2022-03-30 Nr. AB-7293-3-62-3-03240-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1754-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03240-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio B. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) B. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S30964 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 6K-1882 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atvykęs iš (duomenys neskelbtini) jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi gimtojoje šalyje jam kilo pavojus dėl jo tikėjimo, priklausymo (duomenys neskelbtini), o 2016 metais jo šeima atsivertė į (duomenys neskelbtini). Jis nepakluso tėvo valiai atsisakyti (duomenys neskelbtini), tėvas jam grasino, kad griežtai nubaus, todėl teko išvykti iš šalies. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo skundas dėl Sprendimo Komisijoje buvo atmestas iš esmės pateikus tik sutrumpintus motyvus. Pareiškėjo nuomone, atsakovo sprendimai priimti neįsigilinus į pareiškėjo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes ir dėl itin išaugusio prieglobsčio prašytojų srauto formaliai atlikus procedūras prieglobsčio būtinybei įvertinti. Sprendime apie realią pareiškėjo kilmės šalies situaciją visiškai nėra pasisakyta – atsakovas tik konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) priklauso tik apie 3 proc. populiacijos, tačiau kokie yra santykiai tarp skirtingų religijų išpažinėjų, koks yra valstybės požiūris į religinę mažumą ir ar šie žmonės religiniu pagrindu nepatiria diskriminacijos, sprendime nepasisakyta. Pareiškėjas teigia aiškiai nurodęs faktinį pagrindą ir aplinkybes, o atsakovas tik subjektyvaus vertinimo pagrindu neatliko išsamaus tyrimo ir jokių konkrečių duomenų apie pareiškėją, išskyrus jo paties pateiktą informaciją, nenustatė, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas, tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai.

3. Pareiškėjas teigė, kad tuo atveju, jei teismas konstatuotų, jog atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Iš skunde pateiktos informacijos ir pareiškėjo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, yra tikimybė, jog, pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, jo pasakojimas visiškai atitiko kilmės valstybės informaciją, jis nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, nenustatyta, kad jis keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies ir privalo būti išsiųstas. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką, kadangi Sprendime numatyti pareiškėjo teises ribojantys terminai yra nepagrįstai ir neproporcingai ilgi, neatitinkantys teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, jog pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl nustatytas 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas neproporcingas.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog 2015 metais jo tėvas perėjo į (duomenys neskelbtini) ir norėjo, kad ir pareiškėjas į jį pereitų. Kiti (duomenys neskelbtini) jį taip pat įkalbinėjo, nes jei ne, sakydavo, jis ir jo tėvai pasieks pragarą. Pareiškėjas gatvėje jautėsi diskriminuojamas, į jį rodė pirštais, grasino, sakė, kad eis į pragarą. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 metų Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

Pareiškėjo pasakojimas buvo nedetalus, abstraktus, bendro pobūdžio, papasakota istorija savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo, o nurodytas tariamas persekiotojas (pareiškėjo tėvas) nėra valstybinis subjektas. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, neidentifikuotas tikėtinas persekiotojas ir tikslai persekioti pareiškėją, todėl, atsižvelgiant į tai, išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Atsakovas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, kadangi nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas surinko tiek informacijos apie kilmės valstybę, kiek buvo būtina ir pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymo kontekste tinkamam jo prašymo išnagrinėjimui.

Pareiškėjas nenurodė, kad buvo diskriminuojamas visada, priešingai, iš jo pasakojimo galima suprasti, kad problemos jam prasidėjo 2015 metais, kada tėvas tapo (duomenys neskelbtini) ir jį pradėjo versti irgi tapti tokiu pat, nes nepaklusus jam gali tekti palikti namus, išvykti, ieškoti kitos vietos apsistoti tai nėra lengva dėl finansinių trūkumų. Prieglobsčio prašymo pagrįstumą lemia ne tik pasakojimo turiniui keliami reikalavimai, bet ir jo neprieštaravimas kilmės valstybės informacijai ir atitiktis tarptautinės apsaugos statusui gauti kriterijų elementams.

6. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, neva lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, buvo neišsamus, nebuvo pateikta aiškių detalių, o bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo trumpai, neišplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais, todėl buvo pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo pasakojimas nėra laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (pareiškėjo tėvas) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas deklaratyviai formuluoja tariamus Sprendimų trūkumus nekonkretizuodamas, kokios pareiškėjo asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias dėl pareiškėjo priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Migracijos departamento sprendimais nedaro jų nepagrįstų ir negaliojančių. Tyrimo metu buvo padaryta išvada, jog „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo sąlyga nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas pagrįstai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų. Atsižvelgiant į paties pareiškėjo paaiškinimus, jis visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, savęs neidentifikuoja kaip išsiskiriančio kultūriniame šalies kontekste, be to, joje nevyksta kariniai konfliktai. Tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių kilmės šalyje būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje, kuri susijusi ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

8. Atsakovo įsitikinimu, priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo B. G. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti B. G. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi B. G. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad kilmės šalyje jam kilo pavojus dėl tikėjimo. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. spalio 13 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Komisijai, tačiau Komisija 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 6K-1882 atmetė pareiškėjo skundą.

11. Teismas aptarė Konvencijos, Įstatymo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

12. Teismas nustatė, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog 2021 m. spalio 6 d. įvyko pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad jis gimė ir gyveno (duomenys neskelbtini), moka (duomenys neskelbtini) kalbą. Jis gyveno kartu su tėvais ir vienu broliu, nevedęs, priklauso (duomenys neskelbtini) (apie 3 proc. šalies gyventojų), (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjo, jis turi įgijęs vidurinį išsilavinimą, dirbo kaip privatus verslininkas (duomenys neskelbtini)). Šeima 2016 metais perėjo iš (duomenys neskelbtini) tikėjimo į (duomenys neskelbtini), o jis atsisakė, nepakluso, todėl tėvas jam pagrasino, kad griežtai nubaus, jei nepaklus, sakė, kad jis eis į pragarą. Pareiškėjas bėgo iš šalies, bijodamas tėvo bausmės, išorinio smurto nepatyrė.

13. Teismas nesutiko, kad pareiškėjo pasakojimas buvo detalus ir nuoseklus apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių jo prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, t. y. įrodymų, kad jis patyrė fizinį ar psichologinį smurtą dėl religijos, todėl jo pasakojimo turinio patikimumą Migracijos departamentas vertino atsižvelgdamas į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikydamasis Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatų.

14. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir nustatė, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei. (duomenys neskelbtini) jau kelis dešimtmečius yra populiarus migrantų iš (duomenys neskelbtini) subregiono kelionės tikslas (atsižvelgiant į 2019 m. duomenis, maždaug daugiau kaip 10 proc. (duomenys neskelbtini) populiacijos sudaro iš kitų šalių atvykę migrantai). Per pastaruosius 20 metų ji taip pat tapo reikšminga migrantų ir pabėgėlių, keliaujančių į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kilmės šalimi. Skirtingai, nei pasakoja prieglobsčio prašytojas, tariamas jo persekiotojas nėra valstybinis subjektas, o prieglobsčio prašytojo tėvas (šeimos konfliktas) ir tai nėra pagrindas pabėgėlio statuso suteikimui. Taip pat nustatyta, jog pareiškėjo paprašius nurodyti konkrečiai jam gresiančias grėsmes iš žmonių, jis to negalėjo padaryti, teigė, kad tiesiog vaikšto gatvėmis ir į jį rodo pirštais, grasina, sako, kad eis į pragarą. Pareiškėjas nurodė, kad konkrečių grasinimų nesulaukė, fizinio smurto taip pat nepatyrė. Pasak pareiškėjo, tiek jam, kaip (duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini) buvo sudarytos sąlygos mokytis, jis lankė mokyklą, gavo išsilavinimą, nenurodė patyręs kokių nors gyvybiškai svarbių diskriminacinių apraiškų iš visuomenės dėl buvimo (duomenys neskelbtini), tiesiog žmonės į jį pradėjo žiūrėti kitaip dėl tėvo religinio atsivertimo. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas neleidžia patikimai identifikuoti persekiotojų ir jų tikslų persekioti pareiškėją. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo kilmės valstybė negali ar nenori užtikrinti ilgalaikės pobūdžio apsaugos.

15. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu. Pareiškėjo istorija nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir jam šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

17. Teismas vertino, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais, kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis ir nėra priežasčių pareiškėjui taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

18. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Todėl atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

19. Teismas aptarė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas ir pažymėjo, kad iš skundžiamų Migracijos departamento sprendimų matyti, kad minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad, tikėtina, atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

20. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą uždrausti pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, motyvavo tuo, jog prieglobsčio prašytojas kelia nelegalios migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Prieglobsčio prašytojas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Sprendime pažymėta, kad prieglobsčio prašytojas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, ypač prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, ir vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Migracijos departamentas paskyrė maksimalų draudimo atvykti terminą ir laikė jį proporcingu.

21. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų, taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Todėl teismas pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Teismas, įvertinęs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) nuostatas, pažymėjo, kad šiuo atveju, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 23. Pareiškėjas B. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 18 d. sprendimą, Migracijos departamento Sprendimą ir Komisijos sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

24. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms įrodyti pateikti rašytinius įrodymus objektyviai nėra įmanoma, todėl atsakovas turėjo itin didelį dėmesį skirti pareiškėjo apklausai ir jo nurodytų aplinkybių analizei, sudaryti galimybę vertinant, kad pasakojimui trūksta nuoseklumo ar yra tam tikrų prieštaravimų, teikti papildomus paaiškinimus ar užduoti tikslinius klausimus (Tvarkos aprašo 15 p.), tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Atsakovo darbuotojai privalo identifikuoti pareiškėjo problemą ir atskleisti bylos esmę, tačiau tai nebuvo padaryta, o atsakovas nepagrįstai iš anksto skubos tvarka priskyrė pareiškėją ekonominių migrantų kategorijai.

25. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas turėjo ištirti ne tik teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Humanitarinės pagalbos biuro ataskaita, parengta 2021 m. gruodžio 31 d. (duomenys neskelbtini). Taip pat klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, turi būti analizuojamas ne tik ir ne tiek pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei 1984 metų Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs netinkamo elgesio. (duomenys neskelbtini) kaip visuomenės grupė susidūrė su persekiojimu, smurtu, diskriminacija, dėl ko pareiškėjui gali kilti pagrįsta baimė susidurti su smurtu

26. Pareiškėjas teigia, kad abejotinos atsakovo išvados dėl nesuteiktos papildomos apsaugos. Bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Naujausi duomenys patvirtina apie pareiškėjui gresiantį individualų pavojų. Atsakovas tikėtinai neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė Pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija. Karinis konfliktas (duomenys neskelbtini) trunka jau ilgą laiką, dėl to pareiškėjo kilmės šalyje yra itin daug pabėgėlių, bet (duomenys neskelbtini) neužtikrina savo piliečių apsaugos, todėl pareiškėjas pagrįstai prašė suteikti jam tarptautinę apsaugą.

27. Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, Sprendimas turi būti panaikintas visas, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jo byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

28. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais aptartais sprendimais. Todėl, atitinkamai juos panaikinus, turi būti naikinamos atitinkamos Sprendimo dalys, kaip praradę teisinį pagrindą.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjui pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga nesuteikti pagrįstai. Pareiškėjo atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Tariamas pareiškėjo persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjas pagrįstai išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ir jam nustatytas draudimas atvykti, nes jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, dėl pareiškėjo elgesio kilo nelegalios migracijos grėsmė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S30964, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui B. G. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimus panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 6K-1882 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

33. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo (prieglobsčio prašytojo) pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (persekiojimas iš tėvo pusės dėl to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), o tėvo šeima atsivertė į (duomenys neskelbtini) religiją, pareiškėjas patiria patyčias viešumoje), nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas yra su trūkumais, neparemtas įrodymais. Atsakovas pareiškėjo nurodomą jam grėsmę būti persekiojamam kilmės valstybėje įvertino kartu su aktualia kilmės valstybės informacija ir konstatavo, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas.

34. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą ir tikrindamas Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, detaliai ir atidžiai įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje ir informaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo deklaratyvius ir abstraktaus pobūdžio argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, neatitinkančius bylos faktinių aplinkybių, nors pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies 6 punktą apeliaciniame skunde privaloma nurodyti įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), o pagal 7 punktą – įrodymus, patvirtinančius apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde teikiami argumentai apie situaciją (duomenys neskelbtini), tačiau nurodoma situacija (duomenys neskelbtini) nėra susieta su pareiškėjo pagrįsta baime būti persekiojamam (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Taip pat apeliaciniame skunde teikiami argumentai apie (duomenys neskelbtini) padėtį, tačiau šios aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama byla.

36. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

37. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

38. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

41. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

42. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

43. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

44. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 4 straipsnyje.

45. Aiškindamas šias teisės normas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) pažymėjo, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

46. Iš atsakovo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

47. Įvertinus pareiškėjo pateiktą pasakojimą atsakovui, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo istorija dėl buvimo (duomenys neskelbtini) ir persekiojimo nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, kurie jį paskatino išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio ir neišsamūs, neinformatyvūs. Pažymėtina, kad pareiškėjo persekiotojas nėra valstybinis subjektas – tai, pareiškėjo teigimu, jo tėvas, atsivertęs į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepagrindė, kad valstybinės institucijos ar tarptautinės organizacijos negali arba nenori jam suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui kilmės valstybės nuo 2016 metų, kuomet kilo konfliktas su šeimos nariais, iki pat jo išvykimo 2021 metais jokia reali grėsmė dėl buvimo (duomenys neskelbtini) nebuvo kilusi. Taip pat pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

48. Konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, atsakovas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje.

50. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

51. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

52. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

53. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

54. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

55. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje nevyksta joks karinis konfliktas, nėra duomenų, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be kita ko, Sprendime, įvertinus surinktą informaciją, nustatyta, kad bendra ekonominė situacija pareiškėjo kilmės šalyje gerėja. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

56. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

57. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas jo išklausymas.

60. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

61. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

62. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė