2016-11-29 Nr. AB-22387-3-62-3-01345-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3277-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01345-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2015 m. sausio 7 d. buvo uždarytas 15 parų į Alytaus PN baudos izoliatoriaus kamerą Nr.

10. Pablogėjus sveikatai, nes serga ŽIV, jis kreipėsi į gydytoją, jog būtų perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Gydytojas užrašė, jog siunčia pareiškėją į ligoninę, ir prižiūrėtojas jį parvedė į kamerą Nr.

10. Vėliau pareiškėjas prisiminė, jog gydytojas nedavė jam pasirašyti dėl sutikimo vykti etapu į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, todėl jis pabeldė į kameros duris. Prie kameros durų atėjo pareigūnas R. S. ir pareiškėjas jam paaiškino, jog dar kartą reikia jį nuvesti pas gydytoją, nes reikia pasirašyti dėl etapavimo į ligoninę. Po kažkiek laiko prie kameros vėl atėjo pareigūnas R. S., inspektorius R. B. ir dar vienas prižiūrėtojas. Jie atidarė kameros duris, liepė visiems išeiti iš kameros ir visus nuvedė prie laikino sulaikymo kameros.

Pareiškėjas nurodė, jog prie laikino sulaikymo kameros stovėjo gydytojas P. R. ir pareiškėjas jam rankos gestu parodė, jog gydytojas duotų pasirašyti dėl etapo į ligoninę, bet inspektorius R. B. pareiškėją nustūmė prie sienos ir sudavė jam smūgius į veidą bei kitas kūno vietas, o pareigūnas R. S. užlaužė rankas pareiškėjui, nuteistiesiems K. T. ir P. J., taip pat sudavė jiems smūgius. Vėliau inspektorius R. B. pareiškėją nusivedė į kabinetą ir ten sudavė jam smūgius. Pareiškėjas nurodė, jog R. B. pasakė, kad rašys pareiškimą dėl tokių veiksmų, tada R.

B. dar labiau supyko ir pradėjo pareiškėją spardyti. Po sumušimo pareiškėjas paprašė jį nuvesti pas gydytoją ir gydytojas užfiksavo pareiškėjui padarytus sumušimus. Dėl šio įvykio pareiškėjas rašė skundus, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjo teigimu, pareigūnas R. B. 2015 m. sausio 7 d. neteisėtai panaudojo prieš jį kovinius veiksmus, įžeidinėjo pareiškėją necenzūriniais žodžiais, o tokie neteisėti pareigūno veiksmai pažemino pareiškėjo orumą, dėl to pablogėjo jo sveikata ir miego kokybė, jis pradėjo gerti raminamuosius vaistus, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2015 m. sausio 7 d. apie 14.00 val. uždarosios zonos kameroje Nr. 10 buvo išgirstas triukšmas, atidarius kameros duris, buvo pastebėta, jog kameroje Nr. 10 nuteistieji gadina inventorių, sienoje buvo išdaužta skylė, išmuštos plytos, išlaužtas kriauklę laikantis metalinis strypas, po kamerą išmėtyti dubenėliai.

Inspektorius R. B. nusprendė kameroje buvusius nuteistuosius K. T., M. S. (pareiškėją) ir P. J. išvesti iš kameros (kol ji bus sutvarkyta) į laikinojo izoliavimo kamerą. Atvedus nuteistuosius prie laikinojo izoliavimo kameros, prie jos stovėjo gydytojas P. R. Nuteistasis M. S. (pareiškėjas) garsiai priekaištavo, ištiesė ranką link gydytojo. Siekdamas išvengti pasekmių, R. B. nuteistajam M. S. (pareiškėjui) sudavė smūgį ranka į kairį šoną, nustūmė ir prirėmė prie sienos. Patalpoje buvę pamainos vyresnysis prižiūrėtojas R.

S. ir vyresnysis prižiūrėtojas G. K. nuteistajam M. S. (pareiškėjui) užlaužė rankas ir prirėmė jį prie sienos. Nuteistasis K. T. taip pat panaudojo jėgą ir bandė padėti priremtam prie sienos nuteistajam M. S. (pareiškėjui). Todėl nuteistasis K. T., panaudojus kovinius veiksmus, buvo įstumtas į laikinojo sulaikymo kamerą. Taip pat į kamerą buvo uždaryti M. S. (pareiškėjas) ir P. J. Po specialiųjų priemonių panaudojimo (kovinių imtynių veiksmų) nuteistuosius M. S. (pareiškėją) ir K. T. apžiūrėjo Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojas P. R., kuris nuteistajam M.

S. (pareiškėjui) nustatė kairio šono srityje odos paraudimą. Alytaus PN kriminalinės žvalgybos skyrius 2015 m. vasario 10 d. atliko tarnybinį tyrimą Nr. 16-54 dėl nuteistųjų K. T. ir M. S. (pareiškėjo) veiksmų. Tyrimo išvadoje, įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, konstatuota, kad minėtų nuteistųjų veiksmai gydytojo P. R. atžvilgiu yra vertinami kaip psichologinio smurto naudojimas, todėl nuteistieji pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą draudimą naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis, t. y. pažeidė pataisos įstaigos režimą.

Taigi, Alytaus PN teigimu, nagrinėjamu atveju inspektorius R. B. tinkamai panaudojo kovinių imtynių veiksmus prieš M. S. (pareiškėją) ir K. T., nes buvo kilusi reali fizinio susidorojimo grėsmė prieš gydytoją P. R. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Alytaus PN pareigūnai tinkamai atliko savo funkcijas, todėl manė, jog pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų yra atmestini.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu (b. l. 71–76) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, jog Alytaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektorius R. B., pamainos vyresnysis R. S. ir vyresnysis prižiūrėtojas G. K. 2015 m. sausio 7 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 17-26, kuriame nurodė, kad 2015 m. sausio 7 d. apie 14.00 val. uždaroje zonoje į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 10 po gydytojo apžiūros prižiūrėtojas nuvedė nuteistąjį K. T. atgal į kamerą, kuris visokiais žodžiais keikėsi ir grasino fiziniu susidorojimu su gydytoju P. R. Po keleto minučių buvo išgirstas triukšmas ir bildesys kameroje Nr.

10. Atidarius kameros duris buvo pastebėta, kad kameroje nuobaudas atliekantys nuteistieji siautėja. Buvo išdaužta sienoje skylė, išmuštos plytos, išlaužtas kriauklę laikantis metalinis strypas, po kamerą išmėtyti dubenėliai. Nuspręsta nuteistuosius K. T., M. S. (pareiškėją) ir P. J. išvesti iš kameros (kol ji bus sutvarkyta) į laikino izoliavimo kamerą. Atvedus nuteistuosius prie laikino izoliavimo patalpos, prie jos stovėjo gydytojas P. R.. Nuteistasis M. S. (pareiškėjas) pradėjo garsiai priekaištauti, ištiesė ranką į gydytoją.

Siekiant išvengti pasekmių, inspektorius R. B. stūmė nuteistąjį į sieną, suduodamas smūgį į kairį šoną. Patalpoje buvę pamainos vyresnysis R. S. ir vyresnysis prižiūrėtojas G. K. užlaužė rankas ir prirėmė nuteistąjį M. S. (pareiškėją) prie sienos. Nuteistasis K. T., naudodamas jėgą, bandė padėti prie sienos priremtam nuteistajam M. S. (pareiškėjui), todėl jis, panaudojus kovinius imtynių veiksmus, sugriebus už drabužių, buvo įstumtas į laikino izoliavimo kamerą. Taip pat į kamerą buvo uždaryti ir nuteistieji M.

S. (pareiškėjas) bei P. J.. Po specialiųjų priemonių panaudojimo, t. y. kovinių imtynių veiksmų, nuteistieji M. S. (pareiškėjas) ir K. T. buvo apžiūrėti Sveikatos priežiūros tarnyboje. Tos pačios faktinės aplinkybės nurodytos ir 2015 m. sausio 27 d. tarnybiniuose pranešimuose Nr. 260/342 bei Nr. 260/344, taip pat 2015 m. sausio 30 d. tarnybiniame pranešime Nr. 348. Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015 m. vasario 10 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 16-54 nurodyta, kad įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, yra pagrindo manyti, jog nuteistųjų K.

T. ir M. S. (pareiškėjo) veiksmai gydytojo P. R. atžvilgiu vertintini kaip psichinio smurto naudojimas. Todėl savo veiksmais, t. y. vartodami necenzūrinius žodžius gydytojo P. R. atžvilgiu, minėti nuteistieji pažeidė BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą draudimą naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis, t. y. pažeidė pataisos įstaigos režimą. Taigi, už psichinio smurto naudojimą gydytojo P. R. atžvilgiu buvo siūloma nubausti nuteistąjį M. S. (pareiškėją). Atitinkamai dėl šių pažeidimų Alytaus PN direktoriaus 2015 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 49-525 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – uždrausti pirkti maisto produktus vienam mėnesiui.

Be to, teismas akcentavo, kad 2015 m. vasario 10 d. tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyta, jog po specialiųjų priemonių (kovinių imtynių veiksmų) Sveikatos priežiūros tarnyboje nuteistąjį M. S. (pareiškėją) apžiūrėjęs gydytojas P. R. nustatė kairio šono srityje, žemiau kairios pažasties, odos paraudimą. Tuo tarpu pareiškėjas 2015 m. vasario 4 d. paaiškinime nurodė, kad jo atžvilgiu buvo neteisėtai panaudotos specialiosios priemonės, dėl to jam buvo sukeltas lengvas sveikatos sužalojimas.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, jo teigimu, neteisėtus Alytaus PN pareigūnų veiksmus sieja su specialiųjų priemonių – kovinių imtynių veiksmų – panaudojimu jo atžvilgiu 2015 m. sausio 7 d. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog pareiškėjo atžvilgiu 2015 m. sausio 7 d. buvo panaudotos specialiosios priemonės – koviniai imtynių veiksmai. Tačiau, pareiškėjo teigimu, jos buvo panaudotos neteisėtai, nes jis vykdė pareigūnų nurodymus ir savo veiksmais ar kalbomis pareigūnų neprovokavo.

Tuo tarpu, atsakovo teigimu, pareiškėjas nevykdė pareigūnų reikalavimų, buvo įspėtas dėl to, o jam nepaklusus, buvo nuspręsta panaudoti specialiąsias priemones – kovinius imtynių veiksmus. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.), taip pat nustatyti atitinkami draudimai (BVK 110 str. 2 d.).

Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs, turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymų nustatyta tvarka. Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. BVK taip pat numatytos ir specialiosios priemonės: antrankiai, tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės, lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvaidžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita technika, kurios gali būti panaudotos pataisos įstaigose BVK 120–121 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka, kai reikia: apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus; sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga; atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą; kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką.

Atitinkamai pareiškėjo atžvilgiu specialiosios priemonės – koviniai imtynių veiksmai – buvo panaudoti BVK 121 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y., kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai.

Minėtų nuostatų kontekste teismas nurodė, kad liudytojas Alytaus PN pareigūnas R. S. teismo posėdžio metu paaiškino, jog 2015 m. sausio 7 d. buvo nuspręsta pareiškėją ir kitus nuteistuosius išvesti iš kameros (kol ji bus sutvarkyta) į laikino izoliavimo kamerą. R. B. liepė pareiškėjui einant laikyti rankas už nugaros, bet pareiškėjas reikalavimo nevykdė, buvo nusiteikęs priešiškai. Atvedus nuteistuosius prie laikino izoliavimo patalpos, prie jos stovėjo gydytojas P. R. Nuteistasis M. S. (pareiškėjas) pradėjo garsiai priekaištauti gydytojui, ištiesė ranką į gydytoją.

Pareiškėjas buvo perspėtas, jog patrauktų rankas, tačiau neklausė nurodymų. Siekiant išvengti pasekmių, inspektorius R. B. stūmė nuteistąjį į sieną, suduodamas smūgį į kairį šoną. Patalpoje buvę pamainos vyresnysis R. S. ir vyresnysis prižiūrėtojas G. K. užlaužė rankas ir prirėmė nuteistąjį M. S. (pareiškėją) prie sienos, o po to įstūmė jį į laikino izoliavimo kamerą. Analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojas Alytaus PN pareigūnas R. B., kuris papildomai paaiškino, jog daugiau smūgių pareiškėjui nesudavė, į kitą kambarį jo nevedė ir ten nemušė.

Liudytojas P. R., dirbantis Alytaus PN gydytoju, taip pat paaiškino, kad 2015 m. sausio 7 d. prie laikino izoliavimo patalpos buvo atvestas pareiškėjas ir kiti nuteistieji. M. S. (pareiškėjas) pradėjo garsiai priekaištauti ir tiesė rankas į jį. Prižiūrėtojas perspėjo pareiškėją, jog šis patrauktų rankas, tačiau jis neklausė nurodymų ir vėl tiesė rankas. Tada pareiškėjo atžvilgiu buvo panaudoti koviniai veiksmai. Po specialiųjų priemonių panaudojimo pareiškėjas buvo atvestas apžiūrai, buvo nustatytas tik paraudimas kairiame šone.

Tuo tarpu dėl pareiškėjo paaiškinimų, teismas pažymėjo, kad jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (rašytiniams įrodymams ir liudytojų Alytaus PN pareigūnų parodymams teisme), o Alytaus PN pareigūnų R. B., R. S. ir gydytojo P. R. paaiškinimai yra nuoseklūs, prieštaravimų nenustatyta, jų nurodytos aplinkybės atitinka tarnybiniuose pranešimuose išdėstytas aplinkybes. Be to, teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog minėti pareigūnai su pareiškėju būtų turėję konfliktų, todėl jų parodymais netikėti teismas neturi pagrindo.

Nors teisme liudytoju apklaustas nuteistasis P. J. paaiškino, jog su pareiškėju atlieka bausmę Alytaus PN ir matė kaip R. B. 2015 m. sausio 7 d. pareiškėjui sudavė į veidą bei į šoną, po to nusivedė pareiškėją į kitą kambarį ir ten jį mušė, girdėjo pareiškėjo šauksmą „ai, skauda“, teismas šiais liudytojo parodymais nesivadovavo, kadangi jie yra nepatvirtinti kita bylos medžiaga, be to, minėtą liudytoją su pareiškėju sieja tas pats teisinis statusas, todėl teismas jo paaiškinimus vertino kaip suinteresuoto asmens paaiškinimus, siekiant palankaus teismo sprendimo.

Pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, kad pareigūnas R. B. jį nusivedęs į kitą kambarį sumušė, trankė į įvairias kūno vietas kumščiais, teismas taip pat vertintino kritiškai, kadangi šios aplinkybės grindžiamos išimtinai pareiškėjo paaiškinimais, kurie neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, teismui nėra pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys nurodytas aplinkybes, o iš bylos medžiagos matyti, jog kiti nuteistieji tiesiogiai situacijos nematė. Tuo tarpu Alytaus PN Sveikatos priežiūros specialistas pareiškėjui nustatė tik odos paraudimą kairio šono srityje, kitų sumušimo žymių nenustatyta.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas aptariamoje situacijoje savo veiksmais, t. y. vartodamas necenzūrinius žodžius gydytojo P. R. atžvilgiu ir tiesdamas į jį rankas, taip pat nevykdydamas pareigūnų nurodymų, pažeidė BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą draudimą naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis, t. y. pažeidė pataisos įstaigos režimą. Taip pat teismas nustatė, jog nagrinėjamo įvykio metu buvo kilusi reali fizinio susidorojimo grėsmė prieš gydytoją P. R. Taigi, teismo vertinimu, Alytaus PN pareigūnai, panaudoję prieš pareiškėją specialiąsias priemones (kovinius imtynių veiksmus), tinkamai laikėsi BVK 120–121 straipsniuose reglamentuotų specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindų ir tvarkos, t. y., prieš panaudojant kovinius imtynių veiksmus, įspėjo nuteistąjį M. S. (pareiškėją), po specialiųjų priemonių panaudojimo pareiškėjas buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto, nustatytas odos paraudimas kairio šono srityje. Be to, pareiškėjui nevykdžius pareigūnų reikalavimo ir taip padarius teisės pažeidimą, jam buvo skirta nuobauda – uždrausta pirkti maisto produktus vienam mėnesiui. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog 2015 m. sausio 7 d. nuteistojo M. S. (pareiškėjo) atžvilgiu specialiosios priemonės – koviniai imtynių veiksmai – buvo panaudotos teisėtai, todėl šiuo atveju nenustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas.

Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Priešingai, surinktų ir ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą jas paneigti ir konstatuoti, kad Alytaus PN pareigūnas R. B. fizinio smurto prieš pareiškėją nenaudojo, turėjo teisę panaudoti specialiąsias priemones, jos buvo parinktos pagal susiklosčiusią situaciją, žymių padarinių pareiškėjo sveikatai nesukėlė, todėl negali būti konstatuota viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti, t. y. neteisėti Alytaus PN veiksmai, o nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde (b. l. 81–82) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Pažymi, jog teismui nurodė, kad pareigūnas R. B. buvo su filmavimo kamera, tačiau nagrinėjamo įvykio metu buvo ją išjungęs. Be to, koridorius, kuriame įvyko incidentas, taip pat turėtų būti filmuojamas, tačiau teismas neišsireikalavo filmuotos medžiagos. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad nurodyto įvykio metu kartu buvęs nuteistasis K. T., kuris turėjo liudyti teisme, dėl Alytaus PN administracijos psichologinio spaudimo atsisakė liudyti, tačiau šiai bylai aktualias aplinkybes galėtų paliudyti kiti laikino sulaikymo kameroje buvę asmenys. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad dėl šio įvykio buvo paskelbęs bado akciją ir kreipėsi į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, tačiau jo pareiškimas buvo persiųstas Alytaus PN. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo leisti jam dalyvauti procese.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 88–90) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą nepakeistą. Alytaus PN pažymi, kad teismui buvo pateikta visa su skundu susijusi medžiaga, teismas ją išnagrinėjo ir įvertino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo leisti jam dalyvauti procese. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka neišreiškė, tik prašo leisti jam dalyvauti procese. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti dalyvaudamas bylos nagrinėjime teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (b. l. 49–51, 68–69). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų 2015 m. sausio 7 d. panaudojant prieš jį specialiąsias priemones – kovinius imtynių veiksmus, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pabrėžtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo įvykio 2015 m. sausio 7 d. metu nuteistojo M. S. (pareiškėjo) atžvilgiu specialiosios priemonės – koviniai imtynių veiksmai – buvo panaudotos teisėtai, nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustatė vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir sprendė, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, su minėta pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Apeliacinės instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs bylą, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 17–39, 61–66), tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojais apklaustų, įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 48, 67), tiesiogiai nagrinėjamą įvykį užfiksavusių ir tarnybinius pranešimus surašiusių pareigūnų R.

S. ir R. B. bei gydytojo P. R. parodymai (b. l. 49–51, 68–69). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtų liudytojų parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinka jų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Juolab kad minėti pareigūnai nagrinėjamą pažeidimą užfiksavo atlikdami savo tiesiogines funkcijas. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, be kita ko, minėtų pareigūnų tarnybinių pranešimų duomenimis ir parodymais, duotais teismo posėdžio metu.

Be to, iš byloje esančios 2015 m. vasario 10 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. 16-54 (b. l. 24–26) matyti, jog tyrimo metu apklausti tiek pats pareiškėjas, tiek nuteistasis K. T. nurodė, kad vedant juos koridoriumi iš kameros Nr. 10 į laikino izoliavimo kamerą M. S. (pareiškėjas) nevykdė pareigūno R. B. nurodymo rankas laikyti už nugaros ir kelis kartus garsiai sušuko „Čia ne kalėjimas ir rankų už nugaros nelaikysiu“, o atėjus prie laikino izoliavimo kameros, pareiškėjas tiesė rankas link gydytojo P. R., t. y. iš dalies patvirtino pareigūnų teismo posėdžio metu nurodytas ir tarnybiniuose pranešimuose bei kitoje rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuotas aplinkybes.

Šiuo aspektu kartu pažymėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu įvykio vietoje buvęs nuteistasis P. J. savo 2015 m. sausio 28 d. rašytiniame paaiškinime taip pat, be kita ko, nurodė, kad M. S. (pareiškėjas) prie laikino izoliavimo kameros nežinia kodėl norėjo sugriebti gydytoją P. R., tačiau pareigūnas R. B. jam sukliudė. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino vėliau teismo posėdžio metu minėto nuteistojo P. J. duotus parodymus. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, o jo apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo abejoti minėtomis teismo išvadomis ir jų nepaneigia.

Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad byloje esančių duomenų visiškai pakanka neabejotinoms išvadoms dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių daryti, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo išsireikalauti su įvykiu susijusią filmuotą medžiagą, juolab kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, pareigūnas R. B. įvykio metu turėtą filmavimo kamerą buvo išjungęs.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius