A-143-2832-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2832/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00019-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 22 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Remigijui Dumčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. U. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (teisių perėmėjas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. U. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 5–7) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2011 m. gruodžio 12 d. pareikštą oficialų perspėjimą pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (toliau – Įstatymas).

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su oficialiu perspėjimu, nes jis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigė, jog oficialų perspėjimą skyręs pareigūnas nenurodė, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių jam paskirtas perspėjimas. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos jo teisės, nes nebuvo sudaryta galimybė sužinoti galimo neteisėto elgesio apimtį, pasiaiškinti dėl jo, pašalinti kitų asmenų teisių suvaržymus. Pabrėžė, kad buvo neužtikrinta teisė žinoti jo galbūt netinkamo elgesio pobūdį, nes nenurodyta, su kokiais konkrečiais asmenimis jis negali bendrauti, ko konkrečiai negali daryti. Taigi jam nesuteikta galimybė ateityje išvengti griežtesnių prevencinio poveikio priemonių. Akcentavo, kad jei policijos pareigūnai pateiks duomenis, kurie yra įslaptinti, tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu, tokie duomenys gali būti įrodymais tik juos išslaptinus įstatymo nustatyta tvarka. Išslaptinus operatyvinę informaciją įstatymų nustatyta tvarka, jam turi būti suteikta teisė su ja susipažinti. Pabrėžė, jog slapta operatyvinė informacija negali būti vienintelis įrodymas skiriant prevencinio poveikio priemonę.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 35–36) nesutiko su skundu.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo iškviestas į policijos komisariatą ir apklaustas dėl pažinčių su asmenimis, kurie siejami su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, ir ar jis pats galbūt dalyvauja nusikalstamose veikose, susijusiose su automobilių vagystėmis, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Atsakymai į užduotus klausimus surašyti, tačiau pareiškėjas atsisakė juos pasirašyti. Oficialus perspėjimas pareiškėjui perskaitytas bei įteiktas nuorašas, tačiau jis atsisakė pasirašyti. Pabrėžė, jog pareiškėjas yra gerai žinomas policijos pareigūnams kaip asmuo, bendraujantis su asmenimis, susijusiais su organizuotomis grupuotėmis, pats dalyvaujantis organizuotos nusikalstamos grupuotės veikloje.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu (b. l. 94–99) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. gruodžio 12 d. oficialaus perspėjimo Nr. 37 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas vadovavosi Įstatymo 1, 3, 4, 5 straipsniais. Teismo vertinimu, kadangi įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 4 str.), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str.) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiaisiais paminėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą, valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos veiksmų metu gautą informaciją bei jos pagrindu parengtą analitinę informaciją.

Atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose (2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008, 2009 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-128/2009, 2010 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-979/2010, 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-816/2010, 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-166/2012 ir kt.).

Informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Teismas pažymėjo, jog ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

Teisės normoje panaudota sąvoka „paprastai“ rodo, kad galimi atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais, ir teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Teismas nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjui buvo pritaikyta prevencinė poveikio priemonė, buvo gauta operatyvinių veiksmų atlikimo metu. 2012 m. vasario 20 d. teismo nutarties pagrindu atsakovas duomenų neišslaptino. 2012 m. kovo 26 d. teismas susipažino su atsakovo atstovo pateikta įslaptinta medžiaga. 2012 m. kovo 26 d. nutartimi teismas nutarė įslaptintą informaciją laikyti tinkamu įrodymu ir vertinti atsižvelgiant į bendrą bylos kontekstą kartu su vieša bylos medžiaga (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir 2 dalies 20 punktu, informacija, kuri sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį, gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, kurie pagal specialius leidimus ar atitinkamas tarnybos funkcijas turi teisę susipažinti su tokia informacija. Todėl pareiškėjui ši informacija negalėjo būti pateikta. Remdamasis vieša ir nevieša bylos medžiaga, teismas padarė išvadą, jog akivaizdu, kad yra Įstatymo 4 straipsnyje nustatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2010 m. vasario 17 d. buvo pareikštas oficialus perspėjimas. Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartimi pareiškėjas buvo įpareigotas 4 mėnesius nepalaikyti tiesioginio ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis ar kitokiomis priemonėmis su grupe asmenų, tarp jų ir su R. Č., M. A., G. E., E. V. ir kt. asmenimis. Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-58-384/2011 pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnyje, ir jam paskirta bausmė – devyni mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 06 val.

Kauno apygardos teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendis paliktas nepakeistu. Pareiškėjui 2012 m. vasario 8 d. pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje (turto prievartavimas). Pareiškėjui ne kartą pareikšti įtarimai: 2010 m. balandžio 8 d., 2010 m. vasario 15 d., 2011 m. vasario 3 d., 2011 m. vasario 15 d. pripažintas įtariamuoju dėl viešosios tvarkos pažeidimo, 2010 m. sausio 9 d. pripažintas įtariamuoju dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo, 2011 m. lapkričio 8 d. pripažintas įtariamuoju dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo arba realizavimo, tačiau ikiteisminiai tyrimai nutraukti arba registre nėra duomenų apie priimtą procesinį sprendimą.

Pareiškėjas 60 kartų patrauktas administracinėn atsakomybėn (duomenys pateikti nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio mėn.). Daugelis paskirtų baudų nesumokėtos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas priklauso organizuotai nusikalstamai grupuotei, kuri verčiasi transporto priemonių vagystėmis užsienyje. Policijos pareigūnui apklausiant pareiškėją iš užduotų klausimų šis galėjo suprasti, su kokiais konkrečiais asmenimis jis negali bendrauti ir dėl kokio bendravimo su organizuota grupe ar nusikalstamu susivienijimu jam pareikštas oficialus perspėjimas.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjui ir anksčiau buvo pareikštas oficialus perspėjimas, o Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nuosprendžiu jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo, nes bendravo su R. Č. ir T. Š. Pareiškėjas ir toliau bendrauja su R. Č. (sulaikyti Kauno policijos pareigūnų su vogtais automobilio numeriais). Jurbarko rajono apylinkės teisme yra gauta baudžiamoji byla Nr. 1-46-384/2012, kurioje E. P., T. P., T. Š. ir kt. yra kaltinamieji pagal BK 189 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį. 2012 m. vasario 27 d. priimta nutartis, iš kurios matyti, jog T.

P., E. P. ir T. Š. kaltinami dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo arba realizavimo, pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką. Pats pareiškėjas neneigia bendraujantis su paminėtais asmenimis. Teismo nuomone, aptartų įrodymų visuma atskleidžia pareiškėjo ryšius su atsakovo įvardyta nusikalstama grupuote ir konkrečiai įvardytais jos nariais. Taigi byloje yra pakankamai neįslaptintos informacijos, kuri pareiškėjui buvo prieinama susipažinti ir suvokti, kad šie duomenys apie jo ryšius su nusikalstama grupuote suteikė atsakovui pakankamą pagrindą manyti, jog jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, ir spręsti dėl atitinkamos prevencinės priemonės taikymo, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Teismo vertinimu, įvardytų duomenų visuma – vieša informacija, taip pat Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys, leidžia pagrįstai manyti, jog pareiškėjas yra susijęs ryšiais su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsakovo pateikti duomenys apie pareiškėją atitinka Įstatymo 4 straipsnyje numatytus reikalavimus, šie duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, prevencinė poveikio priemonė paskirta vadovaujantis įstatymo reikalavimais, jos paskyrimo procedūra nepažeista.

Aplinkybių, leidžiančių teigti, kad oficialiu perspėjimu nepagrįstai pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, teismas nenustatė ir bylos aplinkybės nesuteikė pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Ginčijamas oficialus perspėjimas grindžiamas ne vien įslaptinta medžiaga, bet ir viešais duomenimis, kuriuos atsakovas pateikė teisminio nagrinėjimo metu, ir šių duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu yra pakankama daryti išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pritaikyta esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Būtent tokia teisminė praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A556-567/2009, Nr. A146-499/2010, Nr. A525-597/2010, Nr. A146-401/2011). Teismas konstatavo, kad įrodymų (tiek įslaptintų, tiek neslaptų) visuma suponuoja išvadą, jog oficialus perspėjimas buvo paskirtas pagrįstai. Konstatavus, kad buvo teisinės prielaidos oficialiam perspėjimui pareikšti, akivaizdu, kad nėra teisinių prielaidų pripažinti, jog atsakovas, kaip operatyvinės veiklos subjektas, neteisėtai naudojo operatyvinius veiksmus prieš operatyvinės veiklos objektus ir rinko informaciją apie jį.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas nepatenkino pareiškėjo skundo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 102–103, 111–112) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą ir nutraukti bylą.

Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodyta, jog ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės draudžiama paminėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Nustačius, jog oficialus perspėjimas jam pareikštas remiantis slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis, buvo būtina šią informaciją įstatymų nustatyta tvarka išslaptinti ir suteikti jam teisę susipažinti. Tačiau taip padaryta nebuvo, todėl teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu. Pažymi, jog slapta operatyvinė medžiaga negali būti vienintelis įrodymas skiriant prevencinio poveikio priemonę.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 117) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad teismas, susipažinęs su vieša bei tarnybos paslaptį sudarančia informacija, priėmė sprendimą ir atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, byla išnagrinėta laikantis įstatymų. Tarnybos paslaptį sudaranti informacija šiuo metu negali būti išviešinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjo skundžiamas sprendimas (oficialus perspėjimas) atsakovo priimtas Įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.

Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį (2003-04-03 įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Aiškindama Įstatymo 4 straipsnio taikymą, kolegija pažymi, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Kolegija pažymi, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Kolegija taip pat pažymi, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.

ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, (šiai bylai aktualiu klausimu) turėjo nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjas buvo oficialiai perspėtas, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta; nustatęs, kad informacija yra įslaptinta, spręsti, ar ji gali būti pripažinta įrodymu administracinėje byloje; nusprendus, kad ji gali būti tokiu įrodymu, ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Kaip pažymėta aukščiau, informacijos, kuria buvo grindžiamas oficialus perspėjimas pareiškėjui, dalis pagal savo pobūdį yra slapta. Todėl teismas, siekdamas išnagrinėti bylą iš esmės, minėtoje informacijoje nurodytus faktinius duomenis pagrįstai pripažino įrodymais ir įvertino juos pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad įslaptinta medžiaga pirmosios instancijos teismo buvo vertinta ne kaip vienintelis įrodymas šioje administracinėje byloje, o kartu su byloje esančiais (teismo išvardintais) neslaptais duomenimis bei kita, pareiškėjo sąsają su nusikalstama veikla bei jo polinkį daryti nusikaltimus charakterizuojančia medžiaga. Šiame kontekste pažymėtina, kad po nagrinėjamo oficialaus perspėjimo pateikimo – 2011 m. gruodžio 12 d. – pareiškėjui 2012 m. vasario 8 d. buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje (turto prievartavimas), o, kaip matyti iš atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktos informacijos, pareiškėjas kartu su kitais asmenimis nuo 2012 m. spalio 9 d. yra sulaikytas Švedijoje baudžiamojoje byloje dėl vagystės. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad įrodymai šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai, o teismo padaryta išvada yra pagrįsta.

Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis