2016-03-21 Nr. AB-6071-3-61-3-02012-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-997-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02012-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. ir atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 19377 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą paskirti pareiškėjui socialinę pašalpą nuo 2014 m. vasario 1 d. ir išmokėti priklausančias sumas; 3) priteisti 700 315,50 Eur turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veikų, atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nepagrįstai ir neteisėtai buvo atsisakyta skirti socialinę pašalpą nuo 2014 m. vasario 1 d., motyvuojant tuo, kad nebuvo pateikti visi reikiami dokumentai. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, Įstatymas, PSPNGĮ) 21 straipsnio 14 dalies nuostatas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad į Vilniaus miesto savivaldybę kreipėsi dėl anksčiau skirtų pašalpų ir kompensacijų pratęsimo, nes aplinkybės nuo paskutinio pratęsimo datos nebuvo pasikeitusios. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybė pripažino pareiškėjo teisę į piniginę socialinę paramą, nes 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 247262 skyrė kompensacijas, tačiau neskyrė socialinės pašalpos. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19.14, 44 ir 69 punktuose yra įtvirtinti nusikalstami reikalavimai, kurie pažeidžia aukštesnės galios teisės aktus. Dėl šių nuostatų taikymo pareiškėjui nepagrįstai nebuvo išmokėta socialinė pašalpa, todėl jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas prašė teismo vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 109 straipsnio 1 dalimi informuoti prokurorą apie Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1, 2, 5 dalyse, 228, 229 ir 294 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymių nustatymą.

Atsakovai Administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad Sprendimu buvo atsisakyta skirti pareiškėjui socialinę pašalpą, nes jis nei prašyme, nei per papildomai suteiktą terminą nenurodė banko atsiskaitomosios sąskaitos, į kurią būtų pervedama socialinė pašalpa, rekvizitų. Sprendimas buvo priimtas laikantis galiojusių teisės aktų, t. y. Įstatymo ir Aprašo, reikalavimų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Įstatyme nėra nustatytas socialinės paramos (pašalpos / kompensacijos) išmokėjimo būdas (-ai), įstatymų leidėjas įgaliojimus nustatyti socialinės paramos teikimo tvarką, įskaitant ir jos išmokėjimo būdą, suteikė savivaldybėms. Atsakovų nuomone, Aprašo 44 ir 69 punktų nuostatos, nustatančios, kad socialinės pašalpos ir (ar) kompensacijos piniginės lėšos yra pervedamos į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose ar bankų skyriuose, yra teisėtos ir nepaneigia asmenų teisės gauti paskirtą socialinę paramą. Atsakovai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. vasario 14 d. nutarime pateiktais išaiškinimais.

Atsakovai laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo argumentai dėl žalos padarymo yra abstraktūs ir nemotyvuoti, nes pareiškėjas nenurodė, kaip žala pasireiškė, nepagrindė žalos dydžio. Atsakovų teigimu, nėra pagrindo konstatuoti Administracijos neteisėtus veiksmus, nes Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi ir Aprašo 16 punktu, t. y. Administracija veikė pagal savo kompetenciją ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Tačiau net ir nustačius, kad Aprašo 19.14, 44 ir 69 punktai buvo priimti neteisėtai, tai savaime nereikštų, jog yra pagrindas savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes akto panaikinimas nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Atsakovų nuomone, pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo S. F. skundą tenkino iš dalies: panaikino Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 19377; įpareigojo Administraciją pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti nagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą; priteisė pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi ir Aprašo 16 punktu, 2014 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą Nr. 19377 atsisakyti suteikti pareiškėjui pagal jo 2014 m. vasario 4 d. prašymą-paraišką socialinę pašalpą, nes per mėnesį nepateikti visi reikiami dokumentai, t. y. nenurodyta pareiškėjo banko sąskaita. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti socialinę pašalpą, nes nebuvo pateikta banko, su kuriuo (-iais) Administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį, atsiskaitomoji asmens sąskaita, ir vadovaudamasis ABTĮ 116 straipsniu, sprendė, jog šiuo atveju yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. eA-1154-502/2015, kurioje pripažinta, kad tam tikros Aprašo 44 ir 69 punkto nuostatos tiek, kiek jomis teisiškai nesureguliuotas paskirtų socialinių pašalpų / apskaičiuotų kompensacijų sumų išmokėjimas ir kitokiu būdu (kitokiais būdais), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 3 punkte ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir Teisėkūros pagrindų įstatymas) ir 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

Atsižvelgęs į tai, kad Aprašo 44 ir 69 punktais buvo tinkamai neužtikrintas piniginės socialinės paramos, teikiamos socialiniams ir ekonominiams iššūkiams bei rizikoms socialiai jautriems žmonėms, prieinamumas, ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgiama į norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmes ex tunc (retroaktyviai), nes priešingu atveju Aprašo 44 ir 69 punktų panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai. Pripažinęs, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015 galioja retroaktyviai, teismas padarė išvadą, jog Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ir Administracija įpareigotina pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą, atsižvelgė į tai, kad priimti Aprašo 44 ir 69 punktai prieštaravo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, ir konstatavo, jog pažeidimai nebuvo procedūriniai, kuriuos pašalinus sprendimas galėjo būti kitoks. Teismo vertinimu, tai sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo egzistuoja neteisėti institucijos veiksmai. Teismas pažymėjo, kad turtinės žalos dydis turi būti įrodytas ir įrodinėjimo pareiga tenka pareiškėjui; jeigu jis nepateikia jokių įrodymų dėl turtinės žalos dydžio, nėra pagrindo ją atlyginti.

Teismas sprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju vertintinas neatsižvelgiant į tai, kaip atsakovas įvykdys teismo įpareigojimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nes neturtinė žala nagrinėjamu atveju sietina su neigiamais pareiškėjo fiziniais ar dvasiniais išgyvenimais, kuriuos jis patyrė dėl neteisėtų institucijos veiksmų. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje atsisakymas, kuris pripažįstamas neteisėtu, suteikti pareiškėjui socialinę paramą neabejotinai sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nes vienas pagrindinių piniginės socialinės paramos tikslų yra padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o jų gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių, yra ribotas. Išanalizavęs byloje nustatytas aplinkybes ir rašytinius įrodymus, atsižvelgęs į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – gauti socialinę pašalpą – pažeidimą, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 11, 22 ir kitų straipsnių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes ginčui aktualios teisės normos buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, o pareiškėjo nurodomos teisės normos nebuvo taikytos byloje. Nors pareiškėjas prašė informuoti prokurorą apie nuskalstamų veikų požymių nustatymą, tačiau teismas, vadovaudamasis ABTĮ 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, konstatavo, kad bylos medžiaga nesuteikia pagrindo taikyti šią nuostatą, todėl prašymą perduoti prokurorui atitinkamą medžiagą atmetė.

III. Pareiškėjas S. F. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo dalį, kuria jam padaryta turtinė ir neturtinė žala neatlyginta visiškai (adekvačiai) ir teisingai, bei perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo; 2) pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį pranešti prokurorui apie nusikalstamų veikų požymių nustatymą Vilniaus miesto savivaldybės ir jos subjektų, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir teisėjų kolegijos veikoje, įgaliojimų viršijimą, žinomai nusikalstamo nurodymo vykdymą, piktnaudžiavimą, pareigų neatlikimą, savavaldžiavimą (BK 30 str. 2 d., 33 str. 2 d., 182 str. 1, 2, 5 d., 228 str. 1 d., 229 str., 294 str. 1, 2 d.); 3) priteisti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą – 700 315,50 Eur.

Pareiškėjas nurodo, kad svarbiausias pirmosios instancijos teismo neišspręstas klausimas (ir taip pat absoliutus materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimas) yra nusikalstamas tik vieno (2014 m. kovo 31 d. skundo) iš visos bylos penkių visiškai tapačių savo esme epizodų (2014 m. liepos 17 d., 2014 m. rugsėjo 26 d., 2015 m. vasario 17 d., 2015 m. balandžio 7 d. raštai „papildomai 2014-03-31 skundui“, kuriuose keliamas ginčas dėl teisės tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu) nepaneigiamai formalus ir paviršutiniškas nagrinėjimas bei fiktyvaus sprendimo priėmimas. Pareiškėjas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas pridėjo prie bylos 2014 m. liepos 17 d. raštą „papildomai 2014-03-31 skundui“, tačiau nepagrįstai jo nenagrinėjo. Pareiškėjo nuomone, visi 2014 m. kovo 31 d. skundo papildymai turėjo būti nagrinėjami toje pačioje byloje, kad byla būtų visapusiškai ir objektyviai išnagrinėta, atsakyta į pareiškėjo visus pagrindinius reikalavimus ir įvykdytas teisingumas, o to neatlikus, teismo proceso neįmanoma laikyti teisėtu. Pareiškėjo teigimu, nebuvo pagrindo pradėti nagrinėti naujas bylas pagal pareiškėjo pateiktus skundo papildymus, nes pagal ABTĮ 52 straipsnį pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą ar dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nusikalstamai aplaidžiai nepaisė pareiškėjo 2015 m. birželio 9 d. prašymo pridėti prie bylos 2014 m. liepos 17 d., 2014 m. rugsėjo 26 d., 2015 m. vasario 17 d., 2015 m. balandžio 7 d. raštus ir juos nagrinėti teismo posėdyje bei prašymo dėl administracinės bylos nagrinėjimo teisme atidėjimo iki tol, kol bus prijungtos jos neatsiejamos dalys, t. y. pareiškėjas siekė, kad pagal jo skundus Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos bylos būtų sujungtos.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo Pilaitės poskyrio 2014 m. vasario 11 d. nusikalstamų veikų ir dėl to neteisėtai ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nustatytus nusikalstamos veikos požymius. Todėl pirmosios instancijos teismas nesuvokė turtinės ir neturtinės žalos padarymo ir jos atlyginimą sprendė pagal mažiau svarbius įrodymus. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nusikalstamai aplaidžiai nepaisė jo 2015 m. birželio 9 d. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar tam tikros Įstatymo nuostatos ir tam tikrų klausimų nesureguliavimas Įstatyme atitinka Konstituciją, nes šis prašymas yra neatsiejamai susijęs su byloje nagrinėjamu socialinės piniginės paramos pareiškėjui neteisėtu neskyrimu, kitų prigimtinių teisių ir laisvių bei teisėtų interesų pažeidinėjimu. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis dėl nurodytų bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos padarytų pažeidimų suabejojo teismo nešališkumu objektyviąja prasme ir 2015 m. gegužės 19 d. pareiškė teisėjų kolegijai nušalinimą, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė, kuri net neturėjo teisės spręsti nušalinimo pareiškimo, nes jai pačiai pareikštas nušalinimas kitoje pagal pareiškėjo skundą nagrinėjamoje administracinėje byloje, pareikšto nušalinimo teisingai neišsprendė. Pareiškėjo teigimu, šį klausimą nagrinėja teisėsaugos institucijos. Pareiškėjas paaiškina, kad jis yra ne kartą kreipęsis į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą dėl Vilniaus miesto savivaldybės subjektų neteisėtų ir nusikalstamų veikų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodo, jog pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta socialinė pašalpa, nes pareiškėjui neteisėtai nepaskirta piniginė socialinė pašalpa. Pareiškėjas nurodo, kad jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos suskaičiavimo kriterijai yra paslaptis ir netikėtumas tik tiems, kurie nepajėgūs pripažinti savo padarytų ypač šiurkščių įstatymų pažeidimų (Vilniaus miesto savivaldybei ir jos subjektams), nesiremiantiems konkrečiais objektyviai vykstančiais procesais ir juos ignoruojantiems teismams ir teisėjams.

Dėl patirtos žalos pareiškėjas paaiškina, kad jo prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai buvo ir yra pažeidinėjami nuo 2014 m. vasario 11 d. Dėl to pareiškėjas patyrė stresą, psichinę įtampą ir jaučia tiesiogines pasekmes savijautai, sveikatai, gyvenimo kokybei, visai veiklai ir pačiai gyvybei. Pareiškėjas nurodo, kad tokius paaiškinimus buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, o jeigu pirmosios instancijos teismas buvo įsitikinęs, jog pareiškėjo nurodomi jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos įrodymai nėra tikslūs, tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnį turėjo pats jų dydį nustatyti. Pareiškėjo nuomone, jo pirmosios instancijos teismui pateikti loginiai paaiškinimai nebuvo nagrinėti (buvo ignoruojami) ir nenagrinėjus atmesti. Pareiškėjas teigia, kad neteisėtomis veikomis asmeniui padaroma žala, nuostoliai, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo nemotyvuota išvada, jog nėra pagrindo atlyginti turtinę žalą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad neteisėtomis valdžios funkcijos vykdytojų veikomis jam padarytos žalos atlyginimas yra siekimas grąžinti prieš tai buvusią padėtį, nors iš esmės to atlikti yra neįmanoma.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jau vien būtinybė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir dėl to sugaištas laikas patvirtina žalos padarymo faktą. Pareiškėjas pažymi, kad jis labai išgyveno dėl patiriamos nežmoniškos neteisybės, visiško argumentų ignoravimo, prigimtinių žmogaus teisių, laisvių ir teisėtų interesų nepaisymo. Tai sukėlė stresą, nemigą, galvos svaigimą, širdies ploto skausmą, normalaus svorio praradimą, esminį savijautos ir sveikatos pablogėjimą, ypatingai žymų, kraštutinį gyvenimo kokybės suprastėjimą. Visa tai yra nepaneigiamas kėsinimasis į žmogaus dvasines, psichines, fizines, gyvybines organizmo funkcijas ir galias, sveikatą bei į pačią žmogaus gyvybę. Žala daugiausia yra padaryta dėl sukelto streso, rūpesčių ir laiko, energijos sąnaudų visoms sukeltoms problemoms teisingai, teisėtai ir pagrįstai išspręsti. Pareiškėjo teigimu, patirta žala yra sunkiai, sudėtingai suskaičiuojama, nes visa tai yra tebesitęsiantis procesas, o ne pasibaigęs vienkartinis įvykis. Pareiškėjo nuomone, kenkimo ir žalos sveikatai faktų konstatavimas ir įvertinimas nebūtinai fiksuojamas medicininėmis pažymomis, ekspertų išvadomis bei medicininiais tyrimais. Pareiškėjas paaiškina, kad jam yra padaryta ypač didelė turtinė ir neturtinė žala, nes jis dėl Vilniaus miesto savivaldybės ir jos subjektų neteisėtų veikų buvo priverstas išgyventi emocinį, dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimą, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumą, akivaizdžiai nepagrįstą reputacijos pablogėjimą, neteisėtą ir nepagrįstą įtarinėjimą, žmogiškojo orumo ir garbės, vertės žalojimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, fizinius skausmus ir žymų sveikatos pablogėjimą, t. y. visa, kas nurodyta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ir dar daugiau.

Pareiškėjas remiasi 2012 m. liepos 31 d. Britų medicinos žurnale pateikto 10 metų trukusio medicinos tyrimo analize ir teigia, kad tikimybė mirti išauga, jeigu asmuo patiria net ir mažiausią stresą, o kadangi pareiškėjas kankinamas didelio nerimo, tai rizika mirti dar padidėja. Pareiškėjas akcentuoja, kad ypač didelė žala jam yra daroma ir profesine prasme, nes nors nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas yra registruotas Vilniaus teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantis doro darbo pilietis, tačiau dėl nesibaigiančių neteisėtų veikų pareiškėjas neturi nei jėgų, nei laiko, nei kitų išteklių ne tik savo profesiniam augimui, bet ir jau pasiekto lygmens išlaikymui, t. y. taip yra skurdinama ateities perspektyva.

Pareiškėjas nurodo, kad jam padarytos žalos ir jos atlyginimo klausimas yra sudėtingas ir kompleksinis, susidedantis iš teisinių aktų, racionalių protinių, loginių, analitinių teiginių, fizinės būklės, savijautos ir medicininės analizės metodais patvirtinamų žymaus sveikatos pablogėjimo rodiklių įrodymų, moralinės ir dvasinės pusiausvyros ir subalansuotumo suardymo požymių, nes visa tai yra žmogaus vientisa visuma, t. y. jeigu vieni parametrai ar aspektai žalojami, tai neįmanoma ir nebūna, kad kiti individo funkcionavimo, egzistavimo, gyvavimo ir reiškimosi aspektai būtų nepažeisti. Pareiškėjo teigimu, turtinė ir neturtinė žala yra neatskiriama, viena su kita susijusi ir viena nuo kitos absoliučiai priklausoma, dėl to net ir teoriškai yra nepagrįsta teigti bei įvardyti jų konkrečius dydžius atskirai, t. y. jų atskyrimas ir tikslus nurodymas legalių mokėjimo priemonių suma nėra būtinas ar privalomas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareigai įvykdyti. Pareiškėjas akcentuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir jo subjektai dėl neteisėtų veikų net penkis kartus neteisingai sprendė ir laiku neskyrė bei neišmokėjo pareiškėjui teisėtai nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., t. y. net 15 mėnesių, priklausiusios socialinės piniginės paramos (neišmokėta suma – 1 520,21 Eur (5 250 Lt)).

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė materialiosios teisės normas, nes netinkamai jas taikė ir aiškino, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepaneigiamai neteisėtas ir nepagrįstas, nes akivaizdžiai neištirtos visos bylos aplinkybės ir pateikti įrodymai, teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, taip pat iš esmės pažeistas ABTĮ 81 straipsnis, todėl nurodyta pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo dalis privalo būti panaikinta. Atsižvelgęs į visa tai, kas išdėstyta, pareiškėjas prašo apeliacinį skundą (bylą) nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovai Administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovų nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teismo sprendimui keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų. Atsakovai, vadovaudamiesi ABTĮ 116 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015 galioja retroaktyviai. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 1-1581 teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas kitoje byloje, o šios bylos kontekste į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nebuvo kreiptasi dėl minėto sprendimo teisėtumo išaiškinimo. Atsakovų teigimu, vien tik minėto akto neteisėtumo pripažinimas kitoje byloje nesukuria teisinio pagrindo šioje byloje pripažinti pareiškėjo teisę gauti pašalpą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015 nėra nurodoma, kad 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. 1-1581 negalioja nuo jo priėmimo, todėl darytina išvada, jog šis aktas taikomas ne retroaktyviai, o atsižvelgiant į bendrąją ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, kad norminis aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovai akcentuoja, kad pareiškėjas nenurodė, kokio dydžio yra turtinė, o kokio – neturtinė žala, t. y. šių žalų dydžio neatskyrė, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atskirai vertino reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą pagrįstumą. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra teisinio pagrindo atlyginti turtinę žalą, visiškai nepagrįstai pareiškėjo naudai priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, peržengė skundo ribas, nes pats pareiškėjas nenurodė, kokia suma vertina neturtinės žalos dydį. Atsakovai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005 ir 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformuota praktika bei teigia, kad tam, jog žala galėtų būti atlyginta, ji turėtų būti įrodyta, tačiau pareiškėjas nei skunde, nei bylos nagrinėjimo metu visiškai nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo patirta neturtinė žala. Atsakovai taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013 suformuota praktika ir teigia, kad pareiškėjas turėjo pareigą įrodyti, jog patyrė neturtinę žalą, konkrečiai įvardyti, kaip ji pasireiškė, privalėjo nurodyti jos konkretų dydį ir jį pagrįsti, tačiau visa tai byloje nebuvo padaryta.

Atsakovai nurodo, kad pareiškėjui atsisakius detalizuoti bet kokius klausimus, susijusius su prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžiu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pripažino, jog nagrinėjamoje byloje atsisakymas suteikti pareiškėjui socialinę paramą neabejotinai sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nes byloje nėra jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Be to, nėra aišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas apskaičiavo priteistinos neturtinės žalos dydį, nes nėra aišku, kokios yra pareiškėjo vertybės, ar jos buvo pažeistos, ar tai sukėlė jam fizinius ar dvasinius išgyvenimus, taip pat ar šie išgyvenimai buvo tokio laipsnio, jog atsirastų pakankamas pagrindas priteisti neturtinę žalą.

Pareiškėjas S. F. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo teigimu, teismas privalo vykdyti teisingumą pagal Konstituciją ir ypač jos 109, 110 ir 112 straipsnių nuostatas, kurios reikalauja įsigilinti į nepaneigiamai egzistuojančius ir bylos medžiagoje nurodytus faktinius duomenis, visapusiškai ir objektyviai viską išnagrinėjus teisingai aiškinti ir taikyti bei išspręsti, tačiau šiuo atveju byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama ir sprendžiama niekinant ir pažeidžiant Konstituciją, nesilaikant įstatymų. Pareiškėjas pakartoja savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad visi penki epizodai, t. y. skundas ir jo papildymai, turėjo būti nagrinėjami kartu vienoje byloje. Pareiškėjo nuomone, visi atsakovų apeliacinio skundo paaiškinimai yra absoliučiai niekiniai ir logiškai paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepaneigiamai ir motyvuotai minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį teisingai aiškino ir pritaikė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad visiems kitiems duomenims likus nepakitusiems Administracijos Socialinių išmokų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius 2015 m. gegužės 26 d. pranešimu Nr. 41978 informavo pareiškėją, jog skyrė jam socialinę pašalpą. Todėl anksčiau įvykdytų nusikalstamų ir neteisėtų veikų teisinimas yra absurdiškas bandymas paneigti teisės principų, logikos ir proto egzistavimą bei yra sunkinanti aplinkybė.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovų apeliaciniame skunde nemotyvuotai bandoma paneigti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, nors pareiškėjui vienareikšmiškai buvo padaryta abiejų rūšių žala. Pareiškėjo nuomone, yra nurodyti visi būtini įrodymai, paaiškinimai, kad žala yra reali, o ne menama. Pareiškėjas akcentuoja tiesioginį Konstitucijos taikymo imperatyvą ir teigia, kad jam žala buvo padaryta dėl dviejų priežasčių: dėl Aprašo kaitaliojimo ir netinkamo teisinio sureguliavimo, t. y. akivaizdžių pažeidimų. Pareiškėjas pažymi, kad valdžios funkcijos vykdytojų neteisėtos ir nusikalstamos veikos buvo įvykdytos dėl nekompetentingumo arba sąmoningai. Pareiškėjo teigimu, ABTĮ 109 straipsnio 1 dalis reikalauja pranešti prokurorui ne tik apie Vilniaus miesto savivaldybės ir jos subjektų, bylą nagrinėjusios Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos ir jo pirmininkės veiksmus, bet ir apie Vilniaus universiteto Teisės fakulteto, kuris visiškai neparuošė specialisto, bet suteikė teisės magistro kvalifikacinį laipsnį atsakovų apeliacinį skundą rašiusiam asmeniui, veiklą. Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą (bylą) nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovai Administracija ir Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovai paaiškina, kad jie nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kurie yra nepagrįsti, deklaratyvūs ir nesudarantys pagrindo pareiškėjui priteisti nemotyvuotą turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovai pažymi, kad ABTĮ 69 straipsnio 1 dalis įtvirtina bylą posėdžiui rengiančio teisėjo arba ją nagrinėjančio teismo teisę, o ne pareigą bylas sujungti, todėl laikosi pozicijos, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo sujungti nagrinėjamą bylą su kitomis tame pačiame teisme nagrinėjamomis bylomis dėl vėlesnių Administracijos sprendimų neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos. Atsakovai nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nepagrįstai nepriteisė visos prašomos turtinės ir neturtinės žalos, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjo skundą. Atsakovai akcentuoja, jog byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo patirtą turtinę bei neturtinę žalą.

Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka būtent pareiškėjui, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas šios pareigos neįgyvendino, todėl vien dėl šios priežasties reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą turėjo būti visiškai atmestas, t. y. pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai peržengė skundo ribas ir pareiškėjo naudai priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovų teigimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovų neteisėtus veiksmus, nes Vilniaus miesto savivaldybės taryba ginčijamus Aprašo punktus patvirtino įgyvendindama įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, o Sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi kitoje byloje ir nesikreipęs dėl norminio akto teisėtumo išaiškinimo šioje byloje, nepagrįstai konstatavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015 galioja retroaktyviai, todėl ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikintas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 19377 ir šis atsakovas įpareigotas nagrinėti iš naujo pareiškėjo S. F. 2014 m. vasario 4 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti ir priimti sprendimą; priteista pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kiti pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovai. Pareiškėjas prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria jam neatlyginta visa turtinė ir neturtinė žala, ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl teismo padarytų proceso teisės pažeidimų bei netinkamai taikytos materialiosios teisės normų, o atsakovai siekia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas visiškai, teigdami, jog pareiškėjo skunde pareikšti reikalavimai yra neįrodyti ir nėra jokio teisėto pagrindo juos tenkinti iš dalies.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Iš pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų jo pareikštų reikalavimų, neatsakė į jo reikalavimus, neatidėjo bylos nagrinėjimo ir nesujungė administracinių bylų bei objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo visos bylos medžiagos, teismo išvada dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra absoliučiai nemotyvuota, iš esmės pažeistos procesą reglamentuojančios ABTĮ normos bei įrodymų ir įrodinėjimo taisyklės. Be to, apeliaciniame skunde yra nurodomos aplinkybės, susijusios su teisėjų, nagrinėjusių bylą ir priėmusių skundžiamą sprendimą, šališkumu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus. Dėl to teisėjų kolegija pirmiausia patikrina apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais aspektais, nes nustačius minėtus pareiškėjo nurodomus proceso teisės pažeidimus, turėtų būti konstatuotas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumas ir neteisėtumas, sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ši administracinė byla buvo iškelta 2014 m. balandžio 24 d. pagal pareiškėjo skundą, gautą teisme 2014 m. kovo 31 d. (I t., b. l. l–8), ir priimta nagrinėti skundo dalis, kuria buvo prašoma panaikinti atsakovo Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 19377, įpareigoti šį atsakovą skirti pareiškėjui nuo 2014 m. vasario 1 d. socialinę pašalpą ir nedelsiant išmokėti priklausančias sumas; priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų / neveikimo ir nusikalstamų veikų, kuri preliminariai yra 380 671,20 Lt (I t., b. l. 66–68). 2014 m. spalio 7 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi priimtas pareiškėjo skundo dalyko patikslinimas, pateiktas teismui 2014 m. spalio 7 d. (I t., b. l. 179, 182). Iš šio pareiškėjo skundo dalyko patikslinimo matyti, kad pareiškėjas jame patikslino skundo dalyką dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, t. y. nurodė, kad jam turi būti atlyginta 1 135 773,01 Lt arba 328 942,60 Eur žala. 2015 m. birželio 9 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi buvo priimtas pareiškėjo patikslintas skundas dėl žalos atlyginimo priteisimo (II t., b. l. 25). Iš pareiškėjo pateikto skundo patikslinimo (II t., b. l. 12) matyti, kad pareiškėjas prašė priteisti 700 315,50 Eur (2 418 049,30 Lt) turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ir išnagrinėjo priimtus pareiškėjo suformuluotus skundo bei patikslinto skundo dėl žalos atlyginimo dydžio reikalavimus, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neišnagrinėjo visų pareiškėjo pareikštų skundo reikalavimų.

Pareiškėjas teisingai nurodo, kad ABTĮ 52 straipsnis suteikia teisę pareiškėjui tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą ar dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, tačiau šioje byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas teikė kitus pareiškimus dėl skundo pagrindo ar dalyko tikslinimo (keitimo).

Šioje byloje yra pareiškėjo raštas „Papildomai 2014-03-31 skundui“ (I t., b. l. 90–92), kuriame yra nurodoma, kad pareiškėjas teikia papildomus duomenis 2014 m. kovo 31 d. skundui, šie duomenys yra neatskiriama dalis, nepaneigiami įrodymai įvardytų subjektų nusikalstamos veikos, jų neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų vykdymo tęsinys, ir akivaizdžiai patvirtina, jog šių subjektų buvo veikta iš anksto apgalvotai, tam pasiruošta, vykdyta ir užbaigta, tokia veika tęsiama. Šiame rašte be kita ko yra nurodyta, kad pareiškėjas skundžia Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 45844, tačiau šiame rašte nėra jokių nuorodų apie tai, kad pareiškėjas teikia patikslintą (papildomą) skundą ir reiškia šioje byloje reikalavimą dėl 2014 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 45844 panaikinimo, o dėstant teismui reiškiamus prašymus taip pat nėra suformuluotas toks reikalavimas, nėra nurodyta, kuris iš pareiškėjo paduoto ir pirmosios instancijos teismo priimto nagrinėti pradinio skundo reikalavimų yra tikslinamas ir / ar keičiamas.

Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju, būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose, raštuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

Pagal bylos duomenis pareiškėjas 2015 m. birželio 9 d. teikė prašymą atidėti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki bus prijungtos šios bylos neatsiejamos dalys (II t., b. l. 13). Pareiškėjas šiame prašyme nurodė, kad teismo žinioje yra kitos bylos dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, šios bylos buvo sudarytos neteisėtai ir nusikalstamai, bylų nesujungus teisingumas pagal Konstitucijos nuostatas ir ypač jos 109, 110, 112 straipsnius akivaizdžiai negali būti įvykdytas. Šis pareiškėjo prašymas sujungti bylas 2015 m. birželio 9 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi buvo atmestas (II t., b. l. 25). Išklausius teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad prašymas atmestas, nurodant, jog bylose ginčijami skirtingi aktai. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kitos administracinės bylos yra iškeltos dėl kitų Administracijos priimtų sprendimų, nėra paneigta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti minėtą prašymą, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas privalėjo sujungti šią bylą su pareiškėjo nurodomomis kitomis administracinėmis bylomis, t. y. aplinkybių, dėl kurių ši administracinė byla dėl Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 19377 panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negalėjo būti išnagrinėta teisingai, nesujungus jos su kitomis teisme iškeltomis administracinėmis bylomis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies bei 69 straipsnio nuostatas, nurodo Konstitucijos 109, 110 ir 112 straipsnius, tačiau tai yra abstraktūs teiginiai, kurie nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad ši byla privalėjo būti sujungta su kitomis bylomis, o šios bylos nagrinėjimas atidedamas. Atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinkama su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo tuo aspektu, kad nebuvo sujungtos bylos, o pirmosios instancijos teismo protokolinės nutarties argumentai, dėl kurių nebuvo tenkintas prašymas sujungti bylas, yra nepagrįsti ir neteisėti.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir kt. principai. Taip pat būtina pažymėti, kad tam, jog būtų įgyvendinti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai, yra svarbu laikytis ir proceso koncentruotumo principo. Be to, turi būti užtikrintas racionalus ir veiksmingas teismo darbas. Ši administracinė byla nagrinėjama nuo 2014 m. balandžio 24 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatidėjo šios bylos nagrinėjimo dėl šios bylos sujungimo su kitomis bylomis, nes atidėjus bylos nagrinėjimą ir sujungus bylas šioje byloje pareikštų skundo reikalavimų nagrinėjimas galėjo būti užvilkintas.

Šios bylos nagrinėjimo eiga ir bylos medžiaga nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas sujungti šią bylą su kitomis pareiškėjo nurodytomis teisme nagrinėjamomis administracinėmis bylomis turėjo neigiamos įtakos šio administracinio proceso koncentruotumui bei operatyvumui. ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, jog šis straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas, o proceso dalyvių prašymai dėl bylų sujungimo teismui nėra privalomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-70/2014; 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-371/2014; 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-150/2014).

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo neteisėtos sudėties (teismo šališkumo objektyviąja prasme), teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). Šis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.).

Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją). Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas.

Pareiškėjo nurodyti sprendimą priėmusių teisėjų procesiniai veiksmai, kuriuos pareiškėjas traktuoja kaip ABTĮ ir Konstitucijos nuostatų pažeidimus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas). Teisėjų kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl pareiškėjo nurodomų kitų Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų (ne apeliaciniu skundu apskųstą sprendimą priėmusių teisėjų) veiksmų bei (ne)šališkumo, nes šiuo atveju yra aktualūs pareiškėjo argumentai, susiję su sprendimą priėmusių teisėjų (ne)šališkumu.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į visus pareiškėjo reikalavimus ir aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma tenkinti šiuos reikalavimus, t. y. atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus, priimtu sprendimu yra iš dalies patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai ir sprendime išdėstyta, kokiu būdu pareiškėjo teisės bei pažeisti interesai yra ginami.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų.

EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Tačiau EŽTT praktikoje taip pat pažymima ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Huk prieš Nyderlandus). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, sprendimo išvados yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismo išvados nemotyvuotos.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė pareiškėjo 2015 m. birželio 9 d. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį prašymą ir dėl jo pasisakė.

ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Iš pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų matyti, kad buvo įvertinta šios bylos medžiaga, nustatytos bylos faktinės bylos aplinkybės bei byloje kilusio ginčo pobūdis, byloje taikytinų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, ir padaryta išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl pareiškėjo nurodytų proceso teisės pažeidimų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą – pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų požymių nustatymo Vilniaus miesto savivaldybės ir jos subjektų, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir teisėjų kolegijos veikoje, įgaliojimų viršijimo, žinomai nusikalstamo nurodymo vykdymą, piktnaudžiavimo, pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo (BK 30 str. 2 d., 33 str. 2 d., 182 str. 1, 2, 5 d., 228 str. 1 d., 229 str., 294 str. 1, 2 d.) pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo, pažymi, kad reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 109 str.) nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 109 straipsnis suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiame straipsnyje, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 109 straipsnyje. Akcentuotina, kad pareiškėjui neužkirstas kelias pačiam kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių.

Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde kaltina atsakovus ir jų darbuotojus nusikalstamų veikų padarymu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje negali būti nagrinėjami ir vertinami atsakovų darbuotojų veiksmai pagal BK nuostatas, nes nagrinėjama administracinė byla, kurioje teisiškai svarbios ir reikšmingos yra tik aplinkybės, susijusios su tuo, ar Vilniaus miesto savivaldybės institucijos (pareigūnai) atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą), priimdami šioje byloje pareiškėjo ginčijamą Sprendimą, ar šiais veiksmais buvo padaryta pareiškėjui jo nurodoma turtinė ir neturtinė žala, kurios atlyginimą nustato CK 6.271 straipsnis.

Atsižvelgiant į šioje byloje pareikštus pareiškėjo reikalavimus ir nurodytas aplinkybes, dėl kurių šie reikalavimai turėjo būti patenkinti visa apimtimi, į atsakovų teiktus atsikirtimus, į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas skundo reikalavimus, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė įrodymų ir įrodinėjimo taisykles, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, nagrinėtinos šios bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl tenkintinų / netenkintinų pareiškėjo skundo reikalavimų.

Dėl Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 19377 panaikinimo

Byloje nustatyta, kad 2014 m. vasario 4 d. pareiškėjas pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, kurioje nenurodė banko sąskaitos (I t., b. l. 82–83). Pareiškėjas prašė pervesti socialinę paramą į Centrinį paštą. Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius 2014 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą Nr. 19377, kuriuo vadovaudamasis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos (pagrindinės dalies) nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d., nes laiku nepateikti reikalingi dokumentai (I t., b. l. 63). Sprendimo pastaboje įrašyta: neteikti socialinės pašalpos Aprašo 16 punkto pagrindu – per mėnesį nepateikti visi reikiami dokumentai.

Pagal bylos duomenis pareiškėjui atsisakyta skirti socialinę pašalpą vien dėl to, kad pareiškėjas nenurodė banko, su kuriuo (-iais) Administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį, atsiskaitomosios asmens sąskaitos, į kurią turi būti pervesta socialinė parama. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas neatitiko kitų teisės aktuose nustatytų kriterijų, kuriais remiantis skiriama socialinė pašalpa.

Pareiškėjas, teikdamas skundą administraciniam teismui, skundą grindė tuo, kad Aprašo 44, 19.14, 69 punktų nuostatos, nurodančios, jog socialinės pašalpos pervedamos į gavėjų nurodytas sąskaitas bankuose, pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, žmogaus teises ir laisves bei teisėtus interesus. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2014 m. kovo 20 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, nes Vilniaus miesto savivaldybės taryba per nustatytą terminą neįvykdė jo teikimo. Pareiškėjas pradiniame skunde buvo suformulavęs prašymą panaikinti Aprašo 44, 19.14, 69 punktus, bei nurodęs, kad jei yra neišvengiama būtinybė, kreiptis į atitinkamą instituciją ir į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Aprašo 44, 19.14, 69 punktai atitinka įstatymą, o įstatymas – Konstituciją.

ABTĮ 111 straipsniu suteikta teisė bylos dalyviams teikti prašymą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo. Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį asmenys turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualia byla. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tarp individualios bylos ir norminio teisės akto turi būti prejudicinis ryšys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-97/2012).

Kaip jau anksčiau nustatyta, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 19377, kuriuo neskirta pareiškėjui socialinė pašalpa, vadovaujantis Aprašo 16 punktu, nes pareiškėjas nenurodė banko, su kuriuo (-iais) Administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį, atsiskaitomosios asmens sąskaitos, į kurią turi būti pervesta socialinė parama. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti minėtų Aprašo nuostatų teisėtumą buvo susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėjamu individualiu ginču dėl galimo pareiškėjo teisių pažeidimo.

ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą. Kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo individualioje byloje pradėjimo atveju, nustatytu ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje, lemiama procesinė reikšmė tenka šią individualią bylą nagrinėjančio teismo nutarčiai pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Net ir esant ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje nurodytam prašymui pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas galutinai nusprendžia, ar jo nagrinėjamai konkrečiai bylai išspręsti yra reikalinga pradėti atskirą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir kokia apimtimi toks tyrimas turi būti atliekamas (2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Taigi ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Todėl pripažintina, jog teisėjas (teismas), priimdamas nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ar kreiptis į kompetentingą administracinį teismą dėl šio akto teisėtumo patikrinimo, joje (nutartyje) iš esmės išdėsto savo (išankstinę) nuomonę dėl šio akto teisėtumo, t. y. dėl norminės bylos esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-355/2014).

Šioje byloje pareiškėjo prašymas ištirti minėtų Aprašo normų teisėtumą 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi buvo atmestas (I t., b. l. 66–68), nustačius, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo priimtas Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-7289-142/2014 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 1-1581 „Dėl socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 19.14 punkto nuostata „su kuriuo (-iais) Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį“ atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą proporcingumo principą bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principą, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta; 44 ir 69 punktai (inter alia, visas Aprašas), tiek, kiek nustatytas tik vienas socialinės pašalpos / kompensacijos pervedimo (išmokėjimo) būdas ir nenustatyti kiti paskirtų socialinių pašalpų / kompensacijų išmokėjimo būdai, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą proporcingumo principą, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principą, sutarties laisvės bei įstatymo viršenybės principus.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje atskirai nepradėjo Aprašo nuostatų, kurios taikytinos ir šioje byloje, teisėtumo tyrimo pagal pareiškėjo prašymą, nes teisme jau buvo iškelta byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto, o 2014 m. spalio 7 d. nutartimi sustabdė bylą, kol Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-7289-142/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01794-2014-1) ir joje įsiteisės sprendimas (I t., b. l. 185–186), t. y. iš esmės nustatė, kad tarp šios individualios bylos ir norminio teisės akto yra prejudicinis ryšys, ir teismui kyla pagrįstų abejonių šio akto (jo dalies) teisėtumu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015, pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą, pripažindamas, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1581 patvirtinto Socialinės pašalpos ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų geriamajam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijų nepasiturintiems gyventojams Vilniaus miesto savivaldybėje skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo 44 punkto nuostata „Finansų departamentas paskirtas socialines pašalpas perveda iki einamojo mėnesio 25 dienos į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose ar bankų skyriuose“ ir Aprašo 69 punkto nuostata „Finansų departamentas apskaičiuotų kompensacijų, nustatytų Aprašo 66 ir 67.1 punktuose, sumas perveda į gavėjų nurodytas sąskaitas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose bankuose“ tiek, kiek jomis teisiškai nesureguliuotas paskirtų socialinių pašalpų / apskaičiuotų kompensacijų sumų išmokėjimas ir kitokiu būdu (kitokiais būdais), prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi atnaujino šios bylos nagrinėjimą ir priimdamas sprendimą panaikinti Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 19377, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015, kuria Aprašo 44 ir 69 punktai pripažinti neteisėtais, nurodydamas, kad šio sprendimo galia yra ex tunc (retroaktyvi).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo minėta išvada, atsižvelgdama į tai, kad ši nagrinėjama byla buvo sustabdyta iki bus ištirtos Aprašo nuostatų, taikytinų ir šioje byloje, teisėtumas ABTĮ nustatyta tvarka, pareiškėjo prašymas dėl Aprašo nuostatų teisėtumo tyrimo pradėjimo atmestas dėl to, jog jau teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ABTĮ 111 str. 2 d. 3 p.) ir pirmosios instancijos teismas pagal pareiškėjo prašymą negalėjo pradėti dar vieno Aprašo nuostatų teisėtumo tyrimo ir šiuo atveju turėjo laukti procesinio sprendimo kitoje administracinėje byloje, kurioje ir buvo nagrinėjamas klausimas dėl šioje administracinėje byloje taikytinų Aprašo nuostatų teisėtumo. Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bylos sustabdymo ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu nebuvo skundžiama ir nėra panaikinta.

Taigi esant tokiai šioje byloje susiklosčiusiai teisinei situacijai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą iš esmės, neturėjo teisinio pagrindo taikyti neteisėtomis pripažintų Aprašo nuostatų. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika iš esmės analogiškoje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013), kurioje buvo konstatuota, kad pripažinus įstatymų įgyvendinančiųjų aktų neteisėtumą vienoje administracinėje byloje, analogiškos teisinės pasekmės turėtų būti sukuriamos ir kitoje administracinėje byloje, kurioje galutinis teismo sprendimas dar nėra priimtas, o vadovaujantis neteisėtais teisės aktais priimti administraciniai sprendimai taip pat negali būti laikomi teisėtais (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.) bei yra naikintini.

Dėl pirmiau nurodytų argumentų nepripažinti teisiškai pagrįstais atsakovų apeliacinio skundo argumentai, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2015, kuria Aprašo 44 ir 69 punktai pripažinti neteisėtais, ir panaikinti pareiškėjo ginčijamo administracinio akto.

Dėl 700 315,50 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, iš dalies tenkino pareiškėjo šioje byloje pareikštą reikalavimą priteisti 700 315,50 Eur turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų, atlyginimą, t. y. pareiškėjui priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą reikalavimo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas atlygintinos neturtinės žalos dydį nustatė, įvertinęs, kad Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 19377 yra neteisėtas, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė – gauti socialinę pašalpą, o pareiškėjas priskirtinas socialiniams ir ekonominiams iššūkiams bei rizikoms jautriems žmonėms, o vienas iš pagrindinių piniginės socialinės paramos tikslų yra padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o jų gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo atsisakymas suteikti pareiškėjui socialinę paramą, kuris pripažintas neteisėtu, neabejotinai sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog pareiškėjui turi būti priteisiamas tik neturtinės žalos atlyginimas (300 Eur), pažymėjo, kad pareiškėjo teismo posėdyje buvo paprašyta pateikti su turtinės žalos atsiradimu siejamus įrodymus ir apskaičiavimus, tačiau jis tai padaryti atsisakė ir nurodė, jog nurodoma bendra turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo suma – 700 315,50 Eur – apskaičiuota pagal pažeistas vertybes, o daugiau aplinkybių ar kriterijų nurodė neatskleisiąs.

Tiek pareiškėjas, tiek atsakovai ginčija šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimo priteisimo institutą, ABTĮ nuostatas, nustatančias įrodymus ir įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, ir dėl to neteisingai nustatė pareiškėjui atlygintinos žalos pagrindus ir dydį.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jam turi būti atlyginta turtinė ir neturtinė žala visiškai (adekvačiai) ir teisingai, jog jis yra nurodęs tik minimalią sumą, atlygintinų žalų sumos yra suskaičiuotos 2015 m. birželio 9 d. (Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio diena) ir žalos yra „tolygios šiuo metu esamos teisėtos mokėjimo priemonės vieneto tikrajai perkamajai galiai“. Pareiškėjo teigimu, įstatymas nustatė, kad nereikia jokio perteklinio įrodymų teikimo teismui, Vilniaus miesto savivaldybė ir jos subjektai nusikalstamomis veikomis savalaikiai neskyrė ir neišmokėjo teisėtai priklausančios socialinės piniginės paramos, susidariusių išmokų suma yra 5 250 Lt (1 520,21 Eur), dėl laiku negautų išmokų susidarė didelės sumos už neapmokėtas, bet suteiktas komunalines paslaugas. Pareiškėjas taip pat apeliacinį skundą grindžia tuo, kad turtinė ir neturtinė žala yra neatskiriamos, viena su kita susijusi bei viena nuo kitos absoliučiai priklausoma ir todėl net ir teoriškai yra nepagrįsta įvardyti jų konkrečius dydžius.

Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas, nes pareiškėjas nenurodė, kokia suma vertina neturtinės žalos dydį, pareiškėjas nei skunde, nei bylos nagrinėjimo metu visiškai nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo patirta neturtinė žala, byloje nėra įrodymų, kad atsisakymas suteikti pareiškėjui socialinę paramą neabejotinai sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos bylos šalių išsakytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, nustatyta CK 6.250 straipsnyje. Nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo nuorodą, kad nuostolių dydį nustato teismas, pažymi, jog tais atvejais, kai akivaizdu, jog tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į bylos šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, kriterijus nustato CK 6.250 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Akcentuotina, kad teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo maksimų turinys formuojamas ne tik objektyviojo jų, kaip tam tikrų definicijų, suvokimo pagrindu, bet ir vertinamųjų jų elementų atskleidimu remiantis teismų praktika konkrečiose bylose.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.). Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, t. y. neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; kt.).

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Taigi nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, kuriomis jis remdamasis prašė priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, turėjo būti nustatomos CK 6.246, 6.247, 6.249 bei 6.250 straipsniuose nurodytos sąlygos.

Įvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl jam padarytos bendros turtinės ir neturtinės žalos, kuri buvo įvertinta 700 315,50 Eur suma, atlyginimo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybes, jog pareiškėjui padaryta neturtinė žala, kuri pareiškėjui turi būti atlyginta pinigais, nors pareiškėjas ir nebuvo nurodęs konkrečios sumos (pagal bylos duomenis buvo aišku, kad pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos atlyginimą siejo su byloje pareikštu reikalavimu pripažinti neteisėtu ir panaikinti Sprendimą, pagal kurį pareiškėjui nebuvo paskirta socialinė pašalpa nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai šioje byloje nustatė, kad nėra CK 6.247, 6.249 straipsniuose įtvirtintų sąlygų, kurios įgalintų teismą apskaičiuoti ir priteisti pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį.

Šiuo atveju pareiškėjo negauta socialinė pašalpa, kuri nebuvo paskirta Sprendimu, negalėjo būti vertinama, kaip patirta turtinė žala, kurią atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos, privalo atlyginti pareiškėjui, nes pirmosios instancijos teismas, panaikinęs Sprendimą, įpareigojo atsakovą Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą-paraišką ir priimti sprendimą. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui pagal šį prašymą-paraišką nebegali būti paskirta socialinė pašalpa ir ji nebus paskirta. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė jokių patirtos turtinės žalos (nuostolių) apskaičiavimų ir įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kad pareiškėjas dėl neteisėto Administracijos priimto Sprendimo patyrė konkrečią turtinę žalą (nuostolius), kurią privalo pareiškėjui atlyginti atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos, pagal CK 6.271 straipsnį. Pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė jokių įrodymų apie patirtą turtinę žalą dėl jo laiku negautų išmokų susidariusių didelių sumų už neapmokėtas, bet suteiktas komunalines paslaugas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatyto pareiškėjo patirtos neturtinės žalos fakto ir atlygintinos žalos dydžio pagrįstumą ir teisėtumą, atkreipia dėmesį, kad neturtinės žalos dydį nustato teismas kiekvienu atveju atsižvelgęs į individualias bylos aplinkybes ir į pirmiau nurodytuose įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, į nustatytas pažeidimo aplinkybes, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose konkrečiai nenurodė, kokio dydžio jo patirta neturtinė žala turėtų būti jam atlyginta, bei detaliai nenurodė kriterijų, pagal kuriuos jam turėtų būti nustatytas padarytos neturtinės žalos atlyginimas. Kaip jau buvo minėta, CK 6.250 straipsnio, kuris reglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo pagrindus ir nustato kriterijus, pagal kuriuos teismas turi įvertinti patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį, 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus, patirtą dvasinį sukrėtimą bei nepatogumus ir nustatė, kad pareiškėjas dėl neteisėto Sprendimo, kuriuo jam nebuvo paskirta ypač reikalinga socialinė pašalpa, patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog dėl tinkamo prašymų skirti socialinę paramą neišnagrinėjimo asmuo pateko į neapibrėžtą padėtį, patyrė dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas, ir tai yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, įvertintą pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1135/2010). Šioje administracinėje byloje pareiškėjai buvo priteistas 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Pavyzdžiui, kitoje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas, negaudamas piniginės socialinės paramos, patyrė tam tikrus nepatogumus, tačiau nebuvo priteistas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nurodant, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti 700 315,50 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, o iš nurodomų argumentų apie jo patirtą neturtinę žalą matyti, kad, pareiškėjo teigimu, jam (pareiškėjui) turi būti priteistas žymiai didesnis neturtinės žalos atlyginimas, tačiau šiuo atveju žymiai didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2007; 2008 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; 2015 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-541-511/2015; 2015 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-193-507/2015; kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, teigdamas, kad jam padaryta ypač didelė neturtinė žala, nurodo duomenis iš Britų medicinos žurnalo, neigiamas sveikatos pokyčių tendencijas ir jų poveikio reikšmes žmogaus ateičiai, taip pat akcentuoja, jog neteisėtomis veikomis jam sukelta psichinė trauma ir psichologinis sekinimas bei žlugdymas pasireiškia poveikiu ne tik orumui, bet ir savijautai, sveikatai, gyvybinėms funkcijoms, gyvenimo trukmei, gyvybei ir kt. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama šią bylą, neturi teisėto pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog Administracijos priimtu neteisėtu Sprendimu pareiškėjui buvo sutrikdyta sveikata, pakenkta pareiškėjo gyvybinėms funkcijoms, kad pareiškėjas patyrė psichinę traumą, bei dėl to priteisti žymiai didesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl Administracijos priimto Sprendimo buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai.

Akcentuotina ir tai, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė materialiosios teisės normas bei proceso teisės normos, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, pareiškėjo teisę į tinkamą procesą, teisingą bei nešališką teismą (nenustatyti proceso teisės pažeidimai, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla), nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinių skundų motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl apeliaciniai skundai netenkinami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Pareiškėjas apeliaciniame skunde bei atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų, atsiliepimų į juos argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliaciniai skundai turėtų būti nagrinėjami žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į apeliacinius skundus. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. bei atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė