termino skaičiavimui nėra reikšminga. Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombank“ rašte Nr. 3422/K20004 šio rašto parengimo data nurodyta uždedant spaudą, kuriame yra aiškiai įskaitoma, kad raštas parengtas 2012 metais. Iš byloje esančio Rusijos Federacijos centrinio banko 2012 m. vasario 29 d. rašto matyti, kad šis bankas pareiškėjo 2012 m. paklausimą persiuntė pagal kompetenciją Rusijos Federacijos bankui „Vnešekonombank“. Iš to spręstina, kad šis bankas raštą Nr. 3422/K20004 galėjo parengti ne anksčiau kaip 2012 m. kovo mėnesį. Vertėjas šį raštą 2012 m. balandžio 3 d. išvertė į valstybinę kalbą. Ši bylos medžiaga suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 17 d. paduodamas prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu padavė nepraleidęs ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu gali būti atnaujinamas, jei nustatoma, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P525-222/2009, P858-43/2010, P63-129/2011, P261-107/2011, P858-157/2011,P502-18/2011 ir kt.).

Kadangi byloje nustatyta, kad Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombank“ 2011 m. balandžio 1 d. raštą Nr.3981/K20004 pareiškėjas buvo pateikęs į bylą iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta apeliacine tvarka priimant 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį Nr. A756–3059/2011, šiame rašte pateikti duomenys negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Todėl teisėjų kolegija vertina tik tai, ar Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombank raštas Nr. 3422/K20004 yra pakankamas pagrindas atnaujinti procesą šioje įstatymo normoje nurodytu pagrindu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nesutikdamas su tuo, kad VSDFV teritorinis skyrius, skaičiuodamas pareiškėjo senatvės pensijos dydį, neįtraukė į draudžiamąsias pajamas 1986-1988 metų pajamų, kurias pareiškėjas gavo dirbdamas užsienyje (Mongolijos Liaudies Respublikoje) nevalstybine tuometinės TSRS valiuta. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs Rusijos Federacijos ekonominio vystymo ministerijos 2009 m. spalio 29 d. pažymą Nr. D01-8085, kurioje nurodyta, kad A. M. dirbo Mongolijos Liaudies Respublikoje nuo 1986 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. rugpjūčio 12 d. TSRS valstybinio agropramoninio komiteto siuntimu, jo atlyginimo dydis buvo 420 invaliutinių rublių per mėnesį, taip pat nurodyta, jog duomenų apie atlyginimo dalį rubliais archyvuose nėra (b. l. 9–10). Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas pateikė jau minėtą Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombank“ 2011 m. balandžio 1 d. raštą Nr.3981/K20004, kuriame atsakant į pareiškėjo 2011 m. kovo 23 d. paklausimą paaiškinta, kad invaliutinio rublio samprata reiškė tai, kad savininkas, turimos sumos ribose, pagal nustatytą rublio ir užsienio valiutos santykio TSRS valstybiniame banke kursą, turėjo teisę įsigyti tam tikrą užsienio valiutą. Pagal balansinės ataskaitos duomenis invaliutinio rublio ir rublio santykis buvo 1:1. Minėtose pažymose nurodytos aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos nagrinėjant bylą iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756–3059/2011 priėmimo ir teismo buvo atitinkamai įvertintos. Pareiškėjo pateiktame su prašymu dėl proceso atnaujinimo Rusijos Federacijos banko „Vnešekonombank“ rašte Nr. 3422/K200 nenurodyta naujų aplinkybių, kurios pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu ir kurios galėtų turėti esminę reikšmę bylai. Rašte Nr. 3422/K20004 nėra jokių konkrečių duomenų apie pareiškėjo pajamas, o tik bendro pobūdžio teiginiai. Ginčas administracinėje byloje Nr. A756–3059/2011 buvo išspręstas pagal pateiktus į bylą įrodymus. Ginčo šioje byloje baigtis pareiškėjui nėra kliūtis ateityje pateikti VSDFV teritoriniam skyriui naujus dokumentus dėl pensijos perskaičiavimo, jei, pareiškėjo nuomone, tokie dokumentai būtų pagrindas perskaičiuoti pensiją.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog yra aplinkybės, suteikiančios pagrindą atnaujinti byloje procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėjo prašymas netenkinamas, ir procesas administracinėje byloje Nr. A756–3059/2011 neatnaujinamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756–3059/2011 pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Virgilijus Valančius