afef186077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A8 – 03/2007

Procesinio sprendimo kategorija 1.3.; 1.4.; 25 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Stasio Gudyno ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

proceso dalyviams ir jų atstovams nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Emilijos Akelienės, Vlado Augusčio, Galinos Blaževič, Birutės Bobrel, Antano Burdulio, Raimondo Buzelio, Reginos Cemnolonskienės, Jolitos Cirulienės, Albino Čeplinsko, Jono Gaidukevičiaus, Virginijos Gudynienės, Nijolės Indreikienės, Svetlanos Jurgaitienės, Jurgio Kiškio, Algimanto Kūkalio, Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, Alberto Milinio, Eduardo Jono Monkevičiaus, Rūtos Palubinskaitės, Arūno Paštuolio, Gintaro Pečiulio, Alfredo Jono Rinkevičiaus, Arūno Rudzinsko, Algimanto Smolsko, Danguolės Šiugždinytės, Egidijaus Tamašausko, Gyčio Večersko, Vytauto Vilučio, Valdo Vitunsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Emilijos Akelienės, Vlado Augusčio, Galinos Blaževič, Birutės Bobrel, Antano Burdulio, Raimondo Buzelio, Reginos Cemnolonskienės, Jolitos Cirulienės, Albino Čeplinsko, Jono Gaidukevičiaus, Virginijos Gudynienės, Nijolės Indreikienės, Svetlanos Jurgaitienės, Jurgio Kiškio, Algimanto Kūkalio, Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, Alberto Milinio, Eduardo Jono Monkevičiaus, Rūtos Palubinskaitės, Arūno Paštuolio, Gintaro Pečiulio, Alfredo Jono Rinkevičiaus, Arūno Rudzinsko, Algimanto Smolsko, Danguolės Šiugždinytės, Egidijaus Tamašausko, Gyčio Večersko, Vytauto Vilučio, Valdo Vitunsko, Benio Šumnausko teisių perėmėjų D.Š., G.Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Kauno apygardos teismui dėl atlyginimo išmokėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės skirtumą atlyginimo, gauto iki 2000 m. sausio 1 d. ir atlyginimo, gauto 2000 m. sausio - 2002 m. spalio mėnesiais:

1) A.Miliniui - 101745Lt;

2) A.Smolskui - 96390 Lt;

3) A.J.Rinkevičiui - 34020 Lt (iki 2001 m. sausio 1 d.);

4) J.Cirulienei - 73497,50 Lt (tame skaičiuje už 2000 m. sausio mėn. 19 darbo dienų - 2422,05 Lt, 2000 m. rugpjūčio mėn. 12 darbo dienų -1460,45 Lt ir nuo 2000 m. rugsėjo mėn. – po 2677,50 Lt kas mėnesį);

5) V.Gudynienei - 37485 Lt (skaičiuojant nuo 2001 m. rugsėjo 1 d.);

6) E.Akelienei, V.Augusčiui, G.Blaževič, B.Bobrel, A.Burduliui, R.Buzeliui, R.Cemnolonskienei, A.Čeplinskui, J.Gaidukevičiui, N.Indreikienei, S.Jurgaitienei, J.Kiškiui, A.Kukaliui, R.Lincevičiui, R.Majauskienei, E.J.Monkevičiui, R.Palubinskaitei, A.Paštuoliui, G.Pečiuliui, A.Rudzinskui, D.Šiugždinytei, E.Tamašauskui, G.Večerskui, V.Vilučiui, V.Vitunskui - po 91035 Lt;

7) pareiškėjo B.Šumnausko teisių perėmėjai D.Š. ir G.Š. prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės skirtumą tarp Beno Šumnausko atlyginimo, gauto iki 2000 m. sausio 1 d. ir atlyginimo, gauto nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. birželio 10 d. skirtumą.

Pareiškėjas J.Kiškis taip pat pateikė teismui prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti:

1) ar Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 6 straipsniui, 30 straipsniui, 109 straipsniui ir 110 straipsniui;

2) ar Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis ir 96 straipsnio 2 dalis bei Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr.1494 neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio l daliai.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad buvo paskirti ir šiuo metu dirba Kauno apygardos teismo teisėjais. Iki 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjai gaudavo atlyginimą, nustatytą Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689. Pagal Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 pareiškėjams sumažintas atlyginimo koeficientas nuo „2,5“ iki „1,75“. 1993 m. vasario 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ delegavo Vyriausybei nustatyti teisėjų tarnybinius atlyginimus, todėl Vyriausybė turėjo teisę nustatyti, bet ne mažinti teisėjų atlyginimą. Konstituciniam Teismui 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime konstatavus, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, yra pagrindas pripažinti pareiškėjams nustatytų tarnybinių atlyginimų sumažinimą nepagrįstu ir neteisėtu, įpareigojant atsakovus išmokėti negauto atlyginimo dalį už visą laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo.

Pareiškėjas J.Kiškis papildomai nurodė, kad Konstituciniam Teismui 2002 m. sausio 14 d. nutarimu nutraukus pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas negali tenkinti asmens reikalavimo atstatyti pažeistas teises, kol Konstitucinis Teismas neišspręs, ar panaikintas aktas pažeidžia Konstituciją, tuo užkertant kelią teismui įgyvendinti teisingumą, o asmeniui - įgyvendinti savo teises ir apginti pažeistas teises. Pareiškėjams sumažinti atlyginimai mokami ir po 2002 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Teismų įstatymo, kurio 11 straipsnio 3 dalies ir 96 straipsnio 2 dalies nuostatos numato galimybę teisėjo darbo teisme metu mažinti teisėjo atlyginimą, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.

Atsiliepime į pareiškėjų skundą atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė, kad pakeisti valstybės biudžetą ir teisėjų atlyginimams skirtų lėšų dydį gali tik Seimas, todėl prašė bylą nutraukti remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio l ir 2 dalimis, 101 straipsnio l punktu, atmetant skundą kitoje dalyje kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą atsakovė Lietuvos Respublikos finansų ministerija nurodė, kad nesutinka su skundu, nes valstybės biudžeto išlaidos teisinėms institucijoms patvirtintos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, o Finansų ministerija negali pervesti daugiau lėšų, negu numatyta įstatyme.

Atsiliepimu į pareiškėjų skundą atsakovas Kauno apygardos teismas klausimą dėl pareiškėjų reikalavimų tenkinimo kitiems atsakovams paliko spręsti teismui, nurodydamas, kad prašo tenkinti pareiškėjo J.Kiškio prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, o pareiškėjo J.Kiškio prašymo kreiptis Konstitucinį Teismą netenkino.

Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo J.Kiškio nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai, nes Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas, nutraukęs pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 nutarimo Nr. 1494 atitikties Konstitucijai, bei pasisakęs dėl 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 atitikties Konstitucijai, yra tebegaliojantis.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo praktikoje atskleidžiamus konstitucinius principus, taip pat nurodė, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą ir reiškia, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą (apimantį visas išmokas, mokamas iš valstybės biudžeto) ar kitas socialines garantijas. Valstybės biudžete turi būti nustatomi asignavimai kiekvienam konkrečiam teismui, skiriant lėšas tiesiogiai. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime pažymėjo, kad valstybės valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskiros, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra, atkreipdamas dėmesį, kad valdžių padalijimo principas yra neatsiejamas nuo teisminės valdžios organizacijai ir veiklai būdingo teisėjų ir teismų nepriklausomumo. Valstybė privalo finansiniais resursais užtikrinti teismų ir teisėjų nepriklausomumą, vykdant teisingumą.

Teismas taip pat pabrėžė, kad visų valstybės valdžios, valdymo institucijų ir ūkio subjektų, išlaikomų iš valstybės biudžeto, poreikiai turi būti subalansuoti ir atitikti valstybės gaunamas pajamas. Valstybės biudžeto sukaupti ištekliai yra naudojami bendravalstybinėms reikmėms finansuoti. Finansiniai ištekliai yra perskirstomi ir atskirų teismų poreikiams tenkinti. Tokiu būdu teismų poreikiai yra derinami su valstybės finansinėmis galimybėmis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimu buvo nutraukta pradėta teisena dėl 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo l straipsnio l dalies 6 priedėlio ir 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499, 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666, 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Konstitucijai, nes ginčytas teisinis reguliavimas yra pasibaigęs. Kadangi Konstitucinis Teismas neišsprendė klausimo dėl paminėtų teisės aktų konstitucingumo, o įstatymų leidėjas nenumatė galimybės administraciniams teismams tirti Seimo ar Vyriausybės, kaip kolegialios institucijos, veiklos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo.

Teismo nuomone, šioje situacijoje nėra teisinio pagrindo taikyti tiesiogiai Konstituciją ir joje suformuluotus principus, CPK 11 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes ginčo esmė nėra susijusi su civiliniais teisiniais santykiais, teisėjo atlyginimo klausimas nėra interpretuojamas kaip civilinio pobūdžio teisė ir nėra reglamentuojamas ginčo teisinių santykių metu galiojusių Darbo sutarties įstatymo nuostatų, bei nėra teisės spragų ar įstatymų kolizijos, sudarančių pagrindą taikyti paminėtas nuostatas. Nustojus galioti 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimui Nr. 1494 ir įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, pareiškėjų atlyginimai yra nustatyti įstatymo ir mokami iš valstybės biudžeto. Be to, kiekvieno teismo teisėjų atlyginimui skiriamų lėšų dydį nustatyti bei atlyginimo fondo dydį pakeisti galima tik įstatymu, o atsakovai tokių įgalinimų neturi, todėl įpareigojimas pervesti ir išmokėti šias lėšas pažeistų Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio nuostatas, 2001 m. gegužės 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 543 17 punktą, draudžiantį naudoti valstybės biudžeto lėšas be patvirtintos valstybės išlaidų sąmatos. Be to, atsižvelgiant į Specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti 2003 m. sausio 6 d. nutartyje nurodytus motyvus, nėra teisinio pagrindo nutraukti šią bylą, nes ji priskirtina administracinių teismų kompetencijai.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir jų skundą patenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantų manymu, teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nuo 2000 m. sausio 1 d. jų atlyginimo apskaičiavimą reglamentavę teisės aktai (visų pirma, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) prieštaravo Konstitucijai ir 1993 m. vasario 3 d. įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“. Klausimą, ar norminiai aktai atitinka Konstituciją, gali išspręsti tik Konstitucinis Teismas, todėl teismas turėjo pagrindą patenkinti pareiškėjo J.Kiškio prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

2. Apeliantų teigimu, pažeistos teisės turėtų būti ginamos, nesiejant jų gynimo su asmens, institucijos ar valstybės finansinėmis galimybėmis, kadangi atsakovai yra valstybinės institucijos, kurios privalo užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos vykdymą. Esamoje situacijoje yra pažeidžiama apeliantų teisė gauti ne mažesnį atlyginimą, nei jis buvo anksčiau nustatytas, kuri yra įtvirtinta Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje. Atitinkamai, turėtų būti vadovaujamasi visuotinai pripažintu teisės principu, kad pažeista konstitucinė asmens teisė turi būti ginama, o valstybė privalo pasirūpinti tokios teisės gynimu. Atsižvelgdami į tai, apeliantai teigia, kad sprendžiant šį ginčą turėtų būti vadovaujamasi ankstesniais Konstitucinio Teismo nutarimais ir tiesiogiai Konstitucija.

Atsakovo – Lietuvos Respublikos Vyriausybės – atstovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Kreipimosi į Konstitucinį Teismą tikslingumo sprendimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kompetencijoje. 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą nutraukti teiseną ir nespręsti dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Konstitucijai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo J.Kiškio prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

2. Pagal Konstituciją ir įstatymus pareiškėjų prašymą Kauno apygardos teismui skirti lėšas, reikalingas mokėti galiojančiuose teisės aktuose nenumatytiems atlyginimams ar jų priedams, galėtų patenkinti tik Seimas. Atsakovo atstovo teigimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė neturi pinigų emisijos teisės ir negali skirti pareiškėjų reikalavimų tenkinimui lėšų, nenumatytų valstybės biudžete.

Atsakovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjų reikalavimas dėl teisėjų atlyginimo, atsakovo manymu, turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į konstitucines Seimo ir Vyriausybės galias sudarant ir vykdant valstybės biudžetą, t. y. į tai, kad pagal Konstituciją Vyriausybė patvirtintą valstybės biudžetą turi vykdyti pagal tą paskirtį ir tomis apimtimis, kurios nustatomos biudžeto įstatyme, ji neturi teisės pakeisti biudžeto įstatyme nustatytų asignavimų sumų ir jų valdytojų. Šiuo aspektu atsakovas nurodo, kad apeliantai nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvą, jog kiekvieno teismo teisėjų atlyginimui skiriamų lėšų dydį nustato Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas, todėl atlyginimų fondo dydį galima pakeisti tik įstatymu, o atsakovai tokių įgaliojimų neturi.

2. Anot atsakovo, jeigu teismai, kaip prašo pareiškėjai, nepaisydami to, kad Vyriausybės teisės aktų konstitucingumo kontrolė priskirta tik Konstituciniam Teismui, tiesiogiai taikytų Konstituciją ir netaikytų teisės aktų, dėl kurių atitikties Konstitucijai gali spręsti tik Konstitucinis Teismas (kuris nėra pripažinęs sprendžiant ginčą taikytino Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 prieštaraujančiu Konstitucijai), būtų pažeista vykdomosios ir teisminės valdžios pusiausvyra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjai – Kauno apygardos teismo teisėjai - kreipdamiesi į teismą pateikė reikalavimus priteisti jiems iš atsakovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės skirtumą atlyginimo, gauto iki 2000 m. sausio 1 d. ir atlyginimo, gauto 2000 m. sausio - 2002 m. spalio mėnesiais (T 1, b.l. 84).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. kovo 27 d. sprendimu visus pareiškėjų reikalavimus atmetė (T2, b .l. 198-203).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinius skundus, tikrins tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Bet koks teisėjo atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos turi paisyti tiek įstatymų leidėjas, tiek ir teismas nagrinėjantis konkrečią bylą.

Teisėjų atlyginimų mažinimas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 įsigaliojimo ir jo taikymo pirmą kartą atliktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šį teisės aktą priėmė atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, nutardama iš dalies pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (Žin., 1997, Nr. 64-1511; 1999, Nr. 73-2257), įrašydama 1 punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „2, 5 karto“ žodžius „1, 75 karto“. Tokiu būdu teisėjų atlyginimai, pakeitus koeficientą, sumažėjo.

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 teisėjų atlyginimų sumažinimas argumentuotas šalies ekonominės ir finansinės situacijos pablogėjimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad toks sumažinimas (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt. atvejais) iš esmės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesiaiškino aplinkybių, kokia buvo valstybės ekonominė ir finansinė būklė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimo metu. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie šalies ekonominius ir finansinius rodiklius, apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolas. Nėra aišku, ar toks mažinimas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo atliktas tik tam tikruose valstybės sektoriuose dirbantiems asmenims, ar tik Nutarime Nr. 1494 nurodytiems.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti jam iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų. Todėl siekiant visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti reikalavimą dėl priteisimo pareiškėjams atlyginimų skirtumų už laikotarpį nuo 2000 m. sausio iki 2002 m. spalio mėn., pagal pateiktas pažymas, turint omenyje tuo laikotarpiu priimtus ir kitus teisės aktus, reglamentavusius atlyginimų mokėjimo teisėjams klausimą, būtina gauti papildomus faktinius duomenis, kurių surinkimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalis. Taigi administracinės bylos išsprendimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog dar kartą teisinė intervencija į teisėjų atlyginimus buvo padaryta priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija Nr. VIII-1904).

Tačiau Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio 6 dalies nuostata ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl priteisimo pareiškėjams atlyginimų skirtumų už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. spalio 31 d., pagal pateiktas pažymas, Konstitucinio Teismo atkartotų ir papildytų nuostatų dėl draudimo mažinti teisėjų atlyginimus nesvarstė, kas galimai nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Atsižvelgiant į teisėjų atlyginimų teisinio reguliavimo (pagal aptariamą reikalavimą dėl priteisimo pareiškėjams atlyginimų skirtumų už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. spalio 31 d., pagal pateiktas pažymas) ypatumus turėjo būti vertinami ir sprendime argumentuojami atskiri laikotarpiai: 1) nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 6 d. įskaitytinai; 2) nuo 2000 m. rugsėjo 7 d. iki 2001 m. liepos 17 d. įskaitytinai; 3) nuo 2001 m. liepos 18 d. iki 2002 m. spalio 31 d. įskaitytinai. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, svarstytina galimybė dėl analizavimo administracinių teismų praktikos, susijusios su terminais per kuriuos valstybės sektoriuose dirbantys asmenys gali reikalauti jiems nesumokėto darbo užmokesčio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10- 01/2007).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų ir atlikti jų teisinį vertinimą, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimą ir perduodant administracinę bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Emilijos Akelienės, Vlado Augusčio, Galinos Blaževič, Birutės Bobrel, Antano Burdulio, Raimondo Buzelio, Reginos Cemnolonskienės, Jolitos Cirulienės, Albino Čeplinsko, Jono Gaidukevičiaus, Virginijos Gudynienės, Nijolės Indreikienės, Svetlanos Jurgaitienės, Jurgio Kiškio, Algimanto Kūkalio, Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, Alberto Milinio, Eduardo Jono Monkevičiaus, Rūtos Palubinskaitės, Arūno Paštuolio, Gintaro Pečiulio, Alfredo Jono Rinkevičiaus, Arūno Rudzinsko, Algimanto Smolsko, Danguolės Šiugždinytės, Egidijaus Tamašausko, Gyčio Večersko, Vytauto Vilučio, Valdo Vitunsko apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gudynas

Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius