afab8f4a-38bf-4ed2-b8d8-4a90c2a07a4e · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. 2A-364/2013 Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00111-2011-6 Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2; 44.8; 99.5 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. gegužės 27 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Kazio KailiÅ«no, Gintaro Pečiulio ir Alvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento, atsakovo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-643-278/2011 pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieÅ¡kinį atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei DK „PZU Lietuva“ dėl žalos aplinkai atlyginimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė           IeÅ¡kovas prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 9 702 030,626 Lt žalos atlyginimÄ , 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 374,42 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad 2009 m. kovo 25 d. buvo gautas praneÅ¡imas, jog dėl galimai nelegalaus prisijungimo prie atsakovo eksploatuojamo naftos produkto vamzdyno „Polockas - Venspilis“, Pakapynės k., RokiÅ¡kio r., į pelkę iÅ¡siliejo dyzelinas ir naftos produktais buvo užterÅ¡ti Å altojos ir Vyžuonos upeliai bei jų slėniai, kurie yra priskirti prie paukščių apsaugai svarbių teritorijų.

Atsakovas ėmėsi vykdyti avarijos padarinių likvidavimo darbus, kurie pagal Å¡alių 2009 m. gegužės 14 d. suderintÄ TarÅ¡os likvidavimo veiksmų planÄ turėjo bÅ«ti baigti 2009 m. spalio 20 d., tačiau grunto valymo darbai nuo dyzelino Å altojos upės slėnyje-pelkėje nebuvo įvykdyti. Nurodo, kad atlikus ekogeologinius tyrimus nustatyta, jog grunte avarijos vietoje buvo 32,357 t naftos produktų, todėl buvo užterÅ¡ti vandens telkiniai, žemės pavirÅ¡ius ir /ar gilesni jos sluoksniai ir tuo gamtai padaryta 9 165 371,016 Lt žala, o dėl vandenyje iÅ¡tirpusių naftos produktų aplinkai padaryta 535 640,41 Lt žala.

Atliekant avarijos vietos apžiÅ«rÄ , buvo rasti negyvi trys bebrai ir viena negyva gulbė, dėl to laukinei gyvÅ«nijai padaryta 1 019,20 Lt žala. Atsakovas nepakankamai vykdė savo įstatyminę pareigÄ apsaugoti produktotiekį nuo nesankcionuotų prisijungimų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sukeltų pavojų žmonių sveikatai ir saugumui, aplinkos užterÅ¡imui, tuo pažeidė bendrÄ rÅ«pestingumo pareigÄ aplinkos apsaugos srityje, neieÅ¡kojo bÅ«dų ir priemonių, kaip iÅ¡vengti arba sumažinti neigiamÄ poveikį aplinkai, pažeidė pareigÄ tausoti ir saugoti aplinkÄ , nesilaikė aplinkos apsaugos reikalavimų, pažeidė reikalavimÄ nevirÅ¡yti į gamtinę aplinkÄ iÅ¡leidžiamų terÅ¡alų ribinių verčių; pažeidė savo, kaip potencialiai pavojingo įrenginio savininko, pareigÄ užtikrinti Å¡ių įrenginių reikiamÄ techninę bÅ«klę ir nuolatinę priežiÅ«rÄ , neužtikrino pakankamos saugomo objekto - magistralinio naftos produktų vamzdyno „Polockas – Ventspilis” fizinės saugos, nenustatė pakankamos fizinės saugos tvarkos įmonėje ir tokiu bÅ«du pažeidė Ūkio ministro 2004 m. rugsėjo 15 d.

įsakymo Nr. 4-334 „Dėl strateginę reikÅ¡mę nacionaliniam saugumui turinčių, Ūkio ministerijos valdymo sričiai priskirtų įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių fizinės saugos reikalavimų patvirtinimo” 6, 7.3, 7.10, 8.1 ir 22 punktus, neįvykdė atsakovės darbo reglamente numatytų uždavinių užtikrinti efektyvų atsakovės įrenginių funkcionavimÄ ir saugojimÄ (Atsakovo darbo reglamento 1.5 p. ir 2.12.4 p.), neįgyvendino atsakovo vidinių fizinės saugos taisyklėse numatytų uždavinių ir neapsaugojo nuo veiksmų, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai kelia žmonių gyvybei ir/ar sveikatai, aplinkai (Atsakovo generalinio direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d.

įsakymu Nr. TVl (1.2-l)/259 patvirtintų „Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ fizinės saugos taisyklių 32 punktas), neužkirto kelio nesankcionuotam prisijungimui, naftos produktų grobstymui bei kitų neteisėtų veiksmų vykdymui (SIA „LatRosTrans” ir AB „Mažeikių nafta” saugos tarnybos bendradarbiavimo ir informavimo instrukcijos 1.2 punktas). Be to, atsakovė netinkamai vykdė avarijos likvidavimo darbus. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė          Panevėžio apygardos teismas 2011 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies- priteisė iš atsakovo 6 791 421,44 Lt aplinkai padarytos žalos atlyginimui, 5 procentų procesines palūkanas bei 30 030 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Taip pat priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovui 3 000 Lt bei trečiajam asmeniui UAB DK „PZU Lietuva“ 1 000 Lt atstovavimo iÅ¡laidų. Teismas nustatė, kad prie atsakovo valdomo naftotiekio „Polockas-Ventspilis“ buvo prisijungę tretieji asmenys, dėl ko trÅ«ko neteisėtai prijungta žarna, o iÅ¡ jos iÅ¡siliejo naftos produktai į Å altojos bei Vyžuonos upelius ir jų slėnius, kurie įtraukti į Lietuvos Respublikos  saugomų teritorijų kadastrÄ , teritorija priskiriama prie paukščių apsaugai svarbių teritorijų bei paskirta saugomų Natura 2000 teritorijoms.

Nustatė, jog dėl terÅ¡alų žuvo trys bebrai ir gulbė nebylė, į pavirÅ¡inius vandenis pateko 1 891,3 kg naftos produktų, o grunte avarijos vietoje 2009 m. pavasarį buvo apie 32,357 t naftos produktų. Konstatavo, kad atsakovas kaip padidinto pavojaus Å¡altinio valdytojas neįrodė, kad žala aplinkai buvo padaryta ne dėl atsakovo, o tik dėl trečiųjų asmenų veiksmų (neveikimo) ir kad bendrovė taikė visas atitinkamas teisės aktuose numatytas naftotiekio saugumo priemones. Nors atsakovo produktotiekio vamzdynas pagal teisės aktų reikalavimus yra užkastas po žeme apie 0,5 m, apžiÅ«rimas apeinant ir panaudojant reduktorius ar kitÄ Ä¯rangÄ , tačiau nuotėkių aptikimo sistema nėra jautri ir pakankama, nes tretiesiems asmenims įvykdžius prisijungimÄ prie naftotiekio sistema nesuveikė, kÄ patvirtina ir Energetikos įrenginių sutrikimo tyrimo 2009 m. balandžio 9 d. aktas.

Atsakovui yra žinomi įvairÅ«s neteisėti trečiųjų asmenų prisijungimo bÅ«dai, tačiau atsakovas tik po įvykio įsigijo radijo bangomis valdomus lėktuvėlius magistralinio vamzdyno apsaugai. Nors atsakovas teigė, kad naftotiekio trasos žvalgymas iÅ¡ oro yra vykdomas nuo 1996 m., tačiau teismui nebuvo pateikti Å¡iÄ aplinkybę bei žvalgymo dažnumÄ patvirtinantys įrodymai. Atsakovas, žinodamas, kad tretieji asmenys neteisėtus prisijungimus vykdo ne atvirose vietose, o sunkiau prieinamose, nuoÅ¡aliose vietovėse turėjo galimybę konkrečias vietoves apžiÅ«rėti dažniau ir imtis kitų priemonių (pvz.

įrengti aptvėrimus, fiksuoti judėjimÄ vaizdo kameromis ir kt.). Byloje esantis atsakovo 2009 m. balandžio 10 d. raÅ¡tas patvirtina, kad produktotiekio eksploatuotojo SIA LatRosTrans matavimo prietaisai naftos produktų trÅ«kumo nepastebėjo. Konstatavo, kad įmonė privalėjo fiksuoti nelegalų prisijungimÄ prie naftotiekio, t.y. jos apsaugos zonoje ir tuo užkirsti keliÄ tiek naftos grobstymui, tiek galimai žalai aplinkai kilti. Pažymėjo, kad bendrovė nebuvo operatyvi ir tinkamai organizuota nustatant incidento vietÄ .

Teismas atmetė atsakovo argumentus apie nepalankias oro sÄ lygas žiemos metu ir pelkėtÄ vietovę, nes atsakovas, bÅ«damas padidinto pavojaus įrengimo savininkas, turi iÅ¡ anksto numatyti likvidavimo darbų eigÄ netikėčiausiose vietose, bÅ«ti pasirengęs užtvankų statybai ir kt. sudėtingiems darbams. Be to, avarijos likvidavimo priemonės nebuvo tinkamai vykdomos. Byloje įrodyta, kad nustačius naftos iÅ¡siliejimÄ Â tik po dviejų dienų nuo gaisro sodyboje, kurioje buvo pumpuojama nafta į talpas, dalis naftos pateko į gruntÄ , vandenis, ir tai patvirtina byloje esanti Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus pažyma, Lietuvos geologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos, atsakovo teikti duomenys bei atlikti tyrimai.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad ieÅ¡kovas neteisingai apskaičiavo gamtai padarytÄ Å¾alÄ . Pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai sutapatina prevencines ir aplinkos atkÅ«rimo priemones su padarytos žalos atlyginimu. Likvidavimo veiksmų plano įvykdymo terminas atsakovui baigėsi 2009 m. spalio 20 d. ir nuo 2009 m. spalio 6 d. užterÅ¡toje teritorijoje naftos produktai nėra renkami, užterÅ¡toje teritorijoje liko 13 659 t naftos produktų. Aplinkybė, kad atsakovas aplinkos atkÅ«rimo priemonėms iÅ¡leido 1 074 837 Lt sumÄ , neatleidžia jo nuo pareigos atlyginti gamtai padarytÄ Å¾alÄ .

Tačiau teismas, įvertinęs žalos kilimo priežastis, atsakovo motyvacijÄ neatidėliotinai atlyginti žalÄ gamtai bei atsižvelgęs į teisingumo, protingumo bei sÄ Å¾iningumo principus, sumažino priteistinos žalos dydį 30 procentų. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atmesti ieÅ¡kinį tuo pagrindu, kad draudimo bendrovė nebuvo įtraukta į bylÄ bendraatsakovu, nes pagal draudimo bendrovės patvirtintas Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 034 nuostatų 10 punktÄ Â teisę gauti draudimo iÅ¡mokÄ turi tiek draudėjas, tiek ir nukentėję tretieji asmenys.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai           Atsakovas AB „ORLEN Lietuva“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ - atmesti Panevėžio rajono regiono aplinkos apsaugos departamento ieÅ¡kinį dėl padarytos žalos atlyginimo bei priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. BylÄ prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka (t. 5 b. l. 2-36). Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais.

          1. Teismas netinkamai pritaikė ir aiÅ¡kino Aplinkos apsaugos įstatymo (toliau- AAÄ®) 32² straipsnio 2 dalį. Apeliantas nėra atsakingas už trečiųjų asmenų sukeltÄ Å¾alÄ , nes teismui buvo pateikti iÅ¡samÅ«s argumentai ir įrodymai, kad apeliantas savo veikloje naudoja naujausias ir pažangiausias techninės ir fizinės saugos priemones. Taikytos saugumo priemonės atitiko tiek nustatytiems teisiniams ir ekonominiams kriterijams, tiek įprastai rinkos praktikai ir proporcingumo principui.

Ekonomiškumo ir proporcingumo principų neatitiktų teismo nurodytos tik teoriškai įmanomos apsaugos taikymo priemonės, t.y. apsauginių konstrukcijų (tvorų, betoninių apvalkalų) ir fizinės apsaugos taikymas, nes apsauginių konstrukcijų nebūtų įmanoma įgyvendinti ir dėl to, kad dalis vamzdyno eina per privačius sklypus, o fiziniai apsaugai prireiktų mažiausiai 8 700 darbuotojų. Be to, reiktų įrengti apsaugos postus ir panašiai. Apsaugos kameros nebūtų efektyvios, nes tamsiuoju paros metu, esant rūkui ir lietui vaizdo kamerų panaudojimas yra itin stipriai apribotas.

         2. Teismas neįvertino, kad ir pati valstybė bei jos funkcijas įgyvendinančios institucijos privalo prisidėti prie to, kad bÅ«tų užkertamas kelias tokio pobÅ«džio nusikaltimams bei atitinkamai iÅ¡vengiama žalos aplinkai. IeÅ¡kovas pažeidė jo nuostatų 11.1.1 ir 11.1.2 punktus dėl teisės aktų vykdymo kontrolės. Valstybiniai saugomų teritorijų pareigÅ«nai, netinkamai įvykdė pareigÄ organizuoti ir vykdyti prevencinę veiklÄ , skirtÄ teritorijos, kurioje įvyko incidentas apsaugai.

RokiÅ¡kio rajono policijos komisariatas pavėluotai pranešė apie įvykį, nėra nustatyti kaltininkai. Valstybės saugumo departamentas taipogi nepadėjo spręsti dėl incidento susiklosčiusios situacijos per kuo trumpesnį laikÄ .          3. Teismas netinkamai įvertino ginčo aplinkybes ir nepagrįstai netaikė AAÄ® 32² straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sÄ lygos. Apelianto naudojama nuotėkių aptikimo sistema „LeakSpy“ savo pažangumu ir efektyvumu nenusileidžia jokioms kitoms įvykio metu rinkoje siÅ«lomoms nuotėkių aptikimo sistemoms.

Tik 2011 metais sukurti technologiniai sprendimai, naudojantys papildomus duomenis ir pritaikantys nuotėkių  aptikimo sistemas. „LeakSpy“ nuotėkių fiksavimo sistema buvo įrengta kas 20 kilometrų. Tuo tarpu teismas visiškai nevertino, kad dėl neteisėto prisijungimo įvykęs nutekėjimas buvo labai nežymus, kas lėmė, jog slėgio sumažėjimas vamzdyne buvo visiškai minimalus ir 2009 metais egzistavusios nuotėkių aptikimo sistemos tokio nutekėjimo objektyviai negalėjo užfiksuoti.

Apelianto taikytos fizinės apsaugos priemonės ne tik atitiko teisės aktų nustatytÄ lygį, tačiau jį net ir virÅ¡ijo. IÅ¡ jo negali bÅ«ti reikalaujama taikyti absoliučiai visas, net ir tik teoriÅ¡kai įmanomas saugumo priemones. Pažymėjo, kad tuo metu, kai vyko neteisėto prisijungimo paieÅ¡ka, dyzelino plitimas iÅ¡ vamzdyno nebevyko. Tai rodo, kad faktinė apelianto veikla ir taikytos saugumo priemonės visiÅ¡kai atitinka saugumo priemonių reikalavimus.          4. Teismas padarė materialinės teisės klaidÄ , nes pagal AAÄ® ieÅ¡kinys dėl žalos gamtai atlyginimo gali bÅ«ti reiÅ¡kiamas tik tada, kai yra baigiamos taikyti aplinkos atkÅ«rimo priemonės. Apeliantas taikė ir iki Å¡iol tebetaiko aplinkos atkÅ«rimo priemones, kurios mažina žalÄ aplinkai, atkuriant aplinkos bÅ«klę iki pradinės bÅ«klės. Todėl ieÅ¡kovas neturėjo teisės reikÅ¡ti ieÅ¡kinio.

         5. Teismas netinkamai nustatė žalos dydį ir netinkamai aiÅ¡kino žalos sampratÄ , atsisakydamas į jos sampratÄ Ä¯traukti žalos atlyginimo natÅ«ra bÅ«dÄ . Nepagrįstai atsisakė pripažinti, kad aplinkos atkÅ«rimo priemonių taikymas taip pat yra žalos atlyginimo bÅ«das. IeÅ¡kovo pateikti dokumentai neįrodo, kad iÅ¡siliejo bÅ«tent 32,357 tonos naftos produktų kiekis. Ataskaitoje pateiktų rezultatų patikimumÄ pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grindė Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau- LGT) pateikta iÅ¡vada, nes tai nėra didesnę įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę turintis dokumentas ir jame buvo sprendžiamas kitas klausimas, t.y. ar užterÅ¡tos teritorijos tvarkymas yra bÅ«tinas.

Be to, LGT nesuteikta kompetencija vertinti tikslų į aplinkÄ iÅ¡siliejusios naftos kiekį. Tuo tarpu apelianto pateikta UAB „Grota“ iÅ¡vada patvirtina, kad rengiant ataskaitÄ nesilaikyta LAND 9-2009 reikalavimų, kas gali lemti didžiules naftos produktų kiekio paklaidas. Teismo sprendime nėra pasisakyta dėl Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos „Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos“ taikymo bei žalos apskaičiavimo dydžio klausimų, nėra įvertinta bÅ«tinybė, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nukrypti nuo Å¡ios metodikos nustatytų taisyklių bei apskaičiuoti teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus atitinkantį žalos dydį.

Teismas netinkamai taikė ir aiÅ¡kino AAÄ® 32 straipsnio 4 dalies nuostatas, vertinant aplinkai padarytos žalos dydį, neatsižvelgdamas į konkrečias su nagrinėjama byla susijusias aplinkybes, kurios akivaizdžiai patvirtina, jog teismo priteistas žalos dydis yra baudžiamojo, bet ne kompensacinio pobÅ«džio.        6. Teismas neįvertino, kad apeliantas buvo apsidraudęs savo civilinę atsakomybę nuo tokių žalos kilimo atvejų, todėl pareikÅ¡tas reikalavimas turėtų bÅ«ti nukreiptas į apelianto draudikÄ UAB DK „PZU Lietuva“, tačiau draudikas į civilinę bylÄ bendraatsakovu įtrauktas nebuvo.

Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes yra nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.         Apeliantas skunde taip pat praÅ¡o kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu nustatyti, ar Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 ir 4 dalių bei 32² straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos neprieÅ¡tarauja Konstitucijai ir civilinę bylÄ sustabdyti iki bus priimtas ir paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Å is praÅ¡ymas grindžiamas Å¡iais argumentais.

      1. AAÄ® 32 straipsnio 2 dalies nuostata nustato dvigubÄ pareigÄ už žalÄ atsakingam asmeniui, t.y. įpareigojama atlyginti žalÄ , padarytÄ gamtinei aplinkai, nors jis jau taikydamas aplinkos atkÅ«rimo priemones tokiÄ Å¾alÄ didžiÄ ja dalimi arba visiÅ¡kai atlygina. Tokiu bÅ«du Å¡i teisės norma prieÅ¡tarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisingumo, nuosavybės neliečiamumo principams ir konstituciniam aplinkos apsaugos imperatyvui.       2. AAÄ® 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal Aplinkos ministro patvirtintÄ metodikÄ , įvertinant pirminę bÅ«klę (sÄ lygas), neigiamo poveikio aplinkai reikÅ¡mingumÄ , natÅ«ralaus aplinkos atsikÅ«rimo galimybes ir laikÄ , tačiau nevertinamas anksčiau, t.y. iki žalos aplinkai atsiradimo nustatytas neigiamas poveikis, atsiradęs dėl konkrečios Å«kinės veiklos, kuriÄ nustatyta tvarka leidžia vykdyti įgaliotos institucijos ir kuri vykdoma nepažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimų.

Tokia įstatymo nuostata suponuoja tik matematinių nuostolių paskaičiavimÄ , taikant atitinkamas formules ir atitinkamai nesuponuojant pareigos valstybės institucijoms paskaičiuoti realiai padarytus, bet ne hipotetinius nuostolius. Toks baudinio pobÅ«džio žalos kompensavimo principas neatitinka Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisingumo principams bei nuosavybės neliečiamumui. Ä®statymų leidėjas, reguliuodamas aplinkai padarytos žalos atlyginimo klausimÄ , negali nepaisyti konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų bei nuosavybės neliečiamumo principo, kurie suponuoja įstatymų leidėjui pareigÄ nustatyti realios aplinkai padarytos žalos atlyginimo principÄ ir atitinkamai pareigÄ numatyti aiÅ¡kius kriterijus ir sÄ lygas, kurie leistų nustatyti realius aplinkai padarytus nuostolius.

         3. Teisinės valstybės ir teisingumo principams prieÅ¡tarauja ir toks reguliavimas, kuris padaro teisinę normÄ apskritai neįmanoma taikyti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas suponuoja iÅ¡vadÄ , kad AAÄ® 32² straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata turi bÅ«ti aiÅ¡kinama kaip numatanti absoliučiÄ Å«kio subjekto atsakomybę, neatsižvelgiant į atitinkamo laikmečio suponuotus poreikius ar technines galimybes.              Apeliantas mano, kad yra pagrindas skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes keliami sudėtingi teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klausimai, kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas.

Be to, skunde pateiktas praÅ¡ymas kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl AAÄ® normų konstitucingumo, ginčo suma didelė, todėl apeliantui turėtų bÅ«ti suteikta galimybė teismo posėdyje pateikti komentarus ir kontrargumentus dėl ieÅ¡kovo atsiliepime į šį skundÄ nurodytų argumentų.          IeÅ¡kovas apeliaciniu skundu praÅ¡o pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ - ieÅ¡kinį atsakovei dėl 9 702 030,626 Lt padarytos žalos aplinkai atlyginimo tenkinti visiÅ¡kai; priteisti ieÅ¡kovo turėtas 374,42 Lt bÅ«tinÄ sias iÅ¡laidas vykdant Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. nutartį; atmesti priteistas iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovui 3000 Lt atstovavimo iÅ¡laidas arba jas sumažinti iki 1500 Lt (t. 5, b. l. 39-41).

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.         1. Teismas nepagrįstai sumažino žalos dydį, nes CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiškas nuostolių atlyginimas. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. spalio 29 d. nutarime dėl padarytos žalos aplinkai konstatavo, kad visais atvejais žala (nuostoliai) gamtinei aplinkai turi būti atlyginama nepriklausomai nuo to, ar apskritai yra nustatyta kokia nors gamtinei padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo metodika.         2.

Mano, kad atsakovui neturėjo bÅ«ti priteistos atstovavimo iÅ¡laidos, nes atsakovas nepateikė dokumentų pagrindžiančių tokių iÅ¡laidų pagrįstumÄ (nėra apmokėjimus patvirtinančių įrodymų). Be to, nepagrįstas ir priteistas jų dydis, nes pagal teisės aktus maksimalaus dydžio iÅ¡laidos galėjo bÅ«ti 5 000 Lt, atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies (30 procentų sumažinta priteistina žala) priteistinos iÅ¡laidos sudarytų 1 500 Lt.         3.

Teismas nepagrįstai netenkino ieÅ¡kovo praÅ¡ymo priteisti patirtas 374,42 Lt iÅ¡laidas, vykdant Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. nutartį Å¡ioje byloje, nors tai numato CPK 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir CPK 265 straipsnio 2 dalis.         Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ - ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmesti bei priteisti su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusias bylinėjimosi iÅ¡laidas (t. 5, b.l. 45-65).

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais.         1. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsakovui pritaikė civilinę atsakomybę, kadangi atsakovas teisiÅ¡kai nėra ir negali bÅ«ti atsakingas už gamtai atsiradusiÄ Å¾alÄ . Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, kadangi naftotiekio valdymÄ prarado iÅ¡imtinai dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų ir padaryto nusikaltimo. Atsakovas ėmėsi visų bÅ«tinų ir netgi perteklinių naftotiekio saugumo priemonių bei laikėsi teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas tinkamai ir laiku sureagavo į įvykusį incidentÄ bei ėmėsi visų bÅ«tinų priemonių avarijos padarinių Å¡alinimui, atsakovas ir iki Å¡iol teisėtai ir pagrįstai taiko aplinkos atkÅ«rimo priemones.       2. IeÅ¡kovas neįrodė aplinkai padarytos žalos dydžio, o pats žalos dydis gali bÅ«ti įvertintas ir apskaičiuotas tik baigus taikyti atkÅ«rimo priemones. IeÅ¡kovo reikalaujami atlyginti nuostoliai Å¡iuo metu negali bÅ«ti apskaičiuoti, nes atsakovas taiko aplinkos atkÅ«rimo priemones.

Mano, kad Aplinkos ministro  2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos „Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos“ nuostatos koreliuoja su CK 6.281 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu žalos atlyginimo natūra prioriteto principu, kuris yra prioritetinis žalos atlyginimo principas. Teismo sprendimu buvo priteisti ne kompensaciniai, o baudiniai nuostoliai, nes teismas neįskaičiavo atsakovo patirtų išlaidų, susijusių su aplinkos atkūrimo priemonių taikymu, į atlygintinos žalos dydį.

Atsakovas pateikė UAB „Grota“ ekspertinį vertinimÄ , kuriuo nustatyta, kad ieÅ¡kovo ir „M&S Umweltprojekt GmbH“ ataskaitose nurodytas naftos terÅ¡alų kiekis buvo nustatytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir gali ženkliai svyruoti.          3. Tarp atsakovo veiksmų ir žalos nėra priežastinio ryÅ¡io, nes žalÄ aplinkai sÄ lygojo trečiųjų asmenų veiksmai, atsakovas laikėsi visų teisės aktuose nustatytų privalomų naftotiekio priežiÅ«ros ir saugumo priemonių.

Be to, atsakovas, kaip protingas ir apdairus asmuo, negalėjo protingai numatyti žalos, kuriÄ nulėmė neteisėti trečiųjų asmenų veiksmai (padarytas nusikaltimas), atsiradimo. Atsakovas byloje pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog sodyba, kurioje buvo vykdomas nusikaltimas, sÄ lygojęs naftos produktų iÅ¡siliejimÄ , yra net už 1600 metrų nutolusi nuo naftotiekio. Nusikaltimas atliktas profesionaliai, todėl atsakovas negalėjo užkirsti jam kelio ir numatyti galimÄ Å¾alÄ .         4.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas ir neteisėtai prie naftotiekio prisijungę asmenys yra solidarÅ«s bendraatsakovai byloje. Klausimas - solidariosios ar dalinės prievolės- taisyklėmis turi atsakyti atsakovas ir tretieji asmenys yra savarankiÅ¡kos bylos dalykas. Be to, atsakovas nėra atsakingas už padarytÄ Å¾alÄ asmenų, neteisėtai užvaldžiusių padidinto pavojaus Å¡altinį. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus kitaip, mano, kad ieÅ¡kovo reikalaujamÄ atlyginti žalÄ pagal vyraujančiÄ teismų praktikÄ turėtų priteisti ne solidariai, o dalinai - pusiau tiek iÅ¡ atsakovo, tiek ir iÅ¡ neteisėtus veiksmus atlikusių trečiųjų asmenų.

         IeÅ¡kovas atsiliepimais į atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus praÅ¡o jų apeliacinius skundus atmesti, tenkinant ieÅ¡kovo pateiktÄ skundÄ (t. 5, b.l. 82-92, 105-113). Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais.          1. Teiginiai, kad atsakovas taikė visas atitinkamo saugumo priemones ir netgi daugiau negu reikėjo, klaidina teismÄ . Atsakovo naudojama elektroninė automatinė nuotėkių aptikimo sistema nepakankamai efektyvi, nes nefiksavo slėgio kritimo vamzdyne.

ApžiÅ«ros iÅ¡ oro nebuvimas (1 kartÄ per mėnesį) bei kitų apsaugos priemonių netaikymas (mechaninė paieÅ¡ka naudojant kelmarovę, palydovinė ortofoto sistema, dalinis aptvėrimas ir vaizdo kamerų įrengimas blogai matomose vietose) leidžia teigti nepakankamÄ saugumo priemonių taikymÄ .          2. Neteisėti atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju pasireiÅ¡kė netinkama objekto apsauga, terÅ¡imo vietos nustatymo neoperatyvumu. Laiku nelokalizavus terÅ¡imo Å¡altinio, užterÅ¡ta didelė teritorija dyzelinu.

Prisijungimo vietos paieÅ¡ka ir visiÅ¡kas naftos produktų patekimas į aplinkÄ sustabdytas praėjus daugiau kaip 12 valandų nuo praneÅ¡imo apie galimÄ aplinkos terÅ¡imÄ . Jei naftos iÅ¡siliejimas bÅ«tų nustatytas žymiai anksčiau, tai aplinkai padaryta žala bÅ«tų ženkliai mažesnė.         3. Specialiuose teisės aktuose nėra numatyta galimybė sumažinti žalÄ aplinkai tokia apimtimi, kokia subjektas pritaikė vykdydamas aplinkos atkÅ«rimo priemones. Svarbu atskirti avarijos padarinių likvidavimo uždavinius nuo aplinkos atkÅ«rimo uždavinių.

Pirmu atveju kuo skubiau taikomos priemonės maksimaliai surenkant terÅ¡alus iÅ¡ užterÅ¡tos teritorijos ir juos iÅ¡vežant atliekų tvarkytojui. Antru atveju numatomos priemonės, padedančios aplinkai intensyviau valytis, dėl ko nuopelnai atsakovui negali bÅ«ti priskirti, nes gamta valosi ilgÄ laiko tarpÄ kitų jos elementų sÄ skaita. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė teismui prieÅ¡ieÅ¡kinio dėl nuostolių, patirtų vykdant aplinkos apsaugos atkÅ«rimo priemones, be to, nėra byloje pateikusi jokių dokumentų, pagrindžiančių tokius nuostolius.

      4. Žala apskaičiuota tinkamai. Tai patvirtina LGT 2010 m. liepos 12 d. raÅ¡tas Nr. 1.7-1682 pateiktų detaliųjų ekogeologinių tyrimų vertinimas, kur nurodoma, kad surinkta 509 tonos naftos produktų ir vandens emulsijos, o grunte avarijos vietoje liko 32,357 tonos naftos, kuri iÅ¡ aplinkos nebuvo paÅ¡alinta, į pavirÅ¡inį vandens telkinį pateko 1891,3 kg naftos produktų, žala padaryta laukiniai gyvÅ«nijai, kurių pagrindu pagal Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintÄ â€žAplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikÄ â€œ ir apskaičiuota žala gamtai.

      5. Apelianto praÅ¡ymas kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl AAÄ® įstatymo nuostatų konstitucingumo yra nepagrįstas ir negali bÅ«ti tenkinamas. AAÄ® nuostatos skiriasi nuo civilinės atsakomybės principų. Jame yra įtvirtinta Europos SÄ jungos teisės aktuose įgyvendintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį Å«kio subjektas, kurio veikla sukėlė žalÄ turi bÅ«ti finansiÅ¡kai atsakingas.          6. Atsakovas nepagrįstai nori perkelti kaltę valstybei ir nusikaltėliams.

Nusikaltėlis nėra nenugalima jėga, už kurios padarinius įstatymas numato atsakomybės nebuvimÄ . IeÅ¡kovas ir kitos institucijos vadovavosi ekstremalių situacijų valdymÄ reglamentuojančiais teisės aktais.         7. Absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nėra. Dispozityvumo principas leidžia ieÅ¡kovui pasirinkti, į kÄ nukreipti materialinį teisinį reikalavimÄ . Be to, draudiko pareiga atlyginti žalÄ kyla ne deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu kaip atsakovui, o iÅ¡ draudimo sutarties, pagal kuriÄ draudimo iÅ¡mokÄ turi teisę gauti tiek draudėjas, tiek ir nukentėję tretieji asmenys.

Todėl tuo, kad ieÅ¡kinys reiÅ¡kiamas tik atsakovui, jo teisės nėra pažeidžiamos.          Mano, kad nėra pagrindo bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes byloje yra nustatytos visos aplinkybės. Bylos nagrinėjimas raÅ¡ytinio proceso tvarka prasmingas laiko atžvilgiu ir finansiniu požiÅ«riu.                 Atsakovas atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti ir patenkinti atsakovo pateiktÄ skundÄ .

Atsikirtimus grindė iš esmės savo paties skunde aukščiau išdėstytais argumentais, papildomai nurodydamas šiuos argumentus:          1. Teismas pagrįstai priteisė atsakovui 3 000 Lt patirtų išlaidų advokato pagalbai, nes išlaidas 261 506,24 Lt sumai patvirtina byloje patiekti įrodymai. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo turėtų išlaidų dydis pagal rekomendacinius dydžius yra 10 000 Lt. Teismas išimtinais atvejais turi teisę nukrypti nuo šiose rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

Nagrinėjamu atveju teismas tokiÄ teisę turėjo, nes byla neabejotinai sudėtinga. Tai patvirtina procesinių dokumentų apimtis, byloje kilęs ginčas tiek dėl faktinių, tiek dėl materialinių, procesinių klausimų.       2. Teismas pagrįstai nepriteisė ieÅ¡kovui 374,42 Lt antstolio iÅ¡laidų, nes tokios iÅ¡laidos buvo nebÅ«tinos ir nepagrįstos, nes teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo panaikinta.               Atsakovas atsiliepime į trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundÄ praÅ¡o jo skundÄ patenkinti tiek, kiek tai susiję su argumentais, jog atsakovui nepagrįstai pritaikyta civilinė atsakomybė.

Atsikirtimus grindžia Å¡iais argumentais.        Teismo sprendimo dalis, kurioje nuspręsta dėl atsakovo ir trečiojo asmens prievolės solidarumo yra teisėta ir pagrįsta. Konstatuoti atsakomybės formÄ atsakovas prašė savo procesiniuose dokumentuose, todėl teismas bylos nagrinėjimo ribų neperžengė. Pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį dalinė atsakomybė nagrinėjamu atveju negalima. Draudiko nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. vasario 6 d. nutartis nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti laikoma precedentu, nes yra pasikeitę joje analizuotos ginčui aktualios teisės normos.

Be to, CK 6.270 straipsnio norma minėtoje nutartyje netaikyta ir neaiÅ¡kinta. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados          CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.          Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.). Dėl žodinio bylos nagrinėjimo Atsakovas praÅ¡o nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka.

Ä®statymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylÄ nagrinėjančiam teismui pripažinus žodinio proceso bÅ«tinumÄ (CPK 322 str.). Sutiktina su atsakovu, kad byla yra pakankamai didelė savo apimtimi, sudėtinga faktiniu ir teisiniu aspektais. Tačiau paminėtos aplinkybės per se nelemia žodinio bylos nagrinėjimo bÅ«tinumo. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo bÅ«ti žodinis, kai yra tam tikrų iÅ¡skirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų bÅ«ti tinkamai iÅ¡spręsti remiantis vien bylos raÅ¡ytine medžiaga ir Å¡alių raÅ¡ytiniais paaiÅ¡kinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieÅ¡ Å vedijÄ ).

Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali bÅ«ti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieÅ¡ Å vedijÄ ). Atsakovas (ir trečiasis asmuo) yra pateikęs plačios apimties apeliacinį skundÄ , iÅ¡samiai dėl jo argumentų yra pasisakyta ir atsiliepime į apeliacinį skundÄ . Apeliaciniuose skunduose iÅ¡ esmės nenurodoma, kokių faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, kokias faktines aplinkybes bei teisinius argumentus atsakovas konkrečiai dar norėtų nurodyti žodinio proceso metu ir dėl ko negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teisme ar plačios apimties apeliaciniame skunde.

IÅ¡ apeliacinių skundų matyti, kad kitokių, negu buvusios nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobÅ«džio aplinkybių nenurodoma, tik įrodinėjama, kad tos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o Å¡iuo aspektu argumentai yra iÅ¡dėstyti apeliaciniuose skunduose. Jie grindžiami netinkamu į bylÄ pateiktų įrodymų vertinimu, taip pat materialinės ir procesinės teisės normų (ne)taikymu bei pažeidimu pirmosios instancijos teisme, o tai galima patikrinti ir raÅ¡ytinio proceso tvarka.

Naujų įrodymų nėra pateikta. Pastebėtina, kad ieÅ¡kovas žodinio proceso nepraÅ¡o. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka bÅ«tinumo nėra.           Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su trečiųjų asmenų neteisėtu prisijungimu prie atsakovui priklausančio produktotiekio ir dėl to į aplinkÄ iÅ¡siliejusių naftos produktų, dėl žalos aplinkai atsiradimo fakto.

Todėl teisėjų kolegija iÅ¡samiau Å¡iais aspektais nepasisakys. Ginčas yra dėl atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygų (iÅ¡skyrus žalos atsiradimÄ ) egzistavimo teisinio žalos aplinkai atlyginimo reglamentavimo kontekste, žalos dydžio, kitų asmenų atsakomybės, taip pat dėl kai kurių procesinių klausimų.           Atsakovo ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai netenkintini. IeÅ¡kovo apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.              Dėl atsakovo ir trečiojo asmens skundo        Abiejų apeliantų dėstomi argumentai savo esme yra panaÅ¡Å«s. Todėl teisėjų kolegija dėl jų besikartojančių argumentų atskirai nepasisako.

Dėl atsakovo atsakomybės sÄ lygų ir netinkamo AAÄ® 322 straipsnio 2 dalies taikymo         AAÄ® 322 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriuo remiasi atsakovas, numato, kad Å«kio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkÅ«rimo priemonių iÅ¡laidų tik tuo atveju, jeigu žala aplinkai arba jos reali grėsmė atsirado dėl nenugalimos jėgos, taip pat jeigu jis įrodo, kad žala aplinkai ar reali jos grėsmė atsirado dėl trečiojo asmens veiksmų (veikimo, neveikimo), nors visos atitinkamos saugumo priemonės buvo taikytos.

Atsakovo manymu, jis buvo ėmęsis visų įmanomų saugumo priemonių produktotiekiui apsaugoti ir tai įrodė, todėl, nesant ginčo, kad prisijungimÄ atliko tretieji asmenys, Å¡ios normos pagrindu jam nekyla pareiga atlyginti žalÄ . Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.         Visų pirma, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas nagrinėjamo ginčo kontekste apskritai nepagrįstai remiasi  aptariama norma.            AAÄ® 322 straipsnio 1 dalis nustato, kad visas prevencinių ir (arba) aplinkos atkÅ«rimo priemonių iÅ¡laidas atlygina Å«kio subjektas, padaręs žalÄ aplinkai arba sukėlęs realiÄ jos grėsmę, net ir tais atvejais, kai atitinkamas priemones vykdė savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos (pačios ar per trečiuosius asmenis).

Kaip minėta, Å¡io straipsnio 2 dalis numato atvejus, kai Å«kio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkÅ«rimo priemonių iÅ¡laidų. AAÄ® 322 straipsnio 3 dalis nustato, jog Å«kio subjekto iÅ¡laidas vykdant prevencines ir (arba) aplinkos atkÅ«rimo priemones Å¡io straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais atlygina asmenys, padarę žalos aplinkai, o jeigu Å¡ių asmenų nustatyti neįmanoma, – valstybės ar savivaldybių institucijos. Taigi, visas Å¡is straipsnis yra skirtas reglamentuoti bÅ«tent prevencinių ir (arba) aplinkos atkÅ«rimo priemonių iÅ¡laidų (ne)atlyginimo sÄ lygas.

AAÄ® 1 straipsnio 19-21 punktai apibrėžia Å¡ias sÄ vokas: aplinkos atkÅ«rimo priemonėmis yra laikomi bet kurie veiksmai, įskaitant žalÄ sumažinančias bei laikinÄ sias priemones, kuriomis nustatyta tvarka atkuriama iki pradinės bÅ«klės pažeista aplinka, jos elementai ir (arba) pablogėjusios jų funkcijos arba įgyvendinamos lygiavertės tiems aplinkos elementams ir (arba) jų funkcijoms alternatyvos; prevencinėmis priemonėmis yra laikomos bet kurios priemonės, taikomos reaguojant į įvykį, veikimÄ ar neveikimÄ , siekiant iÅ¡vengti žalos ar kitokio neigiamo poveikio aplinkai ar jÄ (jį) sumažinti; tuo tarpu žala aplinkai laikomas tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraÅ¡tovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), (toliau – funkcijos) pablogėjimas.

Å iuo atveju ieÅ¡kovas yra pareiÅ¡kęs ieÅ¡kinį dėl žalos aplinkai atlyginimo, o ne dėl prevencinių ar atkÅ«rimo iÅ¡laidų atlyginimo, tokio pobÅ«džio klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamam ginčui Å¡ios normos taikymas apskritai nėra aktualus.            AAÄ® 34 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokiÄ Å¾alÄ aplinkai arba realiÄ jos grėsmę, atsiradusiÄ dėl jų Å«kinės veiklos, iÅ¡skyrus Å¡iame įstatyme numatytus atvejus.

Sutiktina su atsakovu, kad Å¡is įstatymas vertintinas kaip specialusis įstatymas, taigi, jo nuostatos taikytinos nagrinėjant ginčus dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo. Å is įstatymas numato civilinės atsakomybės taikymÄ , kaip minėta, neatsižvelgiant į žalÄ padariusių asmenų kaltę, taigi, nustato taisyklę dėl griežtosios civilinės atsakomybės taikymo visų žalÄ aplinkai padariusių subjektų atžvilgiu (AAÄ® 2 str. 1 d., 32 str. 3 d.). Tačiau pažymėtina, kad  iÅ¡ Aplinkos ministro 2005 m. balandžio 18 d.

įsakymo Nr. D1-207 “Dėl 2002 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 539 „Dėl potencialiai pavojingų objektų sÄ raÅ¡o" pakeitimo“ matyti, kad atsakovui priklausantys magistraliniai vamzdynai (produktotiekiai) yra priskirti prie potencialiai pavojingų įrenginių. Taigi, atsakovas yra ne eilinis Å«kio subjektas, o padidinto pavojaus Å¡altinio valdytojas (dėl to byloje ginčo ir nėra). Todėl jo civilinė atsakomybė nėra tokia pati kaip subjektų, nesančių padidinto pavojaus Å¡altinio valdytojais, jo atžvilgiu taikytinos ir CK 6.270 straipsnio nuostatos, Å¡iuo straipsniu pirmosios instancijos teismas rėmėsi pagrįstai.

Dėl to atsakovas neprivalo atlyginti žalos tik tokiu atveju, jei įrodytų buvus nenugalimÄ jėgÄ , nukentėjusiojo asmens tyčiÄ ar didelį neatsargumÄ (CK 6.270 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia didesnio pavojaus Å¡altinio valdytojo atsakomybės iÅ¡vengimÄ tokiu pagrindu, kai valdytojas praranda galimybę valdyti didesnio pavojaus Å¡altinį dėl kitų (trečiųjų) asmenų neteisėtų veiksmų.

Tokia iÅ¡vada darytina jau vien dėl to, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas dėl kokių nors priežasčių faktiÅ¡kai buvo praradęs galimybę valdyti didesnio pavojaus Å¡altinį (produktotiekį). Taigi, kaip minėta, atsakovo pareigÄ atlyginti aplinkai padarytÄ Å¾alÄ galėtų eliminuoti tik įrodymai, patvirtinantys buvus nenugalimÄ jėgÄ , nukentėjusiojo asmens tyčiÄ ar didelį neatsargumÄ , kas byloje nėra įrodyta.            Atsakovas Å¡ioje byloje iÅ¡samiai įrodinėjo, kad produktotiekio apsaugai jis yra įvykdęs visus teisės aktais nustatytus įpareigojimus (ir dar daugiau), užtikrinęs visų ekonomiÅ¡kumo, įprastos rinkos praktikos, proporcingumo kriterijus atitinkančių priemonių taikymÄ , dėl ko jokių neteisėtų veiksmų jis nėra atlikęs. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad su tokiu teiginiu nesutinka.

Akivaizdu, kad detaliai teisės aktais realiai neįmanoma reglamentuoti absoliučiai visų kiekvienam subjektui galinčių kilti rizikų ir nustatyti tokias taisykles, kurios jas visiÅ¡kai eliminuotų. Teisės aktų produktotiekio saugai reikalavimų įvykdymas per se bet kuriuo atveju neÅ¡alina bendro pobÅ«džio pareigos elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai (CK 6.246 str. 1 d.) bei neteikia pakankamo pagrindo atsakomybės netaikymui (CK 263 str. 1 d.), t.y. saugos priemonės turi bÅ«ti taikomos ne mažesne apimtimi negu nustato teisės aktai, bet tai nereiÅ¡kia, kad Å¡ios priemonės visais atvejais yra pakankamos ir jas įvykdžius tai per se lemtų atsakomybės už atsiradusiÄ Å¾alÄ eliminavimÄ . Pažymėtina, kad  ir AAÄ® 322 straipsnio 2 dalies 1 punktas nenumato teisės aktuose numatytų saugos priemonių  taikymo pakankamumo, jame kalbama apie visas atitinkamas saugumo priemones. Tuo tarpu atsakovo argumentai, kad jis skiria 15-20 proc. visų gaunamų pajamų vamzdynų fizinei ir techninei apsaugai įgyvendinti, o vaizdo kamerų įrengimas visam vamzdynų perimetrui, fizinės apsaugos  itin ženklus padidinimas ir kitos priemonės pareikalautų neadekvačiai didelių sÄ naudų, nėra priimtini – atsakovas yra didesnio pavojaus Å¡altinio valdytojas, todėl turi prisiimti ir įvykdyti pareigÄ užtikrinti tokį padidinto pavojaus Å¡altinio valdymÄ ir jo saugos užtikrinimÄ , kad jis ar net juo pasinaudojant kiti asmenys nepadarytų žalos tretiesiems asmenims ir aplinkai nepaisant ekonominio iÅ¡skaičiavimo.

Juo labiau, kad tokiais atvejais kaip nagrinėjamas (beje, visuotinai žinoma, kad ne vienkartinis) ne tik padaroma žala aplinkai (ir pagal savo pobÅ«dį tokia, kurios visa apimtimi realiai atkurti apskritai nebeįmanoma), bet ir pats atsakovas patiria tiesioginius ekonominius nuostolius. Å iame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teisminėje praktikoje jau yra konstatuota, jog atsakovas (beje, ir bÅ«tent Å¡is) „yra absoliučiai atsakingas už tokių įrenginių fizinę bÅ«klę bei apsaugÄ ir privalo sudaryti tokias sÄ lygas, kad tretieji asmenys jokiais bÅ«dais negalėtų fiziÅ¡kai pažeisti ar nesankcionuotai prisijungti prie produktotiekio,<...> motyvai, kad žalai kilti įtakos turėjo nenustatytų trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai, kad valstybės pareiga kovoti su nusikalstamumu ir pan., nepaneigia atsakovui taikytinos griežtosios atsakomybės pobÅ«džio, <...> aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nesankcionuotÄ prisijungimÄ prie vamzdyno įvykdė nenustatyti tretieji asmenys, neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti jo eksploatuojamais potencialiai pavojingais įrenginiais padarytÄ Å¾alÄ , nes atsakovui, kaip padidinto pavojaus Å¡altinio valdytojui, kyla pareiga užtikrinti, kad jokios žalos nekiltų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2012).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad žinodamas jog tretieji asmenys neteisėtus prisijungimus vykdo ne atvirose vietose, o sunkiau prieinamose, nuoÅ¡aliose vietovėse, atsakovas turėjo galimybę konkrečias vietoves apžiÅ«rėti dažniau, imtis kitų priemonių (pvz. įrengti aptvėrimus, fiksuoti judėjimÄ vaizdo kameromis ir kt.). Tai, jog bÅ«tina imtis papildomų priemonių vamzdyno apsaugai, 2009 m. rugsėjo 24 d. įsakymu pripažino ir atsakovo generalinis direktorius,  tik po įvykio atsakovė įsigijo radijo bangomis valdomus lėktuvėlius vamzdyno apsaugai, be apžiÅ«ros numatė ir grunto patikrinimus iÅ¡ abiejų magistralinio vamzdyno pusių, panaudojant kelmarovę ar kitÄ panašų įtaisÄ .

           Todėl teisėjų kolegija atmeta trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentus dėl priežastinio ryÅ¡io tarp žalos aplinkai ir atsakovo (ne)veikimo nebuvimo. Taip pat atmestini argumentai dėl neva nepagrįstos pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, jog atsakovas ir asmenys, įvykdę neteisėtÄ prisijungimÄ prie naftotiekio, laikytini solidariais skolininkais. Tokie teiginiai yra paneigiami jau aukščiau minėtoje kasacinio teismo nutartyje nurodytais motyvais, joje, be kita ko, taip pat konstatuotas prievolės tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas, solidarumas.

             Dėl aukščiau paminėto teisėjų sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygų egzistavimÄ .            Dėl AAÄ® 33 straipsnio 2 dalies taikymo            Šioje normoje nustatyta, kad Aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetencijÄ ieÅ¡kinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių, įskaitant prevencinių ir (arba) aplinkos atkÅ«rimo priemonių vykdymÄ , atlyginimo gali pareikÅ¡ti Å«kio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam realiÄ jos grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kada Å¡ios priemonės buvo baigtos taikyti arba buvo nustatytas atsakingas Å«kio subjektas arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iÅ¡ minėtų aplinkybių atsirado vėliau.

Atsakovas Å¡iÄ normÄ interpretuoja taip, kad ieÅ¡kovas apskritai neturėjo teisės kreiptis į teismÄ dėl žalos atlyginimo tol, kol nebus baigtos aplinkos atkÅ«rimo priemonės. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu normos aiÅ¡kinimu.            Kaip jau aukščiau minėta, žala aplinkai ir aplinkos atkÅ«rimo, prevencinės priemonės yra skirtingos kategorijos. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikÅ¡ti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas.

CK 1.127 straipsnio  1 dalis nustato, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ , iÅ¡skyrus CK ar įstatymų nustatytas iÅ¡imtis.  Teisėjų kolegijos vertinimu, AAÄ® 33 straipsnio 2 dalis aiÅ¡kintina kaip nustatanti iÅ¡imtį ieÅ¡kovo naudai, t.y. tokio pobÅ«džio ieÅ¡kiniai gali bÅ«ti pareikÅ¡ti ir per ilgesnį laiko tarpÄ nei bendrasis ieÅ¡kinio terminas ir - priklausomai nuo vėliausiai atsiradusios aplinkybės - atkÅ«rimo priemonių pabaigos arba atsakingo Å«kio subjekto ar kito asmens nustatymo.

Taigi, Å¡ia norma nustatoma ieÅ¡kovui teisė teikti ieÅ¡kinius ir vėliau nei bendra tvarka, o ne draudimas (ribojimas) reikÅ¡ti ieÅ¡kinius iki minėtų sÄ lygų (atkÅ«rimo priemonių pabaigos) atsiradimo.            Atsakovas savo motyvuose aiÅ¡kina, kad toks AAÄ® 33 straipsnio 2 dalyje reglamentavimas, jo nuomone, nesuteikiantis teisė reikÅ¡ti ieÅ¡kinį iki aplinkos atkÅ«rimo darbų pabaigos, leidžia manyti, kad žalos atlyginimas (jos dydis) turi bÅ«ti siejamas su atkÅ«rimo iÅ¡laidų vertinimu kaip vienu iÅ¡ žalos atlyginimo bÅ«dų – atlyginimu natÅ«ra, ir dėl to turėtų reikÅ¡mės nustatant galutinį žalos dydį.

Teisėjų kolegija su tokiu interpretavimu, sprendžiant klausimÄ dėl ieÅ¡kovo galimybės kreiptis į teismÄ dėl žalos atlyginimo nebaigus aplinkos atkÅ«rimo procedÅ«ros, pagal galiojantį teisinį reglamentavimÄ neturi pagrindo sutikti.            Visų pirma, toks aiÅ¡kinimas nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis, jis teikiamas kaip subjektyvus atsakovo aiÅ¡kinimas bendrųjų žalos atlyginimo taisyklių kontekste. Antra, turint galvoje iÅ¡skirtinį - konstituciniu lygiu įtvirtintÄ valstybės rÅ«pestį aplinkos apsauga (Konstitucijos 54 str. 1 d.), griežtosios civilinės atsakomybės už padarytÄ Å¾alÄ aplinkai nustatymÄ Ä¯statyminiu lygmeniu, galima manyti, jog Å¡ios normos paskirtis yra suteikti visų pirma bÅ«tent valstybės institucijoms, turinčioms įgalinimus aplinkos apsaugos srityje, papildomus svertus imtis priemonių žalai iÅ¡ieÅ¡koti, o ne žalÄ padariusių asmenų interesų apsaugai. AAÄ® 6 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama aplinkos apsaugos valstybės politikÄ , rengia ir tvirtina aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas.

Žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintÄ metodikÄ (AAÄ® 32 str. 4 d.). Aplinkos ministro  2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos „Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos“ (toliau- Metodika) nuostatos. Jų 23 punktas nustato, kad juridinis ar fizinis asmuo, padaręs žalÄ požeminiams vandens telkiniams, žemės pavirÅ¡iui ir/ar gilesniems jos sluoksniams, atlikdamas tarÅ¡os likvidavimo (terÅ¡alų surinkimo) darbus, tuo atveju, kai likvidavimo darbai trunka ilgiau nei 30 dienų, ne vėliau kaip per 30 dienų nuo žalos padarymo dienos turi parengti ir su aplinkos apsaugos institucija suderinti padarytos žalos likvidavimo veiksmų planÄ .

Veiksmų plane turi bÅ«ti nurodyti numatomi vykdyti darbai, jų vykdymo trukmė, numatomas apytikslis paÅ¡alintų terÅ¡alų kiekis, apskaitos ir monitoringo priemonės. Darbų vykdymas gali trukti ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo žalos padarymo dienos. Pateikus argumentuotÄ praÅ¡ymÄ bei esant geriems vykdomų priemonių rezultatams, aplinkos apsaugos institucija gali pratęsti tarÅ¡os likvidavimo darbų vykdymo laikotarpį. Pagal Metodikos 24 punktÄ užbaigus tarÅ¡os likvidavimo darbus, aplinkos apsaugos institucija padarytÄ Å¾alÄ Ä¯vertina, apskaičiuoja padarytos žalos dydį bei pateikia pažeidėjui pretenzijÄ su aplinkai padarytos žalos apskaičiavimais.

Taigi, iÅ¡ Å¡ių nuostatų matyti, kad žalos dydis nustatomas (ir pretenzija gali bÅ«ti pareikÅ¡ta) užbaigus tarÅ¡os likvidavimo (bet ne atkÅ«rimo) darbus. Akivaizdu, kad po žalos nustatymo, pretenzijos pareiÅ¡kimo ir jos netenkinimo atsiranda ir teisė kreiptis teisminės gynybos. Å iuo atveju iÅ¡ nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių matyti, kad tarÅ¡os likvidavimo darbai pagal 2009 m. gegužės 14 d. tarÅ¡os likvidavimo veiksmų planÄ turėjo bÅ«ti baigti iki 2009 m. spalio 20 d., likvidavimo darbų terminas nebuvo tęsiamas, vėliau buvo vykdomi jau atkÅ«rimo darbai (t. 1, b.l. 100-114, t. 3 , b.l. 64-80), pretenzija buvo pareikÅ¡ta dar daug vėliau - 2011 m. sausio 3 d. (t. 1, b.l. 8-9).

           Todėl teisėjų kolegija atsakovo argumentus dėl ieÅ¡kovo neturėjimo teisės pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį atmeta.            Dėl žalos dydžio            IeÅ¡kovas, pagrįsdamas žalos dydį,  vadovavosi UAB „ŪRUS ir Ko“, kuriai pagal 2009 m. gruodžio 9 d.  sutartį užsakovas (atsakovas) užsakė tyrimų atlikimÄ , užsakymu „M&S Umweltprojekt GmbH" atliktais tyrimais ir pateikta 2010 m. liepos 13 d. detaliųjų ekologinių tyrimų ataskaita su joje nustatytais aplinkos užterÅ¡tumo naftos produktais kiekiais.

Tokiu bÅ«du buvo nustatyta, kad į žemės pavirÅ¡ių ir gilesnius jos sluoksnius  pateko 32,357 t naftos produktų (t. 3, b.l. 134-158), taip pat nustatyta, jog į pavirÅ¡inį vandens telkinį pateko 1 891,3 t naftos produktų (t. 1, b.l. 18, 19). Pastebėtina, kad atsakovas, sprendžiant klausimÄ pretenzine tvarka, t.y. iki bylos iÅ¡kėlimo savo atsakyme į pretenzijÄ iÅ¡ esmės neginčijo naftos produktų kiekio, nustatyto minėta jo paties užsakymu atlikta ataskaita (t. 1, b.l. 12-13). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas, nesutikdamas su apskaičiuotos žalos dydžiu, bando kitais įrodymais paneigti UAB „ŪRUS ir Ko“ atliktų detalių ekogeologinių tyrimų rezultatus.

Å iame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nors žalos fakto ir dydžio klausimai yra ieÅ¡kovo įrodinėjimo dalykas, tačiau esant akivaizdžiam, net paties atsakovo neginčijamam žalos faktui, bet jam nesutinkant su reikalaujamos žalos dydžiu, nepakanka pateikti vien tik abejones ir kritikÄ dėl ieÅ¡kovo nurodomo žalos dydžio, atsakovas, teigdamas žalos dydį esant mažesnį, turėtų pateikti įrodymus, pagrindžiančius tokį jo teiginį ir patvirtinančius mažesnį žalos dydį (CPK 12, 178 str.).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovas, siekdamas paneigti savo užsakyto ir realiai atlikto tyrimo rezultatus, teikė į bylÄ Ä¯rodymus, kurie iÅ¡ dalies kritikuoja tyrimo ataskaitos duomenis, tačiau neduoda jokio konkretesnio atsakymo apie žalos dydį – UAB „Grota“ atliktÄ vertinimÄ (t. 3, b.l. 158-167), Aplinkos vadybos ir audito instituto (toliau – AVAI) iÅ¡vadÄ (t. 3, b.l. 28-32). Å ių subjektų atstovai nebuvo avarijos vietoje, nematė padarinių, neatliko jokių tyrimų, vertino tik raÅ¡ytinius dokumentus.

Pažymėtina, kad „M&S Umweltprojekt GmbH" detaliųjų ekologinių tyrimų ataskaita buvo pateikta Lietuvos geologijos tarnybai prie aplinkos ministerijos (LGT). Pagal Aplinkos ministro 2009 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. D1-694 patvirtintų Naftos produktais užterÅ¡tų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimų LAND 9-2009  21 punktÄ tokios ataskaitos duomenų patikimumÄ tikrina LGT. IeÅ¡kovas pateikė į bylÄ Å¡ios institucijos 2010 m. liepos 12 d. raÅ¡tÄ , kad „M&S Umweltprojekt GmbH“ atliktų tyrimų rezultatai laikytini patikimais, nes jie atlikti laikantis Ekogeologinių tyrimų reglamento reikalavimų, lauko ir laboratorinius tyrimus atliko atitinkamus leidimus turinčios įmonės, naudodamos standartizuotus analizės metodus.

Taip pat nurodyta ir tai, kad tyrimų metu, galimai dėl techninių kliūčių, nebuvo pakartotinai paimti grunto mėginiai labiausiai užterÅ¡tose vietose, nustatytose ankstesnių tyrimų metu, esančiuose arčiau upės vagos, tarÅ¡os intensyvesnės iÅ¡krovos zonoje ir darė iÅ¡vadÄ , kad neatmestina, jog realus tarÅ¡os arealas yra dar didesnis, nei apskaičiuota tyrimų metu (t. 1, b.l. 14-15). Tuo tarpu dėl UAB „Grota“ tyrimo LGT 2011 m. gegužės 24 d. raÅ¡te nurodė, kad Å¡i bendrovė neįvertino tam tikrų aplinkybių, ir iÅ¡ esmės patvirtino „M&S Umweltprojekt GmbH“ atliktų tyrimų rezultatus (t. 4, b.l. 91).

Be to, pažymėtina, kad ir iš UAB „Grota“ atlikto tyrimo matyti, kad realiai aplinkon patekusių naftos produktų kiekis gali būti ne tik mažesnis, bet didesnis. Teisėjų kolegija taip pat neturi pakankamo pagrindo sutikti ir su atsakovo teiginiais, grindžiamais AVAI išvada, dėl netinkamo paviršinio vandens užterštumo nustatymo remiantis didžiausia leidžiama koncentracija (DLK) 5 mg/l naftos produktų vandens telkinyje vandens telkinyje-priimtuve. Šie teiginiai grindžiami tuo, kad turėjo būti taikomi ne Aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtintame “Nuotekų tvarkymo reglamente” nustatyti DLK dydžiai, o Aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. Dl-193 patvirtintu “PavirÅ¡inių nuotekų tvarkymo reglamentu” nustatyti dydžiai. Tačiau pagal Aplinkos ministro 2007 m. balandžio 12 d.  įsakymu Nr. D1-210 patvirtintos PavirÅ¡inių vandens telkinių bÅ«klės nustatymo metodikos 42 punktÄ pavirÅ¡inių vandenų cheminės bÅ«klės vertinimo kriterijai yra pavojingų medžiagų, nurodytų „Nuotekų tvarkymo reglamento“ 1 ir 2 prieduose, DLK vandens telkinyje-priimtuve. Be to, kaip nurodė Aplinkos apsaugos agentÅ«ra 2011 m. gegužės 27 d. raÅ¡te, „Nuotekų tvarkymo reglamentas“ yra vienintelis teisės aktas, reglamentuojantis naftos angliavandenilių DLK pavirÅ¡iniame vandenyje (t. 4, b.l. 106).            Taigi, apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos aplinkai dydį pagal į bylÄ Å¡alių pateiktus įrodymus, pagrįstai vadovavosi ieÅ¡kovo pateiktais įrodymais, nes jie ne tik nėra paneigti atsakovo pateiktų patikimų įrodymų pagrindu atliktais konkrečiais  apskaičiavimais dėl mažesnio žalos dydžio (kaip minėta, neatmestina, kad terÅ¡alų kiekis galėjo bÅ«ti netgi didesnis), bet ir apskritai pagrįsti teisės aktų reikalavimais bei labiau tikėtini.

           Dėl valstybės veiksmų įtakos atsakovo prievolei atlyginti žalÄ ir jos dydžiui            Atsakovas teigia, kad teismas neįvertino, jog ir pati valstybė bei jos funkcijas įgyvendinančios institucijos privalo prisidėti prie to, kad bÅ«tų užkertamas kelias nusikaltimams bei atitinkamai iÅ¡vengiama žalos aplinkai, ieÅ¡kovas pažeidė jo nuostatų 11.1.1 ir 11.1.2 punktus dėl teisės aktų vykdymo kontrolės,  pareigÅ«nai netinkamai įvykdė pareigÄ organizuoti ir vykdyti prevencinę veiklÄ , skirtÄ teritorijos, kurioje įvyko incidentas apsaugai, RokiÅ¡kio rajono policijos komisariatas pavėluotai pranešė apie įvykį, nėra nustatyti kaltininkai, Valstybės saugumo departamentas nepadėjo spręsti dėl incidento susiklosčiusios situacijos per kuo trumpesnį laikÄ .

Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iais argumentais.            CK 6.253 straipsnis, nustatantis civilinės atsakomybės netaikymÄ ar galimybę visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nuo jos atleisti, viena iÅ¡ tokių galimybių numato valstybės veiksmus. Tačiau tai susiję su tokiais valstybės institucijų veiksmais (aktais), kurie yra privalomi ir nenumatyti ir dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma bei kurių Å¡alys neturėjo teisės ginčyti (CK 6.253 str. 3 d.). Akivaizdu, kad atsakovo minimi valstybės institucijų veiklos trÅ«kumai (net jei su jais galima bÅ«tų sutikti) neatitinka valstybės veiksmų kaip jie apibrėžti CK 6.253 straipsnio 3 dalyje kriterijų.

Pažymėtina, kad atsakovas, kritikuodamas valstybės funkcijų įgyvendinimÄ Â vykdančių institucijų veiksmus remiasi CK 6.253 straipsnio 5 dalimi, t.y. vertina juos kaip nukentėjusiojo asmens veiksmus, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Å ios normos taikymui teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo. Visų pirma, Å¡io incidento atveju nukentėjo, t.y. patyrė materialinius nuostolius ne valstybė ar jos institucijos, o žala yra padaryta aplinkai.

Antra, Å¡i norma taikoma, kai nukentėjęs asmuo sutinka, kad jam bÅ«tų padaryta žalos arba prisiima jos rizikÄ , o nagrinėjamu atveju konstatuoti tokias aplinkybes nėra pagrindo. Å iame kontekste pastebėtina, kad atsakovo apeliacija į tai, kad valstybės institucijos nepakankamai kontroliavo atsakovo teisės aktų vykdymÄ , tam tikra prasme gali bÅ«ti vertinama ir kaip paties atsakovo netinkamÄ pareigų vykdymo pripažinimÄ - tokiu atveju galima bÅ«tų manyti, jog, jei jam apie imtis papildomų priemonių bÅ«tų nurodęs kažkas kitas, jis vis tik bÅ«tų galėjęs ir ėmęsis priemonių incidentui iÅ¡vengti, nors, kaip minėta, bÅ«tent jo pareiga pačiam imtis visų priemonių tokių incidentų iÅ¡vengimui.

Teisėjų kolegija atmeta argumentus ir dėl, anot atsakovo, pavėluoto praneÅ¡imo jam apie incidentÄ , dėl ko žala galėjo padidėti – ne kiti asmenys, o visų pirma jis turi taip kontroliuoti situacijÄ , kad incidentas neįvyktų, o įvykus bÅ«tų nedelsiant nustatytas, ir imtis skubių priemonių, kad žala aplinkai nebÅ«tų padaryta.            Dėl sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo           Atsakovas nurodo, kad draudikas į civilinę bylÄ bendraatsakoviu įtrauktas nebuvo, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes yra nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

Teisėjų kolegija tokiÄ argumentacijÄ nepripažįsta pagrįsta.            Visų pirma, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktÄ , kuriuo Å¡iuo atveju remiasi atsakovas, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstami tik tie atvejai, kai teismas nusprendžia dėl apskritai neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, o ne dėl įtrauktų asmenų procesinio statuso. Å iuo atveju atsakovo draudikas buvo įtrauktas į bylÄ . Antra, kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kovo teikto dubliko nuostatų, jis prieÅ¡taravo draudiko įtraukimui į bylÄ bendraatsakoviu (t. 4, b.l. 3-10). CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas inter alia reiÅ¡kia, kad dėl to, kam, kada, kokio pobÅ«džio ir dydžio ieÅ¡kinį reikÅ¡ti yra ieÅ¡kovo prerogatyva.

Tik ieÅ¡kovas arba teismas, bet Å¡iuo atveju tik esant ieÅ¡kovo sutikimui, gali pakeisti atsakovÄ ar įtraukti į bylÄ kitus asmenis atsakovais (CPK 42, 45 str.). Jokia įstatymo nuostata nesuteikia teismui ne tik pareigos, bet ir teisės tai padaryti savo iniciatyva. Taigi, teismas, net ir norėdamas, negalėtų to teisėtai padaryti. Atsakovas pats nurodo, jog jo ir draudiko atsakomybė turėtų bÅ«ti solidari. Tokiu atveju pagal bendrÄ jÄ taisyklę ieÅ¡kovas turi teisę pasirinkti asmenis, kuriems reiÅ¡kia savo reikalavimÄ (CK 6.6 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, susijusius su prioritetine draudiko atsakomybe nagrinėjamu atveju. Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog „prievolių teisės požiÅ«riu, savanoriÅ¡ko draudimo sutarties sudarymas nereiÅ¡kia, kad taip atsakingas už žalÄ asmuo (draudėjas) perkelia skolÄ draudikui iÅ¡vengdamas savo prievolės nukentėjusiajam (trečiajam asmeniui) ar kaip nors kitaip apribodamas Å¡io asmens teisę gauti žalos atlyginimÄ iÅ¡ kaltininko. Kartu tai taip pat nereiÅ¡kia, kad abu (iÅ¡ delikto ir draudimo sutarties) reikalavimai turi bÅ«ti tenkinami juos sumuojant, nes tai neatitiktų civilinės atsakomybės paskirties ir reikÅ¡tų nukentėjusio asmens nepagrįstÄ praturtėjimÄ gaunant dvigubÄ Å¾alos atlyginimÄ .

Dėl nurodytų materialinių teisinių santykių ypatumų savanoriÅ¡ko civilinės atsakomybės draudimo atveju kreditoriaus reikalavimai įgyja solidariųjų skolininkų daugetui bÅ«dingÄ procesinę iÅ¡raiÅ¡kÄ â€“ kreditorius turi teisę ieÅ¡kinyje reikalauti, kad žalÄ atlygintų abu skolininkai bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, tiek jas visas, tiek ir dalį. Kiekvieno iÅ¡ reikalavimų pagrįstumas bei apimtis sprendžiami pagal jų pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2012).

                     Dėl praÅ¡ymo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Atsakovas praÅ¡o kreiptis į Konstitucinį TeismÄ praÅ¡ant nustatyti ar AAÄ® 32 straipsnio 2, 4 dalių, 32² straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos neprieÅ¡tarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegija tokio praÅ¡ymo tenkinimui nemato pagrindo, juo labiau, nagrinėjamo ginčo kontekste.            Kaip minėta, Å¡ioje byloje sprendžiamas klausimas dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

Atsakovas Å¡ioje byloje neteikė reikalavimų dėl incidento pasekmių likvidavimui ar aplinkos atkÅ«rimui turėtų iÅ¡laidų atlyginimo ir jų neįrodinėjo (nors ir nurodė, kad turėjo virÅ¡ 1 mln. litų iÅ¡laidų). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, esminės reikÅ¡mės tokio pobÅ«džio ginčo iÅ¡sprendimui vienoks ar kitoks Konstitucinio Teismo nutarimas dėl atsakovo praÅ¡yme nurodytų klausimų neturėtų. Be to, žala aplinkai atsirado dėl į aplinkÄ patekusių naftos produktų ir jos dydis apskaičiuojamas jau aukščiau paminėtos Metodikos nuostatų pagrindu.

Taip pat jau minėta, kad žala aplinkai ir prevencinės bei atkÅ«rimo priemonės yra skirtingos kategorijos, žala aplinkai atsiranda, apskaičiuojama ir turi bÅ«ti atlyginama net nepriklausomai nuo to ar jos atkÅ«rimo priemonės bus įvykdytos. Akivaizdu, kad pagal Å¡io incidento specifikÄ buvusi iki tol aplinkos padėtis niekada nebus galutinai atkurta, nes to padaryti realiai neįmanoma. Pagal AAÄ® 322 straipsnio 1 dalį (dėl kurios konstitucingumo klausimo atsakovas ir nekelia) visas prevencinių ir (arba) aplinkos atkÅ«rimo priemonių iÅ¡laidas atlygina Å«kio subjektas, padaręs žalÄ aplinkai arba sukėlęs realiÄ jos grėsmę, net ir tais atvejais, kai atitinkamas priemones vykdė savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos (pačios ar per trečiuosius asmenis), t.y. galutiniame rezultate  visais atvejais „teršėjas moka“ tiek prevencines, tiek aplinkos atkÅ«rimo iÅ¡laidas.

Jei, kaip teigia atsakovas, atkÅ«rimo iÅ¡laidos turėtų bÅ«ti vertinamos kaip žalos (jos dalies) atlyginimas natÅ«ra, galėtų susidaryti netgi paradoksali situacija – žala aplinkai padaryta, ji realiai niekada negali bÅ«ti paÅ¡alinta, tačiau žalos atlyginti, atsakingam už žalos padarymÄ asmeniui turėjus didesnes iÅ¡laidas taikant atkÅ«rimo priemones negu apskaičiuota žala, apskritai nebereikėtų (o gal net dar reikėtų skirtumÄ atlyginti jam). Todėl teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo abejoti  atsakovo nurodomų normų konstitucingumu.

            Dėl ieÅ¡kovo apeliacinio skundo            Dėl priteistinos žalos dydžio          Pirmosios instancijos teismas beveik trečdaliu sumažino atlygintinos žalos dydį, atsižvelgęs į tai, jog nėra paneigta, kad atsakovas kaip didesnio pavojaus Å¡altinio valdytojas yra ėmęsis pažangiausių priemonių, siekiant iÅ¡vengti galimų neteisėtų prisijungimų, pilnas žalos priteisimas gali neskatinti atsakovės siekti neatidėliotinai atlyginti žalÄ gamtai.

Nurodė, kad jos dydžio sumažinimas, dalinai įvertinus ir žalos kilimo priežastis, atitiktų teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad mažinti priteistinos žalos dydį nebuvo pakankamo pagrindo.            Visų pirma, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju taikoma griežtoji civilinė atsakomybė, kas suponuoja iÅ¡vadÄ , kad apskritai tokio pobÅ«džio žalos padarymas vertintinas griežčiau nei paprastai. Antra, teismo iÅ¡vada, kad atsakovas yra ėmęsis pažangiausių priemonių žalos atsiradimui iÅ¡vengti, iÅ¡ dalies prieÅ¡tarauja paties teismo motyvams, kurių pagrindu buvo priteisiama žala apskritai.

Tuo tarpu motyvas, kad pilnas žalos atlyginimas gali neskatinti neatidėliotinai atlyginti žalÄ , jos dydžio mažinimui nėra pagrįstas įstatymu, be to, jis, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrįstas teisingumo ir protingumo principais, nes visiÅ¡kai negarantuoja, jog taikius tokiÄ lengvatÄ kaltininkas skubės tuojau pat atlyginti žalÄ , juo labiau, kad nagrinėjamu atveju atsakovas žalÄ atlyginti visiÅ¡kai nesutinka – praÅ¡o ieÅ¡kinį atmesti. Jau minėtoje kasacinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartyje taip pat yra konstatuota ir tai, jog atsakovo atsakomybės apimties nepaneigia ir trečiųjų asmenų neteisėtas prisijungimas prie produktotiekio.

           CK 6.251 straipsnis nustato, kad padaryti nuostoliai turi bÅ«ti atlyginti visiÅ¡kai, iÅ¡skyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotÄ atsakomybę. Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, Å¡alių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiÅ¡ko nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos nenurodė, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia Å¡iame straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių atsakovui atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių labiau negu tokios pasekmės paprastai atsiranda kitiems atsakovams nepalankaus sprendimo atveju.

           Dėl aukščiau paminėto teisėjų kolegija sprendžia, jog mažinti atsakovo atsakomybės apimtį nebuvo nei įstatyminio pagrindo, nei vadovaujantis bendraisiais teisingumo ir protingumo principais. Todėl Å¡ioje dalyje ieÅ¡kovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo keičiamas (CPK  326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).            Teisėjų kolegija pažymi, kad padarius žalÄ aplinkai žala yra padaroma visai visuomenei.

Todėl materialųjį teisinį suinteresuotumÄ bylos baigtimi turi ne valstybės institucija, o valstybė. Tai reiÅ¡kia, jog Å¡ioje byloje ieÅ¡kovu procesine prasme yra Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas, o ieÅ¡kovu materialiÄ ja prasme Lietuvos valstybė, kuriai ir turi bÅ«ti priteistas žalos atlyginimas iÅ¡ atsakovo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010).

Todėl šiuo aspektu skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad žala yra priteisiama ne Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui, o valstybei.                       Dėl išlaidų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis            Ieškovas prašo priteisti jam 374,42 Lt išlaidų, kurias jis patyrė laikinųjų apsaugos priemonių, jo prašymu pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 2 d. nutartimi taikytų atsakovui, vykdymo procese.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad Å¡is reikalavimas negali bÅ«ti tenkinamas – minėta nutartis apeliacinės instancijos teisme buvo panaikinta ir praÅ¡ymas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones buvo atmestas. Taigi, pripažinta, kad ieÅ¡kovas nepagrįstai prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, todėl savo nepagrįsto praÅ¡ymo pasekmes – vykdymo nuostolius – turi patirti pats.            Kadangi skundžiamas sprendimas keičiamas tenkinant ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl žalos atlyginimo aplinkai visiÅ¡kai, naikintina iÅ¡ ieÅ¡kovo priteista bylinėjimosi iÅ¡laidų dalis atsakovui ir trečiajam asmeniui, nes jų priteisimui pagrindo nebelieka (CPK 93 str. 1, 5 d. d., 98 str.).

          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,            n u t a r i a :            Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria iÅ¡ atsakovo akcinės bendrovės “ORLEN Lietuva“ ieÅ¡kovo naudai priteista 6 791 421,438 Lt aplinkai padarytos žalos atlyginimui,  pakeisti - tenkinti šį reikalavimÄ visiÅ¡kai, padidinant priteistÄ sumÄ ir priteisiant iÅ¡ atsakovo akcinės bendrovės “ORLEN Lietuva“ 9 702 030,626 Lt aplinkai padarytos žalos atlyginimui bei patikslinant Å¡iÄ sprendimo dalį, kad ši suma yra priteisiama ne ieÅ¡kovo, o valstybės naudai.

           Šio sprendimo dalį, kuria priteista iÅ¡ Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento atsakovo AB “ORLEN Lietuva” naudai 3 000 Lt bei trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 1 000 Lt atstovavimo iÅ¡laidų, panaikinti.            KitÄ sprendimo dalį palikti nepakeistÄ .        Teisėjai                                                                                       Kazys KailiÅ«nas                                                                                                                                                                                                                       Gintaras Pečiulis Alvydas PoÅ¡kus