2019-12-04 Nr. AB-23042-3-61-3-01063-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eP-87-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01063-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. S.-U. (pavardė nurodoma pagal Gyventojų registro duomenis) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4128-415/2019 pagal pareiškėjos V. S.-U. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S.-U. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl potvarkio ir įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. S.-U. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Finansų ministerija, Ministerija) kanclerio 2018 m. vasario 28 d. potvarkį Nr. SP-96 (toliau – ir Potvarkis) ir grąžinti ją į valstybės tarnautojo pareigas; 2) priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą; 3) pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos finansų ministro 2018 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. 1K-7 (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėja nurodė, kad ji buvo atleista panaikinus pareigybę po reorganizacijos, kuri nebuvo reali. Pareiškėjos nuomone, visiškai neaiškūs reorganizacijos tikslai ir pasirinktos priemonės, reorganizuotame Fiskalinės politikos departamente dviejų iki tol buvusių skyrių vykdytos funkcijos iš esmės (turiniu) liko nepakitusios, pareiškėjos vykdytos funkcijos ir toliau vykdomos. Nauji skyriai – Ekonominės analizės ir vertinimo skyrius bei Pajamų planavimo ir analizės skyrius – tik formaliai su visomis funkcijomis buvo perkelti iš kitų departamentų. 2018 m. vasario 27 d. vyko Finansų ministerijos Darbo tarybos rinkimai, tarp kandidatų buvo atleidžiamų tarnautojų; reorganizavimo ir atleidimo proceso metu Darbo tarybos nebuvo ir darbuotojų interesų niekas negynė.

Pareiškėja pažymėjo, kad siūlant užimti pareigas nebuvo laikomasi įstatymų, pareiškėja buvo diskriminuojama. Atrenkant valstybės tarnautojus į po reorganizacijos įsteigtas naujas pareigybes nenustatyti darbuotojų atrankos kriterijai, su jais nesupažindinti darbuotojai, nebuvo laikomasi įstatymuose nustatytų pirmumo kriterijų. Naujai įsteigtame Fiskalinės priežiūros skyriuje buvo įsteigtos 6 pareigybės, iš jų 4 – vyr. specialistų, lygiai tiek tarnautojų dirbo Fiskalinės priežiūros ir sektorinės analizės skyriuje iki reorganizacijos.

Visi kiti šio skyriaus tarnautojai buvo priimti į naują skyrių, kuriame išliko ir pareiškėjos vykdytos funkcijos bei viena laisva pareigybė. Pareiškėja akcentavo, kad jos kvalifikacija, lyginant su kitais buvusio skyriaus tarnautojais, yra aukštesnė, darbo stažas yra ilgesnis, per visus darbo metus Finansų ministerijoje (nuo 2003 m.) darbo drausmės pažeidimų ji nebuvo padariusi, veikla buvo vertinama tik gerai arba labai gerai, tačiau pareigos buvo pasiūlytos žemesnės kvalifikacijos ir žemesnio išsilavinimo tarnautojams. Pareiškėjos nuomone, ji buvo diskriminuojama dėl to, kad nesutiko su savo veiklos 2017 m. vertinimo išvada.

Pareiškėja nurodė, kad priežastys, kodėl nebuvo jai siūloma užimti naujai įsteigtas pareigybes, nepaaiškintos, nors pareiškėja kreipėsi dėl to; į prašymus pateikti laisvų pareigybių aprašymus personalo skyrius nereagavo, padalinių nuostatai ir pareigybių aprašymai nebuvo paskelbti Finansų ministerijos dokumentų valdymo sistemoje. Pareiškėja taip pat nurodė, kad kituose buvusio Fiskalinės politikos departamento Makroekonomikos bei Pajamų planavimo ir analizės skyriuose po reorganizacijos įspėjimai apie atleidimą tarnautojams nebuvo teikiami.

Pareiškėja teigė, kad administracinis aktas, kuriuo ji buvo atleista iš tarnybos, nemotyvuotas, nėra jokio motyvo, kodėl nebuvo siūloma užimti kitas pareigas.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Fiskalinės politikos departamento struktūriniai pakeitimai yra atlikti kompetentingo subjekto, ir pažymėjo, jog Ministerijos vidinės organizacinės struktūros projektavimo klausimai yra išimtinai finansų ministro diskrecijos teisė. Pareiškėja skunde nėra nurodžiusi jokių objektyvių ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kad atlikti struktūriniai pertvarkymai prieštarautų Ministerijos veiklos tikslams ir uždaviniams, po reorganizacijos dalis pareiškėjos atliekamų funkcijų buvo panaikintos, dalis patikslintos ir perskirstytos kitiems valstybės tarnautojams.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos tarp kandidatų į Darbo tarybos narius nebuvo, pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos metu egzistavo visa reikiama informacija, kurios pagrindu buvo galima spręsti apie pareiškėjos galimybę toliau dirbti valstybės tarnyboje, pareiškėja žinojo arba turėjo žinoti, kad visi finansų ministro įsakymai, Ministerijos kanclerio potvarkiai yra registruojami ir saugomi Ministerijos dokumentų valdymo padalinyje. Ministerija, vykdydama struktūrinius pokyčius, buvo pakankamai aktyvi, įvairiomis priemonėmis teikdama informaciją, susijusią su Ministerijoje vykdomais struktūriniais pokyčiais. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos dalykines savybes, nepasiūlė pareiškėjai užimti laisvų (steigiamų) to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų, kadangi tokių pareigų, kurioms keliamus reikalavimus pareiškėja atitiktų, nebuvo. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad laisvos valstybės tarnautojų pareigos buvo siūlomos ir viešu būdu visiems Ministerijos valstybės tarnautojams, visą reikiamą informaciją paskelbiant Ministerijos vidinėse informacijos priemonėse.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjos V. S.-U. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad finansų ministro 2017 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 1K-359 priimtas sprendimas dėl Finansų ministerijos administracijos struktūros pakeitimo nuo 2018 m. kovo 1 d. Finansų ministro 2018 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1K-26 Fiskalinės politikos departamento Fiskalinės priežiūros ir sektorinės analizės skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybė (pareiškėjos užimta pareigybė) buvo panaikinta. Potvarkiu pareiškėja buvo atleista iš užimtų pareigų 2018 m. vasario 28 d., išmokant piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Pareiškėja iš užimamų pareigų buvo atleista pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Vertindamas pareiškėjos pareigybės panaikinimo realumą, teismas darė išvadą, kad finansų ministro 2017 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 1K-359 pakeista Finansų ministerijos administracijos struktūra lėmė tai, jog nuo 2018 m. kovo 1 d. vietoje buvusių dviejų Finansų ministerijos Fiskalinės politikos skyrių buvo įsteigti keturi Finansų politikos departamento skyriai, atitinkamai padidinat pareigybių (darbo vietų) Finansų ministerijos Finansų politikos departamente skaičių. Teismas darė išvadą, kad Finansų ministerijos administracijos struktūra nuo 2018 m. kovo 1 d. buvo pertvarkyta, įvyko realūs pokyčiai, lėmę kai kurių iki tol veikusių departamento struktūrinių padalinių sujungimą ir pareigybių (darbo vietų) skaičiaus pasikeitimą. Sulyginęs pareiškėjos pareigybės aprašymą su Finansų ministerijos Finansų politikos departamento skyrių (Fiskalinės priežiūros, Makroekonomikos, Ekonominės analizės ir vertinimo, Pajamų analizės ir planavimo) vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymais, teismas sprendė, jog nepaisant pavienių panašumų, pareiškėjos pareigybės aprašyme nustatyta pareigybės paskirtis, veiklos sritis bei funkcijos ir minėtuose pareigybių aprašymuose nustatytos pareigybių paskirtys, veiklos sritys bei funkcijos yra kitokios.

Išanalizavęs valstybės tarnautojų funkcijas, teismas nustatė, jog pareiškėjos vykdytų funkcijų buvo atsisakyta, jų neišliko ir jos nebuvo perkeltos į aptartus vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymus visa apimtimi. Teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjos pareigybės panaikinimo realumo. Sulyginęs pareiškėjos buvusią pareigybę su po struktūrinių pertvarkymų esamomis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos atliktų funkcijų, patvirtinus naujas pareigybes, buvo atsisakyta, jos visa apimtimi nebuvo pavestos kitai naujai įsteigto skyriaus pareigybei. Dėl nurodytų priežasčių atmesti pareiškėjos teiginiai, jog jos eitos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko ir realiai pareigybė nebuvo panaikinta.

Spręsdamas dėl struktūrinės pertvarkos efektyvumo ir realumo, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 98 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio, Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 ir 7 dalių, Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (toliau – ir Metodika), 3, 4, 8, 20 ir 21 punktų nuostatas, nurodė, kad tvirtinti Finansų ministerijos struktūrą, darbuotojų ir valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus bei valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, yra ministro diskrecija.

Teismas pažymėjo, jog įstaigos vadovo kompetencijoje yra paskirstyti veiklos funkcijas, darbo krūvį, valdyti įstaigos efektyvumą. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog atlikti struktūriniai pokyčiai tiek, kiek jie susiję su pareiškėjos pareigybės panaikinimu, nesilaikant imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, nenustatė struktūroje atliktų pakeitimų neteisėtumo, nes atlikti struktūros pakeitimai įvykdyti kompetentingų subjektų. Teismas konstatavo, kad nustačius, jog pareiškėjos pareigybė buvo perteklinė, jos pareigybė buvo panaikinta. Jokių išskirtinių aplinkybių, lėmusių pareiškėjos atleidimą iš Finansų ministerijos, teismas nenustatė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo atlikti struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, priimdamas Potvarkį, Finansų ministerijos kancleris nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto.

Spręsdamas dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos teisėtumo, teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnio 3 ir 4 dalimis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja dėl pirmumo teisės pretenduoti į naujai įsteigtas pareigas galėjo konkuruoti tik su tais valstybės tarnautojais, kurių išsilavinimą ir kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai buvo tokie patys, kaip ir jos. Atsakovas siūlyti užimti aukštesnės kategorijos pareigas pareiškėjai pareigos neturėjo, nes to nenustato įstatymas.

Teismas nustatė, kad struktūrinių pertvarkymų metu Finansų ministerijoje buvo atsisakyta pareiškėjos vykdytų funkcijų, kurios Ministerijos buvo įvertintos kaip perteklinės. Iš pareigybių aprašymų teismas darė išvadą, kad pareiškėjos vykdytos funkcijos visa apimtimi nebuvo perkeltos kuriai nors struktūriškai pertvarkyto departamento pareigybei; išliko tik pavienės pareiškėjos vykdytos funkcijos, kurios buvo pavestos vykdyti kitoms pareigybėms. Finansų ministerijai pareiškėjos vykdytų funkcijų atsisakius (jų nebelikus), bei po struktūrinių pertvarkymų nesant laisvų (neužimtų) to paties lygio ir kategorijos pareigų, kurių kvalifikacijai, išsilavinimui, specialybei ir pareigoms keliamus reikalavimus atitiktų pareiškėja, naujos pareigos struktūriškai pertvarkytame Finansų ministerijos departamente pareiškėjai nebuvo pasiūlytos. Pareiškėja Finansų ministerijos 2017 m. spalio 25 d. pranešimu Nr. IP-306 buvo informuota apie tai, kad nuo 2018 m. kovo 1 d. naikinama jos užimama pareigybė. Iš pareigybių aprašymų teismas nustatė, kad pareiškėja neatitiko juose keliamų specialiųjų reikalavimų valstybės tarnautojams. Pažymėta, kad atsakovas paaiškino bei pateikė įrodymus, jog laisvos valstybės tarnautojų pareigos Finansų ministerijoje buvo skelbiamos viešai visiems Ministerijos darbuotojams (taip pat ir pareiškėjai), informaciją paskelbiant Ministerijos vidinėse informacijos priemonėse. Teismo vertinimu, pareiškėjai nepateikus įrodymų, kurie patvirtintų, kad Finansų ministerijoje buvo laisvų pareigų, kurių specialiuosius reikalavimus atitiktų pareiškėja, pareiškėja iš einamų pareigų buvo atleista teisėtai.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja teigė, kad kai kurioms naujai įsteigtoms pareigybėms buvo susiaurintas kvalifikacinis reikalavimas (turėti statistikos, matematikos ar informatikos išsilavinimą, kai pareiškėja turi socialinių mokslų ekonomikos magistro laipsnį). Teismas pabrėžė, kad Ministerijos struktūros, darbuotojų ir valstybės tarnautojų pareigybių sąrašų bei valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų tvirtinimas yra ministro diskrecija, o pareiškėja konkrečiai nepagrindė, kad specialiuosius reikalavimus ji atitinka, tik abstrakčiai nurodė, jog jos studijuoti dalykai apima aukštosios matematikos, ekonometrijos, informatikos, statistikos dalykų studijas, be to, buvo giliai studijuota taikomoji mikroekonomika, taikomoji makroekonomika, finansai, kurių žinios būtinos valstybės finansų politikai formuoti, ir kurių gali trūkti informatiką ar matematiką baigusiems kolegoms. Pareiškėja taip pat neįrodė, kad specialieji reikalavimai, susiję su išsilavinimu, buvo nustatyti neteisėtai ir nepagrįstai, jog jie nėra realiai susiję su šioms pareigybėms nustatytomis atliekamomis funkcijomis bei uždaviniais. Byloje nebuvo duomenų, kad nurodytų pareigybių aprašymuose minėti specialieji reikalavimai buvo įtvirtinti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir nustatyti tik formaliai, siekiant užkirsti kelią pareiškėjai likti valstybės tarnyboje. Teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą pripažinti negaliojančiu Potvarkį dėl to, kad jame nustatyti neproporcingi išsilavinimo kvalifikaciniai reikalavimai.

Nustatęs, kad Finansų ministerijos Fiskalinės politikos departamento Fiskalinės priežiūros ir sektorinės analizės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė buvo realiai panaikinta, pareiškėjai laikantis įstatymo reikalavimų buvo pranešta apie pareigybės panaikinimą bei atitinkamai jai buvo suteikta informacija apie esančias laisvas atitinkamos kategorijos pareigas, teismas konstatavo, jog Potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo Potvarkį ir Įsakymą naikinti. Kiti pareiškėjos reikalavimai, susiję su grąžinimu į tarnybą bei kompensacijos priteisimu, atmesti, nes jie yra išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo.

III. Pareiškėja V. S.-U. padavė apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 21 d. sprendimo.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindė tuo, jog teismas nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su tuo, kad nuo įspėjimo lapelio įteikimo iki atleidimo, taip pat nuo kitos po atleidimo dienos 2018 m. kovo 1 d. Finansų ministerijoje buvo laisvų pareigybių, kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiko. Liko neatsakyta, kokių konkrečių pareigybių reikalavimų pareiškėja neatitinka, nors, jos manymu, byloje buvo pakankamai įrodymų apie jos kvalifikaciją ir atitiktį laisvų pareigybių reikalavimams. Pareiškėja pažymėjo, kad tarnautojai iš naikinamų pareigybių, kurios galiojo iki 2018 m. vasario 28 d., buvo perkeliami į naujas pareigybes, įsigaliojusias nuo 2018 m. kovo 1 d., todėl reikėjo įvertinti pareiškėjos atitikimą ir nuo 2018 m. kovo 1 d. įsigaliojusių pareigybių specialiesiems reikalavimams.

Pareiškėja teigė, jog atsakovas, nors ir buvo teismo įpareigotas, nepateikė į bylą duomenų, kokių konkrečių pareigybių reikalavimų pareiškėja neatitiko; atsakovas iš dalies pripažino, kad ji atitiko tam tikrų pareigybių aprašymus, nes rėmėsi aplinkybe, jog ji nedalyvavo atrankose į šias pareigas. Pareiškėjos teigimu, atrankos į laisvas pareigybes procedūros buvo neskaidrios ir neatitiko lygių galimybių principo. Per visą įspėjimo apie atleidimą laikotarpį buvo tik vienas Personalo skyriaus laiškas, siųstas 2017 m. vasario 7 d., adresuotas „gavusiems pranešimus apie pareigybės panaikinimą“ su pasiūlymu pateikti gyvenimo aprašymą. Jame nebuvo nurodoma, kad daugiau pasiūlymų nebus ir kokios pasekmės gresia nepateikus gyvenimo aprašymo. Buvo dar keletas laiškų „norintiems pasinaudoti tarnybinio kaitumo galimybe“, tačiau tai visiškai skirtingas institutas. Perkėlimai buvo vykdomi be konkursų, tariantis asmeniškai. Nebuvo informacijos apie visas laisvas pareigybes, nebuvo pristatyti naujų pareigybių aprašymai. Atsakovo pateikti laisvų pareigybių aprašymai yra be ministro parašo. Pareiškėja įspėjimo laikotarpiu buvo aktyvi, tačiau jai nebuvo suteikta informacija, kokių veiksmų ji turėtų imtis.

Pareiškėjos įsitikinimu, nebuvo įvertintas nustatytas neproporcingas išsilavinimo reikalavimas. Pareigybių aprašymų sudarymas yra teisinio reikalavimo dalykas. Finansų politikos departamente Fiskalinės priežiūros bei Makroekonomikos skyriuose įsteigtoms pareigybėms nustatomos socialinių mokslų srities funkcijos, tačiau neproporcingai nustatomi fizinių mokslų reikalavimai, o atsakovas nepateikė jokių argumentų, kokie konkrečiai fizinių mokslų srities gebėjimai reikalingi minėtų pareigybių funkcijoms atlikti, kurių neturėtų ekonominį išsilavinimą turintis tarnautojas. Pareiškėjos manymu, tuo atveju, jeigu teismas manė, kad reikia specialiųjų žinių įvertinti apribojimo proporcingumą, turėjo skirti ekspertizę.

Pareiškėja nurodo, kad teismas nenagrinėjo, jog tame pačiame departamente (buvusiame Fiskalinės politikos) kito skyriaus tarnautojų pareigybės buvo panaikintos ir jie perkelti į naujai įsteigtas pareigybes be atrankos kriterijų ir procedūrų. Dėl to, kad nebuvo taikyta įspėjimo ir priėmimo procedūra kituose skyriuose, pareiškėja prarado galimybę pretenduoti į naujas pareigas lygiomis galimybėmis. Tai, kad teismas pasisakė apie kitų skyrių pareigybių skirtingumą nuo pareiškėjos buvusios pareigybės, nėra susiję su skundo argumentu. Teismas nevertino to, kad naujai patvirtinti Finansų politikos departamento pareigybių aprašymai, kurie neva patvirtinti finansų ministro 2018 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 1K-73, realiai nebuvo patvirtinti nurodytą įsakymo datą, nebuvo teisėti pagal priėmimo procedūrą (nebuvo derinti darbo reglamento tvarka), tinkamai išviešinti ir (arba) yra neautentiški. Iki atleidimo pareiškėja negalėjo susipažinti su pareigybių aprašymų reikalavimais.

Pareiškėja nesutiko su teismo išvada, kad reorganizacija yra reali, ir teigė, jog buvusio Fiskalinės priežiūros ir sektorinės analizės skyriaus ir naujo Fiskalinės priežiūros skyriaus funkcijos savo turiniu yra vienodos. Vertindamas pareiškėjos pareigybės aprašymo ir naujai įsteigto Fiskalinės priežiūros skyriaus pareigybių aprašymų skirtumus, teismas sureikšmino pažodinį tekstą, taip pat rėmėsi aplinkybe, kad nustatytas skirtingas išsilavinimo reikalavimas, kurio nustatymo proporcingumą pareiškėja ginčijo šioje byloje, tačiau teismas dėl to nepasisakė.

Pareiškėja nurodė, kad viena iš jos atliekamų funkcijų Fiskalinės politikos departamente, nors ir neįforminta pareigybės aprašyme, buvo viešųjų išlaidų pokyčių ir kokybės analizė ir šios analizės rezultatų viešinimas pristatant visuomenei biudžeto projektą. Šią funkciją ji atliko viena, o reorganizacijos metu šiai funkcijai atlikti buvo įsteigtas naujas – Viešųjų finansų sistemos valdymo skyrius, į kurį be konkurso perkelti 4 tarnautojai. Pareiškėja atitiko specialiuosius reikalavimus, be to, jau turėjo šios analizės patirties, tačiau jai nebuvo pasiūlyta užimti šias pareigybes. Potvarkis nepasirašytas kanclerio. Pagal Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 14 punktą ministras įstatymų nustatyta tvarka priima į pareigas ir atleidžia iš jų Ministerijos valstybės tarnautojus. Tai jis gali deleguoti kancleriui, tačiau teisės aktai nenumato galimybės perdeleguoti šios funkcijos kanclerio funkcijas laikinai atliekančiam valstybės tarnautojui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad į bylą buvo pateikęs visą informaciją, pagrįstą objektyviais duomenimis, apie tai, jog visoms laisvoms pareigybėms buvo nustatyti specialieji reikalavimai, kurių, individualiai įvertinus pareiškėjos įgytą išsilavinimą, turimą darbo patirtį ir kt., ji neatitiko, todėl ir Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos pareiškėjai nebuvo taikytos. Pareiškėja apeliaciniame skunde savo teiginius dėl specialiųjų reikalavimų atitikimo grindžia subjektyvia nuomone. Finansų ministerija 2018 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (12.21)-6K-1804710 „Dėl papildomos informacijos pateikimo“ pateikė informaciją apie laisvas valstybės tarnautojų pareigas ir pridėjo šių pareigybių aprašymus. Ministerijos nuomone, teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visus duomenis ir jų pagrindu priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Atsakovas paaiškino, jog atsižvelgus į tai, kad Finansų ministerijoje buvo reorganizuojama didžioji dalis Ministerijos administracijos padalinių, dalis laisvų valstybės tarnautojų pareigybių, kurios galėjo tikti daugeliui, buvo siūlomos bendrai visiems, pasiūlymą užimti laisvas valstybės tarnautojo pareigas paskelbiant ministerijos tinklalapyje. Tarp tokiu būdu skelbiamų laisvų valstybės tarnautojų pareigybių buvo ir pareigybių, kurių reikalavimus atitiko ir pareiškėja. Atskiro prašymo laikotarpiu nuo pranešimo pareiškėjai apie jos naikinamą pareigybę įteikimo iki šios pareigybės panaikinimo dienos teikti pareiškėjai visą informaciją apie ministerijoje esamas laisvas valstybės tarnautojų pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant Ministerijoje struktūrinius pertvarkymus, Ministerija negavo, todėl neturėjo pareigos asmeniškai jos informuoti apie visas pareigybes. Informacija apie laisvas pareigybes, kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėja galbūt atitinka, buvo skelbiama bendrai visiems ministerijos valstybės tarnautojams ministerijos vidiniame tinklalapyje. 2017 m. spalio 25 d. pareiškėjai pasirašytinai buvo pranešta apie tai, kad nuo 2018 m. kovo 1 d. yra naikinama jos užimama pareigybė, todėl pareiškėjos teiginys, kad negalėjo žinoti ar nežinojo, kad bus panaikinta jos užimama pareigybė, yra nepagrįstas.

Atsakovas nurodė, kad Finansų politikos departamento valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai parengti vadovaujantis Metodika ir patvirtinti tinkamo subjekto – finansų ministro. Atsakovo manymu, teigti, kad valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai yra neteisėti vien tik todėl, kad jie nebuvo laiku įvesti į valstybės tarnybos valdymo informacinę sistemą, yra teisiškai nepagrįsta. Visi ministerijos valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai buvo rengiami išanalizavus Finansų ministerijos ir jos administracijos struktūrinių padalinių uždavinius ir funkcijas, o ne remiantis turimais konkrečių tarnautojų asmens duomenimis. Pranešimo apie pareigybės panaikinimą negavo tie valstybės tarnautojai, kurių pareigybės pagal savo turinį netapo kokybiškai naujos, keitėsi tik pareigybės pavadinimas.

Atsakovo teigimu, teismas, priešingai nei teigia pareiškėja, detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino visus Ministerijos pateiktus argumentus, pagrindžiančius ministerijos struktūrinius pertvarkymus, ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kad struktūriniai pertvarkymai Finansų ministerijoje buvo realūs ir pareiškėjos pareigybė panaikinta realiai. Pareiškėja iš valstybės tarnautojo pareigų buvo atleista Ministerijos kanclerio 2018 m. vasario 28 d. potvarkiu Nr. SP-96, kurį pasirašė Biudžeto departamento direktorė, laikinai atliekanti ministerijos kanclerio funkcijas.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 27 d. nutartimi pareiškėjos V. S.-U. apeliacinį skundą atmetė, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 21 d. sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. eA-4128-415/2019).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, įvertinęs visumą byloje surinktų faktinių duomenų bei byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių bei tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl joms pritarė ir plačiau dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai ir visapusiškai įvertino, kaip atsakovas naudojosi savo diskrecijos teise nustatyti savo struktūrą ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Šioje byloje nenustatyta, kad struktūrinių pertvarkų metu ministras, kaip kompetentingas pareigūnas priimdamas sprendimus dėl struktūrinių pertvarkų, būtų netinkamai naudojęsis jam suteikta diskrecijos teise, nepaisęs iš Konstitucijos ir įstatymų kylančių reikalavimų, taip pat nenustatyta, jog struktūriniai pertvarkymai nebuvo realūs, kad jie buvo fiktyvūs.

Dėl pareiškėjos atitikimo Fiskalinės politikos departamento Fiskalinės priežiūros ir sektorinės analizės skyriaus vyriausiajam specialistui keliamiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad valdžios sektoriaus balanso stebėsena ir fiskalinės politikos įtakos atskiriems ekonomikos sektoriams analizė nėra lygiavertė darbo patirčiai valstybės biudžeto sudarymo srityje, todėl konstatavo, kad pareiškėja neatitiko šiai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų.

Dėl pareiškėjos atitikimo Valstybės iždo departamento Skolinimosi ir pinigų valdymo skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiajam specialistui keliamiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja neturėjo darbo patirties skolinimosi (leidžiant vertybinius popierius ir imant paskolas vidaus ir užsienio rinkose), kreditavimo ar investavimo srityse, todėl neatitiko šiai pareigybei nustatytų reikalavimų.

Dėl pareiškėjos atitikimo Valstybės iždo departamento Prognozavimo ir rizikos valdymo skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiajam specialistui keliamiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog įvertinus pareiškėjos darbo patirtį ir jos atliekamas funkcijas Fiskalinės politikos departamente, nenustatyta, kad ji turėjo darbo patirties finansų rinkų analizės srityje, todėl konstatuotina, kad pareiškėja neatitiko šiai pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vertinti pareiškėjos atitikimą finansų ministro 2018 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1K-374 „Dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų tvirtinimo ir pakeitimo“ pakeistame Valstybės iždo departamento Prognozavimo ir rizikos valdymo skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytiems specialiesiems reikalavimas nėra teisinio pagrindo, kadangi jis yra pakeistas po pareiškėjos pareigybės panaikinimo ir jos atleidimo iš pareigų.

Dėl pareiškėjos atitikimo Finansų politikos departamento Ekonominės analizės ir vertinimo skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiajam specialistui keliamiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įvertinus pareiškėjos darbo patirtį, nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėja būtų kūrusi ekonometrinius modelius ar juos taikytų praktikoje, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ji neatitinka šio specialaus reikalavimo, t. y. jai neturėjo būti siūloma ši pareigybė. Dėl pareiškėjos teiginio, kad šią darbo patirtį įrodo jos rašoma ekonomikos mokslų disertacija, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad rašoma disertacija nėra darbo patirtis.

Dėl pareiškėjos atitikimo Finansų politikos departamento Pajamų analizės ir planavimo skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiajam specialistui keliamiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja neatitiko nustatyto darbo patirties reikalavimo.

Dėl pareiškėjos atitikimo Atskaitomybės, audito, turto vertinimo ir nemokumo politikos departamento Audito, turto vertinimo ir nemokumo valdymo skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiajam specialistui keliamiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos darbo pobūdis ir įgyta patirtis neturi nieko bendra su finansinių ataskaitų audito, nemokumo arba turto ir verslo vertinimo sritimis, todėl pripažino, kad pareiškėja neatitiko šiai pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų.

Dėl pareiškėjos atitikimo Finansų rinkų politikos departamento vyriausiųjų specialistų pareigybėms keliamiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja savo darbo patirtį finansų rinkų srityje grindžia funkcija, susijusia su išvadų rengimu Europos Sąjungos finansų ministrų taryboje (ECOFIN) svarstomais klausimais, kurių didelę dalį sudarė finansų rinkų klausimai. Atsakydamas į pareiškėjos argumentus, kad minėtus teiginius patvirtina jos pareigybės aprašymuose ir tarnybinės veiklos vertinimo išvadose matoma patirtis rengiant išvadas ECOFIN posėdžiams, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog išanalizavus visus pareiškėjos pareigybių aprašymus ir tarnybinės veiklos vertinimo išvadas (2005 m., 2006 m., 2007 m., 2008 m. ir 2014 m.), galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos funkcijos buvo susijusios arba su Europos Sąjungos finansų ministrų taryboje (ECOFIN) svarstomų klausimų ir rengiamos medžiagos (pozicijų) koordinavimu arba su medžiagos rengimu ECOFIN susitikimams ekonominės politikos klausimais, t. y. pareiškėja, dirbdama Fiskalinės politikos departamente, nerengė medžiagos ECOFIN susitikimams finansų rinkų srityje.

Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad po Finansų ministerijos reorganizacijos buvo pakeistos Finansų rinkų politikos departamento valstybės tarnautojų pareigybės ir priimti 4 nauji valstybės tarnautojai, o interneto svetainėje skelbiamuose pareigybių aprašymuose nebėra specialiojo reikalavimo – patirties finansų rinkų srityje, be to, reorganizacijos metu į šį departamentą perkelti 2 tarnautojai, kurie neatitiko nei patirties, nei anglų kalbos mokėjimo reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Finansų ministerija pateikė įrodymus, jog po reorganizacijos į Finansų rinkų politikos departamento Kreditų ir mokėjimų rinkų skyrių buvo priimti 2 pakaitiniai valstybės tarnautojai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas dėl garantijų taikymo, konstatavo, kad tik nuolatinių, o ne pakaitinio karjeros valstybės tarnautojo pareigų siūlymas yra tinkamas įstatymo įgyvendinimas. Teisės normose nenumatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė panaikinama, galėtų būti paskirtas pakaitiniu valstybės tarnautoju.

Dėl pareiškėjos atitikimo Veiklos valdymo departamento Viešųjų pirkimų skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiajam specialistui keliamiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo, todėl neatitinka šiai pareigybei nustatyto specialiojo reikalavimo.

Dėl pareiškėjos atitikimo Veiklos valdymo departamento Organizacijos vystymo skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiajam specialistui keliamiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja neturi darbo patirties rengiant įstaigos strateginius planus ir kitus planavimo dokumentus arba organizuojant veiklas, susijusias su įstaigos veiklos efektyvumo didinimu, todėl neatitinka šiai pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų.

Dėl pareiškėjos atitikimo Investicijų departamento 8 vyriausiųjų specialistų pareigybėse keliamiems reikalavimams apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėja turi darbo patirties Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamų programų ar kitos tarptautinės finansinės paramos programų administravimo srityje, todėl ji neatitiko Investicijų departamento laisvoms karjeros valstybės tarnautojų pareigybėms nustatytų specialiųjų reikalavimų.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad Finansų politikos departamento valstybės tarnautojų pareigybėms nustatytas diskriminuojantis ir neproporcingas kvalifikacinis išsilavinimo reikalavimas, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio reikalavimas būtų vertinamas kaip diskriminuojantis, jei Finansų ministerijoje tapačioms pareigybėms vienu atveju būtų nustatytas toks specialusis reikalavimas, o kitu – ne, arba į tapačias pareigas pretenduojantiems valstybės tarnautojams vieniems būtų taikomas toks specialusis reikalavimas, kitiems – ne. Šioje byloje tokių faktų nenustatyta. Kokius konkursus ir į kokias pareigas pareiškėja laimėjo po tarnybos santykių pasibaigimo tarp jos ir atsakovo, šioje byloje nėra reikšmingos aplinkybės. Vertindamas specialiojo reikalavimo neproporcingumo aspektą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teismas tai turėtų pagrindą konstatuoti tik išimtinai akivaizdaus, visuotinai suprantamo ir pripažįstamo fakto atveju. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, jog šios bylos kontekste kvalifikacinis išsilavinimo reikalavimas, nustatytas Finansų politikos departamento valstybės tarnautojų pareigybėms, neatitinka šių kriterijų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti tokius reikalavimus neproporcingais.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog Finansų politikos departamento valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai parengti nesilaikant Metodikos reikalavimų ar pažeistos procedūros, dėl ko juos būtų pagrindas vertinti kaip neteisėtus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja iš valstybės tarnautojo pareigų buvo atleista Potvarkiu, kurį pasirašė Biudžeto departamento direktorė, laikinai atliekanti Ministerijos kanclerio funkcijas.

V. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos V. S.-U. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje eA-4128-415/2019. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 dalies 8, 10 ir 12 punkte nurodytais pagrindais.

Pareiškėja teigia, kad buvo pažeista jos teisė į apeliaciją, ir nurodo, jog tik bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje sužinojo, kokių specialiųjų reikalavimų atsakovo požiūriu neatitinka. 2019 m. birželio 12 d. buvo paskirtas teismo posėdis, prieš kurį Ministerija pirmą kartą pateikė savo argumentus, kokių, jos nuomone, pareigybių aprašymų reikalavimų pareiškėja neatitiko. Apeliacinės instancijos teismas persiuntė pareiškėjai šiuos dokumentus 2019 m. birželio 12 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo paskirtas posėdis. 2019 m. birželio 12 d. posėdyje pareiškėjai informavus, kad nespėjo susipažinti su pateiktais argumentais, posėdis buvo atidėtas 5 darbo dienoms (iki 2019 m. birželio 19 d.), o teismas suteikė ypatingai trumpą terminą su tuo susijusiems įrodymams ir paaiškinimams pateikti – teismas įpareigojo pareiškėją pateikti savo atsiliepimą per 2 darbo dienas (iki 2019 m. birželio 17 d. pietų). Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apkritai nebuvo nagrinėjęs aplinkybių, susijusių su pareiškėjos atitiktimi pareigybių specialiesiems reikalavimams. Nors pareiškėjos prašymu pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs atsakovą pateikti paaiškinimus, kokių reikalavimų neatitiko pareiškėja, tačiau atsakovas jų nepateikė.

Pareiškėja akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pats ėmėsi nagrinėti esmines faktines aplinkybes, sudarydamas ypatingai sudėtingas sąlygas pareiškėjai apsiginti. Pareiškėja papildomai nurodo, kad ji buvo silpnesnioji šalis (darbuotojas). Apeliacinės instancijos teismas pats išnagrinėjo faktines aplinkybes ir priėmė galutinį sprendimą, taip užkirsdamas kelią pareiškėjai realizuoti teisę į apeliaciją. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į jos nurodytas aplinkybes, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas atnaujinti bylą. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nukrypsta nuo jo paties plačiai taikomos praktikos, o taip pat, kodėl reikėtų riboti apeliaciją šioje byloje. Šioje byloje pirmosios instancijos teismui apskritai ignoravus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, realiai tik apeliacinėje instancijoje buvo pradėtos nagrinėti esminės aplinkybės, o tai reiškia, kad iš esmės pareiškėjos byla buvo išnagrinėta tik vienoje instancijoje.

Pareiškėjos nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino pareigybės aprašymą (reikalavimų pareigybei požiūriu). Pareiškėja nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo savo išvados, kad dėl specialiojo reikalavimo neproporcingumo teismas turėtų pagrindą konstatuoti tik išimtinai akivaizdaus, visuotinai suprantamo ir pripažįstamo fakto atveju. Pareiškėjos įsitikinimu, toks teismo aiškinimas neparemtas įstatymu ir susiformavusia teismų praktika, todėl yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą dėl to, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, būdamas aukščiausiu teismu administracinių teismų hierarchijoje, šioje nutartyje pradėjo formuoti administracinių teismų praktiką. Kadangi tokia praktika neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinos (2003 m. gruodžio 12 d. nutarimo) yra pagrindas atnaujinti procesą tuo pagrindu, kad būtų užtikrintas vienodos teismų praktikos formavimas šiuo klausimu (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p). Kadangi apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo tokios išvados, yra pagrindas atnaujinti procesą dėl to, kad teismo nutartis buvo be motyvų šia apimtimi (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjos įsitikinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4128-415/2019 yra nemotyvuota, nes apeliacinės instancijos teismo išvados, nurodytos minėtoje nutartyje (nutarties 52.2 p., 52.4.1 p., 52.4.2 p., 52.6.5 p., 52.6.6 p. ir 52.6.10.3 p.) yra nemotyvuotos ir prieštaraujančios viena kitai.

Pareiškėja akcentuoja, kad liko neišnagrinėtos aplinkybės dėl pareigybių, kurių reikalavimus pareiškėja atitiko – pareigybės Finansų rinkų departamente ir Mokesčių departamente, į kurias perkeltos buvusios sekretorės, neatitikusios pareigybių aprašymų reikalavimų. Taip pat buvo pareigybės, kurios buvo pasiūlytos kitiems tarnautojams laikotarpyje po įspėjimo iki atleidimo ir jų reikalavimus atitiko pareiškėja (atsakovas tą pripažino). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nemotyvavo, kodėl į šias pareigas pareiškėja negalėjo pretenduoti. Esant laisvoms pareigybėms ir pareiškėjai atitinkant keliamus reikalavimus, pirmiausia jos turėjo būti siūlomos atleidžiamiems tarnautojams, o tik po to užpildomos kitų procedūrų būdu.

Pareiškėja nurodo, kad po apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeisti pareigybių specialieji reikalavimai, Ministerija paskelbė konkursus į 12 byloje nagrinėtų pareigybių, kurių aprašymuose nebeliko specialiųjų reikalavimų, kurių tariamai neatitiko pareiškėja. Pareiškėjos nuomone, tai įrodo faktą, kad reikalavimai buvo nustatyti tik dirbtinai, kol nagrinėjama byla, taip pat pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad šie reikalavimai nebuvo įregistruoti į valstybės tarnautojų registrą, ką pareiškėja akcentavo apeliacinėje instancijoje, o apeliacinės instancijos teismas dėl pareigybių aprašymų viešumo nepasisakė.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

Pasisakydama dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, Ministerija nurodo, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarties 56 punkte aiškiai nurodė, kad atsakius į visus esminę reikšmę bylos baigčiai turinčius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Vien tai, kad pareiškėja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo motyvais nesutinka ar teismas kažkokiais konkrečiais atvejais nepasisakė dėl konkrečių aplinkybių, nesudaro pagrindo laikyti, jog priimta nutartis yra nemotyvuota. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir ją ypač detaliai aptarė. Nutartis yra pakankamai išsamiai pagrįsta nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, išdėstyti motyvai yra nuoseklūs ir aiškūs, nutartyje įvertinti visi esminiai bylos aspektai, akcentuoti apeliaciniame skunde. Nutartyje aiškiai nurodyta, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pasisakydama dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, Ministerija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarties 53 punkte aiškiai nurodė, kad faktų, jog Finansų politikos departamento valstybės tarnautojų pareigybėms nustatytas diskriminuojantis ir neproporcingas kvalifikacinis išsilavinimo reikalavimas šioje byloje nenustatyta. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad Finansų politikos departamento valstybės tarnautojų pareigybėms nustatytas diskriminuojantis ir neproporcingas kvalifikacinis išsilavinimo reikalavimas, todėl, Ministerijos nuomone, nėra teisinio pagrindo taikyti šioje byloje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 13 d. nutarime suformuotą doktriną. Be to, pareiškėja, pateikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, minėtai teismo išvadai paneigiančių argumentų iš esmės nepateikia, t. y. šiuo konkrečiu atveju nėra objektyvaus pagrindo vertinti, kad atnaujinus procesą byloje būtų priimtas kitoks galutinis teismo sprendimas.

Ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimo, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Aplinkybė, jog pareiškėja nesupranta ar nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu materialiosios teisės normų taikymo išaiškinimu, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia tapačius argumentus, kuriais jau buvo grindžiamas pareiškėjos skundas apeliacinės instancijos teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visus pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus.

Ministerijos įsitikinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl Finansų politikos departamento valstybės tarnautojų pareigybėms nustatyto diskriminuojančio ir neproporcingo kvalifikacinio išsilavinimo reikalavimo, iš esmės vertino administracinėje byloje surinktus įrodymus, o ne aiškino materialiosios teisės normas. Esant tokiai situacijai, darytina išvada, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto materialiosios teisės normų aiškinimo klaidingumo įrodymai, todėl tai negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

Pasisakydama dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, Ministerija paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju iš aptartų pareigybių aprašymų matyti, kad pareiškėja neatitiko juose keliamų specialiųjų reikalavimų valstybės tarnautojams, t. y. pareiškėja neturėjo reikiamos patirties, kvalifikacijos, išsilavinimo ir panašiai. Ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas esmines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos atitiktimi pareigybių specialiesiems reikalavimams, o apeliacinės instancijos teismas joms pritarė ir plačiau dėl jų nepasisakė, t. y. pareiškėjos nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos ne vienoje instancijoje. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju buvo nukrypta nuo suformuotos administracinių teismų praktikos dėl proceso šalies teisės į apeliaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Pareiškėja V. S.-U. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-4128-415/2019 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kurias ji įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti nepagrįsti ir neteisėti. Bet kuris pareiškėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų pagrįstumu ir teisėtumu.

Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Kaip buvo nurodyta, pareiškėjos pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas trimis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 p.); padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant (10 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

EŽTT yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 30544/96; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34/1996/753/952; kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga motyvuoti priimtą procesinį sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.)

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; kt.).

Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

Pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo savo išvados, kad valdžios sektoriaus balanso stebėsena ir fiskalinės politikos įtakos atskiriems ekonomikos sektoriams analizė nėra lygiavertė darbo patirčiai valstybės biudžeto sudarymo srityje; nemotyvavo, kodėl pareiškėja neatitinka reikalavimo dėl vienų metų mokesčių analizės patirties; nemotyvavo, kodėl pareiškėjos teikta (ir parengta) informacija nelaikytina strateginio plano rengimu; nemotyvavo savo išvados, kad dėl specialiojo reikalavimo neproporcingumo teismas turėtų pagrindą konstatuoti tik išimtinai akivaizdaus, visuotinai suprantamo ir pripažįstamo fakto atveju; nemotyvavo, kodėl nukrypsta nuo plačiai taikomos praktikos ir kodėl reikia apriboti apeliaciją. Pareiškėja taip pat nurodo, kad nebuvo pasisakyta dėl pareigybių aprašymų viešumo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos nurodytus argumentus, dėl kurių turėtų būti pripažinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu, pirmiausia pažymi, kad vien tam tikrų apeliacinio skundo argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties turinys patvirtina, kad teismas įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir ją detaliai aptarė. Nutartyje iš esmės pasisakyta dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių, kurios turi būti vertinamos, kai asmuo yra atleistas iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir ginčija šį atleidimą, bei dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde akcentuotų aplinkybių, dėl kurių nebuvo sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo esmės.

Šiuo aspektu primintina, kad VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Spręsdamas dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, teismas turi įvertinti, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas.

Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011 yra išaiškinęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje.

Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka.

Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-247/2010; kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A662-3380/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.

Teismų praktikoje nuosekliai yra laikomasi pozicijos, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės tarnautojo teisė suponuoja atitinkamo darbdavio (institucijos (įstaigos), su kuria valstybės tarnautoją sieja tarnybos santykiai) pareigą užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad atitinkama institucija (įstaiga) privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2338/2014; kt.). Be to, VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostata yra aiškinama ir taikoma sistemiškai kartu su šio įstatymo normomis, kurios nustato reikalavimus atitinkamoms valstybės tarnautojų pareigybėms. Pagal VTĮ 9 straipsnio 1 dalį asmuo, priimamas į valstybės tarnybą, turi atitikti bendruosius reikalavimus, taip pat į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme (VTĮ 9 str. 5 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-300/2014; kt.).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties, kuria pareiškėjos apeliacinis skundas netenkintas, turinio matyti, kad šiame procesiniame sprendime būtent yra išnagrinėtos ir įvertintos visos aplinkybės, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant valstybės tarnautojų paduotus skundus dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, padaryta išvada, jog visoms laisvoms pareigybėms buvo nustatyti specialieji reikalavimai, kurių, individualiai įvertinus pareiškėjos įgytą išsilavinimą, turimą darbo patirtį ir kt., ji neatitiko, todėl ir VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos jai pagrįstai netaikytos. Nutartyje aptartos pareigybės, kurias nurodė pareiškėja, nes pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė sąrašą pareigybių, kurioms keliamus specialiuosius reikalavimus, kaip ji teigė, atitinka.

Apeliacinės instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjos argumentų, kad Finansų politikos departamento valstybės tarnautojų pareigybėms nustatytas diskriminuojantis ir neproporcingas kvalifikacinis išsilavinimo reikalavimas. Tai apeliacinės instancijos teismas argumentavo tuo, kad teismas turėtų pagrindą konstatuoti specialiojo reikalavimo neproporcingumą tik išimtinai akivaizdaus, visuotinai suprantamo ir pripažįstamo fakto atveju, tačiau šios bylos kontekste kvalifikacinis išsilavinimo reikalavimas, nustatytas Finansų politikos departamento valstybės tarnautojų pareigybėms, neatitinka šių kriterijų. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nesutinka su šia apeliacinės instancijos teismo argumentacija, tačiau tai nereiškia, kad nutartis yra be motyvų.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, kuriuo dėl pareiškėjos nurodytų argumentų nepripažino nepagrįstu ir neteisėtu pirmosios instancijos teismo sprendimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis yra motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors pareiškėja teigia, kad jos nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties punktai yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad ji nesutinka su nutarties motyvais bei jų išdėstymo tvarka, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu, o tai nėra pagrindas atnaujinti procesą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, 2019 m. birželio 27 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamų, sisteminį kilusiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimą. Pastebėtina, kad pareiškėja, teigdama, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, konkrečiai nenurodo, kokio teisės akto ir kokią normą apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ar netaikė imperatyviosios teisės normos. Pareiškėjos argumentai dėl specialiųjų reikalavimo neproporcingumo vertintini kaip pareiškėjos nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvais, dėl kurių nebuvo sutikta su pareiškėjos pozicija, kad Finansų politikos departamento valstybės tarnautojų pareigybėms nustatytas diskriminuojantis ir neproporcingas kvalifikacinis išsilavinimo reikalavimas.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Pažymėtina, kad pareiškėja proceso atnaujinimą išnagrinėtoje administracinėje byloje iš esmės sieja su netinkamu įrodymų vertinimu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose P-97-502/2015, P-106-525/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015).

EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad EŽTT vertina teismo precedentų doktrinos svarbą ir pritaria, kad dinamiškas interpretavimas laikytina priemone, kuri suteikia teismui reikalingą lankstumą, siekiant apsaugoti Konvencijoje ir Protokoluose įtvirtintų teisių įgyvendinimą (žr. 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje UAB „Orlen Lietuva“ prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45849/13). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento (žr. 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo savo formuojamos praktikos, kurioje suformuota nuostata, jog vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės pažeidimą (nurodoma: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2016 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016; 2019 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-743-629/2019). Pareiškėjos teigimu, apeliacinės instancijos teismas pats išnagrinėjo faktines aplinkybes ir priėmė galutinį sprendimą, taip užkirsdamas kelią pareiškėjai realizuoti teisę į apeliaciją, pirmosios instancijos teismas apskritai nebuvo nagrinėjęs aplinkybių, susijusių su pareiškėjos atitiktimi pareigybių specialiesiems reikalavimams.

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjos argumentus, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjos nurodytose administracinėse bylose buvo nagrinėtos visiškai kitokio pobūdžio aplinkybės, t. y. tose bylose nebuvo pripažinta, kad vien dėl to, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo ištirtos ir įvertintos aplinkybės, susijusios su atleisto valstybės tarnautojo atitiktimi pareigybių specialiesiems reikalavimams, visais atvejais pirmosios instancijos teismo sprendimas privalo būti panaikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Šios bylos kontekste akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo aplinkybes, ar pareiškėja atitiko specialiuosius reikalavimus, ir iš aptartų sprendime pareigybių aprašymų nustatė, kad pareiškėja neatitiko juose keliamų specialiųjų reikalavimų valstybės tarnautojams, t. y. pareiškėja neturėjo reikiamos patirties, kvalifikacijos, išsilavinimo ir pan. Pareiškėja apeliaciniame skunde kritikavo pirmosios instancijos teismo motyvus šiuo aspektu, nurodydama, kad teismas apsiribojo deklaratyviu teiginiu, jog pareiškėja neįrodė, kad atitiko laisvų pareigybių specialiuosius reikalavimus. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo motyvų matyti, kad pareiškėja, teikdama apeliacinį skundą, siekė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų panaikintas ir jos skundas būtų patenkintas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo prašoma apeliacinį skundą tenkinti, grąžinti pareiškėją į pareigas Finansų ministerijoje bei priteisti kompensaciją nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 16 d.

ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Byla, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perduodama nagrinėti iš naujo, jeigu sprendimas panaikinamas ABTĮ 146 straipsnyje nurodytais pagrindais; bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus (ABTĮ 145 str. 1 d.). Be to, apeliacinės instancijos teismas turi teisę net šiais nurodytais atvejais priimti naują sprendimą, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą (ABTĮ 145 str. 2 d.).

Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Šioje byloje pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus (2019 m. gegužės 21 d. rašytinius paaiškinimus), kurie buvo priimti, o bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka atnaujintas (žr. 2019 m. gegužės 23 d. nutartį). Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. gegužės 23 d. nutartyje nurodė, kad sprendimo priėmimo metu teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog būtina įvertinti pareiškėjos argumentus dėl galimybės ją paskirti į kitas pareigas vadovaujantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi atsižvelgiant ir į argumentus, kuriuos ji pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. gegužės 21 d. paaiškinimuose. Nurodyta nutartimi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad bus tiriami įrodymai, nustatė bylos nagrinėjimo žodine tvarka datą ir laiką. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas 2019 m. gegužės 23 d. nutartyje motyvavo, kodėl būtina rinkti naujus įrodymus ir juos nagrinėti bei vertinti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl valstybės tarnautojų atleidimo iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pagrįstumo ir teisėtumo, renka analogiško pobūdžio papildomus įrodymus, juos nagrinėja ir vertina (žr. 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4241-662/2016; 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4243-492/2016; kt.).

Pareiškėja nurodo, kad pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą byla atnaujintina ir dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 27 d. nutartimi pradėjo formuoti administracinių teismų praktiką (asmuo, kuriam taikomi apribojimai, turi įrodyti, kad nustatyti specialieji reikalavimai yra akivaizdžiai ir visuotinai pripažįstami nepateisinamais), nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai. Su tokia pareiškėjos pozicija nesutiktina, nes apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė motyvus, dėl kurių šioje byloje nenustatyta, kad kvalifikacinis išsilavinimo reikalavimas yra neproporcingas, nenurodyta, kad asmuo kuriam taikomi apribojimai, turi įrodyti, jog nustatyti specialieji reikalavimai yra akivaizdžiai ir visuotinai pripažįstami nepateisinamais.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

VII. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

Pareiškėja taip pat prašyme nurodo aplinkybes, susijusias su procesu apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokio pobūdžio aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti išnagrinėtos bylos proceso. Pareiškėja nurodo, jog po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo atsakovas paskelbė konkursus į 12 byloje nagrinėtų pareigybių, kurių aprašymuose nebeliko specialiųjų reikalavimų, kurių tariamai neatitiko pareiškėja, tačiau šių aplinkybių nesusieja su jokiu proceso atnaujinimo pagrindu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-4128-415/2019 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S.-U. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4128-415/2019 pagal pareiškėjos V. S.-U. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S.-U. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl potvarkio ir įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir kompensacijos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė