2019-06-26 Nr. AB-13314-3-61-3-03441-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3440-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03441-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Gilsta“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00828 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui D. L.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą tenkinti pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymą dėl leidimo išdavimo (I t., b. l. 1–5).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ketindamas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Gilsta“ (toliau – ir Bendrovė) dirbti elektriku, 2018 m. liepos 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir leidimas). Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nusprendė, jog Bendrovė teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas, o ne veikia statybos srityje. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė yra sudariusi statybos rangos sutartis su UAB „Deneca“, t. y. realiai vykdo veiklą statybos srityje. Migracijos departamentas, pasak pareiškėjo, visiškai nepagrįstai sprendė, kad įstatuose nurodžius, jog Bendrovė užsiima bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, Bendrovė laikytina nevykdanti veiklos, susijusios su statybomis. Įmonė savo įstatuose neturi deklaruoti siuvimo ar metalo suvirinimo verslo.

3. Pareiškėjas pastebėjo, kad Migracijos departamento išvada, jog Bendrovės buveinės adresu (Laisvės pr. 60, Vilnius) nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės nereiškia, kad Bendrovė nevykdo veiklos. Tai, kad Bendrovės steigėjas yra UAB „US Baltic“, kuris užsiima juridinių asmenų, kurių dalyviais yra užsieniečiai, steigimu, pasak pareiškėjo, taip pat nereiškia apsimestinės Bendrovės veiklos. Jokios reikšmės, pareiškėjo nuomone, neturi faktas, kad darbo užmokestis mokamas grynaisiais pinigais, ar kad Bendrovės buhalterė dirba taip pat ir Bendrovės vienintelio partnerio UAB „Deneca“ buhaltere.

4. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. rugsėjo mėn. Migracijos departamento darbuotojai nerado Bendrovės darbuotojų statybos objekte (Vanagų g. 17, Vilniuje), nes šiame objekte statybos darbus Bendrovė baigė 2018 m. birželio 30 d. Migracijos departamento Sprendime neigiamai akcentuojamas ypač tamprus ryšys tarp Bendrovės ir UAB „Deneca“ neturi jokių neteisėtumo požymių, nes tai dvi nuolat bendradarbiaujančios statybų bendrovės, kai Bendrovė atlieka subrangos darbus. Tarp minėtų bendrovių vyksta atsiskaitymai už atliktus darbus, jų buhalterinė apskaita tvarkoma atskirai.

5. Pareiškėjas teigė, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas leidimui gauti.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 107–111).

7. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų, nes neatvyksta dirbti į Bendrovę elektriku. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad Juridinių asmenų registro duomenimis Bendrovės veiklos tikslai yra didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį, mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse, konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla, Bendrovė užsiima kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Bendrovės deklaruojami tikslai neatitinka pareiškėjo veiklos pobūdžio (Bendrovės veikla turi būti priskirta statybos ekonominės veiklos rūšiai, norint įdarbinti pareiškėją elektriku, nesikreipiant į teritorinę darbo biržą, kad ji priimtų sprendimą, jog užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius). Migracijos departamentas 2018 m. liepos 17 d. išsiuntė Bendrovės direktoriui prašymą pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objektų pavadinimus bei adresus, tačiau negavo jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje.

8. Migracijos departamentas nurodė, kad Bendrovės vyriausioji buhalterė paaiškino, jog šiuo metu statybų objektas yra adresu Vanagų g. 17, Vilniuje, tačiau šiuo adresu joks statybos objektas nebuvo rastas, o toliau Vanagų gatvėje esančio naujo namo, kuriame galimai vyksta statybos darbai, Bendrovės darbuotojai nebuvo rasti. Bendrovės direktorius V. K. 2018 m. rugsėjo 18 d. paaiškinime nurodė, kad Bendrovės ofise niekada nėra buvęs, taip pat nurodė, kad Bendrovės faktinis vadovas yra O. V.. Bendrovės direktorius taip pat paaiškino, kad kol O. V. yra išvykęs į Ukrainą, darbą objektuose kontroliuoja UAB „Deneca“. Migracijos departamentas vertino, kad Bendrovės įdarbinami užsieniečiai (taip pat ir pareiškėjas) faktiškai dirba UAB „Deneca“ (šios bendrovės direktorius kontroliuoja darbus ir užsieniečiams grynais pinigais išmoka darbo užmokestį), taigi Bendrovė statybų veikla neužsiima (jokių statybos objektų neturi), o joje įdarbinti užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

9. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 44 straipsnio 7 dalį užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti. Šiuo atveju užsieniečiai atvyksta dirbti į laikinojo įdarbinimo įmonę (Bendrovę), o vėliau siunčiami dirbti į kitas įmones, o tai neatitinka užsieniečiams nustatytos įdarbinimo tvarkos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (I t., b. l. 190–195).

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prie skundo pridėti dokumentai (rangos sutartys ir kt.) yra nauji dokumentai, kurie nebuvo pateikti teikiant prašymą dėl leidimo išdavimo ir Bendrovės patikrinimo metu, todėl teismas sprendė, kad šie dokumentai yra nevertintini kaip įrodymai, nes ginčijamo Sprendimo teisėtumas vertinamas tų duomenų pagrindu, kurie buvo pateikti priimant ginčijamą Sprendimą.

12. Teismas, detaliai aprašęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo išdavimo, nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu Migracijos departamentas būtų galėjęs daryti išvadą, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą, o pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje elektriku. Teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti (jis neatvyksta dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, elektriku).

13. Teismas konstatavo, kad faktiškai Bendrovės darbą kontroliuoja UAB „Deneca“ direktorius, kuris pats grynaisiais pinigais moka Bendrovės darbuotojams darbo užmokestį. Prie pareiškėjo prašymo nebuvo pateikta duomenų dėl jo realiai vykdomų statybos darbų, tikrintame statybos objekte jo tarp Bendrovės darbuotojų nerasta. Be to, Bendrovės direktorius ir vyriausioji buhalterė net negalėjo nurodyti duomenų apie Bendrovės ofisą. Teismas sprendė, kad tai kelia abejonių dėl realios veiklos vykdymo. Byloje esantys dokumentai nepatvirtina Bendrovės vykdomos veiklos statybų sektoriuje, todėl Bendrovė turėjo kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Bendrovė į darbo biržą nesikreipė, darbo birža nėra dėl to priėmusi sprendimo, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo išdavimo sąlygų.

III. 14. Pareiškėjas D. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. l. 1–6).

15. Pareiškėjas nurodo, kad konkretūs subrangovai objekte dirba tada, kada jiems suteikiamas darbų frontas ir tik pagal generalinio rangovo nurodymą. Statybininkų darbas statybos objekte negali būti tapatinamas su valstybės tarnautojų darbu, kurie iš tikrųjų kasdien privalo atvykti į tarnybą ir būti darbo vietoje visą įstatymo nustatytą darbo laiką. Pareiškėjas paaiškina, kad Bendrovė 2018 m. rugsėjo mėnesį turėjo du objektus, tai – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajone (tai patvirtina į bylą pateiktos rangos sutartys). Migracijos departamento apsilankymo metu Vanagų gatvėje Bendrovės darbuotojai dirbo kitame objekte – (duomenys neskelbtini) rajone.

16. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nevertinti pareiškėjo pateiktų dokumentų kaip įrodymų. Pasak pareiškėjo, toks teismo formalus sprendimas yra neteisėtas. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą su trūkumais, nepateikdamas duomenų, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą. Pareiškėjas pastebi, kad Migracijos departamentui pateikė nustatytos formos dokumentus, kurie buvo priimti be jokių pastabų dėl jų trūkumų. Pasak pareiškėjo, užsieniečio Įstatymo nustatyta tvarka pateikiamas nustatytos formos prašymas a priori (lot. k. savaime) laikytinas pakankamu įrodymu apie ketinimą dirbti konkretų darbą konkrečioje įmonėje.

17. Pareiškėjas paaiškina, kad Bendrovė yra subrangovas, o UAB „Deneca“ generalinis rangovas, tad objektuose darbų organizavimą vykdo generalinio rangovo vadovas. Pasak pareiškėjo, Migracijos departamentas ir teismas klaidingai interpretuoja aplinkybę, kad kartais, kai Bendrovės savininko nebūdavo Lietuvoje, darbo užmokestį Bendrovės darbuotojams išmokėdavo UAB „Deneca“ direktorius. Tai, kad generalinio rangovo vadovas sumoka subrangovo vadovo pavedimu subrangovo darbuotojams darbo užmokestį iš subrangovo pinigų pagal subrangovo buhalterio paruoštus mokėjimo dokumentus, nesudaro pagrindo teigti, kad subrangovo darbuotojai tampa generalinio rangovo darbuotojais.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 42–45).

19. Migracijos departamentas nurodo, kad ne kartą Bendrovės buvo prašoma pateikti statybos veiklos įrodymus, vykdomų statybų adresus, tačiau Bendrovė tokios informacijos nepateikė, todėl nauji su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai, Migracijos departamento nuomone, neturi būti vertinami, nes jie nėra ištirti Migracijos departamento ir neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui. Migracijos departamentas paaiškina, kad išvadą, jog Bendrovė statybinės veiklos nevykdo, o joje įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje, padarė remdamasis patikrinimo vietoje rezultatais, Bendrovės darbuotojų apklausos duomenimis, Juridinių asmenų registro duomenimis apie Bendrovės veiklos tikslus.

20. Migracijos departamentas nurodo, kad atvejai, kai užsieniečiai faktiškai dirba pas laikinojo darbo naudotoją (jam prižiūrint ir vadovaujant), o ne pas konkretų darbdavį, nurodytą užsieniečio prašyme išduoti leidimą, neatitinka Įstatymo užsieniečiams nustatytos įdarbinimo tvarkos. Migracijos departamentas taip pat pastebi, kad ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio ateityje pareiškėjui kreiptis dėl leidimo išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais.

21. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose teigė, kad ginčijamo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas pagal tuos dokumentus, kuriuos pareiškėjas pateikė iki priimant Sprendimą.

22. Pareiškėjas D. L. pateikė paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad pateikė rašytinius įrodymus, jog UAB „Gilsta“ pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu ir iki šiol vykdo realią ūkinę-statybinę veiklą. Per 2018 metus šios Bendrovės pajamos iš veiklos sudarė beveik vieną milijoną eurų. Be to, žodinio proceso tvarka nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme analogiškus skundus dėl tos pačios UAB „Gilsta“ darbuotojų M. K. (Nr. eI-862-815/2019) ir A. H. (Nr. eI-871-815/2019), atsakovo atstovas, paklaustas teisėjo, kaip būtų vertintas šių asmenų prašymas, Migracijos departamentui turint aptariamus dokumentus, atsakė, jog sprendimas turėtų būti teigiamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (15/4-2)3I-00828 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui D. L.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas D. L. (Ukrainos pilietis) Migracijos valdybai 2018 m. liepos 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Gilsta“, registruota Laisvės pr. 60, Vilniuje, elektriku, t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Su prašymu buvo pateikti: kelionės dokumentas, Bendrovės tarpininkavimo raštas, dokumentas, patvirtinantis pareiškėjo turimą kvalifikaciją, darbo knygelė, kiti dokumentai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Gilsta“ nuo 2018 m. sausio d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. yra gavusi 14 870 Eur pelno; 2017 m. grynasis pelnas sudarė 2 500 Eur. Į bylą pateiktos statybos rangos sutartys patvirtina, kad UAB „Gilsta“ įsipareigoja teikti UAB „Daneca“ įvairaus pobūdžio statybos darbus. Statybos rangos sutartyse nurodytos šios darbų atlikimo vietos: (duomenys neskelbtini). Taip pat pateiktos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos pirkėjui UAB „Deneca“ ir atliktų darbų aktai. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriuje priimtame UAB „Gilsta“ administravimo direktoriaus V. K. paaiškinime nurodoma, kad Bendrovės užsakovas statybos darbams atlikti yra UAB „Daneca“ direktorius A. U.. Paaiškino, kad sudarytos ūkinės komercinės sutartys yra pas Bendrovės vadovą O. V.. V. K. paaiškinimu, kai O. V. nėra Lietuvoje, darbą statybose kontroliuoja UAB „Daneca“ direktorius A. U.. UAB „Gilsta“ vyriausioji buhalterė S. K. paaiškinime nurodė, kad darbuotojams atlyginimas mokamas grynaisiais pinigais, buhalterė perduoda pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį užsakovui UAB „Daneca“ direktoriui A. U., o jis susitinka su darbuotojais, išmoka jiems darbo užmokestį, buhalterei grąžina darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštį su darbuotojų parašais; paaiškino, kad Bendrovės darbų objektai yra Švedijoje, Belgijoje, kai kurie įdarbinti darbuotojai komandiruojami į minėtus objektus.

25. Atsižvelgdamas į aplinkybę, kad UAB „Gilsta“ deklaruojami veiklos tikslai neatitiko pareiškėjo nurodytos veiklos pobūdžio, Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. el. paštu išsiuntė Bendrovės direktoriui raštą „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, kuriame nurodė iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti Bendrovės veiklą statybų srityje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objektų pavadinimus ir adresus, kur UAB „Gilsta“ vykdo statybos darbus. Atsižvelgęs į tai, kad UAB „Gilsta“ iki 2018 m. rugsėjo 24 d. nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje, Migracijos departamentas sprendė, jog Bendrovė veiklos statybų srityje nevykdė.

26. Iš ginčijamo 2018 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo turinio matyti, kad jis yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y. kad užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Taigi atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų (jis neatvyksta dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, elektriku).

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo išdavimo, nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu Migracijos departamentas būtų galėjęs daryti išvadą, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą, o pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje elektriku. Teismas taip pat pritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti.

28. Taigi pirmosios instancijos teismas ir atsakovas vertino, kad į bylą nėra pateikta duomenų apie Bendrovės vykdomą veiklą statybų sektoriuje, o tikrintame statybos objekte pareiškėjo tarp Bendrovės darbuotojų nerasta.

29. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, jog teismas be pagrindo nevertino įrodymų, kurie nebuvo pateikti per atsakovo nurodytą terminą, taip pat nesutinka su atsakovo padaryta išvada, jog Bendrovė UAB „Gilsta“ pati savarankiškai nevykdė veiklos. Migracijos departamento nuomone, nauji kartu su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai neturi būti vertinami, nes jie nėra ištirti Migracijos departamento ir neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui.

30. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas turi atitinkamą kvalifikaciją ir (ar) minimalią darbo patirtį. Byloje išsiskyrė ginčo šalių vertinimas, ar Bendrovė UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą ir ar pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje elektriku.

31. Pažymėtina, kad ši nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-3440-602/2019 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo sustabdyta iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, kurioje taip pat buvo keltas klausimas dėl pareiškėjo naujų įrodymų, pateiktų kartu su skundu pirmosios instancijos teismui dėl Bendrovės veiklos vykdymo, kurie nebuvo išnagrinėti Migracijos departamente, priėmimo bei vertinimo.

32. Taigi nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019. Todėl teisėjų kolegija šioje byloje yra saistoma minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartyje suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

V. 33. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) numatytu pagrindu.

34. Ši įstatymo nuostata įtvirtina, kad „leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis <...> atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus <...>; c) Lietuvos darbo birža <...> priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.“

35. Pastaroji (3 punkto c papunktyje nurodyta) sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (Įstatymo 44 str. 2 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija). Jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal aptariamą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 44 str. 7 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija).

36. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 akcentavo, jog kiek tai yra susiję su nagrinėjamais ginčo teisiniais santykiais, įstatymų leidėjas nėra nustatęs kokių nors papildomų sąlygų ir ribojimų, susijusių su pačia Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) minimo darbdavio (toliau – ir darbdavys) veikla. Kitaip tariant, nėra reikalaujama, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su minėta profesija. Šiuo aspektu vienintelis formalus reikalavimas yra darbdavio įsipareigojimas ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, kuris, kaip darbo sutarties šalis, įsipareigotų atlikti darbo funkcijas (pvz., Darbo kodekso 21 str. 2 ir 3 d. (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija), kurių (funkcijų) turinys atitiktų Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodytą profesiją. Išskyrus kai kuriuos siaurus ir atskirus aspektus, Įstatymas nenustato jokių papildomų sąlygų ir reikalavimų tarp darbdavio ir užsieniečio susiklostančių individualių darbo santykių formai ir turiniui, šių santykių dalyvių teisės ir pareigos įgyvendinamos Darbo kodekso ir kitų darbo įstatymų bei darbo sutarties nustatyta tvarka. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokia darbo santykių forma, kaip, pavyzdžiui, numatyta Darbo kodekso 72 straipsnyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), t. y. darbas pagal laikinojo darbo sutartį, savaime nėra nesuderinama su aptariamomis Įstatymo nuostatomis, jei yra paisoma visų privalomų darbo įstatymuose nustatytų reikalavimų.

37. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 akcentavo, kad minėtoje Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatytas ribojimas reiškia tik tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis; ji, kaip minėta, neapsprendžia ir darbo organizavimo formos. Ši Įstatymo nuostata negali būti aiškinama ir kaip nustatanti konkrečią užsieniečio darbo vietą (vietą, kurioje užsienietis atlieka darbo funkcijas) – darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta, darbuotojas gali neturėti pagrindinės darbo funkcijų atlikimo vietos, ji gali būti nenuolatinė (pvz., Darbo kodekso 34 str. 4 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII‑2603 redakcija). Tokį vertinimą patvirtina ir sisteminė Įstatymo nuostatų analizė, ypač 26 straipsnio 32 dalis (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija). Todėl aptariamų reikalavimų nepažeidžia aplinkybė, kad užsienietis savo darbo funkcijas atlieka kitam asmeniui priklausančioje patalpoje ir (ar) teritorijoje (pvz., pagal užsieniečio darbdavio (paslaugų teikėjo) ir kito asmens (paslaugų gavėjo) sudarytą paslaugų teikimo sutartį), su sąlyga, kad dėl to nėra sukuriami nauji (individualūs) darbo santykiai su kitais asmenimis (kitas asmuo nėra laikytinas darbdaviu darbo įstatymų prasme).

38. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 akcentavo, kad pateiktas aiškinimas niekaip nepaneigia reikalavimo, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius darbo sutarties pagrindu būtų realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodytą prašymą užsienietis arba darbdavys pateikė siekdami kitų nei Įstatyme numatytų tikslų, toks prašymas negali būti tenkinamas ir leidimas neišduodamas. Jei kompetentingai institucijai kyla abejonių dėl tikrųjų minėtą prašymą pateikusių asmenų tikslų, ši institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, susijusius su prašymu išduoti aptariamą leidimą.

39. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė minėtas teisės normas, kurių pagrindu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi. Todėl skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Be to, nagrinėjamoje byloje negali būti pripažinta pagrįsta atsakovo bei pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atsisakymo vertinti teismui pateiktus papildomus dokumentus bei dėl jų reikšmės priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi.

VI. 40. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 konstatavo, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Migracijos departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Migracijos departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, kas Įstatymo nustatyta tvarka priskirta Migracijos departamento kompetencijai. Tačiau nagrinėjamu atveju tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti (nauji) dokumentai (įrodymai) apie UAB „Gilsta“ veiklą administracinės procedūros Migracijos departamente metu nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjo kaltės, bet dėl Bendrovės nepagrįsto delsimo juos pateikti (viešojo administravimo subjektas ginčo administracinės procedūros metu dėl duomenų pateikimo el. paštu kreipėsi ne į pareiškėją, bet į UAB „Gilsta“ vadovą). Pažymėtina, kad tokia pati faktinė situacija susiklostė ir šioje nagrinėjamoje byloje.

41. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje taip pat atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) įtvirtinta, kad „užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.“ Toks ribojimas, ypač įvertinus jį (ribojimą) numatančios nuostatos taikymą administracinėje ir administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018), taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad dėl galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų į administracinį teismą kreipėsi būtent užsienietis, o ne UAB „Gilsta“, pareiškėjo kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali ir turi būti priimti bei į juos atsižvelgiama šioje administracinėje byloje. Priešingas vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, reikštų, kad pareiškėjo galimybė tinkamai teisme apginti galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus priklausytų nuo trečiųjų asmenų neveikimo ar netinkamo veikimo administracinės procedūros metu, o tai akivaizdžiai nebūtų suderinama su asmens teise į efektyvią šių teisių ir interesų gynybą teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo kartu su skundu pateiktų (naujų) įrodymų turinys nagrinėjamu atveju implikuoja būtinybę patikrinti jais (įrodymais) grindžiamų faktinių aplinkybių realumą, šiuo tikslu, be kita ko, surenkant priešpriešinius įrodymus, įvertinus kitus atsakovo bei kitų institucijų (mokesčių administratorių, socialinio draudimo įstaigų ir pan.) turimus reikšmingus duomenis; toks naujų įrodymų vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, negali būti atliekamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.

VII. 42. Minėta, jog šioje byloje ginčas iš esmės keliamas dėl to, ar pareiškėjas atvyko dirbti į UAB „Gilsta“, kuri, atsakovo teigimu, neužsiima statybų veikla. Pagal surinktus įrodymus Migracijos departamentas padarė išvadą, kad UAB „Gilsta“, kuri neveikia statybos sektoriuje, užsieniečius tik įdarbindavo, o vėliau juos siuntė dirbti į kitas įmones. Pareiškėjui ginčijamu Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis atvyko į Lietuvos Respubliką Bendrovės, kurios deklaruota veikla nesusijusi su statybos darbais, kvietimu. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime, remdamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, konstatavo, kad Bendrovėje įdarbinti užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas D. L., faktiškai dirba ne Bendrovėje, o UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybos vietose; Bendrovė jokių statybos objektų, kuruose ji atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi, taigi Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

43. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti atsakovo Sprendimo neteisėtumą, su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atliktų darbų aktus – kaip įrodymus apie UAB „Gilsta“ realiai vykdytą veiklą statybos srityje (I t., e. b. l. 17–103). Nors pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti atsakovui priimant Sprendimą, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigtas, arba patvirtintas pareiškėjo į Lietuvos Respubliką atvykimo (ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje) teisėtumas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra būtinas pareiškėjo su skundu pateiktų rašytinių įrodymų papildomas ištyrimas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė, kad pareiškėjo prie skundo pateiktos statybos rangos sutartys bei PVM sąskaitos-faktūros ir darbų atlikimo aktai, t. y. nauji dokumentai, kurie nebuvo pateikti teikiant prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo ir patikrinimo metu, nevertinti kaip įrodymai, patvirtinantys Bendrovės realiai vykdomą veiklą, nes ginčijamo sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas tų duomenų pagrindu, kurie buvo pateikti priimant ginčijamą sprendimą.

44. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad vien duomenys (aplinkybės), kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, neįvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų ir kitų reikšmingų aplinkybių, negali būti pripažinti pakankamais siekiant nagrinėjamu atveju konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvimą. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose paaiškėjo ir kitos naujos faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „Gilsta“ sudaromų darbo sutarčių su užsieniečiais vykdymo ypatumais, kurios nebuvo žinomos ir (ar) vertintos administracinės procedūros Migracijos departamente metu, ir kurios, inter alia atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pareikta Įstatymo nuostatų aiškinimą, gali būti reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl aptariamo leidimo išdavimo ar neišdavimo (vertinant įsipareigojimų sudaryti darbo sutartį realumą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019).

45. Taigi esant į bylą pateiktiems atsakovo argumentus galimai paneigiantiems įrodymams, būtina ir juos ištirti kitų jau nustatytų aplinkybių apimtyje.

46. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikinamas, o apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nesant galimybės vertinti naujų įrodymų pačiam administraciniam teismui tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje (nes, kaip minėta, tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą), priimamas naujas sprendimas – atsakovo Sprendimas naikinamas ir Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kartu įvertinant ir pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus (statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atliktų darbų aktus)).

47. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

48. Nors pareiškėjo D. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau konstatuojama, kad galutinis sprendimas šioje byloje yra priimamas iš esmės pareiškėjo naudai. Pareiškėjui neprašant priteisti atstovavimo išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pareiškėjui priteistini sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis už skundą pirmosios instancijos teismui (2018 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodymas Nr. 893) ir 11 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (2018 m. gruodžio 28 d. mokėjimo nurodymas Nr. 911) apeliacinės instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00828 panaikinti bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjui D. L. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 34 Eur (trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, t. y. 23 Eur (dvidešimt tris eurus) žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui ir 11 Eur (vienuolika eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan