2016-05-31 Nr. AB-13324-3-61-3-01784-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-65-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01784-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2014 m kovo 18 d. neišmokėto atlyginimo dalį, sudarančią 20 519,06 Lt; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 3) nukreipti teismo sprendimą skubiai vykdyti.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsniu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą. Pareiškėja pabrėžė, kad neatstačius teisėjų atlyginimų dydžio, yra pažeidžiamas Konstitucinio Teismo doktrinoje įtvirtintas teisėjų socialinių garantijų (atlyginimų) mažinimo laikinumo principas. Negavusi žymios dalies atlyginimo pareiškėja nurodė patirianti nuostolių, valstybė neteisėtai naudojasi jai priklausančia atlyginimo dalimi, todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą. Atsakovas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Kadangi teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, atsakovo manymu, pagal analogiją turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, nustatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Kadangi prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje jo taikyti negalima. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos reikalavimą, prašė teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjamojoje byloje atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į skundą paaiškino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams atlyginimus, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 20 519,06 Lt neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 dienos. Kitą skundo dalį teismas atmetė. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalimis, 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) 3 straipsniu, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjos teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteistina 20 519,06 Lt dydžio neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis.

Teismas rėmėsi Darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalimis, Civilinio kodekso 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, pažymėjo, kad atsakovas prašo teismo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad pareiškėjos teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Tokią situaciją, kai Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir vėliau imasi veiksmų atkuriant pažeistas teises, teismas vertino kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, todėl darė išvadą, kad atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą, ir pareiškėjos skundo reikalavimas tenkintinas visa apimtimi.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai.

Pareiškėjos reikalavimą dėl 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos, priteisimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 284 straipsniu ir pažymėjo, jog 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, todėl sprendimo vykdymas atidedamas kitiems biudžetiniams metams.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, pažymi, kad jį vykdydamas Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriam įsigaliojus valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovas pabrėžia, kad šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, o įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo po paskelbimo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą laiką finansinių galimybių įvertinimui ir teisės aktų parengimui, taip pat per šį laiką turėjo sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu ir pažymi, kad Finansų ministerijos preliminariais skaičiavimais sumažintam visų asmenų darbo užmokesčiui kompensuoti papildomas lėšų poreikis sudarytų nuo 368 iki 527 mln. Lt. Atsakovas daro išvadą, kad teismas nevertino visų aplinkybių, susijusių su valstybės galimybėmis 2014 metais prisiimti finansinius įsipareigojimus ir patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą dėl skundo tenkinimo prašo spręsti teismo nuožiūra.

Pareiškėja R. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja – kreipėsi į administracinį teismą, reikalaudama priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jai 2010–2014 metais buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad įstatymų leidėjas vykdo Konstitucinio Teismo jam nustatytą pareigą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pavesta parengti darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarką, todėl tik pagal tokią tvarką ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų argumentu, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti R. J. reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus miesto apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Vilniaus miesto apylinkės teismas. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip tretysis suinteresuotas asmuo ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria tenkintas pareiškėjos skundas ir dėl šio pareiškėjos reikalavimo priimamas naujas sprendimas, kuriuo šis pareiškėjos reikalavimas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalį, kuria R. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteista 20 519,06 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 dienos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. J. skundą atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan Dalia Višinskienė