2022-03-30 Nr. AB-7582-3-61-3-00581-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-337-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00581-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja Ž. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2021 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. A256-86-/21(3.3.15.4E-AD24) „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Administraciją organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje neįmanoma suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo, pareiškėjai įsiterpusį žemės plotą išperkant.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nuosavybės teise jai priklauso 0,1449 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – ir žemės sklypas). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyrius raštu 2017 m. balandžio mėn. pareikalavo, kad pareiškėja iki 2017 m. birželio 1 d. pašalintų patikrinimo metu nustatytus pažeidimus, t. y. nugriautų tvoros dalį ir atramines sienutes, kurios pastatytos ant valstybinės žemės. Pareiškėja pažymėjo, kad prašė sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, kadangi laisvoje valstybinėje žemėje nėra galimybes suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo. Pareiškėja siekia išsipirkti 0,75 a valstybinės žemės, todėl kreipėsi į Administraciją, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) su tikslu sutvarkyti techninę dokumentaciją dėl tvoros, kad jį atitiktų keliamus Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Administracija atsisakė organizuoti sklypo pertvarkymo projektą.

3. Pareiškėjos teigimu, Administracija nesivadovavo kitais įstatymais, papildančiais Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą ir jame nustatytas išimtis, todėl pareiškėjos prašymas leisti išsipirkti besiribojantį valstybinės žemės sklypą turėjo būti tenkinamas. Administracija neneigia, kad pareiškėjos prašomas išpirkti žemės sklypo plotas atitinka įstatyme įsiterpusiam sklypui keliamus reikalavimus siekiant sklypą išpirkti, tačiau, remdamasi Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalimi, Administracija atsisakė organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą.

4. Pareiškėja išreiškė prašymą išsipirkti įsiterpusį valstybės žemės plotą, kuomet Inspekcija nustatė pažeidimą – pašalinti pareiškėjai priklausančią tvorą nuo valstybinės žemės, kuri pastatyta nuo 1995 metų. Maždaug 2000 metais matininkams vykdant matavimus ginčo plote atsirado paklaida, dėl kurios pareiškėjai priklausanti tvora dėl ne nuo jos valios priklausančių veiksmų atsirado valstybinėje žemėje. Pareiškėja nesąmoningai užėmusi valstybės žemės sklypą ir jį naudodama turi visus pagrįstus lūkesčius išsipirkti 0,75 a dydžio žemės sklypą iš valstybės, jog pareiškėjai priklausantis turtas nebebūtų valstybinėje žemėje ir atitiktų visus Statybos įstatyme nustatytus reikalavimus.

5. Pareiškėja nurodė, jog tam, kad būtų galima išsipirkti valstybinio sklypo dalį, įsiterpusią tarp kelio ir pareiškėjai priklausančio sklypo, buvo atlikti papildomi sklypo kadastriniai matavimai, kuriuos patvirtino NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas. Pareiškėja dėjo visas įmanomas pastangas, jog būtų suformuluotas ir peržiūrėtas sklypo projektas, jog valstybinės žemės sklypas, įsiterpęs tarp kelio ir pareiškėjai priklausančio žemės sklypo būtų išpirktas. Atsakovas skundžiamame 2021 m. sausio 28 d. Sprendime paminėjo, jog pareiškėjos prašymas formaliai atitinka visus keliamus reikalavimus prašomam valstybinės žemės sklypui išsipirkti, tačiau dėl sklypo lokacijos (Turniškių kraštovaizdžio draustinis) toks įsiterpęs valstybinės žemės sklypas negali būti parduodamas Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies pagrindu.

6. Pareiškėja pabrėžė, kad nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (Nr. eI-2523-595/2019) ir apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme (Nr. eA-90-438/2021) dėl įpareigojimo Administraciją organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, bylose buvo pateikti duomenys, jog sklypas patenka į Turniškės kraštovaizdžio draustinį, tačiau teismai pareiškėjos skundą tenkino ir atsakovą įpareigojo atlikti reikalaujamus veiksmus. Pareiškėjai vėl yra užkertamas kelias išsipirkti įsiterpusį žemės sklypą ir ji yra grąžinama į pradinę padėtį, buvusią dar iki Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo.

7. Pareiškėjos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalis sudaro teisinį pagrindą pareiškėjai išsipirkti su jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu besiribojantį valstybinės žemės sklypą. Administracija žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą atsisakė organizuoti remdamasi Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalimi, tačiau šioje normoje taip pat numatyta galimybė išsipirkti įsiterpusius žemės sklypus.

8. Pareiškėjos pageidaujamas įsigyti su jos žemės sklypu besiribojantis įsiterpusios valstybinės žemės plotas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos Lietuvos valstybei išimtinės nuosavybės teise priskirtinos žemės teritorijos sąvokos, todėl minėtą žemės teritoriją pareiškėja turi teisę įsigyti. Be to, Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte yra nurodyta, kad valstybinės žemės sklypai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršijantys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio, parduodami be aukciono šių privačių žemės sklypų savininkams. Išimčių, kuriais atvejais tokia įsiterpusi žemė negali būti parduota, nėra nustatyta.

9. Pareiškėja paaiškino, kad ji jau atlikusi daugybę juridinių procedūrų siekiant išsipirkti įsiterpusį valstybinės žemės sklypą: patikslintą žemės sklypo planą yra suderinusi su Pavilnių ir Verkių parko direkcija, taip pat kadastro duomenys yra patvirtinti NŽT, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, taip pat priimti administracinių teismų sprendimai, numatantys atsakovo pareigą organizuoti sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Šių aplinkybių kontekste pareiškėja turi pagrįstą lūkestį išsipirkti įsiterpusį valstybinės žemės sklypą, dėl ko manytina, jog Sprendime išreikštas Administracijos atsisakymas išsipirkti žemės sklypą yra neteisėtas.

10. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

11. Administracija paaiškino, kad ji pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos pateiktą prašymą Nr. A256-86/21(3.3.15.4E-AD24) ir kartu su juo pateiktą planą, kuriame pažymėta, kurioje vietoje pareiškėja pageidauja įsigyti žemę. Buvo nustatyta, kad pareiškėja pageidauja padidinti žemės sklypą rytų pusėje, prijungiant tiesiogiai besiribojančią laisvą valstybinę žemę. Formaliai pareiškėjos nurodytas plotas atitinka įsiterpusiam laisvos valstybinės žemės plotui taikytinus kriterijus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliu – ir Nutarimas) 2.15 papunktyje, tačiau formalaus atitikimo įsiterpusiam plotui nepakanka, kad būtų priimtas sprendimas tenkinti pareiškėjos prašymą.

12. Atsakovo teigimu, galimybių padidinti esamą žemės sklypą nėra. Ir pareiškėjos žemės sklypas, ir laisva, besiribojanti valstybinė žemė patenka į ekologiniu požiūriu ypač vertingo Verkių regioninio parko Turniškės kraštovaizdžio draustinio, įsteigtų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“, teritoriją. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama.

13. Administracija pažymėjo, kad prie 2018 m. lapkričio 9 d. prašymo priedų pateiktas 2017 m. liepos 31 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Geoplanum“ patikslintas žemės sklypo planas, kurio pagrindu kadastro duomenys 2018 m. sausio 19 d. įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, nėra reikšmingas dokumentas nagrinėjant pareiškėjos prašymą. Šiuo planu buvo nežymiai pakeista žemės sklypo geografinė padėtis, paslenkant jį šiaurės vakarų kryptimi, tačiau pasikeitusios sklypo ribos neturi jokios įtakos sprendimo priėmimui dėl formavimo ir pertvarkymo projekto organizavimo, kadangi sklypo geografinė padėtis nebuvo pakeista taip, kad sklypas ir greta jo esanti valstybinė žemė nepatektų į valstybinio parko ir valstybinio draustinio ribas.

14. Administracijos teigimu, pareiškėjos teiginys, jog nepakanka vadovautis vien tik Saugomų teritorijų įstatymu, nėra pagrįstas. Saugomų teritorijų įstatymas šiuo atveju veikia kaip specialioji teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius teritorijoje, kuriai taikomas šiame įstatyme numatytas režimas. Kadangi pagal Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalį valstybiniame parke ir draustinyje esanti žemė neparduodama, todėl nėra pagrindo ir organizuoti formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, nes nebus galimybės jį įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju nuoma taip pat yra negalima, nes pagal Nutarimo 2.15 papunkčio nuostatas prie privačių sklypų savininkams įsiterpę plotai gali būti tik parduodami, o nuomojami – tik valstybinės žemės nuomininkams.

15. Administracija laikėsi pozicijos, kad tenkinti pareiškėjos prašymą organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą nėra teisinio pagrindo. Akivaizdu, jog Administracija, priimdama skundžiamą sprendimą, savo įgaliojimų neviršijo ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė. , todėl nėra pagrindo jo naikinti. Spręsdama klausimą dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, Administracija laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, todėl priimtas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

17. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

17.1. Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 0,1449 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), 1995 m. vasario 9 d Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P01/95-3687 ir 2005 m. birželio 6 d. pasidalijimo sutarties Nr. 1-5275 pagrindu.

17.2. NŽT Vilniaus miesto skyrius raštu 2017 m. balandžio mėnesį pareikalavo, kad pareiškėja iki 2017 m. birželio 1 d. pašalintų patikrinimo metu Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-570 nustatytus pažeidimus, t. y. nugriautų tvoros dalį ir atramines sienutes, kurios pastatytos ant valstybinės žemės.

17.3. 2017 m. liepos 31 d. UAB „Geoplanum“ patikslino žemės sklypo kadastrinius matavimus, kurių duomenis patvirtino NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas patvirtino. 2018 m. sausio 19 d. duomenys buvo išviešinti valstybės įmonėje Registrų centre.

17.4. Administracija 2019 m. sausio 28 d. Sprendimu Nr. A256-84/19(2.14.2.12-MP8) „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“ (toliau – ir 2019 m. sausio 28 d. sprendimas) atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2018 m. lapkričio 9 d. prašymą organizuoti žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), formavimo ir pertvarkymo projekto, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį 0,75 a dydžio valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, rengimą.

17.5. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Administracijos 2019 m. sausio 28 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto organizavimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu tenkino pareiškėjos prašymą ir Administracija buvo įpareigota išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo iš naujo. Teismas sprendime nurodė, jog Administracija nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, kadangi pateikti prašymai negali būti vertintini kaip grindžiami tais pačiais faktiniais duomenimis bei negalima teigti, kad nebuvo pateikti papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, dėl ko 2018 m. lapkričio 9 d. prašymą būtų galima kvalifikuoti tapačiu 2017 m. birželio 6 d. prašymui bei atsisakyti jį nagrinėti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-90-438/2021 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytas išvadas dėl pareiškėjos 2017 m. birželio 6 d. ir 2018 m. lapkričio 9 d. prašymų netapatumo ir Administracijos 2019 m. sausio 28 d. sprendimo nepagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad nurodytoje administracinėje byloje nebuvo iš esmės nagrinėtas nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamas klausimas dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, o atsakovas tik įpareigotas išnagrinėti su tuo susijusį pareiškėjos prašymą iš naujo.

17.6. Administracija, vykdydama teismo įpareigojimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, ginčijamu 2021 m. sausio 28 d. Sprendimu atsisakė prašymą tenkinti

18. Teismas vadovavosi Žemės įstatymo 10 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu, minėtą įstatymo nuostatą įgyvendinančiu Nutarimu, apžvelgė Nutarimo 2.15 punktą, kuriame nustatyti kriterijai, keliami įsiterpusiems valstybinės žemės plotams, kurie gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams.

19. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą teritorijų planavimas yra viena iš savarankiškųjų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybės funkcijų. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus teritorijų planavimo dokumentus ir atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitus specialiojo teritorijų planavimo organizatorius.

20. Spręsdamas kilusį ginčą teismas taip pat nurodė, kad Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo tvarką reglamentuoja Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (toliau – ir Formavimo taisyklės), kurių 2 punkte nustatyta, jog žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas (toliau – Projektas) yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, priskiriamas žemės valdos projektams; Projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, darantiems įtaką projekto sprendiniams. Akcentuota, kad ir pagal Žemės įstatymo 40 straipsnio 4 dalies 2 punktą, ir pagal Formavimo taisyklių 12 punkto 2 papunktį, miestų ir miestelių teritorijose Projektų rengimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius.

21. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad teritorijų planavimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, sprendimą pradėti rengti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą priima šio projekto organizatorius, t. y. atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

22. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad formaliuoju aspektu įsiterpęs valstybinės žemės sklypas atitinka keliamus reikalavimus prašomam valstybinės žemės sklypui išsipirkti. Tačiau teismo buvo nustatyta ir tai, jog šis 0,75 a dydžio ginčo žemės sklypas yra Verkių regioninio parko Turniškės kraštovaizdžio draustinyje. Teismas vertino, jog tokiu atveju imperatyviai ir be jokios alternatyvos privalo būti taikoma Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalis, kurioje įtvirtinta, kad valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama, išskyrus pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą parduodamą namų valdų, asmeninio ūkio, taip pat mėgėjų sodo ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemę bei iki 1 hektaro žemės ūkio veiklai tinkamus naudoti žemės plotus, įsiterpusius tarp privačios žemės sklypų.

23. Teismo vertinimu, pagal nurodytą teisinį reguliavimą atsakovas ginčijamu sprendimu teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo, nes įsiterpęs valstybinės žemės sklypas negali būti parduodamas, kadangi jis yra Verkių regioniniame parke Turniškės kraštovaizdžio draustinyje. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjos pageidaujamas pirkti valstybinės žemės plotas patenka į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų nustatymo schemą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schemos tvirtinimo“ suplanuotą (duomenys neskelbtini) gatvės teritoriją. Pažymėta, kad pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnį žemė, kuri yra užimta gatvių, taip pat yra neparduodama.

24. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjos argumentus, kad Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalis sudaro teisinį pagrindą pareiškėjai išsipirkti su jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu besiribojantį valstybinės žemės sklypą. Teismas nurodė, kad įsiterpęs valstybinės žemės sklypas pagal apibrėžimą (lot. k. per definitionem) nėra Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas namų valdos, asmeninio ūkio, mėgėjų sodo ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypas (kitaip tariant, žemės sklypas, skirtas ar būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti), ar tinkamas žemės ūkio veiklai žemės sklypas. Todėl buvo padaryta išvada, jog ginčo žemės sklypui Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalis netaikoma dėl visiškai kito reguliavimo objekto. Teismas nesutiko su pareiškėjos įsitikinimu vadovautis minėta Žemės reformos įstatymo nuostata, kai pati pareiškėja siekia išsipirkti ne namų valdos ar pan. žemės sklypą, o įsiterpusį valstybinės žemės sklypą, kuris dėl pareiškėjos pageidavimo netampa namų valdos, asmeninio ūkio, mėgėjų sodo ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo ar tinkamu žemės ūkio veiklai žemės sklypu. Teismas pabrėžė, jog minėtas sklypas yra draustinyje, o įtikinamų argumentų, kad neturėtų būti taikomas specialusis teisinis reguliavimas – Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalis – pareiškėja nepateikė.

25. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas darė išvadą, kad ginčo žemės sklypas pareiškėjai negali būti parduodamas, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalimi, kadangi yra jis yra Verkių regioniniame parke Turniškės kraštovaizdžio draustinyje. Dėl šių priežasčių nebuvo teisinio pagrindo naikinti Administracijos 2021 m. sausio 28 d. Sprendimą, taip pat nebuvo teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjos išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriuo pageidaujama sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu ir pareiškėjai įsiterpusį žemės plotą išsipirkti.

26. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad Administracija visapusiškai ir išsamiai įvertino su keliamu ginču susijusias faktines aplinkybes, tinkamai taikė jos kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo. Sprendimas visiškai atitiko Viešojo administravimo įstatyme administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra išsamus ir motyvuotas.

27. Atmetęs pareiškėjos skundą, teismas netenkino prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 28. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

29. Pakartodama kilusiam ginčui aktualias faktines aplinkybes, pareiškėja akcentuoja teisėtų lūkesčių apsaugos principo svarbą, pareiškėjos atliktus veiksmus ir procedūras, tai, jog buvo atlikti žemės sklypo papildomi kadastriniai matavimai, jie patvirtinti NŽT ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tik iš skundžiamo Administracijos Sprendimo pareiškėjai tapo žinoma aplinkybė, kad jos norima įsigyti valstybinė žemė priklauso Turniškės kraštovaizdžio draustiniui ir toks įsiterpęs valstybinės žemės sklypas negali būti parduodamas pagal Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas.

30. Pareiškėja pažymi, kad anksčiau išnagrinėtose administracinėse buvo pateikti duomenys, jog sklypas patenka į minėtą draustinį, tačiau teismai pareiškėjos skundą tenkino ir atsakovą įpareigojo atlikti minimo sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad bylos nagrinėjimo metu aplinkybė, jog prašomas išsipirkti žemės sklypas patenka į saugomų teritorijų sritį nebuvo iš esmės nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. eA-90-438/2021, todėl aplinkybės, jog minimoje byloje buvo keliamas klausimas dėl žemės sklypo lokacijos neturi reikšmės priimant šį skundžiamą sprendimą. Teismas taip pat nurodė, kad ginčo situacijai būti taikomas Saugomų teritorijų įstatymas.

31. Pareiškėjos teigimu, jei teismas manė, jog šiuo atveju imperatyviai turi būti taikomas minimas įstatymas, tuomet kodėl teismas, turėdamas duomenis, jog sklypas patenka į saugotiną sritį, vis tiek įpareigojo valstybės institucijas atlikti veiksmus, priartinančius pareiškėją prie sklypo išsipirkimo. Pareiškėja nesupranta, kaip ji galėjo atlikti kadastrinius matavimus, juos suderinti ir gauti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos pritarimą, galiausiai net teismo sprendimą, įpareigojantį Administraciją nagrinėti pareiškėjos prašymą išpirkti ginčo sklypą. Pareiškėja pabrėžia, kad teismo sprendimai neturėtų kategoriškai skirtis nuo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo aiškinimo ir nustatyti skirtingą teisminę praktiką – vienu sprendimu pareiškėjai buvo sukurtas aiškus lūkestis sklypą išsipirkti, tačiau skundžiamu sprendimu po net kelių metų bylinėjimosi teismas pateikia išaiškinimą, jog prašomas išsipirkti sklypas negali būti parduodamas.

32. Pareiškėja nurodo, kad Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Kokia žemė priskirtina Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise, yra nustatyta to paties straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 1239 „Dėl Valstybinės reikšmės parkų nuostatų ir Valstybinės reikšmės parkų sąrašo patvirtinimo“ yra nustatytas Valstybinės reikšmės parkų sąrašas, kuriame Turniškės kraštovaizdžio draustinio nėra.

33. Pareiškėja, vadovaudamasi Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir 10 straipsnio 5 dalimi, laikosi pozicijos, kad ji turi teisę išsipirkti su jos žemės sklypu besiribojančią valstybinę žemę. Tokio pareiškėjos lūkesčio pagrįstumą patvirtina, be kita ko, ir ankstesni institucijų veiksmai, ir teismų sprendimai.

34. Pastebėtina, kad Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. Nr. 492 nutarime „Dėl Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“ nustatyta, kad Turniškės kraštovaizdžio draustinio tikslai yra – išsaugoti sukultūrintą unikalaus dvišakio Riešės – Turniškės upelio paslėnį su valstybės saugomu popieriaus fabriko statinių kompleksu ir jo vandens įranga.

35. Nagrinėjamu atveju šie minėto draustinio tikslai niekaip nesikerta su pareiškėjos prašymais leisti išsipirkti įsiterpusį valstybinės žemės sklypą, kuris nepatenka į valstybei išimtinės nuosavybės teise priskirtinos žemės teritorijas Žemės įstatymo 6 straipsnio prasme, todėl pareiškėjos prašomas išsipirkti sklypas pagrįstai laikytinas įsiterpusiu žemės plotu ir remiantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktu šio sklypo perleidimas lengvatinėmis sąlygomis yra galimas.

36. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

37. Administracija atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime, ir pabrėžia, kad vien tik ta aplinkybė, jog pareiškėjai aktualus valstybinės žemės plotas formaliai atitinka įsiterpusiam plotui taikomus kriterijus, nėra pakankama, kadangi Saugomų teritorijų įstatymas šiuo atveju veikia kaip specialioji teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius teritorijoje, kuriai taikomas specialus šiame įstatyme numatytas režimas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai, visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo šią administracinę bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 38. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2021 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. A256-86/19(3.3.154E-AD24) „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“ teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė – nustatęs, kad pareiškėjai aktualus valstybinės žemės plotas yra draustinio ribose, pripažino pagrįstu Administracijos sprendimą, kuriuo atsisakyta organizuoti pareiškėjos žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, kadangi pareiškėjos pageidaujamas prisijungti valstybinės žemės plotas jai negali būti parduotas, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies nuostatomis.

40. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad kaip įsiterpęs valstybinės žemės plotas jai turi būti parduotas, kadangi dėl atliktų procedūrų ir priimtų teismų sprendimų ji įgijo pagrįstą lūkestį nupirkti šią žemę. Pareiškėja taip pat nurodo, kad ginčo žemė pagal Žemės įstatymo nuostatas nelaikytina Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančia žeme, todėl pareiškėja turi teisę ją nusipirkti.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

42. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad kilusiam ginčui reikšmingas aplinkybes teisingai nustatė ir išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas, todėl jos nekartojamos.

44. Ginčijamas Administracijos sprendimas, kuriuo atsakovas atsisakė organizuoti pareiškėjos žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, buvo priimtas vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalimi. Minėtoje nuostatoje (vadovaujamasi 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-1305 redakcija) įtvirtinta, kad valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama, išskyrus pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą parduodamą namų valdų, asmeninio ūkio, taip pat mėgėjų sodo ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemę bei iki 1 hektaro žemės ūkio veiklai tinkamus naudoti žemės plotus, įsiterpusius tarp privačios žemės sklypų.

45. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos pageidaujamas įsigyti valstybinės žemės plotas patenka į Verkių regioninio parko Turniškės kraštovaizdžio draustinio teritoriją, ir nepatenka į įstatyme nurodytas išimtis, t. y. nėra namų valdos, asmeninio ūkio ar sodininkų bendrijų žemė, nėra įsiterpęs tarp privačių žemės valdų. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas ginčijamu sprendimu teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo, nes įsiterpęs valstybinės žemės sklypas negali būti parduodamas, yra teisėta ir pagrįsta. Šios išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

46. Pažymėtina, kad pareiškėja neteisingai interpretuoja ankstesnius administracinių teismų priimtus procesinius sprendimus ir jų įtaką Administracijos veiksmų teisėtumo vertinimui nagrinėjamos bylos kontekste. Susipažinusi su minėtais teismų sprendimais, teisėjų kolegija pabrėžia, kad ankstesniame ginče ir pirmosios instancijos teismas panaikino Administracijos 2019 m. sausio 28 d. sprendimą iš esmės pripažinęs, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjos 2018 m. lapkričio 9 d. prašymą laikė tapačiu 2017 m. birželio 6 d. prašymui bei atsisakė jį nagrinėti kaip pakartotinį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Priešingai nei teigia pareiškėja, teismai procesiniuose sprendimuose įpareigojo Administraciją išnagrinėti pareiškėjos prašymą 2018 m. lapkričio 9 d. prašymą, tačiau šiuose sprendimuose nėra pasisakyta dėl kokių nors materialiųjų pareiškėjos teisių. Taigi pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad ji įgijo pagrįstą ir teisėtą lūkestį dėl ginčo valstybinės žemės, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais.

47. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kuriais pareiškėjos teisė įsigyti besiribojantį valstybinės žemės plotą grindžiama Žemės įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjos argumentai nesuponuoja išvados, jog nagrinėjamu atveju netaikytini Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalyje nustatyti apribojimai.

48. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėja, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, nekartodama sprendime išdėstytų motyvų iš naujo bei neaptarinėdama kitų apeliacinio skundo argumentų, neturinčių reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta .

49. Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos Ž. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius