A-858-2924-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A858-2924/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01128-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.6.1.5; 81 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjų J. K., A. R., K. M. atstovui advokatui Pauliui Bružui,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei L. K.,

trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Paežerys“ atstovei R. S.,

trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Žaluma“ atstovui J. N.,

trečiųjų suinteresuotų asmenų sodininkų bendrijos „Paežerys“ ir sodininkų bendrijos „Žaluma“ atstovei advokatei Liudmilai Grigorjevai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Žaluma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. K. (J. K.), A. R., K. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims sodininkų bendrijai „Žaluma“, sodininkų bendrijai „Paežerys“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai J. K., A. R. ir K. M. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Vilniaus AVA) įstatymo nustatyta tvarka atkurti jiems nuosavybės teises į J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini) kaimas, (duomenys neskelbtini) seniūnija, Vilniaus rajonas), natūra turėtoje vietoje pagal tvarką, numatytą žemei, iki nacionalizacijos išskirstytai į atskirus sklypus;

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą;

3) panaikinti Vilniaus AVA 1999 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. 2263-41, 2006 m. gegužės 31 d. įsakymą Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-3957-41 dalyje dėl 3,63 ha žemės, pažymėtos G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane, priskyrimo valstybės išperkamai žemei;

4) įpareigoti Vilniaus AVA įstatymo nustatyta tvarka atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini) kaimas, (duomenys neskelbtini) seniūnija, Vilniaus rajonas), grąžinant laisvą 3,63 ha žemę, pažymėtą G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad 1996 m. lapkričio 16 d. jie pateikė Vilniaus AVA prašymą dėl J. K. iki nacionalizacijos valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, grąžinimo natūra. Vilniaus AVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius) 2007 m. liepos 20 d. informavo, kad J. K. iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, kadangi patenka į sodininkų bendrijų teritoriją. Nesutikdami su tokiu atsakymu, pareiškėjai kreipėsi su skundu į Tarnybą ir prašė rekomenduoti Vilniaus apskrities viršininkui suformuoti jiems grąžinamo natūra žemės sklypą ir įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę.

Tarnyba 2007 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 2B-(8.5)-K-R-M-825-1017 informavo, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį Tarnyba nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų piliečių prašymų ir skundų dėl įstatymų ir kitų teisės aktų nesilaikymo žemės reformos metu, todėl jų prašymą persiuntė nagrinėti Vilniaus apskrities viršininkui. Minėta institucija 2008 m. birželio 11 d. raštu Nr. 20-437 informavo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-41 buvo paskelbtas Dūkštų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto (toliau – ir Dūkštų KV ŽRŽ projektas) papildymas ir juo remiantis vyksta žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo procesas.

Taip pat informavo, kad 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2.3-5504-41 patvirtintas pretendentų, pageidaujančių gauti žemės, miško sklypus neatlygintinai Dūkštų kadastro vietovėje sąrašas, kuriame pareiškėjai įrašyti 1-oje eiliškumo grupėje ir numatyta jiems atkurti nuosavybės teises į 3,63 ha žemės, kurią iki nacionalizacijos valdė J. K.. Be to, Vilniaus apskrities viršininkas pažymėjo, jog pareiškėjai pasirinko, kad sklypai būtų projektuojami laisvos valstybinės žemės fondo sklypuose Nr. 95, Nr. 143, Nr. 144.

Pareiškėjai, nesutikdami su tokius Vilniaus apskrities viršininko atsakymu, pateikė skundą Tarnybai. Atsakydama į šį skundą, Tarnyba 2008 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034 nurodė, kad jeigu pareiškėjai nesutinka su Vilniaus AVA 2008 m. birželio 11 d. rašte Nr. 20-437 pateikta informacija, jog (duomenys neskelbtini) kaimas priskirtas rėžiniam kaimui, šį sprendimą gali apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat nurodė, kad UAB „Geovista“ surašytas 2007 m. sausio 9 d. sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministro 1997 m. spalio 31 d.

įsakymu patvirtintų metodinių nurodymų 5 punkto nuostatų, pagal kurias toks aktas turi būti surašytas teritorinio žemėtvarkos skyriaus. Tarnyba taip pat nurodė, kad paaiškėjus, jog (duomenys neskelbtini) kaimas priskiriamas į vienkiemius išskirstytai teritorijai, žemės reformos žemėtvarkos projektas turi būti tikslinamas, o jiems suprojektuoti žemės sklypai turi būti grąžinti į laisvą žemės fondą.

Pareiškėjų nuomone, Tarnyba ir Vilniaus AVA savo sprendimuose nepagrįstai nurodė, kad buvusios savininkės J. K. žemė (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, buvo rėžių sistemoje. Tai prieštarauja Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. gegužės 14 d. pažymėjimui Nr. 606-K, kuriame nurodyta, kad Vilniaus apskrities Maišiagalos valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų 1924 m. sąraše įrašytas K. J. (J. K. vyras), (duomenys neskelbtini) kaime vienkiemyje turėjęs 10 dešimtinių žemės. Pareiškėjai taip pat nesutiko su atsakovo teiginiais, jog jiems nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje, nes ši žemė yra valstybės išperkama, t. y. užimta sodininkų bendrijų „Paežerys“ ir „Žaluma“. VĮ Registrų centro 2008 m. lapkričio 26 d. rašte nurodyta, kad nekilnojamojo turto registre minėtų sodų bendrijų teritorijos, kaip nekilnojamojo turto vienetai, nėra įregistruotos. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, valstybės išperkama yra sodininkų bendrijų sodų užimta žemė. Iš šios įstatymo nuostatos seka išvada, kad tik ta žemė, kuri nustatyta tvarka suteikta konkrečiam asmeniui mėgėjiškam sodui steigti (bet ne visa mėgėjiško sodo teritorija) gali būti laikoma valstybės išperkama žeme. Atsakovas nepateikė į bylą duomenų, kad visa žemė, į kurią jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra užimta įstatymo nustatyta tvarka sodininkų bendrijų skirtais sodų sklypais. Pagal pareiškėjų pateiktą J. K. žemės sklypo planą savininkės turėtos žemės vietoje yra 3, 63 ha laisvos žemės, todėl atsakovas įpareigotinas atkurti jiems nuosavybės teises į šią žemę. Pagal atsakovo 1999 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. 2263-41 dėl valstybės išperkamos žemės plotų patvirtinimo ir vėlesnius įsakymus (2006 m. gegužės 31 d. Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 5 d. Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. Nr. 2.3-3957-41) visa žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priskirta valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjų nuomone, tai prieštarauja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktui, todėl minėtų įsakymų dalis dėl 3,63 ha žemės, į kurią jie pretenduoja, naikintina.

Atsakovas Vilniaus AVA (teisių perėmėjas – Tarnyba) prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, remdamasis pateiktais dokumentais, pretendentams į savininkės J. K. žemę, t. y. pareiškėjams K. M., A. R., J. K., taip pat kitiems pretendentams (H. G., J. S., I. S., V. D.) 1999 m. birželio 4 d. parengė pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (10,93 ha) (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje (1999 m. birželio 4 d. pažymos Nr. 4508, Nr. 4509, Nr. 4510, Nr. 4511, Nr. 4512, Nr. 4513, Nr. 4514).

Remiantis šiomis pažymomis, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3221-41 patvirtintame Vilniaus rajono Dūkštų KV ŽRŽ projekte visiems minėtiems pretendentams buvo suprojektuotas natūra grąžintinas bendras 10,93 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Vilniaus AVA 2004 m. spalio 19 d. sprendimais Nr. 2.5-41-19133, 2.5-41-19131, 2.5-41-19132, 2.5-41-19130 keturiems pretendentams (V. D., H. G., I. S., J. S.) buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į jiems tenkančią žemės dalį (iš viso į 7,30 ha).

Tuo tarpu pareiškėjai su suprojektuotu žemės sklypu nesutiko ir nepasirašė 2000 metais rengto žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais žiniaraštyje. 2003 m. gegužės 22 d. pareiškimu pareiškėjai atsisakė jiems kartu su kitais pretendentais 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto sklypo dalies. Dėl to Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-(41) paskelbtame Dūkštų KV ŽRŽ projekto papildyme pareiškėjai pakartotinai buvo įtraukti į piliečių, pageidaujančių minėtoje kadastro vietovėje susigrąžinti žemę, mišką, vandens telkinį natūra ar gauti nuosavybėn neatlygintinai bei pirkti naudojamą asmeninio ūkio žemę, sąrašą kaip pirmosios eilės pretendentai, kuriems žemės sklypai sugrąžinami natūra.

Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, pareiškėjams buvo suprojektuoti keturi 3,63 ha bendro ploto žemės sklypai (Nr. 1401-1, 1401-2, 1402, 1403). Kaip matyti iš projektavimo darbų įvykdymo akto, pareiškėjai vėl nesutiko su jiems suprojektuotais sklypais. Pareiškėjai savo nesutikimą su jiems jau antrą kartą suprojektuotų žemės sklypų vieta ir ribomis grindė tuo, kad esą (duomenys neskelbtini) kaimas, tame tarpe ir J. K. žemė, nepriklausė rėžių sistemai. Tokią aplinkybę pareiškėjai nurodė savo skunde Tarnybai.

Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, vykdydamas Tarnybos pavedimą papildomai išnagrinėti šį klausimą, 2008 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. SR-4309-(1.12) kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą, prašydamas pateikti informaciją, ar Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaimas buvo rėžinis (neišskirstytas į vienkiemius), ar išskirstytas į vienkiemius. 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo gautas Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakymas, kuriame nurodyta, kad archyve saugomuose fonduose dokumentų, patvirtinančių arba paneigiančių, kad Vilniaus – Trakų apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, nerasta.

Pareiškėjai kaimo išskirstymo į vienkiemius plano, kuris leistų teigti, jog kaimas yra nerėžinis, nepateikė. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokio archyvinio dokumento, kuriame būtų nurodyta konkreti buvusios žemėvaldos vieta tame kaime. Nesutikdami su suprojektuoto žemės sklypo vieta, pareiškėjai pateikė teismui tik jų pasamdytos įmonės UAB „Geovisata“, kuri nevykdo žemės reformos žemėtvarkos darbų Dūkštų kadastro vietovėje, parengtą 2007 m. sausio 9 d. sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą bei prie jo pridėtą buvusios savininkės J.

K. sklypo planą. Tačiau šis planas nelaikytinas dokumentu, tiksliai nurodančiu buvusios valdos ribas, nes pareiškėjų norimo susigrąžinti natūra žemės sklypo ribos buvo nustatytos remiantis tik liudytojų, kurie nacionalizacijos metu buvo mažamečiai, parodymais, o ne archyvine medžiaga.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A2-703/2007), pagal kurią sklypo ribų apžiūrėjimo aktas nėra istorinių sklypo ribų įrodymas. Be to, pareiškėjų teismui pateiktas iki 1940 metų nacionalizacijos turėtos žemės sklypo ribų kartografavimas atliktas ne teritorinio žemėtvarkos skyriaus, kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos (toliau – ir Metodiniai nurodymai) 5 punkte.

Atsakovo nuomone, pareiškėjai nepagrįstai reikalauja atkurti nuosavybės teises jų pageidaujamoje vietoje vien tik pagal 2007 m. sausio 9 d. sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą ir prie jo pridėtą planą, taikant nuosavybės teisių atkūrimą išskirstytose į vienkiemius teritorijose reglamentuojančias teisės normas. Be to, net ir hipotetiškai pripažinus, kad buvusi savininkė J. K. iki nacionalizacijos 10,93 ha žemės sklypą valdė būtent pareiškėjų nurodytoje vietoje, pareiškėjų reikalavimas grąžinti žemę natūra negalėtų būti įgyvendintas, nes šis sklypas pagal dabartinį teritorijos suskirstymą patektų į sodininkų bendrijų „Paežerys“ ir „Žaluma“ teritorijas, kita dalis būtų užimta privačia namų valda, o sodininkų bendrijoms skirta žemė ir namų valdų sklypų užimta žemė yra priskiriama valstybės išperkamai žemei.

Pareiškėjai, teigdami, kad valstybės išperkamai žemei gali būti priskirta tik ta žemė, kuri nustatyta tvarka suteikta konkrečiam asmeniui mėgėjiškam sodui steigti, neteisingai aiškina Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai neapibrėžia, kokia žemė atitinka sąvoką „užimta sodininkų bendrijos sodų“, todėl įstatymo nuostata apie valstybės išperkamą sodininkų bendrijos žemę, turi būti aiškinama sistemiškai kartu su kitais teisės aktais.

Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatyme nenurodyta, kad išperkama tik ta žemė, kuri užimta sodininkų bendrijų sodų sklypais (mėgėjiškų sodų sklypais). Todėl darytina išvada, kad valstybė iš piliečių išperka ir atlygina nustatytais būdais už žemę, užimtą mėgėjiškų sodų, kurių teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A11-572/2004), visa sodininkų bendrijai skirta teritorija yra priskirtina valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjų nurodytas ginčo sklypas, kaip valstybės išperkama žemė, yra pažymėtas dar 1999 m. liepos 28 d. įsakymu 2263-41 patvirtintame Vilniaus rajono Dūkštų kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, kuriuo vadovaujantis buvo rengiamas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3228-41 patvirtintas Vilniaus rajono Dūkštų KV ŽRŽ projektas.

Apie Vilniaus rajono visų kadastro vietovių ŽRŽ projektų viešąjį svarstymą nustatyta tvarka buvo skelbiama 2000 m. rugpjūčio 24 – 30 d. Vilniaus krašto savaitraštyje „Draugystė“, tačiau duomenų, kad pareiškėjai dėl Dūkštų kadastro vietovės 2000 metų žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėtos sodininkų bendrijų teritorijos, kuri iš piliečių valstybės išperkama, reiškė pretenzijas, nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo SB „Žaluma“ su pareiškėjų skundu nesutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, nepaisant to, kokia tvarka pareiškėjams bus atkuriamos nuosavybės teisės (ar kaip į žemę, kurioje iki nacionalizacijos buvo rėžių sistema, ar kaip į išskirstytą į vienkiemius), Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktas nustato, jog žemė, užimta sodininkų bendrijų sodų, yra valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Todėl pareiškėjų reikalavimas atkurti jiems nuosavybės teises natūra į J. K. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime negalėtų būti įgyvendintas. 1989 m. lapkričio 30 d. valstybiniu žemės naudojimo teisės aktu SB „Žaluma“ buvo suteikta neterminuotai ir neatlygintinai naudotis 120,3 ha žemės, kurios ribos nurodytos žemės naudojimo plane. SB „Žaluma“ užsakymu yra parengtas tiksliųjų geodezinių matavimų žemės sklypo planas, kuris derinamas su Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriumi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino: panaikino Vilniaus AVA įsakymų – 1999 m. liepos 28 d. Nr. 2263-41, 2006 m. gegužės 31 d. Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 15 d. Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. Nr. 2.3-3957-41 – dalį dėl 3,63 ha žemės sklypo ploto, esančio buvusios savininkės J. K. turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini) kaimas, (duomenys neskelbtini) seniūnija, Vilniaus rajonas), priskyrimo valstybės išperkamai; panaikino Tarnybos 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034; įpareigojo Tarnybą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams J. K., A. R. ir K. M. į buvusios savininkės J. K. 3,63 ha laisvą žemę, pažymėtą G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane.

Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjai kartu su kitais pretendentais 1996 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, grąžinant ją natūra, ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjai yra tinkami pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Vilniaus rajone.

Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 22 d. priėmė įsakymą Nr. 3228-41, kuriuo patvirtino J. A. individualios įmonės 2000 metais parengtą Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijos Dūkštų KV ŽRŽ projektą ir jame suformuotas žemės sklypų ribas, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Pagal šį įsakymą pareiškėjams kartu su kitais pretendentais buvo suprojektuotas sklypas Nr. 453 (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone. Pareiškėjai 2001 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą Vilniaus Dūkštų žemėtvarkos skyriui dėl žemės grąžinimo natūra, kuriame nurodė, kad 2000 m. rugsėjo 22 d.

įsakymo pagrindu suprojektuotame sklype Nr. 453 atkurti nuosavybės teises jie atsisako, ir pageidavo į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą nuosavybės teises atkurti natūra buvusioje vietoje. Pakartotinai 2003 m. gegužės 22 d. pareiškimu pareiškėjai nurodė, kad atsisako jiems priklausančios dalies suprojektuotoje vietoje ir pageidauja jiems priklausančią žemės dalį (duomenys neskelbtini) kaime grąžinti natūra. Tuo tarpu kitiems pareiškėjų giminaičiams buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės J.

K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone (Vilniaus AVA 2004 m. spalio 19 d. sprendimais Nr. 2.5-41-19133, Nr. 2.5-41-19131, Nr. 2.5-41-19132, Nr. 2.5-41-19130). Žemėtvarkos projektus Dūkštų vietovėje rengusi UAB „Minorantė“ pateikė paaiškinimą Vilniaus AVA, kad 2002 - 2003 metų žemėtvarkos projektą rengęs matininkas A. K. paženklino natūroje ir išbraižė plane namų valdos žemės sklypą Nr. 879 pareiškėjams, tačiau, paaiškėjus, kad ši teritorija yra priskirta SB „Žaluma“, pareiškėjams nuosavybės teisių atkūrimas į žemę šioje vietoje buvo sustabdytas, kadangi tai yra valstybės išperkama žemė, nors pripažino, kad tuo metu šioje teritorijoje natūroje sodo sklypelių nebuvo suformuota.

Pareiškėjų iniciatyva UAB „Geovisata“ parengtas 2007 m. sausio 9 d. sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas, prie kurio pridėtas buvusios savininkės J. K. žemės sklypo planas, parodantis su kokiais sklypais ribojosi J. K. žemė. Pareiškėjai neginčijo, jog apie 8,26 ha žemės yra SB „Paežerys“ teritorijoje, 0,67 ha – SB „Žaluma“ teritorijoje, 2,00 ha – privatizuota namų valda (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti G. T. ir O. T.). Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyrius, atsakydamas į 2007 m. kovo 6 d. pareiškėjų skundą Nr. 21-495, 2007 m. liepos 20 d. raštu Nr. SR-2774-(1.12) informavo pareiškėjus ir Vilniaus AVA Žemės tvarkymo departamentą, kad J.

K. iki nacionalizacijos valdytas 10,93 ha žemės sklypas patenka į sodininkų bendrijų teritoriją, kuri yra valstybės išperkama žemė, todėl nuosavybės teisių atkūrimas minėtoje vietoje negalimas. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyriaus atsakymu, kreipėsi skundu į Tarnybą, prašydami rekomenduoti Vilniaus apskrities viršininkui suformuoti pareiškėjams grąžinamo natūra žemės sklypo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę. Tarnyba, vadovaudamasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjų prašymą persiuntė nagrinėti Vilniaus apskrities viršininkui.

Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyrius 2007 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. SR-2774-(1.12) informavo Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją ir pareiškėjus, kad rengiant 2000 metų Dūkštų KV ŽRŽ projektą, pareiškėjai atsisakė nuo jiems nepatikusioje vietoje suprojektuotos 3,63 ha žemės sklypo dalies. Nurodė, kad buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytas 10,93 ha žemės sklypas patenka į sodininkų bendrijų teritoriją, kuri yra valstybės išperkama žemė, todėl nuosavybės atkūrimas toje vietoje negalimas.

Vilniaus AVA 2008 m. birželio 11 d. rašte Nr. 20-437 pareiškėjams ir Tarnybai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-41 buvo paskelbtas Dūkštų žemėtvarkos projekto papildymas ir jo pagrindu vyksta žemėtvarkos projekto rengimo procesas. Taip pat nurodė, kad 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2.3-5504-41 patvirtintas pretendentų, pageidaujančių gauti žemės, miško sklypus neatlygintinai Dūkštų kadastro vietovėje sąrašas, kuriame pareiškėjai yra įrašyti I eiliškumo grupėje ir jiems numatyta atkurti nuosavybės teises į 3,63 ha žemės plotą, kurį iki nacionalizacijos valdė buvusi žemės savininkė J.

K.. 2008 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijos Dūkštų 4124 kadastro vietovės teritorijoje 2008 metų rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto žemės, miško sklypų projektavimo darbų įvykdymo akte pareiškėjai nurodyti kaip atsisakę jiems skirtos žemės, nes žemė suprojektuota ne buvusio savininko žemės vietoje. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjų 2008 m. liepos 3 d. skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034 nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kaimas priskiriamas rėžiniam kaimui, ir paaiškino, jog nustačius, kad (duomenys neskelbtini) kaimas priskiriamas į vienkiemius išskirstytai teritorijai, žemės reformos žemėtvarkos projektas turi būti tikslinamas, o pareiškėjams suprojektuoti žemės sklypai turi būti grąžinti į laisvos valstybinės žemės fondą.

Taip pat pažymėjo, kad tokiu atveju pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę turėtų pasirinkti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytą atlyginimo būdą ir pareiškėjams nuosavybės teisės bus atkurtos pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytą IX eiliškumo grupę. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2008 m. rugsėjo 25 d. atsakyme Nr. R2-166 į Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyriaus paklausimą nurodė, kad archyve saugomuose fonduose dokumentų, patvirtinančių arba paneigiančių, kad Vilniaus – Trakų aps.

Maišiagalos vls. (duomenys neskelbtini) II k. buvo išskirstytas į vienkiemius, nerasta.

Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 4 dalis nustato, kad žemė natūra grąžinama nedelsiant. Toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokiu pat būdu perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 23 punkte nurodyta, kad kaimų, neišskirstytų į vienkiemius, teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, žemė grąžinama tik suprojektavus šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra piliečių žemės sklypų išdėstymą pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, parengtus laikantis Žemės ūkio ministerijos patvirtintos metodikos.

Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir Metodika) atskiras skirsnis nustato projektų rengimo ypatumus į vienkiemius neišskirstytų kaimų teritorijose. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3228-41 patvirtintas Dūkštų žemėtvarkos projektas buvo parengtas galiojant 2000 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 108 redakcijos Metodikai, o 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3957-414 patvirtintas šio žemėtvarkos projekto papildymas – galiojant 2006 m. balandžio 20 d.

įsakymo Nr. 3D-159 redakcijos Metodikai. Minėtų redakcijų Metodikoje žemės grąžinimas natūra į vienkiemius neišskirstytų kaimų teritorijose reglamentuojamas iš esmės analogiškai, t. y., piliečiams pageidaujant susigrąžinti žemę natūra, grąžinamos žemės poreikis palyginamas su kaimo teritorijoje turimo laisvos valstybinės žemės fondo plotu, įskaitant ir tų piliečių naudojamą asmeninio ūkio žemės plotą. Kai natūra grąžintino žemės ploto yra mažiau, dėl grąžinamų natūra žemės sklypų projektavimo sprendžiama šių piliečių susirinkime, įforminant protokolu (visiems pretendentams proporcingai sumažinti grąžinamos žemės plotą ir pan.).

Atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę, iki nacionalizacijos buvusios žemėvaldos sistemos nustatymas yra svarbus ta prasme, kad vietovėse, kuriose iki nacionalizacijos buvo likusi rėžių sistema, atkuriant nuosavybės teises į žemę natūra, nėra reikšminga konkreti savininkų rėžiniame kaime turėtos žemės vieta, t. y., rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus ir formuojant grąžinamos natūra žemės sklypus bei nustatant jų ribas teritorijoje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, į turėtų žemės rėžių vietą ir ribas neatsižvelgiama, išskyrus Metodikoje numatytą išimtį.

Vadovaujantis Metodikos 44.4, 64.4 punktų nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, suteikiant sklypą buvusio rėžinio kaimo teritorijos ribose, laikytinas nuosavybės teisių atkūrimu turėtoje vietoje. Byloje surinkti įrodymai neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad (duomenys neskelbtini) kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis ar išskirstytas į vienkiemius. Esant išdėstytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė teismui dokumentų ir įrodymų, paneigiančių pareiškėjų pateiktus dokumentus (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. gegužės 14 d. pažymėjimas Nr. 606-K, UAB „Geovisata“ 2007 m. sausio 9 d. parengtas žemės sklypo, į kurį pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas bei prie jo pridėtas buvusios žemės savininkės J.

K. žemės sklypo planas), vadovaujantis bendraisiais protingumo ir teisingumo kriterijais, konstatuotina, kad atsakovas, net ir preziumuodamas, kad (duomenys neskelbtini) kaimas buvo rėžinis, neturėjo pagrindo sudarydamas Dūkštų žemėtvarkos projektą neatsižvelgti į UAB „Geovisata“ parengtą J. K. (duomenys neskelbtini) kaime valdyto žemės sklypo planą. Ta aplinkybė, kad žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas buvo parengtas remiantis tik liudytojų parodymais, o ne archyvine medžiaga, nėra pagrindas teigti, kad šis aktas nelaikytinas dokumentu, tiksliai nurodančiu buvusios valdos ribas, kadangi archyvinė medžiaga nėra išlikusi.

Be to, iš Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyriaus 2007 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. 5R-5223-(1-12) matyti, jog Vilniaus AVA neginčija pareiškėjų nurodyto žemės sklypo, į kurį nuosavybės teises jie prašo atkurti, vietos ir ribų, nurodydama, kad „buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytas 10,93 ha ploto žemės sklypas šiuo metu patenka į sodininkų bendrijų teritoriją, kuri yra valstybės išperkama žemė, todėl atkūrimas minėtoje vietoje negalimas“. Todėl atsakovas, net ir preziumuodamas, kad (duomenys neskelbtini) kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis, turėjo atsižvelgti į UAB „Geovisata“ parengtą sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą.

Be to, kaip matyti iš G. M. individualios įmonės „G.M.“ parengto buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plano, sklypas, į kurio dalį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, yra prie Vilnojos ežero. Šis sklypas turi skirtingas gamtines savybes, nei visas Dūkštų žemėtvarkos projektu projektuojamas žemės masyvas. Todėl žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, galėjo būti projektuojamas atsižvelgiant į UAB „Geovisata“ parengtą sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą ir planą.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog pagal dabartinį teritorijos pasiskirstymą 10,93 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, patenka į SB „Paežerys“ (apie 8,26 ha) ir SB „Žaluma“ (apie 0,67 ha) teritorijas, o dalis šio sklypo (2 ha) yra užimta privatizuota namų valda (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)). Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei.

Vadovaujantis šio įstatymo 12 straipsnio 4 punktu, sodininkų bendrijos sodų užimta žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei. Tačiau nagrinėjamu atveju nei Tarnyba, nei tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjų paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad ginčo sklypas (3,63 ha) yra laisvas ir neužimtas. Nekilnojamojo turto registre minėtų sodų bendrijų teritorijos, kaip nekilnojamojo turto vienetai, nėra įregistruotos. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2009 m. vasario 9 d. rašte Nr. A33-551-(7.2) nurodė, kad sodininkų bendrijų teritorijų ribos nebuvo tikslintos nuo tada, kai žemės sklypai buvo perduoti sodininkų bendrijoms neterminuotam naudojimui, t. y. neneigė, kad SB „Žaluma“ žemės sklypo ribos netikslintos nuo 1989 m. spalio 6 d., o SB „Paežerys“ – nuo 1988 m. balandžio 22 d.

SB „Žaluma“ teismui pateikė 2010 m. gegužės 10 d. sudarytą sutartį Nr. 05.10-1, kuri patvirtina, jog tik tą dieną SB „Žaluma“ susitarė dėl geodezinių darbų atlikimo ir SB „Žaluma“ žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, pertvarkymo projekto parengimo. SB „Žaluma“ teismui pateiktame 2010 m. vasario 22 d. kolektyviniame pareiškime taip pat neįvardijo konkretaus dokumento, kuriuo remiantis galima nustatyti aiškias SB „Žaluma“ priklausančios žemės ribas.

Nesutikimą su pareiškėjų reikalavimais SB „Žaluma“ pagrindė paaiškindama, kad žemės plotas, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, yra Vilnojos ežero pakrantėje ir kad ši teritorija yra patogiausia ir bene vienintelė vieta bendrijos nariams ir jų svečiams prieiti prie ežero ir naudotis paplūdimiu. SB „Žaluma“ taip pat nurodė, kad šioje vietoje bendrija organizuoja ir rengia bendruomenės susirinkimus, šventes, todėl, jei pareiškėjams būtų atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę, būtų pažeistos visuomenės teisės ir teisėti interesai.

SB „Žaluma“ pateiktame kolektyviniame pareiškime teigiama, kad jos lėšomis minėtas žemės plotas yra ir buvo tvarkomas, renkamos šiukšlės, įrenginėjami suoliukai, sūpynės, laužavietės ir kt. Tačiau pastaruosius SB „Žaluma“ kolektyvo narių pareiškime nurodytus argumentus paneigia antstolio M. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 28-41-2010, kuriame nurodyta, kad 2010 m. rugsėjo 23 d. sklypai LVŽF-2 ir LVŽF-1, esantys (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, yra apaugę žole ir krūmais, yra niekieno neprižiūrimi, nesimato jokių požymių, kad jie būtų naudojami rekreacijai, poilsiui ar kitokiai veiklai.

Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad 3,63 ha ginčo teritorija yra laisva (neužstatyta) ir realiai nėra naudojama sodininkų bendrijų poreikiams, poilsio ir rekreacijos tikslams, nėra prižiūrima, tvarkoma, į ją nėra investuojama. Todėl konstatuotina, kad žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra laisva ir jai nėra realaus visuomenės poreikio. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pažymėta, kad jei laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį žemė turi būti grąžinama natūra.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje numatyta, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams tenkinti ir už ją turi būti teisingai atlyginama. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei nebūtų paimtas konkretus nuosavybės objektas. Todėl, nustačius, kad žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjai, yra laisva ir jai nėra konkretaus visuomenės poreikio, ji turėtų būti grąžinama natūra.

Tokios pozicijos šiuo klausimu laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2004 m. rugsėjo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-722-04). Įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad ginčijami Vilniaus AVA įsakymai dalyje dėl ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai, yra nepagrįsti ir netesėti, todėl naikintini. Žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, faktiškai yra laisva. Galimybė atkurti nuosavybės teises buvusioje vietoje nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai ištirta.

Todėl Tarnyba įpareigojama atlikti įstatymo jai pavestas funkcijas ir veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo srityje ir atkurti nuosavybės teises pareiškėjams į buvusios savininkės J. K. 3,63 ha laisvą žemę, pažymėtą G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane.

III. Apeliaciniu skundu trečiasis suinteresuotas asmuo SB „Žaluma“ prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas buvo grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismo išvada, jog byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjų teiginį, kad ginčo sklypas yra laisvas ir neužimtas, yra nepagrįsta. Teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys teisėtą ir nenuginčytą žemės sklypo naudojimo pagrindą, – 1989 m. lapkričio 30 d. Valstybinio žemės naudojimo teisės aktas su žemės planu, 1988 m. rugpjūčio 29 d. potvarkiu Nr. 174p SB „Žaluma“ priskirto žemės sklypo tiksliųjų geodezinių matavimų planas, kuris suderintas su Dūkštų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriumi ir buvo rengiamas remiantis pirminiais žemės suteikimo dokumentais – žemės naudojimo planu.

2. Jokie teisės aktai neįpareigoja sodininkų bendrijų įregistruoti jiems skirtą žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre. Nagrinėjamu atveju sodininkų bendrijos sklypo ribos buvo suderintos su Vilniaus AVA Žemės tvarkymo departamentu 2009 m. gruodžio 22 d. Patvirtintas aplinkinių ribų planas buvo pateiktas teismui. SB „Žaluma“ skirto žemės sklypo ribos nustatytos 1989 m. spalio 6 d. žemės sklypo naudojimo planu, kuris yra galiojantis teritorijų planavimo dokumentas.

3. Ginčo teritorija yra naudojama sodininkų, tenkina visuomenės poreikius ir yra naudojama kaip rekreacinė zona. Atsakovas pareiškėjams buvo suformavęs žemės sklypus, į kuriuos atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, nėra kliūčių. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju privatus interesas neproporcingai nukentėtų dėl visuomenės dalies interesų gynimo.

4. Antstolio M. D. 2010 m. rugsėjo 23 d. protokole, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nebuvo išskirtos teritorijos, kuriomis naudojasi SB „Žaluma“ ir SB „Paežerys“.

5. Teismas, įpareigodamas atsakovą atkurti nuosavybės teises pareiškėjams į buvusios savininkės J. K. žemę, pažymėtą G. M. individualios įmonės „G.M.“ sudarytame žemės sklypo plane, peržengė savo kompetencijos ribas, nes bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Tik nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą būtent tokiose ribose, galėtų būti nustatytas minėtas įpareigojimas. Tuo tarpu minėtas sklypo planas negali būti prilyginamas archyviniam dokumentui, pagal kurį atkuriamos nuosavybės teisės. Be to, šis planas sudarytas pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą pareiškėjai J. K., A. R. ir K. M. prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjų atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjų skundas, paduotas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjai pateikė tokius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Apelianto teiginys, kad sodininkų bendrijų naudojama žemė neprivalo būti registruojama Nekilnojamojo turto registre, yra nepagrįstas, kadangi registre gali būti registruojamos visos teisės, įskaitant ir naudojimo teisę. Be to, SB „Žaluma“ dėl ginčo žemės sklypo nėra sudariusi su valstybe atitinkamos nuomos ar pirkimo - pardavimo sutarties (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnis).

2. Byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklype pagal žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą būtų suformuoti ir pažymėti riboženkliais žemės sklypai, priklausantys SB „Žaluma“ ir SB „Paežerys“ sodininkams, todėl akivaizdu, kad ginčo žemė nėra užimta trečiųjų asmenų sodų. Atitinkamai tokia žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktą negali būti priskiriama valstybės išperkamai.

Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atsakovas Tarnyba (Vilniaus AVA teisių perėmėjas) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovo atsiliepimas į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjų skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas pateikė tokius argumentus:

1. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ginčo žemės sklypas yra laisvas ir neužimtas. LTSR Ministrų tarybos 1988 m. rugpjūčio 29 d. potvarkis Nr. 174p, Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 358 patvirtina, kad ginčo sklypas yra sodininkų bendrijoms teisėtai skirtoje ir jų naudojamoje žemėje. Minėti žemės skyrimo aktai yra teisėti ir nenuginčyti, todėl apskrities viršininkas privalo jais vadovautis. Tačiau teismas minėtų dokumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

2. Teisės aktai nenumato, kad kiekviena sodininkų bendrija privalo atlikti tiksliuosius išorinių ribų kadastrinius matavimus ir atlikti tokių ribų registraciją.

3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo teritorija yra laisva ir realiai nenaudojama sodininkų bendrijų poreikiams tenkinti, yra nepagrįsta. Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnyje išskiriamos sąvokos „mėgėjiško sodo teritorija“ ir „mėgėjiško sodo sklypas“. Atkūrimo įstatyme nėra numatyta, kad valstybės išperkama tik ta žemė, kuri užimta sodininkų bendrijų sodų sklypų (mėgėjiškų sodų sklypų). Valstybė iš piliečių išperka ir atlygina nustatytais būdais už žemę, užimtą mėgėjiškų sodų, kurių teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvos skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs SB „Žaluma“ apeliacinį skundą, 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų J. K., A. R. ir K. M. skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendime nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog 10,93 ha sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, į kurio dalį pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, patenka į SB „Paežerys“ (apie 8,26 ha) ir SB „Žaluma“ (apie 0,67 ha) teritorijas, o dalis šio sklypo (2 ha) yra užimta privatizuota namų valda. Tokį teritorijos paskirstymą patvirtina ir byloje esantys dokumentai: LTSR Ministrų tarybos 1988 m. rugpjūčio 29 d. potvarkis Nr. 174p, 1989 m. lapkričio 30 d.

Valstybinis žemės naudojimo teisės aktas, Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 358, pateikti žemės naudojimo planai. Pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios 4 straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Nagrinėjamai bylai aktualus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktas, numatantis, jog žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama nustatyta tvarka, jeigu ji yra užimta sodininkų bendrijų sodų.

Byloje yra kilęs ginčas dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkto sąvokos „sodininkų bendrijų sodai“ aiškinimo. Sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnis apibrėžia, jog sodininkų bendrija – tai atitinkamo administracinio vieneto bendruomenės dalis, visapusiškai plėtojanti mėgėjišką sodininkystę, puoselėjanti ir tausojanti gamtą ir kraštovaizdį. To paties įstatymo 2 straipsnyje yra išskiriamos dvi sąvokos: mėgėjiško sodo teritorija bei mėgėjiško sodo sklypas. Mėgėjiško sodo teritorija – tai teisės aktu mėgėjiškai sodininkystei skirta, pagal žemėtvarkos projektą arba kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuota teritorija, suskirstyta į individualius sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms).

Mėgėjiško sodo sklypas – tai mėgėjiško sodo teritorijoje pagal žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuotas ir pažymėtas riboženkliais žemės sklypas. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą.

Atkūrimo įstatymui tiesiogiai nenumatant, jog valstybės išperkama yra tik ta žemė, kuri užimta sodininkų bendrijų sodų sklypų, darytina išvada, jog į šio įstatymo 12 straipsnio 4 punkto sąvoką „sodininkų bendrijų sodai“ patenka visa sodininkų bendrijų sodams priskirta teritorija, t. y. pagal Sodininkų bendrijų įstatymą priskiriama „mėgėjiško sodo teritorijos“ sąvokai. Toks sisteminis teisės aktų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-722/04, 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1295/09).

Pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą mėgėjiško sodo teritoriją sudaro ne tik mėgėjiškų sodų sklypai, bet ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei. Byloje ginčo dėl to, jog žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, patenka į sodininkų bendrijoms priskirtas teritorijas, nekyla. Nors pareiškėjai teisingai pažymi, kad nėra nustatyta, jog ginčo teritorijoje būtų suformuoti sodininkams priklausantys žemės sklypai, tačiau tai nelaikytina pagrindu spręsti, jog ginčo teritorija nėra valstybės išperkama. Byloje neginčijamai nustačius, kad pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teisės į sodininkų bendrijoms „Žaluma“ ir „Paežerys“ priskirtas teritorijas, toks reikalavimas negali būti tenkinamas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktu. Įvertinus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, darytina išvada, kad ši norma, kitaip nei pavyzdžiui Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, a priori nenumato galimybės nuosavybės teisių atkūrimo procese vertinti ar žemei, kuri yra užimta sodininkų bendrijų sodų, yra visuomeninis poreikis, ar tokio poreikio nėra.

Byloje taip pat yra kilęs ginčas dėl to, kokios žemėvaldos sistemoje buvo J. K. žemė iki nacionalizacijos, t. y. ar ji buvo rėžiniame, ar išskirstytame į vienkiemius kaime. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog iki nacionalizacijos buvusios žemėvaldos sistemos nustatymas yra svarbus tuo, kad atkuriant nuosavybės teises kaimo vietovėse, kuriose iki nacionalizacijos buvo likusi rėžių sistema, nėra reikšminga konkreti savininkų rėžiniame kaime turėtos žemės vieta. Taigi šis klausimas yra svarbus jau nuosavybės teisių atkūrimo procese, tuo tarpu šioje byloje nustačius, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę apskritai negali būti atkurtos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkto pagrindu, šio klausimo išsprendimas esminės įtakos ginčo išnagrinėjimui neturėtų. Nors byloje nėra neginčijamai įrodyta, kad ginčo teritorijoje iki nacionalizacijos buvo likusi rėžių sistema, tačiau taip pat byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, jog sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, yra būtent buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose. Be to, pagal Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų 5 punktą, žemės sklypo ribų kartografavimą atlieka bei žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą surašo teritorinis žemėtvarkos skyrius. Atsižvelgiant į šią nuostatą, nepritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šioje byloje turi būti remiamasi UAB „Geovisata“ pareiškėjų iniciatyva parengtu buvusio savininko J. K. žemės sklypo planu bei jo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu. Pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis paminėtais duomenimis, kaip įrodymu šioje byloje, todėl jais remiantis padarytos išvados bei priimtas sprendimas taip pat nelaikytini teisingais ir pagrįstais. Nustačius, jog nebuvo pagrindo įpareigoti Tarnybą atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į jų prašomą žemės sklypą, nėra pagrindo tenkinti ir kitus skundo reikalavimus, t. y. panaikinti Tarnybos 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą dėl skundo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo bei Vilniaus AVA įsakymus dalyse dėl ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei.

V. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 15 d. nutartimi atnaujino procesą šioje byloje ir perdavė bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 15 d. nutartyje nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta sodininkų bendrijų sodų. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A7-722/2004, be kita ko, pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai neapibrėžia, kokia žemė atitinka formuluotę „užimta sodininkų bendrijos sodų“, todėl sprendžiant, ar pretendentui atkurtinos nuosavybės teisės, būtina įvertinti Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, kad mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą, o taip pat Konstitucinio Teismo nutarimuose apibrėžiamus Konstitucijoje įtvirtintus nuosavybės teisių apsaugos mechanizmus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Konstitucinio Teismo doktriną, taip pat išaiškino, kad sprendžiant ginčus dėl to, ar gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra į žemę, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar į tą konkrečią pageidaujamą grąžinti natūra žemę yra konkretus visuomenės poreikis. Be kita ko, išaiškinta, kad tai, ar yra pagrindas pripažinti, jog žemei, esančiai už sodininkų bendrijos narių nuosavybės teisėmis valdomų objektų, sodininkystei-daržininkystei ir šiai veiklai vykdyti bei nuosavybės objektų naudojimui užtikrinti reikalingos bei aptarnaujančios infrastruktūros ribų (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 ir 7 straipsniai), yra konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas.

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat išaiškino, kad žemės naudojimas sodininkų bendrijos narių poilsiui prie upės yra tik antrinis arba išvestinis poreikis, susijęs su papildomais gerbūvio elementais, kurie negali būti saugomi pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, nes šiuo atveju privatus interesas neproporcingai nukentėtų dėl visuomenės dalies interesų, neatitinkančių taisyklės, kad pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas, dominavimo.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad ši norma, kitaip nei pavyzdžiui Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, a priori nenumato galimybės nuosavybės teisių atkūrimo procese vertinti ar žemei, kuri yra užimta sodininkų bendrijų sodų, yra visuomeninis poreikis, ar tokio poreikio nėra. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad, nustačius, jog pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į sodininkų bendrijoms „Žaluma“ ir „Paežerys“ priskirtas teritorijas, toks reikalavimas negali būti tenkinamas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktu. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pateikė kitokį sąvokų sodininkų bendrijų sodų „užimtas“ žemės sklypas ir sodininkų bendrijų „poreikiams“ būtinas žemės sklypas nei administracinėje byloje Nr. A7-722/2004 ir tai yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (ABTĮ 136 str.). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu, pvz., žr. 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, p. 271–294, ir joje nurodytą praktiką; taip pat 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011).

Procesą šioje byloje atnaujinusi teisėjų kolegija pagrindą procesui atnaujinti siejo su būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Ši išvada padaryta atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A7-722/2004. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. nutarties, kuria buvo atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija vertino, jog nagrinėjamoje ir nurodytoje byloje galbūt skirtingai buvo aiškinamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Ši aplinkybė lemia, kad teismas, nagrinėdamas bylą po proceso atnaujinimo, gali pasisakyti tik dėl nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo. Kitų aspektų, kurie buvo išspręsti šioje byloje priimtu Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu, išplėstinė teisėjų kolegija vertinti negali, nes dėl jų yra priimtas galutinis teismo sprendimas, procesas dėl šių klausimų nėra atnaujintas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimas yra pagrįstas ne tik Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimu, dėl kurio atnaujintas procesas, bet ir kitais argumentais. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtame sprendime, be kita ko, pažymėjo, „jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kokia žemėvaldos sistema iki nacionalizacijos buvo (duomenys neskelbtini) kaime, sprendė, jog Tarnyba, sudarydama Dūkštų žemėtvarkos projektą, neturėjo pagrindo neatsižvelgti į pareiškėjų iniciatyva parengtą UAB „Geovisata“ J. K. (duomenys neskelbtini) kaime valdyto žemės sklypo planą bei jo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nors nėra neginčijamai įrodyta, kad ginčo teritorijoje iki nacionalizacijos buvo likusi rėžių sistema, tačiau taip pat byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, jog sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, yra būtent buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų 5 punktą žemės sklypo ribų kartografavimą atlieka bei žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą surašo teritorinis žemėtvarkos skyrius. Atsižvelgiant į šią nuostatą, nepritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šioje byloje turi būti remiamasi UAB „Geovisata“ pareiškėjų iniciatyva parengtu buvusio savininko J. K. žemės sklypo planu bei jo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu. Tokiai išvadai neatitinkant Metodinių nurodymų reikalavimų, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis paminėtais duomenimis, kaip įrodymu šioje byloje, todėl jais remiantis padarytos išvados bei priimtas sprendimas taip pat nelaikytini teisingais ir pagrįstais“.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad dėl pirmiau paminėto aspekto (jog nebuvo pateikta tinkamų įrodymų, kad sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, yra būtent buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose) procesas šioje byloje nebuvo atnaujintas. Iš Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo matyti, kad minėta aplinkybė buvo savarankišku ir pakankamu pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą. Vadinasi, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo ribas, išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju negali svarstyti ir kitaip įvertinti minėtos aplinkybės – šiuo klausimu yra įsiteisėjęs galutinis ir neskundžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Savo ruožtu, neįsitikinus, kad pareiškėjai reikalauja atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose, negali būti tenkinamas pareiškėjų reikalavimas atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą natūra turėtoje vietoje pagal tvarką, numatytą žemei, iki nacionalizacijos išskirstytai į atskirus sklypus. Atsižvelgiant į tai, negali būti tenkinami ir neatsiejamai su minėtu reikalavimu susiję kiti pareiškėjų prašymai. Vadovaudamasi tuo, kas paminėta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos aplinkybės ir argumentai sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą atmesti pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo pateiktą prašymą priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas būtų patenkintas visiškai (ABTĮ 162 str. 1 d. 1 p.). Tačiau atsižvelgdama į tai, kad procesas nagrinėjamoje byloje buvo atnaujintas dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, išplėstinė teisėjų kolegija papildomai pasisako ir dėl minėtos normos.

VII. Aiškindama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę susigrąžinti natūra. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 2 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija) nustatyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Kokia žemė nuosavybės teisių atkūrimo procese yra išperkama valstybės, reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta sodininkų bendrijų sodų.

Atkūrimo įstatyme nėra detalizuojama, kokia būtent žemė laikytina užimta sodininkų bendrijų sodų, taip pat nėra nurodyta, kokiuose dokumentuose nustatomi tokios žemės plotai ir ribos. Todėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatyme pateiktus apibrėžimus ir šio įstatymo nuostatas, susijusias su minėtų sodų teritorijos tvarkymu. Pozicijos, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos aiškintinos kartu su Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis, laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (pvz., 2004 m. rugsėjo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-722-04, 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1295/2009, 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1734/2012).

Sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2182 redakcija) nustatyta, kad sodininkų bendrija yra atitinkamo administracinio vieneto bendruomenės dalis, visapusiškai plėtojanti mėgėjų sodininkystę, puoselėjanti ir tausojanti gamtą ir kraštovaizdį. Šio straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad sodininkų bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu.

Mėgėjų sodininkystė Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip veikla turint tikslą sodo sklype susikurti aktyvaus poilsio ir gyvenimo sąlygas, išsiauginti ar pasigaminti žemės ūkio produktų (vaisių, uogų, daržovių, gėlių, bitininkystės ir kitų produktų), taip pat tvarkyti kraštovaizdį ir naudotis juo rekreacijai, puoselėti ir tausoti jo išteklius. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2182 redakcija) nustatyta, kad mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjų sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą.

Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2182 redakcija) pateikti mėgėjų sodo sklypo ir mėgėjų sodo teritorijos apibrėžimai. Mėgėjų sodo sklypas – tai mėgėjų sodo teritorijoje pagal žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuotas ir pažymėtas riboženkliais žemės sklypas (2 straipsnio 2 dalis). Mėgėjų sodo teritorija – tai savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrojo plano sprendiniuose pažymėta, išskyrus atvejus, kol savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrasis planas nėra parengtas, teisės aktu mėgėjų sodininkystei skirta, pagal žemėtvarkos projektą arba kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuota teritorija, suskirstyta į sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomus sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms) (2 straipsnio 3 dalis).

Iš esmės analogiškos normos buvo įtvirtintos ir Sodininkų bendrijų įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2182 įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. liepos 13 d. Taigi, pagal minėtas Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatas, mėgėjų sodo teritoriją sudaro ne tik sodininkų ir kitų asmenų įsigyti sodo sklypai, bet ir bendrojo naudojimo žemė.

Aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas kartu su minėtomis Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis, darytina išvada, kad iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių valstybės išperkamai žemei priskirtina sodų bendrijos teritorija, skirta sodininkystei plėtoti (įskaitant bendro naudojimo žemę), o ne tik atskirų sodininkų šioje teritorijoje įsigyti sodo sklypai. Tačiau Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turi būti aiškinamos ne tik sistemiškai kartu su Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis, bet ir atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo aktuose suformuotą konstitucinės restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktriną. Aiškinant ir taikant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas būtina atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, į restitucijos instituto paskirtį, taip pat į skirtingais visuomenės ir valstybės raidos etapais susiformavusius turtinius ir kitus socialinius - ekonominius santykius, kurie gali būti aktualūs ir šiuo metu ir kurių negalima nepaisyti sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Formuodamas oficialiąją konstitucinę nuosavybės teisių atkūrimo doktriną, inter alia atskleisdamas iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimo santykius, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs:

– Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami; įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimai);

– natūra gali būti negrąžinamas tas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo asmeniui nuosavybės teise priklausęs turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams; žemė, kuri dėl jos būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo priimtuose nutarimuose taip pat ne vieną kartą yra pabrėžęs, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d. nutarimas, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas, 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai (2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę susigrąžinti natūra. Tačiau jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių grąžinti žemę natūra, buvusiam savininkui yra garantuota teisė pasirinkti kitą įstatymo numatytą nuosavybės teisės atkūrimo būdą. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarime, visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat pažymėta, kad visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra.

Kaip jau buvo minėta, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus būtina atsižvelgti ir į skirtingais visuomenės ir valstybės raidos etapais susiformavusius turtinius ir kitus socialinius - ekonominius santykius. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybės teritorijoje yra nemažai sodininkų bendrijų, kurių teritorijai žemė buvo priskirta dar iki valstybės nepriklausomybės atkūrimo, ir asmenys, pagal dabar galiojantį įstatymą turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, iš esmės neturėjo galimybių ginčyti tuos aktus, kuriais buvusių savininkų valdyta žemė buvo priskirta sodininkų bendrijų teritorijoms.

Tuo tarpu gali pasitaikyti atvejų, kai sodininkų bendrijos teritorijai priskirta žemė, neužimta sodininkų ir kitų asmenų įsigytų sodo sklypų, nėra naudojama sodininkystei plėtoti ir nėra naudojama jokioms bendroms sodininkų bendrijos narių reikmėms. Todėl, atsižvelgiant į jau minėtas konstitucinės restitucijos doktrinos principines nuostatas, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos negali būti vertinamos kaip visais atvejais nenumatančios galimybės nuosavybės teisių atkūrimo procese vertinti, ar žemei, formaliai priskirtai sodininkų bendrijos teritorijai, yra visuomeninis poreikis, ar tokio poreikio nėra.

Tai ypač aktualu tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys objektyviai neturėjo galimybės ginčyti tam tikros teritorijos priskyrimo sodininkų bendrijai pagrįstumą ir (arba) nėra žemėtvarkos projekto ar kito teritorijų planavimo dokumento, pagal kurį sodų bendrijos teritorija buvo suformuota. Vadinasi, tam tikrais atvejais nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu kilus ginčui dėl atsisakymo grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje, kai toks atsisakymas yra motyvuojamas tuo, kad žemė yra užimta sodininkų bendrijų sodų, turi būti vertinamos faktinės aplinkybės, reikšmingos nustatant, ar konkrečiu atveju realiai yra visuomenės ar jos dalies (šiuo atveju – sodininkų bendrijos narių, sodininkų ar kitų asmenų, įsigijusių bendrijos teritorijoje sodo sklypus) poreikis tokiai žemei.

Tokiais atvejais paprastai turėtų būti nustatoma, ar sodų bendrijos teritorijai priskirta žemė, kuri nėra užimta sodininkų ir kitų asmenų įsigytų sodo sklypų, iš tikrųjų yra reikalinga bendriems sodininkų bendrijos poreikiams tenkinti (pvz., žemė reikalinga joje esančiam gręžiniui ar kitiems bendro naudojimo objektams eksploatuoti ir pan.) ir ar tokie poreikiai objektyviai galėtų būti patenkinti grąžinus žemę natūra asmenims, pagal įstatymą turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Kartu pažymėtina, kad, kaip pabrėžė Konstitucinis Tesimas 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime, nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Tačiau, kaip jau buvo minėta, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, visais atvejais turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės (tam tikros jos dalis) interesų.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta pirmiau, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendime buvo netinkamai išaiškinta, jog Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas a priori nenumato galimybės (visais atvejais) nuosavybės teisių atkūrimo procese vertinti, ar žemei, kuri yra užimta sodininkų bendrijų sodų, yra visuomeninis poreikis. Tačiau net ir nustačius šią aplinkybę, pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą nėra. Kaip minėta, pareiškėjams neįrodžius, kad jie siekia atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose, pareiškėjų šioje byloje pateikti reikalavimai negali būti tenkinami. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimas, nors iš dalies ydingas, negali būti naikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų J. K. (J. K.), A. R., K. M. prašymą atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė