2018-10-17 Nr. AB-18615-3-61-3-01577-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4552-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01577-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 100 000 Eur neturtinės žalos už netinkamas ir diskriminacines kalinimo sąlygas nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. (I t., b. l. 1–6, 100–101, II t., b. l. 6–7).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad į Vilniaus PN atvyko 2014 m. gruodžio mėnesį, buvo patalpintas į karantino 108 gyvenamąją patalpą, kurios bendras plotas 12,7 kv. m. Pareiškėjas su dar trimis asmenimis šioje kameroje buvo laikomas dvi savaites, trečią savaitę kameroje buvo 6 žmonės. Dėl per mažo kameros ploto kildavo barniai. Teigė, kad kameroje buvusi kriauklė nepatogi, ji per maža nusiprausti. Teigė, kad po 3 savaičių pareiškėjas buvo perkeltas į 4 būrį, 303 patalpą. Pusę metų negalėjo normaliai naudotis tualetu, nes dėl tualetų remonto 2 būriai (apie 80 žmonių) turėjo naudotis 3 tualetais ir 4 pisuarais.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų susiskirstymą į kastas. Teigė, kad jis priklauso žemiausiai, nuskriaustųjų kastai, buvo priverstas visą maistą valgyti iš dubenėlių, kai kita kasta valgydavo iš lėkštės ir dubenėlio. Pareiškėjui sėdėti tenka tik prie dviejų paskutinių stalų, maistą turi pasiimti prie atskiro langelio, atskirai plaunamos skirtingų kastų lėkštės. Seimo kontrolierius Vilniaus PN rekomendavo iki 2016 m. sausio 31 d. išspręsti šią problemą, bet ji iki šiol neišspręsta. Nors pareiškėjui suteikta galimybė valgyti tiek iš lėkščių, tiek iš dubenėlių, tačiau tik vizualiai, nes lėkščių dugnai sužymėti skaičiais.

Pareiškėjas vis dar valgo prie galinių stalų, maistą pasiima prie antro langelio, lėkštės plaunamos atskirai. Anot pareiškėjo, jis buvo sumuštas vien todėl, kad kitam nuteistajam, priklaususiam aukštesnei kastai, nepasitraukė iš kelio. Pareiškėjas teigė, kad yra diskriminuojamas Vilniaus PN administracijos dėl neskaidriai skiriamų piniginių išmokų, nes gauna 5 Eur pašalpą ir 6 Eur išmoką, nors jos gali būti paskirtos didesnio dydžio. Pareiškėjas mokosi, nuobaudų neturi, bet jam skiriama tokia pati išmoka kaip ir bet kuriam nedrausmingam ir niekuo neužsiimančiam kaliniui.

Todėl pareiškėjas yra diskriminuojamas prieš tuos nuteistuosius, kurie gali sau leisti įsigyti maisto bei taksofono kortelę. Pareiškėjas nurodė, kad nei karto nebuvo skirtos priemonės švarai palaikyti miegamojoje patalpoje, kameroje turi tik kibirą ir šepetį. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į administraciją dėl valymo priemonių išdavimo, tačiau priemonių jam vis tiek nebuvo suteikta. Vilniaus PN buvo laikomas neužtikrinant gyvenamųjų patalpų ploto, kubinės oro talpos. Dėl netinkamo kalinimo sąlygų, diskriminacijos patyrė fizinį skausmą, didelius išgyvenimus, poveikį fizinei ir psichinei būsenai, orumo pažeminimą.

3. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad per visą kalinimo laikotarpį jam nebuvo suteikta galimybė žaisti krepšinį, tinklinį, futbolą. Be to, teigė, kad Vilniaus PN administracija iš pareiškėjo tyčiojasi, nes antrame lovos aukšte paguldė žvyneline egzema sergantį asmenį, kas kėlė pasišlykštėjimą bei diskomfortą. Pareiškėjas neturėjo galimybės įsigyti drabužių, avalynės. Paprašęs sezoninių rūbų ir batų, gavo spec. rūbų, batų, naudojamų darbui. Tokiu būdu buvo pažemintas prieš kitus asmenis. Apatinis trikotažas, kojinės išduodami po 1 vienetą, todėl nusimaudęs neturi galimybės pasikeisti švariais. Nurodė, kad pirtyje pareiškėjas jaučia diskomfortą, nes nėra padaryta jokių pertvarų, vienu metu ten būna apie 10 žmonių. Iki 2017 m. sausio 1 d. buvo išduodama nepakankamai higienos priemonių – tik 1 gabalėlis muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 29–35, II t., b. l. 19–21).

5. Paaiškino, kad Vilniaus PN karantino patalpos Nr. 108 plotas 14,39 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos. Karantino (izoliavimo) patalpose nuteistieji laikomi trumpą laiko tarpą. Vilniaus PN karantino patalpoje Nr. 108 įrengtos miegamos vietos dažniausiai nėra visos užpildytos. Dėl didelio nuteistųjų judėjimo dažnu atveju nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje paros metu gali kisti kelis kartus. Karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir nuteistieji gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje.

Vilniaus PN 2014 m. gruodžio 10 d. direktoriaus įsakymu Nr. 7-360 pareiškėjas buvo paskirtas į paprastąją nuteistųjų grupę, o 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 7-376 perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos Nr. 108 į 4 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 303. 4-ojo nuteistųjų būrio gyvenamosios patalpos Nr. 303 plotas yra 32,02 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų. Atsakovas neturėjo galimybės nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno aukščiau minimose gyvenamosiose patalpose, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami.

Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Nurodė, kad kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Pažymėjo, kad Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji.

Paaiškino, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Visos minėtos Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Nurodė, kad Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas, kuris yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius. Atsakovas manė, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengta dušinė atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, nurodė, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Atsakovas pažymėjo, kad nuteistųjų priskyrimas vienai ar kitai subkultūrinei grupei yra reiškinys, kurį suponuoja nuteistųjų tarpusavio santykiai ir toleruojamas tik nuteistųjų socialinėje terpėje.

Nuteistųjų subkultūros apraiškų Vilniaus PN administracija netoleruoja, vykdydama savo funkcijas vadovaujasi išskirtinai galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje vis dar gyvuojančiais nerašytais įstatymais. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN administracija nuolatos skiria pareiškėjui vienkartines pašalpas ir išmokas, jas skiriant visų pirma atsižvelgiama į esamas finansines galimybes bei kompleksiškai įvertinamas nuteistųjų elgesys. Vilniaus PN administracija, skirdama pareiškėjui pašalpas ir išmokas griežtai vadovaujasi teisės aktų reikalavimais.

Vilniaus PN nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagristos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė H. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė (II t., b. l. 41–51).

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, į Vilniaus PN atvykęs 2014 m. gruodžio 5 d., buvo patalpintas į karantino gyvenamąją patalpą Nr. 108 (plotas 14,39 kv. m, 2 dviaukštės lovos (4 miegamosios vietos). Nuo 2014 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 4 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 303 (plotas 32,02 kv. m, 10 miegamų vietų). Nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju paminėtose kamerose, tačiau, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, pateikti duomenys rodė, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebūtų buvę pažeisti. Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje. Duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama, nebuvo.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus. Šiuo atveju vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimų nenustatyta, todėl kameroje baldų užimamas plotas taip pat nebuvo vertinamas.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 21 punktu ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusia Higienos norma HN 134:2015. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato laisvės atėmimo vietose esančių praustuvių matmenų, todėl pareiškėjo argumentas dėl per mažos kriauklės atmestas kaip negalintis pažeisti jo teisių ir teisėtų interesų.

10. Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d.), nustatyta, kad 1 klozetas arba unitazas skiriamas dvylikai asmenų, 1 pisuaras taip pat skiriamas dvylikai asmenų. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 10 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1887 užfiksuota, kad gyvenamosios patalpos Nr. 303 korpuse tualeto patalpoje įrengti 5 tualetai, 3 tualetai veikė, 2 tualetai patikrinimo metu buvo uždaryti (remontuojami). Teismas pastebėjo, kad Vilniaus PN 2015 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 42-654 (1) informavo pareiškėją, jog dėl kanalizacijos gedimo dalis 3 aukšte esančių tualetų buvo uždaryta, tačiau atsižvelgus į pareiškėjo prašymą tualeto patalpos, kurios dar nesuremontuotos, bus remontuotos jų neuždarant. Teismo vertinimu, dalies tualeto patalpų uždarymas dėl objektyvių remonto priežasčių nesudaro pagrindo teigti, kad dėl trumpalaikio naudojimosi likusiomis tualeto patalpomis pareiškėjui galėjo būti padaryta neturtinė žala, juolab, kad gavus pareiškėjo prašymą visos tualeto patalpos buvo atidarytos. Todėl nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

11. Teismas pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalis, HN 76:2010 59 punktas, HN 134:2015 37 punktas nustato pareigą patiems nuteistiesiems palaikyti švarą kameroje. Pareiškėjas skunde pripažino, kad jam buvo išduotas kibiras ir šepetys. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl valymo priemonių į kameras išdavimo, tačiau Vilniaus PN administracija būtų atsisakiusi tai padaryti. Todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų šiuo aspektu.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad per visą kalinimo laikotarpį jam nebuvo suteikta galimybė žaisti krepšinį, tinklinį, futbolą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, gyvendamas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nuo ryto iki vakaro galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Byloje nebuvo jokių rašytinių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė užsiimti jo nurodomu sportu, pareiškėjas prašymo Vilniaus PN administracijai dėl nurodytų aplinkybių nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo nurodomais teiginiais, jog Vilniaus PN teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės bei sporto įrenginiai lauke, kuriais pareiškėjas gali naudotis. Juolab, kad atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos patvirtino, jog Vilniaus PN kalinamiems asmenims 1-ojo gyvenamojo namo korpuso pasivaikščiojimo kieme yra sudarytos sąlygos užsiimti norimu sportu, be to, matyti, kad kalinami asmenys realiai naudojasi šiuo pasivaikščiojimo kiemeliu ir jame sportuoja.

13. Teismas, remdamasis Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 3 dalimi, Nuteistųjų ir suimtųjų materialinio aprūpinimo normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nurodė, jog asmeniui reikalingi drabužiai išduodami tuo atveju, jei asmuo jų neturi. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2015 m. kovo 16 d. buvo išduota: marškinėliai, kelnaitės, puskojinės, šlepetės; 2015 m. balandžio 8 d. išduotas medvilninis kostiumas; 2016 m. vasario 10 d. išduota: apatiniai baltiniai, apatinės kelnės, marškinėliai, kelnaitės, puskojinės; 2016 m. rugsėjo 14 d. išduota: marškinėliai, kelnaitės, puskojinės. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN tinkamai įgyvendino pareiškėjo teisę gauti drabužius, kurių pareiškėjas neturi, todėl šiuo aspektu neteisėtų veiksmų neatliko. Vien aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina išduodamų rūbų spalva ar stilius, nėra pagrindas vertinti atsakovo veiksmus kaip netinkamus.

14. Teismas pažymėjo, kad pagal Nuteistųjų ir suimtųjų materialinio aprūpinimo normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, galiojusias pareiškėjo kalinimo metu, vienam vyrui išduodamas vienas tualetinio popieriaus rulonėlis per mėnesį, todėl konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo.

15. Teismas pastebėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, kad būtų užtikrinamas privatumas juo besinaudojantiems asmenims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė duomenis apie dušų įrengimą pataisos namuose – į bylą pateiktos nuotraukos patvirtino, kad dušuose pertvaros nėra, vienu metu dušu naudojasi keli asmenys. Atsižvelgiant į tai, kad dušai, kaip nurodo pareiškėjas, nėra atskirti nuo likusios patalpos, teismo vertinimu, jie yra matomi kitiems asmenims, esantiems patalpoje. Dušo ne visiškas atskyrimas nuo likusios patalpos laikytas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Todėl laikyta, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu galėjo būti pažeistas visą jo kalinimo Vilniaus pataisos namuose laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 15 d., t. y. iš viso 498 paras.

16. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindų, vadovaujantis kuriais pareiškėjas negalėtų būti laikomas vienoje kameroje su žvyneline sergančiu asmeniu. Pažymėta, kad tai nėra užkrečiama liga, be to, pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su prašymu perkelti jį į kitą kamerą dėl nurodytų priežasčių. Teismas darė išvadą, kad kartu su pareiškėju kalinamo asmens sveikatos būklė pačiam pareiškėjui įtakos objektyviai negalėjo daryti, o pareiškėjas reikalavimo būti perkeltam į kitą patalpą neišreiškė, todėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų nenustatyta.

17. Teismas konstatavo, kad nei Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 (toliau – ir Taisyklės), nei Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475, imperatyviai neįtvirtina pataisos įstaigos administracijos pareigos skirti nuteistiesiems vienkartines pašalpas ar pinigines išmokas. Pašalpos ir piniginės išmokos dydžiai yra sąlygoti Vilniaus PN turimų lėšų, paties nuteistojo elgesio, dalyvavimo darbinėje veikloje ir pan. Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjui nuolat buvo skiriamos vienkartinė pašalpa (5 Eur) ir išmoka (6 Eur). Teisės aktuose nėra įtvirtinta žemutinė vienkartinės pašalpos ir išmokos suma, todėl skundo argumentai dėl pareiškėjo diskriminavimo šiuo aspektu nepagrįsti ir atmesti.

18. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų susiskirstymą į kastas, teismas pažymėjo, kad Seimo kontrolierius 2015 m. gruodžio 10 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1-1593 rekomendavo Vilniaus PN direktoriui užtikrinti, kad visiems nuteistiesiems maistas būtų patiekiamas į vienodo tipo, formos, dydžio, spalvos ir kitais požymiais apibūdinamus indus (išskyrus atvejus, kai tai yra objektyviai pateisinama), imtis kitų priemonių užkardyti nuteistųjų lygybės principo pažeidimus. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN laikomi nuteistieji maitinami pagal Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d.

įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Vilniaus PN 2016 m. vasario 1 d. rašte Nr. 9-656(07) nurodė, kad Vilniaus PN administracija, atsižvelgdama į Seimo kontrolieriaus rekomendacijas, įvertino indus, kuriuose pateikiamas maistas nuteistiesiems ir nusprendė, kad metalinių dubenėlių, skirtų pirmam patiekalui keisti nereikia, nes jie yra vienodo tipo, formos, dydžio ir spalvos, tačiau pakeitė visas lėkštes, skirtas antrajam patiekalui, į vienodas. Informavo, kad nuo 2015 m. sausio 15 d. nuteistųjų maitinimą organizuoja UAB „Pontem“.

Nurodė, kad svarsto galimybę kiekvienam nuteistajam išduoti vienodus indus (asmeninius), su kuriais jis prieitų prie maisto išdavimo langelio ir jam būtų įdėtas maistas, o pavalgęs nuteistasis pats išsiplautų indus, tam įrengtoje vietoje ir sekantį kartą vėl jais naudotųsi, įvertinta, kad 2015 m. gruodžio mėnesį Vilniaus PN papildomai įsigijo po 600 vienetų metalinių lėkščių ir dubenėlių, kurių, pakaktų minėtai tvarkai įgyvendinti. Taip pat svarstoma galimybė tartis su nuteistųjų maitinimą organizuojančia įmone ir ieškoti galimybių maistą nuteistiesiems tiekti vienkartiniuose induose.

Pažymėjo, kad įstaigos administracija netoleruoja nuteistųjų subkultūros apraiškų, vadovaujasi nuteistųjų lygybės principu. Nuo pat atvykimo į įstaigą nuteistiesiems teikiama informacija susijusi su subkultūros žala ir galimybe mažinti ją nuteistųjų tarpusavio santykiuose. Kaip nurodė Vilniaus PN, valgyklos patalpose įrengti 3 maisto davinių teikimo langeliai, per kuriuos nuteistiesiems yra dalinamas maistas. Vienas – skirtas dirbantiems vyrams, o kiti du – nedirbantiems (kadangi jų yra ženkliai daugiau negu dirbančiųjų).

Vilniaus PN administracija nuteistųjų maisto dalinimo kontrolės nevykdo, nuteistasis pats sprendžia, prie kokio langelio pasiimti maisto davinį. Valgyklos patalpose esantys stalai yra sustatyti taip, kad kiekvienas nuteistasis turėtų pasirinkimo laisvę. Teismas iš bylos duomenų darė išvadą, kad Vilniaus PN administracija aktyviai imasi veiksmų, ieškant visiems nuteistiesiems priimtinų maitinimo organizavimo ir maisto išdavimo būdų. Vilniaus PN veiksmai, susiję su maitinimu, teismo vertinti kaip siekis užtikrinti nuteistųjų lygybę, tačiau nesusiję su kalinamųjų skirstymu į atitinkamas grupes.

Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad jis turėjo valgyti iš dubenėlių, o ne iš dubenėlio ir lėkštės, maistą pasiimti prie „nuskriaustųjų“ langelio. Vien aplinkybė, kad lėkštės yra sunumeruotos, niekaip nelemia lygybės principo pažeidimo ir Vilniaus PN namų neteisėtų veiksmų, nes nėra tokių duomenų, jog atitinkamų numerių lėkštės būtų išduodamos tik atrinktų kalinamų asmenų grupei. Byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas realiai priklauso „nuskriaustųjų“ kastai ir dėl to patiria konkrečias neigiamas pasekmes.

Teismo vertinimu, pareiškėjo pozicija dėl maitinimo valgykloje pasiskirstant neoficialiomis grupėmis yra jo subjektyvus pasirinkimas, galimai neoficiali kalėjimo kultūra su jos ypatumais, tačiau ne Vilniaus PN teisės aktuose nustatyta taisyklė. Be to, pareiškėjas nedetalizavo, kokią būtent žalą konkrečiu atveju jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, pvz., valgymas iš dubenėlio, naudojimasis atitinkamu stalu valgykloje ar maitinimo langeliu. Todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nebuvo duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nors iš Vilniaus PN pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ginčo laikotarpiu matyti, kad pareiškėjas buvo konsultuotas dėl šeiminių, tarpusavio santykių taip pat iškviestas pokalbiui dėl oficialiai paskelbto badavimo, šios aplinkybės nereiškia, kad Vilniaus PN elgėsi neteisėtai. Pastebėta, kad baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą. Šiame kontekste pabrėžta, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Vilniaus PN nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpa, t. y. 498 paros, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir jam priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos dydis.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti arba apsiriboti teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu (II t., b. l. 57–60).

21. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė 498 paras kaip ilgą laiko tarpą, sudarantį pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas galėjo patirti diskomfortą maudantis duše be pertvarų tik 72 paras (nuteistiesiems suteikiama galimybė pirties patalpoje pasinaudoti dušu 1 kartą per savaitę). Atsakovas taip pat pažymi, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose.

22. Atsakovas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ir nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.

23. Pareiškėjas H. R. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

24. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo nei karto išduotos priemonės švarai palaikyti. Teigia, kad viskas išduodama pasirašytinai, todėl turėjo būti pareiškėjo parašas. Teigia, kad 2 kartus kreipėsi dėl priemonių išdavimo. Nurodo, kad iš inventoriaus buvo tik šepetys, skirtas šluoti, semtuvas ir kibiras.

25. Pareiškėjas teigia, jog iš atsakovo pateiktų nuotraukų nematyti, kad būtų sporto aikštynas, nėra pateikti grafikai, kada nuteistieji naudojasi tokiais aikštynais.

26. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN administracija neveikimu sudaro sąlygas subkultūroms.

27. Dėl drabužių pareiškėjas nurodo, kad visko išduodama tik po 1 vienetą, todėl išplovus apatinį trikotažą, nėra, kuo persirengti. Iš turimų pinigų neturėjo galimybės įsigyti papildomai higienos priemonių.

28. Pareiškėjas teigia, kad dėl mažų pinginių išmokų patyrė diskriminaciją prieš kitus nuteistuosius, nes negalėjo įsigyti papildomų kojinių, apatinių, maisto.

29. Pareiškėjo teigimu, laikant jį kartu su žvyneline sergančiu asmeniu, buvo stengiamasi jį pažeminti.

30. Nurodo, kad 80–90 žmonių turėjo naudotis 5 tualetais ir 4 pisuarais. Todėl nebuvo užtikrintas jų skaičius.

31. Nurodo, kad atskaičius visus baldus, vienam asmeniui gyvenamojoje patalpose teko 2 kv. m.

32. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių įrodymų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

34. Pareiškėjas H. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį dėl dušų, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

35. Pareiškėjo manymu, neužtikrinimas privatumo naudojantis dušu ir nesudarymas sąlygų bent du kartus išsiprausti duše atitinka Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui H. R., padarytos dėl netinkamų laikymo Vilniaus PN sąlygų.

37. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad 498 paras pareiškėjui būnant Vilniaus PN nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpa, ir nusprendė priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir iš esmės pakartoja skunde nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas. Atsakovas apeliaciniame skunde savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia teiginiu, kad privatumo naudojantis dušu pažeidimo trukmė trumpesnė, nes pareiškėjas dušu naudojosi tik 1 kartą per savaitę.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

40. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su valymo priemonių išdavimu, pažymėtina, jog pats pareiškėjas pripažįsta, jog valymui turėjo šepetį, semtuvą ir kibirą. Pareiškėjas nebuvo konkretizavęs atvejų, kada jis būtų kreipęsis į Vilniaus PN darbuotojus dėl papildomų valymo priemonių išdavimo, tačiau toks jo prašymas nebūtų tenkintas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde jau nurodė tokio, jo teigimu, teikto prašymo padavimo datą – 2016 m. rugpjūčio 31 d., pažymėtina, jog ji nepatenka į nagrinėjamam ginčui aktualų laikotarpį (nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 15 d.). Iš pareiškėjo paaiškinimų negalima daryti išvados, jog jam realiai buvo apribotos galimybės išsivalyti savo gyvenamąsias patalpas. Be to, pažymėtina, jog iš į bylą pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog šiuo atveju nebuvo nustatyta pažeidimų, susijusių su Vilniaus PN gyvenamųjų patalpų valymu. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu pripažinti pažeidimą nebuvo pagrindo.

42. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog jis negalėjo naudotis sporto aikštynu, tokius jo teiginius paneigia atsakovo į bylą pateikti duomenys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse yra pasivaikščiojimo kiemas, jame, be kita ko, yra krepšinio aikštelė, įrengtas sporto inventorius, yra nustatytas nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore grafikas (II t., b. l. 24–26). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo abstrakčius teiginius dėl nesuteiktos galimybės sportuoti.

43. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde skundžiasi dėl to, kad drabužių jam buvo išduodama tik po 1 vienetą, iš byloje esančios Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės kortelės (I t., b. l. 152–155) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui drabužiai buvo išduoti po 2 kartus per metus, jie buvo išduodami pagal pareiškėjo prašymuose išvardijamus drabužius. Taigi kai kurių drabužių (apatinio trikotažo) pareiškėjas buvo sukaupęs daugiau nei po 1 vienetą. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad jam nebūtų išduoti drabužiai, kurių jis konkrečiu atveju būtų prašęs. Atsižvelgiant į tai, šiuos pareiškėjo teiginius pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė.

44. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais atmesti pareiškėjo skundo argumentai dėl per mažo dydžio išmokos ir pašalpos skyrimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad išmokų ir pašalpų mokėjimo tvarką nustatančiuose Taisyklėse ir Aprašė yra nustatyti tik maksimalūs dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias išmoką ir pašalpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-674-442/2015, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1136-525/2016 ir kt.).

45. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat skundžiasi dėl to, kad jis buvo laikomas su žvyneline sergančiu asmeniu, tačiau šiuo aspektu nėra nustatyta jokių Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Nėra jokių konkrečių duomenų, galinčių pagrįsti pareiškėjo subjektyvų teiginį, jog laikant jį su žvyneline sergančiu asmeniu buvo stengiamasi jį pažeminti. Be to, nėra duomenų, kokius realius padarinius tai galėjo sukelti pareiškėjui, atsižvelgiant į tai, kad žvynelinė nėra užkrečiama liga.

46. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN sudaro sąlygas veikti subkultūroms, pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012; 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-910-858/2016).

47. Pažymėtina, jog kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

48. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN yra laikomas diskriminuojančiomis sąlygomis, kadangi priklauso „nuskriaustųjų“ kastai, tačiau individualių, būtent su pareiškėju susijusių ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodytos aplinkybės kilo būtent dėl jo priskyrimo atitinkamai kastai, pareiškėjas nenurodė nei skunde, nei apeliaciniame skunde. Pareiškėjo teiginiai apie jo patirtus nepatogumus dėl priskyrimo „nuskriaustųjų“ kastai yra abstraktūs ir nedetalizuoti. Įvertinus į bylą pateiktų duomenų visumą, pažymėtina, jog nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo laikotarpiu Vilniaus PN būtų sudarę pareiškėją diskriminuojančias sąlygas. Priešingai – iš Vilniaus PN 2016 m. vasario 1 d. rašto Nr. 9-656(07) (II t., b. l. 17) matyti, kad administracija aktyviai imasi veiksmų, ieškant visiems nuteistiesiems priimtinų maitinimo organizavimo ir maisto išdavimo būdų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą šiais aspektais ir pagrįstai šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

49. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su remonto metu uždarytais tualetais, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas 12 asmenų turi tekti po 1 vienetą tualeto ir pisuaro. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugpjūčio 7 d. atliko patikrinimą ir nustatė, kad gyvenamųjų patalpų Nr. 303 korpuse esančioje tualeto patalpoje įrengti 5 tualetai, bet 2 iš jų buvo uždaryti (remontuojami) ir 4 pisuarai (I t., b. l. 13–14). Iš bylos duomenų matyti, kad dėl uždarytų tualetų pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją kreipėsi dar 2015 m. liepos 2 d. (I t., b. l. 12). Taigi bylos duomenys patvirtina, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui galėjo kilti tam tikrų nepatogumų dėl nepakankamo tualetų skaičiaus, uždarius remontuojamus.

50. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančios gyvenamosios patalpos ploto normos neužtikrinimo, pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 111.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, o 111.2 punkte numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui.

51. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad gyvenamųjų patalpų plotą taip pat užėmė baldai, teisėjų kolegija pažymi, kad nei Taisyklės, nei kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

52. Nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

53. Atsižvelgdama į bylos duomenis ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos.

54. Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginio, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, teisėjų kolegija akcentuoja, kad tai nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį, tačiau ta aplinkybė, kad pareiškėjas dušu naudojosi 1 kartą per savaitę, turi įtakos vertinant pažeidimo mastą.

55. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

56. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

57. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

58. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas, tualetų trūkumas), mastą (dušu pareiškėjas naudojosi 1 kartą per savaitę) ir trukmę (pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas 498 paras), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 500 Eur.

59. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimas atitinkamai keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui H. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė