2013-05-15 Nr. AB-1700-3-65-3-00149-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-187/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00149-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. Š. (toliau – ir pareiškėja) patikslintu skundu (t. I, b. l. 1-2, 77-79, 168-169) prašė Panevėžio apygardos administracinį teismą priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovo atstovas), 14 426,35 Lt turtinės žalos ir 983 073,65 Lt neturtinės žalos atlyginimą, taip pat 5 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

Pareiškėja paaiškino, kad Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 50-TE-246 „Dėl komisarės E. Š. perkėlimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 50-TE-246) ji nuo 2011 m. gegužės 16 d. buvo perkelta iš Panevėžio AVPK Kupiškio rajono policijos komisariato (toliau – Kupiškio PK) Kriminalinės policijos skyriaus (toliau – KPS) viršininko (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio 12 kategorijos) į Panevėžio AVPK Panevėžio rajono PK KPS vyriausiojo tyrėjo (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio 11 kategorijos) pareigas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A62-3754/2011) Įsakymas Nr. 50-TE-246 buvo panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas nusprendžiant ją gražinti į Panevėžio AVPK Kupiškio rajono PK KPS viršininko pareigas. Gavusi teismo sprendimą, pareiškėja kreipėsi į Kupiškio rajono PK dėl teisinės padėties atstatymo, t.y. prašė nuo 2012 m. sausio 16 d. atšaukti jos prašymą išleisti į pensiją ir grąžinti ją į Panevėžio AVPK Kupiškio rajono PK KPS viršininkės pareigas, geranoriškai sumokėti dėl neteisėto pažeminimo pareigose susidariusį atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo pažeminimo pareigose iki išleidimo į pensiją bei palūkanas už kiekvieną nepriemokos dieną, taip pat kelionės išlaidas, atlyginti moralinę žalą.

Panevėžio AVPK ir Kupiškio PK prašymų netenkino ir skubiai organizavo konkursą Kupiškio PK KPS viršininko pareigoms užimti, tokiu būdu, pareiškėjos nuomone, siekdami jai sukliudyti grįžti į darbą. Pareiškėja teigė, kad Panevėžio AVPK ir Kupiškio PK neieškojo jokių kompromisų, nesiėmė jokių veiksmų žalai atlyginti, neatsiprašė, ją persekioja, siekia galutinai palaužti pašlijusią sveikatą. Pareiškėja prašė priteisti iš atsakovo 14 426,35 Lt turtinei žalai atlyginti: 11 330 Lt darbo užmokesčio už 88 dienas skirtumą, susidariusį dėl neteisėto perkėlimo į žemesnes pareigas bei 596,35 Lt 5 procentų delspinigių nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2012 m. sausio 16 d. (iš viso 11 926,35 Lt); 2500 Lt turtinę žalą, kuri susidarė dėl pažeminimo pareigose: 1 300 Lt kelionės išlaidų (už važinėjimą iš Kupiškio į darbą Panevėžyje ir atgal nuosavu automobiliu, tarpmiestiniais autobusais ir Panevėžio miesto autobusais), 650 Lt ir 96 Lt automobilio amortizacijos ir remonto išlaidų, 390 Lt išlaidų maistui pietaujant Panevėžyje ir 64 Lt už kanceliarinių prekių, skirtų darbui Panevėžio rajono PK, pirkimą.

Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo 983 073,65 Lt neturtinę žalą, kurią patyrė dėl persekiojimo, žeminimo ir dvasinių išgyvenimų, dėl to stipriai pašlijo sveikata. Be to, pareiškėja prašė priteisti 5000 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (t. I, b. l. 89-92; 173-175) paaiškino, kad pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje ginčas vyko dėl Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. 50-TE-246. Panevėžio AVPK negalėjo grąžinti E. Š. į Panevėžio AVPK Kupiškio rajono PK KPS viršininko pareigas, nes pareiškėja jos pačios prašymu 2011 m. rugsėjo 19 d. Panevėžio AVPK viršininko įsakymu Nr. 50-TE-465 buvo atleista iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Gavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą, Panevėžio AVPK viršininkas 2012 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 50-TE-32 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo vykdymo“ pripažino netekusiu galios 2011 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. 50-TE-246 ir nurodė Finansų skyriui apskaičiuoti E. Š. darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl perkėlimo į viena pakopa žemesnes pareigas už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. bei delspinigius. Šios išmokos (471,93 Lt darbo užmokesčio skirtumas ir 49,16 Lt delspinigių) 2012 m. sausio 25 d. mokėjimo nurodymu Nr. 70 pervestos į pareiškėjos nurodytą sąskaitą. Panevėžio AVPK viršininko įsakymu 2012 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 50-TE-40 buvo pakeistas 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr. 50-TE-465 dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos: vietoj žodžių „Panevėžio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiąją tyrėją”, įrašyti žodžiai „Kupiškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkę“. Apie šiuos pakeitimus padaryti įrašai tarnybos byloje ir informacinėse sistemose.

Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti 11 926,35 turtinės žalos atlyginimą atsakovas pažymėjo, kad pareiškėją iš vidaus tarnybos atleido pagal jos prašymą išleisti į pensiją. Todėl pareiškėja nepagrįstai prašo sumokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kuriuo vidaus tarnybos sistemoje nebedirbo.

Nuo perkėlimo į viena pakopa žemesnes pareigas iki išėjimo į pensiją laikotarpiu pareiškėja tarnavo 26 darbo dienas. Kelionės išlaidas už šias dienas Panevėžio AVPK pareiškėjai atlygino – sumokėjo 426,56 Lt (2012 m. sausio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 94 -135 Lt ir 2011 m. rugsėjo 19 d. pagal atsiskaitymo lapelį 291,56 Lt). Spręsdamas dėl transporto išlaidų atlyginimo, atsakovas rėmėsi Panevėžio AVPK viršininko 2009 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 50-V-131 patvirtinto Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ar iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – Kompensavimo aprašas) nuostatomis. Atsižvelgė į tai, kad į tarnybą Panevėžio rajono PK pareiškėja ne visada vyko asmeniniu transportu, taip pat į tai, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kokią pinigų sumą sudaro išlaidos, vykstant į tarnybą ir iš jos miesto autobusais. Iš Kupiškio į Panevėžį ir atgal kursuoja autobusai, todėl jei pareiškėja savo patogumui važiavo savo automobiliu, tai neįpareigoja atsakovo sumokėti už automobilio amortizaciją ir remontą. Be to, Panevėžio AVPK Vidaus tyrimų poskyrio viršininkas 2012 m. spalio 2 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad jis 2011 m. gegužės pabaigoje 4 ar 5 kartus nuvežė pareiškėją į tarnybą ir parvežė iš tarnybos į namus. Be to, pareiškėja nepateikė jokių tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų ir nepagrindė koks yra ryšys tarp automobilio remonto ir pareiškėjos perkėlimo į Panevėžio AVPK Panevėžio rajono PK KPS vyriausiojo tyrėjo pareigas.

Pareiškėjos reikalavimas atlyginti kanceliarinių prekių ir maisto (pietų) pirkimo išlaidas taip pat nepagrįstas. Atsakovo teigimu, Panevėžio rajono PK kanceliarinėmis prekėmis pareiškėja darbo reikmėms buvo aprūpinta, dėl papildomų kanceliarinių prekių ji į vadovybę ar Ūkio skyrių nesikreipė, o išlaidas pietums ji būtų patyrusi ir dirbdama Kupiškio PK. Be to, tokių išlaidų atlyginimą nenumatytas ir pareiškėja nepateikė šias išlaidas įrodančių dokumentų,

Atsakovo manymu, pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Neturtinei žalai atlyginti reikalingos tos pačios sąlygos, kaip ir turtinei žalai, numatytos CK. Pareiškėja savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Teismui pripažinus Įsakymą Nr. 50-TE-246 neteisėtu, Panevėžio AVPK panaikino šį įsakymą, 2012 m. kovo 6 d. raštu Nr. 50-S-2753 atsiprašė pareiškėjos už patirtus nemalonumus. Teismo posėdyje atsakovo atstovė pažymėjo, kad pareiškėjos sveikata nebuvo gera, ji dažnai sirgo, todėl teigė, jog pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjos prašymas priteisti 5 000 Lt už suteiktas teisines paslaugas taip pat nepagrįstas, nes pareiškėja nepateikė jokių tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš atsakovo 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, skundą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl valstybės pareigos atlyginti pareiškėjai turtinę ir neturtinę žalą, kurią ji patyrė dėl neteisėto perkėlimo į žemesnes pareigas.

Teismas nustatė, kad reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą pareiškėja grindžia argumentais, kad Panevėžio AVPK viršininkas 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 50-TE-246 perkėlė ją nuo 2011 m. gegužės 16 d. iš Panevėžio AVPK Kupiškio PK KPS viršininko pareigų (A lygio 12 kategorijos) į Panevėžio AVPK Panevėžio rajono PK KPS vyriausiojo tyrėjo pareigas (A lygio 11 kategorijos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu Įsakymą Nr. 50-TE-246 pripažino neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikino.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010).

Neteisėtu aktu pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį laikomas neteisėtas veiksmas ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia pabrėžė, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu pripažinta, kad Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymas Nr. 50-TE-246, kuriuo pareiškėja buvo perkelta į žemesnes pareigas, yra neteisėtas, kadangi jis buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 1V-314 patvirtintas Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisykles. Šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytos aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovo padaryti pažeidimai laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėja prašė atlyginti turtinę žalą, kurią patyrė dėl neteisėto jos perkėlimo į žemesnes pareigas; t. y. 11 330 Lt darbo užmokesčio skirtumą už 88 dienas bei 596,35 Lt 5 procentų delspinigių nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2012 m. sausio 16 d. (iš viso – 11 926,35 Lt); 1 300 Lt kelionės išlaidų už važiavimą iš Kupiškio į Panevėžį ir atgal nuosavu automobiliu, tarpmiestiniais autobusais ir Panevėžio miesto autobusais, 650 Lt ir 96 Lt automobilio amortizacijos ir remonto išlaidų; 64 Lt kanceliarinių prekių, skirtų darbo reikmėms, išlaidų; 390 Lt išlaidų pietums, taip pat prašė priteisti 5 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK apskaičiavo pareiškėjos darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl jos perkėlimo į žemesnes pareigas (t. I, b. l. 98-99) ir 2012 m. sausio 25 d. mokėjimo nurodymu Nr. 70 (t. I, b. l. 97) pervedė į pareiškėjos sąskaitą 521,09 Lt (471,93 Lt darbo užmokesčio skirtumas ir 49,16 Lt delspinigių) už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. (nuo perkėlimo į žemesnes pareigas iki atleidimo iš vidaus tarnybos pagal pareiškėjos paduotą prašymą išleisti į pensiją). Teismas pažymėjo, kad netikėti šiais apskaičiavimais neturi pagrindo, kadangi pareiškėja jokių įrodymų, pagrindžiančių kitokius skaičiavimus, nepateikė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismą konstatavo, kad Panevėžio AVPK visiškai atsiskaitė su pareiškėja, todėl reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo ta apimtimi, kuria pareiškėja turtinę žalą siejo su darbo užmokesčio skirtumo susidarymu dėl perkėlimo į žemesnes pareigas, atmetė kaip nepagrįstą.

Išnagrinėjęs pareiškėjos argumentus dėl turtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėja siejo su kelionėmis pažeminus ją pareigose iš Kupiškio (gyvenamosios vietos) į Panevėžio rajono PK (tarnybos vietą) ir atgal (1300 Lt kelionės išlaidų ir 650 Lt bei 96 Lt automobilio amortizacijos ir remonto išlaidų priteisimo), teismas juos pripažino nepagrįstas.

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d., t.y. už 26 darbo dienas, kurias pareiškėjai dirbo Panevėžio rajono PK KPS vyriausiąja tyrėja, pervedė 426,56 Lt kelionės išlaidų atlyginimo (2012 m. sausio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 94 už keturias gegužės mėn. darbo dienas pervedė 135 Lt; už liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėn. dirbtas 22 darbo dienas sumokėjo 291,56 Lt; t. I, b. l. 100-101, 152-167). Kelionės išlaidos kompensuotos vadovaujantis Kompensavimo aprašu, byloje pateikti tikslūs apskaičiavimai, kurie teismui nesukėlė jokių abejonių. Atmesdamas pareiškėjos argumentus dėl automobilio amortizacijos ir remonto išlaidų priteisimo, teismas nurodė, kad pagal Kompensavimo aprašo 2 ir 3 punktus kompensuojamos tik pareigūnų važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos važiavimo išlaidos, apmokant nuolatinio bilieto ar vienkartinių važiavimo apskrities keleiviniu, tarpmiestiniu (priemiestiniu), tarptautinio susisiekimo keleiviniu transportu bilietų įsigijimo išlaidos arba važiavimo išlaidos už važiavimą asmeniniu transportu, apmokant degalų įsigijimo išlaidas, be to, pareiškėja teismui nepateikė jokių turėtas automobilio amortizacijos ir remonto išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Pareiškėjos reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimą ta apimtimi, kuria pareiškėja turtinės žalos atsiradimą perkėlimo į žemesnes pareigas laikotarpiu siejo su kanceliarinių prekių pirkimu tarnybos funkcijų atlikimui (64 Lt) ir išlaidoms pietums (390 Lt), teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi pareiškėja nepateikė jokių šias išlaidas patvirtinančių dokumentų.

Pareiškėjos reikalavimą priteisti 5 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų teismas taip pat pripažino nepagrįstu, kadangi pareiškėja nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, o turtinės žalos išlaidos priteisiamos tik tuo atveju, kai pateikiami atitinkami patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai.

Išnagrinėjęs pareiškėjos argumentus, kuriais pareiškėja jos perkėlimą į žemesnes pareigas siejo su neturtinės žalos atsiradimu, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, emocinį stresą, nervinę įtampą ir sveikatos pablogėjimą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; ar veiksmai buvo vienkartiniai ar pasikartojantys; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui; ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju. Teismas konstatavo, kad pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes vien tik pripažinimas valdžios institucijos veiksmų neteisėtais negali būti laikoma pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą moralinę skriaudą, todėl teismas sprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Konstatavęs, kad pareiškėja dėl Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad neteisėtu pripažintas įsakymas panaikintas, Panevėžio AVPK 2012 m. kovo 6 d. raštu Nr. 50-S-2753 „Dėl atsiprašymo“ (t. I, b. l. 102) atsiprašė pareiškėjos už patirtus nemalonumus, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvačia laikytina 2000 Lt suma ir priteisė šią sumą pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK.

III. Pareiškėja E. Š. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 21-35) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jos skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, pareikštus reikalavimus, t. y. priteisti 11 926,35 Lt turtinei žalai ir 983 073,65 Lt moralinei žalai atlyginti bei 5 000 Lt teisinės pagalbos išlaidas – iš viso 1 000 000 Lt.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismo priimtas sprendimas pažeidžia pareiškėjos teises, neatitinka teisėtumo ir teisingumo kriterijų. Teismas neįsigilino į bylos faktines aplinkybes, nesiekė išsiaiškinti realią situaciją, atmetė pareiškėjos argumentus ir besąlygiškai pripažino, kad nėra pagrindo netikėti atsakovo pateiktais dokumentais.

2. Apeliantės nuomone, dėl Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų ją pažeminus pareigose, susidaręs darbo užmokesčio skirtumas jai turi būti sumokėtas už 88 dienas (su delspinigiais iš viso 11926,35 Lt). Panevėžio AVPK išmokėta darbo užmokesčio skirtumo dalis nepadengia pareiškėjos realiai prarasto darbo užmokesčio skirtumo. Panevėžio AVPK Finansų skyrius perskaičiavo darbo užmokesčio skirtumą po daugkartinių žodinių reikalavimų, perskaičiavus buvo pateikiami skirtingi perskaičiavimo dokumentai, o pervesta suma skyrėsi nuo pateiktų dokumentų ir realiai prarastos sumos. Apeliantė teigia, kad ji pateikė prašymą atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją ne dėl to, kad nebenorėjo dirbti, o dėl to, kad jautėsi persekiojama (buvo paruoštos naujos atestacijos) o teismo procesas pareiškėjos naudai baigėsi praėjus 3 mėnesiams po jos išėjimo į pensiją, iki kurio ji buvo nuolat šmeižiama ir skelbiama, kad su ja bus susidorota. Teismas nevertino apeliantės išėjimo į pensiją aplinkybių, taip pat atsakovo vengimo atkurti padėtį, buvusią iki AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. 50-TE-246 panaikinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu. Nors Įsakymas Nr. 50-TE-246 yra panaikintas, tačiau pensija apeliantei neperskaičiuota iki šiol.

3. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad atsakovas jai atlygino kelionės išlaidas. Panevėžio AVPK 426,56 Lt kelionės išlaidų apskaičiavo pagal bendrą skaičiuoklę – pareigūnų vykimo į darbą kompensavimo tvarką, kuri tik iš dalies kompensuoja patiriamas išlaidas. Be to, ši tvarka taikoma bendrais atvejais, o ne tada, kai pareigūnas priverčiamas vykti į tarnybos vietą gerokai toliau ne savo valia, o dėl vadovybės neteisėto veikimo kaip buvo nagrinėjamu atveju. Kuro kompensavimas šiuo atveju turėtų būti apskaičiuojamas pagal faktinius išlaidų rodiklius, o ne pritaikius bendrą skaičiuoklę, nes šiuo atveju turėtų būti taikomas įstatymas atsižvelgiant į bendrus teisės aktų nustatytus punktus, kurie kalba apie absoliutų žalos atlyginimą, kai ji patirta dėl neteisėto veikimo. Pareiškėjos tiesioginės patirtos išlaidos kurui - 832 Lt. Nuostata, kad Automobilio remonto ir amortizacijos išlaidos nėra numatytos kompensuojamų išlaidų apraše yra taikoma bendrais atvejais, o ne žalos dėl neteisėto veikimo atveju, kaip yra šiuo atveju.

4. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės žalos, patirtos pažeminimo pareigose laikotarpiu perkant darbui Panevėžio rajono PK reikalingas kanceliarines prekes, taip pat išlaidas maistui (pietums). Apeliantė pažymėjo, kad dirbdama savo gyvenamojoje vietoje Kupiškyje, ji visada pietaudavo namuose, galėdavo pasirūpinti nepilnametės dukros pamaitinimu. Panevėžyje ir Kupiškyje ženkliai skiriasi kainos. Panevėžio AVPK padaliniuose neužtikrina tinkamų darbo sąlygų pareigūnams ir neaprūpina kanceliarinėmis priemonėmis. Teismo argumentai apie kanceliarinių išlaidų nebuvimą yra formalūs, pagrįsti vien tik atsakovo teiginiais.

5. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl 5 000 Lt išlaidų, patirtų už suteiktas teisines paslaugas, remdamasis tuo, kad pareiškėja nepateikė jokių šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Apeliantės teigimu, ji su teisininkais pagal paslaugų teikimo sutartį yra susitarusi, kad už paslaugas ji apmokės po teismo proceso.

6. Priteisdamas 2 000 Lt neturtinę žalą, teismas nepagrindė jokiais aktualiais duomenimis, neanalizavo pareiškėjos patirtų dvasinių išgyvenimų, padarytos žalos sveikatai masto ir patirtos apskritai neturtinės žalos masto. Toks žalos įvertinimas pinigais menkina pareiškėjos patirtą neturtinę žalą, neatstato pareiškėjos pažeistų teisių ir neatlygina jai padarytos žalos.

Apeliantė nesutinka, kad nėra priežastinio ryšio tarp jos sveikatos pablogėjimo ir neteisėto Panevėžio AVPK veikimo. Apeliantės teigimu, ji pirmą kartą susirgo 2009 metais, kai Kupiškio rajono PK Viešosios policijos skyriaus viršininkas L. D. neteisėtais būdais ir priemonėmis ėmė siekti užimti pareiškėjos pareigybę. Pirmas širdies veiklos sutrikimas pareiškėjai buvo konstatuotas 2009 m. rugsėjo mėnesį po neteisėtai inicijuoto tyrimo dėl klimato kolektyve. Panevėžio AVPK pateikus, apeliantės teigimu, suklastotais duomenimis paremtas išvadas dėl jos tinkamumo užimamai pareigybei, pareiškėją ištiko priepuolis.

Nuo 2010 m. lapkričio visi pareiškėjos susirgimai buvo susiję su pergyvenimais dėl situacijos darbe, neteisėtos neeilinės atestacijos, persekiojimo. Todėl priežastinis ryšys tarp neteisėto Panevėžio AVPK veikimo pareiškėjos atžvilgiu ir jos sveikatos pablogėjimo yra akivaizdus. Atsakovas pateikė tik jam aktualius dokumentus, paimtus iš konteksto, kurie neatspindi realios situacijos, kad pareiškėja iki 2009 metų, kai prasidėjo jos moralinis persekiojimas, praktiškai nesirgo. Pareiškėjos sveikatos duomenys bei informacija apie sirgimo laikotarpius, yra konfidenciali informacija, kurios atsakovas negalėjo pateikti be pareiškėjos sutikimo arba turėjo prašyti, kad teismas įpareigotų pareiškėją pateikti tokią informaciją.

Apeliantė teigia, kad jos patirtas dvasinis sukrėtimas turėjo žymių pasekmių, kurios juntamos iki šiol – ji jaučia patologinę baimę patirti pažeminimą, nuolat pergyvena dėl sutryptos reputacijos, bijo, kad sutrikus širdies ritmui ištiks mirtis ir dukra liks visiškai viena be pragyvenimo šaltinio, o nuolatiniai prisiminimai apie įvykius periodiškai sukelia sunkius širdies ritmo sutrikimus. Visi šie nuolatiniai išgyvenimai yra pasekmė pergyventų sukrėtimų, persekiojimo, patirto dvasinio skausmo ir pažeminimo. Panevėžio AVPK pareigūnų neteisėtas veikimas grubiai pažeidė pareiškėjos asmenines neturtines teises ir šis neteisėtas Panevėžio AVPK pareigūnų veikimas vertintinas gerokai griežčiau nė bet kurio kito subjekto veikimas, nes policijos institucijos turi ginti piliečių teises, o ne jas pažeidinėti.

Apeliantės teigimu, Panevėžio AVPK ir Kupiškio PK ne tik nepripažįsta savo kaltės, nesigaili, nesiima priemonių atlyginti žalą, aktyviai siekia galutinai palaužti pareiškėjos pašlijusią sveikatą, ją persekioja (apeliantės teigimu, iki šiol ji yra stebima, fotografuojamas jos automobilis, neteisėtai inicijuojamos pažeidimų bylos, apie pareiškėją neteisėtai buvo renkama informacija iš policijos duomenų bazių ir informacinių registrų). Kupiškio rajono PK Viešosios policijos skyriaus viršininkas L. D. su Panevėžio AVPK vadovybės pritarimu, patraukė pareiškėją baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka už tai, kad ji kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir Policijos departamentą bei kitas kompetentingas institucijas, siekdama apginti savo garbę, byla nutraukta po to, kai pareiškėja pateikė priešieškinį ir pareikalavo patraukti baudžiamojon atsakomybėn patį pareiškėją, po ko L.

D. atsiėmė savo pareiškimą. Teismui panaikinus įsakymą Nr. 50-TE-246, apeliantės teigimu, atsakovas siekė užkirsti kelią pareiškėjai grįžti į pareigas atsisakius pensijos, skubiai organizavo atranką į pareigas, į kurias turėjo būti gražinta pareiškėja. Panevėžio AVPK atsiprašė pareiškėjos tik po rašytinio jos reikalavimo tai padaryti ir atsiprašymą įvykdė tik iš dalies – savo kaltės nepripažino, atsiprašymą pateikė konfidencialiu laišku.

Maksimali priteisiama suma už neturtinę žalą nėra ribojama įstatymo, todėl nukentėjęs asmuo gali reikalauti tiek, kiek subjektyviai tai įvertina pinigais. Šiuo atveju pareiškėjai atsirado rimtos pasekmės, kurių poveikį ji jaus visą likusį gyvenimą, o žala sveikatai niekada nebus atstatyta į 2009 metų lygį. Neturtinės žalos teisė – viena iš asmens konstitucinių teisių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas įtvirtino taisyklę, kad materiali (piniginė) kompensacija už neturtinę žalą turi būti atlyginama vadovaujantis visiško žalos atlyginimo principu. Teisės doktrinoje yra pabrėžiama prevencinė žalos atlyginimo funkcija – tam tikrais atvejais neturtinė žala nustatoma ne tik orientuojantis į nukentėjusio faktiškai patirtus nuostolius, bet ir į žalą padariusio asmens neteisėtai gautą naudą, kuri, siekiant atkurti interesų pusiausvyrą, išieškoma nukentėjusiojo naudai (restitucinis principas). Šiuo atveju pareiškėjai padariusi žalą institucija turi būti vertinama griežtai, nes savo neteisėtu veikimu grubiai pažeidė Policijos veiklos principus ir neįgyvendino policijos uždavinių, be to, institucija, privalanti ginti žmogaus teises ir laisves grubiai pažeidė pareiškėjos teises, pamynė teisėtumą ir Lietuvos Respublikoje galiojančią įstatymų nustatytą tvarką, siekdama sau naudos – atlaisvinti pareigybę Panevėžio AVPK patogiam pareigūnui. Sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti ir tai, kad darbuotojas paprastai yra silpnesnė teisinių darbo santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei teisinių darbo santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už teisinius darbo santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgaliojimais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 2–3) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjai 2 000 Lt, panaikinti ir skundą atmesti visiškai.

Nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas iš dalies patenkino pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsakovas remiasi šiais argumentais:

1. Pareiškėja turėjo įrodyti, kad buvo neteisėti (priešingi teisei) veiksmai (CK 6.246 str.), kad jai buvo padaryta žala (CK 6. 249 str.), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.). Pareiškėja neįrodė, kas ir kada ją žemino, kuo tai pasireiškė, neįrodė priežastinio ryšio tarp susirgimų ir kad tie sirgimai susiję su jos perkėlimu į viena pakopa žemesnes pareigas. Pareiškėja nuolat turėjo nedarbingumo pažymėjimus. Nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. ji sirgo 210 dienų, ir tai negalėjo būti susiję su panaikintu įsakymu.

2. Tikėtina, kad dėl perkėlimo į viena pakopa žemesnes pareigas pareiškėja patyrė neigiamas emocijas, tačiau tai buvo normalūs tarnybiniai santykiai, kuriais buvo siekiama užtikrinti įstaigai iškeltų uždavinių įgyvendinimą, o ne pakenkti pareiškėjai.

3. Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymą neteisėtu pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panaikindamas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą. Tai patvirtina, kad perkėlimo į žemesnes pareigas klausimas nebuvo aiškus ir paprastas. Panevėžio AVPK viršininkas, vykdydamas minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, nedelsdamas 2012 m. sausio 13 d. išleido įsakymą Nr. 50-TE-32, kuriuo pripažino 2011 m. gegužės 12 d. Panevėžio AVPK viršininko įsakymą Nr. 50-TE-246 netekusiu galios ir nurodė Finansų skyriui apskaičiuoti E. Š. darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl pažeminimo pareigose už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. ir delspinigius Vyriausybės nustatyta tvarka. 2012 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 50-TE-40 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 50-TE-465 „Dėl komisarės E. Š. atleidimo iš pareigų“ pakeitimo“ vietoj žodžių „Panevėžio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiąją tyrėją“ įrašyti žodžiai „Kupiškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkę“. Apie pakeitimus padaryti įrašai tarnybos byloje ir informacinėse sistemose.

4. 2012 m. kovo 6 d. raštu Nr. 50-S-2753 pareiškėjos už patirtus nemalonumus buvo atsiprašyta, sumokėtas darbo užmokesčio skirtumas, atlygintos kelionės išlaidos.

Atsakovas atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjos skundą bei atsakovo apeliacinis skundas. Atsakovas akcentuoja, kad Panevėžio AVPK 2011 m. rugsėjo 19 d. atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos ne darbdavio iniciatyva ar valia, o jos pačios prašymu dėl išėjimo į pensiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo pareiškėjos skundą dėl įsakymo, kuriuo ji buvo perkelta į viena pakopa žemesnes pareigas, teisėtumo, o ne grąžinimo į vidaus tarnybą. Pareiškėja dalyvavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, tačiau neinformavo teismo, kad ji jau vidaus tarnyboje nebedirba, todėl teismas ir nurodė grąžinti ją į Kupiškio rajono PK KPS viršininko pareigas. Tai yra logiška, pripažinus perkėlimą į viena pakopa žemesnes pareigas neteisėtu, tačiau tai nėra tas pats, kas grąžinimas į vidaus tarnybą. Todėl prašymas sumokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kai pareiškėja vidaus tarnybos sistemoje jau nebedirbo, yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Pareiškėja atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai netenkinami.

Nagrinėjamą ginčą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėja iškėlė remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu (administracinė byla Nr.A62-3754/2011), kuriuo Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymas Nr. 50-TE-246 dėl pareiškėjos perkėlimo į žemesnes pareigas (iš Panevėžio AVPK Kupiškio rajono PK KPS viršininko, A lygis 12 kategorija, į Panevėžio AVPK Panevėžio rajono PK KPS vyriausiojo tyrėjo, A lygis 11 kategorija) buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies ir priteisė jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 2000 Lt neturtingi žalai atlyginti, o reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė.

Apeliacinio skundo įžanginėje dalyje pareiškėja atsakovu nurodo Panevėžio AVPK, o tekste nurodo du atsakovus (Panevėžio AVPK ir Kupiškio PK), iš kurių prašo priteisti žalą, tačiau nenurodo to atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK), kuris buvo bylos proceso šalimi pirmosios instancijos teisme ir kurio atžvilgiu priimtas pareiškėjos apeliaciniu skundu skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimas. Administracinėse bylose, kuriose reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama tos institucijos su kurios neteisėtais veiksmais (neveikimu) yra siejamas žalos atsiradimas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal paskutiniame patikslintame skunde pareiškėjos teisingai nurodytą atsakovą (Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK). Apeliacinės instancijos teisme bylos proceso šalys keičiamos procesinio teisių perėmimo atvejais, t.y. kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas) ir galimas procesinių teisių bei pareigų perėmimas (ABTĮ 55 str.). Tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas neišsprendus dėl tinkamos šalies įtraukimo į bylą (ABTĮ 54 str.), svarstoma dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ir bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d. ir 2 d. 2 p.). Nagrinėjamu atveju šis klausimas nekyla, nes į administracinę bylą dėl žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėja siejo su Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. 50-TE-246 perkelti į žemesnes pareigas neteisėtumu, buvo įtrauktas tinkamas atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytą tinkamą atsakovą (Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK).

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, o neturtinei žalai atlyginti priteisė pernelyg mažą 2000 Lt sumą. Atsakovas savo apeliaciniu skundu prašo pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti visiškai. Tiek pareiškėjos, tiek atsakovo apeliaciniuose skunduose iškeltas įrodymų vertinimo klausimas.

ABTĮ 130 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėja apeliaciniame skunde kelia klausimus dėl jai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, tačiau tai nėra ginčo nagrinėjamoje byloje dalykas, nes pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikšti reikalavimai dėl individualių aktų, kuriais pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, taip pat dėl jai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo atitinkamas aplinkybes, kuriomis pirmosios instancijos teisme nebuvo grindžiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo (nurodomi Panevėžio AVPK ir Kupiškio PK atitinkamų pareigūnų veiksmai dėl kurių, pareiškėjos teigimu, nuo 2009 m. jai sutriko sveikata; kiti galimai neteisėti veiksmai (apeliantės teigimu ji neteisėtai stebima, fotografuojamas jos automobilis, neteisėtai inicijuojamos pažeidimų bylos ir pan.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 130 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl šių pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pareikštų reikalavimų ribose, be kita ko, atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Centrinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurio buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga nustatinėti kitus elementus. Nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu nustatyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu (administracinė byla Nr.A62-3754/2011). Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Iš šio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo matyti, kad minėtos administracinės bylos šalys buvo pareiškėja E. Š. ir atsakovas Panevėžio AVPK. Minėtas įsiteisėjęs apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimas yra įgijęs res iudicata galią ir nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę (ABTĮ 58 str. 2 d., 96 str. 4 d.). Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymas Nr. 50-TE-246 dėl pareiškėjos perkėlimo į žemesnes pareigas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas konstatavus vidaus tarnybos pareigūnų atestavimo tvarkos pagrindinių procedūrų ir taisyklių, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą, pažeidimą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad atestacinė komisija nepriėmė motyvuoto sprendimo dėl pareiškėjos netinkamumo užimamoms pareigoms, nebuvo visapusiškai ir nešališkai įvertinta visa pareiškėjos tarnybinė veikla, jos gebėjimai bei tinkamumas užimti einamas pareigas (Komisijos posėdžio protokole nėra duomenų apie pareiškėjos pripažinimo netinkama užimti einamas pareigas motyvus; taip pat nėra duomenų apie pareiškėjai užduotus klausimus ir pareiškėjos atsakymus, todėl teismas neturėjo galimybės patikrinti, ar užduoti klausimai buvo tinkami įvertini pareiškėjos tinkamumą eiti užimamas pareigas; pareiškėjos tiesioginis vadovas Komisijos posėdyje pakeitė savo poziciją dėl pareiškėjos tinkamumo užimamoms pareigoms jai nepalankia linkme, nurodė naujus motyvus ir nėra duomenų, kad Komisija juos patikrino ir kt.).

Nustačius, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai konstatuoti administracinėje byloje Nr.A62-3754/2011 ir turi prejudicinę galią nagrinėjant administracinę bylą dėl žalos atlyginimo, šioje byloje turi būti nustatyta, ar yra kiti viešosios atsakomybės elementai: žala, taip pat tai, ar atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir pareiškėjos nurodytą žalą (jos nustatymo atveju) sieja priežastinis ryšys.

Pareiškėjos teigimu, Panevėžio AVPK 2011 m. gegužės 12 d. neteisėto įsakymo Nr. 50-TE-246 perkelti į žemesnes pareigas atsiradusią turtinę žalą sudaro darbo užmokesčio skirtumas, kelionės išlaidos iš gyvenamosios vietos Kupiškyje į darbo vietą Panevėžyje ir atgal, automobilio amortizacijos ir remonto išlaidos, kanceliarinių prekių darbui Panevėžio rajono PK ir maitinimosi (pietavimo) išlaidos.

Įstatymas dėl įrodymų teikimo nustato bendrąją taisyklę, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Žalos dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų (CK 6.271 str.) atsiradimo faktą turi įrodyti pareiškėjas, pateikdamas teismui atitinkamus įrodymus (ABTĮ 57 str.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos bylos proceso šalies paaiškinimai ar pozicija dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma ir joks įrodymas byloje neturi išskirtinės galios. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtą įrodymų vertinimo taisyklę. Tikrinamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja reikalavimui dėl turtinės žalos pagrįsti pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, išskyrus 2012 m. sausio mėnesio susirašinėjimo su Panevėžio AVPK dėl žalos atlyginimo dokumentus, tačiau iš atsakovo atstovo pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad pareiškėja Panevėžio AVPK 2011 m. liepos ir rugsėjo mėnesiais pateikė prašymus dėl kelionės išlaidų kompensavimo su atitinkamais priedais (duomenis apie transporto priemonę, kuro pirkimo kvitus).

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Pagal ABTĮ 87 straipsnio reikalavimus teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G.

R. prieš Ispaniją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.3 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

LVAT nutartis 2012 m. kovo 26 d. Nr. A602-1252/2012, 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjos patikslintame skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal kiekvieną pareiškėjos nurodytą neteisėtų veiksmų pasekmę, kurią pareiškėja siejo su Panevėžio AVPK viršininko Įsakymo Nr. 50-TE-246 dėl pareiškėjos perkėlimo į žemesnes pareigas, priėmimu.

Teismo sprendime pakankamai aiškiai nurodyti įrodymai ir motyvai, kuriais remdamasis teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo atlyginti turtinę žalą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui nustatytus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kad pareiškėja, nesutikdama su atsakovo atliktu darbo užmokesčio skirtumo bei kelionės išlaidų apskaičiavimu, nepateikė juos paneigiančių savo skaičiavimų ir įrodymų, taip pat nepateikė kitus savo reikalavimo dėl turtinės žalos argumentus pagrindžiančių įrodymų, atitinka bylos medžiagą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti ir pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos išėjimo į pensiją aplinkybių, nes pareiškėja neapskundė įsakymo dėl atleidimo iš pareigų pagal pateiktą prašymą išleisi į pensiją. Pareiškėjos iškelto ginčo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo esmę sudaro Panevėžio AVPK viršininko neteisėto Įsakymo Nr. 50-TE-246 dėl pareiškėjos perkėlimo į žemesnes pareigas, galimai sukeltų pasekmių, kurios gali būti traktuojamos kaip žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtu administraciniu aktu, nustatymas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos perkėlimo į žemesnes pareigas laikotarpis tęsėsi nuo 2011 m. gegužės 16 d. (Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakyme Nr. 50-TE-246 nurodytos datos) iki 2011 m. rugsėjo 19 d. (Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr.50-TE-465 nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu dėl išėjimo į pensiją, atsižvelgiant į pareiškėjos 2011 m. rugsėjo 3 d. prašymą). Pareiškėjos tarnybos santykiai su Panevėžio AVPK baigėsi minėtu teisiniu pagrindu iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo priėmimo.

Panevėžio AVPK 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr.50-TE-465 yra galiojantis. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus nustatė, kad teismui panaikinus Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. 50-TE-246 dėl pareiškėjos perkėlimo į žemesnes pareigas, Panevėžio AVPK 2012 m. sausio 25 d. sumokėjo pareiškėjai šiuo laikotarpiu susidariusį darbo užmokesčio skirtumą (471,93 Lt) ir delspinigius (49,16 Lt). Pagal pateiktus į bylą įrodymus šis darbo užmokesčio skirtumas pareiškėjai sumokėtas už jos faktiškai dirbtą laiką (26 darbo dienas), nes kitą perkėlimo į žemesnes pareigas laikotarpio dalį pareiškėja buvo laikinai nedarbinga (nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. gegužės 23 d. ir nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d.), taip pat buvo išleista kasmetinių atostogų (2011 m. gegužės 30 d. iki 2011 m. liepos 11 d.).

Už minėtą perkėlimo į žemesnes pareigas laikotarpį pareiškėja gavo atitinkamas išmokas, kurių apskaičiavimo tvarka skiriasi nuo darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos. Pažymėtina, kad skaičiuojant už laikinojo nedarbingumo laikotarpį mokamą vidutinį darbo užmokestį (Vidaus tarnybos statuto 41 str. 3 d.), taip pat išmoką už kasmetines atostogas yra taikomos specialiosios šių išmoką skaičiavimo tvarką reglamentuojančios teisės normos (Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintas Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas su atitinkamais pakeitimais) pagal kurias šių išmokų skaičiavimui yra reikšmingas 3 paskutinių kalendorinių mėnesių darbo užmokestis.

Taigi darbo užmokesčio pasikeitimas ne kiekvienu atveju turi įtakos išmokos už kasmetines atostogas ir laikinojo nedarbingumo laikotarpį dydžiui. Pareiškėja pirmosios instancijos teisme nekėlė ginčo tuo aspektu, kad dėl apmokėjimo už kasmetines atostogas ir nedarbingumo laikotarpį ji patyrė žalą, kuri susijusi su Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. 50-TE-246 perkelti į žemesnes pareigas priėmimu. Savo pozicijos, kad darbo užmokesčio skirtumas už perkėlimo į žemesnes pareigas laikotarpį turi būti išmokėtas už 88 dienas ir jo dydis yra 11 330 Lt, pareiškėja byloje nepagrindė konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstais argumentais, skaičiavimais, atitinkamais įrodymais.

Esant minėtoms aplinkybėms, pagal byloje esančių įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Panevėžio AVPK darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl perkėlimo į kitas pareigas (su atitinkamais delspinigiais), pareiškėjai yra išmokėjęs, todėl šiuo aspektu žalos padarymo pareiškėjai faktas byloje nenustatytas (pareiškėjos neįrodytas).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad pareiškėja byloje neįrodė turtinės žalos, susijusios priežastiniu ryšiu su Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 50-TE-246 dėl perkėlimo į žemesnes pareigas atsiradimo ir kitais skunde ir jo patikslinime pirmosios instancijos teismui nurodytais klausimais (dėl didesnių kelionės išlaidų nė kompensavo Panevėžio AVPK,; automobilio remonto ir amortizacijos; kanceliarinių prekių pirkimo, išlaidų pietums). Minėta, kad žalos dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų (CK 6.271 str.) atsiradimo faktą turi įrodyti pareiškėjas.

Nepakanka vien pareikšti teismui, jog padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą. Be to, net ir konstatavus žalos faktą, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo pateiktų įrodymų nustatė, kad Panevėžio AVPK kompensavo pareiškėjai kelionės išlaidas, susijusias su jos perkėlimu į žemesnes pareigas už faktiškai dirbtą laiką (26 darbo dienas), kuriuo pareiškėja važinėjo iš gyvenamosios vietos Kupiškyje į darbo vietą Panevėžyje. Pareiškėjos teiginiai apie didesnes faktines išlaidas benzinui nė kompensavo Panevėžio AVPK nėra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjai buvo padaryta žala CK 6.271 straipsnio prasme, kuri susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

Pareiškėja nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad ji perkėlimo į žemesnes pareigas laikotarpiu, kuriuo 26 dienas važinėjo iš gyvenamosios vietos Kupiškyje į tarnybos vietą Panevėžyje ir dirbo Panevėžio rajono PK, turėjo išlaidų, kurias galima būtų traktuoti CK 6.271 straipsnio prasme kaip žalą, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su Panevėžio AVPK neteisėtu 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 50-TE-246 dėl perkėlimo į žemesnes pareigas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjos ir atsakovo apeliacinius skundus ir pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. neteisėtas įsakymas Nr. 50-TE-246 perkelti pareiškėją į žemesnes pareigas, sukėlė jai CK 6.250 straipsnio prasme atitinkamas pasekmes: dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pareiškėja jautėsi pažeminta, įskaudinta, patyrė stresą ir tai neigiamai paveikė jos sveikatą. Pateiktuose į bylą medicininiuose dokumentuose esantys įrašai patvirtina, kad pareiškėjai nuo 2011 m. gegužės 13 d., t. y. kitą dieną po Įsakymo Nr. 50-TE-246 priėmimo, konstatuosi sveikatos sutrikimai (skausmai širdies plote ir kt.), kurių priežastimi pareiškėja gydytojams nurodė darbe patirtą didelį stresą. 2011 m. gegužės 13 d. pareiškėja kreipėsi į gydytoją, jai buvo skirti vaistai; 2011 m. gegužės 15 d. vakare pareiškėja kvietė greitąją medicinos pagalbą (suteikus pagalbą, rekomenduota kitą dieną kreiptis į šeimos gydytoją); 2011 m. gegužės 16 d. šeimos gydytojas išdavė pareiškėjai siuntimą gydymui stacionare; nuo 2011 m. gegužės 16 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. pareiškėja gydėsi VšĮ Kupiškio ligoninėje (stacionare), po to iki 2011 m. gegužės 23 d. gydėsi ambulatoriškai. Nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. pareiškėja vėl sirgo, 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 30 d. gydėsi LR VRM Medicinos centro stacionare. Šio laikotarpio medicininiuose dokumentuose taip pat užfiksuoti pareiškėjos nusiskundimai dėl psichinės įtampos darbe, kuri neigiamai veikia jos sveikatą. Atsakovo atstovo argumentai, kad pareiškėja dažnai sirgdavo ir anksčiau, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, nes minėti įrašai medicininiuose dokumentuose yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tarp pareiškėjos sveikatos pablogėjimo nuo 2011 m. gegužės 13 d. ir Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų (2011 m. gegužės 12 d. neteisėto įsakymo Nr. 50-TE-246 perkelti pareiškėją į žemesnes pareigas) yra priežastinis ryšys. Pareiškėja buvo perkelta į žemesnes pareigas ne toje pačioje policijos įstaigoje, kurioje yra jos gyvenamoji vieta (Kupiškyje), o kitame mieste (Panevėžyje). Tai sukėlė pareiškėjai papildomus nepatogumus ir pergyvenimus, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja viena augina nepilnametę dukrą. Byloje yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą ir pagrįstai prašo ją atlyginti.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga, atitinkanti lygiateisiškumo bei proporcingumo principus, satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti. Pažeidimo trukmė nebuvo ilga, teismui pripažinus, kad Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymas Nr. 50-TE-246 neteisėtas ir jį panaikinus, institucija ne ginčo tvarka atliko veiksmus dėl neteisėtų padarinių pašalinimo (išmokėjo pareiškėjai darbo užmokesčio skirtumą, delspinigius), jos atsiprašė. Šios aplinkybės vertintinos kaip institucijos siekis kompensuoti pareiškėjos patirtą skriaudą.

Teismo išlaidų atlyginimą reglamentuoja ABTĮ 44, 45 straipsniai. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimamas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas (ABTĮ 44 str. 6 d.). ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.). Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl atstovavimo išlaidų nukreipia į poįstatyminį teisės aktą – Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad atstovavimo išlaidos gali būti priteistos tik pateikus jas pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjai nepateikus jokių atstovavimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo.

Remdamasis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinius skundus ir pakeisti arba panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą, remiantis apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos E. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys