2013-09-09 Nr. ATPB-118-4-45-3-00663-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-87/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00663-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimo V. R. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2013 m. liepos 18 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) teikimas, kuriame prašyta iš dalies pakeisti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 2 dalimi, pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečio V. R. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2013 m. spalio 28 d., bet ne ilgiau nei iki tol, kol bus išspręstas klausimas dėl prieglobsčio jam suteikimo arba nesuteikimo Lietuvos Respublikoje ir jis bus nustatyta tvarka išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Teikime Užsieniečių registracijos centras nurodė, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas), išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pripažino jį akivaizdžiai nepagrįstu, teigė, kad užsieniečio prašymas ir jo pateikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose numatytų kriterijų dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Nurodė, kad užsienietis prieglobsčio prašymą pateikė siekdamas išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į jo kilmės šalį ir norėdamas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje bei pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteiktomis garantijomis. Teigė, kad pasinaudojęs prieglobsčio procedūra užsienietis bandytų vykti į kitas Europos Sąjungos valstybes (į Lenkijos Respubliką). Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad pareiškėjo sulaikymas yra pagrįstas, atsižvelgiant į jo siekį vykti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares bei į didelę tikimybę, jog nebūdamas sulaikytas, užsienietis bandys išvykti iš Lietuvos Respublikos nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo priėmimo, taip pat į būtinybę įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo, jei jis nebus pakeistas ar panaikintas teisminio proceso metu.

2013 m. liepos 18 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme taip pat buvo gautas pareiškėjo prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo, kuriame pareiškėjas prašė panaikinti 2013 m. gegužės 10 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimą. Nurodė, kad pareiškėjas yra apskundęs Migracijos departamento sprendimą, kuriuo jam nebuvo suteiktas prieglobstis Lietuvoje, todėl jis turi nuo prieglobsčio prašymo pateikimo įgytą prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, kurio jis nepraras iki nebus priimtas galutinis sprendimas dėl jo prieglobsčio prašymo, o iki tol, užsienietis negali būti sulaikytas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Pažymėjo, kad nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras visą bylos nagrinėjimo laikotarpį negalės atlikti jokių su pareiškėjo išsiuntimu susijusių veiksmų. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 2 straipsnio 20 punktu, analogišku Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 2 straipsnio d punktui, taip pat 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) preambulės 9 punktu bei atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo sulaikymo pagrindas, numatytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriuo rėmėsi Ignalinos rajono apylinkės teismas, yra išnykęs ir tolimesnis pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 25 d. sprendimu (b. l. 11-12), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi, Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino, o pareiškėjo prašymo netenkino ir paliko galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą dėl pareiškėjo sulaikymo bei pratęsė jo sulaikymo terminą iki 2013 m. spalio 28 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. liepos 28 d. buvo sulaikytas Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu kaip neteisėtai esantis Lietuvos Respublikoje, nes užsienietis negalėjo įrodyti savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog nepaisant to, kad užsienietis yra apskundęs Migracijos departamento sprendimą, kuriuo atsisakyta suteikti jam prieglobsti Lietuvos Respublikoje ir nuspręsta išsiųsti jį į kilmės šalį, t. y. kad užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas, iš užsieniečio apklausos metu jo pateiktos informacijos galima spręsti, kad jo tikslas yra ne prieglobsčio gavimas Lietuvos Respublikoje, todėl darė išvadą, jog yra akivaizdu, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Teismas manė, jog yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre V. R. bandytų išvykti iš Lietuvos Respublikos.

II. Pareiškėjas V. R. apeliaciniu skundu (b. l. 18-24) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą pakartotinai svarstyti jo sulaikymą tenkinti ir panaikinti 2013 m. gegužės 10 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimą.

Be argumentų, nurodytų prašyme pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Migracijos departamento išvadomis, kurios nebuvo nagrinėtos bylos dalyku. Nurodo, kad pareiškėjui negali būti taikomas Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendime naujai nurodytas, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas, užsieniečio sulaikymo pagrindas, visų pirma dėl to, kad teismas neargumentavo, kodėl šis sulaikymo pagrindas buvo pritaikytas. Teigia, kad teismas, taikydamas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatą, privalėjo remtis ir teleologiniu teisės aiškinimo metodu, t. y. atsižvelgti į tai, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta įgyvendinant Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę.

Atsižvelgdamas į tai, nurodo, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą. Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo, t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae.

Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas.

Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos. Remdamasis tuo teigia, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Šią išvadą, anot pareiškėjo, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov), kuriame teismas nurodė, jog sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui pagal 2003 m. sausio 27 d.

Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – ir Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas taikomas skirtingas teisinis režimas, todėl mano, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas turėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas ir, priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas (išsiuntimo tikslu). Pažymi, jog pareiškėjo poziciją patvirtina ir naujausia ESTT praktika: 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR ESTT nurodė, kad Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalį kartu su jos 9 konstatuojamąja dalimi reikia aiškinti taip, kad ši direktyva netaikoma trečiosios šalies piliečiui, padavusiam tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, laikotarpiu nuo minėto prašymo pateikimo iki tol, kol dėl šio prašymo priimamas sprendimas pirmąja instancija arba kol išnagrinėjamas dėl minėto sprendimo pareikštas skundas.

Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, todėl prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi. Teigia, kad Direktyvos 2008/115/EB netaikymą prieglobsčio prašytojams patvirtina ir tai, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo bei nuostatos dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos yra įtvirtintos skirtinguose straipsniuose, todėl asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai, ir asmenims, kurie siekia tarptautinės apsaugos, neturėtų būti taikomas tas pats teisinis režimas.

Daro išvadą, kad asmens, pateikusio prieglobsčio prašymą, sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, prieštarauja ESTT praktikai. Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, nebeatitinka naujausios, 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu suformuotos, ESTT praktikos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose N575-79/2013 ir N575-78/2013 ir nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra pateikęs prieglobsčio prašymą, turi asmens tapatybės dokumentą, bendradarbiauja su Migracijos departamentu, nustatant jo teisinę padėtį ir nurodė visas prieglobsčio prašymo priežastis, jo sulaikymas yra nepagrįsta priemonė, kuri turėtų būti pakeista alternatyvia – apgyvendinimu Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu yra sulaikytas Užsieniečių registracijos centre nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. liepos 28 d., skundžiamu sprendimu Švenčionių rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu (kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, išskyrus atvejus, kai jis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje) bei šio straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu (kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.), paliko galioti minėtą Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimą bei pratęsė užsieniečio sulaikymo terminą iki 2013 m. spalio 28 d. Šioje byloje svarbu išsiaiškinti ar pareiškėjo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre buvo pagrįstai paliktas galioti ir pratęstas vadovaujantis minėtais pagrindais.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad skundžiamo Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimo priėmimo metu, Migracijos departamento sprendimas nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) pareiškėjui bei išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tai reiškia, kad tuo metu užsienietis turėjo prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, todėl Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas sulaikymo pagrindas jam negalėjo būti taikomas.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ESTT 2013 m. gegužės 30 d. priėmus sprendimą byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR, nebeatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. Susipažinusi su minėtu ESTT sprendimu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika minėtai ESTT jurisprudencijai neprieštarauja, todėl nėra pagrindo keisti vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant užsieniečių sulaikymo klausimus. Pažymėtina, kad ESTT minėtame sprendime, be kita ko, nurodė, jog „<...> būtent valstybės narės, tinkamai laikydamosi įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę ir Sąjungos teisę, turi nustatyti priežastis, dėl kurių prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas ar jo sulaikymas pratęstas“. Kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 32 dalies ir 113 straipsnio sisteminis aiškinimas leidžia teigti, jog Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą sulaikymo pagrindą, gali būti taikomi visiems užsieniečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra padavę prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašymą, ar ne.

Atkreiptinas dėmesys, jog 2013 m. gegužės 30 d. sprendime ESTT taip pat nurodė, kad asmens sulaikymas dėl aplinkybių, susijusių su prieglobsčio prašytojo asmeniniu elgesiu prieš pateikiant ir pateikus prieglobsčio prašymą, o ne dėl to, kad jis pateikė prieglobsčio prašymą, yra suderinamas su Direktyvos 2005/85/EB 18 straipsnio 1 dalimi (58 punktas); jei toks asmens sulaikymas yra objektyviai būtinas siekiant neleisti, kad jis visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo, toks tolesnis jo sulaikymas taip pat yra leistinas pagal Direktyvos 2003/9/EB 7 straipsnio 3 dalį (59 punktas); nors Direktyva 2008/115/EB netaikytina vykstant prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrai, tai nereiškia, jog dėl šios aplinkybės grąžinimo procedūra yra galutinai nutraukiama – ji gali būti tęsiama, jei prieglobsčio prašymas bus atmestas, todėl jei valstybės narės, laikydamosi numatytų sąlygų, negalėtų išvengti, kad suinteresuotas asmuo, pateikęs prieglobsčio prašymą, automatiškai būtų paleistas, būtų pažeistas Direktyvos 2008/115/EB tikslas veiksmingai grąžinti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius (60 punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog Direktyva 2003/9/EB ir Direktyva 2005/85/EB nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, jog užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko tik dėl to, jog jam 10 kartų nepavyko patekti į Lenkijos Respubliką, prieglobsčio Lietuvos Respublikoje užsienietis pasiprašė ne iškart atvykęs į šalį, o tik pradėjus jo readmisijos procedūrą, galiausiai, pareiškėjas nesulaukęs galutinio sprendimo dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo, pasiprašė į kilmės valstybę. Įvertinusi minėtas faktines aplinkybes bei pareiškėjo elgesį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, siekia sutrukdyti priimti ir įvykdyti galutinį sprendimą dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo, prieglobsčio jis pasiprašė siekdamas sutrukdyti grąžinti jį į kilmės šalį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju tam, kad pareiškėjas, nepasinaudotų laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, bandant išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, egzistavo objektyvi būtinybė taikyti jam judėjimo laisvės ribojimą. Akivaizdu, jog šiuo atveju buvo didelė tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis vengdamas išsiuntimo, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo sulaikymas buvo pagrįstai pratęstas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu.

Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui sulaikymas skirtas ne dėl buvimo prieglobsčio prašytoju, tačiau, kaip jau minėta, dėl didelės bandymo neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos tikimybės ir siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė