A-520-2856-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-2856/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00858-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. R.,

pareiškėjo atstovei advokatei Natalijai Kaminskienei,

atsakovo atstovui D. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašymą atsakovui A. R. dėl lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Tarnyba) kreipėsi prašymu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. R. (toliau – ir atsakovas) be teisinio pagrindo įgytą 6 787,06 Lt sumą.

Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos direktorius 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. P1-68 (toliau – ir Įsakymas), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nuo 2011 m. kovo 30 d. atleido A. R. iš užimamų Vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigų. Minėto Įsakymo 2 punkte buvo nurodyta A. R. išmokėti 2 mėnesių jo vidutinio dydžio išeitinę išmoką. Pažymėjo, kad A. R. 2011 m. gegužės 2 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. išeitinė išmoka buvo išmokėta lygiomis dalimis po 3 393,53 Lt, iš viso 6 787,06 Lt. Nurodė, jog A. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. P1-68 panaikinimo, grąžinimo jo į valstybės tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. sprendimu A. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą. A. R. šio teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikino Įsakymą, grąžino A. R. į buvusias pareigas ir už priverstinės pravaikštos laiką priteisė 34 218, 94 Lt: „už visą priverstinės pravaikštos laiką (nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d.; už 7 mėnesius – 31 256,26Lt; už 14 darbo dienų nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. – 2 962,68 Lt; iš viso 34 218,94 Lt)“. Teigė, kad šį teismo sprendimą Tarnyba įvykdė, t. y. 2011 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. P1-191 grąžino A. R. į buvusias pareigas ir sumokėjo teismo sprendime nurodytą sumą (atskaičius mokesčius).

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu, panaikindamas Įsakymą, panaikino ir teisinį pagrindą, kuriuo remiantis A. R. buvo išmokėta 6 787,06 Lt išeitinė išmoka, todėl A. R. be teisinio pagrindo išmokėti 6 787,06 Lt. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnyba, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. vasario 1 d. raštu Nr. D12-130-(2.18.) kreipėsi į A. R. ir paprašė iki 2012 m. kovo 1 d. grąžinti 6 787,06 Lt sumą. A. R. iki nustatyto termino negrąžino nurodytos sumos.

Pareiškėjo teigimu, neturėtų būti vadovaujamasi CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nes A. R. veikė nesąžiningai, t. y. prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, nors žinojo apie jam išmokėtą išeitinę išmoką. Nepatikslino šio reikalavimo ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjant skundą apeliacine tvarka. Nurodė, kad atsakovas geranoriškai nesutiko su Tarnybos prašymu grąžinti jam be teisinio pagrindo išmokėtą 6 787,06 Lt sumą, tokiu elgesiu A. R. pažeidė CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio asmenų pareigą elgtis sąžiningai.

Atsakovas A. R. atsiliepimu į prašymą prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodė, kad išeitinė išmoka jam buvo išmokėta vadovaujantis įstatymu, vykdant imperatyvų įstatyme numatytą įpareigojimą. Kadangi nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos, todėl pareiškėjo skundo teisinis pagrindas yra netinkamas, dėl to skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Išeitinė išmoka negali bei neturi būti laikoma be pagrindo gauta, nes ji buvo paskirta bei išmokėta, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu. Teigė, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio 3 dalis įsakmiai nustato, kad teismas priteisia darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, ir nenumato galimybės šią išmoką mažinti, atsižvelgiant į darbuotojo gautą išeitinę išmoką. Be to, išeitinė išmoka yra garantinė išmoka.

Teismas, taikydamas DK 297 straipsnio 3 dalį, į darbuotojui (ieškovui) priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką negali įskaityti šio darbuotojo gautos išeitinės išmokos, išskyrus atvejus, kai darbdavys (atsakovas) įrodo, kad yra CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos. A. R. nurodė, kad negavo prašymo geranoriškai grąžinti išmokėtą išeitinę išmoką, todėl Tarnybos teiginius dėl išmokos grąžinimo laikė nepagrįstais. Teigė, jog, net jei pareiškėjas būtų kreipęsis dėl išmokos grąžinimo, jo atsisakymas, vadovaujantis 2004 m. kovo 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Konsultacija Nr. A3-100, būtų teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų, todėl teismas turėtų konstatuoti, kad pareiškėjas neįrodė nesąžiningumo fakto, nenuginčijo sąžiningumo prezumpcijos, todėl negali iš jo išreikalauti teisėtai bei pagrįstai gautos išeitinės išmokos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašymą tenkino; priteisė iš A. R. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 6 787,06 Lt.

Teismas pažymėjo, kad teisinius santykius, kurių pagrindu kilo teisme nagrinėjamas ginčas, reglamentuoja DK 297 straipsnio 3 dalis ir Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis. Nurodė, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad taikant DK 297 straipsnio 3 dalį į darbuotojui priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi būti įskaityta šio darbuotojo gauta išeitinė išmoka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3178/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju A. R., gaudamas 2011 m. kovo 25 d. įsakymu priskaičiuotą išeitinę išmoką – 6 787,06 Lt ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu priteistą atlygį už priverstinės pravaikštos laiką, gavo didesnes pajamas nei būtų uždirbęs eidamas pareigas, į kurias buvo grąžintas. Sprendė, jog kadangi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad atleidžiant A. R. iš pareigų jam buvo išmokėta 6 787,06 Lt išeitinė išmoka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2011 m. lapkričio 21 d. teismo sprendimu grąžindamas A. R. į Vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigas ir priteisdamas pareiškėjui vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d.), šių duomenų negalėjo įvertinti.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog A. R. už tą patį laikotarpį buvo apmokėta du kartus: pirmą kartą išeitinė išmoka išmokėta Įsakymo, o antrą kartą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo pagrindu. Pažymėjo, kad toks perteklinis kompensavimas neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo ir DK 297 straipsnio nuostatų sisteminio aiškinimo ir nepagrįstai išplečia pažeistų teisių gynimą.

Pažymėjo, kad A. R., gaudamas išmokas, susijusias su jo buvusiu darbu valstybės tarnyboje, privalėjo vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pagrindiniais valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principais, įskaitant ir nesavanaudiškumo principu. Nustatė, kad apie tai, jog už tą patį laikotarpį jam išmokėta ir išeitinė išmoka, ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką A. R. tapo žinoma, kuomet Tarnyba išmokėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistą sumą, todėl elgdamasis sąžiningai ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais minėtą 6 787,06 Lt ginčo sumą jis turėjo grąžinti į Tarnybos sąskaitą, nepaisant to – gavo ar ne Tarnybos nurodytą raštą dėl šios sumos grąžinimo.

Teismas atsakovo A. R. nurodytą aplinkybę, kad teismas spręsdamas ginčą turėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 4 d. konsultacija Nr. A3-100, vertino kritiškai, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas akcentavo (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), kad visi teismai saistomi konstitucine doktrina, savo pačių precedentais.

III. Atsakovas A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą, atmesti pareiškėjo prašymo reikalavimus, priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo:

1) Pirmosios instancijos teismas klaidingai darė išvadą, kad „Tarnyba antrą kartą vidutinio atlyginimo dydžio išmoką už 2011-03-31 – 2011-05-31 laikotarpį sumokėjo A. R. įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu“. Nurodo, kad, atleisdama atsakovą iš valstybės tarnybos, Tarnyba atsakovui išmokėjo 6 787,06 Lt išeitinę išmoką. Grąžindamas atsakovą į pareigas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011 priteisė atsakovui ne išeitinę išmoką, bet kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas gavo dvi išeitines išmokas, yra klaidinga.

2) Nepaisant to, kad pareiškėjas savo reikalavimą atsakovui kildino iš CK 6.237 straipsnio 1 dalies, o atsakovas gynėsi nuo pareiškėjo reikalavimo CK 6.237 straipsnio 2 dalimi bei 6.241 straipsniu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai nustatė, kad teisinius santykius, iš kurių kilo ginčas tarp šalių, reglamentuoja tik DK 297 straipsnio 3 dalis ir Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino to, kad nei DK 297 straipsnio 3 dalis, nei Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis nesuteikia teisės darbdaviui išieškoti iš valstybės tarnautojo ar darbuotojo darbo užmokestį ar jam prilygintas išmokas, kai jos jau yra darbuotojui išmokėtos. Be to, pirmosios instancijos teismo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-3178/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005 šiame ginče negali būti taikomi kaip precedentas, kadangi buvo priimti skirtingomis ginčų aplinkybėmis. Atsakovas teigia, kad šioje byloje teismas privalėjo išnagrinėti šias svarbias ginčui išspręsti aplinkybes, tačiau to nepadarė: ar pareiškėjo ir atsakovo ginčui dėl be teisinio pagrindo įgytų lėšų priteisimo taikytinas nepagrįsto praturtėjimo teisės institutas; ar pareiškėjo iš atsakovo reikalaujamas pinigų sumas galima išreikalauti esant CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytam draudimui; ar atsakovas gaudamas pareiškėjo iš atsakovo reikalaujamas pinigų sumas veikė nesąžiningai; ar Tarnybai išmokant atsakovui reikalaujamas grąžinti pinigų sumas buvo padaryta sąskaitybos klaida.

3) Tarnybos prašymas priteisti iš atsakovo be pagrindo įgytas pinigines lėšas yra siekis peržiūrėti ir pakeisti galutinį ir neskundžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011, kas yra draudžiama. Teigia, jog skundžiamas teismo sprendimas, kuriuo Vilniaus apygardos administracinis teismas keičia galutinį ir neskundžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011, yra neteisėtas.

4) Atsakovui išeitinė išmoka ir kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką buvo išmokėtos teisėtai ir pagristai, remiantis galutiniu ir neskundžiamu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011. Remiantis CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktu, atsakovui Tarnybos sumokėtos darbo užmokesčiui prilygintos išmokos negali būti iš valstybės tarnautojo išieškotos nesant atsakovo nesąžiningumo arba sąskaitybos klaidos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš valstybės tarnautojo (darbuotojo) darbo užmokesčiui prilygintas išmokas prieštarauja CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam imperatyviam įstatymo leidėjo draudimui išreikalauti tokias pinigų sumas iš darbuotojo kaip be pagrindo įgytas. Teigia, jog tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2001; 2004 m. kovo 4 d. konsultacija Nr. A3-100.

5) Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovo argumento dėl termino prašymui paduoti praleidimo, dėl jo skundžiamame sprendime nepasisakė, nors privalėjo tai padaryti.

Pareiškėjas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo:

1) Teismo sprendime priešingai nei teigia apeliantas niekur nenurodyta, kad Tarnyba A. R. už 2012 m. kovo 31 d. – 2012 m. gegužės 31 d. laikotarpį išmokėjo dvi išeitines išmokas. Teismo sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai sakoma, kad A. R. už minėtą laikotarpį buvo sumokėta du kartus: ir kaip išeitinė išmoka, ir kaip atlygis už priverstinę pravaikštą.

2) Teismas teisingai rėmėsi teismų praktika, kad priteisiant darbuotojui atlygį už visą priverstinės pravaikštos laiką, įskaičiuojama išmokėta išeitinė išmoka, todėl teisingai konstatavo, kad situacija, kai valstybes tarnautojui už tą patį laikotarpį sumokėta du kartus, negali būti vertinama kaip teisėta.

3) Teismas, priešingai nei teigia apeliantas, įvertino aplinkybę, kad ir išeitinė išmoka, ir atlygis už priverstinę pravaikštą už tą patį laikotarpį apeliantui jau yra išmokėti, ir nustatė, kad apeliantas „elgdamasis sąžiningai ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais“ ginčo sumą turėjo grąžinti į Tarnybos sąskaitą. Daro išvadą, jog teismas pripažino, kad apelianto elgesys buvo nesąžiningas ir yra pagrindas taikyti CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teigia, jog apelianto teiginiai dėl neleistinumo išieškoti iš darbuotojo jam išmokėtas darbo užmokesčiui prilygintas išmokas šiuo atveju yra nepagrįsti.

4) Nei Tarnyba prašė, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas revizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011. Teigia, jog ginčo objektas tarp šalių atsirado būtent po šio sprendimo, kai buvo panaikintas Įsakymas, t. y. tarp pareiškėjo ir apelianto susiklosčius naujam teisiniam santykiui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad Tarnybos direktorius, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2011 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. PI-68 „Dėl vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) A. R. atleidimo iš pareigų“ 1 punktu, nuo 2011 m. kovo 30 d. atleido Vadovybės atstovą kokybei (direktoriaus pavaduotoją kokybei) A. R. iš užimamų pareigų. Šio įsakymo 2 punkte įsakė A. R. išmokėti 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (b. l. 9). Tarnyba 2011 m. gegužės 2 d. mokėjimo nurodymu A. R. pervedė 3 393,53 Lt (b. l. 10), 2011 m. gegužės 30 d. – 3 393,53 Lt (b. l. 11).

Pagal bylos duomenis 2011 m. balandžio 27 d. A. R. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. PI-68 ir grąžinti jį į valstybės tarnybą Tarnyboje; 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 3) priteisti iš Tarnybos jam 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. sprendimu A. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-2758-121/2011, b. l. 113-124). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikino šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – A. R. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. P1-68 ir grąžino A. R. į Tarnybos Vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigas, priteisė iš Tarnybos A. R. už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. (sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta iki 2011 m. lapkričio 18 d., nors motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad apskaičiuota A. R. mokėtina pinigų suma iki 2011 m. lapkričio 21 d.) – 34 218,94 Lt, netenkino reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinė byla Nr. I-2758-121/2011, b. l. 169-175). Tarnybos direktorius 2011 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. P1-191 „Dėl valstybės tarnautojo grąžinimo į pareigas“, vykdydamas minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, grąžino A. R. į Tarnybos vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) (A lygis, 17 kategorija) pareigas (b. l. 13), o 2011 m. gruodžio 2 d. mokėjimo nurodymu A. R. į jo asmeninę sąskaitą pervedė 19 219,29 Lt (b. l. 14), 2011 m. gruodžio 6 d. mokėjimo nurodymu – 6 787,07 Lt (b. l. 15).

Byloje buvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas Tarnyba 2012 m. vasario 1 d. raštu Nr. D12-130-(2.18) „Dėl informacijos“ kreipėsi į A. R. prašydama grąžinti 6 787,06 Lt į Tarnybos sąskaitą, kadangi dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aplaidumo priimant sprendimą buvo pakartotinai (du kartus) išmokėta vidutinio atlyginimo dydžio išmoka už 2011 m. kovo 31 d. – 2011 m. gegužės 31 d. laikotarpį (b. l. 16). Atsakovas A. R. šio prašymo neįvykdė ir 6 787,06 Lt negrąžino. Pagal bylos duomenis atsakovas atsisako šią pinigų sumą grąžinti, argumentuodamas tuo, kad jam sumokėta išeitinė išmoka nėra be teisinio pagrindo gautas turtas, jo veiksmuose nėra nesąžiningumo.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti iš atsakovo 6 787,06 Lt, nurodė, kad šiuos pinigus atsakovas įgijo be teisinio pagrindo, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikino Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. P1-68, kuriuo remiantis A. R. išmokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Pareiškėjas savo reikalavimą grindė CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Pažymėtina, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas - tai savarankiška prievolės rūšis. Šis turto išreikalavimo institutas taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. pažeistos teisės ginamos šiuo būdu, kai jų negalima apginti kitais būdais; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; kt.).

Taip pat pareiškėjas buvo nurodęs, kad atsakovas veikė nesąžiningai, todėl neturi būti vadovaujamasi CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriuo savo atsikirtimus grindžia atsakovas. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato išimtį, kai negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, t. y. sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaida.

Vertinant pareiškėjo nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą ir nurodytą teisinį pagrindą, pažymėtina, kad ABTĮ 15 straipsnyje nustatytas sąrašas bylų kategorijų, priskirtinų administraciniams teismams. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. ABTĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti iš atsakovo be teisinio pagrindo įgytą 6 787,06 Lt sumą reiškia CK 6.237 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios civilinius teisnius santykius, o ne tarnybinius ginčus, pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ginčas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo (CK 6.237 straipsnis) nenagrinėjamas administraciniuose teismuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-05-978/2003; kt.). Taip pat yra nurodęs, kad ABTĮ 15 straipsnyje, apibrėžiančiame administracinių teismų kompetenciją, yra numatytas tik vienas atvejis, kai administraciniai teismai nagrinėja bylas, kuriose į teismą kreipiamasi remiantis CK nuostatomis - tai bylos dėl žalos padarymo viešojo administravimo srityje (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ginčas dėl nepagrįsto praturtėjimo kyla iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių, o tokio pobūdžio ginčas laikytinas civiliniu teisiniu ginču, todėl administraciniams teismams jis yra neteismingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-12-868/2003). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą (Vilniaus miesto 3-iąjį apylinkės teismą), tačiau buvo atsisakyta priimti ieškinį, konstatuojant, kad kilęs ginčas vertintinas kaip tarnybinis ginčas, kuris nagrinėtinas administraciniame teisme (Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2326-905/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą, nurodė, jog teisinius santykius, kurių pagrindu kilo teisme nagrinėjamas ginčas, reglamentuoja DK 297 straipsnio 3 dalis ir Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, kuris nustato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, kad bylos nagrinėjimas į užsitęsęs, o Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas proceso operatyvumo principas, bylos turi būti nagrinėjamos laikantis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų, nagrinėja tarp proceso šalių kilusį ginčą.

Įvertinus nagrinėjamoje byloje proceso šalių nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiami reikalavimai ir atsikirtimai, teikiamus įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai tenkino pareiškėjo reikalavimus, vadovaudamasis DK 297 straipsnio 3 dalimi ir Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu. Pareiškėjo reikalavimas dėl A. R. išmokėtos 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos (6 787,06 Lt) priteisimo dėl pareiškėjo skunde nurodytų faktinių ir teisnių aplinkybių negali būti tenkinamas.

Iš pirmosios instancijos teismo motyvų, kurių pagrindu buvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas, matyti, kad iš esmės yra vadovaujamasi DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatomis nurodant aplinkybes, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą, turėjo įskaičiuoti į priteistiną vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos atsakovui A. R. išmokėtą 6 787,06 Lt, o kadangi nebuvo įskaičiuota, tai atsakovas gavo didesnes pajamas nei kad būtų uždirbęs eidamas pareigas.

Šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatas taiko tas teismas, kuris nagrinėja ginčą dėl neteisėto darbuotojo (tarnautojo) atleidimo iš darbo (tarnybos).

Pažymėtina, kad siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). Teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne.

Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis).

Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti. Be to, DK 297 straipsnio 3 dalies nuostata įtvirtina darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdą, skirtą kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo.

Tokia kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus (įskaitant ir valstybės tarnautojus) nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius (nagrinėjamu atveju – viešojo administravimo institucijų vadovus), kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012).

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad teismas, priteisdamas pagal DK 297 straipsnio 3 dalį vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką turi įskaityti darbuotojo (tarnautojo) gautą išeitinę išmoką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3178/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005). Tačiau, kaip jau buvo minėta, kokias kompensacijas ir kokio dydžio priteisti sprendžia tas teismas, kuris nagrinėja klausimą dėl neteisėto darbuotojo (tarnautojo) atleidimo iš darbo (tarnybos). Be to, Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė sumažinti DK 297 straipsnio 3 dalyje numatytas sumas, o šių sumų mažinimas gali būti laikomas pagrįstu tik esant išskirtinėms aplinkybėms, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių bei neigiamų padarinių darbdaviui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012; kt.)

Pagal nagrinėjamos bylos duomenis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą, kuriuo panaikino Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. P1-68 ir grąžino A. R. į Tarnybos Vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigas, taikė DK 297 straipsnio 3 dalį ir nustatė A. R. mokėtinos kompensacijos dydį (vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kurį apskaičiavo nuo tarnautojo atleidimo iš tarnybos dienos iki sprendimo priėmimo dienos, neįskaitydamas A. R. išmokėtos išeitinės išmokos). Pažymėtina, kad pagal DK 297 straipsnio 3 dalį teismas turi priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, tačiau nagrinėjamu atveju buvo apskaičiuota A. R. išmokėtina pinigų suma už priverstinę pravaikštą, atsižvelgiant į sprendimo priėmimo dieną, o ne sprendimo įvykdymo dieną. Byloje buvo pateikti įrodymai, kad A. R. pareiškėjas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, grąžinto į tarnybą 2011 m. gruodžio 22 įsakymu Nr. P1-191 (b. l. 13). Taip pat būtina pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nagrinėjo A. R. skundo reikalavimą dėl 10 000 Lt neturtinės žalos, kuri buvo siejama su vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu, atlyginimo priteisimo. Šis pareiškėjo reikalavimas nebuvo tenkintas, nurodant ir tai, kad A. R. teisės yra visiškai apgintos tuo, jog jis grąžintas į tarnybą bei priteistas atlygis už priverstinę pravaikštą.

Pažymėtina, kad administraciniam teismui priėmus sprendimą ir sprendimui įsiteisėjus šis sprendimas negali būti keičiamas, naikinamas, atskiroje byloje negali būti sprendžiami klausimai, kurie jau išspręsti priimant tą sprendimą. Sprendimas gali būti aiškinamas (ABTĮ 94 straipsnis), priimamas papildomas sprendimas (ABTĮ 95 straipsnis), atnaujinamas procesas (ABTĮ 153 straipsnis).

Kaip byloje buvo nustatyta, pareiškėjui išeitinė išmoka buvo išmokėta Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. P1-68. Ši išeitinė išmoka yra viena iš garantinių išmokų rūšių, kurios tikslas – užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktu, yra nurodęs, kad darbuotojo gauta išeitinė išmoka negali būti iš jo išreikalauta kaip be pagrindo įgyta, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba buvo padaryta sąskaitybos klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2006).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes už tą patį laikotarpį jam išmokėta ir išeitinė išmoka, ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, o apie tai jam tapo žinoma, kai Tarnyba išmokėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistą sumą, todėl elgdamasis sąžiningai ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais 6 787,06 Lt ginčo sumą jis turėjo grąžinti į Tarnybos sąskaitą, nepaisant to - gavo ar ne Tarnybos raštą dėl šios sumos grąžinimo. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių pagrindu teigti, kad pareiškėjas, gaudamas išeitinę išmoką iki buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, buvo nesąžiningas ir dėl to neturėtų būti taikoma CK 6. 241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, o iš atsakovo CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu priteisiama jam išmokėta išeitinė išmoka, nėra pagrindo.

Pareiškėjas, 2011 m. balandžio 27 d. kreipdamasis su skundu dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos, skunde negalėjo nurodyti apie tai, kad jam išmokėta išeitinė išmoka, nes išeitinė išmoka pareiškėjui buvo išmokėta po atleidimo iš tarnybos 2011 m. gegužės 2 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde buvo tiksliai suformulavęs prašymą grąžinti į valstybės tarnybą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą į skundą 2011 m. gegužės 16 d., atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, turėjo galimybę nurodyti apie tai, kad išmokėjo dalį išeitinės išmokos ir išmokės kitą dalį. Dėl to nepripažintini pagrįstais pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir todėl iš jo turi būti išreikalauta 6 787,06 Lt išeitinė išmoka pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį.

Dėl pirmiau nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių pripažintinas pagrįstu atsakovo apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas atmestinas.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (išlaidas advokato pagalbai apmokėti). Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad advokatei už apeliacinio skundo surašymą 2012 m. gegužės 30 d. sumokėjo 800 Lt, o už atstovavimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2012 m. gruodžio 3 d. sumokėjo 300 Lt.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis taip pat įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad ABTĮ bei CPK ne tik įtvirtina asmens teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numato minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, ne kartą pažymėta, kad administracinėje byloje gali būti priteisiamos tik pagrįstos ir atitinkamai suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsniu, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į atsakovo atstovės suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jos darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, į bylos sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, ginčo sumą, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, atsakovui iš pareiškėjo priteisia 927 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokatės atstovavimo išlaidų), patirtų apeliacinės instancijos teisme. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, prašymai dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtini apeliacinės instancijos teisme, o prašymus dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sprendžia pirmosios instancijos teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-298/2012, 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-96/2012; 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-951/2011 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl išlaidų, kurios yra susijusios su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo A. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašymą dėl 6 787,06 Lt sumos priteisimo iš atsakovo A. R. atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsakovui A. R. 927 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė