2016-06-14 Nr. AB-12966-3-61-3-05535-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3477-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05535-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. prašymą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (I t., b. l. 1–10): 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA) direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. PS1-1168; 2) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į pirmesnį darbą eiti Agentūros Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigas; 3) priteisti iš Agentūros vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iki grąžinimo į pirmesnį darbą dienos; 4) priteisti 20 000 Eur neturtinę žalą; 5) priteisti iš Agentūros patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. iki atleidimo iš tarnybos dirbo Agentūros Rinkos reguliavimo priemonių departamento (toliau – ir Rinkos reguliavimo priemonių departamentas) direktoriumi (A lygio 17 kategorijos valstybės tarnautojas), tačiau šis departamentas kartu su kitu departamentu buvo panaikinti ir vietoje jų įsteigtas naujas NMA Žemės ūkio paramos departamentas (toliau – ir Žemės ūkio paramos departamentas). Reorganizacijos esmė – dubliuojamų funkcijų panaikinimas, atsisakymas nereikalingų valdymo grandžių, vadovaujamų pareigybių skaičiaus mažinimas, vienos praktikos taikymas, darbo krūvių išlyginimas, atliekamų funkcijų persipynimo šalinimas ir žmogiškųjų resursų paskirstymas.

Pareiškėjas nurodė, kad iš atsakovo gavo pranešimą apie jo pareigybės panaikinimą, o vėliau pasiūlymą eiti Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus patarėjo pareigas, kadangi jis neatitinka būtinų Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigoms eiti nustatytų specialiųjų reikalavimų (tam tikros srities išsilavinimo). Šiuo aspektu akcentavo, kad 2013 m. lapkričio 3 d. buvo įsteigta viena nauja A lygio 17 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybė – Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus, o jai keliamas vienas iš specialiųjų reikalavimų – turėti tam tikros srities išsilavinimą, kurio jis nėra įgijęs. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 7 ir 11.1 punktais, pareiškėjas manė, kad griežtesnis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą biomedicinos arba technologijos arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą yra formalus ir nepagrįstas, nes siaurina asmenų, galinčių dirbti Žemės ūkio paramos departamento direktoriumi, ratą ir trukdo lygiomis galimybėmis pretenduoti eiti Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad yra baigęs matematikos studijas, kurios priskiriamos prie fizinių mokslų studijų srities ir nepatenka į reikalaujamų studijų sritį. Jo diplomas patvirtintas 2005 m. Studijų kokybės centre, jam suteiktas magistro laipsnis. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas neįvertino jo 12 metų profesinės patirties, vadovaujant net keletui departamentų, ilgametės darbo patirties valstybės institucijose atliekant viešojo administravimo veiklą bei to, kad jis ėjo Europos Tarybos darbo grupės pirmininko pareigas 2013 m.

Lietuvai pirmininkaujant Europos Tarybai. Pareiškėjo teigimu, Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės aprašyme reikalavimas turėti biomedicinos, technologijos arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą neturi jokio ryšio su Žemės ūkio paramos departamento nuostatais. Kadangi reikalavimas išsilavinimui galimas vienas iš trijų, reiškia, kad kiekvienas iš jų nėra dominuojantis bei esminis. Be to, tik Žemės ūkio paramos departamento direktoriui ir departamento direktoriaus pavaduotojui yra reikalavimas turėti biomedicinos, technologijos arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą, o visiems Žemės ūkio paramos departamento skyrių vedėjams išlieka reikalavimas turėti tik aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą.

Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad Agentūroje nėra griežtų reikalavimų išsilavinimui, nes net specializuotų Agentūros padalinių vadovams yra bendras reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą, pavyzdžiui, Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų, Kontrolės, Informacinių technologijų departamentų direktoriams ir padalinių vadovams, Finansų departamento direktoriaus pavaduotojui. Taigi, pareiškėjas tvirtino, kad formalūs reikalavimai turėti konkretų išsilavinimą prieštarauja teisingumo, proporcingumo, sąžiningumo principams, Metodikos 11.1 punktui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reglamentuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ 29 punkto nuostatai, t. y. riboja žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo patyrė stresą, stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, pažeminimą, savo autoriteto ir reputacijos pablogėjimą, pagarbos sau sumažėjimą, sveikatos pablogėjimą, neišsipildžiusius darbo veiklos lūkesčius, galimybės tobulėti savo profesijoje praradimą bei sumažėjusias galimybes tęsti darbą valstybės tarnyboje turint buvusio lygio statusą. Pareiškėjo teigimu, jo dvasinius išgyvenimus dėl neteisėto atleidimo lėmė ir tai, kad jam yra 60 metų, o nuo atleidimo iš darbo datos iki teisės į senatvės pensiją atsiradimo buvo likę mažiau nei 3,5 metų.

Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad jam buvo siūlytos įvairios pareigos, tačiau Žemės ūkio paramos departamento patarėjo pareigų jis atsisakė, nes eidamas šias pareigas negalėtų priimti privalomų sprendimų. Dėl reikalavimo grąžinti jį į eitas pareigas, nors jos ir panaikintos, pareiškėjas teismui paaiškino, kad šį reikalavimą formuluoja dėl to, jog jam palankaus sprendimo atveju vadovybė būtų įpareigota spręsti jo įdarbinimo klausimą, neatsižvelgdama į struktūrinius pokyčius.

Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 106–122) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-608 „Dėl žemės ūkio ministro 2012 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 3D-258 „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2015 m. lapkričio 3 d. (toliau – ir Įsakymas dėl struktūros pakeitimo), buvo pakeista Agentūros organizacinė struktūra: panaikinti Rinkos reguliavimo priemonių departamentas ir Tiesioginės paramos departamentas, įsteigtas naujas Žemės ūkio paramos departamentas, panaikinti Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Projektų vertinimo skyrius ir Projektų administravimo skyrius, įsteigti Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Pirmasis projektų vertinimo ir administravimo skyrius ir Antrasis projektų vertinimo ir administravimo skyrius. 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjui buvo įteiktas rašytinis pranešimas „Apie pareigybės panaikinimą“, kuriame jis buvo įspėtas, kad Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus (A lygio 17 kategorijos) pareigybė nuo 2015 m. lapkričio 2 d. bus panaikinta. 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjui buvo įteiktas rašytinis pasiūlymas, nuo 2015 m. lapkričio 3 d. naujai įsteigus Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus patarėjo, karjeros valstybės tarnautojo (A lygio 15 kategorijos), pareigybę, eiti šias pareigas, tačiau pareiškėjas šių pareigų atsisakė.

Šiame kontekste Agentūra paaiškino, kad Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigybė buvo skirta organizuoti, koordinuoti bei kontroliuoti Rinkos reguliavimo priemonių departamento darbą, administruojant šiam departamentui priskirtus klausimus. Įgyvendindama Įsakymą dėl struktūros panaikinimo, kuriuo nuo 2015 m. lapkričio 3 d. buvo panaikintas Rinkos reguliavimo priemonių departamentas, Agentūra privalėjo panaikinti ir pareiškėjo pareigybę. Nesant Rinkos reguliavimo priemonių departamento, objektyviai neįmanomas ir pareiškėjo pageidaujamos Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus (A lygio 17 kategorija) pareigybės išlaikymas ar įsteigimas bei tuo labiau reikalavimo grąžinti pareiškėją į jo pirmesnį darbą, t. y.

į Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigas, patenkinimas. Agentūra atkreipė dėmesį, kad Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigybei buvo priskirtos bendrosios vadovavimo funkcijos: savarankiškai organizuoti ir tobulinti Rinkos reguliavimo priemonių departamento darbą, teikti pasiūlymus Agentūros direktoriui dėl jo veiklos tobulinimo, planuoti Rinkos reguliavimo priemonių departamento skyrių darbą, nustatyti skyrių veiklos plėtojimo ir tobulinimo kryptis, perspektyvas, strategiją bei kontroliuoti jų vykdymą, pagal kompetenciją atstovauti Agentūrai kitose organizacijose, nustatyta tvarka palaikyti ryšius su atitinkamo lygio pareigūnais tarptautinėse organizacijose, užsienio šalių valstybės ir privačiose institucijose, užtikrinti visos su atliekamais darbais susijusios dokumentacijos ir informacijos teikimą, užtikrinti ataskaitų rengimą iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) institucijų darbo organų susitikimų pagal nustatytus reikalavimus ir per nustatytą laiką ir pan.

Taigi, ši pareigybė gali būti siejama išimtinai tik su Rinkos reguliavimo priemonių departamento egzistavimu ir jam priskirtų užduočių vykdymu. Tuo tarpu Žemės ūkio paramos departamento uždaviniai apima tiesioginių išmokų, kompensacinių išmokų, nacionalinėmis lėšomis finansuojamų priemonių bei licencijavimo ir sertifikavimo proceso administravimą. Iš Rinkos reguliavimo priemonių departamento perkeltos funkcijos yra susijusios tik su licencijavimo ir sertifikavimo procesu, t. y. perkeliamų funkcijų dalis yra susijusi tik su viena iš keturių Žemės ūkio paramos departamentui priskiriamų kuruoti priemonių grupe.

Be to, visos iš Rinkos reguliavimo priemonių departamento perkeliamos priemonės administruojamos tik viename Žemės ūkio paramos departamento skyriuje – Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriuje. Kitų trijų grupių administravimas paskirstomas likusiems penkiems Žemės ūkio paramos departamento skyriams. Dėl Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų atsakovas pabrėžė, kad didžioji Žemės ūkio paramos departamentui priskirtų uždavinių dalis yra susijusi su buvusio Agentūros Tiesioginės paramos departamento Tiesioginės paramos administravimo skyriaus kompetencija, t. y. tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, išmokų už mėsinius galvijus ir mėsines avis, atskirų tiesioginių išmokų už baltąjį cukrų, skirtų Lietuvos žemės ūkio veiklos subjektams, susietosios paramos už mėsinius galvijus, mėsines avis, pieninių veislių bulius ir pienines ožkas, susietosios paramos už pienines karves, kompensacinių išmokų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones ir Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones.

Pagal Žemės ūkio paramos departamentui priskirtas funkcijas šis departamentas užtikrina ir Agentūros darbo dokumentacijos atitiktį išoriniams Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktams, vykdo administruojamų procesų valdymo kontrolę, teikia pasiūlymus dėl departamentui priskirtų priemonių administravimo sistemos tobulinimo. Taigi, minėtam departamentui priskirtų priemonių administravimas apimą plačią procesų sferą – nuo paraiškų vertinimo, sankcijų pareiškėjams už padarytus pažeidimus apskaičiavimo iki sprendimų rengimo.

Kad būtų sėkmingas šių procesų įgyvendinimas, reikalingas sisteminis požiūris bei tam tikrų kompetencijų spektras. Šiame departamente administruojamos priemonės skirtos teikti paramą žemės ūkiui, todėl norint tinkamai ir sėkmingai spręsti darbinėje veikloje kylančius klausimus gali būti reikalingas žemės ūkio krypties arba žemės ūkio mokslų krypties išsilavinimas, kuris priskiriamas prie biomedicinos srities studijų. Taip pat šiam departamentui priskirtos priemonės yra reglamentuojamos ES reglamentais, kurie tiesiogiai taikomi įgyvendinant kontrolės, sankcijų skyrimo, išmokų mokėjimo mechanizmus, todėl tinkamam departamentui priskirtų uždavinių įgyvendinimui, gebėjimui pateikti pasiūlymus dėl priskirtų priemonių administravimo tobulinimo gali būti reikalingos teisės, ekonomikos ar vadybos krypties, kurios priskiriamos prie socialinių mokslų srities, studijų išsilavinimas.

Be to, daugelis administruojamų priemonių priskiriamos prie pagal deklaruojamus žemės ūkio plotus gaunamų priemonių, administravimo procesui naudojami kitų institucijų teikiamų planų duomenys, veiklos procesui yra svarbus tinkamas jų panaudojimas, todėl organizuojant departamento darbą gali būti tikslinga turėti ir žemėtvarkos šakos, patenkančios į technologijų mokslų studijų srities inžinerijos krypties studijas, išsilavinimą. Atsakovas teismui kartu nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštu Vilniaus darbo biržai pranešė apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą, buvo konsultuotasi su Agentūroje veikiančia profesine sąjunga.

Pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 43 straipsnio 1 dalimi, buvo įteiktas siūlymas eiti naujas, nuo 2015 m. lapkričio 3 d. įsteigtas, Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus patarėjo pareigas, tačiau šių pareigų jis atsisakė. 2015 m. spalio 5 d. pareiškėjui taip pat buvo pateiktas siūlymas rinktis iš tuo metu esančių laisvų pareigų, tačiau visų siūlomų pareigų pareiškėjas atsisakė. Todėl, pareiškėjui atsisakius buvusių laisvų ir naujai įsteigtų pareigybių, kurioms keliamus specialiuosius reikalavimus jis atitiko, 2015 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas buvo atleistas panaikinus jo pareigybę, o atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui taikomas 4 mėnesių įspėjimo apie pareigybės panaikinimą terminas, jo atleidimo data buvo perkelta į 2015 m. gruodžio 28 d.

Atsakovas taip pat teigė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra visiškai nepagrįstas ir neturėtų būti tenkinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu (III t., b. l. 72–84) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 1 d. ėjo Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus, karjeros valstybės tarnautojo (A lygio 17 kategorijos), pareigas. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-608 „Dėl žemės ūkio ministro 2012 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 3D-258 „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeista Agentūros organizacinė struktūra: panaikinti Agentūros Rinkos reguliavimo priemonių departamentas ir Tiesioginės paramos departamentas, įsteigtas naujas Žemės ūkio paramos departamentas, panaikinti Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Projektų vertinimo skyrius ir Projektų administravimo skyrius, įsteigti Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Pirmasis projektų vertinimo ir administravimo skyrius ir Antrasis projektų vertinimo ir administravimo skyrius.

Agentūros direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. PS1-761 „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. PS1-1039 „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašų ir pareigybių aprašymų patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2015 m. lapkričio 2 d. buvo inter alia panaikinta Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus, karjeros valstybės tarnautojo (A lygio 17 kategorijos), pareigybė.

Agentūra 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 11843-(2.25) „Pranešimas apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą“ pateikė Vilniaus darbo biržai 2015 m. rugpjūčio 24 d. pranešimą apie numatomą grupės darbuotojų atleidimą. 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjui įteiktas pranešimas „Apie pareigybės panaikinimą“, kuriame jis įspėtas, kad 2015 m. lapkričio 2 d. bus panaikinta Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus (A lygio 17 kategorijos) pareigybė. 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjui įteiktas rašytinis siūlymas, įsteigus nuo 2015 m. lapkričio 3 d.

Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus patarėjo, karjeros valstybės tarnautojo (A lygio 15 kategorija), pareigybę, eiti šias pareigas. 2015 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjui buvo įteiktas patikslintas rašytinis siūlymas eiti Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus patarėjo, karjeros valstybės tarnautojo (A lygio 15 kategorija), pareigas. 2015 m. spalio 5 d. pareiškėjui buvo pateiktas rašytinis 2015 m. spalio 2 d. pasiūlymas eiti Kontrolės departamento Klaipėdos patikrų vietoje skyriaus vedėjo (A lygio 15 kategorijos) pareigas;

Kokybės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigas; Kokybės skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas; Informacinių technologijų departamento Sistemų administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) (du pareigybių etatai) pareigas. 2015 m. spalio 13 d. pareiškėjui buvo pateiktas rašytinis pasiūlymas eiti Informacinių technologijų departamento Sistemų projektavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) (du pareigybių etatai) pareigas; Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Antrojo projektų vertinimo ir administravimo skyriaus patarėjo (A lygio 14 kategorijos) pareigas;

Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Pirmojo projektų vertinimo ir administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) (du pareigybių etatai) pareigas; Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Pirmojo projektų vertinimo ir administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas (skirtas įgyvendinti kaimo plėtros priemones pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą); Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Tęstinių priemonių administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas (skirtas įgyvendinti kaimo plėtros priemones pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą);

Strateginio valdymo departamento Informacinių sistemų vystymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) (trys pareigybių etatai) pareigas; Strateginio valdymo departamento Informacinių sistemų vystymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigas (skirtas įgyvendinti kaimo plėtros priemones pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą) (du pareigybių etatai); Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigas;

Žemės ūkio paramos departamento Trečiojo tiesioginės paramos administravimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorijos) pareigas. 2015 m. spalio 22 d. pareiškėjui buvo pateiktas rašytinis 2015 m. spalio 21 d. pasiūlymas eiti naujas Žemės ūkio paramos departamento Metodikų rengimo ir koordinavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas, kurios bus įsteigtos nuo 2015 m. lapkričio 3 d. Agentūroje nuo 2015 m. lapkričio 3 d. taip pat buvo įsteigta A lygio 17 kategorijos valstybės tarnautojo Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybė.

Šioms pareigoms eiti yra keliami specialieji reikalavimai, kurie nurodyti Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės aprašyme, patvirtintame 2015 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. PS1-761. Vienas iš specialiųjų reikalavimų – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą biomedicinos arba technologijos, arba socialinių mokslų studijų srities. Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. PS1-1168 „Dėl J. B. atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas 2015 m. lapkričio 2 d. buvo atleistas iš Agentūros Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigų, panaikinus minėtą pareigybę, atleidimo datą perkeliant į 2015 m. gruodžio 28 d.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad byloje tarp šalių nėra ginčo dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, vykdant departamentų reorganizavimą ir pareiškėjo atleidimo procedūrą. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pabrėžė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja inter alia Valstybės tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai jo pareigybė panaikinama. To paties įstatymo 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas.

Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Atitinkamai ginčas tarp šalių nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o pareiškėjas į tokias pareigas nebuvo paskirtas, nes neatitiko naujai įsteigtos Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 6.1 punkto reikalavimo turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą biomedicinos arba technologijos, arba socialinių mokslų studijų srities.

Šiame kontekste teismas akcentavo, kad iš Įsakymo dėl struktūros pakeitimo matyti, jog atlikta reorganizacija nėra susijusi išimtinai su Žemės ūkio paramos departamento įsteigimu. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, teismas taip pat nurodė, kad sprendžiant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia, būtina nustatyti atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau, ar jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, todėl naikinama, o valstybės tarnautojas gali būti dėl to atleistas iš tarnybos (rėmėsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A143-247/2010, Nr. A662-674/2011, Nr. A756-346/2011, Nr. A146-174/2011, Nr. A143-1086/2011 ir kt.).

Atitinkamai, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus ir Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės aprašymus, šalių paaiškinimus, teismas konstatavo, kad reikalavimai Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus ir Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybėms skiriasi. Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigybės aprašymo (Agentūros direktoriaus 2012 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. PS1-1403 redakcija) 6.1 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą, o 6.2 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi turėti ne mažiau kaip 3 metų darbo patirtį ir 1 metų vadovaujamo darbo patirtį.

Tuo tarpu Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės aprašymo (Agentūros direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. PS1-761) 6.1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą biomedicinos arba technologijos, arba socialinių mokslų studijų srities, o 6.2 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi turėti ne mažesnę kaip 3 metų Departamento veiklos sričiai priskirtų priemonių administravimo darbo patirtį.

Taigi, nustatęs, kad skiriasi minėtuose pareigybių aprašymuose nustatyti specialieji reikalavimai, teismas pabrėžė, kad turi būti vertinama, ar šie skirtumai yra pagrįsti ir jais nėra siekiama dirbtinai paneigti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą garantiją, ką iš esmės ir siekia įrodyti pareiškėjas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog reikalavimas, kad Žemės ūkio paramos departamento direktorius turėtų aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą biomedicinos arba technologijos, arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą, yra formalus ir nepagrįstas, teismas nurodė, jog sprendžiant dėl asmens galimybės eiti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikties bendriesiems ir specialiesiems pareigybės reikalavimams, atsižvelgiama į tokių reikalavimų pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje.

Tik toks vertinimas gali užtikrinti veiksmingą, o ne formalų teisės aktuose valstybės tarnautojams nustatytų garantijų įgyvendinimą (rėmėsi LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2495/2012). Be to, teismas šiuo aspektu akcentavo, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (rėmėsi LVAT 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012, 2011 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).

Teismas kartu pabrėžė, kad vertinant bendruosius ir specialiuosius reikalavimus valstybės tarnautojams aktualus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 685, kuriuo patvirtinta Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika. Šios Metodikos 5 punktas nustato, kad aprašant pareigybę turi būti apibrėžiama jos paskirtis, nustatomos bendrosios ir / ar specialiosios veiklos sritys, pareigybei priskiriamos funkcijos, specialieji reikalavimai atitinkamas pareigas einančiam valstybės tarnautojui.

Metodikos 7 punkte nustatyta, kad nustatant valstybės tarnautojo pareigybei priskiriamas bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis, atsižvelgiama į pareigybės paskirtį ir teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos ar įstaigos struktūrinio padalinio veiklą, nuostatas. Metodikos 11 punktas nustato, kad, atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, nustatomi specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai. Metodikos 11.1 papunktyje nurodyta, kad pareigybės aprašyme nustatomas reikiamas išsilavinimas gali būti apibrėžiamas per studijų sritį (sritis), kvalifikacinį laipsnį ir / ar profesinę kvalifikaciją, papildomai galima nurodyti ir studijų kryptį (kryptis); studijų srities galima nenurodyti, jeigu darbo patirtis yra svarbesnė už įgytą išsilavinimą.

Atsižvelgęs į tai, kad Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybė buvo įsteigta panaikinus Rinkos reguliavimo priemonių departamentą ir Tiesioginės paramos departamentą, o vietoje jų įsteigus Žemės ūkio paramos departamentą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju reikia įvertinti, ar Žemės ūkio paramos departamento funkcijos objektyviai ir kokybiškai skiriasi nuo Rinkos reguliavimo priemonių departamento funkcijų, kad pateisintų Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės aprašyme įtvirtintus papildomus specialiuosius reikalavimus, palyginti su reikalavimais Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriui.

Šiuo aspektu, palyginęs Rinkos reguliavimo priemonių departamento nuostatus, patvirtintus Agentūros direktoriaus 2010 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. BR1-1023 (Agentūros direktoriaus 2013 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. BRI-52 redakcija) (toliau – ir Rinkos reguliavimo priemonių departamento nuostatai), su Žemės ūkio paramos departamento nuostatais, patvirtintais Agentūros direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. BR1-248 (toliau – ir Žemės ūkio paramos departamento nuostatai), teismas pažymėjo, kad iš minėtų nuostatų matyti, jog šių departamentų funkcijos ir uždaviniai iš esmės skiriasi.

Teismo vertinimu, palyginus nurodytus nuostatus, sutiktina su atsakovu, kad Rinkos reguliavimo priemonių departamento funkcijos ir uždaviniai sudaro tik nedidelę dalį Žemės ūkio paramos departamento atliekamų funkcijų ir uždavinių. Teismas pabrėžė, kad Rinkos reguliavimo priemonių departamento funkcijos ir uždaviniai iš esmės perkelti tik vienam iš šešių Žemės ūkio paramos departamento skyrių – Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriui. Iš to seka, kad Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybė objektyviai ir kokybiškai skiriasi nuo Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigybės. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės įsteigimas ir Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigybės panaikinimas yra realūs. Be to, vertindamas specialiuosius reikalavimus dėl išsilavinimo Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybei, teismas konstatavo, kad nustačius, jog ši pareigybė įsteigta atliekant realius organizacijos pakeitimus, atsakovas turi plačią diskrecijos teisę spręsti dėl savo struktūros ir joje veikiančių žmonių.

Viešojo administravimo subjektas, būdamas atsakingas už įgyvendinimą valstybės politikos atitinkamoje jam pavestoje srityje, nustatydamas administracijos struktūrą (inter alia panaikindamas, pakeisdamas, įsteigdamas valstybės tarnautojų pareigybes), turi teisę veikti savo nuožiūra, jei tai nėra padaryta viešojo administravimo subjekto steigėjo. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje (rėmėsi LVAT 2008 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-684/2010).

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti. Valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos, o tarnautojas, pretenduojantis į atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-255/2013; 2011 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-227/2011; 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009).

Tuo tarpu atsakovas nurodė, kad Žemės ūkio paramos departamentui priskirtų priemonių administravimas apima plačią procesų sferą nuo paraiškų vertinimo, sankcijų pareiškėjams už padarytus pažeidimus apskaičiavimo iki sprendimų rengimo. Kad būtų sėkmingas šių procesų įgyvendinimas, reikalingas sisteminis požiūris bei tam tikrų kompetencijų spektras. Šiame departamente administruojamos priemonės skirtos teikti paramą žemės ūkiui, todėl, norint tinkamai ir sėkmingai spręsti darbinėje veikloje kylančius klausimus, gali būti reikalingas žemės ūkio krypties arba žemės ūkio mokslų krypties išsilavinimas, kuris priskiriamas prie biomedicinos srities studijų.

Taip pat šiam departamentui priskirtos priemonės yra reglamentuojamos ES reglamentais, kurie tiesiogiai taikomi įgyvendinant kontrolės, sankcijų skyrimo, išmokų mokėjimo mechanizmus, todėl tinkamam departamentui priskirtų uždavinių įgyvendinimui, gebėjimui pateikti pasiūlymus dėl priskirtų priemonių administravimo tobulinimo gali būti reikalingos teisės krypties, ekonomikos krypties ar vadybos krypties, kurios priskiriamos prie socialinių mokslų srities, studijų išsilavinimas. Be to, administravimo procesui naudojami kitų institucijų teikiamų planų duomenys, veiklos procesui yra svarbus tinkamas jų panaudojimas, todėl, organizuojant departamento darbą, gali būti tikslinga turėti ir žemėtvarkos šakos, patenkančios į technologijų mokslų studijų srities inžinerijos kryptį, studijų išsilavinimą.

Teismas su šiais atsakovo paaiškinimais sutiko ir pažymėjo, kad jie yra konkrečiai sietini su Žemės ūkio paramos departamento veiklos sritimi. Taigi, teismas palaikė atsakovo argumentus dėl sprendimo į Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybės aprašymą įtraukti specialųjį konkretaus išsilavinimo reikalavimą (biomedicinos arba technologijos, arba socialinių mokslų studijų srities). Nors pareiškėjas akcentavo savo darbo patirtį ir profesinius pasiekimus, kurie iš tiesų rodo jo profesionalumą jo veiklos srityje, aukštus pasiekimus, teismas nesutiko su pareiškėju, kad ilgametė darbo patirtis šiuo atveju turi būti besąlygiškai vertinama kaip svarbesnė nei tam tikros srities išsilavinimas.

Teismas dar kartą akcentavo, kad atsakovas turi plačią diskrecijos teisę organizuoti savo struktūrą ir spręsti, kokios Agentūros tarnautojų dalykinės savybės geriausiai prisidėtų prie efektyvaus įstaigos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimo. Jokie teisės aktai imperatyviai neįpareigoja valstybės įstaigų suteikti prioritetą darbo patirčiai, o ne asmens išsilavinimui.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad reikalavimas turėti tam tikros srities išsilavinimą siaurina į valstybės tarnybą galinčių pretenduoti asmenų ratą, teismas atkreipė dėmesį, jog visi specialieji reikalavimai daugiau ar mažiau siaurina galinčių pretenduoti asmenų ratą. Be to, Metodikos 11 punktas nustato, kad, atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, nustatomi specialieji reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai. Taigi, specialieji reikalavimai yra institucijos teisė ir jie laikytini nepagrįstais tik tuo atveju, jei jie visiškai nesietini su konkrečių priskirtų tai pareigybei funkcijų atlikimu. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad specialusis reikalavimas turėti tam tikrą išsilavinimą yra teisėtas ir pagrįstas.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Agentūra įgyvendino realią struktūros reformą, kurios metu buvo panaikinti du jos departamentai ir įsteigtas naujas departamentas, ir pagrįstai naujai pareigybei nustatė specialųjį reikalavimą dėl tam tikros srities išsilavinimo, kuris yra susijęs su įsteigto departamento atliekamomis funkcijomis ir uždaviniais. Tai nustatęs, teismas nebevertino, kodėl S. M., o ne pareiškėjas, buvo paskirta į Žemės ūkio departamento direktoriaus pareigas, kadangi, teismo vertinimu, pareiškėjui minėtos pareigos nebuvo siūlytos pagrįstai, nes jis neatitiko direktoriaus pareigybės aprašyme nustatytų specialiųjų reikalavimų.

Tuo tarpu tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui per atleidimo procedūrą buvo užtikrintos visos jo teisės: buvo tinkamai pranešta apie pareigybės panaikinimą, buvo siūlomos įvairios kitos pareigos, pareiškėjui nesutikus, jis buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas, vadinasi, reorganizacijos ir vėliau atleidimo procedūros metu nebuvo pažeistas Valstybės tarnybos įstatymas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. PS1-1168 atmestinas.

Taip pat atmestinas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti grąžinti jį į pirmesnį darbą, t. y. į Agentūros Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus pareigas, ir priteisti iš Agentūros vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo (2015 m. lapkričio 3 d.) iki grąžinimo į pirmesnį darbą dienos. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos, teismas nurodė, kad viešoji atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant trims civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgęs į tai, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nenustačius Agentūros neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tirti kitų neturtinės žalos atlyginimo sąlygų egzistavimo, todėl pareiškėjo prašymas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai atmetus pareiškėjo prašymą, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str.).

III. Pareiškėjas J. B. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 91–97), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, tenkinant jo reikalavimus. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas neįvertino aplinkybės, jog S. M. Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigos buvo pasiūlytos jau 2015 m. rugsėjo 1 d., o tik vėliau, t. y. 2015 m. rugsėjo 9 d. atsakovas pareiškėjui pranešė, jog jam negalima pasiūlyti minėtų pareigų, kadangi jis neatitinka būtinų šioms pareigoms užimti nustatytų specialiųjų reikalavimų.

Be to, pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino, kaip atsakovas naudojosi savo diskrecijos teise nustatyti minėtai pareigybei specialiuosius reikalavimus dėl išsilavinimo. Taip pat pareiškėjas akcentuoja, jog prašė teismo įpareigoti atsakovą pateikti duomenis, kiek NMA priemonių administravo Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas, kad būtų galima palyginti šio departamento funkcinį analogiškumą su Žemės ūkio paramos departamentu administruojant žemės ūkio paramos priemones. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Rinkos reguliavimo priemonių departamento ir Žemės ūkio paramos departamento nuostatus bei padarė nepagrįstas išvadas dėl šių departamentų funkcijų ir uždavinių skirtumo, nepalygino Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus, Tiesioginės paramos departamento direktoriaus ir Rinkos reguliavimo priemonių departamento direktoriaus vykdomų funkcijų.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas sąmoningai nesteigė to paties lygio ir kategorijos pareigybės, kurią būtų galima pasiūlyti pareiškėjui, taip pat dirbtinai nustatė papildomus išsilavinimo reikalavimus ne tik Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus, bet ir jo pavaduotojo pareigybei. Kartu akcentuoja, kad teismas neįvertino situacijos, jog pareiškėjui nebuvo pasiūlytos Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (A lygio 15 kategorijos) pareigos, nors pats teismas nurodė, kad Rinkos reguliavimo priemonių departamento funkcijos iš esmės perkeltos būtent į šį skyrių.

Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį, kad tik po bylos nagrinėjimo sužinojo, jog bylą nagrinėjusi teisėja 1992–1997 m. dirbo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje, o NMA yra įsteigta prie šios ministerijos, todėl teisėja galėjo būti šališka. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovas NMA atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 108–121) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą nepakeistą. Agentūra mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visas aplinkybes, kurios bylai turėjo esminės reikšmės, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nepažeisdamas ABTĮ nuostatų ir nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo teigimu, teismas skundžiamame sprendime plačiai aptarė visus byloje nustatytus ir konstatuotus faktus, atsakė į visus pareiškėjo pateiktus reikalavimus bei išsamiai, pateikdamas situacijos vertinimą, paaiškino, kodėl netenkino pareiškėjo reikalavimų, kokiais įrodymais ir aplinkybėmis remdamasis padarė atitinkamas išvadas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo prašymą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Agentūra papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas ginčas būtent dėl pareiškėjo, o ne kurio nors kito asmens teisių ir garantijų užtikrinimo, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo departamento, kurio direktoriaus pareigas ėjo pareiškėjas (Rinkos reguliavimo priemonių departamento), uždavinius ir funkcijas bei vertino, ar naujasis departamentas nėra tapatus departamentui, kuriam vadovavo pareiškėjas, o ne kitam nuo 2015 m. lapkričio 2 d. taip pat panaikintam departamentui, t. y.

Tiesioginės paramos departamentui. Be to, atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento direktoriaus pareigybės aprašymo analizė nėra susijusi su Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybe, juolab kad Agentūroje vykdytų struktūrinių pertvarkymų metu Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas nebuvo naikinamas, o įstaiga, pasinaudodama savo diskrecijos teise organizuoti vidinę struktūrą, savo nuožiūra peržiūrėti specialiuosius reikalavimus, tarp jų ir išsilavinimui, gali tik tuo metu, kai pareigybė yra laisva arba steigiama nauja pareigybė.

Kitais atvejais pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, kai nesikeičia uždavinių ir funkcijų apimtys, galima keisti tik valstybės tarnautojo sutikimu. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nagrinėjamu atveju Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigybei papildomi išsilavinimo reikalavimai buvo nustatyti dirbtinai, atsakovas atkreipė dėmesį, jog šiuo aspektu Agentūra laikėsi Valstybės tarnybos įstatymo ir Metodikos nuostatų bei teisės aktų nuostatų nepažeidė. Tuo tarpu ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Šiame kontekste atsakovas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas, jo manymu, tinkamai įvertino, kaip Agentūra naudojosi savo diskrecijos teise. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Agentūrą pateikti duomenis, kiek NMA priemonių administravo Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas, atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas šio pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo niekaip nepagrindė. Atsakovas kartu akcentuoja, kad pareiškėjas nagrinėjant kilusį ginčą dėl jo atleidimo pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo, kodėl jam nebuvo pasiūlyta užimti Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (A lygio 15 kategorijos) pareigas, todėl teismas šio klausimo neprivalėjo nagrinėti.

Šiuo aspektu atsakovas, be kita ko, nurodė, kad atliekamų įstaigos struktūrinių pertvarkymų metu buvo panaikintos devynios A lygio 15 kategorijos valstybės tarnautojų pareigybės, o šiems tarnautojams taip pat reikėjo užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją. Atitinkamai užimti Žemės ūkio paramos departamento Eksporto ir importo priemonių administravimo skyriaus vedėjo (A lygio 15 kategorijos) pareigas, kaip to paties lygio ir kategorijos pareigas, buvo pasiūlyta Rinkos reguliavimo priemonių departamento Eksporto kompensacijų administravimo skyriaus vedėjo pareigas ėjusiai S. M., kuri sutiko būti perkelta į šias pareigas.

Tuo tarpu, nors Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigos 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo pasiūlytos S. M., kuri tą pačią dieną sutiko jas užimti, o pareiškėjui kitos pareigos buvo pasiūlytos vėliau, t. y. 2015 m. rugsėjo 9 d., tuo metu Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigos negalėjo būti užimtos, nes jos dar nebuvo įsteigtos (minėta pareigybė buvo įsteigta tik nuo 2015 m. lapkričio 3 d.). Tačiau, kaip minėta, pareiškėjas neatitiko šiai pareigybei keliamų reikalavimų, todėl šios pareigos jam nebuvo siūlomos.

Papildomai dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamų abejonių dėl bylą nagrinėjusios teisėjos galimo šališkumo, atsakovas atkreipia dėmesį, kad minėta teisėja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje, kuriai pavaldi Agentūra, dirbo 1992–1997 m., o Agentūra įsteigta buvo tik 1999 m. lapkričio 11 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai neargumentuoja, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti dalyvaudamas bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, nurodytas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo (valstybės tarnautojo) atleidimo iš pareigų, kai jo pareigybė panaikinama, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje iš esmės kelia ginčą tinkamo Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų užtikrinimo aspektu. Pagal minėtą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys (I t., b. l. 11–102, 123–200; II t., b. l. 1–199; III t., b. l. 29–65, 68–69; bylos priedas su CD laikmena), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys neabejotinai patvirtina, jog atliekant realius organizacijos pakeitimus, panaikinus NMA Rinkos reguliavimo priemonių departamentą ir Tiesioginės paramos departamentą, o vietoje jų įsteigus Žemės ūkio paramos departamentą, šio departamento direktoriaus pareigybei nustatytas papildomas specialiusis reikalavimas dėl išsilavinimo laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs bylos medžiagą, inter alia palyginęs Rinkos reguliavimo priemonių departamento bei Žemės ūkio paramos departamento nuostatus, šių departamentų funkcijų ir uždavinių skirtumus.

Taigi, nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo 2015 m. lapkričio 3 d. steigiamos Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigos (A lygio 17 kategorijos) pareiškėjui nebuvo pasiūlytos teisėtai ir pagrįstai, kadangi jis neatitiko šiai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų. Tuo tarpu tai, kad S. M. minėtos pareigos buvo pasiūlytos 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. anksčiau, nei pareiškėjas buvo informuotas, kad jam negalima pasiūlyti A lygio 17 kategorijos pareigų ir buvo pasiūlytos kitos pareigos (2015 m. rugsėjo 9 d.), taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas, nepasiūlydamas pareiškėjui minėtų pareigų, pažeidė teisės aktų reikalavimus, kadangi, kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neatitiko nurodytoms pareigoms keliamų specialiųjų reikalavimų, kurie, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nustatyti laikantis teisės aktų nuostatų, yra teisėti ir pagrįsti.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 11 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) numato, kad viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.

Kaip ne kartą nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, viešojo administravimo subjektas, būdamas atsakingas už įgyvendinimą valstybės politikos atitinkamoje jam pavestoje srityje, nustatydamas administracijos struktūrą, turi teisę veikti savo nuožiūra, jei tai nėra padaryta viešojo administravimo subjekto steigėjo. Priešingu atveju vykdomosios valdžios institucijai priskirtos valstybės politikos dalies įgyvendinimas būtų ribojamas arba apskritai pasidarytų negalimas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).

Atitinkamai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai įvertino, kaip atsakovas naudojosi savo diskrecijos teise nustatyti minėtai pareigybei specialiuosius reikalavimus dėl išsilavinimo, bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurioms pritaria apeliacinės instancijos teismas, todėl plačiau dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija nebepasisako.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti. Valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, paskyrimas į kitas pareigas priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visumos (laisvų to paties lygio ir kategorijos bei žemesnių pareigybių buvimo ar nebuvimo, valstybės tarnautojo atitikimo užimti laisvai pareigybei nustatytus reikalavimus, sutikimo ar nesutikimo užimti atitinkamas pareigas ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012).

Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-255/2013, 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-227/2011, 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009). Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai.

Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms.

Be to, specialieji reikalavimai – profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialiųjų žinių bei įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su valstybės tarnautojo reputacija, asmeninėmis savybėmis, turi būti konstituciškai pateisinami, kaip pabrėžiama Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime. Priešingu atveju, būtų pažeista piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas valstybinėje tarnyboje (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-255/2013).

Specialiųjų pareiginių reikalavimų nustatymo tikslas yra užtikrinti, kad norintis užimti atitinkamas pareigas asmuo turėtų tinkamą pasirengimą atlikti šiai pareigybei priskiriamas funkcijas. Toks tinkamumas, be kita ko, pasireiškia atitinkamos kvalifikacijos bei praktinių įgūdžių turėjimu (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3172/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, jog būtina kiekvienu atveju vertinti, ar specialiųjų reikalavimų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, 2011 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-686/2011, taip pat žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimo I dalį, skelbtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 24, 2013, p. 466). Sprendžiant dėl asmens galimybės užimti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikimo bendriesiems ir specialiesiems pareigybės reikalavimas, reikia atsižvelgti į tokių reikalavimų pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje. Tik toks vertinimas gali užtikrinti veiksmingą, o ne formalų, teisės aktuose valstybės tarnautojams numatytų garantijų įgyvendinimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2495/2012).

Atitinkamai nagrinėjamoje byloje, kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, jog nuo 2015 m. lapkričio 3 d. steigiamoms Žemės ūkio paramos departamento direktoriaus pareigoms (A lygio 17 kategorijos) vienas iš specialiųjų reikalavimų – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą biomedicinos arba technologijos, arba socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą, buvo nustatytas teisėtai ir pagrįstai, jis yra konstituciškai pateisinamas ir yra realiai susijęs su įsteigto departamento atliekamomis funkcijomis bei uždaviniais, t. y. objektyviai reikalingas, siekiant užtikrinti, kad šias pareigas norintis užimti asmuo turėtų tinkamą pasirengimą atlikti šiai pareigybei priskiriamas funkcijas, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisė lygiomis sąlygomis užimti pareigas valstybinėje tarnyboje nebuvo pažeista.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie jo užimamos pareigybės panaikinimą, jam buvo siūlomos įvairios kitos pareigos, kurias užimti pareiškėjui nesutikus, teisėjų kolegijos vertinimu, jis buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas. Todėl, įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti pareiškėjo skundžiamą Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. PS1-1168 ir tenkinti kitus jo skundo reikalavimus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad minėtos išvados nepaneigia ir kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia klausimą dėl galimo bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo, teisėjų kolegija nenustatė šią bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo požymių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog bylą nagrinėjusi teisėja 1992–1997 m. dirbo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje, o NMA yra įsteigta prie šios ministerijos, pati savaime nesudaro pagrindo abejoti teisėjos nešališkumu. Juolab kad, kaip akcentavo atsakovas, Agentūra įsteigta buvo tik 1999 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1266 „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos įsteigimo“, t. y. kai minėta teisėja jau nebedirbo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius