2025-07-02 Nr. AB-11128-3-61-3-07343-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1815-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07343-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. I. (O. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja O. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 24S276683 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti jos 2024 m. lapkričio 5 d. prašymą.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2019 m. gruodžio 30 d. jai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7500070 (toliau – ir leidimas), kuris galioja iki 2024 m. gruodžio 30 d.. Pareiškėja 2024 m. lapkričio 5 d. pateikė prašymą̨ pakeisti leidimą̨ nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Kartu su prašymu pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog buvo išvykusi iš Lietuvos, nes yra gydoma Rusijoje. Pareiškėjai 2019 m. gruodžio mėn. buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga. Dėl eilių gydymo įstaigose bijojo tęsti gydymą Lietuvoje (Šiauliuose 2019 m. du mėnesius laukė eilėje pirminei apžiūrai pas (duomenys neskelbtini)). Ji nusprendė važiuoti gydytis į Maskvą, kadangi ten turi pažįstamų medikų (duomenys neskelbtini), kurie, pamatę diagnozę, rekomendavo kuo greičiau pradėti gydymą. 2020 m. sausio 11 d. iš Kenos geležinkelio stoties išvyko į Maskvą, ten pradėjo gydymą ((duomenys neskelbtini) terapija (truko daugiau nei pusę metų), atliktos 4 operacijos, turėjo nuolat būti stebima medikų, lankytis procedūrose), keliauti buvo griežtai nerekomenduojama.

3. Pareiškėja teigė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Dėl susisiekimo ribojimų, karantino, nevykdomų reguliariojo susisiekimo reisų (nei oru, nei geležinkeliu, nei keliu) bei dėl sveikatos būklės pareiškėja negalėjo nei planuoti ilgų kelionių, nei keliauti. Pagerėjus pareiškėjos sveikatos būklei, ji 2021 m. birželio 6 d. sugrįžo į Lietuvą.

4. Pareiškėja paaiškino, kad 2024 m. lapkričio 5 d. pateikė prašymą pratęsti leidimą nuolat gyventi (kuris galioja iki 2024 m. gruodžio 29 d.). Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino leidimą nuolat gyventi.

5. Pareiškėja skunde laikėsi pozicijos, kad Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) esminių principų, jog prašymas turi būti išnagrinėtas objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, išnagrinėtas atsižvelgiant į nurodomas faktines aplinkybes. Atsakovas prašymo iš esmės nenagrinėjo, net neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, susijusias su sveikatos būkle.

6. Pareiškėja skunde paaiškino, kad konkrečiai nurodė aplinkybes bei aprašė situaciją, dėl kurios negalėjo grįžti į Lietuvą ilgiau (dėl sunkios ligos gydymo buvo nerekomenduojama išvykti bei keliauti, o dėl COVID-19 pandemijos ribojimų tokių galimybių apskritai neturėjo). Pareiškėja manė, kad šiuo atveju yra pagrindas nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų bei prašymą tenkinti, todėl prašė teismo Sprendimą panaikinti ir įpareigoti atsakovą pakartotinai svarstyti pateiktą prašymą.

7. Pareiškėja pažymėjo, kad sužinojusi ligos diagnozę labai išsigando bei išgyveno emociškai ypatingai sunkų laikotarpį. Pareiškėjos vienintelis rūpestis buvo kuo greičiau pradėti gydymą bei išgyti. Ji bandė užsirašyti pas gydytoją (duomenys neskelbtini) Šiauliuose, tačiau artimiausių vizitų būtų tekę laukti ne vieną mėnesį. Būtent dėl to ir pasirinko išvykti gydytis kitur. Gydymo metu buvo emociškai išsekusi, nuolat patirdavo labai didelį nerimą, negalėjo niekur keliauti. Pareiškėjai buvo taikomas (duomenys neskelbtini) gydymo kursas, atliktos 4 operacijos. Ji nuolat turėjo lankytis gydymo įstaigoje, gydytojai atliko stebėseną, taip pat griežtai rekomendavo į jokias ilgas keliones nevykti, nes tai labai sekina organizmą ir stabdo gijimą. Po prasidėjusios COVID-19 pandemijos buvo stipriai apribotos susisiekimo galimybės, susisiekimo oru neliko, o traukiniu ar autobusu važiuoti dėl sveikatos būklės ne tik buvo negalima (kelionė trunka beveik parą, turėjo laikytis griežto poilsio režimo), tačiau ir nuolatinių reisų nebuvo. Pareiškėja neneigė, jog daugiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje, tačiau prašė šį atvejį individualizuoti bei imperatyvių įstatymo normų netaikyti.

8. Pareiškėja teigė, kad išvykimo metu telefonu domėjosi dėl Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pasekmių taikymo, esant ekstremaliajai / karantino / sunkios sveikatos būklės situacijai. Ji buvo patikinta, jog sprendžiant, ar šią nuostatą taikyti, bus atsižvelgta į tokias nuo asmens nepriklausančia aplinkybes, bei kitas faktines aplinkybes, susijusias su asmeniu (sunki liga, nuolatinis, nepertraukiamas gydymas, gydytojų rekomendacijos).

9. Pareiškėja nurodė, kad su Lietuva pareiškėją sieja ilgamečiai socialiniai ryšiai. Nuo 2004 m. nuolat gyveno Lietuvoje, buvo susituokusi su Lietuvos piliečiu, turi bendrų vaikų. Lietuvoje turi daug giminių, draugų, su kuriais sieja giminystės ryšiai. Nuo 2010 m. iki šiol pareiškėjai išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje gyvena sūnus, kuris čia augo, mokėsi, visą laiką nepertraukiamai dirbo. Šiuo metu jis laukia pilietybės suteikimo. Pareiškėja nurodė, jog pati puikiai kalba lietuviškai, domisi įvykiais Lietuvoje, žino Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pareiškėja manė, jog turi teisę bei planuoja ateityje įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, toliau nepertraukiamai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad jos ryšiai su Lietuva yra prioritetiniai ir sudaro pagrindą nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų. Pareiškėjos vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą būtų nesuderinamas ir neproporcingas. Toks sprendimas stipriai apriboja galimybes matytis su sūnumi, ateityje su naujais artimaisiais giminaičiais.

10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

11. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas objektyviai įvertinus visas Migracijos departamentui sprendimo priėmimo metu žinomas ir su pareiškėja susijusias faktines aplinkybes. Įstatymas nenumato išlygų, jog imperatyvios Įstatymo 54 straipsnio nuostatos gali būti netaikomos dėl užsieniečio sveikatos būklės, todėl Migracijos departamentas neturi pagrindo analizuoti ir vertinti aplinkybių, susijusių su pareiškėjos sveikatos būkle. Pareiškėja nurodė, kad dėl sunkios ligos gydymo jai nebuvo rekomenduojama išvykti bei keliauti, taip pat neturėjo tokių galimybių dėl COVID-19 pandemijos ribojimų, tačiau kartu su skundu nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Taip pat pareiškėja nėra pateikusi tokių įrodymų ir Migracijos departamentui. Tokioms išvadoms nesuteikia pagrindo ir prie skundo pridėta epikrizė Nr. 4582, kurioje, pateikiami pareiškėjos sveikatos būklės duomenys iki 2020 m. birželio mėn. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimu buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės ir Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 bei 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226, Lietuvos Respublikos teritorijoje karantinas galiojo laikotarpiais nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 17 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Anot atsakovo, tai suteikia pagrindą vertinti, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 17 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d. pareiškėja turėjo galimybių grįžti į Lietuvą. Migracijos departamentas akcentavo, kad nekvestionuoja pareiškėjos, kaip Rusijos pilietės, teisės gyventi Rusijoje, tačiau pažymėjo, jog ilgesnis nei 12 mėnesių laikotarpis, kurį pareiškėja praleido ne Lietuvoje ir ne vienoje iš Europos Sąjungos valstybių, suteikia pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

12. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjos minima 2003 m. lapkričio 25 d. direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso numato valstybės narės teisę, bet ne pareigą nustatyti, jog prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas ar prarandamas. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo valia suderinus Įstatymą su direktyvos nuostatomis Įstatyme nebuvo įtvirtinta tokia galimybė, todėl Migracijos departamentas neturi pagrindo direktyvos nuostatomis remtis. Atsakovo vertinimu, imperatyvios įstatymo normos privalomos visiems asmenims, ir nei pareiškėjos, nei kurio nors kito asmens ryšiai su Lietuva negali turėti prioriteto prieš Įstatymą.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), sūnus yra pilnametis ir vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 2 punktu nelaikytinas pareiškėjos šeimos nariu. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nėra susieta su Lietuva ir ekonominiais ryšiais: nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. balandžio 17 d. pareiškėja buvo drausta valstybės lėšomis, kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų. Nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2016 m. liepos 11 d. pareiškėja buvo įdarbinama keletui mėnesių per metus ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. pareiškėja buvo įdarbinta Lietuvoje, o jai mokamas darbo užmokestis sudarė 23,20 Eur per mėnesį. Nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. spalio 11 d. pareiškėja buvo registruota kaip vykdanti individualią veiklą. Pareiškėja gydytis dėl jos išdėstytų aplinkybių pasirinko Rusiją, yra Rusijos pilietė. Nors pareiškėja teisina ilgą nebuvimą svarbiomis aplinkybėmis, tačiau įvertinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau – ir VSATIS) duomenis ir pareiškėjos paaiškinimuose pateiktą informaciją, galima prieiti prie išvados, kad išvykusi iš Lietuvos Respublikos 2020 m. sausio 11 d., atgal į Lietuvos Respubliką pareiškėja sugrįžo 2021 m. birželio 6 d., t. y. ilgiau nei 12 mėnesių negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje, nes buvo išvykusi ir gyveno Rusijos Federacijoje. Taip pat, įvertinus pareiškėjos pase esančius valstybių sienų kirtimo spaudus ir VSATIS duomenis, buvo daroma išvada, kad ir po 2021 m. birželio 6 d. pareiškėja į Lietuvą atvyksta tik 2–3 kartus per metus trumpiems vizitams, o didesnę laiko dalį ji būna išvykusi į Rusijos Federaciją. Nors pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruojama nuo 2004 m., tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi, jos ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jos faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis.

14. Atsakovas atsiliepime akcentavo, kad panaikinus leidimą nuolat gyventi, dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pareiškėja galėtų kreiptis, jeigu atitiktų bent vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje ar 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų.

II. 15. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjos O. I. skundą tenkino, panaikino Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 24S276683 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. lapkričio 5 d. prašymą.

16. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad:

16.1. Pareiškėjai 2019 m. gruodžio 30 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7500070 Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (galiojo iki 2024 m. gruodžio 30 d.).

16.2. Pareiškėja 2024 m. lapkričio 5 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Kartu su prašymu pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad buvo išvykusi iš Lietuvos, nes yra gydoma Rusijoje. Dėl (duomenys neskelbtini) ligos jai yra taikoma reabilitacija, stebėjimas ir atliekami tyrimai. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. gruodžio mėn. jai buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga. Ji bijojo tęsti gydymą Lietuvoje dėl eilių gydymo įstaigose. Kadangi turi pažįstamų medikų Maskvoje, nusprendė važiuoti ten gydytis ir 2020 m. sausio 11 d. išvyko per Keną į Maskvą, o 2021 m. birželio 6 d. sugrįžo per Medininkus į Lietuvą. Taip pat pareiškėja nurodė, kad minėtu laikotarpiu buvo operuota ir gydoma. Tuo laikotarpiu buvo uždarytos valstybių sienos dėl COVID–19 pandemijos.

16.3. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, nustatė, kad asmuo, turėdamas leidimą nuolat gyventi, nuo 2020 m. sausio 11 d. iki 2021 m. birželio 6 d. gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, t. y. nustatė Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, (toliau – ir Aprašas) 90 punktu 2024 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 24S276014 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi.

16.4. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, taip pat nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gimusi Ukrainoje. Nuo 2004 m. iki 2010 m. jai buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi. Pirmas leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2010 m. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruojama nuo 2004 m. gruodžio 8 d. Nuo 2024 m. spalio 8 d. asmens gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad buvęs asmens sutuoktinis O. I. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjos sūnus V. K., yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris turi leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjos duktė E. I. yra Lietuvos ir Rusijos Federacijos pilietė. Vaikų gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje. Nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. balandžio 17 d. pareiškėja buvo drausta valstybės lėšomis, kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų. Nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2016 m. liepos 11 d. pareiškėja buvo įdarbinama keletui mėnesių per metus ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. pareiškėja dirbo Lietuvoje, o jai mokamas darbo užmokestis sudarė 23,20 Eur per mėnesį. Nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. spalio 11 d. pareiškėja buvo registruota, kaip vykdanti individualią veiklą.

16.5. Remiantis VSATIS duomenimis buvo nustatyta, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos ir atgal į Lietuvos Respubliką vyko: išvyko 2020 m. sausio 11 d., atvyko 2021 m. birželio 6 d.; išvyko 2021 m. birželio 13 d., atvyko 2022 m. balandžio 30 d.; išvyko 2022 m. gegužės 4 d., atvyko 2022 m. rugsėjo 16 d.; išvyko 2022 m. rugsėjo 29 d., atvyko 2022 m. gruodžio 25 d.; išvyko 2023 m. sausio 9 d., atvyko 2023 m. kovo 3 d.; išvyko 2023 m. kovo 6 d., atvyko 2023 m. gruodžio 27 d.; išvyko 2024 m. sausio 7 d., atvyko 2024 m. liepos 26 d.; išvyko 2024 m. rugpjūčio 9 d., atvyko 2024 m. spalio 30 d.; išvyko 2024 m. lapkričio 2 d. Migracijos departamentas, įvertinęs VSATIS duomenis ir pačios pareiškėjos paaiškinimuose pateiktą informaciją, priėjo prie išvados, kad išvykusi iš Lietuvos Respublikos 2020 m. sausio 11 d., atgal į Lietuvos Respubliką pareiškėja sugrįžo 2021 m. birželio 6 d., t. y. asmuo ilgiau nei 12 mėnesių negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje, nes buvo išvykusi ir gyveno Rusijos Federacijoje.

16.6. Migracijos departamentas nustatęs, kad pirmas leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas ne pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punktus, Sprendimu panaikino pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

16.7. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

17. Pacitavęs Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pažymėjęs, kad Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas, pacitavęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudenciją dėl minėtos direktyvos aiškinimo, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja negyveno Lietuvoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus, pažymėjęs, kad šių faktinių aplinkybių neginčija ir pati pareiškėja, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento veiksmai, nagrinėjant pareiškėjos prašymą, neatitiko gero administravimo principo. Teismas akcentavo, kad Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes pareiškėjai, iš esmės vertintinas kaip formalus, priimtas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, be kita ko, susijusias tiek su pagrindu išvykti iš Lietuvos, tiek su COVID-19 pandemijos įtaka tinkamam pareiškėjos pareigų, susijusių su teise nuolat gyventi Lietuvoje, vykdymu.

18. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri pripažįsta COVID-19 pandemijos aplinkybę, kaip galinčia turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022, 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2385-602/2023, 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024).

19. Teismas konstatavo, kad viešai žinoma, jog valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės buvo paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ir galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378), pandemijos pradžioje, COVID-19 pripažinus ypač pavojinga užkrečiama liga, atsižvelgiant į jos paplitimo mastą, pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai, buvo taikyti patys griežčiausi ribojimai, taip pat ir asmenų judėjimo kontekste, dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra.

20. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis (nuo 2020 m. sausio 11 d. iki 2021 m. birželio 6 d.) sutapo su COVID-19 pandemijos pradžia, kuomet buvo taikomi itin griežti apribojimai. Ginčo tarp šalių, jog pareiškėjai buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga, nėra. Be to, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (Išrašymo epikrizė Nr. 4582 ir kt.) patvirtina pareiškėjos teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus, jog jai Rusijos Federacijoje buvo atliktos keturios (duomenys neskelbtini) operacijos, buvo vykdoma reabilitacija, medikai draudė keliauti. Pareiškėja dėl savo sveikatos būklės priklausė labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei (nustatyta liga, gydymas), todėl, objektyviai vertinant, jai keliauti pandemijos metu buvo ypač rizikinga, pavojinga sveikatai ir gyvybei. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėją su Lietuva sieja ir socialiniai ryšiai. Pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra deklaravusi nuo 2004 m. gruodžio 8 d.; pareiškėjos buvęs sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis; pareiškėjos sūnus (pilnametis) turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje; pareiškėjos duktė taip pat yra Lietuvos ir Rusijos Federacijos pilietė; vaikų gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pati pareiškėja Lietuvoje yra pragyvenusi 38 metus, Lietuvoje baigė vidurinę mokyklą, viešąją įstaigą Šiaurės Lietuvos kolegiją. Teismo posėdžio metu pareiškėja nesinaudojo vertėjo paslaugomis, puikiai kalbėjo valstybine lietuvių kalba. Teismo vertinimu, šios aplinkybės, neabejotinai pagrindžia pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika.

21. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neįvertino COVID-19 pandemijos įtakos pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant būtent į individualią pareiškėjos situaciją, susijusią su jos sveikatos būkle, taip pat turimus socialinius ryšius Lietuvoje (santykyje su vaikais).

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš esmės savo aplinkybėmis analogiškoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė tokias pačias teisines išvadas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024), kurios saisto šį teismą ir Migracijos departamentą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalis).

23. Apibendrinęs teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisingai išspręsti teisiškai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą Sprendimą, kurį panaikino ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

III. 24. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

25. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

25.1. Pirmosios instancijos teismo nurodomame ESTT 2022 m. sausio 20 d. sprendime (bylos Nr. C-432/20) 27 punkte tiesiogiai nurodoma, kad „šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punktą ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą, jeigu praleidžia 12 mėnesių iš eilės išvykę iš Sąjungos teritorijos“. ESTT nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pareiškėjos bylos aplinkybių, nes ESTT bylos atveju užsienietis per 12 mėnesių laikotarpį buvo atvykęs į Europos Sąjungos teritoriją, o pareiškėjos bylos atveju ji per 12 mėnesių laikotarpį nebuvo atvykusi į ES teritoriją. Teismas netinkamai rėmėsi Direktyva 2003/109/EB, kuri numato valstybės narės teisę, bet ne pareigą nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas ar prarandamas. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo valia, suderinus Įstatymą su šios direktyvos nuostatomis, Įstatyme nebuvo įtvirtinta tokia galimybė, todėl Migracijos departamentas neturi pagrindo direktyvos nuostatomis remtis.

25.2. Pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino pareiškėjos ryšius su Lietuva. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja Lietuvoje anksčiau gyveno, tačiau šiuo metu pareiškėjos ryšiai su Lietuva nutrūkę. Migracijos departamento įsitikinimu, vien tai, kad pareiškėja kalba lietuviškai, nerodo, jog pareiškėjos ryšiai su Lietuva tebėra nenutrūkę: trumpalaikiai pareiškėjos apsilankymai Lietuvoje šio fakto nepatvirtina. Pareiškėja Lietuvoje nedirba, faktiškai negyvena. Tiek iki ginčui aktualaus 12 mėnesių laikotarpio (nuo 2020 m. sausio 11 d. iki 2021 m. birželio 6 d.), tiek po jo pareiškėja į Lietuvą atvykdavo tik trumpalaikiams ir retiems vizitams, taip pat teismas neatsižvelgė, kad pareiškėja turėdama leidimą nuolat gyventi tik trumpais laikotarpiais dirbo ir užsiėmė visuomenine veikla Lietuvoje.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos dukra E. I., kuri yra Lietuvos ir Rusijos pilietė, yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau nevertino posėdžio metu paaiškėjusių aplinkybių, kad pareiškėjos nepilnametė dukra mokosi mokykloje Rusijoje, taigi, faktiškai negali gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šis gyvenamosios vietos deklaravimas vertintinas kaip formalus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja gyvena su nepilnamete dukra, su vyru yra išsituokusi, nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėja gyvena Lietuvoje, o ne Rusijoje, kur gyvena ir mokosi jos nepilnametė dukra.

Pareiškėjos sūnus, gyvenantis Lietuvoje, kartu su pareiškėja negyveno, yra pilnametis. Kitų interesų Lietuvoje pareiškėja nenurodė, todėl nėra pagrįstų motyvų, kuriais vadovaujantis pareiškėja turėtų išsaugoti ilgalaikio gyventojo statusą. Migracijos departamentas pagrįstai laikosi nuomonės, kad pareiškėja atvyksta į Lietuvos Respubliką tik siekdama išsaugoti ilgalaikio gyventojo statusą ir formaliai atitikti jo reikalavimus. Atsakovo nuomone, leidimu nuolat gyventi pareiškėja naudojasi kaip viza. Tačiau jeigu pareiškėjos tikslas yra tik trumpam apsilankyti Lietuvoje, ji ir turi kreiptis dėl vizos, o ne dėl leidimo gyventi, tuo labiau – leidimo nuolat gyventi.

ESTT 2022 m. sausio 20 d. sprendime (bylos Nr. C-432/20) pasisakyta, jog, be kita ko, iš Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkto kylantis reikalavimas dėl buvimo Europos Sąjungos teritorijoje reiškia, kad trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, turi palaikyti „tikrą“, o ne tik „formalų“ ryšį su atitinkama valstybe nare tam, kad galėtų nuolat išlaikyti šį statusą.

25.3. Pirmosios instancijos teismas padarė aplinkybių vertinimo klaidą teigdamas, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjos teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, jog jai Rusijos Federacijoje atliktos keturios (duomenys neskelbtini) operacijos – pareiškėja pateikė vienintelį su sveikata susijusį dokumentą – išrašą (epikrizė Nr. 4582), kuriame nurodoma, kad pareiškėja gydyta nuo 2019 m. birželio 7 d. iki 2019 m. spalio mėn. (nurodoma, kad 2019 m. liepos 31 d. buvo atlikta operacija), ir po to gydoma tik kitais metais, nuo 2020 m. gegužės 27 d. iki 2020 m. birželio 2 d. (nurodoma, kad šiuo laikotarpiu pareiškėja buvo paguldyta rekonstrukciniam chirurginiam gydymui), ir po savaitės išleista, rekomenduojant gydomąją mankštą, tolesnius perrišimus pagal gyvenamąją vietą bei dispancerinį stebėjimą vieną kartą per tris mėnesius. Tokios nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo vertinti, kad pareiškėjos sveikata jai neleido keliauti. Ši įrodymais pagrįsta informacija nesutampa su pareiškėjos skunde nurodomomis aplinkybėmis, kad 2019 m. gruodžio mėn. diagnozavus (duomenys neskelbtini) pareiškėja priėmė sprendimą vykti gydytis į Rusiją, nes iš teismui pateikto dokumento matyti, kad pareiškėja buvo operuota ir gydėsi jau 2019 m. birželio – spalio mėn., o 2020 m. gegužės mėn. tik trumpam, vos savaitei, paguldyta rekonstrukcinei operacijai. Pareiškėja teigė, kad išvyko gydytis 2020 m. sausio 11 d., tačiau išrašu patvirtintas gydymo laikotarpis nuo 2020 m. gegužės 27 d. iki 2020 m. birželio 2 d.. Taigi dėl paskelbtos ekstremalios situacijos pareiškėja tiesiog nebūtų turėjusi galimybės išvykti gydytis laikotarpiu, kada jai buvo paskirta rekonstrukcinė operacija Rusijoje, todėl byloje turimi įrodymai nepagrindžia priežasčių, dėl kurių pareiškėja priėmė sprendimą laikotarpį nuo 2020 m. sausio 11 d. iki 2021 m. birželio 6 d. praleisti Rusijoje.

25.4. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Direktyva 2003/109/EB, kuri neįpareigoja valstybės narės taikyti nuostatą, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas ar prarandamas. Įstatymų leidėjo valia ligos atvejis nebuvo numatytas kaip priežastis, dėl kurios ilgalaikio gyventojo statusas nepanaikinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendime remtasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertinant, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str.), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu. Tačiau cituojamas argumentas nesuteikia pagrindo pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad Migracijos departamentas pareiškėjos atžvilgiu turėjo priimti sprendimą, pažeisdamas Įstatymą – kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nepasinaudojo direktyvos suteikiama teise nustatyti aplinkybes, dėl kurių pareiškėja galėtų išsaugoti ilgalaikio gyventojo statusą. Įstatymas nenumato išlygų, jog imperatyvios Įstatymo 54 straipsnio nuostatos gali būti netaikomos dėl užsieniečio sveikatos būklės. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra atsižvelgta į aplinkybes, kad ilgalaikio gyventojo statusas artimas piliečio statusui, dėl to imperatyvių Įstatymo nuostatų turi būti griežtai laikomasi.

26. Pareiškėja O. I. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėja atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

27.1. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis Direktyvos 2003/109/EB nuostatomis ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais 2022 m. sausio 20 d. sprendime (byloje Nr. C-432/20) yra nepagrįsti. Teisės normos turi būti taikomos sistemiškai, atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo tikslus, o į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose padarytas išvadas turi būti atsižvelgiama nuosekliai. Tiek iš minėtos bylos Generalinio advokato išvados formuluotės, tiek ir iš Direktyvos 2003/109/EB nuostatų yra akivaizdu, kad taisyklė „išvykus 12 mėnesių iš eilės laikotarpiui paprastai prarandama teisė į ilgalaikio gyventojo statusą“ nėra vienareikšmė ar įsakmi.

27.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai rėmėsi direktyvos veikimo principu bei, atsižvelgdamas į direktyvos tikslus, aiškino ir taikė minėtą Direktyvą 2003/109/EB palankiai pareiškėjai.

27.3. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog „pareiškėja atvyksta į Lietuvos Respubliką tik siekdama išsaugoti ilgalaikio gyventojo statusą ir formaliai atitikti jo reikalavimus” bei, jog nurodytos priežastys, susijusios su sunkia liga bei judėjimo ribojimais, nėra ir negali būti pagrindas nuolatinio leidimo gyventi nepanaikinti, neatitinka pareiškėjos susiklosčiusio realaus ilgalaikio ryšio su Lietuva, o toks formalus biurokratinis Migracijos departamento funkcijų vykdymas yra nesuderinamas su gero administravimo principu, taikomu viešojo administravimo subjektui, taip pat pažeidžia VAĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą non reformatio in peius principą (administracinės procedūros sprendimas, negali pabloginti asmens, dėl kurio kreipimosi pradėta administracinė procedūra, padėties) ir 10 punkte įtvirtintą proporcingumo principą (administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus).

27.4. Pirmosios instancijos teismo išnagrinėtoje byloje surinktais duomenis nustatyta, kad išvykimo metu pareiškėja telefonu kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pasekmių taikymo, esant ekstremaliajai / karantino / sunkios sveikatos būklės situacijai, bei ją Migracijos departamentas patikino, jog sprendžiant, ar šią nuostatą taikyti bus atsižvelgta į nuo asmens nepriklausančias aplinkybes bei kitas faktines aplinkybes, susijusias su asmeniu (sunki liga, nuolatinis, nepertraukiamas gydymas, gydytojų rekomendacijos).

27.5. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento veiksmai, nagrinėjant pareiškėjos prašymą, neatitiko gero administravimo principo. Sprendimas vertintinas kaip formalus, priimtas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, be kita ko, susijusias tiek su pagrindu išvykti iš Lietuvos, tiek su COVID-19 pandemijos įtaka tinkamam pareiškėjos pareigų, susijusių su teise nuolat gyventi Lietuvoje, vykdymu.

27.6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, nustatė, kad pareiškėja su Lietuva sieja ir socialiniai ryšiai. Analizuojant Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, matyti, kad iškilus viešojo intereso ir privačių interesų konkurencijai, visais šiais atvejais taikomas griežtas proporcingumo vertinimas. Teismui nustačius, jog pareiškėja Lietuvoje viso yra pragyvenusi 38 metus, Lietuvoje baigė vidurinę mokyklą, viešąją įstaigą Šiaurės Lietuvos kolegija bei puikiai kalba valstybine lietuvių kalba – leidimo panaikinimas akivaizdžiai neproporcingas.

27.7. Migracijos departamento apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes susijusias su pareiškėjos sveikatos būkle, yra nepagrįsti. Pareiškėja, siekdama proceso ekonomiškumo, pateikė tik dalį dokumentų, o būtent – 2020 m. birželio 6 d. epikrizę su vertimu bei 2024 m. gruodžio 26 d. išrašą su vertimu. Vien tai, jog tokios sunkios ligos gydymas nėra atliekamas stacionare, jokiu būdu nereiškia, jog po 4 (duomenys neskelbtini) kursų pareiškėja staiga išgijo ir buvo puikios sveikatos būklės, kuri būtų leidusi jai ištverti ilgesnę kelionę.

27.8. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, jog pareiškėja dėl savo sveikatos būklės priklausė labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei (nustatyta liga, gydymas), ir kad objektyviai vertinant, jai keliauti pandemijos metu buvo ypač rizikinga, pavojinga sveikatai ir gyvybei. Plintant tuo metu niekam nežinomam pavojingam virusui, valstybėms uždarant sienas bei įvedant karantinus – nei vienas protingas žmogus, o ypač, sergantis (duomenys neskelbtini) liga, tikrai nesirinktų niekur keliauti. Tačiau net ir esant tokiai situacijai, pareiškėja bylos nagrinėjimo metu teisme paaiškino, kad bandė vykti į Lietuvą, tačiau prie sienos su Baltarusijos Respublika buvo apgręžta atgal (pasieniečiai nurodė, jog Lietuvos Respublika jos tikrai neįleis dėl paskelbto karantino).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą, neįvertino COVID-19 pandemijos įtakos pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant būtent į individualią pareiškėjos situaciją, susijusią su jos sveikatos būkle, taip pat turimus socialinius ryšius Lietuvoje (santykyje su vaikais), tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisingai išspręsti teisiškai svarbių aplinkybių, panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

30. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl pareiškėjos sveikatos būklės, ryšių su Lietuvos Respublika bei kitas aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

34. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo skundo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į skundą bei atsakovo apeliacinio skundo ir pareiškėjos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu.

35. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

36. Pažymėtina, kad Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/109/EB, su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas.

37. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kalbant apie Direktyva 2003/109 siekiamą tikslą, nurodoma, kad pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas (žr., 2022 m. sausio 20 d. Sprendimą byloje Nr. C-432/20, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja 2020 m. sausio 11 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir sugrįžo tik 2021 m. birželio 6 d., t. y. pareiškėja ilgiau nei 12 mėnesių negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi ir nustatęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą, vadovaudamasis Aprašo 90 punktu 2024 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 24S276014 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi.

39. Nagrinėdamas pareiškėjos dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gimusi Ukrainoje. Pareiškėja nuo 2004 m. gruodžio 8 d. yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nuo 2004 m. iki 2010 m. jai buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2010 m. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2004 m. birželio 11 d. buvo sudariusi santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu O. I., (duomenys neskelbtini) santuoka nutraukta. Pareiškėja turi sūnų, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, ir dukrą, kuri yra Lietuvos ir Rusijos Federacijos pilietė, vaikų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje. Pareiškėja nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2011 m. balandžio 17 d. buvo drausta valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, o nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2016 m. liepos 11 d. buvo įdarbinama keletui mėnesių per metus ir gavo draudžiamąsias pajamas, nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. buvo įdarbinta Lietuvoje (mokamas 23,20 Eur per mėnesį darbo užmokestis), nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. spalio 11 d. pareiškėja buvo registruota kaip vykdanti individualią veiklą.

40. Migracijos departamentas, remdamasis VSATIS duomenimis, nustatė, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos ir atgal į Lietuvos Respubliką vyko: išvyko 2020 m. sausio 11 d., atvyko 2021 m. birželio 6 d.; išvyko 2021 m. birželio 13 d., atvyko 2022 m. balandžio 30 d.; išvyko 2022 m. gegužės 4 d., atvyko 2022 m. rugsėjo 16 d.; išvyko 2022 m. rugsėjo 29 d., atvyko 2022 m. gruodžio 25 d.; išvyko 2023 m. sausio 9 d., atvyko 2023 m. kovo 3 d.; išvyko 2023 m. kovo 6 d., atvyko 2023 m. gruodžio 27 d.; išvyko 2024 m. sausio 7 d., atvyko 2024 m. liepos 26 d.; išvyko 2024 m. rugpjūčio 9 d., atvyko 2024 m. spalio 30 d.; išvyko 2024 m. lapkričio 2 d. Migracijos departamentas, įvertinęs VSATIS duomenis ir pačios pareiškėjos paaiškinimuose pateiktą informaciją, priėjo prie išvados, kad pareiškėja, išvykusi iš Lietuvos Respublikos 2020 m. sausio 11 d. ir atgal į Lietuvos Respubliką sugrįžusi, ilgiau nei 12 mėnesių negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Migracijos departamentas sprendė, jog turimi duomenys sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas gero administravimo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str.), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai skundžiame sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Migracijos departamento veiksmai sprendžiant dėl pareiškėjai išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimo, neatitiko gero administravimo principo. Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes pareiškėjai, vertintinas kaip formalus, priimtas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, be kita ko, susijusias su pandemijos įtaka tinkamam pareiškėjos pareigų, susijusių su teise nuolat gyventi Lietuvoje, vykdymu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog Covid-19 pandemija, kaip aplinkybė, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022, 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2385-602/2023, 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024).

43. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šiuo atveju Migracijos departamentas neįvertino Covid-19 pandemijos įtakos pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, neatsižvelgė į individualią pareiškėjos situaciją, susijusią su jos sveikatos būkle, taip pat turimus socialinius ryšius Lietuvoje todėl priėmė neteisėtą Sprendimą, kurį teismas pagrįstai panaikino.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės bei proceso normas, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

46. Pareiškėja prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą (1 000 Eur).

47. Kadangi skundžiamas sprendimas, netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, priimtas pareiškėjos naudai, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

48. Pareiškėją apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatė Dalia Romaškevičienė, kuri pareiškėjos vardu parengė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už šią teisinę paslaugą advokatei 2025 m. balandžio 6 d. sumokėta 1 000 Eur. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja, paduodama skundą teismui, sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį.

49. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

50. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

51. Pareiškėjos už nurodytą teisinę paslaugą prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus užmokesčio dydžio – 3 036,67 Eur (2 335,9x1,3), todėl priteistina pareiškėjai iš atsakovo Migracijos departamento. Pareiškėjai iš atsakovo taip pat priteistinas paduodant skundą pirmosios instancijos teismui sumokėtas žyminis mokestis – 22,50 Eur (ABTĮ 35 str. 3 d.). Iš viso pareiškėjai iš atsakovo priteisiama 1 022,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai O. I. (O. I.) ir atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 022,50 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė