2022-11-17 Nr. AB-27862-3-61-3-03893-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-332-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03893-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Forestus“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos (toliau – ir Seimo kanceliarija, atsakovo atstovas), priteisti 28 378,39 Eur turtinės žalos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis užsiima ūkine veikla – Lietuvos ir užsienio rinkai parduoda apvaliąją medieną, medienos pirkėjams užtikrina medienos tiekimą. Pareiškėjui nuo 2013 m. spalio 18 d. nuosavybės teise priklauso miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Tuo metu, kai pareiškėjas įsigijo miškų ūkio paskirties Žemės sklypą, šis buvo priskirtas IV miškų grupei – ūkiniams miškams. Tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-1050 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. D1-256 „Dėl Joniškio, Jurbarko, Utenos, Vilniaus, Zarasų rajonų ir Rietavo savivaldybių miškų priskyrimo miškų grupėms planų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Įsakymas) patvirtino Panevėžio apskrities Pasvalio rajono savivaldybės Miškų priskyrimo miškų grupėms planą (toliau – ir Planas), pagal kurį Žemės sklypas buvo priskirtas IIA miškų grupei, dėl ko jam pradėti taikyti daug griežtesni reikalavimai (pavyzdžiui, draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, o gamtinės brandos nepasiekusiuose medynuose draudžiami atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai), o dėl reikalavimo sulaukti medynų gamtinės brandos nusikėlė miško kirtimai. Taip pareiškėjo galimybės užsiimti ūkininkavimu ir vykdyti miško kirtimus tapo itin apribotos. Jei ne Žemės sklypo priskyrimas IIA miškų grupei, pareiškėjas jau dabar galėtų jame esančius medynus kirsti, medieną parduoti ir gauti iš to pajamas, nes pareiškėjui priklausantis miškas iki priimant Įsakymą jau buvo pasiekęs minimalų pagrindinių miško kirtimų amžių. Todėl akivaizdu, kad Įsakymu pakeitus pareiškėjo Žemės sklype esančio miško teisinį režimą, pareiškėjas negavo pajamų, kurios kompensuotinos, kaip atlygis už pareiškėjo praradimus.

3. Pareiškėjas nurodė, kad kadangi dėl Žemės sklype esančio miško teisinio režimo pasikeitimo pareiškėjas negavo pajamų, jis pateikė prašymą išmokėti kompensaciją dėl veiklos apribojimo Žemės sklype. Valstybinės miškų tarnybos direktorius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė 2019 m. rugsėjo 19 d. įsakymą Nr. 221-19-V „Dėl kompensacijos už nustatytus veiklos apribojimus privataus miško valdoje“ (toliau – ir Valstybinės miškų tarnybos įsakymas), kuriame, be kita ko, patvirtino, kad paliekama neiškirstos medienos vertė 28 720,16 Eur. Tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) pareiškėjui sumokėjo tik 341,77 Eur kasmetinę kompensaciją. Pareiškėjo vertinimu, jam turi būti kompensuota 28 378,39 Eur (28 720,16 – 341,77) jo negautų pajamų suma, kuri susidarė dėl to, kad pareiškėjo valdomam miškui Įsakymu nustatyti ribojimai.

4. Pareiškėjas, grįsdamas valstybės atsakomybei kilti būtinąją sąlygą – neteisėtus veiksmus, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) priėmė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų 321 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kuris, pareiškėjo vertinimu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažinus, jog Saugomų teritorijų 321 straipsnio 3 dalies 1 punktas prieštarauja Konstitucijai, kartu konstatuotini ir neteisėti Seimo veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Kadangi administraciniai teismai neturi kompetencijos spręsti dėl Seimo priimtų įstatymų atitikties Konstitucijai, pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ir šį prašymą grindė šiais argumentais:

4.1. Tais atvejais, kai tam tikros vietovės įstatymo nustatyta tvarka yra pripažįstamos ypač vertingomis ir (arba) jose esantys atskiri gamtos objektai pripažįstami saugotinais, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio atitinkamų vietovių ir (arba) gamtos objektų teisinio režimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo 24 p.). Nors Seimas, priėmęs Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nustatė dėl pasikeitusio teisinio režimo miškų savininkų patirtų praradimų atlyginimo mechanizmą, tačiau tai padarė nepaisydamas iš Konstitucijos išplaukiančių reikalavimų.

4.2. Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta: <...> kompensuojami pajamų netekimo nuostoliai, kurie apskaičiuojami kaip vidutinės metinės palūkanos, mokamos einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius (nuo 2 metų) terminuotus indėlius, naujai priimtus iš ne finansų bendrovių ir namų ūkių“. Aptartoje normoje įtvirtintas negautų pajamų kompensavimo esmę iškreipiantis teisinis reglamentavimas, nes nuostoliais laikomos ne negautos pajamos, o nuo jų apskaičiuotos vidutinės metinės palūkanos. Pačiame Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad negautos pajamos yra pajamos, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje. Valstybinės miškų tarnybos įsakyme būtent ir nurodyta, jog pareiškėjo negautos pajamos yra 28 720,16 Eur. Todėl ši suma pareiškėjui ir turi būti kompensuota. Tačiau pagal ginčijamą teisinį reglamentavimą yra kompensuojami tik pajamų netekimo nuostoliai, kurie skaičiuojami kaip atitinkamos vidutinės metinės palūkanos, o pastarosios yra skaičiuojamos nuo negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą, tėra mokamos palūkanos nuo negautų pajamų, o ne kompensuojamos pačios negautos pajamos.

4.3. Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte kompensavimo mechanizmas yra susietas su vidutinėmis metinėmis palūkanomis, mokamomis einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius (nuo 2 metų) terminuotus indėlius, naujai priimtus iš ne finansų bendrovių ir namų ūkių. Visuotinai žinoma, jog minėtos vidutinės metinės palūkanos yra labai mažos, o rinkoje yra pinigų perteklius. Lietuvoje yra mokamos itin mažos indėlių palūkanos, o kai kuriais atvejais indėlių palūkanos yra netgi nulinės. Tai buvo visuotinai žinoma dar prieš priimant Saugomų teritorijų įstatymą. Tai, kad kompensavimo mechanizmas yra susietas su minėtomis vidutinėmis metinėmis palūkanomis, iš esmės reiškia tai, jog mokama kompensacija geriausiu atveju bus maža (simbolinė). Tame pačiame punkte numatyta ir tai, kad, jeigu minėtos rūšies indėlių palūkanų norma einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose yra neigiama, tai kompensacija apskritai nebus mokama. Tai tik patvirtina, kad įstatymų leidėjas žinojo, jog indėlių palūkanos yra itin žemos. Pats kompensavimas savo esme reiškia, kad asmeniui turi būti mokama, tačiau šiuo atveju matyti, kad kompensavimas apskritai gali tapti pseudokompensavimu (jei minėtų palūkanų norma neigiama), kas aptartą teisinį reglamentavimą daro ydingu. Toks kompensavimo mechanizmas ne realus, o fiktyvus. Tokiu atveju, kai nuosavybės realizavimo apribojimai nustatomi valstybės jau po nuosavybės įsigijimo fakto, tos nuosavybės turėtojų – privačių asmenų – teisės turi būti ginamos itin supratingai, užtikrinant realų ir operatyvų negautų pajamų kompensavimą. Šiuo atveju Seimo priimtas teisinis reglamentavimas, kuris nustatė aptartą ydingą kompensavimo mechanizmą, išimtinai tenkina tik valstybės interesus, nors bet kokiu teisiniu reglamentavimu turi būti siekiama užtikrinti valstybės ir privataus asmens interesų pusiausvyrą – šiuo konkrečiu atveju siekiant užtikrinti realų ir operatyvų negautų pajamų kompensavimo mechanizmą. Tačiau ginčijamas teisinis reglamentavimas, pagal kurį kompensacija arba apskritai nemokama, arba mokama itin maža, visiškai neužtikrina valstybės ir privataus asmens interesų pusiausvyros.

4.4. Miškui yra būtina priežiūra, ūkininkavimas miške turi būti racionalus. Racionalus miškų išteklių naudojimas, įskaitant miško kirtimą, yra įprasta ūkininkavimo miške dalis, siekiant aprūpinti šalies pramonę žaliava, o iškirtus mišką, jis turi būti atkuriamas. Pareiškėjui priklausantis miškas iki Įsakymo priėmimo jau buvo pasiekęs minimalų pagrindinių miško kirtimų amžių. Tai reiškia, kad, jeigu ne Įsakymo priėmimas, pareiškėjas jau dabar galėtų jame esančius medynus kirsti ir gauti 28 720,16 Eur pajamų (kaip apskaičiuota Valstybinės miškų tarnybos įsakyme). Dabar iškirtus pareiškėjui priklausantį mišką, šis būtų atkuriamas, o po kurio laiko vėl galėtų būti išskirtas, kas reiškia, kad pareiškėjas vėl gautų pajamas (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 15 str. 4 d., 7 d.). Tačiau dėl nerealaus ir neoperatyvaus kompensavimo mechanizmo, pareiškėjui nėra kompensuojamas aptariamos negautos pajamos, kurias pareiškėjas būtų gavęs, jeigu nebūtų pakeistas jo valdomo miško teisinis režimas.

4.5. Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas kasmetinis kompensacijos mokėjimas pažeidžia pareiškėjo interesus, nes kompensacija turi būti vienkartinė ir išmokėta be delsimo. Kasmetinis kompensacijos mokėjimas iš esmės reiškia, kad kompensaciją, kuri ir taip yra itin maža (arba apskritai nemokama), pareiškėjas gaus net ne iš karto. Pareiškėjas užsiima ūkine veikla, todėl pareiškėjui jau dabar yra reikalingos visos pajamos, kurias pareiškėjas gautų, pardavęs medieną, o ne simbolinės palūkanos, kokios yra mokamos už Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos rūšies indėlius.

Tokia kompensavimo tvarka savo prasme pažeidžia teisingumo principą. Viešasis interesas turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, kurios turi būti ginamos. Atsižvelgiant į ilgą miško augimo laikotarpį, ūkinė veikla miškuose nėra ir negali būti intensyvi. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-79 patvirtintose Miško kirtimų taisyklėse nustatytais miško kirtimų biologiniais, ekologiniais ir technologiniais reikalavimais, pagrindinių miško kirtimų tame pačiame miško plote tenka laukti keliasdešimt metų.

Jei ne aptartas pareiškėjo valdomo miško teisinio režimo pakeitimas, pareiškėjas jau būtų galėjęs mišką kirsti, medieną parduoti ir gauti už tai pajamas. Šiuo metu Žemės sklype esančios medienos vertė pagal amžių yra geriausia (nėra pažeidimų, puvėsių ir pan.). Tačiau dėl aptarto miško teisinio režimo pasikeitimo, pareiškėjo valdomo miško kirtimas bus galimas tik sulaukus medynų gamtinės brandos. Reikalavimas sulaukti medynų gamtinės brandos lemia žymiai vėlesnį medynų kirtimą: jei IV miškų grupės miškuose beržus (jie auga ir Žemės sklype) galima kirsti jiems sulaukus 61 metų, tai reikalavimas sulaukti medynų gamtinės brandos reiškia, kad jie gali būti kertami tik sulaukus 91 amžiaus; jei IV miškų grupės miškuose baltalksnius (jie auga ir Žemės sklype) galima kirsti jiems sulaukus 35 metų amžiaus, tai reikalavimas sulaukti medynų gamtinės brandos reiškia, kad jie gali būti kertami tik sulaukus 51 metų amžiaus.

Valstybinės miškų tarnybos įsakyme aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo Žemės sklype esančių medynų kirtimas atidėtas 15, 25 ir 30 metų. Aktualu tai, kad pareiškėją, kaip juridinį asmenį, valdo fizinis asmuo, todėl toks miškų kirtimo atidėjimas yra ypač reikšmingas, atsižvelgiant į fizinio asmens gyvenimo trukmę. Pagal ginčijamą teisinį reglamentavimą pareiškėjas ne tik kad negauna pajamų už savo nuosavybės teise valdomo turto (medienos) realizavimą, bet kartu pareiškėjui nėra realiai ir operatyviai kompensuojamos jo negautos pajamos už reikšmingai ilgai apribotą valdomo turto realizavimą.

4.6. Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra vartojama sąvoka „negautos pajamos“. Negautos pajamos, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra žala, t. y. ginčijamu teisiniu reguliavimu turėtų būti užtikrintas žalos atlyginimas. Pagal Konstituciją, asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas, todėl įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatingai svarbus žalos atlyginimo institutas. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), kuris neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo. Tačiau šiuo atveju ginčijamas teisinis reglamentavimas neužtikrina tinkamo pareiškėjo negautų pajamų atlyginimo, todėl jis prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai.

4.7. Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu valstybė patenkino savo poreikius pareiškėjo sąskaita, neužtikrindama tinkamo pareiškėjo negautų pajamų kompensavimo. Tokia situacija neatitinka konstitucinio teisingumo principo, konstitucinio teisinės valstybės principo, ja neužtikrinama valstybės ir privataus asmens interesų pusiausvyra, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, socialinės darnos imperatyvą, konstitucinį atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvą. Tai patvirtina, kad ginčijamas teisinis reglamentavimas pažeidžia Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyrą, konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

4.8. Ginčijamas teisinis reglamentavimas neužtikrina tinkamo negautų pajamų kompensavimo, todėl šis reglamentavimas prieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, kuriose įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

4.9. Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. kovo 5 d., 2017 m. gegužės 30 d. nutarimai). Šiuo atveju ginčijamas teisinis reglamentavimas pažeidžia teisę į nuosavybę, kuri yra itin svarbi ūkinės veiklos vykdymo prielaida, todėl šis reglamentavimas prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsniui.

5. Pareiškėjas, grįsdamas valstybės atsakomybei kilti būtinąją sąlygą – žalą, nurodė, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punktą pareiškėjui buvo išmokėtos tik mokėtinos palūkanos nuo negautų pajamų, tačiau ne pareiškėjo negautos pajamos. Būtent negautos pajamos, kurios nėra kompensuojamas ginčijamu teisiniu reglamentavimu, ir yra pareiškėjo patirta turtinė žala. Turtinę žalą sudaro 28 720,16 Eur negautos pajamos (CK 6.249 str. 1 d.; Valstybinės miškų tarnybos įsakymas), kurias pareiškėjas, kaip Žemės sklypo savininkas, teisėtai tikėjosi gauti.

6. Pareiškėjas, grįsdamas valstybės atsakomybei kilti būtinąją sąlygą – priežastinį ryšį, nurodė, kad, jeigu Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte būtų nustatytas tinkamas negautų pajamų kompensavimas, pareiškėjas nebūtų patyręs turtinės žalos. Tai reiškia, kad tarp pareiškėjo patirtos turtinės žalos ir Seimo neteisėtų veiksmų – priimto ydingo ginčijamo teisinio reglamentavimo yra priežastinis ryšys.

7. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.273 straipsniais, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Seimas neturi Vyriausybės įgaliojimo atstovauti valstybei nagrinėjamoje byloje ir toks Vyriausybės įgaliojimas Seimui negali būti suteiktas. Tokio įgaliojimo suteikimas neatitiktų Konstitucijoje įtvirtintos Seimo funkcijos. Negalimas toks reguliavimas, pagal kurį Seimas teismuose (išskyrus Konstitucinį Teismą) būtų skiriamas ar kviečiamas kaip Lietuvos valstybės atstovas bylose, kuriose būtų sprendžiami klausimai dėl žalos, kilusios dėl Seimo priimto (pakeisto, panaikinto) įstatymo, atlyginimo. Toks teisinis reglamentavimas įgalintų netiesiogiai kištis į Seimui Konstitucijos deleguotą įstatymų leidybos funkciją ir efektyviai veikti valstybės interesais. Todėl šiuo atveju neaktualus Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 punktas.

9. Atsakovo atstovas teigė, kad Seimas, vadovaudamasis Konstitucija ir laikydamasis Lietuvos Respublikos Seimo statute nustatytų procedūrų, priima įstatymus ir kitus teisės aktus. Pareiškėjas nenurodo, kokius neteisėtus veiksmus atliko Seimas, kokios konkrečios teisės normos, kuriomis reglamentuojama Seimo veikla, buvo pažeistos. Pareiškėjo argumentas, kad Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata tiek, kiek joje nėra užtikrinamas realus negautų pajamų kompensavimas, prieštarauja Konstitucijai, yra nepagrįstas, nes toks neatitikimas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka.

10. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi byloje Nr. eA-3003-552/2019, pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei tam tikra apimtimi Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos ateityje būtų pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tai negalėtų būti laikoma vieninteliu pakankamu pagrindu atsirasti atsakovo prievolei atlyginti žalą. Todėl pareiškėjo argumentai, jog vien tik ginčijamo Seimo priimto įstatymo nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai leistų konstatuoti neteisėtus veiksmus pagal CK 6.271 straipsnį, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai ir nustačius, kad pareiškėjas nenurodo kitokių Seimo neteisėtų veiksmų, o skundo reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia vienintele aplinkybe dėl teisinio reglamentavimo prieštaravimo Konstitucijai, pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčijamą teisinį reglamentavimą nepagrįstai aiškina, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „negautos pajamos“ turiniu. Negautos pajamos CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme suprantamos kaip (negautas) grynasis pelnas, jis turi būti įrodomas ir laikytinas priteistina žala; negautos pajamos neturi būti suprantamos kaip visa tikėtina gauti veiklos suma, neatskaičius sąnaudų; apmokestinamasis pelnas dar nesudaro negautų pajamų, kaip nuostolių, nes tik nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, dėl ko būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis; grynasis pelnas yra gautų bendrųjų pajamų dalis, liekanti atėmus finansines veiklos sąnaudas, ypatinguosius praradimus bei sumokėtus mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2008; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatytas negautas pajamas sudaro tik tai, dėl ko būtų pagerėjusi nukentėjusiojo asmens turtinė padėtis, jei nebūtų atlikta neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto sąvokos „negautos pajamos“ turinys apibrėžiamas pačiame įstatyme nustatant „palūkanos apskaičiuojamos nuo negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas.“ Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto sąvokos „negautos pajamos“ turinys reiškia, kad apskaičiuojant negautas pajamas iš gautų pajamų atimamos ne visos sąnaudos, o tik jų dalis – vidutinės medienos ruošos sąnaudos.

Tai reiškia, kad Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte vartojamos sąvokos „negautos pajamos“ turinys nėra tapatus CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „negautos pajamos“ turiniui, nes yra skirtinga negautų pajamų skaičiavimo paskirtis, t. y. CK nustatytu atveju negautos pajamos skaičiuojamos atlyginant padarytą žalą, o Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto atveju negautos pajamos apskaičiuojamos tam, kad nuo jų būtų apskaičiuojamos mokėtinos palūkanos (kompensacija).

Todėl pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, reikalaudamas žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį. Be to, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl 28 378,39 Eur turtinės žalos atlyginimo laikytinas nepagrįstu dar ir todėl, kad pareiškėjas nenurodo, kokia šios sumos dalimi būtų pagerėjusi pareiškėjo turtinė padėtis.

12. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad iš pareiškėjo skundo aišku, jog pagrindinė priežastis, kodėl pareiškėjas negavo pajamų, yra ta, kad buvo priimtas Įsakymas, kuriuo buvo pakeistas pareiškėjo valdomo miško teisinis režimas. Tai reiškia, kad pareiškėjo prašoma priteisti turtinė žala kilo ne dėl Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto, pareiškėjo vertinimu, neteisingo kompensavimo, o dėl priimto Įsakymo, t. y. tarp Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto priėmimo ir pareiškėjo nurodomos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio.

13. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su tuo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punktas prieštarauja Konstitucijai ir vadovaudamasis konstitucine jurisprudencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai), teigė, kad pareiškėjo skundo argumentai ir prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nepagrįsti. Sisteminis Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnyje įtvirtintų teisės normų aiškinimas patvirtina, kad Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas nustatytas, vadovaujantis objektyviais kriterijais. Šiuo konkrečiu atveju vienkartinės kompensacijos mokėjimas negalėtų būti nustatomas, nes suėjus laikinų apribojimų terminui, pareiškėjas turės teisę kirsti medynus, parduoti medieną ir iš to gauti pajamas. Nustačius vienkartinės kompensacijos mokėjimą taip, kaip to reikalauja pareiškėjas, už tą pačią parduotą medieną pareiškėjui būtų sumokėta ir kompensacija, o vėliau pasibaigus apribojimams – būtų gautos ir pajamos už tos pačios medienos pardavimą. Tokiu teisiniu reglamentavimu būtų sudarytos sąlygos nepagrįstam pareiškėjo praturtėjimui valstybės sąskaita. Kadangi nagrinėjamu atveju apribojimai yra laikini ir iš esmės sietini su tuo, kad pareiškėjas negali tam tikrą laiką gauti pajamų, pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas objektyvus ir aiškus mechanizmas kompensuoti laikiną pareiškėjo negalėjimą gauti pajamas dėl taikomų apribojimų. Įvertinus, kad pareiškėjas iš esmės negali pasinaudoti pagal objektyvius kriterijus apskaičiuota piniginių lėšų suma, pareiškėjo ginčijamu teisiniu reglamentavimu būtent ir buvo nustatytas įprastas piniginėms prievolėms (kai jos nevykdomos) taikomas mechanizmas – palūkanų skaičiavimas, kuris kasmet atliekamas pagal tuo metu rinkoje galiojančias vidutines metines palūkanas, mokamas už indėlius. Ginčijamu teisiniu reglamentavimu pareiškėjo teisių įgyvendinimas (pajamų už parduotą medieną gavimas) yra ne apskritai negalimas, o nukeltas laike ir už kiekvieną to laikotarpio nukėlimo vienetą (kalendorinius metus) yra mokama kasmetinė kompensacija. Tai reiškia, kad ginčijamu teisiniu reglamentavimu nėra kompensuojamos negautos pajamos.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Forestus“ skundą atmetė.

15. Teismas, nustatęs, kad byloje sprendžiamas valstybės atsakomybės klausimas, pirmiausia pasisakė dėl Seimo neteisėtų veiksmų, kuriuos pareiškėjas kildina iš Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo. Teismas vertino, ar kyla abejonė dėl ginčijamo teisinio reglamentavimo atitikimo Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 46 straipsniui ir ar yra pagrindas stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) atitiktį nurodytoms Konstitucijos normoms ir principams.

16. Teismas, spręsdamas dėl Seimo neteisėtų veiksmų, vadovavosi Konstitucijos nuostatomis (5 str. 3 d., 23 str. 1–2 d., 30 str. 2 d., 46 str., 54 str.), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio nuostatomis, Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsniu, CK 6.271 straipsniu, konstitucine jurisprudencija.

17. Teismas nustatė, kad Įsakymu patvirtintas Planas, pagal kurį pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas buvo priskirtas IIA miškų grupei (Miškų įstatymo 3 str. 3 d. 1 p.).

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes ginčijamas teisinis reglamentavimas nepažeidžia Konstitucijos nuostatų ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Teismas konstatavo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas aiškus, objektyvus ir realus kompensavimo mechanizmas, nustačius, kad kompensuojami pajamų netekimo nuostoliai, kurie apskaičiuojami kaip vidutinės metinės palūkanos, mokamos einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius (nuo 2 metų) terminuotus indėlius, naujai priimtus iš ne finansų bendrovių ir namų ūkių (jeigu nurodytos rūšies indėlių palūkanų norma einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose yra neigiama, kompensacija nemokama). Palūkanos apskaičiuojamos nuo negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Negautos pajamos apskaičiuojamos taikant vidutines medienos rinkos kainas ir vidutines medienos ruošos sąnaudas tais metais, kai privataus miško savininkas pateikia prašymą apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją, kurį jis gali pateikti ne anksčiau kaip tais metais, kai miškas pasiekia pagrindinių kirtimų amžių, taikytą iki veiklos apribojimų nustatymo.

19. Teismas sutiko su atsakovo atstovo pozicija, kad, visų pirma, siekiant pagrįsti Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto teisinio reglamentavimo atitiktį Konstitucijai, analizuotinas visas Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnis, o jo analizė pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog ginčijamas teisinis reglamentavimas nustatytas vadovaujantis objektyviais kriterijais. Kadangi pareiškėjo veiklai nustatyti apribojimai yra laikini, nustatytas kasmetinės kompensacijos mokėjimas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju vienkartinės kompensacijos mokėjimas šiuo atveju negalėtų būti nustatomas, nes suėjus laikinų apribojimų terminui, miško savininkai turės teisę kirsti medynus ir parduoti medieną, o nustačius vienkartinės kompensacijos mokėjimą taip, kaip to reikalauja pareiškėjas, gautųsi, kad už tą pačią parduotą medieną miško savininkui būtų sumokėta ir kompensacija, o vėliau pasibaigus apribojimams – būtų gautos ir pajamos už tos pačios medienos pardavimą.

Kadangi apribojimai yra laikini ir iš esmės susieti su tuo, kad pareiškėjas negali tam tikrą laiką gauti pajamų, pareiškėjo ginčijamu teisiniu reglamentavimu nustatytas objektyvus ir aiškus mechanizmas kompensuoti laikiną negalėjimą gauti pajamas dėl taikomų apribojimų. Įvertinus, kad pareiškėjas iš esmės negali pasinaudoti pagal objektyvius kriterijus apskaičiuota piniginių lėšų suma, pareiškėjo ginčijamu teisiniu reglamentavimu nustatytas įprastas piniginėms prievolėms (kai jos nevykdomos) taikomas mechanizmas – palūkanų skaičiavimas, kuris kasmet atliekamas pagal tuo metu rinkoje galiojančias vidutines metines palūkanas, mokamas už indėlius.

Tai, kad kaip nurodo pareiškėjas, Lietuvoje yra mokamos itin mažos palūkanos, ir tai Seimui buvo žinoma prieš priimant ginčijamą teisinį reglamentavimą, nėra teisinis pagrindas abejoti nustatyto teisinio reglamentavimo atitikimu Konstitucijai ir kad tokiu būdu anot pareiškėjo yra įtvirtintas pseudokompensavimo mechanizmas. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad ginčijamu teisiniu reglamentavimu pažeidžiamas teisingumo principas. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamu teisiniu reglamentavimu nustatytas pajamų netekimo nuostolis, o ne negautų pajamų kompensavimas yra teisinis reglamentavimas, atitinkantis Konstitucijoje nustatytus reikalavimus, nepažeidžiantis nei pareiškėjo teisėtų lūkesčių, nei teisės į privačią nuosavybę, nei ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisės.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad nustatytu teisiniu reglamentavimu Lietuvos valstybė patenkino savo poreikius pareiškėjo sąskaita – miškui apribojimus nustatė po miško įsigijimo, tačiau neužtikrino tinkamo pareiškėjo negautų pajamų kompensavimo; ginčijamas teisinis reglamentavimas neatitinka konstitucinio teisingumo principo, kurio nepaisymas reiškia ir konstitucinio teisinės valstybės principo nepaisymą; ginčijamas teisinis reglamentavimas neužtikrina valstybės ir privataus asmens interesų pusiausvyros, pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidžia socialinės darnos imperatyvą, konstitucinį atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvą; ginčijamu teisiniu reglamentavimu turėtų būti užtikrintas realus ir teisingas žalos atlyginimas, juos atmetė. Teismas pažymėjo, kad pagrindinė priežastis, kodėl pareiškėjas negavo pajamų, yra ta, kad Įsakymu buvo pakeistas pareiškėjo nuosavybės teise valdomo miško teisinis režimas, o ne ta, kad Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas, pareiškėjo vertinimu, netinkamas kompensacinis mechanizmas. Teismas konstatavo, kad kompensavimo mechanizmas yra aiškus, realus ir objektyvus. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų argumentų ir įrodymų, kad toks teisinis reglamentavimas kažkokiu būdu pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, teisėtus lūkesčius, neužtikrina teisinio tikrumo, saugumo, proporcingumo, pažeidžia lygiateisiškumo principą.

21. Teismas pažymėjo, kad ginčijamu teisiniu reglamentavimu nustatytas ne žalos atlyginimo, o kompensavimo mechanizmas už pajamų netekimo nuostolius, kurių apskaičiavimas aiškiai įtvirtintas.

22. Teismas sutiko su atsakovo atstovo pozicija, kad Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto sąvokos „negautos pajamos“ turinys negali būti tapatinamas su CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodytu sąvokos „negautos pajamos“ turiniu. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2008; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015), teismas akcentavo, kad negautas pajamas CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme būtina įrodyti ir pagrįsti. Atsižvelgęs į tai ir nustatęs, kad pareiškėjui buvo išmokėta 347,77 Eur kompensacija, teismas pripažino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog dabar galėtų už Žemės sklype iškirtus medžius gauti 28 720,16 Eur negautų pajamų, apskaičiuotų Valstybinės miškų tarnybos įsakyme, ir kad ši suma patvirtina kasmetinės kompensacijos dydį.

23. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, išdėstytus skunde, kad ginčijamas teisinis reglamentavimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalis, 46 straipsnį padarė išvadą, kad iš pareiškėjo argumentų nėra aišku, kokiu būdu ir kaip ginčijamas teisinis reglamentavimas pažeidžia pareiškėjo teisę į Konstitucijos įtvirtintas nuostatas dėl nuosavybės.

24. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir taikytinų teisės aktų turinį, padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekilo jokių abejonių dėl ginčijamo teisinio reglamentavimo atitikimo Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

25. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2019 m. balandžio 3 d. nutartis byloje Nr. eA-3003-552/2019), nurodė, kad net ir tuo atveju, jei tam tikra apimtimi Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos ateityje būtų pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tai negalėtų būti laikoma vieninteliu pakankamu pagrindu atsirasti atsakovo prievolei atlyginti žalą. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog vien tik ginčijamo teisinio reglamentavimo pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai leistų konstatuoti neteisėtus veiksmus pagal CK 6.271 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo kitokių Seimo neteisėtų veiksmų. Kadangi Seimas įstatymus ir kitus teisės aktus priima, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir laikydamasis Lietuvos Respublikos Seimo statute nustatytų procedūrų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo, kokius neteisėtus veiksmus atliko Seimas, kokios konkrečios teisės normos, kuriomis reglamentuojama Seimo veikla, buvo pažeistos.

26. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo nagrinėjamu atveju pripažinti atsakovo atstovo veiksmus neteisėtais. Nesant neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, teismas konstatavo, kad nėra ir visų kitų valstybės atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų (priežastinio ryšio ir žalos). Nenustatęs neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų teismas plačiau nepasisakė, pripažinęs, kad tokių sąlygų vertinimas būtų beprasmis. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. 27. Pareiškėjas UAB „Forestus“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tas pačias faktines aplinkybes ir argumentus, išdėstytus skunde.

29. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad turėjo būti tenkintas jo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto atitiktį Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

30. Pareiškėjas, akcentuodamas, kad jis skundu siekė, jog jam būtų atlygintos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų priimtas Įsakymas, kuriuo pareiškėjo valdomam miškui buvo nustatyti apribojimai, kuriuos nustatė valstybė savo iniciatyva, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

30.1. Teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes pareiškėjas pagrindė, jog Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punktas prieštarauja Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-413-602/2015; 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2107-502/2016).

30.2. Teismas, atsisakęs kreiptis į Konstitucinį Teismą, nesivadovavo Konstitucinio Teismo išaiškinimu dėl teismo sprendimų argumentavimo, kai priimamas sprendimas atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), nes atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą tinkamai nemotyvavo. Teismas, atsisakydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažodžiui perrašė atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytus klaidinančius argumentus. Taip teismas nukrypo ir nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamos praktikos dėl teismo sprendimų motyvavimo svarbos (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18064/91; 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 4968/99).

30.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau dabar iškirtęs mišką galėtų gauti atitinkamas pajamas, o po kurio laiko galėtų vėl iškirsti mišką ir vėl gauti pajamų. Tačiau pareiškėjas negauna šių pajamų, kurias galėtų gauti, jeigu nebūtų priimtas Įsakymas, o ir pareiškėjo negautos pajamos dėl ginčijamo teisinio reglamentavimo net nėra realiai ir operatyviai kompensuojamos.

30.4. Teismas, padaręs išvadą dėl pareiškėjui turi būti mokama kasmetinė kompensacija, neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjui nustatytų laikinų apribojimų trukmė yra ilga, miškų kirtimai nukelti ir 30 metų. Be to, teismas ignoravo CK 6.39 ir 6.59 straipsnius, pagal kuriuos prievolės turi būti vykdomos ir yra draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę. Teismo sprendimas prieštaringas, nes teismas pats pripažino, jog valstybė turi prievolę sumokėti pagal objektyvius kriterijus apskaičiuotą lėšų sumą (28 720,16 Eur), bet tuo pačiu metu teismui visiškai nepagrįstai nekilo abejonių dėl ginčijamo teisinio reglamentavimo, pagal kurį pareiškėjui nėra kompensuojama nurodyta lėšų suma, o kompensuojamos tik negautų pajamų palūkanos.

30.5. Teismo išvados dėl to, kad ginčijamas teisinis reglamentavimas atitinka Konstituciją ir konstitucinį teisinės valstybės principą, nemotyvuotos. Teismas neatsakė į pareiškėjo prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą išdėstytus argumentus, juos atmetęs nepateikė jokių kontraargumentų. Teismo išvados, kad ginčijamu teisiniu reglamentavimu nenustatytas pseudokompensavimas, kompensavimo mechanizmas realus ir objektyvus niekuo nepagrįstos. Teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl to, kad ginčijamas teisinis reglamentavimas nepažeidžia, be kita ko, pareiškėjo teisėtų lūkesčių, nepagrįsta. Šiuo aspektu pareiškėjas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą aiškiai nurodė, kas pagrindžia jo teisėtus lūkesčius, t. y. kad pareiškėjas tikėjosi gauti pajamas iš valdomo miško iškirtimo, o pakeitus jo valdomo miško teisinį režimą – realią savo negautų pajamų kompensaciją. Teismas niekaip neatsakė į pareiškėjo prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus, kuriais pareiškėjas grindė Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 46 straipsnio pažeidimus. Dėl pastarojo pažeidimo teismas savo pozicijos apskritai nepateikė. Nors pats teismas, išmanydamas teisę, gali spręsti, pagal kuriuos atskirus konstitucinio teisinės valstybės principo sudedamuosius elementus kvalifikuoti pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes.

30.6. Ginčijamas teisinis reglamentavimas pažeidžia ir teismo sprendime minimus teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir proporcingumo principus.

30.7. Teismas pripažino, kad pareiškėjui pagal ginčijamą teisinį reglamentavimą kompensuojamos ne negautos pajamos, o palūkanos nuo negautų pajamų. Jeigu Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte būtų įtvirtintas negautų pajamų kompensavimas, pareiškėjui nebūtų kilusi turtinė žala, kurią jis prašo atlyginti. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo skunde detaliai išdėstytus argumentus dėl ydingo teisinio reglamentavimo, kuriuo negautos pajamos nėra kompensuojamos, nors tokią pareiškėjo teisę pripažino, kaip matyti, ir pats teismas.

30.8. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentus, nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Konstitucinio Teismo praktiką dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios laike. Kiekvieno įstatymo konstitucingumo prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to teismas visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai nepatenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

30.9. Teismas nepagrįstai, spręsdamas dėl priežastinio ryšio, netaikė CK 6.247 straipsnyje įtvirtinto lankstaus priežastinio ryšio sampratos. Akivaizdu, kad, jeigu nebūtų priimtas ginčijamas teisinis reglamentavimas, pareiškėjui nebūtų kilusi žala. Įsakymo priėmimas nenulėmė žalos atsiradimo, nes kompensavimą reglamentuoja ne Įsakymas, o Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punktas. Jeigu Seimas nurodytoje teisės normoje būtų įtvirtinęs negautų pajamų kompensavimą, tokiu atveju pareiškėjui nebūtų kilusi prašoma atlyginti žala, o tai patvirtina priežastinį ryšį tarp neteisėtų Seimo veiksmų ir pareiškėjui kilusios turtinės žalos.

30.10. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo prašomą žalos dydį (Valstybinės miškų tarnybos įsakymas). Todėl teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė žalos nepagrįsti. Jokio kitokio žalos dydžio nei atsakovo atstovas, nei teismas nenurodė. Teismas nepasinaudojo jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ir nepasiūlė pareiškėjui pateikti papildomų įrodymų ar savo iniciatyva neišreikalavo įrodymų (ABTĮ 12 str., 56 str. 5 d.). Teismas, nustatęs, kad iš pareiškėjo prašomas atlyginti žalos dydžio būtina atimti pelno mokestį, tai galėjo padaryti pats, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies (CK 6.249 str. 1 d.).

30.11. Teismas visiškai nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad Seimo priimto įstatymo nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai leidžia konstatuoti Seimo neteisėtus veiksmus. Nors teismas kėlė klausimą, kokias konkrečiai teisės normas Seimas pažeidė, priėmęs Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tačiau pats teismas neatsakė į pareiškėjo prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą išdėstytus argumentus dėl to, jog Seimas, priimdamas nurodytą ginčijamą teisinį reglamentavimą, pažeidė Konstitucijos normas ir principus. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3003-552/2019, nes jos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės netapačios, o ir apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nekonstatavo, kad Seimo priimto įstatymo nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai neleistų konstatuoti neteisėtų veiksmų pagal CK 6.271 straipsnį. Teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2107-502/2016. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad Seimo priimto teisės akto pripažinimas neteisėtu reiškia tai, kad buvo padaryti neteisėti Seimo veiksmai. Todėl priešinga teismo išvada prieštarauja ne tik aptartam teismo išaiškinimui, bet ir CK 6.246 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai.

30.12. Teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, iš esmės pažodžiui atkartojo atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, formaliai sutikdamas su atsakovo atstovo pozicija. Teismas savo išvadų iš esmės savarankiškai nemotyvavo, neargumentavo, nesiaiškino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų pagrįstumo, nenurodė, kodėl juos atmeta. Teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį, nes sprendimo nemotyvavo (pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1273-438/2017).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Forestus“ skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Seimo, pagal CK 6.271 straipsnį 28 378,39 Eur turtinės žalos (negautų pajamų) ir procesines palūkanas dėl neteisėtų Seimo veiksmų, nustatant Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte kasmetinę kompensaciją už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus, pagrįstumas ir teisėtumas.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus ir atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs bylos šalių pateiktus įrodymus, netenkino pareiškėjo skundo, nustatęs, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti – neteisėtų Seimo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pagrindinė priežastis, kodėl pareiškėjas negavo jo nurodomų pajamų, yra ta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-1050 (Įsakymas) buvo pakeistas pareiškėjo nuosavybės teise valdomo miško teisinis režimas, o ne Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas kompensacinis mechanizmas. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog negautas pajamas CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme būtina įrodyti ir pagrįsti, vertino, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis jau dabar dėl Žemės sklype iškirstų medynų galėtų gauti 28 720,16 Eur pajamų, apskaičiuotų pagal Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 19 d. įsakymu patvirtintą kasmetinės kompensacijos apskaičiavimui reikalingą dydį (paliekamos medienos vertė yra 28 720,16 Eur), bei tai, kad pareiškėjui išmokėta 341,77 Eur kasmetinė kompensacija. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, konstatavęs, kad jam nekilo jokių abejonių dėl ginčijamo teisinio reglamentavimo atitikimo Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis ir padaryta išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad būtent dėl Seimo neteisėtų veiksmų jis negavo 28 378,39 Eur pajamų, ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).

34. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

35. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

36. Šios bylos kontekste akcentuotina, kad negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-469/2022; kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-684/2021; kt.).

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas, siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 str.), paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį; žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą; žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020; kt.); teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019; kt.).

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad turi būti įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis; ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį; bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014; 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154/823).

39. Pagal kasacinio teismo praktiką negautos pajamos kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas. Nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014; kt.).

40. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti faktą, kad pareiškėjui padaryta jo nurodoma žala (28 378,39 Eur negautos pajamos) dėl Seimo neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

41. Taigi šioje byloje turėjo būti nustatomos CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose nurodytos sąlygos, o pateikti įrodymai įvertinti laikantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų bei teismų praktikoje suformuotų įrodinėjimo taisyklių nuostatų. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas motyvus grindė atsakovo atstovo atsikirtimais į skundą, akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti ir vertinti ir atsakovo atstovo teikiamus atsikirtimus į skundą.

42. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), sprendimo motyvus grindė atsakovo atstovo nurodytais argumentais, juos pripažindamas pagrįstais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą ir neteisingą išvadą dėl ginčo esmės.

43. Pareiškėjas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nepagrįstumo grindė atsakovo atstovo išsakytais argumentais, kad neatsakė į visus jo (pareiškėjo) prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus, teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, o tai reiškia, kad pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo (sprendimas yra be motyvų).

44. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių jo skundas netenkintas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

45. Akcentuotina, jog EŽTT yra nurodęs, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų.

46. EŽTT praktikoje, sprendžiant dėl teismams tenkančios pareigos pagrįsti savo sprendimus, laikomasi pozicijos, kad kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar nagrinėjamomis aplinkybėmis peržiūrimą sprendimą priėmusio teismo tyla dėl šalies pateikto argumento gali pagrįstai būti suprantama, kaip implicitinis tokio argumento atmetimas (2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21218/12, 143 p.; 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 40476/98, 71 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91, 30 p.). Kai šalies nurodomas argumentas yra lemiantis bylos procesinę baigtį, reikalaujama konkretaus ir tiesioginio teismo vertinimo keliamu klausimu (minėto sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją 71 p.). Kitaip vertintini atvejai, kai bylos šalis savo argumentus formuluoja abstrakčiai, o teismas pateikia išsamius motyvus dėl ginčo esmės. Šiomis aplinkybėmis gali būti laikoma, kad teismas implicitiškai atmeta tokius šalies pateiktus argumentus (minėto sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą 143 p.).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, neturi pagrindo konstatuoti, kad sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra argumentuotai atsakyta į pagrindinius ginčo aspektus, susijusius būtent su pareiškėjo pažeistomis / nepažeistomis teisėmis, su padariniais, atsiradusiais dėl Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytos mokėtinos kasmetinės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl abstrakčių ir bendro pobūdžio pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su apskritai visų miškų savininkų pažeistomis teisėmis. Pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo ir pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir nurodė išsamius argumentus, dėl kurių nustatyta, kad šioje byloje nagrinėjant pareiškėjo inicijuotą ginčą nekyla abejonės dėl Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalies atitikimo Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl pareiškėjo inicijuoto ginčo nagrinėjimo ribų

48. Byloje nustatyta, kad Joniškio regioninio padalinio Klovainių girininkijos 763 kvartalas (buvusi IV miškų grupė), į kurį patenka pareiškėjo 2013 metais įsigytas miško Žemės sklypas, nuo 2018 m. sausio 1 d. Įsakymu priskirtas IIA (draustinių miškai) miškų grupei. Šios miškų grupės miškuose nustatyti nauji veiklos apribojimai (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-79 patvirtintų Miško kirtimų taisyklių 7.1 p.; Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintų Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų 14.1, 14.2 p.): uždrausti pagrindiniai plyni kirtimai, nustatomas papildomas reikalavimas, vėlesniam laikui, iki medyno gamtinės brandos, atidedant brandaus medyno kirtimą.

Miškotvarkos projekto Nr. 470001K korekcija parengta 2019 metais, Valstybinėje miškų tarnyboje užregistruota 2019 m. liepos 11 d. (registracijos Nr. 47001k1). Pareiškėjas kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, prašydamas kompensuoti nuostolius, patirtus dėl Joniškio regioninio padalinio Klovainių girininkijos 763 kvartalo 16a, 17a, 20a, 25a sklypuose pagrindinių kirtimų atidėjimo 15–30 metams, t. y. dėl 3,8 ha plote 15–30 metams atidėto 672 m3 beržo ir baltalksnio likvidinės medienos tūrio pagrindinio kirtimo. Valstybinė miškų tarnyba nustatė, kad pareiškėjas turi teisę į kasmetinę kompensaciją pagal Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimus už brandžių medynų kirtimo atidėjimą vėlesniam laikotarpiui, nes pareiškėjas patiria kasmetinius nuostolius, prilygstančius vidutinėms metinėms palūkanoms nuo negautų pajamų, kurios galėtų būti gautos iškirtus medyną ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas.

Kasmetinės kompensacijos dydžiui apskaičiuoti nustatoma paliekamos neiškirstos medienos vertė, taikant vidutines medienos kainas pagal 2019 metų I pusmečio aukcionus, atėmus vidutines 2019 metų medienos ruošos sąnaudas, apskaičiuojant vidutinę beržo kainą ir minkštųjų lapuočių kainą. Paliekamos neiškirstos medienos vertė apskaičiuojama likvidinį turį padauginus iš apskaičiuoto įkainio. Valstybinės miškų tarnybos direktorius 201 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 221-19-V patvirtino kasmetinės kompensacijos, mokėtinos pareiškėjui už paliekamą neiškirstą 672 m3 brandžių beržo ir baltalksnio medynų Joniškio regioninio padalinio Klovainių girininkijos 763 kvartalo 16a, 17a, 20a, 25a sklypuose, bendrame 3,8 ha plote, apskaičiavimui reikalingą dydį, t. y. paliekamos neišskirstos medienos vertę – 28 720,16 Eur.

Aplinkos ministerija pareiškėjui 2020 m. rugpjūčio 4 d. pervedė kompensaciją – 341,77 Eur.

49. Pareiškėjas skunde teigia, kad Įsakymu pakeitus pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype esančio miško teisinį režimą, pareiškėjas negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu būtų miške esančius medynus iškirtęs ir medieną pardavęs, dėl ko šios negautos pajamos pareiškėjui turi būti kompensuotos. Pareiškėjui išmokėta 341,77 Eur kasmetinė kompensacija buvo apskaičiuota taikant Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kuris, pareiškėjo vertinimu, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 30 straipsnio 2 daliai, 46 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo vertinimu, įstatymų leidėjas turėjo priimti tokį kompensacinį mechanizmą dėl valstybės nustatytų veiklos apribojimų privataus miško savininkams, pagal kurį pareiškėjui, kaip privataus miško savininkui, būtų išmokėta vienkartinė kompensacija, kurią sudarytų pareiškėjo negautos pajamos, kurias atitinka Valstybinės miškų tarnybos įsakyme nustatyta paliekamos neiškirstos medienos vertė, t. y. 28 720,16 Eur. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 28 378,39 turtinę žalą, apskaičiuotą iš Valstybinės miškų tarnybos įsakyme apskaičiuotos ir patvirtintos pareiškėjo Žemės sklype esančio miško paliekamos neiškirstos medienos vertės (28 720,16 Eur) atėmus pareiškėjui pagal Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punktą išmokėtą kasmetinę kompensaciją (341,77 Eur).

50. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus. Pareiškėjas, nurodydamas skundo dalyką, pasirenka pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdą.

51. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia skundą, ir kokį konkretų reikalavimą reiškia atsakovui, tačiau nėra įpareigotas pateikti teismui teisinį ginčo santykių kvalifikavimą. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas. Tam, kad pareiškėjo, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti pareiškėjo reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.

52. Pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės (skundo dalykas), o skundo pagrindą siejo išimtinai tik su Seimo neteisėtais veiksmais, o ne su kitų institucijų, kurios nustatė pareiškėjo miškui ribojimus, mokėtinos kompensacijos rūšį bei apskaičiavo pareiškėjo interesų netenkinančio dydžio kompensaciją ir ją išmokėjo, veiksmais (neveikimu). Pažymėtina, kad pareiškėjas teismo posėdyje, kai buvo sprendžiama, ar Seimas yra tinkamas Lietuvos valstybės atstovas šioje byloje, laikėsi pozicijos, jog Seimas yra tinkamas atstovas, nes būtent dėl jo neteisėtų veiksmų buvo padaryta pareiškėjo prašoma priteisti turtinė žala.

53. Taigi šioje byloje turėjo būti vertinama ir nustatoma, ar dėl Seimo neteisėtų veiksmų nustatant Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte kasmetinę kompensaciją už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus yra padaryta pareiškėjui jo nurodoma turtinė žala (28 378,39 Eur negautos pajamos).

Dėl nustatyto teisinio reglamentavimo

54. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Seimo neteisėtus veiksmus sieja tik su Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalies, kurioje apibrėžta kompensacija, priėmimu, todėl nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios tik su šiuo aspektu. Pareiškėjas šiuos Seimo neteisėtus veiksmus įrodinėjo skundo motyvuose išdėstyto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentais. Šiais argumentais pareiškėjas siekė įrodyti pirmosios instancijos teismui ir siekia įrodyti apeliacinės instancijos teismui (apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jis palaiko skundo motyvuose išdėstyto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentus) būtinybę stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija) atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 30 straipsnio 2 daliai, 46 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

55. Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnis (2016 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. XII-2683 redakcija), reglamentuojantis kompensacijos už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus, nustato, kad už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus išmokamos vienkartinės arba kasmetinės kompensacijos (1 d.).

56. Vienkartinė kompensacija, kurią sudaro pajamos, kurios galėjo būti gautos pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas, mokama privataus miško savininkams, kurių miško valdose po nuosavybės teisių įgijimo įsteigiama nauja saugoma teritorija, pakeičiamos esamų saugomų teritorijų ribos arba nustatomi nauji veiklos apribojimai, dėl kurių uždraudžiamas brandžių medynų kirtimas arba reikalaujama dalį kirstinų medžių palikti neiškirstų (Saugomų teritorijų įstatymo 321 str. 2 d. 1 p.). Taip pat vienkartinė kompensacija mokama privataus miško savininkams ir valstybinės žemės nuomininkams, kurie iki saugomos teritorijos įsteigimo, esamos saugomos teritorijos ribų pakeitimo ar veiklos esamoje saugomoje teritorijoje reglamentavimo pakeitimo buvo pradėję rengti ar turėjo parengę teritorijų planavimo dokumentus ar ūkinės veiklos projektus, kurie nebegalės būti patvirtinti, arba anksčiau patvirtinti dokumentai ar ūkinės veiklos projektai negalės būti toliau įgyvendinami, arba turės būti keičiami dėl nustatytų naujų veiklos saugomoje teritorijoje apribojimų. Tokiu atveju kompensuojamos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, jų keitimo išlaidos, taip pat likviduojamų objektų atkuriamoji turto vertė, atimant tolesniam naudojimui tinkamo turto vertę (vertes apskaičiuojant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka) (Saugomų teritorijų įstatymo 321 str. 2 d. 2 p.).

57. Kasmetinės kompensacijos reglamentuojamos šio straipsnio 3 dalyje, kurio 1 punkte nustatyta, kad: „privataus miško savininkams, kurių miško valdose po nuosavybės teisių įgijimo <...> nustatomi nauji veiklos apribojimai, dėl kurių atidedamas vėlesniam laikui brandžių medynų kirtimas arba reikalaujama dalį kirstinų medžių palikti neiškirstų kirtimų atidėjimo laikotarpiui, kompensuojami pajamų netekimo nuostoliai, kurie apskaičiuojami kaip vidutinės metinės palūkanos, mokamos einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius (nuo 2 metų) terminuotus indėlius, naujai priimtus iš ne finansų bendrovių ir namų ūkių (jeigu nurodytos rūšies indėlių palūkanų norma einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose yra neigiama, kompensacija nemokama). Palūkanos apskaičiuojamos nuo negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Negautos pajamos apskaičiuojamos taikant vidutines medienos rinkos kainas ir vidutines medienos ruošos sąnaudas tais metais, kai privataus miško savininkas pateikia prašymą apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją, kurį jis gali pateikti ne anksčiau kaip tais metais, kai miškas pasiekia pagrindinių kirtimų amžių, taikytą iki veiklos apribojimų nustatymo. <...>.“

58. Taigi kasmetinė kompensacija mokama tokiu atveju, kai nustatyti nauji veiklos apribojimai yra laikino pobūdžio, t. y. dėl kurių tik atidedamas vėlesniam laikui brandžių medynų kirtimas arba reikalaujama dalį kirstinų medžių palikti neiškirstų kirtimų atidėjimo laikotarpiui.

59. Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kompensacijų už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Vyriausybė 2004 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1578 patvirtino Kompensacijų privataus miško savininkams už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris detalizuoja vienkartinių ir kasmetinių kompensacijų apskaičiavimą ir išmokėjimą privataus miško savininkams Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 3 dalies 1 punkte numatytais atvejais.

60. Pagal Aprašo 3 punktą, privataus miško savininkas, norintis gauti kompensaciją už miško valdai nustatytus veiklos apribojimus, turi turėti šiai miško valdai galiojantį vidinės miškotvarkos projektą, kuriame nustatyti kompensacijai apskaičiuoti būtini duomenys: 1) medienos, kuri, vykdant nustatytuosius reikalavimus, paliekama visam laikui arba laikinai neiškirsta brandžiame medyne, tūrį ir medyno rūšinę sudėtį; 2) keliems metams atidedamas brandaus medyno kirtimas, jeigu visa brandžiame medyne sukaupta mediena ar jos dalis bus tik laikinai neiškirsta. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad privataus miško savininkas, norintis gauti kompensaciją, Valstybinės miškų tarnybos teritoriniam padaliniui pagal miško valdos buvimo vietą pateikia: 1) nustatytos formos prašymą (Aprašo priedas); 2) sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo kopiją, jeigu nuosavybės teisė į miško žemę įgyta vėliau, negu buvo įsteigta saugoma teritorija ar nustatyti veiklos apribojimai, o privataus miško savininkui miško plotas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą grąžintas natūra.

61. Aprašo 11 punkte nurodyta, kad Valstybinės miškų tarnybos direktorius, vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymu ir Aprašu, priima sprendimą dėl kompensacijos išmokėjimo ir jame nurodo: 1) miško valdai nustatytus veiklos apribojimus; 2) vienkartinės kompensacijos, mokėtinos privataus miško savininkui už nustatytą draudimą vykdyti brandžių medynų kirtimą arba nustatytą reikalavimą dalį kirstinų medžių palikti neiškirstų, dydį, jei privataus miško savininkas turi teisę į vienkartinę kompensaciją; 3) kasmetinės kompensacijos, mokėtinos privataus miško savininkui už atidėjimą vėlesniam laikui brandžių medynų kirtimą arba reikalavimą dalį kirstinų medžių palikti neiškirstų kirtimų atidėjimo laikotarpiui, dydį: paliekamos neiškirstos medienos vertę ir kiek metų bus mokamos kasmetinės kompensacijos, jei privataus miško savininkas turi teisę į kasmetinę kompensaciją. Pagal Aprašo 12 punktą, Valstybinė miškų tarnyba apie priimtą sprendimą dėl kompensacijos išmokėjimo ne vėliau kaip per 10 darbo dienų raštu informuoja kompensaciją išmokančią instituciją, o pagal Aprašo 13 punktą, kasmetinės kompensacijos pirmųjų metų išmokos dydį ne vėliau kaip iki einamųjų metų birželio 15 d. apskaičiuoja, vėliau kasmet iki nurodytosios datos kitų metų išmokos dydį patikslina kompensaciją išmokanti institucija. Aprašo 14 punkte įtvirtinta, kad kompensacijoms išmokėti reikalingas lėšas planuoja ir kompensacijas išmoka: 1) Aplinkos ministerija, – jeigu saugomos teritorijos steigėjas – valstybės institucija; 2) savivaldybės administracija, – jeigu saugomos teritorijos steigėja – savivaldybės taryba.

62. Remiantis Aiškinamuoju raštu „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 1, 2, 5, 7, 9, 11, 13, 16, 18, 20, 23, 25, 27, 29, 30, 31 ir 32 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 321 straipsniu ir įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projekto ir dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo Nr. VIII-499 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto“ nustatyta, kad Saugomų teritorijų įstatymo tikslas: tobulinti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimą ir jų apsaugos ir tvarkymo valdymą, o vienas iš uždavinių – tiksliau apibrėžti asmenų, kuriems turi būti išmokamos kompensacijos už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus, ratą, atvejus, periodiškumą ir lėšų šaltinius. Aiškinamajame rašte paaiškinta, kad iki teikiamo Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo galiojusioje šio įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje buvo pateikta tik bendra nuostata, kad žemės savininkams bei valdytojams, kurių žemės valdose nustatyti veiklos apribojimai, kurie realiai sumažina gaunamą naudą arba uždraudžia anksčiau vykdytą veiklą, išmokamos kompensacijos. Pažymėta, kad tokia nuostata neleido tiksliau nustatyti, o įstatymus įgyvendinančiuose teisės aktuose tiksliau apibrėžti asmenų, kuriems tokios kompensacijos priklauso, ypač atsižvelgiant į nuosavybės teisių į žemę įgijimo ir apribojimų nustatymo laiką. Nurodyta, kad dėl tokio nepakankamo apibrėžtumo ir dėl valstybės biudžeto lėšų trūkumo, dalis asmenų, kuriems priklausytų kompensacijos, jų negauna nuo 2010 metų.

63. Aiškinamajame rašte, pristatant naujas (pakeistas) Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, nurodyta, kad Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnyje tiksliau apibrėžiamas asmenų, turinčių teisę gauti kompensaciją už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus, ratas, atsižvelgiant į nuosavybės teisių į žemę įgijimo ir apribojimų nustatymo laiką, taip pat į tai, ar realiai susidaro nuostoliai; kompensacijos išmokamos tik tuo atveju, jeigu veiklos apribojimai nustatyti po nuosavybės teisių įgijimo su įstatyme įtvirtintomis išimtimis; kompensacijos gali būti išmokamos ne tik iš valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų, bet ir iš tarptautinių fondų ir programų lėšų; apskaičiuojant kasmetines kompensacijas, mokėtinas privataus miško savininkams, jos dydis nustatomas kaip vidutinės metinės palūkanos, mokamos einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius (nuo 2 metų) terminuotus indėlius, kurios apskaičiuojamos nuo sumos, kuri galėjo būti gauta, jeigu apribojimai nebūtų nustatyti. Siekiant išvengti teisinio neapibrėžtumo rizikos situacijose, kai palūkanos už indėlius bankuose įgyja neigiamą išraišką (tokia situacija buvo susiklosčiusi 2015 metų pirmoje pusėje su palūkanomis už kai kurių rūšių indėlius), siūloma nustatyti, kad kompensacija einamaisiais metais nemokama, jeigu ilgalaikių (nuo 2 metų) terminuotų indėlių palūkanų norma einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose yra neigiama. Aiškinamajame rašte paaiškinta, kad toks siūlomas reguliavimas kompensacijų gavėjų atžvilgiu atitiktų situaciją, kuri faktiškai susiklosto tarp klientų ir komercinių bankų, jeigu palūkanų norma tampa neigiama, t. y. jeigu miško savininkas už iškirstą mišką ir parduotą medieną gautas lėšas laikytų komerciniame banke, jam palūkanos nebūtų išmokėtos.

64. Įvertinus tai, kas aptarta, matyti, kad Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnyje įtvirtintas kompensavimo modelis už valstybės nustatytus naujus veiklos apribojimus pagal nustatyto veiklos apribojimo pobūdį, t. y. ar jis yra laikino, ar nuolatinio pobūdžio, kas pagrindžia, kad skirtumas tarp vienkartinės ir kasmetinės kompensacijos pagrįstas objektyviuoju kriterijumi. Apskaičiuojant kasmetinę kompensaciją pasirinktas už indėlį mokamų palūkanų modelis, dėl ko privataus miško savininkui, kurio veiklai valstybė savo iniciatyva nustatė apribojimus, tų apribojimų taikymo laikotarpiu mokamos palūkanos, taip kompensuojant pajamų netekimo nuostolius. Dėl valstybės nustatytų naujų veiklos apribojimų realios veiklos privataus miško savininkas negali laikinai vykdyti, todėl Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tokių netekimo nuostolių (palūkanų) apskaičiavimo tvarka, kuri susieta su galimai negautomis pajamomis, kurios apskaičiuojamos iš pajamų, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant vidutines medienos ruošos sąnaudas, ir nustatomos taikant vidutines medienos rinkos kainas ir vidutines medienos ruošos sąnaudas tais metais, kai privataus miško savininkas pateikia prašymą apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją.

65. Tai reiškia, kad Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas kompensavimo mechanizmas nėra siejamas su realiais miškų savininkų patirtais nuostoliais (negautomis pajamomis), kurie apskaičiuojami vadovaujantis CK 6.249 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis, kaip padaryta žala įvertinama pinigais.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

66. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-413-602/2015 (taip pat ir 2018 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-447-602/2018) konstatuota, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo praktika aiškinant ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatas (šiuo metu šios nuostatos įtvirtintos ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje), administraciniai teismai gali nagrinėti bylas dėl minėtoje normoje numatytų subjektų (šiuo atveju – Seimo) veiklos (neveikimo), kuria buvo pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia (be kita ko) žalos atlyginimo.

67. Pareiškėjo akcentuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2107-502/2016 nurodyta, kad tais atvejais, kai vienos iš viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos akto neteisėtumo – nustatymas yra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai, laikomasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Vadovaujantis šiomis teisės nuostatomis, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje (dabar ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje) vartojama formuluotė „nesprendžia bylų“ aiškintina kaip, be kita ko, reiškianti, kad administraciniai teismai negali spręsti, ar valstybės valdžios institucijos (šiuo atveju – Seimo) aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus. Tačiau minėta formuluotė negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad administraciniai teismai negali tirti šių institucijų veiklos tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas šių teismų abejonei dėl priimto akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Iš to darytina išvada, kad nors teisėjų kolegija (ir administraciniai teismai apskritai) negali pati pripažinti Seimo akto (byloje nurodomas Nutarimas) neteisėtu, t. y. nustatyti, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai, jai suteikta kompetencija nuspręsti, kad dėl šio Seimo akto teisėtumo nėra pagrįstų abejonių, t. y. nustatyti, kad neteisėtų veiksmų nebuvo.

68. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo bylą dėl žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildino iš neteisėtai priimto Seimo protokolinio nutarimo Nr. SPP-203, kuriuo būtent nebuvo pritarta nutarimo projektui skirti pareiškėją lygių galimybių kontroliere.

69. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų atlyginta žala, kurią jis kildina iš neteisėtai Seimo priimto akto, kuris nėra tiesiogiai susietas su pareiškėjo individualia situacija. Pareiškėjas šiuo atveju žalos atlyginimą sieja su Seimo priimto įstatymu (jo dalimi), kuris yra abstraktaus pobūdžio teisės normų, t. y. elgesio taisyklių, taikytinų individualiais požymiais neapibrėžtų subjektų ratui, rinkinys. Tam, kad įstatymas sukurtų teisines pasekmes ir galimai pažeistų asmens teises, jis turi būti realiai taikomas ir įgyvendinamas. Teisės norma, reguliuojanti visuomeninius santykius, turi ne tik egzistuoti, bet ir būti realiai pritaikoma. Dėl to ir asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto (kaip abstrakčių teisės normų rinkinio) buvimu (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-164/2008; kt.).

70. Iš pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto atitikimą Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui turinio seka, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad: „<...> negautų pajamų, kurios galėjo būti gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas“, ginčija Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pagal kurį: „<...> kompensuojami pajamų netekimo nuostoliai, kurie apskaičiuojami kaip vidutinės metinės palūkanos, mokamos einamaisiais metais Lietuvos komerciniuose bankuose už ilgalaikius (nuo 2 metų) terminuotus indėlius, naujai priimtus iš ne finansų bendrovių ir namų ūkių“, teigdamas, kad ši ginčijamo punkto dalis ydinga, nes joje „netekimo nuostoliais“ laikomos ne tame pačiame punkte minimos „negautos pajamos“, o nuo jų apskaičiuotos vidutinės metinės palūkanos. Pareiškėjo vertinimu, kompensacijos dydis, kuris susietas su vidutinėmis metinėmis palūkanomis, kurios visuotinai (buvo) žinoma, kad yra itin mažos ir net kai kuriais atvejais gali būti nulinės, yra per mažas, nes neatitinka „negautų pajamų“, kurios būtų gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas kompensavimo mechanizmas išimtinai tenkina tik valstybės interesus. Pareiškėjo vertinimu, Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte turi būti įtvirtintas ne netekimo nuostolių, o negautų pajamų kompensavimas, iš anksto padengiantis visas negautas pajamas, kurios būtų gautos iškirtus kirstinus medžius ir pardavus medieną rinkoje, atimant iš jų vidutines medienos ruošos sąnaudas. Toks teisinis reglamentavimas užtikrintų realų ir operatyvų kompensavimą.

71. Pareiškėjas tai, kad Seimas, priėmęs Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nesilaikė Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyrą, grindė visais prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą išvardytais argumentais dėl ginčijamo teisinio reglamentavimo ydingumo. Tai, kad ginčijamas teisinis reglamentavimas neatitinka Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, pagal kurią teisiniu reglamentavimu turi būti užtikrintas žalos atlyginimas, pareiškėjo vertinimu, patvirtina tai, kad pačiame Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte vartojama sąvoka „negautos pajamos“, kurios apibrėžtos CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, kas reiškia, jog pats Seimas pasirinko kompensuoti asmenims žalą, kurią jie patiria dėl valstybės nustatytų apribojimų jų veiklai. Tačiau ginčijamas teisinis reglamentavimas, kaip minėta, neužtikrina, kad privataus miško savininkui, kurio nuosavybės realizavimo teisė buvo apribota valstybės iniciatyva, būtų užtikrintas realus žalos atlyginimas. Kadangi ginčijamas teisinis reglamentavimas neužtikrina realaus žalos atlyginimo, kartu toks teisinis reglamentavimas, pareiškėjo vertinimu, pažeidžia ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose įtvirtintas privačios nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Pareiškėjo vertinimu, tai patvirtina, kad ginčijamas teisinis reglamentavimas pažeidžia teisę į privačią nuosavybę, kuri yra itin svarbi ūkinės veiklos vykdymo prielaida. Todėl Seimas, priėmęs ginčijamą teisinį reglamentavimą, nesilaikė ir Konstitucijos 46 straipsnio.

72. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

73. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

74. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalies neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą dėl toliau nurodomų argumentų.

75. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus (2000 m. spalio 18 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai); konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai; neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas (2010 m. vasario 3 d. nutarimas).

76. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija; Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai; leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų. Tai – esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas (2003 m. sausio 24 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).

77. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga; įstatymai turi saugoti visų savininkų <...> nuosavybės teises; nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

78. Miškai, parkai, telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus (2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

79. Miškas yra vienas pagrindinių gamtos turtų; miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas (2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai); apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti (2006 m. kovo 30 d. nutarimas).

80. Pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdamas Konstitucijos ir įstatymų, inter alia paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai); Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant šią veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 46, 54 straipsnius (2015 m. kovo 5 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai); ūkinės veiklos laisvė įstatymu gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, konstituciškai svarbius tikslus ir pan. (2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai); pagal Konstituciją tik įstatymu galima nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir apribojimus, kuriais daromas esminis poveikis ūkinei veiklai (2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai).

81. Tais atvejais, kai tam tikros vietovės įstatymo nustatyta tvarka yra pripažįstamos ypač vertingomis ir (arba) jose esantys atskiri gamtos objektai pripažįstami saugotinais, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio atitinkamų vietovių ir (arba) gamtos objektų teisinio režimo (2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

82. Teisėkūros subjektai privalo nepaneigti konstitucinės asmens teisės reikalauti teisingai atlyginti jam padarytą žalą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad vien aplinkybė, jog teisėkūros subjektai turi didelę diskreciją atitinkamoje srityje, negali automatiškai paneigti nurodytos žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tikrumo. Tvirtinant priešingai, reikalavimas dėl žalos atlyginimo prarastų svarbą tokiose srityse kaip ūkinės veiklos laisvė, kur teisėkūros subjektai, įgyvendindami teisės aktų leidybos ar sprendimų priėmimo įgaliojimus, turi didelę diskreciją atsižvelgiant į, be kita ko, šiai sričiai būdingus ekonominę riziką ir pasirinkimą.

83. Svarbu ir tai, kad būtent nukentėjęs asmuo, naudodamasis visomis pagal įstatymą priimtinomis priemonėmis, pateikdamas pagrįstus, tikslius ir neprieštaringus duomenis, pagrįstų ir įrodytų, jog egzistuoja atlygintina žala. Prašyme atlyginti patirtą žalą turi būti informacijos, kuri leistų nustatyti nurodytą žalą ir įvertinti jos pobūdį bei apimtį. Šiomis aplinkybėmis teismai turi išsaugoti vertinimo laisvę spręsti, ar pateikti įrodymai yra teisiniu požiūriu pakankami. Jei įrodinėjimo taisykles prašymą atlyginti patirtą žalą teismai vertintų nepakankamai griežtai ir teisiškai reikšmingais pripažintų nepakankamus įrodymus, tokiomis aplinkybėmis iš tiesų būtų nepaisoma viešosios atsakomybės sistemos veiksmingumo principo, nes bylą nagrinėjantis teismas neįsitikintų, ar esama visų CK 6.271 straipsnyje nurodytų valstybės atsakomybės sąlygų. Tai, kad tinkamas įrodinėjimo taisyklių taikymas yra glaudžiai susijęs su teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimo veiksmingumu, akcentuojama ir EŽTT praktikoje, nurodant, jog bylą nagrinėjantys teismai žalos atlyginimo bylose privalo tinkamai taikyti su įrodinėjimo pareiga susijusias taisykles, be kita ko, nesukurdami pernelyg didelės naštos asmenims, siekiantiems pagrįsti savo reikalavimą (2022 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Wyszyński prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 66/12).

84. Pagal bylos duomenis pareiškėjas neginčijo (neginčija) Įsakymu taikytų jo Žemės sklype esančiam miškui nustatytų laikinų ribojimų bei pasinaudojo Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnyje nustatyta kompensavimo tvarka (iš Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 221-19-V turinio matyti, kad pareiškėjas į Valstybinę miškų tarnybą kreipėsi vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsniu ir Aprašo nuostatomis, ir vadovaujantis šiomis nuostatomis jam buvo apskaičiuota ir išmokėta kasmetinė kompensacija – 341,77 Eur). Byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas Valstybinei miškų tarnybai teikė prašymą kartu su įrodymais, jog jam būtų atlyginti jo patirti realūs nuostoliai dėl Įsakymu nustatytų ribojimų, ir šiuos nuostolius buvo atsisakyta atlyginti.

85. Pareiškėjas šioje byloje neteikė jokių įrodymų, kad dėl Įsakymu taikytų ribojimų jis patyrė žymiai didesnius nuostolius, nei kad jam buvo išmokėta kasmetinė kompensacija – 341,77 Eur. Pareiškėjo nurodomos iš viso 28 720,16 Eur negautos pajamos nėra apskaičiuotos laikantis CK 6.249 straipsnio nuostatų ir teismų praktikos dėl negautų pajamų įrodinėjimo (žr. šios nutarties 36–39 p.). Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose, atsikirsdamas į atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą argumentus dėl jo patirtos žalos dydžio (atsakovo atstovas byloje ginčijo pareiškėjo nurodytos patirtos žalos dydį), yra paaiškinęs, kad jo turtinė padėtis būtų pagerėjusi 28 378,39 Eur suma, kuri nurodyta remiantis Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 19 d. įsakyme Nr. 221-19-V nustatyta pareiškėjui paliekamos neiškirstos medienos verte (28 720,16 Eur). Byloje pareiškėjas nėra pateikęs jokių konkrečių įrodymų bei nurodęs metodo, kuriuo galėtų būti apskaičiuojamos jo negautos pajamos, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo pats nustatyti pareiškėjo negautų pajamų dydį (patirtos žalos dydį), atsižvelgdamas į taikomus ribojimus, pareiškėjo vykdytą (vykdomą) veiklą ir kt.

86. Šioje byloje aptartų teisės aktų nuostatų kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas (privataus miško savininkas) neginčija Įsakymu nustatyto naujo jo veiklos ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau laikosi pozicijos, jog Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta kasmetinė kompensacija yra per maža, kad būtų atlyginti jo patirti nuostoliai. Kaip minėta, byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas Valstybinei miškų tarnybai pateikė įrodymus apie jo patirtus nuostolius, kurie turi būti apskaičiuoti laikantis CK 6.249 straipsnio nuostatų, kurios reglamentuoja padarytos žalos įvertinamą pinigais. Pareiškėjas remiasi tik Valstybinės miškų tarnybos įsakyme nustatyta paliekamos neiškirstos medienos verte, o jos apskaičiavimas išimtinai yra susijęs su kompensuojamų pajamų netekimo nuostolių, kurie apskaičiuojami kaip vidutinės metinės palūkanos, apskaičiavimu pagal pareiškėjo kritikuojamą Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Kaip nustatyta, Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas kompensavimo mechanizmas, pagrįstas už indėlius mokamų palūkanų modeliu, nevertinant kiekvieno atvejo individualiai.

87. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui neįrodžius, kad jis patyrė jo nurodomą žalą (nuostolius) dėl Įsakymu taikomų ribojimų ir kad jam atsisakoma atlyginti jo realius patirtus nuostolius, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos jo teisės ir atsirado jam neigiami padariniai būtent dėl Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto kompensavimo mechanizmo.

Dėl bylos procesinės baigties

88. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartodama (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Forestus“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė