2021-01-27 Nr. AB-1949-3-61-3-00935-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-99-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00935-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 265 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. lapkričio 15 d. Vilniaus PN direktorius po įstaigą vedžiojo svečių delegaciją. Pareiškėjas tuo metu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 10. Pareiškėjo teigimu, jis atvykusiai delegacijai buvo demonstruojamas, buvo įvardinta jo buvusi padėtis – (duomenys neskelbtini), kas pažeidė jo privatumą bei orumą. Pareiškėjas paaiškino, jog Vilniaus PN direktoriui adresuoti skundai yra neregistruojami, jie tiesiog sunaikinami. Pataisos įstaigoje nevykdomos individualiame reabilitacijos plane numatytos priemonės. Pareiškėjo atžvilgiu neteisėtai netaikoma lygtinio paleidimo galimybė. Pareiškėjas manė esąs diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, nes jam nėra leidžiama pasirinkti gyventi ten, kur jis nori, kai tuo tarpu kitiems asmenims tokia galimybė suteikiama. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą ir prašė ją priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė teismo skundo netenkinti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 115 straipsnio 3 dalimi, asmenų lankymosi pataisos įstaigose tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės), 170 punkte nustatyta, kad asmenims lankytis pataisos įstaigoje gali leisti pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 172 punkte nustatyta, jog asmenis, besilankančius pataisos įstaigoje, lydi ir jų saugumą užtikrina šios įstaigos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas. Taigi pataisos įstaigose galima lankytis asmenims, gavusiems pataisos įstaigos direktoriaus leidimą. Įstaigoje besilankančius asmenis (asmenų grupes) lydi ir užtikrina saugumą pataisos namų direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas.

5. Vilniaus PN pažymėjo, kad 2018 m. lapkričio 15 d. Vilniaus PN II-ame gyvenamajame korpuse, kur įrengtos kamerų tipo patalpos (kur tuo metu buvo laikomas pareiškėjas), lankėsi asmenų delegacija, kurią lydėjo Vilniaus PN direktorius. Kaip teisingai nurodė Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2019 m. vasario 22 d. sprendime Nr. 2S-872, Vilniaus PN direktorius atsitiktiniu būdu pasirinkęs kamerų tipo patalpą, kurioje tuo metu buvo pareiškėjas, aprodyti delegacijai, nepristatė pareiškėjo kaip asmens, o naudojo bendro pobūdžio informaciją, neatskleisdamas pareiškėjo asmenybės ar kitų reikšmingų pareiškėjo asmens duomenų. Vilniaus PN dažnai lankosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento deleguoti asmenys, įvairias įstaigas, organizacijas atstovaujančių asmenų delegacijos, kurias pataisos įstaigoje lydi pataisos įstaigos direktorius, direktoriaus pavaduotojas, kiti įgalioti pareigūnai. Svečių delegacijoms dažniausiai aprodomos Vilniaus PN nuteistiesiems įrengtų gyvenamųjų korpusų gyvenamųjų patalpų nuteistųjų laikymo sąlygos. Šiuo konkrečiu atveju visiškai atsitiktinai buvo pasirinkta aprodyti kamerų tipo patalpą, kurioje tuo metu laikinai buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjo teisė į asmens privatumą nebuvo pažeista. Tiek Vilniaus PN direktorius, tiek kiti asmenys elgėsi taktiškai ir pagarbiai, jokie pareiškėjo asmens duomenys nebuvo atskleisti.

6. Dėl pareiškėjo argumentų, jog pareiškėjo skundai ir prašymai nėra registruojami, Vilniaus PN nurodė, kad nuteistųjų pateikiamus prašymus (skundus) registruoja Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus specialistai, už kiekvieną nuteistųjų būrį atsakingi būrių viršininkai. Visi nuteistųjų skundai registruojami Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnaluose. Kaip ir kitų nuteistųjų, taip ir pareiškėjo, visi skundai registruojami minėtame registre. Pareiškėjas teikia daug skundų, adresuotų tiek Vilniaus PN direktoriui, tiek kitoms įstaigoms ir organizacijoms, tarp jų ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Visi pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu nepagrįsti ir neatitinka realios situacijos.

7. Vilniaus PN paaiškino, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. Pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, jam, kaip ir kitiems nuteistiesiems, buvo sudarytas Individualus socialinės reabilitacijos planas. Mąstymo ir elgesio korekcija (t. y. socialinės reabilitacijos tikslai) yra ne poveikio, bet sąveikos dalykas ir neįmanomas be paties nuteistojo asmeninių pastangų bei aktyvaus dalyvavimo. Nuo pat atvykimo į pataisos įstaigą, pareiškėjas buvo supažindintas su įstaigoje taikomomis pataisos priemonėmis. Pareiškėjas didžiąją buvimo Vilniaus PN laiko dalį laisvės atėmimo bausmę atliko drausmės grupės sąlygomis (bei kamerų tipo patalpose), todėl pataisos priemonių (nuteistųjų darbas, socialinė reabilitacija, bendrasis ugdymas ir profesinis mokymas) vykdymas apsunkintas. Pareiškėją perkėlus į drausmės grupę, jam natūraliai taikomi didesni bausmių vykdymo įstatymuose numatyti apribojimai bei vykdoma sustiprinta priežiūra ir apsauga, todėl ir socialinės reabilitacijos priemonės jam taikomos ne taip intensyviai, kaip paprastosios ir lengvosios grupės nuteistiesiems.

8. Vilniaus PN akcentavo, kad nuteistųjų perkėlimas iš būrio į būrį (iš gyvenamosios patalpos į gyvenamąją patalpą) yra įstatymų reglamentuotas pataisos įstaigos administracijos nuteistojo atžvilgiu priimamas sprendimas, kurio priėmime dalyvauja įstaigos direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos nariai (Vilniaus PN Drausmės komisija). BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas vyktų pagal jų pasirinkimą, tai prieštarautų BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams. Šiuo atveju priskirti nuteistuosius į konkrečius būrius ir gyvenamąsias patalpas yra pataisos įstaigos administracijos diskrecija, atsižvelgiant į nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigoje tikslus, todėl pareiškėjo teiginius dėl tariamos diskriminacijos kitų nuteistųjų atžvilgiu Vilniaus PN laikė nepagrįstais. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas šiuo aspektu yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

9. Dėl argumentų, susijusių su lygtinio paleidimo netaikymu, Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjui lygtinio paleidimo institutas negali būti taikomas ir apie tai pareiškėjas buvo informuotas. Pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą dėl minėtų aplinkybių.

10. Atsakovo atstovo teigimu, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, todėl reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti patenkintas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais, atlyginimo.

13. Teismas vadovavosi BVK 115 straipsnio 3 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 170 ir 172 punktais ir pažymėjo, kad aukščiau paminėtos teisės aktų nuostatos pažeistos nebuvo. Dėl pareiškėjo argumentų, jog delegacijos apsilankymas jo kameroje pažeidė jo teisę į privatumą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių šias aplinkybes, t. y. pareiškėjas nenurodė, kad delegacijos apsilankymo metu jis naudojosi sanitariniu mazgu, kad delegacijoje dalyvavę asmenys būtų elgęsi netaktiškai, nepagarbiai. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kad būtų buvę pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys delegacijų lankymąsi. Atvirkščiai – pats pareiškėjas patvirtino, kad delegaciją lydėjo Vilniaus PN direktorius, kaip ir nustatyta teisės aktuose. Vien tik delegacijos apsilankymas kamerų tipo patalpoje, kurioje buvo pareiškėjas, negalėjo pažeisti pareiškėjo privatumo. Teismas pastebėjo ir tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog delegacijos apsilankymo metu išreiškė nesutikimą ar prieštaravimą, kad būtų apžiūrėta kamera, kurioje jis buvo.

14. Vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 194 punktu ir siekdamas įvertinti pareiškėjo nusiskundimus dėl skundų neregistravimo, teismas 2019 m. birželio 25 d. su paklausimu (b. l. 37) kreipėsi į Vilniaus PN, prašydamas pateikti Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnalo kopiją. 2019 m. liepos 9 d. teismui pateikta Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnalo kopija (kiek tai susiję su pareiškėju) patvirtina, jog pareiškėjo prašymai (skundai) buvo registruojami minėtame žurnale (b. l. 70–76). Pareiškėjas teismui detaliai nenurodė, koks konkrečiai jo teiktas skundas (prašymas) nebuvo užregistruotas, todėl teismas negalėjo įvertinti pareiškėjo nurodytų abstrakčių argumentų ir juos atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas rėmėsi BVK 136 straipsniu ir sutiko su pareiškėjo argumentu, jog visi nuteisti asmenys prieš įstatymą yra lygus, tačiau pažymėjo, jog pareiškėjo buvimas drausmės grupėje (bei kamerų tipo patalpose) yra jo veiksmų pasekmė. Taigi socialinės reabilitacijos programos pareiškėjui tapo apsunkintos dėl paties pareiškėjo elgesio ir noro keistis. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino (b. l. 61–69), kad pareiškėjui buvo sudarytas Individualus socialinės reabilitacijos planas, kad nuo pat atvykimo į pataisos įstaigą jis buvo supažindintas su įstaigoje taikomomis pataisos priemonėmis, todėl teismas pritarė Vilniaus PN išdėstytai pozicijai, jog socialinės reabilitacijos programų dalyvavimas yra paremtas savanoriškumo principu ir tik paties asmens išreikštas noras juose dalyvauti gali būti įgyvendintas.

16. Pareiškėjas skunde teismui iš esmės kvestionavo sudarytų socialinių programų tinkamumą, jų efektyvumą bei jam sudarytą Individualų socialinės reabilitacijos planą, tačiau nenurodė argumentų, įvardijančių konkrečius teisės aktų pažeidimus.

17. Teismo vertinimu, lygtinio paleidimo procedūros metu priimti sprendimai ir veiksmai yra siejami su baudžiamuoju procesu, todėl šiame procese kylantys klausimai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Specialioji teisėjų kolegija, spręsdama bylų rūšinio teismingumo klausimą, kai pareiškėjai, siekdami lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, kreipėsi į teismą, prašydami teismo įpareigoti pataisos įstaigą parengti kreipimosi į teismą dokumentus dėl jų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, konstatavo, kad tokie reikalavimai yra tiesiogiai susiję su Baudžiamojo proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais ir Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnyje nustatytomis procedūromis, todėl nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme pagal Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso nustatytas taisykles (Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d., 2011 m. birželio 8 d. ir 2007 m. gruodžio 17 d. nutartys). Analogiškai bylų rūšinio teismingumo klausimai yra sprendžiami priimant skundus, susijusius su probacijos vykdymo teisiniais santykiais (Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartis).

18. Teismas konstatavo, kad skundžiami veiksmai iš esmės yra susiję su nuosprendžio vykdymu, o tai yra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildino iš atsakovo veiksmų netaikant lygtinio paleidimo procedūros, todėl teismas pažymėjo, kad šis reikalavimas nagrinėtinas ne administracinių, bet bendrosios kompetencijos teismų.

19. Pareiškėjo teigimu, jis yra diskriminuojamas, nes nėra suteikiama galimybė savo nuožiūra pasirinkti gyvenamosios vietos Vilniaus PN, nors kitiems nuteistiesiems tokia galimybė yra suteikiama. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punktu ir pažymėjo, kad teisės aktų nuostatos nenustato galimybės nuteistajam pačiam pasirinkti gyvenamąją patalpą, todėl pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosios vietos pasirinkimo laikyti nepagrįstais. Atitinkamai skundo teiginiai dėl tariamos diskriminacijos kitų nuteistųjų atžvilgiu taip pat atmesti.

20. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Vilniaus PN veiksmai.

III. 21. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas pažymi, kad buvo demonstruojamas Vilniaus PN lankytojams, taip buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis. Prie kiekvienos kameros parašytas asmens vardas, pavardė, skirta bausmė. Be to, Vilniaus PN direktorius delegacijai įvardijo, kad pareiškėjas buvęs (duomenys neskelbtini). Teismas be pagrindo atmetė pareiškėjo nurodytus faktus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 170 ir 172 straipsniuose nėra numatyta, kad delegacijoms galima demonstruoti nuteistuosius. Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo išreikšti nesutikimo su delegacija, nes iš anksto šis klausimas nebuvo derinamas. Teismas nenustatė, kokia tai buvo delegacija, nesurinko įrodymų konstatuodamas, jog jos nariai elgėsi pagarbiai.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl skundų registravimo, nes Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale negali atsispindėti tie skundai, kurie nebuvo užregistruoti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė, kurie jo skundai nebuvo užregistruoti, tačiau pats teismas nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų duomenų pateikimo. Pareiškėjas pažymi, kad neregistruoti 2019 m. vasario 20 d. pareiškėjo prašymai pateikti pareiškėjo prašymų kopijas, 2019 m. vasario 20 d. prašymas pateikti dokumentus, kuriuose atsispindėtų maisto sudėtis, ir pan.

24. Teismas nepagrįstai pripažino, kad socialinės reabilitacijos programos nevykdomos dėl pareiškėjo kaltės, nes jis buvo drausmės grupėje. Pareiškėjui skirtos nuobaudos yra apskųstos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Be to, paprastojoje grupėje pareiškėjui grėsė fizinis smurtas. Teismas neteisingai traktavo, jog drausmės grupėje socialinės reabilitacijos programos neturi būti vykdomos. Asmuo, kuris buvo atsakingas už Individualų socialinės reabilitacijos planą buvo perkeltas į kitą įstaigą, tad neliko atsakingo asmens. Dėl lygtinio paleidimo pareiškėjas mano, kad direktoriaus atsisakymas perduoti dokumentus komisijai nagrinėtinas administraciniame teisme. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog joks teisės aktas nenumato, kad pareiškėjas negali pasirinkti, kur gyventi. Pareiškėjas pateikia pavyzdį, kad kitam asmeniui tai buvo leidžiama.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Vilniaus PN pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismas sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimto teismo sprendimo panaikinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas S. V. kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.

29. Pateikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka, mano, kad 2018 m. lapkričio 15 d. Vilniaus PN lankantis svečių delegacijai buvo pažeistas jo privatumas. Pareiškėjas pažymi, kad socialinės reabilitacijos programos nevykdomos ne dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjas kartoja, jog jo skundai nebuvo registruojami, kad jis buvo diskriminuojamas, nes negalėjo pasirinkti, kur gyventi.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.); teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.); teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

32. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus dėl 2018 m. lapkričio 15 d. Vilniaus PN apsilankiusios svečių delegacijos, darytina išvada, jog juose iš esmės yra atkartotos atsakovo atstovo pateiktame atsiliepime išdėstytos nuostatos ir savarankiškas ginčo faktinių aplinkybių vertinimas neatliktas. Pirmosios instancijos teismas nustatė iš esmės tik tai, kad lankantis delegacijai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 170 ir 172 punktai pažeisti nebuvo, delegaciją lydėjo Vilniaus PN direktorius, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir neteigė, kad buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys delegacijų lankymąsi. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistas jo privatumas ir atskleisti duomenys apie jį. Pareiškėjas iš esmės nesutinka ne su pačiu delegacijos apsilankymo faktu, o su tuo, kas buvo šnekama stovint šalia jo kameros. Iš bylos duomenų nematyti (o pirmosios instancijos teismas to nesiaiškino), kokia delegacija lankėsi Vilniaus PN 2018 m. lapkričio 15 d. ir kokiu tikslu, apie ką buvo diskutuojama ir kokia informacija apie pareiškėją buvo atskleista. Nesant duomenų dėl delegacijos sudėties, nebuvo (nėra) galimybės įvertinti, ar apie pareiškėją atskleistos informacijos apimtis buvo pagrįsta. Pats atsakovo atstovas iš esmės pripažįsta, kad buvo pasakyta, jog pareiškėjas buvęs (duomenys neskelbtini), tačiau šio fakto teismas plačiau nevertino. Be to, pareiškėjas skunde buvo nurodęs, jog šalia kameros buvo pakabinta lentelė su kalinamo asmens vardu, pavarde, skirta nuobauda ir nuobaudos trukme, tačiau to teismas taip pat nevertino. Taigi pirmosios instancijos teismas minėtų pareiškėjo argumentų dėl privatumo pažeidimo iš esmės nevertino ir dėl jų nepasisakė.

33. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į asmens duomenų apsaugą. Chartijoje teisei į asmens duomenų apsaugą suteiktas atskiros pagrindinės teisės statusas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje tokia teisė atskirai neišskirta: ją apima Konvencijos 8 straipsnis, numatantis teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą. 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas), kuris taikomas nuo 2018 m. gegužės 25 d., tikslas – saugoti fizinių asmenų pagrindines teises, visų pirma jų teisę į asmens duomenų apsaugą. Iš esmės teisė į asmens duomenų apsaugą kildinama iš teisės į privatų gyvenimą, tai patvirtina ir aplinkybė, kad būtent Konvencijos 8 straipsnis traktuojamas kaip apimantis teisę į asmens duomenų apsaugą.

34. Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 85 straipsnio (duomenų tvarkymas ir saviraiškos ir informacijos laisvė) 1 dalyje nustatyta pareiga suderinti teisę į asmens duomenų apsaugą pagal šį reglamentą su teise į saviraišką ir informacijos laisvę, o to paties reglamento 86 straipsnyje (duomenų tvarkymas ir visuomenės teisė susipažinti su oficialiais dokumentais) įtvirtinta galimybė valdžios institucijos arba viešosios įstaigos ar privačios įstaigos turimuose oficialiuose dokumentuose esančius asmens duomenis atskleisti, siekiant visuomenės teisę susipažinti su oficialiais dokumentais suderinti su teise į asmens duomenų apsaugą pagal šį reglamentą. Saviraiškos ir informacijos laisvė ir teisė į asmens duomenų apsaugą yra konkuruojantys interesai.

35. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) laikosi nuostatos, kad privataus gyvenimo sąvoka, kaip apibrėžta Konvencijos 8 straipsnyje, yra plati sąvoka, kuri apima daugelį aspektų, susijusių su asmens tapatybe, pavyzdžiui, asmens vardą ar atvaizdą, ir, be to, apima asmens fizinį ir psichologinį vientisumą (žr. 2004 m. birželio 24 d. sprendimo byloje von Hannover prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 59320/00, 50 punktą; 2017 m. sausio 24 d. sprendimo byloje Paradiso ir Campanelli prieš Italiją, pareiškimo Nr. 25358/12, 159 punktą). Asmens duomenų apsauga yra ypatingai svarbi asmeniui naudojantis Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

36. Pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo ABTĮ suteikiamomis galimybėmis išsiaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes. Neįvertinęs pareiškėjo nurodytų argumentų dėl privatumo pažeidimo, teismas darė išvadą, jog atsakovo atstovo pateikti duomenys yra teisingi ir jais vadovavosi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios išvados gali būti padarytos tik teismui įvertinus pareiškėjo argumentus ir pašalinus kylančias abejones.

37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nesurinkęs reikiamų įrodymų ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tai sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 146 str. 1 d.).

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1760-629/2020).

39. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir tik tokiu atveju, kai sprendžiama dėl skundo pagrindų visa apimtimi, galima tinkamai nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį taikant kumuliatyvumo principą (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2907-415/2018, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2429-575/2020), pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo grąžinama byla visa apimtimi.

40. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė