2018-03-07 Nr. AB-4630-3-61-3-02828-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-316-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02828-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. (D. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2013 m. iki 2015 m. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis (nežmoniškomis, orumą pažeidžiančiomis) sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose jam trūko gyvenamojo ploto, tualetų įrengimas neužtikrino privatumo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–17).

4. Atsakovas sutiko, kad kai kurios kameros ginčo laikotarpiu galėjo būti perpildytos, tačiau atkreipė dėmesį, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tekęs plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K nurodė, kad higienos normų reikalavimų nesilaikymo nagrinėjamu atveju nebuvo. Pareiškėjo reikalavimus Lukiškių TI-K vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita. Lukiškių TI-K nurodė, kad teismas įpareigojo pateikti su ginču susijusią medžiagą, kurios parengimui Lukiškių TI-K patyrė 6,18 Eur išlaidų. Šias išlaidas Lukiškių TI-K prašė teismo priteisti iš pareiškėjo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 4 750 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 136–142).

6. Teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo 6,18 Eur už bylos medžiagos teismui parengimą.

7. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

8. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

9. Teismas nurodė, kad reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, yra nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

10. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių, teismas nustatė, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį – iš viso 774 paras, 299 paras vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 475 paras vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.

11. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl šiuo aspektu pripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

12. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, jog nustatyti pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Atsižvelgęs į tai ir, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 4 750 Eur.

13. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl minėtą prašymą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 14. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 150–154).

15. Dėl pareiškėjui kamerose tekusio gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K pakartoja dalį savo argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą. Lukiškių TI-K nuomone, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė depresiją, o patirta skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Lukiškių TI-K teigia, kad pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Dėl prašytų iš pareiškėjo priteisti išlaidų Lukiškių TI-K paaiškina, kad dokumentai įstaigoje nėra laikomi skaitmenine forma, todėl Lukiškių TI-K realiai patyrė medžiagos rengimo teismui išlaidas.

16. Pareiškėjas D. D. atsiliepime nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 158–160).

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo be jokių pažeidimų, remdamasis ilgamete teismų praktika, priimtas sprendimas atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K pateiktu abstrakčiu apeliaciniu skundu siekia išvengti prievolės atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto ir neužtikrintas privatumas, pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas priteisė pareiškėjui 4 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

21. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, be kita ko, iš minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktą informaciją, nustatė, kad šio reikalavimo pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikytasi 475 paras.

22. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde šios teismo išvados neginčija, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad teismas turėjo nustatyti, jog pareiškėjas dėl to tikrai patyrė neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos Lukiškių TI-K apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas pažeidimas tęsėsi ilgą laiko tarpą (beveik 16 mėn.), be to, didžiąją dalį šio laikotarpio pažeidimas pasireiškė dideliu mastu (pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo užimamą plotą, dažnai nesiekė, ne tik 3 kv. m, bet ir 2 kv. m), todėl šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

23. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Lukiškių TI-K šios aplinkybės apeliaciniame skunde neginčija. Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)).

24. Teisėjų kolegija atmeta Lukiškių TI-K apeliacinio skundo argumentus, susijusius su prievole nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė depresiją. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016).

25. Atsakovas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad nurodytos aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

26. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje buvo nurodyta, kad tam tikrais atvejais pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankamas asmens pažeistų teisių gynybos būdas.

27. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Vis dėlto, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti analizuojama ir vertinama konkreti situacija. Atsižvelgus į konkrečią situaciją turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Taigi neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

29. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, kad neturtinę žalą sukėlę veiksniai buvo ilgalaikiai, pakankamai intensyvūs ir nepriimtini žmogaus orumo požiūriu (Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas), todėl asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų (CK 6.250 straipsnis).

30. Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti Lukiškių TI-K iš pareiškėjo 6,18 Eur išlaidų, patirtų dėl medžiagos teismui rengimo. Pasak Lukiškių TI-K, jis realiai patyrė dokumentų kopijų darymo išlaidas, todėl mano, kad jos turi būti priteistos iš pareiškėjo.

31. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju teismas pripažino Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, kuriais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Atitinkamai, teismas priteisė pareiškėjui 4 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, nes pareiškėjas prašė priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, todėl mažesnės nei prašyta sumos priteisimas nereiškia, kad sprendimas buvo priimtas atsakovo naudai.

32. Be to, Lukiškių TI-K, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – Tvarka), 6 ir 7 punktais, tačiau Tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, tokiais atvejais, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino Lukiškių TI-K prašymo dėl šių išlaidų priteisimo.

33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė