2017-01-10 Nr. AB-671-3-61-3-04504-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-452-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04504-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 15 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis: Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas buvo nuo 6 kv. m iki 7,4 kv. m, su pareiškėju kartu buvo laikomi nuo vieno iki keturių asmenų, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, jam trūko privatumo; Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna, pelėsis, šalta, trūko oro, neveikė ventiliacija, kameros nepakankamai apšviestos, nehigieniškos sąlygos; Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamųjų patalpų durimis, tai pareiškėją veikė psichologiškai; Lukiškių TI-K nedezinfekuojami dušai, todėl jais pasinaudojus didelė tikimybė susirgti; pasivaikščiojimų kiemeliai pirmajame korpuse maži ir virš galvos asbestas, kuris kenkia sveikatai. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų jis patyrė nuolatinę įtampą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti, tapo dirglus ir nervingas, jautė padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas prie skundo pateikė prašymą netaikyti ieškinio senaties termino, kuriame nurodė, jog skundų anksčiau surašyti negalėjo, nes neturėjo galimybės susipažinti su neteisėtu pareiškėjo suėmimu bei laikymu Lukiškių TI-K, ir teigė, kad jam buvo apribota informacija apie netinkamą jo laikymą.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 10–20) į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 111, Nr. 116, Nr. 129, Nr. 131, Nr. 135, Nr. 145, Nr. 149, Nr. 152, Nr. 157, Nr. 161, Nr. 176, Nr. 178, Nr. 198, Nr. 295, Nr. 300, Nr. 330. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo skundas buvo grindžiamas abstrakčiais argumentais, pareikšti nusiskundimai buvo bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą kalinamųjų laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954, kuris yra nuolat viršijamas, todėl kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytas ribas. Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturėjo teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trijų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 61–63) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

Teismas nurodė, kad atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl ginčijamu laikotarpiu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, nes teismui skundą pareiškėjas pateikė tik 2015 m. rugsėjo 11 d.

Teismas pažymėjo, kad byloje aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams buvo svarbus šio instituto reglamentavimas. CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo.

Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015).

LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (LVAT 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-845/2012 ir kt.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą vėliausiai turėjo sužinoti 2010 m. spalio 22 d., taigi skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo galėjo pateikti iki 2013 m. spalio 22 d., tačiau teismui skundą pateikė tik 2015 m. rugsėjo 11 d. – beveik dviem metais praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. patirtą neturtinę žalą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prie skundo pateikė prašymą netaikyti ieškinio senaties termino, kuriame nurodė, jog skundų anksčiau surašyti negalėjo, nes neturėjo galimybės susipažinti su neteisėtu pareiškėjo suėmimu bei laikymu Lukiškių TI-K, ir teigė, kad jam buvo apribota informacija apie netinkamą jo laikymą. Teismas akcentavo, jog, norint atnaujinti senaties terminą, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas teigė, kad dėl pažeistų teisių jis patyrė nuolatinę įtampą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, emocinę depresiją, jam pablogėjo sveikata ir savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, pareiškėjas tapo dirglus ir nervingas, jautė padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Teismas akcentavo, jog jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės galėjo būti pažeidžiamos.

Neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) buvo vertinamas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

Pareiškėjui 2015 m. lapkričio 13 d. buvo įteiktas atsakovo atsiliepimas, kuriame prašyta taikyti ieškinio senatį, tačiau pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, jokių kitų aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujinamas senaties terminas, teismui nenurodė. Teismas, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į ginčo šalies (atsakovo) prašymą taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad nenustatyta jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo teises, pareiškėjo reikalavimui priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 15 000 Eur neturtinės žalos, taikė trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį buvo pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 70–72) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti skundo padavimo terminą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėjas teigia, kad jo ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, todėl prašo jį atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas senaties terminas atnaujinimas ( LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, karią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad būdamas Lukiškių TI-K jis daug kartų kreipėsi į administraciją, kad jam būtų suteikta teisininko konsultacija, tačiau jo prašymai nebuvo patenkinti, o apie pažeidimus ir žalą girdėjo tik iš nuogirdų. Jis teigia, kad kreiptis dėl žalos jam sutrukdė teisinių žinių stoka, nes vengė kreiptis į teismą su teismą klaidinančiais prašymais. Pareiškėjui tik atvykus į Pravieniškių pataisos namus, buvo suteikta kvalifikuoto teisininko konsultacija, po kurios jis ir kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, kad teismas nepagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Tikrinamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 11 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už ginčo laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 24 d. iki 2010 m. spalio 22 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjo argumentai, kad būdamas Lukiškių TI-K norėjo kreiptis dėl pažeistų teisių, tačiau neturėjo galimybės pasinaudoti teisininko paslaugomis, todėl delsė ir nerašė skundų savarankiškai, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino ar, jog dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kad tai galėjo padaryti tik išvykęs iš Lukiškių TI-K. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau, iki sueinant senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Papildomai pažymėtina, kad kalinamas asmuo faktines kalinimo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, t. y. negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose, ar ne) jis kalinamas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu (CK 1.131 str. 1, 2 d.).

Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius