2025-03-12 Nr. AB-4204-3-61-3-05765-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1381-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05765-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas B. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 24S225406 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Skundžiamu Sprendimu buvo nepagrįstai nuspręsta įpareigoti pareiškėją iki 2024 m. spalio 28 d. savarankiškai išvykti į užsienio valstybę – Moldovą.

2.2. Pareiškėjas į Migracijos departamentą atvyko teikti prašymo dėl leidimo gyventi Lietuvoje esant humanitarinėms priežastims gavimo, tačiau jo prašymas nebuvo priimtas, o buvo gautas ginčijamas Sprendimas. Atsakovas Sprendime nurodė, kad asmuo grąžinamas į Moldovą, tačiau pareiškėjas su šia valstybe neturi jokių ryšių, nes ten neturi nei jokio turto, nei jokio statuso. Sprendime visiškai nevertinta, ar Moldova gali priimti pareiškėją ir kokiu pagrindu jis siunčiamas būtent į Moldovą.

2.3. Atsakovas visiškai nepagrįstai nevertino pareiškėjo socialinių ir šeimyninių aplinkybių, t. y. aplinkybių, jog visa pareiškėjo šeima turi leidimus gyventi Lietuvoje, čia nuomojasi butą, vaikas lanko darželį, todėl pareiškėjas neturi jokių socialinių ar šeimyninių interesų kitose valstybėse.

2.4. Migracijos departamentas įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respubliką į Moldovą, nes taip siekė išvengti vertinimo dėl laikinos apsaugos suteikimo pareiškėjui, nors jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis.

2.5. Ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

3. Pareiškėjas 2024 m. gruodžio 12 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas neįvertinus individualios pareiškėjo situacijos, be to, atsakovas nepagrįstai neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl laikinos apsaugos suteikimo.

4. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjos skundu, prašė skundą atmesti, ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

4.1. Sprendime įvertinta aplinkybė, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo šeimos nariai (sutuoktinė ir vaikai), tačiau nenustatyta aplinkybių, trukdančių šeimos ryšių palaikymui asmens buvimo užsienio valstybėje metu. Taip pat yra įvertintas pareiškėjo buvimas laikas Lietuvos Respublikoje ir ekonominiai ryšiai, bet aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjas galėtų būti negrąžinamas, nenustatyta. Pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą pateikė tik po to, kai buvo supažindintas su ginčijamu Sprendimu, todėl ši aplinkybė negalėjo būti įvertinta Sprendime. Pareiškėjo veiksmai, kad jis pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi tik po ginčijamo Sprendimo, aplinkybė, kad pareiškėjas neteisėtai Lietuvoje buvo ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, yra turėjęs vizą (t. y. supranta, kad trečiųjų šalių piliečiams Europos Sąjungos valstybėse taikomi vizų ir imigracijos reikalavimai) vertintini kaip piktnaudžiavimas migracinėmis procedūromis.

4.2. Įstatymas numato aiškią pareigą užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos, leidimo laikinai gyventi galiojimo ar bevizio režimo pabaigos išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje, iki jo pabaigos dėl leidimo gyventi ar kito dokumento, patvirtinančio jo teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, nesikreipė ir savo teisėto buvimo neįteisino.

4.3. Pareiškėjas, bendradarbiaudamas su kompetentingomis institucijomis dėl grąžinimo į užsienio valstybę, pats savo parašu patvirtino, jog nori išvykti į Moldovą, todėl atsakovui nebuvo pagrindo vertinti, ar pareiškėjui bus saugu grįžti į (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę (Moldovą), nenustatyta, jų nenurodė ir pareiškėjas.

4.4. Užsienietis, atitinkantis laikinosios apsaugos taikymo sąlygas, turi kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu, kaip tai numato Įstatymo ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarka), nuostatos. Be to, laikinoji apsauga suteikiama ne jau gyvenantiems Lietuvoje, o tiems užsieniečiams, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukė iš (duomenys neskelbtini) dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų tą dieną pradėtos karinės invazijos. Pareiškėjas iki savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos pabaigos nebuvo pateikęs prašymo dėl laikinosios apsaugos gavimo.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

6.1. , Pareiškėjas į Šengeno erdvę (Lenkijos Respubliką) atvyko 2022 m. vasario 6 d., turėdamas Lenkijos Respublikos 2022 m. vasario 2 d. išduotą nacionalinę (D) vizą, galiojančią nuo 2022 m. vasario 7 d. iki 2023 m. sausio 9 d., 2022 m. vasario 8 d. jis atvyko į Lietuvos Respubliką ir buvo joje iki 2024 m. spalio 7 d. 2023 m. kovo 6 d. Lenkijos Respublika asmeniui išdavė kitą nacionalinę (D) vizą, galiojančią nuo 2023 m. kovo 13 d. iki 2024 m. kovo 3 d. Asmuo per 180 dienų (t. y. iki 2024 m. liepos 9 d.) savo buvimo Šengeno erdvėje neįteisino, todėl privalėjo išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu leidžia bevizis rėžimas, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.

6.2. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į turimus duomenis bei teisės aktų nuostatas, 2024 m. spalio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 24S225406 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Moldovą) per 21 dieną nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. spalio 28 d.

7. Teismas aptarė Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, 124 straipsnio 1 ir 2 dalių, 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 127 straipsnio 1, 3, 31, 6 dalių nuostatas, Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Grąžinimo direktyva) preambulės nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

8. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad atsakovas netinkamai išaiškino pareiškėjui jo teises ir pareigas, kadangi, jam atvykus į Migracijos departamentą pateikti prašymo dėl leidimo gyventi Lietuvoje esant humanitarinėms priežastims gavimo, šis prašymas nebuvo priimtas, tačiau pareiškėjui buvo įteiktas ginčijamas Sprendimas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neįteisino savo buvimo Šengeno erdvėje ir iš jos neišvyko iki 2024 m. liepos 9 d., todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatą, be to, pareiškėjas iki nurodytos datos nepateikė prašymo dėl leidimo laikinai gyventi bei neturėjo dokumento, suteikiančio jam teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą priimti Sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę (Moldovą).

9. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas atvyko į Migracijos departamentą pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi, nepaneigia fakto, kad pareiškėjas beveik 3 mėnesius Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai, bei nenurodė priežasčių, dėl kurių laiku negalėjo įteisinti savo buvimo Lietuvoje, ir tai patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad atsakovas neįvertino pareiškėjo šeiminių aplinkybių (kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo žmona ir vaikai, turintys leidimus gyventi Lietuvoje), ir pažymėjo, kad atsakovas į minėtas aplinkybes atsižvelgė, tačiau nenustatė aplinkybių, trukdančių šeimos ryšių palaikymui pareiškėjo buvimo užsienio valstybėje metu, ar trukdančių teisėtai atvykti į Lietuvą, įvykdžius sprendimą grąžinti asmenį į užsienio valstybę.

11. Teismas aptarė Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju vien faktas, kad pareiškėjo šeimos nariams yra suteikta laikina apsauga Lietuvos Respublikoje ir išduoti skaitmeniniai leidimai laikinai gyventi iki 2025 m. kovo 4 d., nesudaro pagrindo vertinti, jog ginčijamas Sprendimas priimtas neteisėtai ar nepagrįstai, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, jog pareiškėjas nuo 2024 m. liepos 10 d. Lietuvoje yra neteisėtai. Teismas nurodė, kad, priešingai, nei nurodė pareiškėjas, šios aplinkybės buvo nurodytos Sprendime. Teismas pažymėjo, kad Sprendime taip pat buvo įvertinti pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuva (jo turėti darbo santykiai).

12. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas įpareigojo jį išvykti iš Lietuvos Respubliką į Moldovą, nes taip siekė išvengti vertinimo dėl laikinos apsaugos jam suteikimo, kadangi jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Teismas pažymėjo, kad: 1) pareiškėjas 2023 m. spalio 7 d. atvyko į Migracijos departamentą pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, o ne dėl laikinosios apsaugos suteikimo; 2) laikinoji apsauga suteikiama ne jau gyvenantiems Lietuvoje, o tiems užsieniečiams, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš (duomenys neskelbtini) dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų pradėtos karinės invazijos; 3) pareiškėjas nuo 2024 m. liepos 10 d. Lietuvoje gyvena neteisėtai, todėl atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą priimti Sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę.

13. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad atsakovas, siekdamas išvengti laikinos apsaugos suteikimo, šiuo konkrečiu atveju iš esmės pažeidė ir Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – ir Aprašas), 10 punktą, kadangi, pateikus prašymą dėl laikinos apsaugos, Sprendimo priimti nebuvo galima. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lietuvoje gyveno neteisėtai, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui teisėtą statusą vien dėl to, jog jis yra pateikęs prašymą dėl laikinos apsaugos, juo labiau, kad tokia apsauga suteikiama ne jau gyvenantiems Lietuvoje užsieniečiams. Teismas akcentavo, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo dėl laikinos apsaugos gavimo Įstatymo 92 straipsnio pagrindu.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis yra iš (duomenys neskelbtini), todėl neaišku, kokiu pagrindu jis siunčiamas būtent į Moldovą, pažymėjo, kad pareiškėjas, 2024 m. spalio 7 d. apklausos metu Migracijos departamente atsakydamas į 25 klausimą, nurodė, jog pageidauja išvykti į Moldovą, taigi atsakovas neturėjo vertinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kadangi pats asmuo sutiko išvykti į minėtą valstybę, be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Moldovą. Teismas pažymėjo, kad, priimant Sprendimą, buvo įvertinta, jog yra nesaugu grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Teismas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams taikomas bevizis režimas vykstant į Moldovą, todėl laikytina, jog Moldova de facto (faktiškai) sutinka priimti tokius asmenis, kurie turi teisę teisėtai vykti į valstybę pagal teisės aktuose galiojančią tvarką.

15. Teismas, įvertinęs VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, aktualią teismų praktiką, konstatavo, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte keliamus reikalavimus.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir skundą tenkinti – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo pareiškėjo naudai.

17. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias užsieniečių leidimus laikinai gyventi, todėl priėmė nepagrįstą bei nemotyvuotą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl pareiškėjo šeiminių ir socialinių ryšių; Sprendime nėra pagrįsta, kodėl pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, išsiunčiamas į Moldovą; Sprendimas yra nemotyvuotas.

18. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

19. Atsakovas pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, bei pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas, nustatė, kad pareiškėjas neturi galiojančios vizos ar leidimo gyventi, todėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, o atsakovas turėjo pareigą priimti sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę, priimant Sprendimą buvo įvertintos visos su pareiškėjo individualia situacija susijusios aplinkybės, taip įvertinta, kad pareiškėjui nesaugu grįžti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), todėl, pareiškėjui išreiškus pageidavimą išvykti į Moldovą, pagrįstai buvo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę – Moldovą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, akcentuodamas, kad ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuva (kad pareiškėjo žmonai ir vaikams suteikti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, jie čia nuomojasi butą), taip pat aplinkybės, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi.

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. vasario 8 d. atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas Lenkijos Respublikos 2022 m. vasario 2 d. išduotą nacionalinę (D) vizą Nr. 102570272, galiojančią nuo 2022 m. vasario 7 d. iki 2023 m. sausio 9 d. 2023 m. kovo 6 d. Lenkijos Respublika asmeniui išdavė kitą nacionalinę (D) vizą Nr. 103295164, galiojusią iki 2024 m. kovo 3 d. Pareiškėjas nuo 2024 m. balandžio 11 d. iki 2024 m. spalio 7 d. Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje buvo 180 dienų ir iki bevizio režimo pabaigos, t. y. iki 2024 m. liepos 10 d. savo buvimo Šengeno erdvėje neįteisino ir iš jos neišvyko. Pareiškėjo žmonai ir mažamečiams vaikams UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu 2024 m. vasario 5 d. išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (užsieniečiui šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje), jie visi gyvena Vilniuje. Atsakovas skundžiamu Sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 21 dieną nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. spalio 28 d. išvykti į Moldovą.

25. UTPĮ 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Pagal UTPĮ 23 straipsnio 1 dalį, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką. UTPĮ 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (6 p.); jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (7 p.).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, sutinka su skundžiamame Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo dieną Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo neteisėtai, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę. Pažymėtina, kad sprendimas grąžinti pareiškėją ne į jo kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)), o į Moldovą buvo priimtas atsižvelgiant į paties pareiškėjo 2024 m. spalio 7 d. apklausos Migracijos departamente metu pateiktą informaciją, kad pageidauja išvykti į Moldovą, bei į tai, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams yra taikomas bevizis režimas vykstant į Moldovą. Be to, atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktais duomenimis, pareiškėjas 2024 m. spalio 28 d. išvyko iš valstybių narių teritorijos.

27. Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo pagrįstumą, pažymi, kad UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (UTPĮ 130 str. 1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (UTPĮ 130 str. 2 d.).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal UTPĮ 1 straipsnio 2 dalį, šio įstatymo nuostatos yra suderintos su Grąžinimo direktyva, taip pat 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų. Todėl, nagrinėjamu atveju, užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik UTPĮ normos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo(toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas nurodė, kad su Lietuva jį sieja tamprūs šeiminiai ryšiai, čia gyvena jo žmona ir mažamečiai vaikai, kurie lanko darželį.

29. Grąžinimo direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Grąžinimo direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-1764-822/2024).

30. Europos Žmogaus Teisių teismas savo praktikoje pripažįsta šeimos ryšių svarbą ir yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą A. prieš Daniją (pareiškimo Nr. 56811/00). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas H. prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą K. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 60457/00).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, aktualią teismų praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Sprendimo pagrįstumo ir išvada, kad šiuo atveju Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai atliko pareiškėjo situacijos vertinimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, Migracijos departamentas nenustatė visų klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių.

32. Pažymėtina, kad atsakovas, skundžiamame Sprendime vertindamas pareiškėjo šeiminius ryšius, nurodė, kad pareiškėjas turi žmoną ir du vaikus, tačiau nenustatė, kad jie turi dokumentus, suteikiančius jiems teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, ir pažymėjo, kad ši aplinkybė netrukdo pareiškėjui palaikyti šeiminius ryšius nebūnant Lietuvoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, skirtingai, nei nurodoma Sprendime, pareiškėjo žmona ir vaikai turi leidimus gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad jiems suteikta laikinoji apsauga (I t., b. l. 22–24). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti duomenys apie jo šeimos narių turimus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, apie Lietuvoje nuomojamą būstą yra svarbūs priimant sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo ir turėtų būti vertinami. Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai neatsižvelgė į trečiosios šalies piliečio vaikų interesus, šeimos gyvenimą, pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuvos Respublika.

33. Pažymėtina, kad reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2756-662/2020, 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021).

34. Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad, priimant Sprendimą, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, ir turi būti naikinamas.

35. Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas panaikinamas ir Migracijos departamentas įpareigojamas priimti naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. C. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo B. C. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 24S225406.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys