2018-03-13 Nr. BB-1767-1-09-3-00002-2016-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-109-976/2018

Teisminio proceso Nr. 1-09-3-00002-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4; 2.1.14; 2.1.2.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. ir jo gynėjo advokato Vyto Kantaravičiaus kasacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose ir atlyginti nukentėjusiajam D. V. nusikalstama veika padarytą 99,10 Eur turtinę ir 1000 Eur neturtinę žalą. Iš T. P. priteista: D. V. 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, o Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 12,07 Eur už nukentėjusiojo D. V. gydymą.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. P. pagal nukentėjusiojo D. V. privataus kaltinimo skundą nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, būtent už tai, kad 2015 m. gegužės 22 d., apie 23.50 val., namo, esančio Ateities g. 4, Druskininkai, vidiniame kiemelyje dėl nežinomų priežasčių smūgiavimo / stūmimo veiksmu pastūmė D. V., šis, užkliuvęs už suoliuko, per jį persivertė ir kartu su T. P. nukrito ant žemės. T. P. papurškė D. V. į akis dujų, ir D. V. iš karto užsidengė akis ir veidą dėl itin stipraus perštėjimo / skausmo. Po to T. P. rankomis sudavė gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam D. V. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvos sritį ir į kairės veido pusės smilkinio sritį.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis T. P. ir jo gynėjas advokatas Vytas Kantaravičius prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, o jeigu teismas manys, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė nešališkumo reikalavimų, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka bei priteisti iš D. V. kasatoriaus turėtas išlaidas – 500 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 1 dalį), o apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio pažeidimus.

2.2. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atlyginti nukentėjusiajam D. V. nusikalstama veika padarytą 1000 Eur neturtinę žalą, netinkamai pritaikė BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktą, nes teismas gali įpareigoti atlyginti nusikalstama veika padarytą tik turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas šios teisės taikymo klaidos neištaisė.

2.3. Teismai netinkamai aiškino ir pritaikė BK 140 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiajam D. V. buvo sukeltos pasekmės, numatytos minėtame straipsnyje (to nepatvirtina ir ekspertizės aktas Nr. EKG 29/2016(02)). Teismai nepasisakė, kuo remdamiesi nustatė nusikalstamos veikos padarymo pasekmes: fizinio skausmo sukėlimą ir susargdinimą; nežymų sveikatos sutrikdymą.

2.4. Nors teismai ir nepasisakė dėl jo (T. P.) tyčios, tačiau iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad jo veiksmus lėmė paties D. V. agresyvus elgesys nepilnamečio asmens – L. P., kuris yra jo (T. P.) brolis, atžvilgiu. Jis (T. P.) į konfliktą įsivėlė tik siekdamas nuo smurtinių veiksmų apginti savo nepilnametį brolį ir savigynai skirtas dujas papurškė D. V. į veidą, turėdamas tikslą nutraukti ir užbaigti vykstantį konfliktą, todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti nukentėjusįjį D. V..

2.5. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė teisinių motyvų dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos analogiškose bylose ir ignoravo oficialų teisės aiškinimą, be to, jis (T. P.) prašė apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimą. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų, teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o vėliau ir apeliaciniame skunde buvo atkreiptas teismų dėmesys, kaip analogiškos situacijos sprendžiamos aukštesnės instancijos teismuose (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A- 412-785/2014).

2.6. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pažeidžiant BPK 416 straipsnio 2 dalį, buvo demonstruojamas šališkumas – nusiteikimas prieš jį (T. P.) bei palankumas privačiam kaltintojui. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. birželio 2 d. teisiamajame posėdyje nutarė skelbti pertrauką iki 2016 m. birželio 22 d. ir į kitą posėdį kviesti neatvykusius liudytojus V. O. G., E. T., K. B., D. K.. 2016 m. birželio 22 d. teisiamojo posėdžio metu teismas pakeitė savo nuomonę dėl kaltinamojo gynėjo prašymo apklausti liudytoją K. B., taip demonstruodamas palankumą privataus kaltintojo atstovui. 2016 m. birželio 22 d. teismo posėdyje jo (T. P.) gynėjas pateikė prašymą skirti teismo medicinos ekspertizę. Teismas nurodė, kad nutartis šiuo klausimu bus skelbiama 15 val. Į teisiamąjį posėdį 15 val. atvyko tik jis (T. P.) ir jo gynėjas, o privatus kaltintojas ir jo atstovas į posėdį neatvyko. Jo (T. P.) gynėjas, vadovaudamasis BPK 416 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad privataus kaltintojo neatvykimas į teisiamąjį posėdį be svarbios priežasties reiškia, kad jis privataus kaltinimo atsisako, ir prašė bylą nutraukti, bet teismas šį prašymą atmetė – nurodė, kad iš ryto buvo suderinta kito teisiamojo posėdžio data ir laikas, tačiau, kasatorių teigimu, su jais jokia kita teisiamojo posėdžio data derinta nebuvo, tai atsispindi ir protokole. 2016 m. birželio 22 d. 15 val. turėjo būti skelbiama nutartis dėl ekspertizės, iki tol nebuvo žinoma, koks bus teismo sprendimas. Jei ekspertizė nebūtų paskirta – procesas būtų turėjęs tęstis toliau. Susidariusi procesinė situacija leidžia pagrįstai manyti, kad privatus kaltintojas ir jo atstovas, dar prieš paskelbiant nutartį, jau žinojo, kokia ji bus, todėl į teisiamąjį posėdį 15 val. neatvyko. Taip ne tik demonstruotas šališkumas, bet ir pažeistas pasitarimo kambario slaptumo principas. Apeliacinės instancijos teismas dėl BPK 416 straipsnio 2 dalies pažeidimo nepasisakė, nors šis klausimas buvo keliamas apeliaciniame skunde.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo T. P. ir jo gynėjo advokato Vyto Kantaravičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio

4. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė 140 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio pažeidimus. Tačiau iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad kasatoriai ginčija ne baudžiamojo įstatymo netinkamą taikymą, tačiau, jų nuomone, teismų padarytus esminius BPK pažeidimus, siejamus su įrodymų vertinimu.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai negu teigia kasatoriai, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuoti faktai apie tai, kad T. P. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. V. sveikatą, yra grindžiami įrodymais, kurių patikimumas bei pakankamumas patikrinti ir įvertinti, o teismų padarytos išvados dėl turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybių atitinka bylos duomenis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai atskleistas tiek teisinančių, tiek kaltinančių įrodymų turinys, išnagrinėtos visos aplinkybės, kurios yra svarbios vertinant įrodymus ir sprendžiant T. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo klausimą. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai išnagrinėjo bei nuosprendyje aptarė kaltinamojo T. P., nukentėjusiojo D. V., liudytojų M. V., L. P., M. K., T. A., V. B., R. J., A. P., G. P., V. O. G., D. K., K. B. parodymus, taip pat rašytinius bylos dokumentus (2015 m. gegužės 22 d. VšĮ Druskininkų ligoninės medicinos dokumentų išrašą / siuntimą, 2015 m. spalio 15 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvadą Nr. G 1072/15 (06), 2016 m. rugpjūčio 24 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės aktą Nr. EKG 29/2016(02), 2016 m. gegužės 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės aktą Nr. PEKG 16/2016(02), tarnybinius pranešimus ir kt.), susijusius su įvykio aplinkybėmis sužalojant nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismas patikrino T. P. iškeltą versiją, kad jis prieš D. V. veikė ne tyčia, o būtinosios ginties aplinkybėmis, siekdamas apginti nepilnametį brolį L. P., ir motyvuotai ją atmetė kaip prieštaraujančią ištirtiems įrodymams.

6. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nutartyje padarė motyvuotas išvadas apie tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei pagrįstai pripažino T. P. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

7. Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (tarp jų ir nurodytas kasaciniame skunde), nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo pareigą atlikti įrodymų tyrimą, todėl, atmesdamas nuteistojo prašymą papildomai tirti įrodymus (apklausti liudytojus G. G., A. P., L. P. ir ekspertę S. B.), teismas nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Nutardamas neatlikti įrodymų tyrimo, šį savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo (BPK 270 straipsnis), o atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, visus juos išnagrinėjęs, nutartyje padarė motyvuotas išvadas, kurias grindė teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtais įrodymais.

8. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, sprendžiant T. P. kaltės ir baudžiamosios atsakomybės už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą klausimus, teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus, nes jų išvados grindžiamos įrodymų visetu, išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir nutartyje nurodęs priimtą sprendimą paaiškinančius motyvus (BPK 332 straipsnio 5 dalis), nepadarė esminių BPK pažeidimų ar baudžiamojo įstatymo taikymo (pagal nustatytas faktines aplinkybes) klaidų.

Dėl teismo šališkumo

9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į argumentus dėl minėto teismo šališkumo.

10. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip garantija suinteresuotiems bylos baigtimi proceso dalyviams, ypač kaltinamajam, dėl to, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016).

11. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą kasatoriai sieja, pirma, su tuo, kad šis teismas atmetė kaltinamojo gynėjo prašymą apklausti liudytoją K. B., tačiau kai tokį prašymą išsakė privataus kaltintojo atstovas, jis buvo patenkintas, antra, su tuo, kad teismas atmetė kaltinamojo gynėjo prašymą vadovaujantis BPK 416 straipsnio 2 dalimi nutraukti privataus kaltinimo bylą, nes privatus kaltintojas ir jo atstovas nedalyvavo skelbiant nutartį dėl ekspertizės paskyrimo. Kasatorių nuomone, iš tokio privataus kaltintojo ir jo atstovo elgesio galima daryti išvadą, kad buvo pažeistas pasitarimų kambario slaptumo principas, nes privačiam kaltintojui ir jo atstovui galimai buvo iš anksto žinoma nutarties esmė.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorių argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra analogiški nurodytiems apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 10.1 ir 10.2 nutarties punktuose išsamiai išnagrinėtos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl galimo pirmosios instancijos teismo šališkumo ir detaliai pasisakyta, kodėl argumentai, susiję su prašymu apklausti liudytoją K. B. ir BPK 416 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nepagrįsti, todėl jų dar kartą kartoti šioje nutartyje nėra būtinybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad atmetami kai kurių proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai yra tenkinami ar apskritai nesutinkama su teismo išvadomis.

Dėl BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkto taikymo

13. Kasatoriai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktą priteisdamas T. P. atlyginti nukentėjusiajam D. V. nusikalstama veika padarytą 1000 Eur neturtinę žalą.

14. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis D. V. 2016 m. balandžio 18 d. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš T. P. 99,10 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareikštas civilinis ieškinys buvo nagrinėtas teismo procese (BPK 113 straipsnis), tiriami su juo susiję įrodymai, proceso dalyviai turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad T. P. kaltė įrodyta, civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai (iš T. P. priteisė D. V. 99,10 Eur turtinei žalai atlyginti), o ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies (iš T. P. priteisė D. V. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti) (BPK 115 straipsnis). Šio klausimo išsprendimas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, visiškai nesusijęs su BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte numatytu įpareigojimu atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

15. Taigi, apibendrinant daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas T. P. BK 48 straipsnyje numatytą laisvės apribojimo bausmę, skyrė jam tik vieną įpareigojimą, t. y. įpareigojo jį tam tikru metu būti namuose (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas), o patenkindamas D. V. pareikštą civilinį ieškinį ir priteisdamas T. P. atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Dėl proceso išlaidų

16. Kasaciniu skundu nuteistasis T. P. ir jo gynėjas advokatas Vytas Kantaravičius prašo priteisti iš D. V. kasatoriaus turėtas išlaidas – 500 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti.

17. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas priklauso nuo privataus kaltinimo bylos baigties. Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamu atveju Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. apkaltinamasis nuosprendis ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestas, nėra naikinami, kaip to prašoma kasaciniame skunde, dėl to taikyti BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatas ir priteisti prašomas proceso išlaidas nuteistajam nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. P. ir jo gynėjo advokato Vyto Kantaravičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Dalia Bajerčiūtė Pranas Kuconis Rima Ažubalytė