2025-06-25 Nr. BB-3243-1-01-1-33064-2024-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-2114/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33064-2024-7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Olego Fedosiuko rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo M. Š. (M. Š.) kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 29 d. nutarties priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartį. Grąžinti baudžiamąją bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Arba, alternatyviai, panaikinus skundžiamus teismų sprendimus, priimti naują nuosprendį ir nuteistąjį M. Š. išteisinti. Arba, alternatyviai, sumažinti paskirtą baudą ir baudžiamojo poveikio priemones.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, neteisingai įvertino įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis, in dubio pro reo principas) ir nukrypo nuo teismų praktikos, tai lėmė neteisingą ir nepagrįstą nuteistojo pripažinimą kaltu. Nuteistojo stiprus neblaivumas įvykio metu tiesiogiai paveikė jo gebėjimą adekvačiai vertinti situaciją ir suprasti policijos pareigūnų klausimus. Tai lėmė jo pirminį, potencialiai klaidingą, „prisipažinimą“, kuris vėliau tapo pagrindiniu kaltinimo įrodymu, nepaisant nuoseklių vėlesnių neigimų. Byloje esantys prieštaringi liudytojų parodymai, nepakankamas ir neobjektyvus įrodymų tyrimas (ypač kriminalistinių įrodymų trūkumas, alternatyvaus vairuotojo O. B. blaivumo nepatikrinimas ir netinkamas jo apklausimas), nuteistojo „prisipažinimas“, duotas esant stipriam neblaivumui ir jam neišaiškinus teisių, bei netinkamas šio „prisipažinimo“ vertinimas, taip pat neproporcingai griežta bausmė, prieštarauja teismų praktikai. Teismai neatsižvelgė į nuteistojo asmenines aplinkybes ir bausmės tikslus, o tai rodo bausmės individualizavimo principų pažeidimą. Bendra finansinė našta (10 000 Eur) ir ilgas teisės vairuoti atėmimo terminas yra neproporcingai griežti, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistasis yra vedęs, dirba, turi mažametį vaiką, moka banko kreditus, anksčiau neteistas už panašius nusikaltimus. Šios aplinkybės, nors ir nėra tiesiogiai numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 59 straipsnyje kaip lengvinančios, turėtų būti vertinamos kaip teigiamai charakterizuojantys duomenys, į kuriuos atsižvelgiama individualizuojant bausmę pagal BK 54 straipsnio 2 dalį.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėjantis bylas teisės taikymo aspektu, nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, M. Š. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį, ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, analizuoja bei vertina įrodymus ir pateikia savo subjektyvų bylos faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimą, deklaratyviai teigia esant padarytų procesinių pažeidimų (pvz., neteisėtai išgautas prisipažinimas), kurie esminės teisinės reikšmės neturi, nes nepagrindžia kasacijos pagrindų buvimo. Nors kasatorius teigia, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus, tačiau teisinių argumentų dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų nenurodo. Nuteistasis siekia, kad kasacinės instancijos teismas kitaip įvertintų įrodymus bei padarytų kitokias, jam palankias išvadas, nei padarė bylą išnagrinėję teismai. Tačiau tokie skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik tikrina, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškintas ir taikytas baudžiamasis įstatymas ir, ar proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

Taip pat pažymėtina, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2013, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme.‏‏‎

Nagrinėjamu atveju dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu ir baudžiamojo įstatymo taikymu išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Kasaciniame skunde šios išvados kasatoriaus ginčijamos įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais neišdėsčius tokių teisinių argumentų, kuriuos apibrėžia BPK 368 straipsnio 2 dalis.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistajam M. Š. paskirta neproporcingai griežta bausmė. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiriamos bausmės rūšies ir dydžio klausimą, nagrinėdami bylą iš esmės, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Bausmės griežtumo (ar švelnumo) klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).

Kaip matyti iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas dėl analogiškų nuteistojo M. Š. apeliacinio skundo argumentų pasisakė nutarties 18-26 punktuose ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai ir M. Š. pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį paskyrė švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – baudą ir nustatė jos dydį artimą baudžiamajame įstatyme numatytam minimaliam, kuris yra skiriamas už nesunkaus nusikaltimo padarymą, dydžiui.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimą – skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę (priemones), kiek ir kokias skirti – kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas bylos duomenis, teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimą ir kita. Taigi baudžiamajame įstatyme nustatyta bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (bet ne pareiga) taikyti baudžiamojo poveikio priemones, parenkant jų rūšis. Kasacinės instancijos teismas gali svarstyti šį klausimą tais atvejais, jeigu neteisingas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Kasatorius nesutikimą su jam paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis (uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams šešiems mėnesiams bei turto konfiskavimu, t. y. išieškotos konfiskuotinos transporto priemonės „Peugeot“ vertės dalį atitinkančia pinigų suma – 5000 Eur) grindžia vien sava teisės normų interpretacija ir subjektyviu bylos aplinkybių, reikšmingų sprendžiant šių baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumo klausimą, vertinimu, o ne teismų galimai padarytomis teisės normos aiškinimo ir taikymo klaidomis.

Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nėra pateikta išsamių teisinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir taikymą bei teismų galimai padarytus esminius BPK pažeidimus, sudarančius pagrindą bylai nagrinėti kasacine tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo M. Š. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Arūnas Budrys

Alvydas Pikelis

Olegas Fedosiukas