2020-06-03 Nr. AB-11201-3-62-3-02907-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2022-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02907-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 39 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 4 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK būriuose bei kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, kadangi ploto normą mažino ir patalpose buvę baldai. Teigė, kad jis, atlikdamas bausmę 4 ir 9 būriuose, buvo apgyvendintas kartu su sergančiaisiais tuberkulioze, todėl kilo pavojus jam užsikrėsti šia liga. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK būriuose nebuvo džiovyklų, nebuvo virtuvėlėse pakankamai spintelių, šaldytuvų, nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai 1, 8, 9, 4, 5 būriuose bei 2015–2016 metais nebuvo įrengtos koplyčios. Nurodė, kad pastato asbestinis stogas buvo sulūžęs ir suskilęs. Gyvenamosiose patalpose apšvietimas buvo netinkamas, patalpose buvo pilna parazitų. Taip pat jo teisės pažeistos nuo 2015 m. pasikeitus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksui (toliau – ir BVK) ir įsigaliojus leidžiamų išleisti pataisos įstaigoje pinigų sumos limitui, kadangi jam teko pirkti pigesnes ir prastesnės kokybės prekes. Atkreipė dėmesį, kad kalinimo įstaiga neaprūpino nuteistųjų obuoliais, maisto papildais, imbieru, citrinomis, medumi, kanceliarinėmis prekėmis, jei nuteistasis dirbantis – higienos priemonėmis, taksofono kortelėmis. Teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelių nepatogumų, sveikatos sutrikimų, neigiamų išgyvenimų, kančių. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė gyvenamąsias patalpas ir kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių. Pabrėžė, kad pataisos namai nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulamo laiko. Nurodė, jog pareiškėjo buvimą kamerų tipo patalpose lėmė jo paties netinkamas elgesys. Nurodė, kad per pastaruosius metu atvira tuberkulioze nuteistieji nesirgo. Jei yra nustatomas užsikrėtimo tuberkulioze atvejis, asmuo yra nedelsiant ištyrimui ir gydymui siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Teigė, kad nuteistieji nuosavus drabužius gali skalbti ir džiovinti 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje kartą per savaitę dienotvarkėje nustatytu laiku. Pažymėjo, jog kalinimo įstaigoje laisvalaikio centras bei koplyčia buvo įrengti tik iki 2016 m. vidurio, vėliau šiose patalpose buvo įrengtos gyvenamosios patalpos. 3-iame sektoriuje kiekvieno būrio brigadoje yra pastatyti šaldytuvai, yra įrengtos virtuvėlės. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad pastato stogo gegnės buvo sulaužytos, bei nurodė, jog ginčo laikotarpiu stogo remonto darbai nebuvo vykdomi, be to, ne visų būrių stogai yra dengti asbestiniu šiferiu. Akcentavo, kad patalpose pastebėjus kenkėjų yra atliekami jų naikinimo darbai, be to, kenkėjų atsiranda dėl aplaidaus valymo patalpų, kurias nuteistieji turi tvarkytis patys. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK laikosi teisės aktų reikalavimų, o nustatyti pažeidimai nedelsiant šalinami. Dėl taikomo limito apsipirkimui nurodė, jog vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė T. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 4 960 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Dėl atsakovo atstovo prašymo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis. Nustatė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 4 d. Teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, t. y. 2011 m. kovo 16 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. taikyta trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

7. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su ploto trūkumu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktais. Teismas taip pat pažymėjo, kad Taisyklės nenumato, jog į Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

8. Teismas, vadovaudamasis pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais, kad jam gyvenant 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje čia gyveno 11 nuteistųjų, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. birželio 1 d. (išskyrus laikotarpius nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2016 m. liepos 21 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose) nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 620 dienų Pravieniškių PN-AK bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas buvo mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmesti. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose jis atliko bausmę, buvo daugybė parazitų, teismas nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarė sutartį Nr. 76-203 su uždarąja akcine bendrove „Utenos deratizacija“. Remdamosi šiomis sutartimis kenkėjus naikinančios bendrovės įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad Pravieniškių PN-AK skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Iš į bylą pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo bei Darbų atlikimo aktų nustatyta, kad parazitai vertinamuoju laikotarpiu buvo naikinami tiek bendrabučio tipo, tiek kamerų tipo patalpose. Pažymėta, kad graužikų ir buitinių parazitų paprastai atsiranda asmenų, atsainiau reaguojančių į elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, nors higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie būtų surašyti pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo galėjo patirti papildomų nepatogumų. Kita vertus, teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nebuvo objektyvios galimybės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) buvimo laikyti nepagrįstais ir atmesti (ABTĮ 56 str.).

11. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad būriuose nuo 2016 m. vidurio nebuvo nuteistiesiems įrengtų laisvalaikio kambarių, todėl šis pažeidimas pripažintas nustatytu.

12. Atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys patvirtino, kad kiekvieno būrio virtuvėlėse pagal poreikį yra pastatyti šaldytuvai bei įrengtos spintelės maisto produktams susidėti ir laikyti. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad šio inventoriaus dėl didelio nuteistųjų skaičiaus trūko, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, byloje taip pat nebuvo duomenų, kurie patvirtintų šį pareiškėjo teiginį ar kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl šių nepatogumų. Pareiškėjo argumentai dėl inventoriaus trūkumo atmesti kaip neįrodyti.

13. Taip pat minėti duomenys patvirtino, kad 3-iame sektoriuje veikiančioje džiovykloje yra sudarytos sąlygos džiovinti drabužius, todėl teismas padarė išvadą, kad įrengta džiovykla tenkino nuteistųjų poreikius ir nekėlė problemų. Be to, įstaigos 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl neįrengtų drabužių džiovyklų neįrodė.

14. Dėl pareiškėjo pretenzijų dėl galimybės nebuvimo pabūti vienam, atsiriboti nuo konfliktų gyvenamojoje patalpoje, ramiai paskaityti knygą teismas pažymėjo, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo minėtos pretenzijos atmestos kaip nepagrįstos.

15. Nors pareiškėjas teigė, kad jam Pravieniškių PN-AK 4 ir 9 būriuose teko gyventi su tuberkulioze sergančiais asmenimis, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų (pvz., kad jis užsikrėtė šia liga). Byloje esanti Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 81(2)-698 patvirtino, kad šioje kalinimo įstaigoje nuteistieji, sergantys tuberkulioze, laisvės atėmimo bausmės neatlieka. Įtarus užsikrėtimo tuberkulioze atvejį, asmuo nedelsiant ištyrimui ir gydymui siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pasitvirtinus tuberkuliozės diagnozei asmuo į Pravieniškių PN-AK negrąžinamas. Per pastaruosius 10 metų Pravieniškių PN-AK yra buvęs vienintelis atvejis, kai buvo gautas pranešimas apie susirgimą atvira tuberkulioze. Tokiu atveju visos patalpos, kuriose gyveno sergantis nuteistasis buvo valomos ir dezinfekuojamos pagal higienos normų reikalavimus, o kontaktavę su juo nuteistieji papildomai stebimi, atliekami rentgeno tyrimai plaučių tuberkuliozei nustatyti. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl galimybės užsikrėsti tuberkulioze pataisos namuose liko neįrodyti.

16. Teismas pažymėjo, jog į bylą pateiktoje Pravieniškių PN-AK 2019 m. sausio 22 d. pažymoje Nr. 77-117 nurodoma, kad pataisos namuose ginčo laikotarpiu nebuvo vykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl to galėtų atsirasti asbesto dulkių, taip pat pažymima, kad kai kurių bendrabučių yra ruloninė stogo danga. Byloje nebuvo pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuoti. Taip pat pažymėta, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

17. Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas, kad Pravieniškių PN-AK nuteistųjų neaprūpindavo obuoliais, maisto papildais, imbieru, citrinomis, medumi, kanceliarinėmis prekėmis, dirbančių nuteistųjų – higienos priemonėmis, taksofono kortelėmis, tačiau teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į teismą gali kreiptis tik dėl savo pažeistų subjektinių teisių ir teisėtų interesų gynybos (ABTĮ 5 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė, į tai, kad skunde pareiškėjas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo, o ne kitų asmenų teisių pažeidimas, todėl dėl šių pareiškėjo skundo argumentų teismas nepasisakė.

18. Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu teismas akcentavo BVK 106 straipsnio, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 184–186 punktų nuostatas. Atsakovo atstovo pateikti į bylą duomenys iš dalies patvirtino pareiškėjo teiginius, kad nuo 2016 m. vidurio Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje koplyčios nebuvo, kadangi jos patalpose buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, todėl šis atsakovo atstovo pažeidimas pripažintinas nustatytu.

19. Dėl pareiškėjo teiginių, jog gyvenamosiose patalpose buvo blogas apšvietimas, todėl silpo ir ašarojo akys, patirdavo galvos skausmus, teismas nurodė, kad kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), todėl nusprendė, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kita vertus, byloje pareiškėjo pateiktas Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. vasario 11 d. raštas Nr. 2-593-7(4.11) negali būti vertinamas, kadangi dirbtinės apšvietos pažeidimai buvo nustatyti 3-io sektoriaus 1 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, 4 kamerų tipo patalpoje, kuriose pareiškėjas nebuvo apgyvendintas vertinamuoju laikotarpiu. Pažymėta, jog nors dirbtinės apšvietos pažeidimas buvo nustatytas 2016 m. vasario 2 d. 14 kameroje, kurioje gyveno ir pareiškėjas, tačiau, teismo vertinimu, atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas negali būti konstatuotas, kadangi pareiškėjas šioje kameroje kalėjo gerokai vėliau, t. y. nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2016 m. liepos 21 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., kada nustatyti pažeidimai galėjo būti pašalinti, kadangi Pravieniškių PN-AK atsiliepime patvirtino, jog įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo į bylą pateikti dokumentai, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2015 m. gegužės 11 d. pažyma Nr. 4D-2014/1-157 bei Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 24 d. raštas Nr. 2-2873-7(4.11), taip pat negali būti vertinami, kadangi nustatyti pažeidimai Pravieniškių PN-AK buvo ne šioje administracinėje byloje vertinamu laikotarpiu. Taigi, byloje nebuvo jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl netinkamo patalpų apšvietimo. Bylos duomenys nepatvirtino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl kreipimosi į gydytojus dėl ašarojančių akių ar pablogėjusio regėjimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

20. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija, kad jam nebuvo leista įsigyti daiktų už pagal BVK 92 straipsnio 2 dalyje numatytą sumą, jis tik nesutinka su minėtu teisės aktu nustatyta leidžiama išleisti pinigų suma, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo, kadangi atsakovo atstovas elgėsi tinkamai laikydamasis BVK 92 straipsnio reikalavimų ir pareiškėjui leido įsigyti prekių už teisės aktu nustatytą leidžiamų išleisti pinigų sumą, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti.

21. Įvertinęs išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 620 parų (nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. birželio 1 d. (išskyrus laikotarpius nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2016 m. liepos 21 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose) buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, taip pat vertinamuoju laikotarpiu nustatyta, jog Pravieniškių PN-AK nebuvo nuo 2016 m. vidurio poilsio kambario ir koplyčios.

22. Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 39 000 Eur neturtinę žalą, tačiau byloje nenustatyta, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku.

24. Teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta judėjimo laisvė, tačiau pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo ilgą laiko tarpą (620 parų), šis pažeidimas truko nuolat, išskyrus mažas pertraukas, kuomet pareiškėjas buvo kalinamas kamerų tipo patalpose, pareiškėjui teko nuo 2,29 kv. m, tačiau šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai, taip pat byloje nustatyti ir kiti teisės aktų pažeidimai (nebuvo poilsio kambario, koplyčios). Teismas nusprendė, jog nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

25. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokių nors negrįžtamų sveikatos sutrikimų, nenustatęs, jog atsakovės atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgdamas į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 4 960 Eur suma, ir ši suma priteistina iš atsakovo.

III. 26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

27. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Atsakovas pažymi, kad pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Atsakovas taip pat pažymi, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspinti faktinės padėties, kadangi nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi.

28. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prieštaringus duomenis apie kartu su juo 1 būrio 3, gyvenamojoje patalpoje buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis, pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių. Atsakovo manymu, nėra pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktomis oficialiomis pažymomis, kuriose yra nurodomas miegamųjų vietų skaičius.

29. Atsakovas mano, kad pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo nulemti blogos gyvenimo sąlygos. Pažymi, jog teismų praktikoje neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, o kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksniai yra pakankamai intensyvūs. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

30. Pareiškėjas T. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

31. Pareiškėjo teigimu, atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja deklaratyvius pasisakymus, nenurodo jokių įrodymų, į kuriuos nebuvo atsižvelgta pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 4 d. neužtikrinimu, atlyginimo.

33. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus: pareiškėjo skundo reikalavimų daliai dėl laikotarpio nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. pritaikė ieškinio senaties terminą, dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad pareiškėjui 620 dienų Pravieniškių PN-AK bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas buvo mažesnis kaip 3,1 kv. m, nuo 2016 m. vidurio nebuvo laisvalaikio kambarių bei koplyčios, o kitus pareiškėjo argumentus atmetė. Teismas pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų patirtai neturtinei žalai atlyginti priteisė 4 960 Eur.

34. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pažeidimus dėl ploto normos. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu pareiškėjui būtų pakankama satisfakcija.

35. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu gyvenamojo ploto normos pažeidimu. Pagal ginčui aktualias Taisykles, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m (111.1 p.), o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m (111.2 p.).

37. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, jog informacija apie miegamųjų vietų skaičių pateikta 2016 m. balandžio 28 d. ir pateikti duomenys gali skirtis nuo 2011 m. iki 2016 m. balandžio mėnesio laikotarpiu buvusių miegamųjų vietų skaičiaus, rėmėsi pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais, kad jam gyvenant 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje čia gyveno 11 nuteistųjų, ir konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. birželio 1 d. (išskyrus laikotarpius nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2016 m. liepos 21 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose) pareiškėją laikant 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje vienam nuteistajam teko 2,29 kv. m (25,25 kv. m / 11) gyvenamojo ploto.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, ir kt.; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

39. Iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019).

40. Nagrinėjamu atveju atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo teiginius dėl ploto trūkumo, pateikė 2019 m. sausio 8 d. pažymą „Apie nuteistojo T. P. gyvenamųjų patalpų kaitą bausmės atlikimo metu“ Nr. 63-88, kurioje buvo pateikti duomenys apie pareiškėjo gyvenamąsias patalpas ginčo laikotarpiu ir jose buvusių miegamųjų vietų skaičių. Tačiau šioje pažymoje buvo nurodyta, kad informacija apie miegamųjų vietų skaičių 2011 m.–2016 m. balandžio mėn. pateikta 2016 m. balandžio 28 d. Tikėtina, kad pažymoje pateikti duomenys apie miegamųjų vietų skaičių gali skirtis nuo 2011 m–2016 m. balandžio mėn. buvusių miegamųjų vietų skaičiaus. Taigi atsakovui nepateikus jokių duomenų apie tai, kiek miegamųjų vietų buvo pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje (1 būrio 3 gyvenamoji patalpa) iki 2016 m. balandžio 28 d., pirmosios instancijos teismas minimalų vienam asmeniui šiose patalpose tekusį plotą laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 5 d. (nuo kada nebuvo taikomas ieškinio senaties terminas) iki 2016 m. balandžio 28 d. pagrįstai skaičiavo patalpų plotą (22,25 kv. m) padalindamas iš pareiškėjo nurodyto jose buvusių lovų skaičiaus, t. y. 11. Tačiau pažymėtina, kad minėtoje 2019 m. sausio 8 d. pažymoje yra pateikti duomenys, užfiksuoti nuo 2016 m. balandžio 28 d.: 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo 8 miegamosios vietos. Pareiškėjas, teigdamas, kad 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo 11 vietų, tai nurodė tik apibendrintai, nedetalizavo, kada, jo teigimu, buvo tiek vietų. Todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą nuo 2016 m. balandžio 28 d. turi būti vadovaujamasi konkrečiais ir detaliais atsakovo pateiktais duomenimis, jog 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo 8 miegamosios vietos, taigi, pareiškėjui teko 3,16 kv. m ploto, t. y. daugiau nei Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali norma. Atsižvelgiant į tai, minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas truko ne 620 dienų, kaip nepagrįstai buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, o 145 dienas (nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 28 d.).

41. Pažymėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

42. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu kalėdamas Pravieniškių PN-AK pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

43. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

44. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pažeidimo mastą ir trukmę (145 dienas pareiškėjui teko 2,29 kv. m ploto, be to, nuo 2016 m. vidurio nebuvo laisvalaikio kambarių ir koplyčios), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą neturtinei žalai atlyginti sumą sumažinti iki 1 260 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl Pravieniškių PN-AK padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

45. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteisiant 1 260 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui T. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 260 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė