b04e0cab-cabb-4a60-bab4-d3b2fcb314e7 · Panevėžio apygardos teismas

Teisėjas Audrius Sadauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-277-193/2013 Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00145-2012-6 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.3.4.                                                                                                                  PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS                                                     N U T A R T I S                                               LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                            2013 m. balandžio 29 d.

                                                                    Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iÅ¡ kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ričardo Gilio, teisėjų Algirdo Gapučio ir ArtÅ«ro Ridiko, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorui Gražvydui Kazlauskui, gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros Panevėžio apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro Gražvydo Kazlausko apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-02-19 nuosprendžio, kuriuo L.

B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 1 d. iÅ¡teisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ . UAB (duomenys neskelbtini)  pareikÅ¡tas civilinis ieÅ¡kinys dėl 1283,82 Lt turtinės žalos atlyginimo iÅ¡ L. B. paliktas nenagrinėtas. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė:         L. B. buvo kaltinama tuo, kad dirbdama UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas Panevėžys, (duomenys neskelbtini), priklausančioje picerijoje (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), padavėja bei pagal 2011 m. rugpjūčio 26 d. visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį bÅ«dama atsakinga už UAB (duomenys neskelbtini) materialines vertybes, tai yra materialinių vertybių priėmimÄ , saugojimÄ , pardavimÄ , ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe, 2012 m. vasario 2 d. apie 22 val. iÅ¡ UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios picerijos (duomenys neskelbtini)  Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), administracinėse patalpose buvusio seifo pasisavino jai patikėtÄ , svetimÄ UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtÄ â€“ 1283,82 Lt, taip padarydama UAB (duomenys neskelbtini) 1283,82 Lt turtinę žalÄ .

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros Panevėžio apylinkės prokuratÅ«ros prokuroras Gražvydas Kazlauskas praÅ¡o panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. nuosprendį ir L. B. pripažinti kalta padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 183 str. 1 d., ir paskirti jai 4 mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant jÄ neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį (iÅ¡ viso 120 valandų) visuomenės labui. Tenkinti UAB (duomenys neskelbtini) pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį dėl 1283,82 Lt turtinės žalos atlyginimo iÅ¡ L.

B.. Skunde nurodo, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, išteisindamas L. B., rėmėsi tik pačios kaltinamosios pateiktomis įvykio aplinkybėmis, patikėjo pateikta viena iš jos versijų, negretino ir nevertino L. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, tarpusavyje negretino kitų liudytojų parodymų, dėl ko padarė klaidingas išvadas. Nurodo, kad nuosprendyje padaryta nepagrįsta  faktinėmis aplinkybėmis išvada, jog L.

B. padėjus pinigus į seifÄ , į bendro naudojimo patalpÄ , kurioje yra seifas, dar buvo užėjusi G. V.. Nuosprendyje klaidingai interpretuoti liudytojos A. K. parodymai ir neleistinai pritaikyta analogija, jog, jei apie rakto nuo seifo buvimo vietÄ Å¾inojo A. K., tai žinojo ir kiti picerijos darbuotojai, tarp jų ir liudytoja G. V.. Nors pati kaip liudytoja apklausiama A. K. teisme kategoriÅ¡kai nenurodė, ar jai yra žinoma, jog apie seifo rakto vietÄ Å¾ino ir G. V., tačiau teismas klaidingai priėjo prie iÅ¡vados, jog, pasak liudytojos A.

K., apie raktÄ ir jo vietÄ G. V. buvo žinoma. Mano, kad toks netinkamas parodymų vertinimas lėmė padarytÄ neteisingÄ iÅ¡vadÄ , jog G. V. ir A. K. turėjo galimybę pasisavinti seife buvusius pinigus, nes jos žinojo apie seifo, kuriame buvo laikomi pinigai, raktÄ , o pats raktas buvo lengvai prieinamas. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl iÅ¡imtinai remiasi tik L. B. parodymais ir nevertina jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie yra iÅ¡ esmės kitokie. Ikiteisminio tyrimo metu L.

B. net nebuvo nurodžiusi apie tai, jog yra mačiusi, kad ir G. V. yra ėjusi atneÅ¡ti pinigų iÅ¡ seifo, kad tarp jos ir liudytojos S. S. yra buvę darbinių konfliktų, dėl ko S. S. bei G. V. gali jÄ apkalbėti ir byloje yra suinteresuotos. Teismas tinkamai neįvertino, jog tokie L. B. parodymai galėjo bÅ«ti priderinti prie įvykio aplinkybių bylÄ jau nagrinėjant teisme. Akivaizdžiai matyti ir tai, kad iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , teismas neaptarė ir neįvertino tarp iÅ¡teisintosios L. B. paaiÅ¡kinimų ir liudytojos G.

V. parodymų esančių prieÅ¡taravimų. Teismas visiÅ¡kai nepasisakė dėl G. V. parodymų patikimumo, nenurodė, kuria jų dalimi tiki, kuriuos atmeta, kas, mano, ir lėmė neteisingas iÅ¡vadas dėl L. B. kaltumo. Mano, kad vertinant tai, jog paskutinė picerijos patalpas paliko už turtÄ materialiai atsakinga L. B., o liudytojos G. V., A. K. jokios galimybės prieiti prie seifo po pinigų padėjimo į jį neturėjo, darytina tik vienintelė iÅ¡vada, kad niekas kitas, tik L. B., dirbdama UAB (duomenys neskelbtini) priklausančioje picerijoje (duomenys neskelbtini) padavėja ir bÅ«dama atsakinga už UAB (duomenys neskelbtini) materialines vertybes, 2012 m. vasario 2 d. apie 22 val. iÅ¡ UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios picerijos (duomenys neskelbtini) administracinėse patalpose buvusio seifo pasisavino jai patikėtÄ , svetimÄ UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtÄ â€“ 1283,82 Lt, taip padarydama UAB (duomenys neskelbtini) tokio dydžio turtinę žalÄ .

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.                      Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas iÅ¡vadas ir nepagrįstai iÅ¡teisino L. B. dėl kaltinimo pagal BK 183 str. 1 d., neįrodžius, kad ji padarė Å¡iÄ veikÄ .                      Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , skundžiamÄ nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, su Å¡iais prokuroro apeliacinio skundo teiginiais nesutinka ir  konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡tyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus duomenis ir įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 str. nurodytų reikalavimų.

Nuosprendyje teismo iÅ¡vados yra pagrįstos surinktų įrodymų analize ir atitinka bylos aplinkybes. L. B. dėl kaltinimo pagal BK 183 str. 1 d., neįrodžius, kad ji padarė Å¡iÄ veikÄ , iÅ¡teisinta pagrįstai.                       Kolegija pažymi, kad įstatymas nustato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę bei kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos.

Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata pateikta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. 5 d. BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai iÅ¡nagrinėjus visas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, o nuosprendyje padarytos iÅ¡vados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados dėl L.

B. nekaltumo yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas įrodymus vertino netinkamai, vienašališkai, pažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 d. nuostatas. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais.

Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikalstamos veikos sudėties buvimo, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad apylinkės teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų.  Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus.                      Jau minėta, kad pagal BPK 20 str. nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga.

Apeliantui bei teismui skirtingai įvertinus įrodymus, nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo. Pagal BK 183 str. 1 d. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtÄ ar jo žinioje buvusį svetimÄ turtÄ . Pasisavinimas - tai kaltininkui suprantamas ir jo norimas bei siekiamas jam patikėto ar esančio jo žinioje turto ar turtinės teisės neteisėtas ir neatlygintinis pavertimas savu turtu. Å ios nusikalstamos veikos padarymo subjektu gali bÅ«ti ne bet kuris asmuo, o tik tas, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu svetimas turtas buvo patikėtas ar buvo jo žinioje.

                     L. B. buvo kaltinama tuo, kad dirbdama UAB (duomenys neskelbtini)  priklausančioje picerijoje (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), padavėja ir pagal 2011 m. rugpjūčio 26 d. visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį bÅ«dama atsakinga už UAB (duomenys neskelbtini) materialines vertybes, t. y. materialinių vertybių priėmimÄ , saugojimÄ , pardavimÄ , ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe, 2012 m. vasario 2 d., apie 22 val., iÅ¡ UAB (duomenys neskelbtini) priklausančios picerijos (duomenys neskelbtini)  Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), administracinėse patalpose buvusio seifo pasisavino jai patikėtÄ , svetimÄ UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtÄ â€“ pinigus 1283,82 Lt, taip padarydama UAB (duomenys neskelbtini) 1283,82 Lt turtinę žalÄ .

                     Patikėtu turtu laikomas užimamų pareigų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiÅ¡kai apibrėžtus įgalinimus (atsako tie materialiai už jiems patikėtÄ turtÄ atsakingi asmenys, kurių darbas yra susijęs su svetimo turto priėmimu, iÅ¡davimu, pardavimu, pervežimu, apskaita, saugojimu ir t. t.), o kaltininko žinioje esančiu turtu laikomas toks turtas, kai, dėl savo užimamų pareigų, kaltininkas, pavaldiniams, kuriems turtas yra patikėtas, dėl to turto panaudojimo turi teisę duoti nurodymus (atsako vadovai ar už atskiras veiklos sritis atsakingi asmenys, kurie nėra materialiai atsakingi už tÄ turtÄ , bet, priimdami įsakymus, potvarkius, pasiraÅ¡ydami sutartis, pavedimus ir t. t., turi įgalinimus disponuoti svetimu turtu).

Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimÄ galima tik esant tiesioginei tyčiai, kuriÄ suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas Å¡io turto neteks, ir to nori. Visais atvejais pasisavindamas turtÄ kaltininkas privalo suvokti, kad su patikėtu ar esančiu jo žinioje turtu elgiasi neteisėtai.                      L. B. kaltinimas buvo pagrįstas liudytojų V. V., A.

L., S. S., G. V. parodymais bei raÅ¡ytiniais bylos dokumentais. Apylinkės teismas nuosprendžiu pagrįstai pripažino, kad nei liudytojų parodymais, nei kitais byloje esančiais duomenimis neįrodyta, kad L. B. pasisavino svetimÄ turtÄ .                      Duomenys byloje rodo, kad tarp UAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pavaduotojo G. D. ir padavėjos L. B. 2011-08-26 buvo pasiraÅ¡yta visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartis (t.1, b. l. 38). Å ios, jos pasiraÅ¡ytos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu, iÅ¡teisintoji L.

B. prisiėmė visiÅ¡kÄ materialinę atsakomybę už materialinių vertybių priėmimÄ , saugojimÄ , pardavimÄ Â ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Taigi pagal byloje esamus duomenis L. B., picerijoje dirbdama padavėja ir bÅ«dama pasiraÅ¡iusi visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį, dėl savo užimamų pareigybių teisiÅ¡kai valdė svetimÄ turtÄ â€“ picerijoje suprekiautus pinigus, kurių atžvilgiu ji turėjo teisiÅ¡kai apibrėžtus įgalinimus – darbo pabaigoje visų padavėjų suprekiautus pinigus turėjo buhalteriÅ¡kai užfiksuoti ir padėti į seifÄ saugoti.

                     Teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtais įrodymais nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 26 d., baigiantis darbo laikui (apie 22 val.), picerijoje (duomenys neskelbtini) liko dvi darbuotojos, t. y. iÅ¡teisintoji L. B. ir praktikÄ atlikusi G. V.. Kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, kad L. B. ikiteisminio tyrimo metu davė iÅ¡ esmės kitokius parodymus nei teisme. Kolegija, susipažinusi su L. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duotais parodymais, konstatuoja, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių yra vienodi.

IÅ¡teisintoji nuosekliai tvirtino, kad apie 22 val. iÅ¡ picerijos išėjus paskutiniams lankytojams, ji užrakino picerijos duris. Jokių kitų pinigų, iÅ¡skyrus 20 Lt iÅ¡ kasoje visuomet paliekamų 300 Lt, kitaip vadinamų „kolos“ pinigų, kurių jai reikėjo susimokėti už taksi paslaugas, ji neėmė, o suskaičiavusi visos darbo dienos pinigus ir užpildžiusi kasos žurnalÄ , orderį, juos (pinigus - 1283,82 Lt) kartu su pinigų išėmimo kvitu nunešė į bendro naudojimo patalpoje esantį seifÄ ir ten juos padėjo.

Užrakinusi seifÄ raktÄ Â padėjo į spintelę, kurioje jis įprastai bÅ«davo saugomas. Kas paėmė pinigus iÅ¡ seifo, ji nežino, tačiau G. V. po to, kai ji į seifÄ padėjo pinigus, buvo nuėjusi į tÄ patalpÄ ir ten užtruko kokias 5 min. IÅ¡teisintosios teigimu, G. V. žinojo, kur yra seifo raktas, nes tai žinojo visi darbuotojai. Be to, jai pati G. V. yra sakiusi, kad ji nešė iÅ¡ seifo pinigus. IÅ¡teisintosios paaiÅ¡kinimu, jos, pabaigusios visus darbus, kartu su G. V. išėjo namo.

IÅ¡eidama ji užrakino picerijos duris ir pridavė signalizacijÄ . KitÄ dienÄ jai paskambinusi administratorė V. V. pasakė, kad seife nėra pinigų. V. V. pasakė, kad juos įdėjo. Atėjusi į darbÄ pamatė, kad seife pinigų nėra. Dėl taksi ji pinigus imdavo nedažnai. Kasoje trÅ«kdavo tai 1, 2 Lt, tačiau Å¡iaip trÅ«kumų nebÅ«davo. Kolegija pažymi, kad tokie iÅ¡teisintosios L. B. paaiÅ¡kinimai bylos įrodymais nepaneigti. Kaip matyti iÅ¡ UAB „Apsaugos komanda“ 2012-04-03 raÅ¡to Nr. 20112-01276, jame nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) picerijos, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, signalizacijos įjungimo signalas UAB „Apsaugos komanda“ centralizuoto stebėjimo kompiuteryje gautas 2012-02-02 22.51 val.

Signalizacijos iÅ¡jungimo signalas gautas 2012-02-03 9.17 val. Nakties metu objektas signalizacijos aliarminių, taip pat įjungimo/iÅ¡jungimo signalų negavo (t. 1, b. l. 43). Kaip liudytoja apklausta V. V. teisme parodė, kad 2012-02-03 apie 10 val. atvykusi į picerijÄ joje jau rado vyrėjÄ A. K.. Pasiėmusi iÅ¡ spintelės įprastai ten laikomÄ seifo raktÄ ir prie A. K. atrakinusi seifÄ jame nerado voko su pinigais, nors kasos knyga buvo užpildyta. Tada paskambino padavėjoms L. B. ir G. V.. Pastarosios atvykusios į darbÄ (picerijÄ ) tvirtino pinigų neėmusios.

Liudytojos V. V. teigimu, G. V. galėjo žinoti, kur buvo padėtas raktas nuo seifo, nes tai žinojo visi darbuotojai. L. B. bare dirbo pusę metų. Jokių trÅ«kumų nebuvo. L. B. iÅ¡ kasos buvo pasiskolinusi pinigų, tačiau juos grÄ Å¾ino. Mano, kad pinigus galėjo paimti arba L. B., arba G. V.. Kaip liudytoja apklausta A. K. teisme parodė, kad ji tÄ dienÄ Ä¯ darbÄ atėjo pirma, buvo apie 9 val. Po kelių minučių į darbÄ atėjo ir administratorė V. V., kuri prie jos atrakinusi seifÄ jame nerado pinigų.

Minėtos liudytojos teigimu, raktas nuo seifo buvo laikomas spintelėje bendro naudojimo patalpose. Ji žinojo, kur yra dedamas seifo raktas. Apie tai žinojo ir G. V.. Bet kas iÅ¡ darbuotojų gali iÅ¡ spintelės paimti seifo raktÄ . Dėl dingusių pinigų iÅ¡ seifo buvo iÅ¡kviestos padavėjos L. B. ir G. V.. Jos aiÅ¡kinosi su administratore, tačiau kÄ sakė, nežino. Tas, kas skaičiuodavo pinigus, sakydavo, kad „koloje“ trÅ«ksta pinigų, tai 10, 20 Lt. Ji pati su pinigais jokių reikalų neturi.

IÅ¡teisintosios L. B. paaiÅ¡kinimų nepaneigia bei jos kaltės neįrodo ir liudytojos S. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti, teisiamajame posėdyje pagarsinti parodymai, iÅ¡ kurių matyti, kad liudytoja nurodė, jog 2012-02-03 jai paskambinusi administratorė V. V. teiravosi, kuri iÅ¡ vakar picerijoje dirbusių padavėjų skaičiavo suprekiautus pinigus. Po kiek laiko atėjusi į darbÄ iÅ¡ tos pačios administratorės sužinojo, jog iÅ¡ seifo dingo pinigai. Ä® picerijÄ buvo atėjusios L. B. ir G.

V., kurios aiÅ¡kino, kad pinigų neėmė. Kas galėjo paimti pinigus iÅ¡ seifo, ji nežino. Jai dirbant vienoje pamainoje su L. B. „koloje“ po kelis litus trÅ«kdavo pinigų. TrÅ«kumus ji padengdavo iÅ¡ gaunamų arbatpinigių. VienÄ kartÄ â€žkoloje“ buvusių pinigų trÅ«kumÄ ji padengė kartu su L. B. per pusę. L. B. pasakė įtarianti, kad ji ima pinigus iÅ¡ „kolos“. L. B. jai atsakė, kad jei ir paima pinigus, juos grÄ Å¾ina. Ji (liudytoja) žinojo, kur buvo laikomas nuo seifo raktas.

Mano, kad G. V. nežinojo, kur buvo laikomas raktas nuo seifo, ji pati jai (G. V.) apie tai nėra sakiusi. Kaip liudytoja apklausta A. L. teisme parodė, kad 2012 m. vasario 3 d. apie 11 val. atėjusi į darbÄ (picerijÄ ) sužinojo apie iÅ¡ bendro naudojimo patalpoje esančio seifo dingusius pinigus. Seifas nebuvo iÅ¡laužtas, o buvo atrakintas. IÅ¡ vakaro picerijoje dirbo padavėjos L. B. ir G. V.. Jai kitos darbuotojos yra sakiusios apie tai, kad L. B. skolindavosi pinigus iÅ¡ „kolos“. Ji žinojo, kur yra laikomas raktas nuo seifo, o ar apie tai žinojo G.

V., ji nežino. Kas galėjo paimti pinigus iš seifo, nežino, bet mano, kad kažkuri iš padavėjų.  G. V. ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip specialioji liudytoja parodė, kad pinigų iš seifo ji neėmė ir nežino, kas juos paėmė. Ji nežinojo, kur buvo dedamas raktas nuo seifo. Liudytoja G. V. tvirtino mačiusi, kaip L. B. prie baro skaičiavo pinigus, o kai ji (liudytoja G. V.) išplovė salės grindis ir atėjo plauti grindų prie baro, pinigų ant baro stalo jau nebebuvo, L. B. tuo metu plovė taures.

Padėjusi L. B. iÅ¡plauti taures nuėjo į administracines patalpas, kuriose yra seifas, persirengti. Maždaug po dviejų minučių į Å¡ias patalpas atėjo L. B.. Likusį laikÄ iki išėjimo iÅ¡ darbo jos buvo kartu. Joms iÅ¡einant iÅ¡ darbo L. B. pasakė, kad eina iÅ¡sikviesti taksi ir grįžo į picerijÄ . Maždaug po 2 min. L. B. grįžo, užrakino picerijos duris ir jos abi laukė taksi. Už kokių 5 min. atvažiavo taksi, kuriuo L. B. iÅ¡važiavo, o ji nuėjo į namus.                      Taigi iÅ¡ pirmiau aptartų duomenų neginčijamai nustatytas faktas, kad 2012 m. vasario 3 d.

UAB (duomenys neskelbtini) priklausančioje picerijoje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, (duomenys neskelbtini),  administratorė V. V. nerado seife ten turėjusių bÅ«ti pinigų – 1283,82 Lt. Buvo prieita prie iÅ¡vados, kad pinigus iÅ¡ seifo pasisavino pagal visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį materialiai atsakinga L. B., kuri iÅ¡ vakaro dirbo picerijoje padavėja ir darbo pabaigoje visų padavėjų suprekiautus pinigus turėjo suskaičiuoti, buhalteriÅ¡kai užfiksuoti ir padėti į seifÄ .

Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, kad L. B. bÅ«tų to nepadariusi, byloje duomenų nėra, o vien tai, jog iÅ¡teisintoji buvo materialiai atsakinga pagal visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį ar kad, kaip apeliaciniame skunde nurodo prokuroras, paskutinė paliko picerijos patalpas, nepatvirtina fakto, kad ji pasisavino pinigus ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 183 str. 1 d. Byloje nėra nė vieno liudytojo, kuris galėtų patvirtinti matęs L. B. darant jai inkriminuojamus veiksmus, t. y. matęs jÄ pasisavinant pinigus.

Taip pat, kaip jau minėta, nei pirmiau aptartų liudytojų parodymai, nei kiti byloje esantys duomenys nepatvirtino L. B. pareikÅ¡to kaltinimo, t. y. kad ji pasisavino pinigus. Pati L. B. kalta neprisipažino ir nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino jokių pinigų neėmusi. Duomenys byloje rodo, kad seifas ir raktas nuo jo buvo laikomi bendro naudojimo patalpoje, t. y. visiems picerijos darbuotojams prieinamoje vietoje. IÅ¡ pirmiau aptartų iÅ¡teisintosios ir liudytojų V. V. bei A. K. parodymų matyti, kad apie rakto laikymo vietÄ Å¾inojo visi picerijos darbuotojai, tarp jų ir G.

V., nors ji pati Å¡iÄ aplinkybę neigia. Tai, kad kitos liudytojos nurodė, jog G. V. galėjo ir nežinoti apie seifo rakto buvimo vietÄ , teismui neduoda pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad prie seifo rakto negalėjo prieiti niekas kitas, iÅ¡skyrus L. B.. Nesutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad po to, kai L. B. padėjo pinigus į seifÄ (Å¡is faktas, kaip jau minėta, bylos duomenimis nėra paneigtas), daugiau niekas neturėjo jokios galimybės prie jo (seifo) prieiti. Duomenys byloje rodo, kad L. B. padėjus pinigus į seifÄ , į tÄ patalpÄ , kurioje yra seifas, buvo užėję kiti asmenys (G.

V., A. K.), kurie galimai žinojo, kur yra padėtas raktas nuo seifo. Todėl kolegija Å¡iuo atveju visiÅ¡kai sutinka su apylinkės teismo padaryta iÅ¡vada, kad  neatmetama galimybė, jog seife buvusius pinigus galėjo paimti ir kiti asmenys. BPK 44 str. 6 d. užtikrina įtariam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpcijÄ , kol nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiÅ¡kia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas (kaltinamas) asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui.

Kaip jau minėta, BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad asmens kaltė gali bÅ«ti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai. Tai reiÅ¡kia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali bÅ«ti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Visos abejonės turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai.                      Įvertinęs pirmiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, nesant galimybės paÅ¡alinti prieÅ¡taravimų ir abejonių bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog L.

B. pasisavino pinigus, o taip pat atsižvelgęs į nekaltumo prezumcijos principÄ bei į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis ir visos abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neįrodytu, kad L. B. pasisavino svetimÄ turtÄ , t. y. dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 183 str. 1 d., ir jÄ dėl Å¡ios veikos iÅ¡teisino (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).                      Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstÄ bei teisėtÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, kuriame iÅ¡vadas pagrindė bylos duomenimis ir iÅ¡ esmės tinkamai jas motyvavo.

Prokurorui apeliaciniame skunde savo argumentais nepaneigus teismo iÅ¡vadų, kuriomis remdamasis apylinkės teismas iÅ¡teisino L. B., iÅ¡teisinamasis nuosprendis paliekamas galioti.          Tačiau kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, iÅ¡teisindamas L. B. dėl to, kad neįrodyta, jog ji dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 183 str. 1 d., t. y. iÅ¡teisindamas BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytu pagrindu, neteisingai iÅ¡sprendė UAB (duomenys neskelbtini) pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio dėl 1283,82 Lt turtinės žalos atlyginimo klausimÄ , palikdamas civilinį ieÅ¡kinį nenagrinėtÄ .

Pagal BPK 115 str. 3 d. 2 p. civilinis ieÅ¡kinys paliekamas nenagrinėtas, jeigu kaltinamasis iÅ¡teisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Å iuo atveju civilinis ieÅ¡kovas turi teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka. Jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamÄ veikÄ , kaip Å¡iuo atveju, civilinis ieÅ¡kinys turi bÅ«ti atmestas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.). Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebÅ«tų naikinami ir keičiami.

Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taigi šiuo atveju apylinkės teismas, išteisindamas L.

B. tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog ji padarė veikÄ , turinčiÄ nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 1 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), UAB (duomenys neskelbtini)  pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį turėjo atmesti, o ne palikti jį nenagrinėtÄ . Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieÅ¡kinio keistina dėl netinkamai iÅ¡spręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).                    Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,        n u t a r ė :

       Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros Panevėžio apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro Gražvydo Kazlausko apeliacinį skundÄ atmesti.                   Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieÅ¡kinio:                  UAB (duomenys neskelbtini) pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį dėl 1283,82 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti.                   KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .

        Kolegijos pirmininkas                                                             Ričardas  Gilys         Teisėjai                                                                                    Algirdas Gaputis           Artūras Ridikas