2016-01-13 Nr. AB-942-3-61-3-04722-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-91-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04722-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8; 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamento skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamentas (toliau – ir pareiškėjai) 2015 m. rugsėjo 24 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) įpareigoti valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Registrų centrą (toliau – ir atsakovas) atsakyti į pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 3 d. paštu ir elektroniniu paštu atsakovui išsiųstą skundą, kuriuo pareiškėjas prašė jo vardu įregistruoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir nekilnojamojo turto objektas), išduoti nekilnojamojo turto objekto nuosavybės registracijos pažymėjimą ir iki 2015 m. rugpjūčio 22 d. atsiprašyti už VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo pareiškėjui padarytą itin didelę moralinę ir materialinę žalą; 2) panaikinti nekilnojamojo turto objekto registraciją K. B. vardu ir įregistruoti nekilnojamojo turto objektą pareiškėjo J. B. vardu. Pareiškėjai skunde teismo taip pat prašė areštuoti nekilnojamojo turto objektą (270 443,00 Lt sumai) ir visą kitą K. B. turtą nuostoliams atlyginti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartimi priimta pareiškėjų skundo dalis dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjų 2015 m. rugpjūčio 3 d. paštu ir elektroniniu paštu išsiųstą skundą dėl nekilnojamojo turto objekto registracijos.

Pareiškėjai 2015 m. lapkričio 30 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti atsakovo 2015 m. spalio 19 d. raštą Nr. (1.1.4.)s-4865 „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą“; 2) atnaujinti praleistą terminą ir įpareigoti atsakovą panaikinti nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. atliktą registraciją K. B. vardu (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei įregistruoti nekilnojamojo turto objektą pareiškėjo vardu (taikyti restituciją); 3) priteisti Žemaitijos visuomenės parlamentui iš atsakovo 156 000 Eur nuostolių (toliau – ir patikslintas skundas). Patikslintame skunde pareiškėjai taip pat prašė skubiai areštuoti nekilnojamojo turto objektą ir uždrausti atsakovui atlikti bet kokius juridinius veiksmus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi (II tomas, b. l. 85–87) netenkino pareiškėjų J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamento prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjų prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo atmetė. Priėmė pareiškėjų J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamento patikslintą skundą dėl reikalavimo panaikinti VĮ Registrų centro 2015 m. spalio 19 d. raštą Nr. (1.1.4.)s-4865 „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą“. Atsisakė priimti pareiškėjų J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamento patikslinto skundo dalį dėl reikalavimų, susijusių su nekilnojamojo turto objekto registracija ir nuostolių priteisimu. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą įtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai iš esmės kelia ginčą dėl 2002 metais atliktos nekilnojamo turto objekto registracijos. Pareiškėjai nuo 2002 metų skaičiuoja patirtus nuotolius, susijusius su, jų manymu, neteisėta registracija ir prašo atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą, o termino praleidimo priežastimis įvardija tai, kad savo teises visapusiškai gynė kreipdamiesi ne tik į atsakovą, bet ir į prokuratūrą, teismus.

Teismas, remdamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika termino atnaujinimo klausimais, nurodė, kad pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (ne abstrakčiais teiginiais). Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui. Pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, galėjo kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas dar 2004 metais (civilinėje byloje Nr. 2-779-04/2004), 2004 m. gegužės 26 d. nutartimi atsisakydamas priimti pareiškėjo J. B. ieškinį dėl ginčo statinio registracijos panaikinimo, pasiūlė pareiškėjui dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo kreiptis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepateikė jokių konkrečių argumentų ir įrodymų, kurie suteiktų teismui pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjai terminą paduoti skundą dėl nekilnojamojo turto objekto 2002 m. atliktos registracijos praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl objektyvių aplinkybių, nepriklausiusių nuo pareiškėjų valios. Todėl pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė, pareiškėjų patikslinto skundo antrąjį reikalavimą (dėl nekilnojamojo turto objekto registracijos) atsisakė priimti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu). Atsižvelgęs į tai, kad buvo atsisakyta priimti pareiškėjų patikslinto skundo reikalavimą dėl nekilnojamojo turto objekto registracijos, pareiškėjų patikslinto skundo išvestinį reikalavimą dėl nuostolių, galimai atsiradusių dėl nekilnojamojo turto objekto ginčijamos registracijos, priteisimo taip pat atsisakė priimti nagrinėti.

Teismas netenkino pareiškėjų prašymo skubiai areštuoti nekilnojamojo turto objektą ir uždrausti atsakovui atlikti bet kokius juridinius veiksmus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kadangi pareiškėjai skunde nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių šios užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos buvimo faktą.

III. Pareiškėjai J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamentas pateikė atskirąjį skundą (II tomas, b. l. 149–153), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjų reikalavimus, atnaujinti praleistą terminą ir įpareigoti atsakovą panaikinti nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. atliktą registraciją K. B. vardu (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei įregistruoti nekilnojamojo turto objektą pareiškėjo vardu (taikyti restituciją), priteisti Žemaitijos visuomenės parlamentui iš atsakovo 156 000 Eur nuostolių bei skubos tvarka areštuoti nekilnojamojo turto objektą ir uždrausti atsakovui atlikti bet kokius juridinius veiksmus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjai atskirajame skunde teigia, kad visi argumentai dėl termino atnaujinimo ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra išdėstyti patikslintame skunde, todėl teismas nepagrįstai netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui dėl įpareigojimo panaikinti nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. atliktą registraciją K. B. vardu. Teisėja elgėsi šališkai ir atsakovų naudai, netenkindama prašymo atnaujinti terminą paduoti skundą. Pareiškėjai patys peržiūrėjo visas 2009–2015 metų bylas ir ieškojo netirtų įrodymų, todėl tai ilgai užtruko, ilgai vyko susirašinėjimas su institucijomis. Plungės ir Telšių AVMI atsisakė išduoti turto deklaraciją, o valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas kelis metus neatsakė į skundus. Šias aplinkybes laiko svarbiomis termino atnaujinimui. Pažymėjo, kad teismų praktikoje yra atvejų, kai atnaujinami 20 metų praleisti terminai, šiuo atveju pareiškėjai terminą praleido tik 1 metus. Teismas ne kartą yra atnaujinęs pareiškėjams terminą skundui paduoti.

Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras pateiktame atsiliepime (II tomas, b. l. 166–167) į pareiškėjų atskirąjį skundą prašė palikti pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi tvarkos ir terminų, kuriuos įtvirtina ABTĮ. Praleistas skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, ekstraordinarios. Pareiškėjai iš esmės termino skundui paduoti praleidimą grindžia tuo, jog savo teises gynė kitose institucijose, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios aplinkybės negali būti pripažįstamos svarbiomis termino skundui paduoti atnaujinimui.

Atsakovas taip pat teigia, kad teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kadangi pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ nenumato galimybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės – nekilnojamojo daikto arešto.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas pateiktame atsiliepime (II tomas, b. l. 161–163) į pareiškėjų atskirąjį skundą prašė pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti. Pažymėjo, kad teismai jau yra pasisakę dėl nuosavybės teisės į sandėlį bei žemės sklypą registracijos K. B. vardu Nekilnojamojo turto registre. Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodo, kad pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą skundui dėl įpareigojimo atsakovą panaikinti nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. registraciją K. B. vardu (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsisakė priimti skundą šioje dalyje bei atsisakė priimti skundo dalį įregistruoti nekilnojamojo turto objektą pareiškėjo vardu (taikyti restituciją) ir priteisti Žemaitijos visuomenės parlamentui iš atsakovo 156 000 Eur nuostolių, taip pat netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones - areštuoti nekilnojamojo turto objektą ir uždrausti atsakovui atlikti bet kokius juridinius veiksmus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Pareiškėjai šiuo atveju sutinka, jog praleido skundo padavimo terminą reikalavimui įpareigoti atsakovą panaikinti nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. registraciją K. B. vardu (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau mano, kad jį praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi savo teises visapusiškai gynė kreipdamiesi į kitas institucijas – prokuratūrą, teismus, atsakovą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, terminas paduoti skundui gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pareiškėjai nepateikė jokių termino kreiptis į teismą dėl nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. registracijos K. B. vardu (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) panaikinimo, praleidimą patvirtinančių įrodymų. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvios ir priklausančios išimtinai nuo pačių pareiškėjų valios. Aplinkybė, kad pareiškėjai gynė savo teises kitose institucijoje, t. y. savo nuožiūra pasirinkę tokį teisių gynimo būdą, savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe atnaujinti terminą skundui paduoti. Taip pat pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas pats savaime įprastai nėra laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Taigi pareiškėjų nurodytos skundo padavimo termino praleidimo aplinkybės nelaikytinos objektyviomis, pagrįstomis ir pateisinančiomis skundo padavimo termino praleidimą, kadangi jos priklausė išimtinai nuo pareiškėjų valios ir atspindi pareiškėjų pasirinkto elgesio modelį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti terminą skundui dėl įpareigojimo atsakovą panaikinti nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. registraciją K. B. vardu (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsisakė priimti šį reikalavimą bei reikalavimą įregistruoti nekilnojamojo turto objektą pareiškėjo J. B. vardu.

Pareiškėjai patikslintame skunde taip pat prašė priteisti Žemaitijos visuomenės parlamentui 156 000 Eur nuostolių, kuriuos patyrė dėl neteisėtos atsakovo 2002 m. vasario 25 d. atliktos pastatų teisinės registracijos K. B. vardu. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjų patikslinto skundo reikalavimą laikė išvestiniu iš reikalavimo panaikinti nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. registraciją K. B. vardu, todėl atsisakius priimti reikalavimą dėl nekilnojamojo turto objekto registracijos, atsisakė priimti ir išvestinį reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad reikalavimas atlyginti nuostolius nagrinėjamu atveju yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti nekilnojamojo turto objekto 2002 m. vasario 25 d. registraciją K. B. vardu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių viešojo administravimo subjekto veiksmų jam atsirado žala, konkretų prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį bei pateikti žalos atsiradimą pagrindžiančių įrodymų, tačiau skundo (prašymo) priėmimo stadijoje iš pareiškėjų neturėtų būti reikalaujama nepagrįstai detaliai išdėstyti aplinkybes kaip pasireiškė prašoma priteisti žala, t. y. kokias galbūt neigiamas pasekmes pareiškėjas patyrė (2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-231/2011; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-242/2011).

Pareiškėjai patikslintame skunde nurodė, kad prašomi priteisti nuostoliai atsirado dėl, pareiškėjų teigimu, atsakovo neteisėtai 2002 m. vasario 25 d. atliktos nekilnojamojo turto registracijos K. B. vardu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinio akto (veiksmo), iš kurio kildinama žala, neapskundimas ir nenuginčijimas ABTĮ tvarka, paprastai netrukdo asmeniui reikalauti priteisti jam žalos atlyginimą. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo skundo priėmimo stadijoje neturėtų būti laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, iš kurių kildinama žala, panaikinimo (žr. pvz. 2011 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-156/2011). Teisėjų kolegijos nuomone, nors pareiškėjų reikalavimas atlyginti patirtus nuostolius yra susijęs su reikalavimu panaikinti atsakovo 2002 m. vasario 25 d. atliktą nekilnojamojo turto registraciją K. B. vardu, tačiau nėra pagrindo teigti, jog jis nėra pakankamai savarankiškas, kad būtų nagrinėjamas atsietai nuo jo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti nuostolius laikė išvestiniu ir atsisakė priimti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir panaikinti šią pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį bei patikslinto skundo reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo priėmimo klausimą grąžinti Vilniaus apygardos administraciniam teismui spręsti iš naujo.

Pareiškėjai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011).

Pareiškėjai prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones - areštuoti nekilnojamojo turto objektą ir uždrausti atsakovui atlikti bet kokius juridinius veiksmus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje įvardintos galimos reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšys – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas, ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas, ir šis reikalavimo užtikrinimo priemonių sąrašas yra baigtinis, jame tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kaip turto arešto taikymas, nėra numatyta, todėl tokia reikalavimo užtikrinimo priemonė apskritai negalėtų būti taikoma.

Kaip ne kartą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs savo nuoseklioje praktikoje, taikant ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti konkrečiai nurodyta, kokius veiksmus, kurių atlikimas teismo sprendimo įvykdymą apsunkintų arba padarytų negalimu, draudžiama atlikti ir neturi būti nustatoma daugiau suvaržymų, negu yra būtina šio straipsnio 1 dalyje numatytam tikslui pasiekti. Priešingu atveju būtų pažeisti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo principai (žr., pvz., 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjai skunde nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių reikalavimo užtikrinimo priemonių (uždrausti atsakovui atlikti bet kokius nekilnojamojo turto objekto registracijos veiksmus) taikymo sąlygos buvimo faktą. Be to, pareiškėjai šiuo atveju nepagrindė, kaip ir kokiu būdu netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsisakius priimti pareiškėjų reikalavimą dėl nekilnojamojo turto objekto 2012 m. vasario 25 d. registracijos K. B. vardu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės - uždraudimo atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi pareiškėjų patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti nuostolius atsisakė priimti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjų atskirąjį skundą ir panaikinti šią pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. teismo nutarties dalį bei patikslinto skundo reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo priėmimo klausimą grąžinti Vilniaus apygardos administraciniam teismui spręsti iš naujo, kitą skundžiamos nutarties dalį palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų J. B. ir Žemaitijos visuomenės parlamento atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų patikslinto skundo dalį dėl reikalavimo priteisti 156 000 eurų nuostolių, ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti patikslinto skundo šioje dalyje priėmimo klausimą.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė