2018-10-03 Nr. AB-17477-3-65-3-00035-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2524-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00035-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. vasario 15 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti po 100 Eur už kiekvieną jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė) dieną neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas Areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Kameros buvo perpildytos, nešvarios, jose šalta, neveikė oro ventiliavimo sistema. Pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Tualetas toje pačioje patalpoje kaip ir suimtųjų gultai, todėl jam buvo nejauku naudotis tualetu. Kameroje nebuvo prižiūrėtojo iškvietimo mygtuko, dėl ko tekdavo ilgai belstis į geležines duris, taip pat kentėti triukšmą, kuomet suimtieji iš kitų patalpų bandydavo prisikviesti pareigūnus. Areštinėje dirbantys pareigūnai buvo nemandagūs ir pasižymėjo cinišku požiūriu į kalinamus asmenis. Pareiškėjo teigimu, tokios sąlygos jam sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas 2013 m. liepos 31 d. – 2015 m. sausio 12 d. Areštinės kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jis buvo laikomas netvarkingose kamerose. Tuščias kameras valo Areštinės darbuotoja, o Areštinėje esantys asmenys patys privalo rūpintis kameros švara, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Areštinėje kamerų langai atsidaro, jose yra mechaninė ventiliacija. 2005 m. ir 2013 m. atlikus Areštinės remonto darbus, buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Pareiškėjo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos paneigė ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Atsakovas tvirtino, jog Areštinėje nerūkantys asmenys yra laikomi atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjas nepateikė prašymo būti laikomu su nerūkančiais asmenimis. Artimųjų siuntiniuose pareiškėjui būdavo perduodamos ir cigaretės, todėl manytina, kad jis yra rūkantis asmuo. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų ar situacijų, kuomet Areštinės darbuotojai elgėsi pažeisdami sulaikytojo teises. Teisės aktai nenumato reikalavimo kamerose įrengti signalizacijos mygtukus. Areštinės pareigūnai yra įpareigoti jokiu būdu nepalikti posto, kol jų nepakeis kitos pamainos pareigūnai. Visada yra reaguojama į bet kokį triukšmą, išaiškinamos triukšmo priežastys, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nėra jokių galimybių išsikviesti policijos pareigūnus, neatitinka tikrovės. Asmenys pareigūną gali išsikviesti pabelsdami į kameros duris. Toks beldimas nesukelia didelio triukšmo ir poste dirbančiam pareigūnui yra girdimas. Atsakovo vertinimu, skundas yra grįstas abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu pareiškėjo A. N. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 31 d. – 2015 m. sausio 12 d. buvo periodiškai laikomas Panevėžio AVPK areštinėje. Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2017 m. vasario 15 d. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neįtvirtina jokio senaties termino, todėl ir nacionalinė teisė tokio termino negali numatyti. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, nėra pagrindo teigti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės raštu ar žodžiu kreiptis į įkalinimo įstaigų administracijas ar kitas įstaigas, į teismą, ginant galbūt pažeistas savo teises. Teismas nenustatė pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą, todėl jo reikalavimus atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. sausio 17 d. atmetė.

7. Teismas taip pat nustatė, kad vertinamu laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. sausio 12 d.) pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 1, 3, 8, 9, 13, iš viso 48 paras, iš jų 30 parų – pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtintą minimalią ploto normą – 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

8. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais, kadangi pareiškėjas Panevėžio AVPK nebuvo pateikęs prašymo laikyti jį kartu su nerūkančiais asmenimis, skundo teiginiai šiuo aspektu buvo nekonkretūs, o pareiškėjo draugai ir artimieji ginčo laikotarpiu jam sistemingai perduodavo tabako gaminių, teismo vertinimu, jo asmeniniam naudojimui.

9. Teismas, iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų ir Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto tarnybinių pranešimų nustatęs, jog Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti 120-130 cm aukščio pertvara, tualetu besinaudojantys asmenys sanitarinį mazgą gali užsidengti audeklu, pripažino, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą Areštinės kamerose yra nepagrįsti.

10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl tikrintų kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, švaros, galimybės suimtiesiems patiems valyti kameras sudarymo, vėdinimo sąlygų, santykinės oro drėgmės ir temperatūros nenustatė, o pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų netikrintose kamerose ginčo laikotarpiu į Panevėžio AVPK areštinės administraciją nesikreipė. Todėl skundo teiginiai, kad Areštinėje gyvenamoji patalpa nešvari (purvinos grindys, po lovomis ir kampuose dulkės, nešvarios sienos ir kt.), buvo šalta, neveikė oro ventiliacijos sistemos, pripažinti nepagrįstais.

11. Teismas pažymėjo, kad laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju – teritorinių policijos įstaigų areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose. Taigi tuo, kad Areštinės kamerose nėra įrengti pareigūno iškvietimo mygtukai, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti.

12. Teismas nepagrįstais laikė ir pareiškėjo argumentus, jog Areštinėje dirbantys pareigūnai buvo nemandagūs ir pasižymėjo cinišku požiūriu į kalinamus asmenis. Pareiškėjas šiam teiginiui pagrįsti jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to Areštinės administracijai būtų teikęs skundus.

13. Teismas, įvertinęs nustatytą pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą, sprendė, kad tai pareiškėjui galėjo sukelti nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą. Tačiau pareiškėjui turinčio tekti ploto norma buvo pažeista nežymiai, į Areštinę pareiškėjas buvo pristatomas periodiškai, Areštinės kamerose buvo laikomas su dvejais – trimis asmenimis, pažeidimai buvo trumpalaikiai. Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, be to, jis delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nenustatė, jog nurodytas pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei, taip pat kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 150 Eur suma.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjo skundą atmetant arba konstatuojant, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

15. Atsakovo nuomone, pareiškėjo patirtai žalai atlyginti užtenka vien teisės pažeidimo pripažinimo fakto, todėl teismas jam nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pats teismas konstatavo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, jis delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo, be to, nenustatyta, jog nurodytas pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nenustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – žala. Teismo nustatyti pažeidimai nebuvo pasiekę minimalaus žiaurumo lygio pagal Konvencijos 3 straipsnį. Byloje nenustatyta, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2015 m. sausio 12 d., atlyginimo.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Areštinėje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui 30 parų nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, tačiau kitos jo pretenzijos yra nepagrįstos. Apeliaciniame skunde atsakovas nesutinka tik su neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdu, apeliacinis skundas grindžiamas deklaratyviais, bendro pobūdžio argumentais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių atsakovas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo.

18. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

19. Iš Panevėžio APVK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2017 m. kovo 22 d. tarnybinio pranešimo (b. l. 63), kuriame nurodytas kamerų, kuriose vertinamu laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. sausio 12 d.) buvo laikytas pareiškėjas, plotas ir kartu su juo laikytų asmenų skaičius, bei Panevėžio APVK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2017 m. kovo 23 d. tarnybinio pranešimo (b. l. 59), kuriame nurodyti kamerose buvusio sanitarinio mazgo matmenys, matyti, kad pareiškėjui visą šį laiką buvo užtikrinama 3 kv. m ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą. Kiti pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų pažeidimai nebuvo konstatuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nagrinėjamoje byloje ir nenustatė.

20. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui 30 parų nebuvo užtikrinta minimali ploto norma – 5 kv. m (atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą). Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

21. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino patyręs didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, sutriko jo visavertis gyvenimas ir kt. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK ar kitas kompetentingas įstaigas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

22. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Panevėžio AVPK padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui iš atsakovo priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti – 150 Eur, arba neturtinės žalos atlyginimo pinigais išvis nepriteisti.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė