afbb2810-05fa-4be0-9dda-e5ac179c1c19 · Vilniaus apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-571-885/2019 Teisminio proceso Nr. 1-02-1-00716-2017-9 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.2 VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. gruodžio 19 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Nijolės Žimkienės, sekretoriaujant Beatai Rutkauskaitei, dalyvaujant prokurorui Mantui Januškevičiui, išteisintajai A.

G., jos gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui, nukentėjusiojo E. A. atstovei pagal įstatymÄ O. I., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros Ketvirtojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį iÅ¡teisinta, nepadarius veikos, turinčios Å¡io nusikaltimo požymių.

A. G. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paskelbus nuosprendį, panaikinta. Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2017 m. spalio 13 d. – 2017 m. spalio 15 d. epizodas, 2018 m. sausio 15 d. – 2018 m. sausio 19 d. epizodas) pripažintas ir pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2017 m. spalio 7 d. – 2017 m. spalio 12 d. epizodas, 2018 m. sausio 21 d. – 2018 m. sausio 22 d. epizodas) išteisintas V. S., tačiau dėl šio asmens apeliaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės 1. A. G. iÅ¡teisinta, nes nepadarė veikos, turinčios Å¡io nusikaltimo požymių, kad smurtaudama sukėlė fizinį skausmÄ mažamečiui sÅ«nui: ji, laikotarpyje nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. sausio 22 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytÄ dienÄ , bute adresu (duomenys neskelbtini), papylusi ant grindų ryžių, liepė mažamečiui sÅ«nui E. A., gim. (duomenys neskelbtini), ant jų klauptis ir klÅ«pėti, po ko, vykdant negalinčiam pasiprieÅ¡inti mažamečiui E. A. jos nurodymus ir atsiklaupus ant grindų, ant kurių buvo papilti ryžiai ir klÅ«pant ant kelių, tyčia mažamečiui nukentėjusiajam E. A. sukėlė fizinį skausmÄ .

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Prokuroras apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį dėl A. G. iÅ¡teisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį. A. G. pripažinti kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir nuteisti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 8 punktais, paskirtos bausmės vykdymÄ atidėti 1 metams ir paskirti Å¡ias pareigas: neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos mieto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo; per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . 2.1. Prokuroro įsitikinimu, teismas neiÅ¡samiai ir nevisapusiÅ¡kai analizavo, bei vertino ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu surinktus įrodymus, kurie yra pakankami pripažįstant A. G. kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. 2.2. Teismas vaiko parodymais tiki dėl V. S. panaudoto fizinio smurto jo atžvilgiu, tuo tarpu dėl A. G. panaudoto fizinio smurto (taikytos fizinės bausmės) jo atžvilgiu, jau nebetiki, neva dėl to, kad mažametis linkęs fantazuoti, meluoti, dėl ko, tam tikras aplinkybes jis gali vertinti subjektyviai, pateikti kitokį, savaip suvoktÄ ar interpretuotÄ objektyvių faktų vertinimÄ .

Visos nurodytos mažamečio vaiko aplinkybės ikiteisminio tyrimo dėl jo atžvilgiu naudoto V. S. fizinio smurto, pasitvirtino, tad, kodėl besÄ lygiÅ¡kai atmetami vaiko parodymai, jog ir jo mama A. G. taikė fizinę bausmę, lieka neaiÅ¡ku ir nesuprantama. Kad vaikas nemeluoja patvirtino liudytojais apklausti darželio darbuotojai. Vaiko močiutė O. I., liudytojas, vaiko tėvas T. A. paliudijo ir patvirtino, kad jiems E. A. ne iÅ¡ karto prasitarė ir ėmė pasakoti apie patiriamÄ fizinį smurtÄ iÅ¡ patėvio V.

S. ir motinos A. G.. Darželio auklėtoja A. J. teisme parodė, kad E. A. nors ir linkęs fantazuoti, tačiau ji lengvai gali atskirti kada jis meluoja, o kada ne. Kai E. A. prasitarė, kad prieÅ¡ jį yra naudojamas fizinis smurtas, abejonių, kad vaikas nemelavo, jai nekilo. A. G. ir V. S. parodymai yra tik jų gynybinė versija, sietina tik su noru iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. A. G. ne tik neigia, kad ji vaiko neklupdė ant ryžių, bet dar ir meluoja, bei nesako tiesos apie jai žinomÄ V. S. naudotÄ fizinį smurtÄ jos sÅ«naus atžvilgiu. 2.3.

Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pats iškėlęs abejones, nesiėmė visų priemonių jų pašalinti. Iškeltoms abejonėms dėl vaiko parodymų patikimumo pašalinti, nepasitelkė ekspertų ir neskyrė mažamečiui nukentėjusiajam E. A. kompleksinės teismo psichiatrinės – teismo psichologinės ekspertizės, siekiant nustatyti, ar mažametis E. A. šiuo konkrečiu atveju dėl klupdymo ant ryžių melavo ar jo parodymai toje dalyje patikimi, ar linkęs fantazuoti ar turi polinkį fantazuoti, ar šiuo konkrečiu atveju stebima, kad nukentėjusysis meluoja. 2.4.

Taip pat prokuroras pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jei ir bÅ«tų A. G. atlikusi paminėtus inkriminuotus veiksmus, tokie veiksmai mažamečiui nukentėjusiajam E. A. neva negalėjo sukelti fizinio skausmo BK 140 straipsnio 3 dalies prasme, neatitinka tikrovės ir prieÅ¡taraujanti gyvenimiÅ¡kai logikai situacija. Akivaizdu, kad paklupdytas ne tik vaikas, mažų mažiausiai jaus fizinį skausmÄ . Tokie veiksmai vaikui gali padaryti net ir fizinius sužalojimus (teismų nuosprendžiai bylose Nr. 1A-164- 935/2019, Nr. 1-158-753/2012, Nr. 1-292-409/2011, Nr. 1-666-804/2018).

Pats mažametis E. A. apklausiamas parodė, kad jam keliukus skaudėjo, buvo likę dryžiai, kas rodo, kad jis klÅ«pėjo pakankamai ilgÄ laiko tarpÄ , tad tokie veiksmai, tiesiog negali nesukelti sveikam, fizinių sutrikimų neturinčiam asmeniui, fizinio skausmo. A. G. pasirinkdama tokiÄ fizinę bausmę, dar papildama ryžių sÅ«nui siekė sukelti fizinį skausmÄ , kančias, o ne malonumÄ ar kažkokį menkÄ nepatogumÄ .

4. Teismo posėdžio metu iÅ¡teisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundÄ atmesti, prokuroras prašė apeliacinį skundÄ patenkinti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 5. Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡tyręs byloje esančiÄ medžiagÄ , priimtÄ nuosprendį, skundo argumentus, daro iÅ¡vadÄ , kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendis dėl A. G. iÅ¡teisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė iÅ¡samius motyvus, kodėl mano, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir Å¡ių iÅ¡vadų prokuroro skundo argumentai nepaneigia.

6. IÅ¡ apeliacinio skundo argumentų matyti, kad prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl atlikto įrodymų vertinimo. Tačiau pažymėtina, kad teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi bÅ«ti pagrįsta iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltė bei kitos svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikrinus ir įvertinus A. G. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus nustatyti jos kaltumo padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 3 dalyje, buvo padarytos motyvuotos iÅ¡vados, kad kaltinime iÅ¡dėstytos aplinkybės, jog A. G. sukėlė fizinį skausmÄ mažamečiui nukentėjusiajam E. A., neįrodytos.

7. Skunde nesutinkama su nuosprendyje padarytomis iÅ¡vadomis, jog A. G. nepadarė jai inkriminuojamo nusikaltimo, savo teiginius prokuroras argumentuoja įrodymų turinio citatomis pateikdamas savÄ jų vertinimo versijÄ . Prokuroro manymu, byloje neabejotinai nustatyta, kad A. G. sukėlė fizinį skausmÄ savo mažamečiui sÅ«nui, ir tai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, iÅ¡teisinamajame nuosprendyje pateiktos motyvuotos iÅ¡vados dėl visų bylai reikÅ¡mingų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos apeliaciniame skunde, įrodytumo, kurioms pritaria apeliacinės instancijos teismas.

8. Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir tik jeigu veikos padarymo metu iÅ¡ jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiÅ¡kia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sÄ moningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali bÅ«ti baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ arba baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iÅ¡ Å¡ių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

9. Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė už tokiÄ veikÄ , padarytÄ mažamečiui. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – muÅ¡imo, kankinimo atvejais turi bÅ«ti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, esminis požymis, apibÅ«dinantis nusikaltimo padarinius, yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam bÅ«tent smurtavimu.

10. A. G., perdavus bylÄ teismui, buvo kaltinama tuo, kad ji, laikotarpyje nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2017 m. spalio 16 d., 8.30 val., bute (duomenys neskelbtini), papylusi ant grindų ryžių, liepė mažamečiui sÅ«nui E. A., gimusiam (duomenys neskelbtini), ant jų klauptis ir klÅ«pėti, po ko, vykdant negalinčiam pasiprieÅ¡inti mažamečiui E. A. jos nurodymus ir atsiklaupus ant grindų, ant kurių buvo papilti ryžiai ir klÅ«pant ant kelių, taip tyčia mažamečiui E. A. sukėlė fizinį skausmÄ bei padarė abiejų kelių nubrozdinimus – nežymų sveikatos sutrikdymÄ . 2019 m. balandžio 17 d. teisiamajame posėdyje prokuroras prašė pakeisti A.

G. kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, nes teisminio įrodymų tyrimo metu išklausius liudytojų bei specialistų paaiškinimus, paaiškėjo naujos faktinės aplinkybės dėl fizinio smurto prieš mažametį nukentėjusįjį panaudojimo, būtent, kad sužalojimai ant kelių mažamečiui nukentėjusiajam galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis. Prokuroro pateiktame kaltinime nurodytas kitas padarytos veikos laikotarpis – nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2018 m. sausio 22 d. ir iš kaltinimo pašalintas nežymus sveikatos sutrikdymas (3 t., b. l. 16, 19).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vertino, prokurorui teisme atsisakius, kaip minėta, kaltinimo dalyje dėl sužalojimų E. A. padarymo bei patikslinus kaltinimÄ ir dėl įvykio laiko, jog jokių sužalojimų, konkrečiai juos siejant su nagrinėjamu įvykiu, nukentėjusiajam E. A. nustatyta nebuvo bei jokie įrodymai teismui neleidžia numanyti galimo įvykio laiko, apie jį galima tik spėlioti.

11. Kaip matyti iÅ¡ baudžiamosios bylos duomenų, iÅ¡teisintoji A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta kaltinamÄ ja pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepripažino, nurodė, kad ji neklupdė vaiko ant ryžių, jokio smurto prieÅ¡ jį nenaudojo, su vaiku sutaria gerai, taip pasielgti negalėtų; buvo pasakymas „patupdysiu ant ryžių“, nes vaikas lindo prie vaistų, bet vaiko ant ryžių neklupdė; vaikas gali pafantazuoti; jis labai judrus (3 t., b. l. 27-28). AnalogiÅ¡kas aplinkybes nurodė ir įvykio metu A. G. buvęs sugyventinis V. S., kuris nurodė, kad A. G. su vaiku puikiai sutardavo; ant ryžių klÅ«pėjimo nėra matęs; buvo pasakymas „jei neklausysi, tada paklupdys ant ryžių“, tikriausiai vaikas įsiminė tokį pasakymÄ (3 t., b. l. 26).

12. A. G. pareikÅ¡tas kaltinimas iÅ¡ esmės buvo grindžiamas jos sÅ«naus E. A., kuriam apklausos metu tebuvo ketveri metai, parodymais bei kitų asmenų, perpasakojusių jo parodymus, iÅ¡vestiniais parodymais. Mažametis nukentėjusysis E. A. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ nurodė, kad mama klupdė ant keliukų, jam tada skaudėjo keliukus, jie buvo nuo ryžių dryžuoti. Jis norėjo miegoti, bet mamytė ir V. neleido, nes jie žiÅ«rėjo filmÄ apie Å¡autuvus. Mama klupdė jį ant ryžių, kuriuos paėmė iÅ¡ maiÅ¡o, pabėrė, iÅ¡tiesino, įdėjo į maiÅ¡Ä ir tada klupdė. Ryžių maiÅ¡as buvo geltonas. Visa tai vyko jo kambaryje, kur yra daug žaislų, robotų. Apklausos pabaigoje, mažametis nurodė, kad mamytė klupdė ant kelių, o jis gulėjo, gulėjo, po to atsikėlė, mamytė paleido plančetę ir jis žiÅ«rėjo pimpačkiukus (1 t., b. l. 86-87, vaizdo ir garso įraÅ¡as b. l. 90).

13. Mažamečių parodymų patikimumas paprastai nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip suaugusiųjų parodymai, kad nustatyti tam tikri nesutapimai bei netikslumai E. A. parodymuose turi būti aiškinami parodymus davusio subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, kad nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina mažamečio nukentėjusiojo parodymus.

Mažamečio nukentėjusiojo parodymų privilegijuotas, lyginant su kitais įrodymais, vertinimas pažeistų pamatinius baudžiamojo proceso principus, apribotų kaltinamojo teisę gintis. Taigi mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams.

14. Prokuroro teigimu, be mažamečio nukentėjusiojo, A. G. pareikÅ¡to kaltinimo aplinkybes patvirtina byloje esantys kitų liudytojų parodymai, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ dėl pateikto kaltinimo A. G. byloje nebuvo nustatyta patikimų ir neprieÅ¡taringų įrodymų, kad iÅ¡teisintoji padarė jai inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , o apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi bÅ«ti neprieÅ¡taringi, nuoseklÅ«s, tarpusavyje susiję, iÅ¡ jų analizės turi logiÅ¡kai iÅ¡plaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios iÅ¡vados ir turi bÅ«ti paneigti kaltinimui prieÅ¡taraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus paÅ¡alinti abejonių, jos turi bÅ«ti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

15. Liudytojos, darželio, kurį lanko vaikas, auklėtojos nurodė, kad mažametis linkęs fantazuoti: V. S. nurodė, kad vaikas aktyvus, vikrus, galėjo nukristi, todėl nekėlė didelių įtarimų. Berniukas yra kÅ«rybingas, kartais pafantazuoja, kartais gali sakyti nebÅ«tų dalykų. Vaikas kÅ«rė istorijas, kurių norėjo, kad bÅ«tų, paklausus rimto klausimo, tai gali nukeliauti iki kosmoso ir pripasakoti nebÅ«tų dalykų, kad sunku įsivaizduoti, kiek tai rimta ir atitinka realybę. Jis niekada nesakė apie mamÄ dėl sumuÅ¡imų (2 t., b. l. 154-156);

A. J. nurodė, kad jis nesaugiau judėdavo, todėl neaiÅ¡ku, iÅ¡ kur buvo mėlynės ant kojų, pabėgiodavo ir nučiuoždavo ant kelių. Berniukas lankė futbolÄ , pasirodydavo prieÅ¡ draugus, kad sugeba pačiuožti ant kelių, rodydavo kaip futbolininko triumfÄ . E. vaikiÅ¡kai gudrus. Kai jis meluoja, nuleidžia akis ir Å¡ypsosi, jis labai daug kalbantis, kad sugalvoti, jog jį kažkas muÅ¡a, tai ne, ji atskiria. Pamačius žalsvas mėlynes ant žanduko ir prie akies, paklausė, gal jis kur nors susitrenkė, vaikas buvo atsipalaidavęs, kalbėjo ir rodė vienu metu, atsakė, kad sudavė V..

E. myli savo mamÄ (2 t., b. l. 178-179); J. A. nurodė, kad matė pas vaikÄ mėlynes ant veido, Å¡launies, paklausus, vaikas atsakė, kad ant Å¡launies mėlynė atsirado nukritus vonioje, o dėl ant veido mėlynės, tai jis pradėjo pasakoti, kaip filme, kad čiuožė, nesuprato. Daugelis vaikų pačiuožinėja ant grindų, nes jos slidžios, po to lieka mažos mėlynės, jos nestebina. E. judrus, gali užsigauti darželyje. P. E. buvo didelės mėlynės ant abiejų kojų iÅ¡tisai, vaikas sakė, kad mėlynės atsirado per futbolÄ , su emocija pasakė, kad bum, ten nugriuvo.

Nesakė, kad tėvai jį bÅ«tų mušę (2 t., b. l. 179-180). Kaip teisingai apylinkės teismas nurodė, neatmestina, kad tam tikras aplinkybes vaikas gali vertinti subjektyviai, pateikti kitokį, savaip suvoktÄ ar interpretuotÄ objektyvių faktų vertinimÄ .

16. Mažamečio berniuko tėvas T. A. davė parodymus apie tai, kad sÅ«nus jam sakė, jog mama klupdo ant kruopų, buvo mėlynės. Nemano, kad Ernestas jam meluotų, bet tiksliai negali įvardinti. Jis klausė A. G. apie klÅ«pėjimÄ ant kruopų, ji viskÄ neigė (2 t., b. l. 181- 182). Liudytoja, vaiko močiutė, O. I. nurodė, kad jai anÅ«kas pasakojo, kad jį mamytė su V. klupdo ant kelių, rodė kÅ«no vietas, kurias dėl to skaudėjo, ji vaiku patikėjo. Tačiau nurodė, kad vaiko mintys padrikos, jį reikia gerai įsiklausyti, su juo reikia bendrauti, kad suprastum tai, kÄ jis nori pasakyti (3 t., b. l. 8-9).

Tačiau, kaip apylinkės teismas pagrįstai pastebėjo, kad minėti liudytojai patys tiesiogiai įvykio nestebėjo. Tokiu bÅ«du apylinkės teismas pagrįstai Å¡iais parodymais negrindė A. G. kaltės, kadangi jie yra ne pirminiai, o iÅ¡vestiniai, tai yra susiformavę iÅ¡ mažamečio nukentėjusiojo E. A. pateiktos pirminės versijos. Esant abejotinam pirminiam įrodymų Å¡altiniui – nukentėjusiojo E. A. parodymams, iÅ¡vestiniai įrodymai: asmenų, kurie įvykio situacijÄ girdėjo iÅ¡ E. A., parodymai praranda įrodomÄ jÄ prasmę.

17. Akivaizdu, kad nesant kitų objektyvių įrodymų, remtis vien tik mažamečio E. A., aptariamo įvykio metu turėjusio tik 4 metus ir jo apklausos laikotarpiu gyvenusio pas O. I. ir T. A., parodymais, kuomet pastarųjų santykiai su A. G. konfliktiÅ¡ki, pastarieji turi nesutarimų dėl vaiko iÅ¡laikymo, bylinėjosi, negalima. Pažymėtina ir tai, kad A. G. inkriminuojama nusikalstama veika tęsėsi nuo 2016 m. iki 2018 m. sausio 22 d., daugiau nei 2 metus, todėl prokuroro teiginys, jog mažametis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios buvo labai greitai 2018 m. vasario 5 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , kas paneigia bet kokias spekuliacijas, kad vaikas galėjo bÅ«ti įkalbėtas duoti melagingus parodymus, nepagrįstas, kadangi laikas nėra nustatytas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, jei vaikas daugiau nei 2 metus buvo baudžiamas tokiu bÅ«du, ugdymo įstaiga tikrai bÅ«tų mačiusi, kas su vaiku darosi.

18. Liudytojos O. I. parodymai apie tai, kad ji ant E. A. kelių, žemiau jų, yra mačiusi smulkių kraujosruvų, mėlynių, niekaip nepatvirtina fakto, kad tokie sužeidimai atsirado būtent dėl neteisėtų A. G. inkriminuojamų veiksmų. Tiek A. G., tiek anksčiau paminėti apklausti liudytojai nurodė, kad E. A. yra labai judrus vaikas, buvę atvejų, kuomet dėl savo judrumo susižeisdavo. Apklaustos darželio auklėtojos, kurį lankė mažametis nukentėjusysis, nenurodė jokių aplinkybių dėl to, kad mažametis būtų užsiminęs apie fizinio pobūdžio bausmes ar pan., konkrečiai taikomas motinos A.

G., kaip tik vaikas nurodė, kad mamÄ myli, niekada nesakė apie mamÄ dėl sumuÅ¡imų. E. A. dėl objektyviai matomų kraujosruvų, nubrozdinimų ir pan. skirtingu metu buvo apžiÅ«rėtas kompetentingų specialistų, kurie apklausti ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje. Specialistai O. D. ir J. B. paaiÅ¡kino, jog mažai tikėtina, kad kurie nors iÅ¡ mažamečiui nustatytų sužalojimų galėjo bÅ«ti padaryti A. G. formuojamame kaltinime nurodytu bÅ«du, t. y. klupdant ant ryžių (3 t., b. l. 4-6).

19. Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jei ir bÅ«tų A. G. atlikusi paminėtus inkriminuotus veiksmus, tokie veiksmai mažamečiui nukentėjusiajam E. A. neva negalėjo sukelti fizinio skausmo BK 140 straipsnio 3 dalies prasme. Su tokiu teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. IÅ¡ nuosprendžio turinio matyti, kad teismas sprendė, net jeigu ir bÅ«tų nustatyta, kad aptariamas įvykis kaip toks buvo (dar kartÄ pabrėžtina, kad tokių įrodymų tokiai iÅ¡vadai byloje nepakanka), bylos įrodymai neleistų kategoriÅ¡kai kalbėti apie tai, jog kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, kuriuos bÅ«tina nustatyti, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal aktualų straipsnį.

Ir akcentavo, kad Å¡iuo atveju įrodymai nepatvirtintų sistemiÅ¡ko tokios poveikio priemonės (klupdymo ant ryžių) taikymo, nebÅ«tų aiÅ¡kios klupdymo ant ryžių aplinkybės: ar ryžiai maiÅ¡e, ar paberti, įrodymai neleistų konstatuoti ir, kad kilo tokie padariniai, dėl ko kaip ultima ratio bÅ«tų taikoma baudžiamoji atsakomybė, prieÅ¡ingai, veikiau leistų visa vertinti kaip vienkartinį netinkamai pasirinktÄ auklėjimo bÅ«dÄ , kuris nepasižymi nusikalstamai veikai bÅ«dingu pavojingumu.

20. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nesant kitų objektyvių duomenų apie vaiko klupdymÄ ant ryžių, kurie patvirtintų mažamečio E. A. paaiÅ¡kinimus, jais besÄ lygiÅ¡kai remtis negalima. Kiti byloje surinkti įrodymai yra tik iÅ¡vestiniai, netiesioginiai, todėl turi bÅ«ti vertinami itin atidžiai, juo labiau, kad pagal tiek vaiko tėvų, tiek močiutės bei auklėtojų paaiÅ¡kinimus, vaikas linkęs fantazuoti, yra kÅ«rybingas berniukas, kartais gali sakyti nebÅ«tų dalykų, jo mintys padrikos, jį reikia gerai iÅ¡klausyti, bendrauti, kad suprastum tai, kÄ jis nori pasakyti. Å ios aplinkybės baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu patikimai nebuvo paneigtos.

21. BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nagrinėjant Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ nebuvo nustatyta patikimų ir neprieÅ¡taringų įrodymų, kad A. G. padarė jai inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , t. y., kad ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmÄ mažamečiui sÅ«nui E. A.. Teismas negali paÅ¡alinti kilusių abejonių, todėl, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, visos kilusios abejonės turi bÅ«ti vertinamos iÅ¡teisintosios naudai.

Todėl darytina iÅ¡vada, kad iÅ¡teisinamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai dėl A. G. kaltės nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros Ketvirtojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai ArÅ«nas Bartkus Julita Dabulskytė -Raizgienė Nijolė Žimkienė