2016-01-15 Nr. AB-1104-3-61-3-04970-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2353-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04970-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį papildė (b. l. 1–4, 66–67, 135), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), žalą po 57,92 Eur (200 Lt) už kiekvieną parą, praleistą prirūkytoje kameroje, ir po 14,48 Eur (50 Lt) už laikymą perpildytose kamerose.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. jis atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN ir buvo kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, buvo nuolat pažeidžiamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir kitų teisės aktų nuostatos. Pareiškėjas teigė, kad jis nerūko ir ne kartą prašė Vilniaus PN administraciją laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų, nes dažnai serga kvėpavimo takų ligomis, tačiau įstaigos administracija nereagavo. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus, nurodė pataisos namų administracijai laikyti jį atskirai nuo rūkančių. Situacija pagerėdavo tik laikinai. Todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 7 d. sprendimu pripažino Vilniaus PN neteisėtus veiksmus ir priteisė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė. Pareiškėjas teigė, kad net ir po to, kai teismai pripažino Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, šios įstaigos administracija ir toliau laikė jį kartu su rūkančiais asmenimis: nuo 2011 m. liepos 30 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. drausmės grupės kameroje Nr.12 su R. M.; baudos izoliatoriaus kameroje Nr.8 nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. rugpjūčio 27 d. su K. D., nuo 2011 m. rugpjūčio 28 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. su A. K., nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. su T. Š. ir A. M.; nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. drausmės grupės kameroje Nr.12 su G. D.; nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 26 d. kameroje Nr.5 su G. D. ir A. M.; nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 15 d. kameroje Nr.9 su J. M.; nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. kameroje Nr.1 su A. G., A. D., A. M.. Pareiškėjo skaičiavimu, kartu su rūkančiais asmenimis jis buvo laikomas 134 paras. Dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas jautė nepatogumus, orumo pažeminimą, depresiją, neigiamą poveikį sveikatai, dėl dusulio priepuolių negalėdavo normaliai išsimiegoti. Dėl kvėpavimo takų ligų 16 kartų kreipėsi į Vilniaus PN gydytoją ir kiekvienu atveju ji skirdavo gydymą vaistu „Eufilin“.

Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Vilniaus PN jam ne visada buvo užtikrinta gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma, numatyta pagal iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojusią Lietuvos higienos normą HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (ne mažiau 5 m2) (toliau – ir Lietuvos higienos normą HN 76:1999), taip pat pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 (ne mažiau kaip 3,6 m2). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2010 m. sausio 7 d. kameroje Nr.3 kalėjo trise, nuo 2010 m. sausio 8 d. iki 2010 m. sausio 22 d. kameroje Nr.18 šešiese – septyniese, nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. sausio 26 d. kameroje Nr.3 trise, nuo 2010 m. sausio 28 d. iki 2010 m. gegužės 18 d. kameroje Nr. 8 keturiese - penkiese, nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. drausmės grupės kameroje Nr.12 penkiese, nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. kameroje Nr.8 penkiese, nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. kameroje Nr.1 penkiese.

Netinkamos kalinimo sąlygos perpildytose kamerose pareiškėjui sukėlė nepatogumų, jis jautėsi labiau suvaržytas, negalėjo normaliai išsimiegoti, pasidarė dirglus, patyrė depresiją.

Remdamasis išdėstytas argumentais pareiškėjas teigė, kad dėl minėtų neteisėtų Vilniaus PN veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą ir jo papildymą (b. l. 14–17, 74–75) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2009 m. gruodžio 18 d., o 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo išleistas atlikęs bausmę. Nurodė gyvenamąsias patalpas kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiais laikotarpiais ir šių patalpų plotus, t.y. kad pareiškėjas pagal jo asmens bylos duomenims buvo laikomas baudos izoliatoriaus patalpose Nr.3,11,18, 8,12, drausmės grupės gyvenamosiose ir drausmės grupės kamerų tipo patalpose Nr.1DK, 4D, 5D, 6D, 7D, 12D.

Atkreipė dėmesį, kad skundo papildyme pareiškėjas neteisingai nurodo laikymo baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose laikotarpius. Pareiškėjas didžiąją bausmės dalį atliko baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose. Kamerų tipo patalpose nuteistieji nelaikomi įstaigos administracijos valia. Pagrindas nuteistajam atlikti bausmę baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda padarius nusižengimą, pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno šioje kamerų tipo patalpoje, nėra galimybės, nes tokie duomenys nekaupiami.

Kadangi visiems atliekantiems bausmę asmenims suteikiama atskira miegamoji vieta, vadinsi kamerose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamų vietų. Atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas nebūdavo visą parą gyvenamojoje patalpoje. Atlikdamas bausmę drausmės grupėje pareiškėjas būdavo užrakinamas tik nakčiai. Dieną pareiškėjas galėjo vaikščioti po drausmės grupės teritoriją ir užsiimti leistina veikla. Pataisos namų drausmės grupei skirtas plotas pasivaikščiojimams ir laisvalaikiui yra gana didelis ir erdvus.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti orumą. Skundų administracijai dėl bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas neteikė, taip pat neteikė skundų dėl laikymo vienoje patalpoje kartu su rūkančiais. Į 2011 m. rugpjūčio 23 d. ir 2011 m. kovo 14 d. pareiškėjo prašymus, pateiktus prieš perkėlimą į paskirtai nuobaudai skirtas patalpas, paskirti į patalpą su nerūkančiais asmenimis buvo atsižvelgta. Nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas baudos izoliatoriuje buvo patalpintas su nerūkančiais asmenimis.

Atlikdamas bausmę kamerų tipo patalpose nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. pareiškėjas Vilniaus PN administracijai pateikė 2012 m. kovo 15 d. paaiškinimą, kad sutinka laikinai būti vienoje kameroje su 3 rūkančiais asmenimis. Vilniaus PN administracija pareiškėjo skundų jo laikymo šioje įstaigoje laikotarpiu nėra gavusi. Pareiškėjas nenurodė motyvų ir aplinkybių, kurios trukdė jam kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių, kai atliko bausmę Vilniaus PN. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad dalis pareiškėjo skundžiamų aplinkybių teismo buvo išnagrinėtos administracinėje byloje, kurioje teisminis procesas baigėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-2207/2013).

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepagrindė subjektyvių neigiamų padarinių ir priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir nurodytos neturtinės žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (b. l. 149–152) pareiškėjo O. B. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 955 Eur (6 750 litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamą iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, kuriame nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Ištyręs bylos įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. (b. l. 20). Iš pareiškėjo skundo teismas nustatė, kad galimai padarytą žalą laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas kildina iš to, kad buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, o laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. iš to, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė dėl galimų viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. (pareiškėjo laikymo su rūkančiais asmenimis) ir nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. (ploto trūkumo).

Pareiškėjas paaiškino, kad žalą patyrė, nes buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, o į jo prašymus nebuvo reaguota. Atsakovas teigė, kad jokių pareiškėjo skundų dėl to, kad jis buvo laikomas vienoje patalpoje su rūkančiais ir taip buvo pažeistos jo, nerūkančio asmens teisės, atliekant bausmę su rūkančiais, administracija nėra gavusi. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo pateikęs paaiškinimą, jog sutinka laikinai būti vienoje kameroje su rūkančiais.

Pagal CK 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Teismas pažymėjo, kad įrodinėjimo našta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomasi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkto reikalavimų tenka atsakovui. Pareiškėjas skunde teismui, kaip ir paaiškinime Vilniaus PN direktoriui, nurodė konkrečias aplinkybes ir argumentus, kuriais jis pagrindė savo teiginius, t. y. nurodė, kad yra laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus PN neneigia, jog pareiškėjas buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau teigia, kad tam buvo gautas pareiškėjo sutikimas. Pasisakydamas dėl šio Vilniaus PN argumento, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo sutikimas būti vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis buvo gautas 2012 m. kovo 15 d. (b. l. 59) ir dėl šio laikotarpio pareiškėjas nekelia ginčo. Pareiškėjas ginčą dėl laikymo su rūkančiais asmenimis kelia dėl laikotarpio nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d.

Teismas pabrėžė, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kyla pagal teisės aktus (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalis, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktai), nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai apie šią pareigą, ar ne. Atsakovas neįrodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas užtikrinant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto ir Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalies reikalavimus, t. y. kad Vilniaus PN administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Pasak pareiškėjo, žalą jis patyrė dar ir todėl, kad nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas.

Spręsdamas dėl šio pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Iki tol galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 m2 vienam asmeniui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Vilniaus PN teigimu, neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nekaupiami. Pareiškėjas taip pat nenurodė asmenų skaičiaus kamerų tipo patalpose.

Teismas atkreipė dėmesį į Vilniaus PN paaiškinimus, kad visiems bausmę atliekantiems asmenims yra suteikiama atskira miegamoji vieta. Teismas nustatė, kad patalpos, kuriose pareiškėjas atliko bausmę nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. (tam tikrais laikotarpiais), buvo įrengtos drausmės grupės patalpoje Nr. 8D8D (plotas – 13,71 kv. m) – 5 miegamos vietos (b. l. 25), drausmės grupės patalpoje Nr. 12D (13,59 kv. m) – 4 miegamos vietos (b. l. 24), drausmės grupės patalpoje Nr. 6D (13,06 kv. m) – 4 miegamos vietos (b. l. 25), baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 18 (28,76 kv. m)– 7 miegamos vietos (b. l. 28), baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 11 (12,62 kv. m) – 3 miegamos vietos (b. l. 28), drausmės grupės kamerų tipo patalpoje Nr. 5D (12,92 kv. m) – 4 miegamos vietos (b. l. 25), drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D (12,62 kv. m) – 4 miegamos vietos (b. l. 25), kamerų tipo patalpoje Nr. 1DK (11,06 kv. m) – 4 miegamos vietos (b. l. 24) ir patalpoje Nr. 4D (13,04 kv. m) – 4 miegamos vietos (b. l. 24). Apibendrinęs šias aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas atskirose patalpose atskirais laikotarpiais 450 dienų buvo laikomas pažeidžiant nustatytus plotų reikalavimus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (LVAT administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pareiškėjas paaiškino, kad dėl laikymo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą. Aplinkybių, kad pareiškėjas būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Taip pat teismas nenustatė byloje duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (450 dienų), tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas konstatavo, kad ginčo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nustačius, jog Vilniaus PN neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto bei teisės bausmę atlikti kameroje, kurioje jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 955 Eur neturtinei žalai atlyginti (CK 6.271 str., 6.250 str.).

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 160–162) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad pareiškėjas O. B. kreipėsi į teismą praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti, ir jo skundą atmesti.

Pareiškėjo skunde nurodytas ginčo laikotarpis yra nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d., o reikalavimams dėl padarytos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti, bei vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo turi būti pritaikytas senaties terminas.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, dėl bylos esmės nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l7-1001/2007). Abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad dėl neužtikrintų tinkamų laikymo sąlygų kamerų tipo patalpose buvo žalojama jo sveikata, buvo pažeista jo teisė jaustis oriu piliečiu, jis patyrė emocinę depresiją, kuriuose pakartota dalis CK pateikto neturtinės žalos apibrėžimo, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose itin neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatos būklę. Įvertinus byloje esančius medicininius dokumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl suprastėjusios sveikatos visą bausmės atlikimo Vilniaus PN laikotarpį nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ir nežmoniškai su juo elgtis, sudarydamas netinkamas laikymo sąlygas drausmės grupės kamerose. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai neįvertino ir tos aplinkybės, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atliko baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose už pataisos įstaigos drausmės pažeidimus. Patekimas į šias patalpas priklauso tik nuo nuteistojo valios, nes pagrindas nuteistajam atlikti bausmę baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose.

Be to, apeliantas remiasi teismų praktika pagal kurią asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pareiškėjas O. B. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 167) pareiškėjas pažymi, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas atsiliepimuose ir teismo posėdyje neprašė taikyti ieškinio senatį, todėl apeliaciniame skunde pareikštas reikalavimas taikyti ieškinio senatį turi būti atmestas. Net ir tuo atveju, jei ieškinio senatis būtų taikoma, ji galėtų būti taikoma tik nedidelei ginčo laikotarpio daliai. Dėl ginčo esmės pareiškėjas teigia, kad jo pateikti paaiškinimai ir bylos rašytiniai įrodymai visiškai pagrindžia jo skundo reikalavimus. Pareiškėjas pažymi, kad teismas pasisakė ne dėl viso laikotarpio, už kurį jis prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o priteista suma nekompensuoja to, ką jis patyrė laikomas ne tik perpildytose kamerose, bet ir su rūkančiais asmenimis, kai buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų laisvės atėmimo bausmės sąlygų neužtikrinimo (laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir teisės aktuose numatytos minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 955 Eur (6 750 litų) neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo atstovas apeliaciniu skundu prašo taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas 2013 m. spalio mėnesį kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo už bausmės atlikimo Vilniaus PN laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. Dėl ginčo esmės atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde remiasi argumentais, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto ir priežastinio ryšio su jo nurodytais neteisėtais veiksmais.

Pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė, tačiau atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą, be kita ko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino viso laikotarpio dėl kurio jis šioje byloje iškėlė ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė laikomas Vilniaus PP neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui, taip pat laikant kartu su rūkančiais asmenimis.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 d.). Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į ABTĮ 136 straipsnio reikalavimus.

Nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnio) atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę (CK 6.271 straipsnis), bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A6-317-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva. Be to, ginčo šalis reikalavimą taikyti ieškinio senatį gali pareikšti tik pirmosios instancijos teisme. Tikrinamoje apeliacine tvarka byloje teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai pirmosios instancijos teisme nereikalavo pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už atitinkamą laikotarpį taikyti ieškinio senatį. Todėl apelianto argumentai, esą pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ieškinio senatį, atmestini kaip nepagrįsti, nes neatitinka CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo.

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi dėl ginčo esmės teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne visą laikotarpį dėl kurio pareiškėjas 2013 m. spalio 9 d. skundu (b. l. 1-4) ir 2013 m. gruodžio 21 d. pateiktu šio skundo papildymu (b. l. 66-67) prašė priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų laikant jį (nerūkantį asmenį) kartu su rūkančiais asmenimis, be to, neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui.

Pagal bylos duomenis pareiškėjas Vilniaus PN atliko laisvės atėmimo bausmę nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. (b. l. 14-17). 2013 m. spalio 9 d. skunde pareiškėjas nurodė atitinkamus laikotarpius už kuriuos prašo priteisti neturtinę žalą dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir neužtikrinant minimalios ploto normos, pažymėdamas, kad šiuos duomenis patikslins. 2013 m. gruodžio 21 d. pateiktame skundo papildyme (b. l. 66-67) pareiškėjas nurodė visus konkrečius laikotarpius, kuriais jis buvo laikomas kartus su rūkančiais asmenimis ir laikotarpius, kuriais jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (atitinkamai 5 kv. m ir 3,6 kv. m). Iš pareiškėjo skundo ir jo papildymo matyti, kad pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo už laikymą neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos pareiškė beveik už visą laisvės atėmimo bausmės atlikimo Vilniaus PN laikotarpį, t.y. už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2012 m. kovo 16 d., o pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendime išnagrinėjo ir pasisakė dėl laikotarpio nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. , tačiau nepasisakė šiuo aspektu dėl laikotarpio nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2010 m. gegužės 11 d.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999, galiojusią iki 2010 m. balandžio 11 d., laisvės atėmimo įstaigų minimalus plotas kamerų tipo patalpos kamerose, baudos izoliatoriaus kamerose, drausmės izoliatoriaus kamerose buvo numatytas ne mažiau kaip 5 kv. m vienam žmogui. Dalis pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpio patenka į šio teisinio reguliavimo sritį.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas nenumatytas, tačiau 6 punkte įtvirtinta bendroji nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o atitinkamuose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 skyriuose yra nustatyti atitinkamų laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo ir jų priežiūros, taip pat šiose įstaigose laikomų asmenų sveikatos priežiūros, jų asmens higienos užtikrinimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija) 111 punkte. Pagal šių Taisyklių 111 punktą iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus), 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Taigi atitinkama ginčui aktualaus laikotarpio dalis patenka į šio teisinio reguliavimo sritį.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymą kartu su rūkančiais asmenimis šioje administracinėje byloje pareiškė už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 30 d. iki 2012 m. kovo 16 d. (su nedidelėmis pertraukomis). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už jo laikymą Vilniaus PN kartu su rūkančiais asmenimis už ankstesnę bausmės atlikimo nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. laikotarpio dalį , t.y. už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. balandžio mėn., kreipėsi į teismą 2011 m. kovo 22 d. skundu (teisminio proceso Nr.3-61-3-00659-2011-7). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu, kurį Lietuvos vyriausiasis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi paliko nepakeistą (administracinė byla Nr.A756-1160/2012), nustatė minėto laikotarpio Vilniaus PN neteisėtus veiksmus laikant pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinės žalos atlyginimą.

Nors pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymą kartu su rūkančiais asmenimis šioje administracinėje byloje pareiškė už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 30 d. iki 2012 m. kovo 16 d. (su nedidelėmis pertraukomis), pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendime išnagrinėjo ir pasisakė tik dėl laikotarpio nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. Pagal pareiškėjo skundo papildyme pateiktus skaičiavimus jis kartu su rūkančiais asmenimis nuo 2011 m. liepos 30 d. iki 2012 m. kovo 16 d. buvo laikomas iš viso 134 paras. Tuo tarpu teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendime vertinio ir pasisakė tik vieno nepilno mėnesio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad administraciniame procese teismas yra aktyvus. Tai matyti ir iš procesinės teisės normų, įtvirtintų ABTĮ, ypač iš tų, kurios numato administracinio teismo įgaliojimus renkant, tiriant ir vertinant įrodymus (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 10 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. ABTĮ 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo būti aktyvūs. Nagrinėdamas bylą, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Prireikus teismas gali pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.). Taigi, siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis pripažįsta teismas, siekdamas nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis).

Kiekvienas žalos, kuri kildinama iš teisės aktus pažeidžiančių laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų, atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, reikšmingų konkrečiai bylai. Teismas bausmės atlikimo sąlygų visumos prasme šiuo atveju įvertino tik tai, kad pareiškėjas turėjo atskirą vietą miegoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose ne kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad laikymo sąlygos pataisos namuose asmeniui yra švelnesnės nė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje - kalėjime, nes laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantis nuteistasis, laikydamasis nustatytos tvarkos, paprastai gali užsiimti atitinkama (leistina) veikla (dieną būti atitinkamoje pataisos namų teritorijos dalyje, sportuoti ir pan.). Iš atsakovo atstovo 2013 m. lapkričio 4 d. atsiliepimo į pareiškėjo skundą matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko atitinkamų paskirčių gyvenamosiose patalpose (baudos izoliatoriuose, drausmės grupės kamerų tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose). Pažymėtina, kad į šį procesinį dokumentą neįtraukti bei kitu dokumentu nepateikti į bylą duomenys, kokioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas dvylika mėnesių nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d., nors iš nuteistojo nusižengimų registracijos kortelės matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjui buvo paskirta drausminės nuobauda – pervedimas į drausmės grupę 12 mėnesių, t.y. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. Teismas byloje nenustatė ir sprendime nepasisakė kokios buvo pareiškėjo galimybės, atliekant bausmę atsakovo nurodytų paskirčių gyvenamosiose patalpose, kuriose jis atitinkamais laikotarpiais buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir/ar neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos, būti pataisos namų teritorijoje (lauke), užsiimti atitinkama veikla atitinkamose pataisos namų patalpose, kuriose nerūkoma. Šių aplinkybių nustatymui byloje turi būti renkami nauji įrodymai (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto ir priežastinio ryšio su jo nurodytais neteisėtais veiksmais. Pareiškėjas neturtinę žalą dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, be kita ko, grindė žalingu poveikiu jo sveikatai, nurodydamas, kad jis serga kvėpavimo takų ligomis. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl pateiktų į bylą įrodymų (medicininių dokumentų), kuriuose, be kita ko, yra duomenys apie pareiškėjui teiktas Vilniaus PN asmens sveikatos priežiūros paslaugas ginčui aktualiu laikotarpiu, tarp jų duomenys apie pareiškėjui diagnozuotą kvėpavimo takų ligą ((duomenys neskelbtini)), pareiškėjo kreipimosi pas gydytoją dėl šios ligos datas ir kt. Teismas neįvertino, ar pareiškėjo nurodyta liga gali būti vertinama CK 6.250 straipsnio prasme kaip žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais (laikymu su rūkančiais asmenimis).

Atsižvelgdama į tai, kad teismas netinkami nustatė ginčo dėl neturtinės žalos laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, ir dėl dalies ginčo laikotarpio byloje nepasisakė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas (ABTĮ 81 straipsnis), nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas byloje negali priimti galutinį sprendimą. Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

Remiantis išdėstytais argumentais atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė