2020-07-29 Nr. AB-14280-3-61-3-00610-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3155-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00610-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.10.4;

12.13.1.1; 12.13.1.2; 12.13.2; 12.13.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. S-12 (7-122/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-194 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių nuo 2017 m. gegužės 23 d. ir sumažinti apskaičiuotų delspinigių dydį; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Komisija sprendimu pripažino teisėtu VMI sprendimą, kuriuo patvirtinta 2018 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. (21.60-32)FR0680-110 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pareiškėjui papildomai apskaičiuota 118 775,96 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) suma ir papildomai apskaičiuoti 39 692,14 Eur GPM delspinigiai bei paskirta 11 878 Eur GPM bauda, iš viso – 170 346,1 Eur.

2.2. Komisijos sprendimas buvo priimtas netinkamai ištyrus pareiškėjo pateiktus papildomus dokumentus ir įrodymus dėl jo rezidavimo vietos 2013 m. pradžioje, pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės T. B. (toliau – ir buvusi sutuoktinė) bendrų prievolių, taip pat iš užsienio įmonių „Mortong Logistics LTD“ ir „Bremmer Alliance Inc.“ (toliau – ir Įmonės) gautų lėšų apmokestinimo, kadangi visa įrodinėjimo našta buvo nepagrįstai perkelta pareiškėjui, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai taisyklei, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

2.3. Pareiškėjas Komisijai su skundu pateikė naujus įrodymus, kurių nebuvo pateikęs mokesčių administratoriui: i) informaciją dėl jo ir jo šeimos faktinės gyvenamosios vietos 2013 m.; 2) informaciją dėl jo sūnaus mokymosi Jungtinėje Karalystėje (toliau – ir JK) 2013 m.; 3) informaciją apie jo sutuoktinės naudotas lėšas tikrinamuoju laikotarpiu, kurios nebuvo surinktos mokestinio patikrinimo eigoje. Naujai pateikti įrodymai papildomai pagrindė pareiškėjo ir anksčiau dėstytą poziciją dėl jo, kaip JK rezidento, tačiau Komisija sprendime šių įrodymų neįvertino. Pareiškėjas skunde Komisijai taip pat išdėstė daug aplinkybių, kurių nenustatė mokesčių administratorius ir kurios nebuvo nustatytos mokestiniame patikrinime, tačiau šiame mokestiniame ginče nebuvo tinkamai nustatytos ir ištirtos visos faktinės aplinkybės.

2.4. Nėra pagrindo pareiškėją laikyti nuolatiniu Lietuvos gyventoju 2013 m., nes tam, kad būtų galima nustatyti jo rezidavimo vietą 2013 m., turi būti nustatyta, su kuria iš valstybių (Lietuvos Respublika ar JK) jį siejo glaudesni ryšiai. Šiuo aspektu reikšmingos tokios aplinkybės:

i) nors pareiškėjas turėjo leidimą gyventi Lietuvoje ir joje deklaravo savo gyvenamąją vietą, tačiau pareiškėjas ir jo šeima taip pat turėjo leidimą gyventi JK, kur buvo deklaravę gyvenamąją vietą; ii) pareiškėjas 2013 m. teikė metinę pajamų deklaraciją ir Lietuvoje, ir JK, o Lietuvoje deklaravimo pareigą turėjo dėl to, kad gavo su darbo santykiais susijusių pajamų; iii) pareiškėjas 2013 m. gavo pajamas tiek Lietuvoje, tiek JK, o jo sutuoktinė – tik JK; be to, turi būti atsižvelgiama į tai, kurioje valstybėje buvo gauta daugiau pajamų – JK 2012–2013 m. pareiškėjas gavo 644 285 svarų sterlingų (apie 2 666 760 Lt) pajamų, o Lietuvoje 2013 m. deklaravo 43 572 Lt pajamų, vien 2013 m. sausio mėn. JK gavo 103 583,82 svarų sterlingų (apie 428 743 Lt).

Todėl mokesčių administratoriaus argumentas, kad pareiškėjas atlyginimą JK gavo tik 2013 m. sausio mėn., negali paneigti fakto, kad jo ekonominių interesų centras 2013 m. buvo JK; iv) pareiškėjas banko sąskaitas turėjo tiek Lietuvoje, tiek JK, be to, mokestinio ginčo metu nustatyta, kad mokėjimo kortelės buvo naudojamos abejose valstybėse;

v) turi būti įvertinti ir kitų socialinių interesų aspektai, kurie 2013 m. akivaizdžiau buvo labiau susiję su JK:

a) pareiškėjo sūnus I. B. mokėsi tik JK ir Lietuvoje neturėjo kitų asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų;

b) pareiškėjas savo vardu turėjo užsisakęs televizijos paslaugas JK, už kurias buvo sumokėta iki 2014 m. liepos 31 d., o Lietuvoje negyveno, todėl jomis nesinaudojo;

c) pareiškėjo sutuoktinė faktiškai visą laiką gyveno ir dirbo JK;

d) pareiškėjas nekilnojamąjį turtą Lietuvoje įsigijo tik 2013 m. birželio mėn., komunalinius mokesčius pradėjo mokėti rugpjūčio-rugsėjo mėn., o tai patvirtina, kad iki 2013 m. rugpjūčio mėn. jis neginčijamai buvo labiau susijęs su JK, o ne su Lietuva. Minėtos aplinkybės negali būti vertinamos kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, nes jos yra objektyvios ir pagrįstos įrodymais. VMI cituojamas jo 2016 m. sausio 25 d. elektroninis laiškas neturi tokios įrodomosios galios, kadangi pareiškėjas nekalba ir nerašo lietuviškai, todėl elektroninis laiškas yra rašytas ne jo. Be kita ko, savęs laikymas mokesčių mokėtoju savaime nereiškia savęs laikymo rezidentu visų pajamų atžvilgiu, nes pareiškėjas privalomai buvo laikomas mokesčių mokėtoju Lietuvoje 2013 m. laikotarpiu, kaip čia gavęs darbo užmokestį, kuris apmokestinamas Lietuvoje.

2.5. Tai, kad mokesčių administratorius rėmėsi tik pareiškėjo pirmine, taip pat jo buvusios sutuoktinės pozicija (ji pateikta elektroniniu paštu atsiųstame paaiškinime) dėl pastarosios nedalyvavimo Įmonių veikloje ir pajamų negavimo, tik patvirtina atlikto mokestinio patikrinimo ne išsamumą ir ne visapusiškumą, nes joks sprendimas negali būti grindžiamas vien tik suinteresuotų šalių paaiškinimais. Mokesčių administratorius tam, kad nustatytų objektyvią tiesą, privalo tirti ir kitas aplinkybes bei įrodymus. Net tuo atveju, jei pareiškėjo sutuoktinė aktyviai ir tiesiogiai Įmonių veikloje nedalyvavo, teiginys, kad ji šių lėšų negavo ir nenaudojo, yra melagingas ir nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjas ne kartą nurodė, kad jo buvusi sutuoktinė kas mėnesį į savo banko sąskaitą iš jo gaudavo lėšas kasdieniams poreikiams tenkinti, kadangi iš savo gaunamų pajamų ji negalėjo savęs išlaikyti. Jo buvusi sutuoktinė 2012–2013 m. dirbo Londone įmonėje „Tax Consulting UK“, kurioje gavo apie 1 000 svarų sterlingų atlyginimą, nors už gyvenamosios vietos nuomą per mėnesį mokėjo 7 000 svarų sterlingų. Pareiškėjas taip pat buvusiai sutuoktinei suteikė 10 000 Lt (2 896 Eur) įstatiniam kapitalui UAB „Verilja“. Taigi pareiškėjo buvusi sutuoktinė visą laikotarpį realiai naudojosi lėšomis, nuo kurių pareiškėjui buvo apskaičiuoti mokesčiai.

2.6. Mokesčių administratorius taip pat nenustatė, iš kokių lėšų jo buvusi sutuoktinė 2013 m. Maskvoje už apytiksliai 250 000 Eur įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą, – nors jos atlyginimas, kaip minėta, buvo 1 000 svarų sterlingų. Nustačius, kad pareiškėjo buvusi sutuoktinė šį turtą įsigijo iš pareiškėjo lėšų, būtų patvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija ir būtų konstatuota, kad realiai naudą iš gautų lėšų patyrė ir pareiškėjo buvusi sutuoktinė. Be to, pareiškėjas su buvusia sutuoktine išsiskyrė 2015 m. ir buvo padalintas santuokoje įgytas turtas. Pareiškėjui atiteko tik Vilniuje registruotas butas, o pareiškėjo buvusiai sutuoktinei – likę 6 nekilnojamojo turto objektai. Nustačius, kad šis turtas buvo įgytas iš pareiškėjo gautų lėšų, būtų konstatuojama, kad realiai naudą iš gautų lėšų patyrė ir pareiškėjo buvusi sutuoktinė. Dėl šių aplinkybių Komisijos sprendime net nepasisakė, nurodžiusi, kad tokie pareiškėjo paaiškinimai laikytini gynybine pozicija. VMI privalėjo ištirti: i) pareiškėjo buvusios sutuoktinės pajamų šaltinius tikrinamu laikotarpiu (ar tikrinamu laikotarpiu ji dirbo, ar vykdė kitą veiklą, iš kurios galėjo gauti pajamų, pakankamų pragyvenimui); 2) ar tikrinamu laikotarpiu pareiškėjo buvusi sutuoktinė įsigijo turto; 3) ar pareiškėjo buvusi sutuoktinė kartu su sutuoktiniu keliavo, atostogavo (tai pagrįstų aplinkybę, kad naudą iš gautų pajamų gavo ir ji). Kadangi VMI ir Komisija savo iniciatyva nerinko įrodymų dėl to, ar pareiškėjo buvusi sutuoktinė realiai dalyvavo Įmonių veikloje ir gavo iš to pajamų, o rėmėsi tik buvusios sutuoktinės elektroniniu paštu pateiktais paaiškinimais, mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos neįvykdė savo pareigos pagrįsti jam apskaičiuotus mokesčius bei nepagrindė, dėl ko nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos. Komisija nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos praktikos sutuoktinių mokestinių prievolių bylose.

