2018-04-13 Nr. AB-7631-3-61-3-04103-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1430-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04103-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL, Ligoninė), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2012 m. gegužės 4 d. jam yra lūžusi nosies pertvara ir jis negali kvėpuoti pro nosį bei užuosti kvapų. Teigė, jog 2014 m. gegužės 9 d. buvo atvežtas į LAVL, kad būtų konvojuotas į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas LOR gydytojo konsultacijai. Kadangi Ligoninė neužtikrino pareiškėjo konvojavimo, konsultacija buvo atidėta 2014 m. birželio 4 d. Pakartotinai pareiškėjas iš pataisos namų 2014 m. gegužės 30 d. buvo konvojuotas į LAVL, kad iš ten 2014 m. birželio 4 d. būtų konvojuojamas į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, tačiau į konsultaciją vėl nebuvo konvojuotas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad tik po kreipimosi į Sveikatos apsaugos ministeriją, pasiekė, kad 2015 m. lapkričio 6 d. būtų nuvežtas į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas LOR gydytojo konsultacijai. Konsultacijos metu pareiškėjui 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo paskirta nosies pertvaros operacija. Mėnesį iki operacijos pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl pristatymo į numatytą operaciją, tačiau pareiškėjui buvo nurodyta, kad jo niekas neveš. Tuomet, prašydamas įpareigoti pataisos namus konvojuoti jį į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Analogišką prašymą pateikė ir Vilniaus PN, tačiau į 2016 m. rugpjūčio 31 d. paskirtą operaciją nebuvo nuvežtas.

4. Pareiškėjas teigė, kad dėl nurodytų atsakovo atstovų veiksmų jis vis dar negali kvėpuoti ir užuosti, patiria diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.

5. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad serga lėtiniu hepatitu C, nuo kurio LAVL jis nebuvo gydomas, o Vilniaus PN neorganizavo pareiškėjo konvojavimo į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas 2016 m. rugsėjo 15 d. gastroenterologo konsultacijai. Pareiškėjas dėl nurodyto atsisakymo pateikė skundą Kalėjimų departamentui, tačiau į konsultaciją nebuvo nuvežtas. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo kepenų būklė yra kritinė ir toliau prastėja, todėl dėl nurodytų atsakovo atstovų neveikimo pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, jaučiasi tyčia kankinamas ir diskriminuojamas kaip kalinys.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė administracinę bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos komisiją (toliau – ir Komisija) su pareiškimu dėl nesuteikto hepatito C gydymo. Komisijos 2016 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 56-100 pareiškėjo prašymas atlyginti neturtinę žalą patenkintas nebuvo. LAVL teigė, kad nesutikdamas su nurodytu sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau šiuo metu teismui pateikto skundo objektas yra ne laiku suteikta LOR konsultacija ir neatlikta nosies operacija. Šiuo pagrindu pareiškėjas į Komisiją nesikreipė, todėl nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

7. LAVL atkreipė dėmesį, jog Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi Nr. T-110/2013 išsprendė rūšinio teismingumo klausimą ir konstatavo, kad bylos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Ligoninėje yra teismingos bendrosios kompetencijos teismams.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Nurodė, kad ypatingais atvejais, kai sveikatai ar gyvybei yra kilęs pavojus, konvojuojamiesiems konvojuoti į Ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias medicinos įstaigas būtinajai medicininei pagalbai suteikti skiriamas neplaninis konvojus, o prieš tai planuoti planiniai konvojai atidedami vėlesniam laikui, atsižvelgiant į įstaigoje turimus techninius ir žmogiškuosius resursus.

10. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 2016 m. rugpjūčio 31 d. konvojuoti pareiškėją planinei nosies pertvaros operacijai į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas nebuvo objektyvios galimybės, nes tą dieną, skubos tvarka būtinajai medicinos pagalbai suteikti neplaniniu konvojumi buvo konvojuoti du Vilniaus PN nuteistieji (vienas – į Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką, kitas – į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę). Kadangi pareiškėjui buvo paskirta planinė operacija, jos perkėlimas vėlesniam laikui nekėlė jokios grėsmės pareiškėjo sveikatai ar gyvybei. Vilniaus PN administracija su VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika suderino pareiškėjui priklausančios planinės nosies pertvaros operacijos perkėlimą į 2016 m. lapkričio 17 ir 2016 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. 9-5097(10) pareiškėjui paaiškino tokio perkėlimo priežastis.

11. Taip pat pažymėjo, jog dėl žmogiškųjų resursų (konvojaus pareigūnų) trūkumo pareiškėjas nebuvo konvojuotas ir į 2016 m. rugsėjo 15 d. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose paskirtą gastroenterologo konsultaciją. Paaiškino, jog tuo metu keli pareigūnai sirgo ir neatvyko į tarnybą, todėl siekiant užtikrinti tinkamą apsaugą ir priežiūrą, įstaigoje buvo nuspręsta planiniu konvojumi tą dieną nuteistųjų nekonvojuoti.

12. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, jog Komisija 2016 m. spalio 13 d. sprendime Nr. 56-100 konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtos kaltos veikos padarymo Ligoninėje ir Vilniaus PN, jam skirtas hepatito C gydymas buvo adekvatus ir žalos sveikatai nesukėlė, todėl manė, kad neteisėtų Vilniaus PN veiksmų nėra.

13. Atsakovo atstovo nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas skunde nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jo nurodytų tariamų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti valstybės sąskaita.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

15. Nurodė, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl nosies pertvaros operacijos ir konsultacijų bei virusinio hepatito C gydymo kreipėsi 9 kartus. Visi skundai ir juose dėstomi argumentai iš esmės yra tapatūs, t. y. dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, dėl nosies pertvaros operacijos ir konsultacijų su gydytojais bei netinkamo gydymo nuo virusinio hepatito C.

16. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą manydamas, jog nebus nugabentas planuojamai nosies operacijai (2016 m. rugpjūčio 31 d.). Kalėjimų departamentas pareiškėjo prašymą 2016 m. rugpjūčio 11 d. persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Vilniaus PN. Vilniaus PN 2016 m. rugsėjo 8 d. atsakyme Nr. 9-5097(10) informavo, kad neturėjo galimybių nuvežti pareiškėjo planinei nosies operacijai, nes tą pačią dieną buvo konvojuojamas kitas ligonis į Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką skubiai operacijai. Nosies pertvaros operacija perkelta į 2016 m. lapkričio 17 d. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjo nosies pertvaros operacija nebuvo skubi, todėl atsiradus nenumatytoms aplinkybėms (kito asmens skubiai operacijai), ji buvo perkelta į vėlesnį laiką. Žala pareiškėjo sveikatai nebuvo padaryta, dideli dvasiniai išgyvenimai nebuvo užfiksuoti, todėl jo teisės dėl planinės nosies operacijos nebuvo pažeistos.

17. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 20 d., 2016 m. rugpjūčio 4 d., 2016 m. liepos 18 d., 2016 m. birželio 8 d., 2016 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl, jo teigimu, netinkamo hepatito C gydymo. Išnagrinėjus dokumentinę medžiagą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas LAVL gydytas periodiškai, jam buvo skiriami vaistai, todėl spręsta, kad pareiškėjo sveikata buvo tinkamai rūpinamasi. Tai nurodyta ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 16 d. atsakyme Nr. 2S-4487 pareiškėjui.

18. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, nuo 2012 m. gegužės 4 d. nesikreipė dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, teismui pateiktame skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas, todėl trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo T. L. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė.

20. Įvertinęs ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad laisvės atėmimo bausmę vykdanti institucija turi įstatymuose nustatytą pareigą užtikrinti joje laikomų asmenų teisę gauti būtiną medicininę pagalbą, įskaitant ir tokių asmenų konvojavimą į kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas.

21. Teismas pažymėjo, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas konsultacijoms bei kitų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimui tvarką nustatė Kalėjimų departamento 2014 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-260 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo, konvojavimo konsultacijoms į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo tvarkos aprašas. Nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. V-297 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo jose tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), privalomas visoms Kalėjimų departamentui pavaldžios laisvės atėmimo vietų įstaigoms, siunčiančioms pacientus gydytojų specialistų konsultacijoms į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir konsultacijoms bei hospitalizavimui į LAVL, organizuojančioms pacientų konvojavimą būtinajai medicinos pagalbai.

22. Teismas taip pat nurodė, kad tiek iki 2014 m. liepos 1 d., tiek ir įsigaliojus Aprašui, konvojuojamųjų konvojavimo į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas, organizavimo tarką nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Konvojavimo taisyklės).

23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog LAVL neužtikrino pareiškėjo konvojavimo į 2014 m. gegužės 9 d. ir 2014 m. birželio 4 d. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose paskirtas LOR gydytojo konsultacijas, taip pat nesuteikė tinkamo hepatito C gydymo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog remiantis ABTĮ 18 straipsnio 1 dalimi, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismui. Teismas sutiko su LAVL argumentu, kad reikalavimai dėl žalos, kildinamos iš netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Todėl sprendė, kad pareiškėjo skundo dalis, susijusi su sveikatos priežiūros paslaugų LAVL teikimu, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, ir su tuo susijusių skundo argumentų nevertino.

24. Teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino ne tik iš tinkamų gydymo paslaugų nesuteikimo, bet ir iš LAVL neveikimo, t. y. 2014 m. gegužės 9 d. ir 2014 m. birželio 4 d. neorganizavus pareiškėjo konvojavimo į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose paskirtą LOR gydytojo konsultaciją. Įvertinęs LAVL atsiliepime išdėstytus argumentus šiuo aspektu, teismas laikė nustatytomis aplinkybes dėl pareiškėjo konvojavimo neorganizavimo jo nurodytomis dienomis į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas.

25. Teismas pažymėjo, kad LAVL, žinodama apie pareiškėjui paskirtų konsultacijų VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose laikus, turėjo imtis jo konvojavimo į nurodytą įstaigą organizavimo veiksmų bei parengti konvojavimo paraišką (Konvojavimo taisyklių 11.3 p.), tačiau to nepadarė, kas sudaro pagrindą šiuos atsakovo atstovo veiksmus pripažinti neteisėtais.

26. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog Vilniaus PN neorganizavo jo konvojavimo į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nosies pertvaros operacijai bei 2016 m. rugsėjo 15 d. į gastroenterologo konsultaciją, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, t. y., kad VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2016 m. rugpjūčio 11 d. išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, jog pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo paskirta konsultacija bei tyrimų atlikimas.

27. Įvertinęs Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytas aplinkybes, atsižvelgęs į Konvojavimo taisyklių 216 ir 217 punktų nuostatas, teismas sprendė, jog Vilniaus PN neturėjo galimybės organizuoti pareiškėjo planinį konvojų jo skunde nurodytomis dienomis. Kita vertus, teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytos pareiškėjo nekonvojavimo priežastys yra ekonominio pobūdžio, ir padarė išvadą, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės, neturi esminės reikšmės aplinkybė, kad Vilniaus PN negalėjo organizuoti pareiškėjo konvojavimo dėl konvojavimo pareigūnų trūkumo ar kitokių finansinių priežasčių.

28. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus PN turėjo pareigą užtikrinti pareiškėjo konvojavimą į gydymo įstaigą 2016 m. rugpjūčio 31 d. ir 2016 m. rugsėjo 15 d., tačiau jos nevykdė ir neorganizavo pareiškėjo konvojavimo į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, teismas sprendė, jog tai sudaro pagrindą pripažinti šio atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

29. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad su sveikatos būkle susiję asmens pergyvenimai yra ypatingos reikšmės, todėl negalėdamas pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, pareiškėjas pagrįstai galėjo jausti neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jo konvojavimas į paskirtas konsultacijas būtų užtikrintas laiku. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti pinigais.

30. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į nustatytų pažeidimų trukmę, pobūdį ir padarymo vietą, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė į savalaikį medicininių paslaugų suteikimo užtikrinimą, kuris pagal savo pobūdį yra ypatingos svarbos, į tai, kad pareiškėjo konvojavimas į gydymo įstaigą nebuvo organizuojamas kiekvienoje įstaigoje po kelis kartus, kas, teismo vertinimu, galėjo stipriau įtakoti neigiamus pareiškėjo išgyvenimus. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. spalio 14 d., kas rodo, kad išgyvenimai dėl LAVL neveikimo, pasireiškusio 2014 m. gegužės 9 d. ir 2014 m. birželio 4 d. laikotarpiais, nebuvo pareiškėjui itin reikšmingi. Įvertinęs Kalėjimo departamento teismui pateiktų pareiškėjo skundų turinį, teismas nustatė, kad pareiškėjas eilę kartų kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl jo konvojavimo į gydymo įstaigą iš Vilniaus PN neužtikrinimo, kas paneigia Kalėjimų departamento argumentą, jog pareiškėjo neigiami išgyvenimai niekur nebuvo užfiksuoti, bei rodo, kad šios institucijos neveikimas pareiškėjui sukėlė stipresnius išgyvenimus, nei LAVL neveikimas, nors pagal savo pobūdį, ir pasekmes, abiejų institucijų neveikimas buvo analogiškas.

31. Įvertinęs byloje konstatuotų reikšmingų aplinkybių visumą, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl LAVL ir Vilniaus PN neveikimo teisingai atlygins 200 Eur sumos priteisimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL ir 200 Eur neturtinės žalos priteisimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

III. 32. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo T. L. skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

33. Apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių įvertinimu ir nurodo, kad Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo priteisti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

34. Apeliaciniame skunde Vilniaus PN iš esmės dėsto tas pačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, pagrindžiančias Vilniaus PN veiksmus, dėl kurių pareiškėjas nebuvo konvojuotas į 2016 m. rugpjūčio 31 d. paskirtą planinę nosies pertvaros operaciją bei 2016 m. rugsėjo 15 d. paskirtą gastroenterologo konsultaciją.

35. Pabrėžia, kad abiem atvejais nekonvojavus pareiškėjo nustatytu laiku į gydymo įstaigą, Vilniaus PN suderino vėlesnius tiek nosies pertvaros operacijos, tiek ir gastroenterologo konsultacijos laikus.

36. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus PN disponuoja vienu konvojavimo automobiliu, todėl pažymi, jog įstaigoje atsitikus nenumatytoms aplinkybėms, t. y. atsiradus asmenų, kuriems būtina neatidėliotinai suteikti skubią medicininę pagalbą, be abejo prioritetas teikiamas tokio pobūdžio pagalbos reikalaujantiems asmenims, o iš anksto planuoti konvojavimai planinėms medicininėms procedūroms atidedami vėlesniam laikui.

37. Vilniaus PN taip pat pažymi, jog 2016 m. lapkričio mėn. pareiškėjas buvo perkeltas iš Vilniaus PN į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, kurio administracija turėjo organizuoti konvojavimą į gastroenterologo konsultaciją. Vilniaus PN žiniomis 2016 m. lapkričio 17 d. pareiškėjui buvo sėkmingai atlikta Vilniaus PN ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų suderinta planinė nosies pertvaros operacija.

38. Apeliaciniame skunde, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą, Vilniaus PN atkreipia teismo dėmesį į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2016 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 56-100, pasak Vilniaus PN, įrodantį, jog Vilniaus PN jokių neteisėtų veiksmų, kiek tai susiję su pareiškėjo diagnozuoto lėtinio virusinio hepatito C gydymu, neatliko.

39. Teigia, kad pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 31 d. ir 2016 m. rugsėjo 15 d. nekonvojavimas į viešąsias medicinos įstaigas buvo sąlygotas objektyvių priežasčių, susiklosčius aplinkybėms nurodytoms šiame apeliaciniame skunde, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, be to, atsižvelgiant į tai, kad visos medicininės paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos pilna apimtimi, tik laiko prasme jas perkėlus šiek tiek vėlesniam laikotarpiui, Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo galimai patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjui priteista 200 Eur suma. Mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui.

40. Atsiliepimo į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą kitos proceso šalys nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

42. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kelis kartus nenuvežus pareiškėjo į LOR gydytojo konsultacijas, į planinę nosies pertvaros operaciją ir į gastroenterologo konsultaciją, atlyginimo.

43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažinęs LAVL ir Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, neorganizavus ir neįvykdžius pareiškėjo pristatymo į gydymo įstaigą į jam paskirtas konsultacijas ir operaciją, ir nurodęs, kad pareiškėjas pagrįstai galėjo jausti neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jo konvojavimas į gydymo įstaigą būtų užtikrintas laiku.

44. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

45. Apeliaciniu skundu atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nurodydamas, kad pareiškėjo nekonvojavimas į gydymo įstaigas buvo sąlygotas objektyvių priežasčių, o pareiškėjo galimai patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjui priteista 200 Eur suma, ir nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL apeliacinio skundo nepadavė, teisėjų kolegija dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su LAVL veiksmais / neveikimu ir iš jų kildinama neturtine žala, nepasisako.

46. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

47. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

48. Kaip jau minėta, T. L. neturtinę žalą kildina iš to, kad Vilniaus PN jo nenuvežė į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nosies pertvaros operacijai ir 2016 m. rugsėjo 15 d į gastroenterologo konsultaciją.

49. Įvertinęs pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismas išvada, kad nors pareiškėjas nebuvo nuvežtas į suplanuotą 2016 m. rugpjūčio 31 d. turėjusią vykti nosies pertvaros operaciją bei pakartotinai po mėnesio paskirtą 2016 m. rugsėjo 15 d. gastroenterologo konsultaciją dėl to, kad 2016 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus PN skubos tvarka būtinajai medicinos pagalbai suteikti neplaniniu konvojumi buvo konvojuoti kiti du Vilniaus PN nuteistieji, o 2016 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas nebuvo pristatytas į gydymo įstaigą dėl pareigūnų trūkumo, tai apsprendė ne nurodytų situacijų išskirtinumas, o netinkamas ar nepakankamas nuteistųjų konvojavimo organizavimas.

50. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Vilniaus PN veikė nepakankamai rūpestingai, t. y. jų veiksmai buvo neteisėti CK 6.271 straipsnio prasme ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą.

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

52. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

53. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad Vilniaus PN apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

55. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė