2021-03-31 Nr. AB-6326-3-61-3-04322-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1404-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04322-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 27.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai (tretieji suinteresuoti asmenys – S. L., uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“) dėl sprendimo panaikinimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. EK3-40/19 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1. Komisija išnagrinėjo (duomenys neskelbtini) tarybos nario S. L. skundą ir skundžiamu sprendimu nusprendė pripažinti, jog ji, rengdama publikacijas portalui skrastas.lt bei pasirašydama jas kaip žurnalistė, ir tuo pačiu metu būdama (duomenys neskelbtini) narė, pažeidė Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 23 straipsnį, nustatantį, jog žurnalistai, vykdydami savo profesinę veiklą, neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui ir, jog žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje; įpareigojo uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ paskelbti šį Sprendimą portale skrastas.lt.

1.2. Komisija neturėjo teisės priimti Sprendimo dėl pareiškėjos, nes ji nuo 2019 m. gegužės 17 d. nėra žurnalistė, t. y. neužsiima profesine žurnalisto veikla, taip pat nėra sudariusi jokių sutarčių su viešosios informacijos rengėju ar skleidėju. Nuo minėtos datos ji yra nutraukusi darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat nepriklauso jokiai žurnalistų profesinei organizacijai ir nėra jos narė. Minėtas aplinkybes patvirtina prie skundo pridedami UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. balandžio 16 d. įsakymas dėl jos atleidimo bei darbo sutarties paskutinio lapo žyma apie atleidimą, viešųjų ir privačiųjų ryšių deklaracija, kurioje nurodoma, kad jos ryšiai su darbdaviu UAB „(duomenys neskelbtini)” nutrūko 2019 m. gegužės 17 d. Nurodo, jog šių faktų nekvestionuoja ir pati Komisija. Komisija visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai, nesivadovaudama įstatymo nuostatomis ją laiko žurnaliste, nors pagal įstatymo nuostatas ji akivaizdžiai neatitinka žurnalisto sąvokos bei žurnalistui keliamų sąlygų. Vien tai, jog portale skrastas.lt prie jos publikacijų buvo nurodoma, jog ji yra žurnalistė, niekaip nepaneigia minėtų aplinkybių, jog tiek de facto (realiai), tiek de jure (teisiškai) ji nėra žurnalistė.

1.3. Pareiškėja paaiškinimuose Komisijai nurodė, kad portale skrastas.lt buvo parašyta, jog pareiškėjai yra žurnalistė ne dėl jos kaltės. Minėtam internetiniam portalui ji niekuomet nerengė publikacijų, jas rengė laikraščiui ir niekuomet nepasirašinėjo, jog yra žurnalistė. Šias aplinkybes patvirtina ir prie skundo pridedamos publikacijos, skelbtos laikraštyje, kuriose nurodomas tik jos vardas ir pavardė. Šios publikacijos buvo perkeltos į internetinį portalą skrastas.lt ne jos iniciatyva ir be jos žinios. Ji nėra šio portalo valdytoja ir jo neadministruoja, todėl nėra atsakinga už šios informavimo priemonės turinį. Jai nebuvo žinoma, dėl kokių priežasčių prie jos pavardės buvo prierašas „žurnalistė“. Kaip vėliau paaiškėjo, toks įrašas buvo atliktas dėl techninės klaidos. Šias aplinkybes patvirtina buvusio darbdavio raštas. Formalus ir dėl techninės klaidos atliktas prierašas, pareiškėjos vertinimu, niekaip negalėjo suteikti jai žurnalistės teisinį statusą. Taigi pareiškėja neturėjo ir neturi pareigos laikytis Etikos kodekso nuostatų, o Komisija nepagrįstai pareiškėjai taikė Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatas bei konstatavo jų pažeidimą.

1.4. Komisijos priimtas Sprendimas yra nemotyvuotas. Komisija, taikydama Etikos kodekso 23 straipsnį, privalėjo nurodyti, kaip ir kokiais konkrečiais veiksmais ar savo užsiimama veikla pareiškėja pažeidė minėto straipsnio nuostatas, t. y. kaip jos kuriamos publikacijos galėjo visuomenei sukelti pagrįstų abejonių jos nepriklausomumu ir objektyvumu, jos tariamos profesinės veiklos skaidrumu. Tokios aplinkybės Sprendime nėra konstatuotos. Komisija apskritai šiuo klausimu nepasisakė ir neanalizavo jos publikacijų turinio bei kaip jos galėjo nederėti su profesine etika. Priešingai, Komisija paviršutiniškai ir formaliai pasisakė, jog vien prierašas portale skrastas.lt, jog ji yra žurnalistė, savaime patvirtina, jog tokiu būdu ji pažeidė profesinę etiką. Komisija iš esmės nepagrįstai ir neteisėtai Sprendimu apribojo pareiškėjos teisę reikšti nuomonę visuomenės informavimo priemonėse bei užsiimti kūrybine veikla, kurią jai garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (25 straipsnis, 48 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnis), taip pat ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (5 ir 6 straipsniai). Komisijai nenurodžius Sprendime, kaip konkrečiai jos publikacijos pažeidė Etikos kodekso nuostatas, apskritai nėra aišku, kuo ji yra kaltinama. Komisija, priimdama absoliučiai nepagrįstą Sprendimą ir įpareigodama jos buvusį darbdavį paskelbti apie šios bylos procesą viešame portale skrastas.lt, neabejotinai jai sukėlė neigiamas pasekmes bei sudarė prielaidas abejoti jos, ne tik kaip publikacijų autorės, bet ir kaip politikės reputacija. Jos kūrybinė veikla ir rašomos publikacijos visiškai nesusijusios su politika. Savo publikacijose ji rašo apie žmones, vertybes ar reiškinius, aptaria kelionių įspūdžius ir pan.

2. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėja portale skrastas.lt skelbė savo publikacijas, kuriose ne tik neinformavo visuomenės apie savo sąsajas su vietos valdžios institucija, bet ir pabrėžė, jog yra žurnalistė. Komisija skundžiamu Sprendimu pripažino, jog ji tokiais savo veiksmais pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnio reikalavimus. Komisija taip pat kreipėsi individualiu kreipimusi į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriame atkreipė šio viešosios informacijos rengėjo dėmesį į tai, jog siekiant neklaidinti informacijos vartotojų, laikraščio metrikose skelbiama informacija visuomet turi būti tiksli ir laiku atnaujinama. Nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad ji nėra žurnalistė, todėl jai Etikos kodekso nuostatos netaikytinos.

2.2. Susipažinus su portale skrastas.lt ir laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ skelbiamomis publikacijomis, matyti, jog pareiškėja yra nuolatinė ir viena dažniausiai skelbiamų šio viešosios informacijos rengėjo autorių, todėl akivaizdu, jog tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos egzistuoja vienokio ar kitokio pobūdžio susitarimai dėl jos publikacijų ir Įstatymo prasme ji laikytina šio viešosios informacijos rengėjo žurnaliste. Apie S. L. skundą ir numatomą jo svarstymą buvo informuota ne tik pati pareiškėja, bet UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl, jeigu prierašas „žurnalistė“ portale buvo atsiradęs tik dėl techninės klaidos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki skundo svarstymo dienos turėjo pakankamai laiko tiek visoms techninėms klaidoms pataisyti, tiek ir paaiškinimams apie savo santykius su pareiškėja pateikti, tačiau to nepadarė.

2.3. Sprendime yra aiškiai nurodyta, kokiais savo veiksmais pareiškėja pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatas, o būtent, kad ji skelbė savo publikacijas portale skrastas.lt, kuriose ne tik neinformavo visuomenės apie savo sąsajas su vietos valdžios institucija, bet ir pabrėžė, jog ji yra žurnalistė. Etikos kodekso 23 straipsnyje nustatyti reikalavimai yra prevencinio pobūdžio, todėl tam, jog konstatuoti jų pažeidimą, nėra būtina įrodyti, kad paskelbta informacija buvo šališka ir (ar) neobjektyvi. Būtina ir pakankama Etikos kodekso 23 straipsnio pažeidimo sąlyga yra tai, jog žurnalistas, rengdamas ir skelbdamas viešąją informaciją, būtų susijęs darbo santykiais su valstybės ar vietos valdžios institucija arba dalyvautų politinių partijų veikloje. Šiuo atveju pareiškėjos publikacijose ne tik nebuvo informuojama, jog jų autorė yra politikė, bet atvirkščiai, pabrėžiama, jog ji yra žurnalistė, t. y. asmuo, kuriam profesinės etikos standartai draudžia dalyvauti politikoje.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. L. atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad dėl skundžiamo Sprendimo paviešinimo Kelmės rajono tarybos posėdyje S. L. šią aplinkybę pripažino, tačiau jokių komentarų jis dėl to neišsakė. Jis pateikė (duomenys neskelbtini) Etikos komisijos 2019 m. gruodžio 18 d. posėdyje informaciją, jog yra oficialiai paskelbtas Komisijos informacinis pranešimas apie 2019 m. lapkričio 26 d, posėdį, kuriame nuspręsta, jog vienas Tarybos narys pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnį. Atkreipė dėmesį, kad yra asmenų, kurie rašo į rajono laikraštį, pasirašydami kaip Tarybos nariai, mokytojai, bet ne žurnalistai. Po Etikos komisijos posėdžio pareiškėja laikraštyje pasirašinėjo jau kaip Tarybos narė.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Komisijos 2019 m. lapkričio 26 d. Sprendimą Nr. EK3-40/19 bei priteisė pareiškėjai iš atsakovo 30 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. EKS-40/19 pagrįstumo ir teisėtumo.

8. Teismas, išsamiai aprašęs bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, pareiškėja yra kaltinama pažeidusi Etikos kodekso 23 straipsnio reikalavimus, todėl nustatant, ar buvo pažeistos šio straipsnio nuostatos, visų pirma turi būti nustatytas asmens, atlikusio draudžiamus veiksmus, statusas. Teismas nurodė, kad ginčo santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas, Etikos kodeksas, taip pat aktualios Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, apibrėžiančios darbo sutartį.

9. Teismas nurodė, kad ginčo nėra, jog pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) narė 2019–2023 metų kadencijai. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, pareiškėja savivaldybės Tarybos nario priesaiką davė 2019 m. balandžio 18 d. (duomenys neskelbtini) tarybos posėdyje. Pareiškėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. balandžio 16 d. direktoriaus įsakymu Nr. 2019/04-16-01 nuo 2019 m. gegužės 17 d. atleista iš redaktorės pareigų. Šį faktą pareiškėja deklaravo Privačių ir viešų interesų deklaracijoje. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ginčo publikacijos, prie kurių autoriaus (pareiškėjos) pavardės buvo prierašas „žurnalistė“, interneto portale buvo skelbiamos 2019 m. spalio 16 d., 2019 m. lapkričio 14 d., t. y. pareiškėjai jau nutraukus darbo teisinius santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pareiškėjai esant (duomenys neskelbtini) Tarybos nare.

10. Teismas pažymėjo, jog tam, kad asmuo būtų laikomas žurnalistu pagal Įstatymo 2 straipsnio 92 dalį, jis turi ne tik viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pateikti medžiagą, bet ir jo užsakymu (sutarties, kurios rūšies įstatymas neapibrėžia, pagrindu) tą medžiagą surinkti bei parengti (tą indikuoja normoje vartojamas jungtukas „ir“). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką Etikos kodekso 23 straipsnio nuostata „profesiniai įsipareigojimai viešosios informacijos rengėjui“ aiškintina kaip žurnalisto profesinė veikla pagal sutartinius santykius su tam tikru viešosios informacijos rengėju, atitinkanti įstatymų reikalavimus ir Etikos kodekso normas.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėja tuo metu, kai buvo paskelbtos ginčo publikacijos interneto portale skrastas.lt vykdė žurnalisto profesinę veiklą ir buvo įsipareigojusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ surinkti, parengti ir pateikti medžiagą. Pareiškėjos darbo santykiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutrūko 2019 m. gegužės 17 d. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėja teigė, kad publicistinius rašinius rašė „(duomenys neskelbtini)“ dienraščiui, kuris savo nuožiūra sprendė, ar juos publikuoti. Jokių autorinių sutarčių su visuomenės informacijos skleidėju pareiškėja nebuvo pasirašiusi. Be to, kaip matyti, pareiškėjos publicistiniai rašiniai buvo skelbiami interneto portale skrastas.lt. Teismas vertino, kad nei Komisijos Sprendime, nei pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie pareiškėjos sąsajas su šiuo interneto portalu. Komisijos atsiliepime nurodyta aplinkybė dėl galimai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pareiškėjos sudaryto žodinio susitarimo dėl publikacijų rengimo nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja yra žurnalistų profesinės sąjungos narė.

12. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, sutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad ji neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 92 dalyje nurodytos žurnalisto sąvokos, nes nėra sudariusi jokios sutarties su viešosios informacijos rengėju ir (ar) skleidėju (šiuo atveju – su UAB „(duomenys neskelbtini)“) dėl medžiagos pastarajam rinkimo, rengimo ir pateikimo. Atitinkamai pareiškėjai nėra taikytinos Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatos, todėl jos atžvilgiu nepagrįstai konstatuotas šio straipsnio pažeidimas.

13. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai esant (duomenys neskelbtini) Tarybos nare, interneto portale skrastas.lt buvo skelbiami jos publicistiniai rašiniai, prie autoriaus pavardės nurodant „žurnalistė“. Teismas vertino, kad šios aplinkybės turėtų būti vertinamos pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso nuostatas. Be to, atsižvelgiant į tai, jog interneto portale skrastas.lt buvo skelbiama klaidinanti informacija apie tai, kad pareiškėja yra žurnalistė, svarstytinas informacijos skleidėjo (rengėjo) atsakomybės klausimas pagal Etikos kodekso 29 straipsnį, kuris nustato, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, rengiantys informaciją apie įmones ir organizacijas, skelbiamoje informacijoje privalo atskleisti savo ryšius su jomis ir aplinkybes, kurių nutylėjimas gali sumažinti teikiamos informacijos objektyvumą.

14. Teismas konstatavo, kad nustačius, jog pareiškėja pagal savo statusą nėra tinkamas subjektas, kuriam gali būti taikomos Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatos, ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas iš esmės.

15. Tenkinęs skundą, teismas priteisė pareiškėjai iš Komisijos 30 Eur bylinėjimosi išlaidas.

III. 16. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjos atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:

16.1. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 92 dalyje nustatytos žurnalisto sąvokos, taip pat nesutinka su Įstatymo nuostatų aiškinimu. Įstatymas ne tik nenustato privalomos žurnalisto sutarties su viešosios informacijos rengėju ar skleidėju rūšies, bet ir nereikalauja, kad informacija būtų renkama ir rengiama tik viešosios informacijos rengėjo užsakymu, kaip ir nenumato privalomo žurnalisto pavaldumo santykiuose su visuomenės informavimo priemonėmis. Lietuvoje yra nemažai žurnalistų, kurie savo iniciatyva rengia publikacijas juos dominančiomis temomis ir siūlo jas skelbti įvairioms visuomenės informavimo priemonėms, o tam tikrais atvejais net ir neatlygintinai, kadangi tai didina jų pačių žinomumą ir populiarumą.

16.2. Byloje yra pateikti įrodymai, jog pareiškėja, net ir tapusi (duomenys neskelbtini) Tarybos nare, išliko viena nuolatinių portalo skrastas.lt ir laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ autorių, todėl akivaizdu, jog tarp jos ir šias visuomenės informavimo priemones valdančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ egzistuoja tam tikro pobūdžio susitarimai dėl pareiškėjos parengtų publikacijų skelbimo (viešinimo). Todėl Įstatymo prasme ji laikytina šio viešosios informacijos rengėjo žurnaliste.

17. Pareiškėja atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Atsiliepime nurodo, kad:

17.1. Pagal LVAT praktiką tik toks fizinis asmuo, kuris atitinka Įstatymo 2 straipsnio 92 dalyje pateikta sąvoka „žurnalistas“, teisės aktu nustatyta tvarka gali būti pripažintas pažeidusiu Etikos kodekso, kuriu privalo laikytis žurnalistas, vykdydamas šia savo veikla. Nuo 2019 m. gegužės 17 d. pareiškėja nėra žurnalistė, neužsiima profesine žurnalisto veikla, taip pat nėra sudariusi jokiu sutarčių su viešosios informacijos rengėju ar skleidėju. Nuo minėtos datos yra nutraukusi darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat nepriklauso jokiai žurnalistų profesinei organizacijai ir nėra jos narė. Šių faktų atsakovas byloje nepaneigė. Pareiškėjos nurodytas aplinkybes patvirtino ir byloje esantys įrodymai: 2019 m. balandžio 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsakymas dėl jos atleidimo bei darbo sutarties paskutinio lapo žyma apie atleidimą; viešųjų ir privačiųjų ryšių deklaracija, kurioje aiškiai nurodyta, kad pareiškėjos ryšiai su darbdaviu UAB „(duomenys neskelbtini)” nutrūko 2019 m. gegužės 17 d.

17.2. Atsakovas tik deklaratyviai nurodo, jog tarp pareiškėjos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ egzistuoja vienokio ar kitokio pobūdžio susitarimai, tačiau jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė. LVAT savo nutartyse yra pažymėjęs, jog Komisijos sprendimai sukelia asmenims (šiuo atveju pareiškėjai) pasekmes, nes turi įtakos asmens reputacijai. Šiuo atveju dėl Komisijos priimto Sprendimo ir jo paviešinimo, kuris rinkėjams galėjo sukelti dvejonių jos kaip rajono Tarybos narės reputacija, atsisakė ir Tarybos narės mandato. Tačiau kaltinimas turi būti aiškiai įrodytas ir pagristas. Vien aplinkybė, kad pareiškėja buvo žurnalistė, savaime negali patvirtinti, jog ir šiuo metu rašydama savo asmeninius įspūdžius laikraštyje, ji turėtų būti laikoma žurnaliste bei būti atsakinga pagal Etikos kodeksą. Komisija, priimdama Sprendimą bei nesigilindama į byloje pateiktų įrodymų turinį, jų visetą, nesivadovavo įstatymais bei nepagrįstai apribojo pareiškėjos, kaip fizinio asmens, teisę reikšti nuomonę visuomenės informavimo priemonėse bei užsiimti kūrybine veikla, kurią jai garantuoja Konstitucija (25 str., 48 str. 1 d., 60 str.), taip pat ir Visuomenės informavimo įstatymas (5 ir 6 str.). Todėl teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog tuo metu, kai buvo paskelbtos ginčo publikacijos interneto portale skrastas.lt, pareiškėja vykdė žurnalisto profesine veiklą ir buvo įsipareigojusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ surinkti, parengti ir pateikti medžiagą.

17.3. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos kūrybinė saviraiška neatitinka žurnalisto sąvokai keliamų sąlygų, akivaizdu, jog ji neturi jokios pareigos laikytis Etikos kodekso nuostatų. Komisija visiškai nemotyvuotai, neįsigilindama į faktinę situaciją ir ne pagal įstatymų nuostatas pripažino pareiškėją žurnaliste, todėl nepagrįstai jai taikė Etikos kodekso 23 straipsnio nuostatas bei konstatavo pažeidimą, nors minėto kodekso nuostatos jai objektyviai negalėjo būti taikomos. Tai, kad Etikos kodeksas gali būti taikomas išimtinai tik žurnalistams, viešosios informacijos rengėjams ir leidėjams akivaizdžiai patvirtina ir pati kodekso preambulė. Pareiškėja niekaip negalėjo pažeisti Etikos kodekso nuostatų, kadangi neturi jokių sutartinių įsipareigojimų viešosios informacijos rengėjui, t. y. nėra sudariusi nei darbo, nei autorinės ar kitokios sutarties su viešosios informacijos rengėju, tarp jų ir su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėja, tapusi (duomenys neskelbtini) Tarybos nare, nebeužsiėmė profesine žurnalisto veikla, nebuvo prisiėmusi jokių profesinių įsipareigojimų viešosios informacijos rengėjui, neturėjo jokių tarnybinių santykių, todėl neturėjo pareigos laikytis Etikos kodekso nuostatų, kurios jai nėra taikomos. Atitinkamai pareiškėja negali būti laikoma ir žurnaliste. Atsakovas teikė įrodymus, kurie visiškai nėra susiję su pareiškėjos asmeniu.

18. Pareiškėja pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2020 m. spalio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1429-442/2020 pripažino, kad Etikos kodeksas yra Teisės aktu registro objektas, todėl jo neįregistravus ir nepaskelbus Teisės aktų registre, negali būti laikomas įsigaliojusiu ir negali būti taikomas. Etikos kodeksas Teisės aktų registre paskelbtas 2020 m. gegužės 18 d. ir įsigaliojo 2020 m. gegužės 19 d. (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 1 d.). Tokia praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. EKS-40/19, kuriuo pripažinta, kad pareiškėja R. M. padarė Etikos kodekso 23 straipsnio pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 13 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-3111-442/2020, pripažino, kad Etikos kodeksas pagal nustatomų elgesio taisyklių pobūdį atitinka norminio teisės akto požymius, yra priimtas vykdant viešojo administravimo funkcijas, todėl yra Teisės aktų registro objektas.

21. Teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1–18 punktuose nurodyti teisės aktai registruojami ir oficialiai skelbiami Teisės aktų registre. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu.

22. Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data.

23. Etikos kodeksas Teisės aktų registre buvo paskelbtas 2020 m. gegužės 18 d., todėl įsigaliojo 2020 m. gegužės 20 d.

24. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016).

25. Šio administracinio ginčo dalykas yra Komisijos Sprendimas, kuriuo pripažinta, jog pareiškėja pažeidė Etikos kodekso 23 straipsnį.

26. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) buvo numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

27. Komisijos Sprendimas yra grindžiamas jo priėmimo metu negaliojančio teisės akto (Etikos kodekso) normomis, todėl savo turiniu prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija), o tai yra pagrindas ginčijamą Komisijos Sprendimą panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

28. Šiuo pagrindu pripažinus ginčijamą teisės aktą neteisėtu ir naikintinu, kitos atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nėra reikšmingos, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

29. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Dainius Raižys