2.7. Komisijos sprendime klaidingai įvertino Įmonių jam atliktus banko pavedimus, visas į jo banko sąskaitas gautas pinigines lėšas priskirdama apmokestinamosioms pajamoms, o ne lėšomis, kuriomis buvo kompensuotos komandiruočių išlaidos. VMI ir Komisija perkėlė visą įrodinėjimo naštą pareiškėjui, nors mokesčių administratorius patikrinimo metu turėjo visas galimybes kreiptis į Įmones ir surinkti reikalingus dokumentus. Nieko nereikšmingas Komisijos argumentas, kad Įmonės yra registruotos į Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 344 patvirtintą Tikslinių teritorijų sąrašą (toliau – ir Tikslinių teritorijų sąrašas) įtrauktose šalyse, kadangi tai savaime nepaneigia mokesčių administratoriaus galimybės kreiptis į tokias įmones ir iš jų gauti dokumentus. Nesikreipęs į Įmones, mokesčių administratorius negali nustatyti, už ką buvo vykdomi pavedimai ir neturi galimybės paneigti pareiškėjo pozicijos, kad iš Įmonių gautos lėšos buvo komandiruočių išlaidų kompensavimas. Komisijos posėdžio metu tiek Komisija, tiek VMI pripažino, kad abi Įmonės, kurios yra registruotos Didžiosios Britanijos Mergelių salose, buvo aktyvios ir vykdė realią veiklą, o tai reiškia, kad jos turėjo patirti ir patyrė realias komandiruočių ir kelionių išlaidas, kurios buvo kompensuotos pareiškėjui, šis faktas nebuvo paneigtas. Įmonių atliktų banko mokėjimų paskirtyje buvo nurodoma, kad tai kelionės išlaidų kompensavimas ir kelionės išlaidų grąžinimas. Be to, pareiškėjas 2016 m. sausio 19 d. paaiškinimuose yra nurodęs, kad, eidamas įmonės „Morton Logistics LTD“ direktoriaus pareigas, nėra gavęs darbo užmokesčio, jam buvo kompensuojamos tik faktinės komandiruočių išlaidos, o papildomuose paaiškinimuose – kad komandiruočių metu buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, kurių jis nuo 2013 m. sausio 1 d. turėjo ne mažiau kaip 150 000 Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) dolerių, tačiau pastaroji aplinkybė Patikrinimo akte nėra nurodoma, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad VMI mokestinio patikrinimo metu vertino išimtinai tik pačiam mokesčių administratoriui naudingas aplinkybes, neatlikdama išsamaus ir objektyvaus visų faktinių aplinkybių vertinimo.

2.8. Nepagrįstas VMI Patikrinimo akte ir sprendime nurodytas argumentas, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad vyko į komandiruotes įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ tikslais, o 2006 m. vasario 1 d. konsultavimo sutartis Nr. BA-PESASLT-2006, sudaryta tarp įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ ir UAB „PESAS“ (toliau – ir Konsultavimo sutartis), yra tik abstraktaus pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys į Konsultavimo sutarties 2.1 punktą, kuriuo šalys susitarė, kad įmonė „Bremmer Alliance Inc.“ Konsultavimo sutarties sąlygomis suteikia išskirtinę teisę įmonei UAB „PESAS“ veikti įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ vardu ir vykdyti reikalaujamus sandorius įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ sąskaita. VMI atsižvelgė tik į atskiras Konsultavimo sutarties sąlygas, neatlikdama nuoseklaus sąlygų ir papildomų susitarimų prie jos vertinimo, kurių visuma įrodo konkretų priežastinį ryšį tarp į jo banko sąskaitas „Bremmer Alliance Inc.“ pervestų piniginių lėšų ir jo kelionių išlaidų kompensavimo, kurios buvo patirtos UAB „PESAS“ vykdant Konsultavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Be to, UAB „PESAS“ ir įmonė „Bremmer Alliance Inc.“ sudarė 2009 m. sausio 15 d. Konsultavimo paslaugų sutarties priedą Nr. 3, kuriuo susitarė, kad įmonė „Bremmer Alliance Inc.“ kompensuos visas komandiruotės išlaidas, susijusias su reikalaujamų sandorių sudarymu įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ vardu, kaip numatyta Konsultavimo Sutarties nuostatose, o išlaidos bus kompensuojamos tiesiogiai pervedant lėšas į UAB „PESAS“ direktoriaus (t. y. pareiškėjo) asmeninę banko sąskaitą. Mokesčių administratorius neanalizavo priežastinio ryšio tarp UAB „PESAS“, kurio direktoriaus pareigas tikrinamuoju laikotarpiu ėjo pareiškėjas, ir įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ sutartinių santykių bei į pareiškėjo banko sąskaitą pervestų įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ piniginių lėšų, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad mokestinis patikrinimas buvo atliktas su esminiais trūkumais.

2.9. Nepagrįsta Komisijos sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas yra Įmonių Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje sąskaitoje esančių piniginių lėšų tikrasis savininkas (naudos gavėjas), nes buvo remiamasi Įmonių 2016 m. spalio 14 d. tikrojo piniginių lėšų kliento sąskaitose savininko (naudos) gavėjo anketomis ir juridinio asmens anketomis. Kadangi mokestinis patikrinimas buvo atliktas už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., pareiškėjui nesuprantama, dėl ko buvo remiamasi 2016 m. informacija, kurioje nėra nurodyta, kad naudos gavėju pareiškėjas buvo visą laiką nuo sąskaitos atidarymo.

2.10. Nepagrįsta ir Komisijos sprendimo išvada, kad nėra pagrindo mažinti pareiškėjui apskaičiuotus delspinigius ar atleisti nuo jų. Delspinigiai pareiškėjui buvo skaičiuoti už visą laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. kovo 13 d., o pareiškėjas turi būti visiškai atleistas nuo delspinigių skaičiavimo nuo 2017 m. gegužės 23 d., vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu (nepadarius žalos biudžetui), nes VMI 2017 m. gegužės 23 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-1323 buvo areštuota 117 162,59 Eur mokesčio permoka, kurią pareiškėjas sumokėjo, ir kurios dydis beveik visiškai sutampa su papildomai apskaičiuota GPM suma (118 775,96 Eur). Net ir atleidus jį nuo delspinigių nuo 2017 m. gegužės 23 d., delspinigiai už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. gegužės 23 d. turi būti mažinami remiantis teisingumo ir protingumo principais, nes viso patikrinimo metu pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė jam visus reikalingus dokumentus ir paaiškinimus, atliko dokumentų vertimus, siekė padėti nustatyti objektyvią tiesą bei, kaip mokesčių mokėtojas, niekuomet nesiekė nemokėti mokesčių (visuomet teikė reikiamas deklaracijas, sąžiningai mokėjo mokesčius nuo gaunamų pajamų visose valstybėse, kuriose turėjo pareigą tai daryti). Pareiškėjui apskaičiavus delspinigius ir paskyrus baudą, kurių suma bendrai sudaro net 40 proc. apskaičiuotų mokėtinų mokesčių, tokio dydžio delspinigiai ir bauda yra akivaizdžiai prieštaraujantys proporcingumo principui.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas VMI nurodė, kad:

3.1. Mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto GPM ir su juo susijusių sumų mokesčių administratoriui pripažinus pareiškėjo tikrintuoju 2013–2015 m. laikotarpiu iš Įmonių į jo asmenines bankų sąskaitas pervestas pinigines lėšas, taip pat pareiškėjo iš Įmonių Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje esančių banko sąskaitų nuimtas grynaisiais pinigais lėšas bei lėšas, kurias pareiškėjas panaudojo, atsiskaitydamas šių Įmonių mokėjimo kortelėmis už įsigytas prekes ir paslaugas, gautomis kitomis B klasės pajamomis.

3.2. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas yra įmonės „Morton Logistics LTD“ direktorius ir akcininkas, kuriam priklauso 100 proc. jos akcijų. Minėta įmonė turi banko sąskaitas Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje bei turėjo AB bankas Snoras, kurių piniginių lėšų tikrasis savininkas (naudos gavėjas) yra pareiškėjas. Patikrinimo metu pagal įmonės „Morton Logistics LTD“ Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad įmonė „Morton Logistics LTD“ 2013–2014 m. pervedė pareiškėjui 147 698,15 JAV dolerių.

Pervestų lėšų paskirtis nurodyta kaip pareiškėjo kelionės išlaidų kompensavimas. Pareiškėjas pateiktame 2016 m. sausio 19 d. paaiškinime nurodė, kad buvo įmonės „Morton Logistics LTD“ direktorius, darbo užmokesčio negaudavo ir jam buvo kompensuojamos tik patirtos kelionės išlaidos, kurias komandiruočių metu pareiškėjas apmokėdavo asmeniniais grynais pinigais. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu dirbo UAB „PESAS“ direktoriumi. UAB „PESAS“ kontrolės veiksmo metu nenustatyta, jog UAB „PESAS“ direktorius (pareiškėjas) 2013–2014 m. būtų vykęs į komandiruotes, t. y.

UAB „PESAS“ pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose direktoriaus išvykimas į komandiruotes nebuvo žymimas, nors tai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra numatyta, yra eilutė „tarnybinės komandiruotės ir neatvykimo į darbą atvejai per mėnesį“. Įsakymai dėl išvykimo į komandiruotes nebuvo priimami. 2013–2014 m. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra pažymėta, kad UAB „PESAS“ direktorius kiekvieną dieną dirbo po 8 valandas. Patikrinimo metu atsižvelgus į tai, kad:

i) pareiškėjas nepateikė dokumentų įrodančių, kad jis vyko į komandiruotes įmonės „Morton Logistics LTD“ tikslais; ii) įmonė „Morton Logistics LTD“ yra registruota Didžiosios Britanijos Mergelių salose, kurios yra įtrauktos į Tikslinių teritorijų sąrašą; iii) UAB „PESAS“ nepateikė pareiškėjo buvimo komandiruotėje faktą patvirtinančių įrodymų; iv) nenustatytas 2013–2014 m. užsienyje faktiškai išbūtas laikas, nes UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose išvykimas į komandiruotes nebuvo žymimas;

v) pareiškėjas, būdamas įmonės „Morton Logistics LTD“ akcininkas ir direktorius bei jos sąskaitų valdytojas, galėjo atlikti veiksmus, kuriuos sąlygojo ne įmonės „Morton Logistics LTD“ tikslų ir uždavinių įgyvendinimas, o siekis kontroliuojančiam asmeniui išmokėti kitas pajamas, pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas gavo kitų apmokestinamųjų pajamų.

3.3. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas yra įmonės „Bremmer Alliance

Inc“ akcininkas, kuriam priklauso 100 proc. minėtos įmonės akcijų. Ši įmonė turi banko sąskaitas Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje bei turėjo AB bankas Snoras, kurių piniginių lėšų tikrasis savininkas (naudos gavėjas) yra pareiškėjas. Patikrinimo metu pagal įmonės „Bremmer Alliance Inc“ Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad įmonė „Bremmer Alliance Inc“ 2013–2015 m. pervedė pareiškėjui 192 911,44 JAV dolerių ir 43 722,41 Eur. Pervestų lėšų paskirtis nurodyta kaip pareiškėjo kelionės išlaidų kompensavimas.

3.4. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas pateikė Konsultavimo sutartį ir šios sutarties priedą Nr. 3. Visgi Konsultavimo sutartis yra abstraktaus pobūdžio ir neatskleidžia, kaip konkrečiai pareiškėjo galimas išvykimas (komandiruotės) būtų susijęs su darbo funkcijų atlikimu, kadangi sutartyje tik nurodyta, kad UAB „PESAS“ darbas yra konsultuoti įmonę „Bremmer Alliance Inc.“ marketingo ir krovinių gabenimo klausimais Juodosios ir Baltijos jūrose. UAB „PESAS“ išrašytose sąskaitose įmonei „Bremmer Alliance Inc.“ už suteiktas paslaugas yra nurodytas tik paslaugų pavadinimas – konsultacijų paslaugos pagal Konsultavimo sutartį, tačiau nėra detalizuota, kokios konkrečiai paslaugos atliktos. Atsižvelgus į tai, kad: i) pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jis vyko į komandiruotes įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ tikslais (nepateikė įrodymų nei tai, kad jis minėtų Įmonių buvo komandiruojamas į kokias nors šalis, nei tai, kad atitinkamo išvykimo metu atliko darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kėlė kvalifikaciją); ii) įmonė „Bremmer Alliance Inc.“ yra registruota Didžiosios Britanijos Mergelių salose, kurios yra įtrauktos į Tikslinių teritorijų sąrašą; iii) UAB „PESAS“ nepateikė pareiškėjo buvimo komandiruotėje faktą patvirtinančių įrodymų; iv) nenustatytas pareiškėjo 2013–2014 m. užsienyje faktiškai išbūtas laikas, nes UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose išvykimas į komandiruotes nebuvo žymimas; v) pareiškėjas, būdamas įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ akcininkas ir direktorius bei jos sąskaitų valdytojas, galėjo atlikti veiksmus, kuriuos sąlygojo ne įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ tikslų ir uždavinių įgyvendinimas, o siekis kontroliuojančiam asmeniui išmokėti kitas pajamas, pagrįstai buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas gavo kitų apmokestinamųjų pajamų.

3.5. Mokestinio patikrinimo metu pagal įmonės „Morton Logistics LTD“ banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad pareiškėjas 2013–2015 m. iš banko sąskaitų grynaisiais pinigais paėmė 298 781,46 Lt ir 20 829 Eur bei naudojant įmonės „Morton Logistics LTD“ banko sąskaitos mokėjimo kortelę Lietuvoje ir užsienyje apmokėjo 169 955,25 Lt ir 53 591 Eur už įvairias prekes ir paslaugas. Taip pat pagal įmonės „Bremmer Alliance Inc“ Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus banko sąskaitų išrašus nustatyta, kad pareiškėjas 2013–2015 m. iš banko sąskaitų grynais pinigais paėmė 156 638,64 Lt ir 22 220 Eur ir naudojant įmonės „Bremmer Alliance Inc“ banko sąskaitos mokėjimo kortelę Lietuvoje ir užsienyje apmokėjo 617 609,62 Lt ir 35 445,06 JAV dolerių bei 7210 Eur už įvairias prekes ir paslaugas. Iš įmonės „Bremmer Aliance Inc“ banko sąskaitų 9 786,83 JAV dolerių (25 062,45 Lt) suma buvo apmokėta VŠĮ „Vilniaus tarptautinė mokykla“ už pareiškėjo sūnaus studijas ir 22 430,35 JAV dolerių (57 101,15 Lt) suma – UAB „Senamiesčio svečių namai“ už pareiškėjo apgyvendinimą. Pareiškėjas pateikė 2016 m. rugpjūčio 25 d. paaiškinimą dėl 2013 m. iš įmonės „Morton Logistics LTD“ banko sąskaitų nuimtų 175 690 Lt grynųjų piniginių lėšų ir banko sąskaitos mokėjimo kortelės naudojimo, įsigyjant prekes ir paslaugas už 24 478,37 Lt bei dėl 2013 m. iš „Bremmer Alliance Inc“ banko sąskaitų nuimtų 69 928,45 Lt grynųjų piniginių lėšų ir banko sąskaitos mokėjimo kortelės naudojimo, įsigyjant prekes ir paslaugas už 422 582,38 Lt ir 27 950,96 JAV dolerių (7 2591,44 Lt), kuriame teigė, jog jis 2013 m. buvo Jungtinės Karalystės rezidentu, todėl mokesčių apskaičiavimas nuo 2013 m. gautų pajamų yra JK mokesčių administratoriaus kompetencija ir informacijos bei dokumentų apie 2013 m. aukščiau minėtų piniginių lėšų panaudojimą nepateiks.

3.6. Tai, kad pareiškėjas 2013 m. buvo Lietuvos Respublikos nuolatinis gyventojas ir 2013 m. mokestiniu laikotarpiu buvo Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtoju, pagrindžia mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės: i) pareiškėjas JK darbo užmokestį paskutinį kartą gavo 2013 m. sausio mėn., po to darbo santykiuose jis buvo tik Lietuvoje; ii) pareiškėjas 2016 m. sausio 25 d. paaiškinime nurodė 2012–2014 m. save laikantis Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtoju; iii) pareiškėjas yra pateikęs 2013 m. metinę pajamų deklaraciją (forma GPM 308), kurią teikia nuolatiniai Lietuvos gyventojai; iv) pareiškėjas nuo 2011 m. gruodžio 21 d. atidarė Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje banko sąskaitas; v) pareiškėjas 2013 m. birželio 10 d. Lietuvoje įsigijo nekilnojamąjį turtą, už kurį mokėjo komunalinius mokesčius; iv) tiek pareiškėjas, tiek jo buvusi sutuoktinė ir vaikai gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje; v) nuo 2012 m. sausio 20 d. iš Įmonių banko sąskaitų Lietuvoje nuolat buvo nuimami grynieji pinigai. Pagal AB bankas Snoras banko sąskaitų duomenis nustatyta, kad nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. Lietuvoje buvo nuimami grynieji pinigai. Pagal pareiškėjo banko sąskaitų duomenis nustatyta, kad nuo 2012 m. rugsėjo mėn. per banką vyko atsiskaitymai už Lietuvoje įsigytas prekes bei paslaugas, iš banko sąskaitos buvo nuimami pinigai. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus mokesčių administratoriui ir nustatytas aplinkybes (pvz., atsiskaitant Įmonių mokėjimo kortelėmis buvo tenkinami asmeniai pareiškėjo poreikiai), yra pagrįsta mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjo 2013–2015 m. naudotos Įmonių piniginės lėšos (tiek jas išgryninant iš banko sąskaitos, tiek atsiskaitant Įmonių mokėjimo kortelėmis) yra kitos pareiškėjo apmokestinamos pajamos, nuo kurių pareiškėjas turėjo sumokėti GPM.

3.7. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jo mokestinės prievolės turi būti paskirstomos tarp sutuoktinių lygiomis dalimis. Tik nustačius, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančios pajamos buvo įgytos bendra sutuoktinių valia, kad teisinių santykių, kurių pagrindu buvo gautos pajamos, faktiniai dalyviai buvo abu sutuoktiniai, galima daryti išvadą, kad tokias pajamas faktiškai yra gavęs kiekvienas iš sutuoktinių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatų prasme. Šiuo atveju mokesčių administratorius iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimų (pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 22 d. paaiškinime teigė, kad buvusi sutuoktinė neturėjo nuosavybės ir kitų dalyvavimo teisių Įmonėse ir nedalyvavo šių Įmonių veikloje, ar ji gaudavo informaciją apie Įmonių piniginių lėšų panaudojimą, jam tiksliai nežinoma; pareiškėjo buvusi sutuoktinė 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinime nurodė, kad Įmonių veikloje ji nedalyvavo, apie Įmonių piniginių lėšų panaudojimą nežinojo ir Įmonių piniginėmis lėšomis nesinaudojo) nustatė, kad nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sutuoktinės pajamų gavimą iš Įmonių. Nesant jokių duomenų apie pareiškėjo sutuoktinės pajamų gavimą iš Įmonių, nėra pagrindo teigti, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose, kurių pagrindu buvo gautos ginčo pajamos, faktiniai dalyviai buvo pareiškėjas ir jo sutuoktinė, kad šios pajamos buvo įgytos bendra šių asmenų (sutuoktinių) valia. Patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėjo buvusi sutuoktinė nedalyvavo sandoriuose su Įmonėmis, mokesčių administratorius pagrįstai 2013–2015 m. gautas kitas pajamas pripažino pareiškėjo asmeninėmis apmokestinamosiomis pajamomis. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų apskaičiuoti 118 775,96 Eur GPM, o pareiškėjas nepateikė mokesčių administratoriaus išvadas paneigiančių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, negu išdėstyta VMI sprendime.

3.8. Nepagrįstas pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo delspinigių dėl to, kad nebuvo padaryta žala biudžetui. Šiuo atveju GPM prievolės pareiškėjui apskaičiuotos už 2013–2015 m., o GPM permoka atsirado tik 2017 m. gegužės 16 d., todėl iki jos atsiradimo dėl mokestinių prievolių savalaikio nevykdymo žala biudžetui buvo padaryta. Kaip matyti iš byloje pateiktos GPM delspinigių ataskaitos, pareiškėjui GPM delspinigiai buvo apskaičiuoti atsižvelgus į buvusią GPM permoką. Santykinai didelės delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo spręsti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių, nes atleidimas nuo jų mokėjimo yra galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurios ginčo atveju nebuvo nustatytos. Pareiškėjo mokestinio patikrinimo atlikimo trukmė buvo objektyviai sąlygota paties pareiškėjo veiksmų, vykdant mokesčių administratoriaus nurodymus, būtinybės įvertinti pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, atlikti kitų mokesčių mokėtojų kontrolės veiksmus, gauti ir įvertinti informaciją iš užsienio mokesčių administratorių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalimi, atleisti pareiškėją nuo delspinigių (ar jų dalies) mokėjimo.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuotas GPM, su šiuo mokesčiu susiję delspinigiai ir bauda, ir Komisijos sprendimo, kuriuo VMI sprendimas pripažintas teisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių nuo 2017 m. gegužės 23 d. ir apskaičiuotų delspinigių dydžio sumažinimo.

6. Teismas nustatė, kad VMI atliko pareiškėjo 2013–2015 m. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas iš Didžiosios Britanijos Mergelių salose registruotų įmonių „Morton Logistics LTD“ ir „Bremmer Alliance Inc.“ į savo asmenines Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus, Jungtinės Karalystės HSBC ir Prancūzijos Societe Generole banko sąskaitas gavo 340 609,59 JAV dolerių ir 43 722,41 Eur piniginių lėšų, kurių paskirtis nurodyta kaip kelionės išlaidų kompensavimas. Pareiškėjas nepagrindė, kad gautos lėšos panaudotos komandiruotėms Įmonių veiklos interesais. Pagal Įmonių banko sąskaitų išrašus mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013–2015 m., vykdydamas finansines operacijas, asmeniniams poreikiams panaudojo Įmonių 1 242 984,90 Lt, 103 850 Eur ir 35 445,06 JAV dolerių pinigines lėšas, nuo kurių GPM nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo. Mokesčių administratorius sprendė, kad pareiškėjas gavo B klasės pajamų, nuo kurių, pagal GPMĮ 3, 6, 22, 27 straipsnius apskaičiavo mokėtiną 118 775,96 Eur GPM. VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, apskaičiavo 39 692,14 Eur GPM delspinigius ir skyrė 11 878 Eur GPM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu, jį apskundė Komisijai. Komisijos sprendimu pripažino teisėtu VMI sprendimą, taip pat neatleido pareiškėjo nuo 39 692,14 Eur GPM delspinigių. Pareiškėjas iš esmės neginčija mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su jų vertinimu.

7. Teismas pažymėjo, kad nustatyta, jog:

i) pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nuo 2005 m. lapkričio 3 d. turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 2005 m. lapkričio 14 d. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje; ii) pareiškėjo buvusi sutuoktinė ginčui aktualiu laikotarpiu taip pat deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje; iii) pareiškėjo vaikų gyvenamosios vietos taip pat buvo deklaruotos Lietuvoje. Nors į bylą yra pateiktas 2016 m. liepos 14 d. rašytinis patvirtinimas apie tai, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. kovo 30 d. ir nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d. nuomojosi butus JK, tačiau tai neįrodo, jog išsinuomotuose butuose gyveno būtent pareiškėjas, ypač įvertinus tą aplinkybę, kad pareiškėjo sūnus I.

B. nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2013 m. birželio 20 d. mokėsi JK, kuriam šioje šalyje buvo reikalingas būstas. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jis ir jo šeima taip pat turėjo leidimą gyventi JK, kur buvo deklaravę gyvenamąją vietą, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti. Pareiškėjas nuo 2005 m. balandžio 29 d. yra ir UAB „PESAS“ direktorius. Šios bendrovės pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai už 2013 m. patvirtina, kad pareiškėjas dirbo kiekvieną darbo dieną po 8 valandas, o žiniaraščiuose nėra jokių duomenų apie bendrovės direktoriaus vykimą į komandiruotes.

Kaip 2016 m. sausio 25 d. paaiškinime nurodė pats pareiškėjas, jis nuo 2013 m. vasario mėn. dirbo tik Lietuvoje. Jame taip pat nurodė, kad 2013–2014 m. save laikė Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtoju. Pareiškėjas kartu su buvusia sutuoktine 2013 m. birželio 10 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą, t. y. butą, esantį adresu Aukštagirio g. 25B-1, Vilniuje, kuris pareiškėjui buvo perduotas 2013 m. liepos 9 d. Tiek notaro patvirtintoje 2013 m. birželio 10 d. buto pirkimo-pardavimo sutartyje, tiek 2013 m. liepos 9 d. buto priėmimo-perdavimo akte nurodyta, kad pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta yra Totorių g. 7-4, Vilniuje.

Nors pareiškėjas buvo įsigijęs minėtą butą, kuriame po jo įsigijimo nuo 2014 m. liepos 21 d. buvo deklaruota jo ir jo šeimos narių gyvenamoji vieta, į Komisijos bylą pateiktas UAB „Senamiesčio namai“ patvirtinimas, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. buvo išsinuomojęs butą Vilniuje, kas, kaip ir butų nuomos JK atveju, kelia abejonių dėl to, koks buvo tikrasis būsto nuomos tikslas, ar jis buvo nuomojamas tikslu jame gyventi pareiškėjui, ar kitiems asmenims. Pareiškėjas tikrintu laikotarpiu kaip nuolatinis Lietuvos gyventojas teikė metines pajamų deklaracijas (forma GPM308), kuriose deklaravo su darbo santykiais susijusias pajamas, gautas Lietuvoje.

Šiose deklaracijose gyvenamosios vietos adresą pareiškėjas taip pat nurodė Lietuvoje, t. y. minėtame įsigytame bute Aukštagirio g. 25B-1, Vilniuje. Pagal VMI viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 3 punkto nuostatas šią deklaraciją privalo pateikti tik nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Taigi pareiškėjas laikė save nuolatiniu Lietuvos gyventoju, turinčiu pareigą tokias deklaracijas teikti. Gyventojas, kuris, vadovaudamasis GPMĮ 4 straipsnyje nustatytais kriterijais, save laiko nuolatiniu Lietuvos gyventoju, privalo vykdyti jam priklausančias mokestines prievoles, t. y.

Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui teikti deklaracijas ir į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėti pagal Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus mokėtiną mokestį.

8. Teismas pabrėžė, kad nors įstatymų leidėjas gyvenamosios vietos deklaravimo fakto nelaiko vieninteliu kriterijumi, sprendžiant dėl asmens, kaip nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso, pareiškėjo veiksmai mokestinio patikrinimo metu pagrindžia, kad jis laikė save nuolatiniu Lietuvos gyventoju, t. y. dirbo UAB „PESAS“ ir gavo darbo užmokestį, teikė nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų deklaracijas, deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir turėjo čia nuosavybes teise nekilnojamojo turto. Nurodytos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad pareiškėjas tikrintuoju laikotarpiu atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijų ir mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėją pripažino nuolatiniu Lietuvos gyventoju GPM tikslais. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės (t. y. 2013 m. patyrė vartojimo išlaidų JK; jo buvusi sutuoktinė ir vaikai 2011–2014 m. turėjo leidimą gyventi JK; sutuoktinė deklaravo gyvenamąją vietą JK, iki 2013 m. vidurio dirbo Londone įmonėje Tax Consulting UK; jo sūnus nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2013 m. birželio 20 d. mokėsi JK) savaime nepatvirtina jo interesų buvimo JK tikrintuoju laikotarpiu. Kaip minėta, tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė ir jų vaikai 2013 m. gyvenamąją vietą buvo deklaravę Lietuvoje, pareiškėją su Lietuva siejo darbiniai santykiai, čia jis gavo darbo užmokestį ir mokėjo mokesčius, turėjo nekilnojamojo turto. Kaip nurodo pats pareiškėjas, paskutinį kartą darbo užmokestį JK gavo 2013 m. sausio mėnesį, t. y. po to pareiškėjo su JK nesiejo jokie darbiniai santykiai. Be to, iš banko sąskaitų išrašų akivaizdu, kad pareiškėjas 2013 m. patyrė išlaidų ne tik JK, bet ir Lietuvoje, kurias galėjo patirti tik fiziškai joje būdamas (pvz., 2013 m. gegužės 19 d. ir 2013 m. birželio 10 d. buvo atlikti grynųjų pinigų išėmimai iš bankomatų, esančių Vilniuje, Rodūnios kel. ir Vytenio g.; 2013 m. rugpjūčio 8 d. atsiskaityta parduotuvėje „Maxima“ ir kt.). Šios nustatytos faktinės aplinkybės dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas buvo pagrįstai pripažintas nuolatiniu Lietuvos gyventoju GPM tikslais.

9. Teismas nurodė, kad nors mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas iš Didžiosios Britanijos Mergelių salose registruotų Įmonių į savo asmenines Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus, Jungtinės Karalystės HSBC ir Prancūzijos Societe Generole banko sąskaitas gavo 340 609,59 JAV dolerių ir 43 722,41 Eur piniginių lėšų, kurių paskirtis nurodyta kaip kelionės išlaidų kompensavimas, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad minėtų Įmonių buvo komandiruojamas į kurias nors užsienio šalis.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjas yra įmonės „Morton Logistics LTD“, įregistruotos Didžiosios Britanijos Mergelių salose, direktorius ir akcininkas, kuriam priklauso 100 proc. Įmonės akcijų. Įmonė turi banko sąskaitas Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje. Pareiškėjas taip pat yra įmonės „Bremmer Alliance Inc.“, įregistruotos Didžiosios Britanijos Mergelių salose, akcininkas, kuriam priklauso 100 proc. įmonės akcijų. Įmonė turi banko sąskaitas Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje.

Didžiosios Britanijos Mergelių salos yra įtrauktos į Tikslinių teritorijų sąrašą. Komisija sprendime atkreipė dėmesį, kad į minėtą sąrašą yra įtraukiamos valstybės, kurios įprastai dėl jose egzistuojančių apmokestinimo sąlygų, valstybių institucijų vengimo bendradarbiauti, keistis informacija su kitomis valstybėmis mokesčių administravimo srityje laikomos padidintos mokesčių vengimo (slėpimo) rizikos šalimis, dėl ko gyventojų pajamoms, gautoms iš šių valstybių subjektų, netaikomos mokesčių (apmokestinimo) lengvatos (GPMĮ 17 str. 2 d.).

Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 25 d. paaiškinime nurodė, kad Įmonės saugo tik tuos dokumentus, kuriuos laiko būtinus įrodyti savo finansinę padėtį, o dokumentai, kurie liečia bendrą veiklą (prekių ir paslaugų įsigijimas reprezentaciniais tikslais, biuro išlaikymas, komandiruotės išlaidos), nėra saugomi ir jų pateikti nėra galimybės. Taigi mokesčių administratorius net ir tuo atveju, jeigu būtų kreipęsis į Įmones, duomenų apie pareiškėjo komandiruotes tikrintuoju laikotarpiu nebūtų gavęs, nes tokių duomenų Įmonės nesaugo.

Pareiškėjas, būdamas vienintelis Įmonių akcininkas, įmonės „Morton Logistics LTD“ direktorius, turėjo galimybę teikti įrodymus, pagrindžiančius pervestų piniginių lėšų paskirtį (kad šios lėšos buvo skirtos komandiruočių išlaidoms kompensuoti), tačiau jokių juridinę galią turinčių įrodymų nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė, o apsiribojo tik rašytiniais paaiškinimais.

10. Teismas pažymėjo, kad Komisijos byloje pateikta Konsultavimo sutartis, kuri, pareiškėjo teigimu, pagrindžia vykusias komandiruotes. Iš šios sutarties turinio matyti, kad UAB „PESAS“ įsipareigojo vykdyti konsultavimo (tarpininkavimo) sandorius „Bremmer Alliance Inc.“ vardu, konsultuoti apie rinkodarą ir eksportą Baltijos ir Juodosios jūrų krovininiuose uostuose. 2009 m. sausio 15 d. Konsultavimo sutarties priede Nr. 3 nurodyta, kad įmonė „Bremmer Alliance Inc.“ kompensuos visas komandiruotės išlaidas, kaip numatyta Konsultavimo sutarties nuostatose, išlaidos bus kompensuojamos tiesiogiai pervedant lėšas į UAB „PESAS“ direktoriaus asmeninę banko sąskaitą.

UAB „PESAS“ įmonei „Bremmer Alliance Inc.“ išrašė sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas, tačiau jose nurodytas tik paslaugų pavadinimas, paslaugų kiekis, valandų skaičius, viena valandos kaina ir bendra paslaugų suma. Atsižvelgęs į šių dokumentų abstraktų pobūdį, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicija, kad šie dokumentai nepagrindžia aplinkybių, kad pareiškėjas iš tiesų vyko į komandiruotes įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ vardu ir tikslais, kurių metu jis suteikė šiai kompanijai kažkokias konkrečias tarpininkavimo paslaugas (surado klientus, su kuriais vėliau buvo pasirašytos sutartys, vykdomi sandoriai ir pan.).

Be to, UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nėra jokių duomenų apie pareiškėjo komandiruotes, taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl pareiškėjo išvykimo į komandiruotes būtų priimti įsakymai. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. UAB „PESAS“ vardu VMI pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose jo išvykimas į komandiruotes nebuvo žymimas ir nebuvo išrašomi įsakymai dėl komandiruočių, nes komandiruotės buvo vykdomos įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ tikslais ir apmokamos įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ lėšomis.

Teismas, įvertinęs 2016 m. gruodžio 13 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitoje Nr. FR0760-9862 padarytas išvadas, be kita ko, apie tai, kad nėra galimybės nustatyti, kada ir kiek laiko UAB „PESAS“ direktorius (pareiškėjas) buvo išvykęs į komandiruotes, kadangi šios bendrovės pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose tokių duomenų nėra, o įsakymai dėl išvykimo į komandiruotes nebuvo rengiami, konstatavo, kad mokesčių administratorius neturėjo galimybės vertinti pareiškėjo komandiruočių tikslų, būtinumo ir kt.

Atsižvelgęs į tai, kad Konsultavimo sutartis nepatvirtina fakto, jog pareiškėjas vyko į komandiruotes įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ vardu ir tikslais, nėra kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šį faktą, teismas pripažino, kad mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, kuriai pritarė ir Komisija, kad Įmonių lėšų pareiškėjui išmokėjimą sąlygojo ne jų tikslų, susijusių su jų vykdoma veikla, įgyvendinimas, o siekis išsimokėti jas kontroliuojančiam asmeniui (pareiškėjui) neapmokestintas pajamas, todėl šios pajamos pagrįstai priskirtos prie pareiškėjo gautų GPM apmokestinamų pajamų ir apmokestintos GPM.

11. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas tikrintuoju laikotarpiu buvo Įmonių sąskaitose esačių piniginių lėšų tikrasis savininkas (naudos gavėjas). Iš šių Įmonių banko sąskaitų išrašų nustatė, kad pareiškėjas 2013–2015 m., vykdydamas finansines operacijas, asmeniniams poreikiams panaudojo Įmonių 1 242 984,90 Lt, 103 850 Eur ir 35 445,06 JAV dolerių pinigines lėšas, nuo kurių GPM nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo. Iš Patikrinimo akto ir ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad mokesčių administratorius išvadą dėl iš Įmonių banko sąskaitų išimtų piniginių lėšų apmokestinimo GPM padarė, remdamasis ne tik pareiškėjo nurodomais dokumentais, bet ir įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, t. y. analizavo Įmonių banko sąskaitų išrašus. Išrašuose esantys duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas, naudodamasis Įmonių banko sąskaitų kortelėmis, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje jomis naudojosi išgrynindamas lėšas, apmokėdamas už įvairias asmeninio pobūdžio prekes bei paslaugas – viešbučiuose, kavinėse, restoranuose, SPA centruose, žaislų, muzikos, dviračių prekių, maisto, gėrimų ir ūkinių prekių parduotuvėse. Atsižvelgęs į tai, mokesčių administratorius ir Komisija teisingai vertino tas aplinkybes, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių šių lėšų panaudojimą Įmonių reikmėms, kadangi pareiškėjas buvo vienintelis Įmonių akcininkas ir galėjo savo nuožiūra atlikti bet kokio pobūdžio atsiskaitymus bei daryti įtaką Įmonių atliekamiems veiksmams, nes Įmonės registruotos Didžiosios Britanijos Mergelių salose, kurios įtrauktos į Tikslinių teritorijų sąrašą. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų ar teisiškai reikšmingų argumentų, leidžiančių abejoti mokesčių administratoriaus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjo santuoka su buvusia sutuoktine sudaryta 2010 m. gegužės 5 d., nutraukta 2015 m. gegužės 22 d. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-2280/2012 konstatavo (tai pakartojo ir vėlesnėje praktikoje), jog aplinkybė, kad atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPMĮ 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPMĮ nuostatų kontekste. Todėl vien ta faktinė aplinkybė, kad ginčo pajamos pagal privatinės teisės nuostatas yra laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, savaime neleidžia pripažinti pareiškėjo ir jo sutuoktinės lygiomis dalimis gavusiais ginčo pajamas apmokestinimo GPM tikslais. LVAT savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, kad byloje nesant jokių objektyvių prielaidų vertinti, kad ginčo pajamos buvo gautos iš bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto, nėra pagrindo remtis LVAT formuojama praktika dėl iš tokio turto gautų pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo GPM tikslais.

13. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 22 d. paaiškinime nurodė, jog jo buvusi sutuoktinė neturėjo nuosavybės ir kitų dalyvavimo teisių Įmonėse bei nedalyvavo šių Įmonių veikloje, nors apie jų egzistavimą žinojo. Ar ji turėjo priėjimą prie Įmonių sąskaitų ar bankinių kortelių ir ar gaudavo informaciją apie piniginių lėšų panaudojimą, pareiškėjas nurodė tiksliai nežinantis. Pareiškėjo buvusi sutuoktinė 2016 m. rugsėjo 23 d., atsakydama į VMI paklausimą, elektroniniu paštu pateiktame paaiškinime (paaiškinimas į lietuvių kalbą vertėjos išverstas žodžiu teismo posėdžio metu) nurodė, kad ji nedalyvavo minimų Įmonių veikloje, apie pinigines lėšas nieko nežinojo, jų negavo ir jomis nesinaudojo. Taigi pirminiame mokesčių administratoriui teiktame paaiškinime pareiškėjo išdėstyta pozicija dėl buvusios sutuoktinės dalyvavimo Įmonių veikloje sutapo su jos pačios paaiškinimais. Taip pat reikšmingos aplinkybės yra tos, kad pareiškėjas buvo vienintelis Įmonių akcininkas, šių Įmonių banko sąskaitose esančių piniginių lėšų tikrasis savininkas (naudotojas), pareiškėjas asmeniškai išgrynindavo pinigus iš šių sąskaitų, naudojosi Įmonių mokėjimo kortelėmis atsiskaitydamas už Lietuvoje ir užsienyje asmeniniams poreikiams tenkinti įsigytas prekes ir paslaugas. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjo buvusios sutuoktinės mokestinį tyrimą ir surašė 2016 m. spalio 21 d. mokestinio tyrimo ataskaitą Nr. FR0686-2068, kurioje padarė išvadą, kad buvusi sutuoktinė 2013 m. pajamų negavo. Remiantis šiomis aplinkybėmis, teismo nuomone, VMI ir Komisija pagrįstai vertino, kad nėra pagrindo išvadai, jog gautos pajamos įgytos bendra sutuoktinių valia.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu – kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Teismas šiuo aspektu nustatė, kad VMI 2017 m. gegužės 23 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-1323 areštavo 117 162,59 Eur mokesčio permoką, kurią pareiškėjas 2017 m. gegužės 16 d. įmokėjo įmokos kodu 1001. Atsižvelgęs į tai, kad GPM prievolės pareiškėjui apskaičiuotos už 2013–2015 m., o mokesčio permoka atsirado vėliau, teismas sutiko su VMI ir Komisijos pozicija, kad iki permokos atsiradimo dėl mokestinių prievolių savalaikio nevykdymo žala biudžetui buvo padaryta, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatytos jokios išskirtinės aplinkybės, kurios būtų pagrindas spręsti dėl pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių sumažinimo. Mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą atliko pagal jam MAĮ suteiktą kompetenciją, nepažeidžiant MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.) nustatytų patikrinimo atlikimo senaties terminų. Tai, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė reikalingus dokumentus, deklaracijas, mokėjo mokesčius, nepatvirtina jokių išskirtinių aplinkybių, nes tai yra mokesčių mokėtojo pareigos, įtvirtintos MAĮ 40 straipsnyje. Įvertinęs tai, kad VMI sprendimas priimtas konstatavus, jog pareiškėjas, gavęs GPM apmokestinamųjų pajamų, jų nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM, ir jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėją reikėtų atleisti nuo pagal įstatymą apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, nenustatyta, teismas pripažino, kad Komisija pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių. Bylos nagrinėjimo teisme metu naujų aplinkybių nepaaiškėjo, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių.

15. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad tiek VMI, tiek Komisija išsamiai įvertino mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gautomis apmokestinamomis pajamomis, analizavo pareiškėjo teiktas pastabas bei rašytinius įrodymus. Teismui nekilo abejonių dėl mokėtinų sumų dydžio apskaičiavimo teisingumo. Teismas nenustatė ginčijamų sprendimų panaikinimo pagrindų.

16. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgyja teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti Komisijos sprendimą; 2) panaikinti VMI sprendimą; 3) grąžinti bylą mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą; 4) atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių arba sumažinti apskaičiuotų delspinigių dydį; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

18.1. Teismas selektyviai vertino įrodymus, t. y. vienais įrodymais rėmėsi, kitus atmetė, nepateikė argumentų, dėl kurių atmetė įrodymus. Teismas taip pat rėmėsi įrodymais, kurių patikimumas yra kvestionuotinas.

18.2. Nepagrįsta teismo sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo sudaryta gyvenamųjų patalpų Jungtinėje Karalystėje nuomos sutartis neva nepagrindžia ir neįrodo, jog išsinuomotuose butuose gyveno pareiškėjas. Teismas sprendime nurodė, kad nors į bylą yra pateiktas 2016 m. liepos 14 d. rašytinis patvirtinimas apie tai, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. kovo 30 d. ir nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d. nuomojosi butus JK, tačiau tai neįrodo, jog išsinuomotuose butuose gyveno būtent pareiškėjas, ypač įvertinus tą aplinkybę, kad pareiškėjo sūnus I.

B. nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2013 m. birželio 20 d. mokėsi JK, kuriam šioje šalyje buvo reikalingas būstas. Tokia teismo išvada (argumentacija) prieštarauja logikos dėsniams, kadangi tas faktas, jog pareiškėjo nepilnametis sūnus iki 2013 m. birželio 20 d. mokėsi JK, būtent paneigia teismo išvadą ir patvirtina pareiškėjo įrodinėjamą faktinę aplinkybę, jog GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme glaudesni socialiniai ir ekonominiai interesai pareiškėją siejo būtent su JK, o ne su Lietuvos Respublika, kadangi:

i) dėl nepaaiškinamų ir nesuprantamų priežasčių teismas vertino, kad nepilnametis sūnus JK pareiškėjo vardu nuomojamame bute mokymosi laikotarpius gyveno vienas, be tėvo. Preziumuojama, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta sutampa su jo tėvų gyvenamąją vieta. Taigi, esant nustatytam faktui, kad pareiškėjo nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta 2013 m. mokestiniu laikotarpiu (bent iki mokslo metų pabaigos 2013 m. birželio 20 d.) buvo JK, yra pagrindas akivaizdžiai išvadai, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta taip pat buvo JK, nes nepilnametis vaikas negali gyventi atskirai nuo savo tėvų; ii) nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra vienas iš svarbiausių kriterijų konstatuojant pareiškėjo socialinių interesų buvimo vietą.

GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto komentare nurodoma, jog vertinant, kurioje valstybėje yra asmens asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta, reikia atsižvelgti į kriterijų visumą. Objektyviais kriterijais galima laikyti asmens turto buvimo, pajamų šaltinio buvimo vietą, darbo ar kitą veiklą, jo šeimos nuolatinę gyvenamąją vietą, jo šeimyninius ryšius, asmens pilietybę ir panašiai. Remiantis šeimos gyvenamosios vietos kriterijumi yra pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjo socialinių interesų vieta 2013 m. mokestiniu laikotarpiu buvo JK; iii) aptariamas faktas dėl pareiškėjo socialinių interesų vietos turėtų būti sistemiškai aiškinamas su kitais Komisijos byloje ir administracinėje nustatytais faktais:

a) pareiškėjas savo vardu turėjo užsisakęs televizijos paslaugas JK, už kurias buvo sumokėta iki 2014 m. liepos 31 d., o Lietuvoje jokiomis paslaugomis nesinaudojo, kadangi ten negyveno;

b) pareiškėjo buvusi sutuoktinė faktiškai visą laiką gyveno ir dirbo tik JK;

c) pareiškėjas nekilnojamąjį turtą Lietuvoje įsigijo tik 2013 m. birželio mėnesį, o komunalinius mokesčius pradėjo mokėti tik rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, todėl tai visiškai patvirtina, kad iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjas neginčijamai buvo labiau susijęs su JK, nei su Lietuva.

18.3. Nesutiktina su teismo išvada, kad UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiai už 2013 m, kuriuose neapskaitytos pareiškėjo, kaip UAB „PESAS“ direktoriaus, komandiruotės į užsienį, neva patvirtina, jog pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokia teismo išvada yra prieštaringa ir neteisėta, kadangi:

i) administracinei bylai aktualiu laikotarpiu (2013 m.) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintas Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašas (neteko galios 2017 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Aprašas). Aprašo 8 punktas reglamentuoja, kad komandiruočių fiksavimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje yra neprivalomas ir yra tik rekomendacinio pobūdžio, kadangi komandiruotės prilyginamos faktiškai dirbtam laikui (Aprašo 5 p.). 2013 m. mokestiniu laikotarpiu galiojęs Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (neteko galio 2017 m. liepos 1 d.) taip pat nenustatė pareigos nurodyti darbo laiko apskaitos žiniaraštyje; ii) administracinėje byloje yra aiškiai ir neginčijamai užfiksuota faktinė aplinkybė, kad iki 2013 m. pradžios pareiškėjas darbo teisinių santykių pagrindu dirbo JK.

UAB „PESAS“ direktoriaus pareigas pareiškėjas ėjo nuo 2005 m. balandžio 29 d. ir per visą laikotarpį nėra užfiksuotos komandiruotės, t. y. darbo JK metu pareiškėjas taip pat buvo ir UAB „PESAS“ direktoriumi. Ginčo šalys pripažįsta, kad darbo JK metu pareiškėjas fiziškai privalėjo būti JK, o ne Lietuvos Respublikoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiai negali būti laikomi patikimais įrodymais dėl pareiškėjo buvimo vietos nustatymo; iii) teismas savo išvadas grįsdamas UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiais elgėsi nenuosekliai ir prieštaringai: (1) viena vertus, teismas nurodė, kad UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina pareiškėjo buvimo vietą Lietuvos Respublikoje; (2) kita vertus, teismas rėmėsi Įmonių banko sąskaitų išrašais, kurių pagrindu konstatavo, kad pareiškėjas užsienyje naudojosi Įmonių banko sąskaitų mokėjimo kortelėmis ir užsienyje išgrynindavo pinigines lėšas ar atsiskaitydavo už prekes ir (ar) paslaugas.

Visgi sugretinus užsienyje atliktų banko operacijų datas su UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiais akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjui būnant užsienyje UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nei komandiruotės, nei atostogos neapskaitytos. Šis faktas pakartotinai patvirtina, kad UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiais negali būti remiamasi šioje byloje.

18.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjo 2016 m. sausio 25 d. paaiškinimas (apie tai, jog jis nuo 2013 m. vasario mėn. dirbo Lietuvoje, bei apie tai, kad pareiškėjas 2013–2014 m. save laikė Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtoju) yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas yra nuolatinis Lietuvos gyventojas GPMĮ 4 straipsnio prasme. Tokia išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi: i) pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir deklaravo VMI, kad 2013 m. gavo pajamų ne tik JK, tačiau ir Lietuvos Respublikoje, todėl, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, deklaravo ir sumokėjo mokesčius Lietuvos Respublikoje, bet ši aplinkybė savaime neatvirtina, kad pareiškėją glaudesni ekonominiai ryšiai siejo su Lietuvos Respublika, o ne su JK. Pareiškėjas 2013 m. pajamų deklaraciją teikė ir JK. Lietuvoje tokią deklaraciją pareiškėjas privalėjo teikti, kadangi gavo su darbo santykiais susijusias pajamas ir jas deklaravo teisės aktų nustatyta tvarka. Šį faktą teismas ignoravo; ii) GPMĮ 4 straipsnio kontekste glaudesnių ryšių nustatymo tikslais pabrėžtina, kad privalomai turi būti atsižvelgiama į tai, kurioje valstybėje buvo gauta daugiau pajamų. Pareiškėjas 2012–2013 m. JK gavo 644 285 svarų sterlingų (apie 2 666 760 Lt) pajamų, kai Lietuvoje 2013 m. deklaravo 43 572 Lt. Vien 2013 m. sausio mėnesį pareiškėjas JK gavo 103 583,82 svarų sterlingų (apie 428 743 Lt). Todėl mokesčių administratoriaus argumentas, kad pareiškėjas atlyginimą JK gavo tik 2013 m. sausio mėn., negali paneigti to, kad pareiškėjo ekonominių interesų centras 2013 m. buvo JK. Šiuos faktus teismas nepagrįstai ignoravo.

18.5. Nesutiktina su teismo pozicija, kad tas faktas, jog pareiškėjas 2013 m. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, leidžia traktuoti pareiškėją kaip nuolatinį Lietuvos gyventoją GPMĮ 4 straipsnio prasme. Pagal GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto komentarą, vertinant, kurioje valstybėje yra asmens asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta, reikia atsižvelgti į kriterijų visumą. LVAT yra išaiškinęs, kad fizinio asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju pakanka nustatyti, kad yra mažiausiai vienas iš GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytų kriterijų. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes nagrinėjamoje byloje darytina išvada, kad: i) 2013 m. mokestiniu laikotarpiu pareiškėjas neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje (GPMĮ 4 str. 1 d. 1 p.); ii) 2013 m. mokestiniu laikotarpiu pareiškėjo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta veikiau buvo JK, o ne Lietuvoje (GPMĮ 4 str. 1 d. 2 p.). Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek Komisijos byloje pareiškėjas pateikė naujus įrodymus, kurių nebuvo surinkęs mokesčių administratorius – informaciją dėl faktinės gyvenamosios pareiškėjo ir jo šeimos vietos 2013 m.; informaciją dėl pareiškėjo nepilnamečio sūnaus mokymosi Jungtinėje Karalystėje 2013 m.; informaciją apie pareiškėjo sutuoktinės naudotas lėšas tikrinamuoju laikotarpiu, kurios nebuvo surinktos mokestinio patikrinimo eigoje. Šie naujai pateikti įrodymai papildomai pagrindė pareiškėjo ir anksčiau dėstytą poziciją dėl jo, kaip JK rezidento, tačiau teismas sprendime šių įrodymų tinkamai neįvertino kaip paneigiančių mokesčių administratoriaus sprendimą ir jo pagrįstumą.

18.6. Tiek Komisija, tiek teismas nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos sutuoktinių mokestinių prievolių bylose. Tokį nukrypimą nuo LVAT praktikos suponavo ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies ir LVAT suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl bendrų buvusių sutuoktinių mokestinių prievolių, nurodė, jog pareiškėjo buvusi sutuoktinė 2016 m. rugsėjo 23 d. atsakydama į VMI paklausimą elektroniniu paštu pateiktame paaiškinime nurodė, kad ji nedalyvavo Įmonių veikloje, apie pinigines lėšas nieko nežinojo, jų negavo ir jomis nesinaudojo. Tačiau teismas nagrinėjamu aspektu pasiremdamas minėto asmens paaiškinimais, pateiktais mokestinio ginčo metu, padarė įrodymų vertinimo klaidą, kadangi:

i) teismas neįvertino aplinkybių, kurioms esant pareiškėjo buvusi sutuoktinė teikė tokius paaiškinimus. Pareiškėjo buvusi sutuoktinė paaiškinimus teikė po santuokos nutraukimo, kai tarp jos ir pareiškėjo vyko teisminiai ginčai dėl santuokos nutraukimo pasekmių, turto, vaikų priežiūros. Šį faktą patvirtinantys dokumentai yra pateikti mokesčių administratoriui, taip pat buvo patvirtinti pareiškėjo paaiškinimais teismo posėdžio metu; ii) teismas nevertino pareiškėjo buvusios sutuoktinės paaiškinimų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumo.

Pareiškėjo buvusi sutuoktinė teikdama paaiškinimus buvo asmeniškai suinteresuota išvengti mokestinių prievolių, jų naštą perkeliant buvusiam sutuoktiniui (pareiškėjui), su kuriuo nesutarė. Dėl nurodytos priežasties mokesčių administratorius turėjo pareigą MAĮ 67 straipsnio 1 dalies pagrindu surinkti išsamius ir visapusiškus įrodymus, o ne vien remtis suinteresuoto asmens paaiškinimais. Mokesčių administratorius ir Komisija savo iniciatyva nerinko jokių įrodymų dėl to, ar pareiškėjo buvusi sutuoktinė dalyvavo ar galėjo dalyvauti gaunant ginčo pajamas.

Mokesčių administratorius vieninteliu ir pakankamu įrodymu laikė jos elektroniniu paštu pateiktą paaiškinimą, tačiau savo iniciatyva neatliko jokio vertinimo; iii) teismas ir mokesčių administratorius taip pat nevertino ir netyrė iš kokių lėšų pareiškėjo buvusi sutuoktinė 2013 m. Maskvoje už apytiksliai 250 000 Eur įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą. Mokesčių administratorius niekuomet nesiekė nustatyti, iš kokių lėšų pareiškėja, uždirbdama 1 000 svarų sterlingų per mėnesį, galėjo tokį turtą įsigyti.

Nustačius, kad buvusi sutuoktinė šį turtą įsigijo iš pareiškėjo lėšų, būtų patvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija. Be to, pareiškėjas su buvusia sutuoktine išsiskyrė 2015 m. gegužės 22 d., o 2015 m. rugpjūčio 21 d. buvo padalintas santuokoje įgytas turtas. Pareiškėjui atiteko tik Vilniuje registruotas butas, o pareiškėjo buvusiai sutuoktinei – likę 6 nekilnojamojo turto objektai. Buvusi sutuoktinė iš savo gauto atlyginimo neturėjo objektyvios galimybės įsigyti tokio nekilnojamojo turto.

Nustačius, kad šis turtas buvo įgytas iš pareiškėjo gautų lėšų, būtų konstatuojama, kad realiai naudą iš gautų lėšų patyrė ir pareiškėjo buvusi sutuoktinė. Taigi mokesčių administratorius privalėjo ištirti buvusios sutuoktinės pajamų šaltinius tikrinamu laikotarpiu (ar tikrinamu laikotarpiu pareiškėjo buvusi sutuoktinė dirbo, ar vykdė kitą veiklą iš kurios galėjo gauti pajamų, pakankamų pragyvenimui; ar tikrinamu laikotarpiu buvusi sutuoktinė įsigijo turto; ar buvusi sutuoktinė kartu su sutuoktiniu keliavo, atostogavo, o tai pagrįstų aplinkybę, kad naudą iš gautų pajamų gavo ir ji; iš kokių lėšų buvo įgyti 6 nekilnojamojo turto objektai Maskvoje, vėliau atitekę buvusiai pareiškėjo sutuoktinei).

Teismas neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų aplinkybių dėl bendrų sutuoktinių mokestinių prievolių, selektyviai vadovavosi nepatikimu įrodymų šaltiniu – priešiškai nusiteikusios buvusios sutuoktinės paaiškinimais, dėl to pažeidė ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas bei LVAT suformuotas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.

18.7. Dėl to, kad UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiai negali būti laikomi įrodymais šioje byloje, pareiškėjas išsamius argumentus jau nurodė. Papildomai atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad: i) teismas ignoravo byloje esantį svarbios įrodomosios reikšmės dokumentą, t. y. 2011 m. balandžio 10 d. sąskaitą Nr. TS-ML-004/09-2011, kurią įmonė „Turnsoil Trading LTD“ (paslaugų teikėjas) išrašė įmonei „Morton Logistics LTD“ (paslaugų pirkėjui), kurios turinys aiškiai pagrindžia, kokia komercine veikla užsiėmė įmonė „Morton Logistics LTD“. Minimoje sąskaitoje matyti, kad laivų bunkeriavimo paslaugos buvo teikiamos, Kinijoje, Rusijoje, kitose Europos ir kitų žemynų šalyse. 2019 m. spalio 23 d. administracinėje byloje vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino paslaugų pobūdį, jų specifiką. Laivų bunkeriavimo paslaugų teikimas neatsiejamas nuo itin dažnų kelionių; ii) teismas sprendime pripažino, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius net nesikreipė į Įmones, siekiant įvertinti komercinės veiklos pobūdį ir specifiką. Šį faktą 2019 m. spalio 23 d. teismo posėdžio metu pripažino ir VMI atstovas; iii) teismas sprendime suklydo nurodydamas, kad pareiškėjas taip pat yra įmonės „Bremmer Alliance Inc.“, įregistruotos Didžiosios Britanijos Mergelių salose, akcininkas, kuriam priklauso 100 proc. įmonės akcijų. Mokesčių administratoriui mokestinio patikrinimo metu buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nebuvo įmonės „Bremmer Alliance Inc.“ akcininku ir vadovu, todėl jokių dokumentų asmeniškai pateikti neturėjo galimybės. Pripažinęs Įmonių komercinės veiklos faktą, mokesčių administratorius privalėjo atlikti detalų tyrimą dėl komandiruočių tikslų. LVAT yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai bent dalis komandiruočių yra siejama su bendrovės komercine veikla, pajamų uždirbimu ir verslo plėtra, mokesčių administratorius privalo atlikti detalų tyrimą dėl kiekvienos komandiruotės, siejant mokesčių mokėtojo paaiškinimus su esamais įrodymais. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius paminėtos pareigos neįvykdė.

18.8. Teismas nepagrįstai atsisakė atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir sumažinti apskaičiuotų delspinigių dydį vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Pareiškėjas dar mokestinio patikrinimo metu, t. y. iki Patikrinimo akto surašymo, 2017 m. gegužės 16 d. atliko mokėjimą įmokos kodu 1001 ir įmokėjo 117 162,59 Eur mokesčio permoką, kurią VMI 2017 m. gegužės 23 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-1323 areštavo. Ši aplinkybė turi būti vertinama kaip pagrindas atleisti pareiškėją nuo delspinigių arba juos sumažinti (MAĮ 141 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjui apskaičiavus delspinigius ir paskyrus baudą, kurių sumos bendrai sudaro net 40 proc. apskaičiuotų mokėtinų mokesčių, tokio dydžio delspinigiai ir bauda yra akivaizdžiai prieštaraujantys proporcingumo principui. Vienoje iš administracinių bylų, LVAT yra pasisakęs, kad apskaičiuoti delspinigiai, kaip prievolės užtikrinimo būdas, visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama, todėl vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, mokesčių mokėtojas buvo atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių. Mokesčių mokėtojai įprastai yra atleidžiami nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių. Teismų praktikoje yra aiškiai konstatuota, kad yra galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo apskaičiuotų delspinigių, remiantis protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Mokestinis ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų 118 775,96 Eur GPM, 39 692,14 Eur GPM delspinigių ir 11 878 Eur GPM baudos, mokesčių administratoriui nustačius, kad 2013–2015 m. (toliau – ir ginčo laikotarpis) pareiškėjas gavo pajamų nuo kurių nesumokėjo GPM.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas: 1) netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas 2013 metais buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas (GPMĮ 4 str.) (Nutarties 18.1–18.5 p.); 2) netinkamai vertino įrodymus dėl „Morton Logistics LTD“ ir „Bremmer Alliance Inc.“ pareiškėjui išmokėtų kelionių išlaidų kompensavimo (Nutarties 18.7 p.); 3) nepagrįstai papildomos mokestinės prievolės nepaskirstė lygiomis dalimis tarp pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės (duomenys neskelbtini) pilietės), su kuria jie buvo susituokę nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 22 d. (Nutarties 18.6 p.); 4) nepagrįstai neatleido pareiškėjo nuo apskaičiuotų delspinigių (Nutarties 18.8 p.).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

22. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymu vertinimu, naujų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, nepateikė, o tik pateikė kitokį savo požiūrį į surinktus įrodymus bei jų vertinimo apimtį. Todėl nėra pagrindo iš naujo tirti bylos įrodymų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl selektyvaus įrodymų vertinimo (Nutarties 18.1 p.), iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria tikrinamo teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo pripažinimo nuolatiniu Lietuvos gyventoju 2013 metais, primintina, kad GPMĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos penkios alternatyvios nuostatos, pagal kurias nuolatiniu Lietuvos gyventoju laikomas: 1) fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpiu yra Lietuvoje; arba 2) fizinis asmuo, kurio asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje; arba 3) fizinis asmuo, kuris mokestiniu laikotarpiu Lietuvoje išbūva ištisai arba su pertraukomis 183 arba daugiau dienų. 183 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija; arba 4) fizinis asmuo, kuris Lietuvoje išbūva ištisai arba su pertraukomis 280 arba daugiau dienų vienas paskui kitą einančiais mokestiniais laikotarpiais ir viename iš šių mokestinių laikotarpių išbuvo Lietuvoje ištisai arba su pertraukomis 90 arba daugiau dienų, jei šio straipsnio 3 dalyje nenustatyta kitaip. 90 ir 280 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija; arba 5) fizinis asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir neatitinka šios dalies 3 ir 4 punkto kriterijų, tačiau tokiam fiziniam asmeniui atlyginimas pagal darbo sutartį arba pagal jų esmę atitinkančias sutartis mokamas arba jo gyvenimo kitoje valstybėje išlaidos dengiamos iš Lietuvos valstybės arba savivaldybių biudžetų. Fizinio asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju pakanka nustatyti, kad yra mažiausiai vienas iš GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytų kriterijų.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas 2013 metais (kaip ir likusiu ginčo laikotarpiu) buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas (GPMĮ 4 str. 1 d.). Tai išplaukia iš byloje nustatytų aplinkybių visumos: pareiškėjas 2013 metais turėjo nuo 2005 m. lapkričio 3 d. galiojusį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas ir jo buvusi sutuoktinė 2013 metais buvo deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje (pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo nuo 2005 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d., o jo buvusi sutuoktinė – nuo 2008 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. kovo 9 d.); pareiškėjo vaikų gyvenamosios vietos 2013 metais taip pat buvo deklaruotos Lietuvoje; pareiškėjas 2013 m. birželio 10 d. Lietuvoje įsigijo nekilnojamąjį turtą; jis 2013 metais patyrė vartojimo išlaidų; jis nuo 2013 m. vasario mėn. darbo santykių pagrindu pradėjo dirbti UAB „Pesas“, ir, kaip pats nurodė 2016 m. sausio 25 d. paaiškinime, nuo to laiko darbo funkcijas atlikinėjo tik Lietuvoje (šioje bendrovėje pareiškėjas dirbo nuo 2005 m. balandžio 29 d.); visą ginčo laikotarpį (taip pat ir 2013 m.) pareiškėjas kaip nuolatinis Lietuvos gyventojas teikė metines pajamų deklaracijas, jose pritaikė papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį; tai kad ginčo laikotarpiu save laiko Lietuvos mokesčių mokėtoju, pareiškėjas nurodė 2016 m. sausio 25 d. paaiškinime; paskutines pajamas iš JK už 2013 metus pareiškėjas gavo tik 2013 metų sausio mėn., o kitas tų metų pajamas jis gavo iš veiklos Lietuvoje; ir kt.

25. Teisėjų kolegija, paminėtas įrodymais pagrįstas aplinkybes įvertinusi visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, konstatuoja, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, kad 2013 metais pareiškėjo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta buvo veikiau Lietuvoje nei užsienyje (GPMĮ 4 str. 2 d.). Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. kovo 30 d. ir nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d. nuomojosi butus JK, kur galimai atskirais 2013 metų laikotarpiais gyveno jo šeimos nariai (Nutarties 18.2 ir 18.5 p.), kad 2013 m. sausio mėn. jis gavo atlyginimą JK (Nutarties 18.4 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti pareiškėjo argumentai grindžiami subjektyviu ir selektyviu atskirų faktinių aplinkybių vertinimu.

26. Taip pat teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiai negali būti patikimais įrodymai nagrinėjamoje byloje ir jais negali būti remiamasi (Nutarties 18.3 ir 18.7 p.). Tokią savo poziciją pareiškėjas grindžia tuo, kad UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose jo komandiruotės nebuvo fiksuojamos nepaisant to, kad jis iki 2013 m. pradžios dirbo JK ir kartu nuo 2005 m. balandžio 29 d. buvo UAB „PESAS“ direktoriumi.

27. Šiuo aspektu pirmiausiai primintina, kad MAĮ 5 skyriaus 1 skirsnis, reglamentuojantis mokesčių apskaičiavimą, nustato tam tikras bendro pobūdžio taisykles dėl įrodinėjimo neteisminėje mokestinėje procedūroje, tačiau nenustato nei įrodymų sąvokos, nei pavyzdinio įrodinėjimo priemonių sąrašo, nei įrodymų rinkimo tvarkos, todėl mokestinėje neteisminėje procedūroje taikytinos bendrosios teisės doktrinos taisyklės, kad bet kuris įrodymas yra tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką. Mokestinio ginčo įrodinėjimo procesui, kaip ir įrodinėjimo procesui kitokiame administraciniame ginče, taip pat yra būdinga tai, kad byloje yra siekiama nustatyti objektyvią tiesą. Mokestiniame ginče taip pat yra įtvirtinta ir formali įrodinėjimo teorija, pagal kurią tam tikros aplinkybės įrodinėjamos įstatyme nustatytais leistinais įrodymais. Įrodinėjimo procesas priklauso nuo mokestinio ginčo dalyko (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012). Įrodymams, kuriuos galima panaudoti įrodinėjimo procese, būtinos dvi savybės – leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, o įrodymų liečiamumas – tai jų turinio ryšys su įrodinėtomis aplinkybėmis (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-887-442/2016). Įrodymai gali būti nuginčijami paprastai pateikiant kitus įrodymus, paneigiančius vertinamo įrodymo turinį (LVAT 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012).

28. Įvertinusi nagrinėjamo mokestinio ginčo dalyką, pareiškėjo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiai atitinka įrodymų leistinumo reikalavimą. Byloje nėra ginčo, kad šie darbo laiko apskaitos žiniaraščiai gauti teisėtais būdais, nėra suklastoti. Taip pat UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiai atitinka ir įrodymų liečiamumo reikalavimus. Pastaruoju aspektu pabrėžtina, kad ginčui aktualiais laikotarpiais pareiškėjas dirbo UAB „PESAS“ ir jo darbo laiko apskaita šioje bendrovėje buvo vedama Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 (redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) patvirtinta tvarka pildant pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščius, jame, be kita ko, žymint tarnybinių komandiruočių laikotarpius. Vadinasi, šių įrodymų turinys, tiek kiek jis susijęs su pareiškėjo darbu UAB „PESAS“, turi akivaizdų ryšį su nagrinėjamu mokestiniu ginču, t. y. juos vertinant kitų įrodymų kontekste galima spręsti apie nagrinėjamam mokestiniam ginčui reikšmingas aplinkybes inter alia (be kita ko) apie tai, ar pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo siunčiamas į komandiruotes ir pan. Todėl teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, kad mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas vertindami, ar yra pakankamas pagrindas pareiškėją pripažinti nuolatiniu Lietuvos gyventoju 2013 metais ir ar pareiškėjas kaip UAB „PESAS“ darbuotojas apskritai ginčo laikotarpiu buvo siunčiamas į tarnybines komandiruotes, pagrįstai kartu su kitais įrodymais aktualių GPMĮ nuostatų taikymo kontekste vertino paminėtus darbo laiko apskaitos žiniaraščius.

29. Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pagrindžiančius „Morton Logistics LTD“ ir „Bremmer Alliance Inc.“ (Įmonių) pareiškėjui išmokėtų kelionių išlaidų kompensavimą (Nutarties 18.7 p.). Šiuo aspektu primintina, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ir tik mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Aiškindamas minėtų teisės normų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019, 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad, vertindamas ginčo laikotarpiu Įmonių į pareiškėjo asmenines banko sąskaitas pervestas 340 609,59 USD ir 43 722,41 Eur sumas, mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad nurodytos ginčo sumos buvo pervestos pareiškėjui (dėl to ginčo nėra) ir kad jos buvo panaudotos ne pagal pavedimuose nurodytą paskirtį (kelionės išlaidų kompensavimas), o kitiems asmeniniams pareiškėjo poreikiams tenkinti. Pareiškėjo pateikti įrodymai šios išvados nepaneigia. Todėl mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias sumas vertino kaip pareiškėjo iš jo valdomų Įmonių gautas GPM apmokestinamas pajamas. Šiuo aspektu mokesčių administratorius tinkamai įgyvendino MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotas GPM sumas.

31. Dėl ginčo laikotarpiu Įmonių į pareiškėjo asmenines banko sąskaitas pervestų ginčo sumų vertinimo jų apmokestinimo GPM kontekste, papildomai pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiai vertintini kaip vienas iš įrodymų, paneigiančių pareiškėjo gynybinę versiją, jog šios sumos buvo skirtos pareiškėjo kaip UAB „PESAS“ darbuotojo komandiruočių išlaidoms kompensuoti (taip pat žr. Nutarties 28 p. išdėstytus argumentus dėl UAB „PESAS“ darbo laiko apskaitos žiniaraščių atitikimo įrodymų leistinumo ir liečiamumo reikalavimams). Teisėjų kolegija pritardama mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo motyvams, susijusiems su šios pareiškėjo versijos paneigimu, papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų teisus ir minimos sumos iš tiesų buvo skirtos jo kaip UAB „PESAS“ komandiruočių išlaidoms padengti, tai būtent pastaroji bendrovė, o ne „Morton Logistics LTD“ ir „Bremmer Alliance Inc.“, šias sumas pareiškėjui ir turėjo nustatyta tvarka išmokėti. Konstatavus, kad ginčo laikotarpiu „Morton Logistics LTD“ ir „Bremmer Alliance Inc.“ į pareiškėjo asmenines banko sąskaitas pervestos ginčo sumos nėra susijusios su pareiškėjo komandiruotėmis, kaip nepagrįsti atmetami ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad „mokesčių administratorius privalo atlikti detalų tyrimą dėl kiekvienos komandiruotės“. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės „Turnsoil Trading LTD“ (paslaugų teikėjas) įmonei „Morton Logistics LTD“ (paslaugų pirkėjui) išrašyta 2011 m. balandžio 10 d. sąskaita Nr. TS-ML-004/09-2011 daugiau nei prieš pusantrų metų iki laikotarpio, už kurį buvo atliktas pareiškėjo mokestinis patikrinimas (2013–2015 m.) pradžios, kaip neturintys teisinės reikšmės atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl esą netinkamo šios sąskaitos teisinio vertinimo nagrinėjamoje byloje.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam papildomai paskaičiuotos mokestinės prievolės turėjo būti lygiomis dalimis paskirstytos tarp jo ir jo buvusios sutuoktinės (duomenys neskelbtini) pilietės). Nurodo, kad Komisija ir pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos sutuoktinių mokestinių prievolių bylose, nes pasirėmė pareiškėjo buvusios sutuoktinės 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinime pateikta informacija, jog ji nedalyvavo Įmonių veikloje, apie pinigines lėšas nieko nežinojo, jų negavo ir jomis nesinaudojo. Taip pat teigia, kad teismas neįvertino paminėto paaiškinimo teikimo aplinkybių ir jų patikimumo, ir kad mokesčių administratorius ir teismas turėjo nustatinėti pareiškėjo sutuoktinės turto kilmę (Nutarties 18.6 p.).

33. Atsakant į pastaruosius apeliacinio skundo argumentus, pirmiausiai pabrėžtina, kad mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 (Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 291–311) suformuota praktika dėl gautų pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu tikslais. Ši LVAT praktika mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina ir nagrinėjamoje byloje. Primintina, kad paminėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama, kas yra laikomas pajamų gavėju, taip pat, kas turi prievolę deklaruoti ir mokėti GPM, kai faktiškai pajamas gauna vienas iš sutuoktinių, be kita ko, išaiškino, kad: „GPMĮ 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) numatytu atveju GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu“; „įstatymų leidėjas yra nustatęs asmeninę B klasės iš ne individualios veiklos turto pardavimo pajamas <...> gavusio nuolatinio Lietuvos gyventojo pareigą šias pajamas deklaruoti ir, jei tokios pajamos priskiriamos apmokestinamosioms, – apskaičiuoti bei sumokėti atitinkamo dydžio GPM. <...> tai reiškia, kad ši pareiga kiekvieno iš pareiškėjo, t. y. kiekvieno iš sutuoktinio, atžvilgiu yra asmeninė, o tai reikalauja aiškiai nustatyti kiekvienam iš jų tenkančios mokestinės prievolės už ginčo pajamas ribas, šiuo tikslu pirmiausiai identifikuojant kuris iš jų „faktiškai“ gavo pajamas GPMĮ prasme“; „Aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ nuostatų prasme“. Vadinasi, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kuris iš sutuoktinių faktiškai iš Įmonių gavo sumas, nuo kurių buvo apskaičiuotos papildomos GPM ir su juo susijusios sumos.

34. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas savo poziciją papildomai paskaičiuoto GPM lygiomis dalimis nepaskirstyti tarp jo ir jo buvusios sutuoktinės grindė tik pastarosios 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinime pateikta informacija. Šie teiginiai neatitinka tikrovės, nes kaip matyti iš paminėtų sprendimų turinio, tai, kad ginčo pajamas ginčui aktualiu laikotarpiu gavo vienas iš sutuoktinių – pareiškėjas – grindžiama mokestinio tyrimo metu surinktų įrodymų visumos vertinimu, t. y. nustatinėjant šią faktinę aplinkybę, be kita ko, vertinti įrodymai, susiję su ginčo pajamų kilme, jų gavimo ir panaudojimo būdais (mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai patvirtina, kad ginčo pajamos iš pareiškėjo valdomų Įmonių buvo pervestos į jo asmenines banko sąskaitas, iš kurių matyti, kad ginčo sumos buvo naudojamos jo asmeniniais tikslais), paties pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 22 d. paaiškinimuose pateikta informacija apie tai, kad pareiškėjo buvusi sutuoktinė neturėjo nuosavybės ir kitų dalyvavimo teisių Įmonėse ir nedalyvavo jų veikloje. Bylos duomenimis nustatyta, kad mokesčių administratorius 2016 metais vertino buvusios pareiškėjo sutuoktinės pajamų deklaravimo teisingumą 2013–2014 m. mokestiniu laikotarpiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti įrodymai, juos vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, yra pakankami konstatuoti, kad ginčo pajamas GPMĮ nuostatų prasme ginčijamu laikotarpiu gavo pareiškėjas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, vertinti, kad mokesčių administratorius pažeidė pareigą pagrįsti apskaičiuotas mokesčio sumas (MAĮ 67 str. 1 d.), ar kad mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus (ABTĮ 56 str. 6 d.).

35. Pareiškėjas teigia, kad jis nepagrįstai neatleistas nuo apskaičiuotų delspinigių (žr. Nutarties 18.8 p.). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams dėl aplinkybių, reikšmingų pareiškėjui skaičiuojant delspinigius, vertinimo ir jų paskaičiavimo pagrįstumo, todėl jų nekartoja. Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti MAĮ įtvirtinti pagrindai (100 str. 1 d. ir 141 str. 1 d.), kuriems esant pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, taip pat nenustatytos jokios išskirtinės aplinkybės, dėl kurių pareiškėją reikėtų atleisti nuo pagal įstatymą apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Nesant MAĮ įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo jam paskaičiuotų delspinigių mokėjimo, pripažintina, jog skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai šiuo aspektu yra teisėti ir pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pareiškėjų skundus atmetė pagrįstai.

36. Pareiškėjas savo poziciją dėl atleidimo nuo delspinigių arba jų sumažinimo, be kita ko, grindžia LVAT 2010 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1439/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2343/2011 ir 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-2144/2011 pateiktais išaiškinimais. Šiuo aspektu paminėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas); taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. (V. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė