2020-11-11 Nr. AB-21349-3-62-3-02856-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1989-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02856-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. spalio 19 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN 2 lokalinio sektoriaus 7 būryje, kur jam 5 miegamajame nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, jame trūko sporto įrangos, suoliukų, kiemelio danga duobėta, purvina, pareiškėjas buvo tik 3 valandas išleidžiamas į kiemą. Sektoriuje netinkamai įrengtos rūkymo vietos, buvo rūkoma gyvenamojoje patalpoje, nerūkantieji ir rūkantieji naudojosi tuo pačiu kiemu, dėl to pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Dušinėje nebuvo įrengtos pertvaros, trūko pakabų, įrenginiai aprūdiję, sienos apipelijusios, prausykloje nebūdavo šilto vandens, sanitariniame mazge buvo įrengtos tik pertvaros, nebuvo durų, todėl nebuvo užtikrinamas privatumas, šioje patalpoje nebuvo ventiliacijos, todėl jausdavosi nemalonus kvapas, drėgmė, veisėsi pelėsis. Trūko tualetinio popieriaus. Prie prausyklos ir tualeto būdavo eilė. Nurodė, kad būryje nebuvo poilsio kambario, daiktų sandėlis drėgnas, apipelijęs, ant sienų atsilupę dažai, daiktų sandėlyje nebuvo lentynų, kratų metu daiktai buvo išmėtomi ir sumaišomi. Dušu buvo galima naudotis 1 kartą per savaitę, dušinė buvo perpildyta, vandens maišytuvai buvo netinkami, nes vanduo bėgdavo tik 15 sek. nuo paspaudimo, todėl atsižvelgiant į didelį nuteistųjų skaičių ir trumpą laiką praustis jie buvo netinkami. Pareiškėjas nurodė, kad skalbykloje nebuvo skalbiami viršutiniai drabužiai, patalynė buvo grąžinama netinkamai išskalbta, nebuvo nemokamai išduodamos skalbimo priemonės, nebuvo sąlygų pačiam nuteistajam išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius. Netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu ir dvasinsiu sukrėtimu, dvasiniais nepatogumais, emocine depresija, pablogėjusia sveikata, sutrikusiu visaverčiu gyvenimu, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrinama minimali gyvenamojo ploto norma. Atkreipė dėmesį, kad per kas 2 metus atliekamus periodinius Marijampolės PN patikrinimus pažeidimų nebūdavo nustatyta. Tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o patalpose rūkyti draudžiama. Teigė, kad sanitariniai ir higienos mazgai, dušo patalpos įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, į dušinę karštas vanduo yra tiekiamas. Marijampolės PN nurodė, kad poilsio kambarių nėra, sandėlio patalpa švari ir tvarkinga, higienos priemonės išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems ir tik esant rašytiniam jų prašymui, skalbykloje yra sudarytos sąlygos skalbti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami pagal patvirtintą grafiką. Marijampolės PN tvirtino, kad veikė tinkamai, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, manė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą bei nurodyta šios žalos piniginė išraiška neturi objektyvaus faktinio pagrindo.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas 2015 m. lapkričio 28 d. – 2018 m. spalio 19 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas nustatė, kad 7 būryje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl konstatavo, kad Marijampolės PN pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.8 punkto reikalavimus ir neužtikrino pareiškėjui teisės naudotis laisvalaikio kambariu. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintos sąlygos į visišką privatumą naudojantis dušu. Kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

7. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys nepatvirtina, jog dėl kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado ilgalaikių ir sunkių fizinės sveikatos sutrikimų. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog kalinimo sąlygos Marijampolės PN gali būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.

8. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei nesant įrodymų, kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteistinas, ir pasiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu.

III. 9. Pareiškėjas D. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagal pareiškėjo prašymus neišreikalavo iš atsakovo visų reikalingų įrodymų, neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, pilnai neištyrė visų aplinkybių, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjas pakartoja jo skunde išdėstytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Akcentuoja, kad neturtinę žalą kildina ne iš nacionalinių, o ir tarptautinio teisės akto (Konvencijos) pažeidimų. Pareiškėjas nurodo, kad jo kalinimo sąlygos buvo blogesnės nei tos, kurios buvo nagrinėtas EŽTT byloje J. Valašinas prieš Lietuvą, nes minėtu atveju santykinai mažą plotą, kitaip nei šioje byloje, kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi EŽTT sprendimu minėtoje byloje. Pareiškėjo situaciją galima prilyginti kalinimo sąlygoms, nagrinėtoms, pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendime Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2009 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03) ir kt.

11. Pareiškėjas nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino jo argumentų dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru. Dėl to pareiškėjas neturi prievolės kreiptis į pataisos įstaigą, nes situacija atsakovui yra puikiai žinoma. Pareiškėjo nurodytos pasekmės kilo dėl to, kad buvo netinkamai įrengta rūkymo vieta lokalinio sektoriaus kieme. Tai pripažintina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Dėl netinkamai atitvertų unitazų pareiškėjas buvo matomas kitų asmenų. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad tualetas perpildytas, eilėje tekdavo laukti 2 val., nebuvo užtikrintas privatumas duše, pirtyje. Turi būti vertinamas kumuliacinis visų kalinimo sąlygų poveikis. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės įrodo, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

12. Pareiškėjo teigimu, atsakovas gali teikti tikrovės neatitinkančius duomenis apie kalinimo sąlygas. Mažas neįgaliam asmeniui tenkantis erdvės plotas gali būti svarbi aplinkybė vertinant, ar buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Apskaičiuojant asmeniui tenkantį plotą turi būti nustatytas realiai tenkantis plotas be baldų ir kitų įrenginių ploto. Pareiškėjas nurodo, kad dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN pablogėjo jo sveikata, jis tapo dirglus, patyrė psichologinį sukrėtimą ir kilo kitos neigiamos pasekmės.

13. Pareiškėjas prašo iš Marijampolės PN išreikalauti duomenis, kuriuos, teismo nuomone, nepakankamus pateikė atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismui: tikslias datas, lokalinio sektoriaus, būrių, gyvenamųjų patalpų numerius, duomenis apie patalpų plotą, inventoriaus apyrašus, baldų skaičių ir jų užimamą plotą, sanitarinių įrenginių patalpų schemas ir kitus duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, taip pat pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopiją, kalinamų asmenų skaičių, individualaus darbo su nuteistuoju knygelę, psichologinės tarnybos darbo su nuteistuoju dokumentus, tualetų nuotraukas ir kt.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Marijampolės PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN nuo 2015 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. spalio 19 d.

17. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė naudotis laisvalaikio kambariu ir nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis dušu, iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jo nurodytų aplinkybių, kad tualetas perpildytas, eilėje tekdavo laukti 2 val. Pareiškėjas teigia, kad teismas pilnai neištyrė visų bylos aplinkybių.

20. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo skundą ir kitus bylos duomenis, nustatė, kad nors pareiškėjas skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, be kita ko, nurodė, jog prie tualetų ir prausyklos tekdavo laukti eilėse dėl per didelio jais besinaudojančių nuteistųjų kiekio, skunde nurodė konkretų sanitarinių įrenginių kiekį, pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo nesuskundimų nevertino ir sprendime dėl jų visiškai nepasisakė. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas taip pat skundėsi ir dušinės perpildymu, nurodė, kad atsižvelgiant į didelį nuteistųjų skaičių ir trumpą laiką praustis įrengti vandens maišytuvai buvo netinkami, pareiškėjas buvo tik 3 valandas išleidžiamas į kiemą, trūko tualetinio popieriaus, nebuvo nemokamai išduodamos skalbimo priemonės. Pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių sprendime taip pat visiškai nepasisakė. Teismas nesurinko byloje įrodymų, reikšmingų vertinant pareiškėjo nusiskundimus dėl eilių prie sanitarinių įrenginių (tualetų, dušų, prausyklos), susidarančių dėl per didelio sanitariniais įrenginiais besinaudojančio asmenų kiekio (duomenų apie tai, kuriais sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis pareiškėjas, kiek iš viso asmenų jais naudojosi ir kt).

22. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad spręsdamas bylą ir tirdamas įrodymus pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, tinkamai motyvavo sprendimą bei tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Priešingai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad teismas nesilaikė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje, 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 87 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, dėl to galbūt neteisingai išnagrinėjo bylą bei tuo pagrindu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

23. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018). Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

24. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

25. Atsižvelgiant į tai, kad byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius