2021-11-17 Nr. AB-24189-3-61-3-02598-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-884-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02598-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 12 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2019 m. kovo 31 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2019 m. birželio 25 d., buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 244, 379, 385, 207, 383, 205, 377, 125, 376, 112 nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais mazgais, tualetas nebuvo tinkamai atitvertas, praustuvė įrengta už skiriamosios sienelės, jis jautėsi stebimas kamerose esančių kitų kalinamųjų, pareigūnų, įskaitant pareigūnes moteris, kurioms matant turėjo naudotis sanitariniu mazgu ir klozetu. Taip pat nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, normalus judėjimas, netinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos, jose netinkamai išdėstytas inventorius. Pareiškėjas teigė, kad jam buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl jis negalėjo tinkamai pasirūpinti savo higiena, švaria aplinka. Pareiškėjui nebuvo išduodama pakankamai higienos priemonių, jis buvo priverstas praustis kameroje. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas neveikė aliarmo mygtukas. Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto, tai sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas teigė patyręs nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) kamerose buvo laikomas nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. Kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo taisyklės) reikalavimais. Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Higienos normos sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Dušuose nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Kiekvienam nuteistajam ir suimtajam kaskart einant praustis į dušą buvo išduodama po 30 g muilo, dušinėse įrengti kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai. Dušų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Nuteistiesiems visada buvo teikiama informacija apie galimybę dalyvauti įvairiose programose, šis dalyvavimas buvo savanoriškas. Kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadino šią signalizaciją.

Vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pasivaikščiojimai gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, Apsaugos ir priežiūros pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlydavo suimtiesiems (nuteistiesiems) pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai padarytos neturtinės žalos. Žalos dydis taip pat nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nėra valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos.

Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 11 d. buvo atvežtas į Lukiškių TI-K, kur buvo laikomas su pertraukomis, o 2019 m. birželio 25 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ąjį sektorių. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 221 paras, iš jų 142 paras kamerose buvo laikomas vienas. Pareiškėjas šių duomenų neginčija.

7. Teismas nurodė, ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisės aktai nenumato, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Teismas, įvertinęs Vilniaus PN nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, sprendė, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista, nes pareiškėjui skirtingais laikotarpiais teko nuo 3,675 kv. m iki 7,35 kv. m, taigi visose kameros pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K 1–3 gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau jie nėra laužomi (sveikatai nekenkia), o asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti užpildu. Pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas visiškai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto galimą pavojų pareiškėjo sveikatai ir tokie sveikatos negalavimai būtų nustatyti. Teismas pareiškėjo teiginius dėl asbesto vertino kaip hipotetinius, nepagrįstus ir neįrodytus.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose vienas arba kartu su kitu asmeniu. Iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų matyti, kad kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele.

10. Teismas nesutiko su atsakovo atstovo pozicija, kad privatumas sanitariniame mazge pareiškėjui buvo užtikrintas. Teismas, aptaręs teismų praktiką, konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Vilniaus PN veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Vilniaus PN neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu 79 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo teisės į privatumą, tačiau pažeidimo intensyvumą mažinančia aplinkybe teismas pripažino tai, jog pareiškėjas 142 paras buvo laikomas vienas.

11. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo teikiamas nešvarus vanduo. Tačiau iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Teismas neabejojo atsakovo teiginiais, o pareiškėjas šio reikalavimo nekonkretizavo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ši aplinkybė pažeidė pareiškėjo teises. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė higienos reikalavimų trūkumus, nedetalizavo, kuriose konkrečiai patalpose jie galimai buvo, ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų. Todėl teismas higienos normų pažeidimų nenustatė.

12. Teismas nurodė, kad Įrengimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punkte nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovo atstovas paaiškino, kad visose įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teismas pripažino, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl aliarminių mygtukų įrengimo yra abstraktūs, jis neindividualizavo, kada, kokioje kameroje nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas ir jis neturėjo galimybės išsikviesti pagalbą.

13. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K yra įrengtos dušo patalpos, kurios aprūpintos karštu vandeniu, asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros, o direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka. Todėl teismas sprendė, kad šioje įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše.

14. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) vyrams išduodamas patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei), 2 vnt. rankšluosčių, vienam mėnesiui išduodami 3 ritinėliai tualetinio popieriaus. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad šių teisės aktų reikalavimų laikėsi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl neišduotų higienos priemonių. Nesant pareiškėjo nusiskundimų, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertino juos kaip neįrodytus, o laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų.

15. Teismas nenustatė, kad įstaigos vadovas būtų priėmęs atskirą įsakymą dėl pasivaikščiojimo trukmės. Aplinkybės, kad pareiškėjas turėdavo galimybę pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą kiemelyje, neneigia ir pareiškėjas. Kadangi galiojantys teisės aktai ilgesnio nei vienos valandos pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenustato, teismas nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

16. Teismas nurodė, kad atsiliepime į skundą Vilniaus PN paaiškino, jog pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kaip ir kitiems suimtiesiems dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136, 137 ir 1371 straipsniais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama informacija apie kalinimo sąlygas nuteistųjų teises ir pareigas. Vykdavo Šv. Mišios, koncertai, renginiai ir kt. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Be to, pažymėjo, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose yra grindžiamas savanoriškumo principu, o ginčo laikotarpiu įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas įstaigos administracijai būtų teikęs atitinkamus prašymus dėl lankymosi užimtumo vietose, o administracija būtų atsisakiusi pareiškėjo prašymu tenkinti. Pareiškėjas nenurodė kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, tačiau jis pats vengė tai daryti, be to, byloje nėra jo teiktų prašymų dalyvauti įvairiose užimtumo programose, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.

17. Teismas sprendė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) 79 paras buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, o kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus laikė nepagrįstais.

18. Teismas įvertino tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodoma 12 000 Eur suma viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 110 Eur suma.

III. 19. Pareiškėjas M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti pareiškėjo skundą.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir nepagrindė kaip atliko kamerų plotų skaičiavimus, nepasisakė kokiu metodu apskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą patalpos dalį, nepasisakė, kodėl atsakovo argumentus laikė tinkamais, o pareiškėjo atmetė. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teismas nepagrįstai nekonstatavo ploto pažeidimo, nesutinka su taikyta kartu buvusių asmenų skaičiavimo metodika.

21. Pareiškėjo nuomone, teismas formaliai, šališkai išnagrinėjo bylą, nes visuotinai žinoma, kad Lukiškių TI-K neatitiko žmoniškų kalinimo sąlygų reikalavimų ir buvo uždarytas dėl sisteminių trūkumų. Teismas byloje netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, įskaitant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštą, neįvertino atsakovo teiktų duomenų patikimumo, neišreikalavo būtinų įrodymų bylai tinkamai išnagrinėti.

22. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepateikė specialistų skaičiavimų apie sanitarinių mazgų užimamą plotą. Teismui pateikti duomenys apie sanitarinius mazgus negali būti laikomi patikimais, sanitariniai mazgai įrengti neteisėtai, o nesant galimybės apskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamo ploto, visa kamera laikytina sanitariniu mazgu ir nėra pritaikyta apgyvendinimui.

23. Pareiškėjas teigia, kad galimai buvo pažeistos jo procesinės teisės byloje, nes jis nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos teikė atsakovo atstovas bylą. Apie tai pareiškėjas sprendžia iš teismo sprendimo turinio.

24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su privatumo užtikrinimu sanitariniame mazge. Pareiškėjo teigimu, teismas nenustatė pažeidimo, kad atsakovas turi suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų minimalų privatumą.

25. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu nepripažinti nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ tinkamu įstatyminiu pareiškėjo atstovu, kaip prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjui buvo atimta teisė turėti tinkamą atstovą.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovo atstovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 12 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas M. B. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2019 m. kovo 31 d., atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui 110 Eur neturtinės žalos atlyginimą konstatavęs, kad pareiškėjui, kuris 221 parą buvo kalinamas Lukiškių TI-K, 79 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais kamerose. Kitą pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamų kalinimo sąlygų pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jis patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais ir prašo iš atsakovo priteisti 12 000 Eur. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, taikyta ploto skaičiavimo metodika, privatumo užtikrinimo sanitariniame mazge vertinimu, teigia, kad galimai nebuvo supažindintais su atsakovo siųstais teismui dokumentais.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo papildomų įrodymų tikslu visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, kas patvirtina teismo šališkumą, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui iš dalies palankų sprendimą, todėl abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra pagrindo.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto, kuriame teisės aktų reikalavimų, keliamų kalinamų asmenų apgyvendinimui ir laikymui, pažeidimai pripažinti pagrindine priežastimi, kuri lėmė kalinimo įstaigos uždarymą. Pažymėtina, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai pagal bylos aplinkybių visumą, analizuojant visumą duomenų apie konkretų asmenį ir jo laikymą ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas.

35. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą pagal gautą skundą, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti ir vertino ginčui išspręsti būtinus duomenis, kurie ginčui reikšmingais aspektais yra įvertinti. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas kelia atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų teisingumo klausimą. Tačiau pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus įrodymus.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė susipažinti su bylos medžiaga. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo išsiųstas atsakovo atstovo atsiliepimas su priedais (II t., b. l. 20).

37. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad jis byloje negalėjo pasirinkti atstovu nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“, teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz. 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017).

38. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl konkrečių pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nenustatytų skunde nurodytų pažeidimų, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

39. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma (3,6 kv. m) neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

41. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

42. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas sanitarinio mazgo plotu, kad dėl to pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose patalpose ir negalima apskaičiuoti gyvenamojo ploto, laikytini jo subjektyvia interpretacija, neturinčia jokio teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

43. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, šiuos duomenis įvertinus pagal šios Nutarties 40 punkte nurodytoje teismų praktikoje pateiktas aiškinimo taisykles, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Todėl šioje dalyje atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jam neužtikrintos ploto normos ir dėl to apribotos judėjimo laisvės.

44. Dėl pareiškėjo argumento, kad visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaida neužtikrina tinkamo privatumo nuo stebinčių pareigūnų, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus svarbu nustatyti, ar atsakovo atstovas byloje esančiais duomenimis (pvz., fotonuotraukomis, tarnybiniais pranešimais ar pan.) paneigė pareiškėjo teiginius, jog jis, besinaudojantis tualetu, galėjo būti matomas pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-662/2020; ir kt.). Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

45. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktos kameros nuotraukos, kurioje užfiksuotas tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris, matyti, kad sanitarinis mazgas atskirtas mūrine sienele ir nepermatoma užuolaida, uždengiančia sanitarinio mazgo patalpą nuo kameros durų. Taigi pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas. Kai pareiškėjas kamerose gyveno vienas, atitinkamai jo, besinaudojančio sanitariniu mazgu iš kameros pusės taip pat niekas negalėjo matyti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo privatumas, kai jis ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas, jam naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo pažeistas.

46. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

47. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

48. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį (neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu) ir trukmę (79 paros), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pažeidimas neabejotinai sukėlė pareiškėjui tam tikrus išgyvenimus ir nepatogumus. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau konstatuotas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus ir tokiu būdu kilti neturtinei žalai.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju proporcinga pareiškėjo patirtiems išgyvenimams kompensuoti laikytina 240 Eur suma.

51. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 240 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui M. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan